Home

0099.

Čiurlys: „Sąmoningi sapnai (SS) ir nauji suvokimai“.

 

1) Sapnas (ne SS): aš atsiradau Meksikoje, susitikau su Don Chuanu (DCh). Buvo aiškus įsisąmoninimas, kad aš esu Meksikoje ir, kad tai yra DCh. Bet nepajutau jokio formalaus santykio jam, nei SG, nei baimės, nei nuostabos, tarytum mūsų susitikimas nėra kažkuo neįprastu, aš susitikau su juo tokiu pat būdu, kaip ir su kitais snukiais. Prisimenu sapną nuo momento, kai DCh kažką man pasakė neįprasta, nesuprantama kalba, bet ne ispaniška ir netgi ne kita europietiška kalba. Jis neprisistatė, bet aš supratau, jog tai DCh. Norėjau įsiminti jo pasakytą frazę, kad vėliau išversčiau, paprašiau jo pakartoti ją dar kartą, jis pakartojo lėčiau, bet aš vis tiek neįsiminiau. DCh paklausė ar man čia patinka? Apsidairiau aplinkui ir pasakiau – taip, kad man patinka kalnai. Jis paklausė: „argi tai kalnai?“ Aš supratau jo frazę taip, kad pagal jį šie kalnai yra labai žemi ir pridūriau, kad mes ruošiamės iškylai į tikrus kalnus – Himalajus. Pakviečiau jį kartu. DCh atrodė man kaip gležnus senis, nors ir negaliu prisiminti jo išvaizdos. Dar man jis pasirodė labai tylus. Susidarė įspūdis, jog aš įkalbinėjau jį iškylai, nors ryškaus noro tam nenorėjau. Paskui atsirado kaltės jausmas, kad aš jį įkalbėjau, norėjau juo rūpintis. Atsirado susirūpinimas, ar BO nebus prieš, bet vėliau pagalvojau, kad nebus. DCh nuėjo su mumis į iškylą. Prisimenu, kad padėdavau jam kopti kalnais, kad nakvojome mediniuose nameliuose su kambariais, kuriuose stovėjo lovos. Aš nakvojau kartu su DCh. Jis gulėjo be judesių lovoje, padėjęs savo rankas ant krūtinės, aš paklausiau, ar jis daro kažkokius atradimus, į ką jis atsakė, jog kas minutę daro naujus atradimus ir patiria naujus suvokimus. S-sapne aš jaučiau suvokimus, kurie man labai patiko, atsirasdavo malonumas, norėjosi būti nuolatos šalia DCh. Atrodo, tie suvokimai buvo labiausiai geidžiami. Aš prabudau, buvo ryškus noras vėl patirti šiuos suvokimus, aš vėl užmigau, ir atsiradau šalia DCh. Kai prabudau, atsirado mintis, kad noriu užrašyti sapną, neužrašiau, nes tingėjau, nes man buvo sunku ką tik prabudus išreikšti visą tai žodžiais, todėl pasidaviau ir nusprendžiau, kad galėsiu ryte užrašyti, bet, aišku, ryte šiuos suvokimus prisiminti buvo dar sunkiau.

Ryte atsirado malonumas – man labai, labai malonu, nėra susirūpinimo dėl praktikos, dėl kažkokios veiklos. Atsirado skeptikas, o ar tai buvo DCh, ar tai tik mano fantazija? Nusprendžiau, kad tai fantazija ir netgi nebandžiau užrašyti bei prisiminti detales, nepaisant to, kad gilumoje vis dėlto buvau įsitikinusi, jog tai buvo tikras DCh. Jeigu nepapasakočiau Bo apie šį sapną, dar ir toliau laikyčiau visus savo sapnus iliuzija. Koncepcija: bet kokie sapnai – iliuzija, t.y. tai, ką aš sugalvoju. O ko aš nesugalvoju? Ką reiškia sugalvoju? Jeigu aš kažko neįsisąmoninu, ar tai reiškia, kad to nėra? O kai įsisąmoninu... kas įvyksta, kai įsisąmoninu? Mechaniškas pakeitimas: „kai kurie sapnai – tokia pat realybė kaip ir būdraujant“. Girtas žmogus taip pat galvoja, kad įsisąmonina save, kad jis „būdrauja“ ir žmogus patiriantis NE, taip pat mano esąs „būdravime“, bet kai aš patiriu ryškius NšS ir kai NE – matau, koks didžiulis skirtumas yra tarp šių dviejų „būdravimų“. Kai aš patiriu NšS, man atsiveria naujos galimybės – apsireiškia nauji suvokimai, jie paima mane į Kelionę, man pasidaro prieinamas bendravimas su tokiais žmonėmis, kaip Bodhis ir kiti snukiai. Sapnuose - tas pats. Didelę reikšmę turi tai – ar aš patiriu sapnuose paprastą chaotinę pilkumą ir NE, ar patiriu NšS.

Po to atsirado dar vienas skeptikas – ar aš buvau Meksikoje, argi ten yra kalnai? Pažiūrėjau Meksikos nuotraukos, ten yra kalnai! Ir jie būtent tokie, kokius mačiau sapne, ir netgi vietovė panaši. Ėjau per rudens mišką ir dariau mechaniško pakeitimo praktiką, pavyko atkurti suvokimus iš sapno. Pagrindinis – malonumas, susirūpinimo nebuvimas, tuo pačiu ir dėl praktikos. Susidarė įspūdis, kad mano praktika ir malonumas – du skirtingi dalykai ir praktika, kuria aš užsiiminėju, neturi nieko bendro su malonumu, kurį patiriu sapne. Dažnai aš neužsiiminėju praktika, o patiriu nuolatinį susirūpinimą, nesiekiu malonumo. Mane pripratino mokytis ir tvarkingai laikytis schemų, todėl mano santykis praktikai yra toks pats. Vietoj to aš noriu visą laiką klausinėti savęs, suprasti – ar man patinka tai, ką aš patiriu? Ką aš noriu patirti dabar? Ar šalinti esančią būseną, jeigu ji man nepatinka? Kam aš šalinu NE? Noriu pastoviau uždavinėti sau šį klausymą ir suprasti – ko aš siekiu. Tikriausiai Bodhis irgi norėtų, kad snukiai ne „užsiminėtų praktika“, o siektų malonumo.

 Atsiguliau dieną pamiegoti. Buvau įsitikinusi, jog galėsiu įsisąmoninti save sapne. Kai pradėjo imti miegas, jaučiausi tarsi ant miego ribų, iš karto „grįždavau“, atsirasdavo fizinis pojūtis, kuris būdavo vaikystėje, kai sapnavau, jog krentu iš aukštumos. Užmiginėjant lengvai atsiradinėjo susižavėjimas, malonumas, suvokimas iš sapno – ramus tekimas, skaidrumas, dingimas. Keturis kartus kelioms sekundėms atsirado vibracija kūne. Užmigti taip ir nepavyko.

Visą dieną buvo ryškus susižavėjimas, supratimas, kad sapnai – taip pat realybė, noras įsisąmoninti save sapne, tiksliau tai netgi ne noras, o įsitikinimas, jog įsisąmoninsiu. Vakare buvo susižavėjimas 6-7, susidarė įspūdis, kad aš jau įsisąmoninu save sapne. Buvo baimė, susirūpinimas dėl galimo nusivylimo. Susižavėjimas buvo toks ryškus, kad dėl baimės, jog galėsiu nusivilti, nenorėjau eiti miegoti. Pašalinau. Noras įsisąmoninti save sapne buvo palaikomas noro vėl susitikti su Don Chuanu, noro vėl patirti tuos suvokimus. Naktį buvo SS. Įsisąmoninimas buvo labai ilgas, aplinka buvo suvokiama labai aiškiai, lygiai taip pat, kaip realybėje. Atrodo, jog užmigdama nepraradau įsisąmoninimo. Būtas, aš guliu lygiai taip pat, kaip ir užmiginėdama, bet ne ant čiužinio, o ant patalinės. Aš neužmiegu, vėl ir vėl sukuriu pasižavėjimą, atsirado nuovargis nuo pastangų, noras miegoti ir nenoras realizuoti šį norą, noras patirti SS. Tokiu būdu aplinkos vaizdas truputį pasikeitė palyginus su tuo, kaip viskas buvo, kai aš užmiginėjau, bet būdravimo pojūčiai ir kiti suvokimai išliko, buvo toks įspūdis, kad pasikeitė tik siužetas, bet aš to nesuprasdavau. Girdžiu Bodhio balsą iš virtuvės, tarsi garsiai įjungtas radijas, atsirado baimė ir supratimas, kad vyksta kažkas neįprasto, bet nebuvo supratimo, kad aš esu SS. Atsirado baimė ir supratimas, kad šalia Bo gali vykti patys keisčiausi dalykai, bet vis tiek baimė nedingo, girdžiu Bodhio balsą tarsi į ausį. Čiurly, nebijok – du kartus. Sakau Bodhiui, jog jau supratau, kad nėra ko bijoti, bet baimė vis tiek liko. Pradėjau šalinti baimę, liko supratimas, jog aš dar būdravime ir bandau užmigti. Išėjau į koridorių, grįžau į kambarį: šviesu, Bo sėdi ant lovos, šalia vaikšto snukiai, iš karto supratau – aš SS! Iš karto dingo visos baimės, juk SS viskas įmanoma. Džiaugsmas, susižavėjimas, prieinu prie Bo ir sakau: „Bodhi, aš įsisąmoninu save sapne! Bo, padaręs juokingą veido mimiką, kurią kartais rodo snukiam, „skeptiškai“ žiūri, atsako tarsi būdravime, tarsi abejingai, bet juokaudamas: „panašu į tai“, ir man atrodo, kad dar pasakė, kad kurčiau NšS. Pradėjau daryti norų reiškimo garsiai praktiką „noriu jausti pasižavėjimą“ (būdravime man lengviausiai pavykdavo sukurti šį NšS), bet jaučiau tik PE ir nerimą, kad aš esu SS, kad turi kažkas vykti, t.y. neturėjau džiaugsmingo noro kurti NšS, o dariau tai tik todėl, kad galvojau, jog SS „reikia“ kurti NšS, o į Bodhį žiūrėjau kaip į mokytoją ir norėjau atlikti tai, ką jis pasakė. Vėliau Bodhis pasakė, jog mano pastangos yra labai menkos. Aš nustojau garsiai ir su išraiška sakyti „noriu jausti susižavėjimą“ (tarsi kviečiau fėją, kuri pavirs mane princese, o moliūgą karietaJ), pradėjau stengtis sukurti NšS. Pavykdavo, bet tik1-2. Bo atsikėlė nuo lovos, einame kartu su juo į koridorių. Aš bandžiau pakilti į orą, tikriausiai Bo pasakė, kad pakilčiau, pradėjau pašokinėti, bet nepavyko pakilti. Bo juokaudamas pasakė, kad aš jam kojas numinsiu, kad praeitą kartą tokiu pat būdu aš jam numiniau kojas. Aš pradėjau klausinėti apie praeitą kartą, kada tai buvo, Bo kažką pasakė ir išėjo, paliko mane vieną mokytis. Man taip ir nepavyko pakilti į orą. Atsirado mintis, kad ieškomos pastangos panašios į NšS kūrimo pastangas. Atsirado aistringas noras patirti NšS, vėl bandžiau pakilti, neprisimenu - pavyko ar ne. Apžiūrinėjau aplinkinius objektus, viskas buvo aiškiu, kaip ir realybėje, žiūrėjau į rankinį laikrodį, bandžiau suprasti, kelinta valanda. Buvo šviesu, bet aš suprasdavau, kad dabar naktis ir aš miegu, atsirado mintis, kad greitai rytas, ir aš prabusiu. Bandžiau palyginti detales iš SS su aplinkos suvokimais, kurie yra būdravime.

   Kūno pojūčiai buvo tokie pat, kaip ir būdravime, bandžiau pereiti kiaurai sieną, bet atsiremdavau į ją, tuo pačiu aiškiai jutau kiekvieną prisilietimą. Stebino, kodėl negaliu pereiti kiaurai sieną. Vėl ir vėl dariau bandymus. Pavyko. Perėjau kiaurai sieną į kitą kambarį, matau žmones – seni pažįstami, bet jie man neįdomūs, aš noriu daryti savo pastangas. Pradėjau mojuoti rankomis, norėdama, kad rankos pereitų juos kiaurai. Pavykdavo kas antrą kartą. Ant kėdės sėdėjo mergaitė, aš pradėjau mojuoti rankomis, bet nepavykdavo praeiti ją kiaurai, bet aš vis dėlto ir toliau mojavau rankomis, kol ji galų gale nukrito nuo kėdėsJ , tuo metu neatsirado baimės, žmonės atrodė kaip manekenai, jie nieko nesakė, nesipyktino dėl mano veiksmų. O gal siekimas buvo toks stiprus, kad į visą kitą nekreipiau dėmesio. Pavyko kiaurai pereiti per mergaitę. Nusprendžiau dar kartą pabandyti pereiti per sieną, perėjau, bet sienos viduryje užstrigau, atsirado nepasitenkinimas. Prabudau. Šešta ryto, užmigau apie trečią valandą, buvo pojūtis, kad nemiegojau, o visą tą laiką būdravau. NE suvokimas SE buvo toks pat, kaip ir būdravime: susirūpinimas dėl Bo nuomonės, nebandžiau ieškoti to, kas man įdomu, o dariau pastangas, laukdama kažko kito, susirūpinimas, kad aš esu SS ir, kad kažką REIKIA daryti, susirūpinimas dėl rezultato. Gal būt, jeigu nebūtų šio susirūpinimo, aš tirčiau tai, kas man įdomu. Ši patirtis panaši į kovos krikštą.

Galvojau, kad SS metu įvyksta kažkas mįslingo, ypatingo, bet mano suvokimai buvo tokie pat realūs, kaip ir būdravime, tik buvo daugiau laisvės ir galimybių mano veiksmuose. Susidarė įspūdis, kad patekti į SS yra labai lengva, reikia tik atmesti koncepciją, sakančią, jog tai yra labai sunku, neįmanoma, kad tai yra kažkas ypatingo. Sapnuose yra tokie pat suvokimai, kaip ir būdravime, tik ten aš savęs neįsisąmoninu, bet tai nereiškia, kad sapnai – tai kažkokia iliuzija, kažkas sugalvoto. Dabar yra noras patirti SS ir susižavėjimas nuo naujų atradimų, noras daryti eksperimentus, nagrinėti SS suvokimus taip pat, kaip ir būdravime, uždavinėti klausymus – kas patinka, ką aš norėčiau patirti, kokie mano džiaugsmingi norai.  

Po sapno su DCh pradėjo atsiradinėti suvokimas, kuris man patinka – neprisirišimas prie Bo, snukių, praktikos, tarsi šioje vietoje atsirado dar vienas ryškus interesas, potraukis. Su šiuo suvokimu rezonuoja DCh ir jo kariai, tarytum atsirado lygiagretus pasaulis: aš DCh karys ir nežinau nieko apie Bo praktiką, visiškai dingsta susirūpinimas dėl praktikos. Susidarė įspūdis, kad lygiagrečiai studijuoju kitą mokymą.

*) Suvokimų aprašymas: tai suvokimai iš SS tarsi aš tiesiog dabar randuosi sapne. Metro aš suvokiu žmones kaip miegančius, neįsisąmoninančius save, aš juk turiu įsisąmoninimą. Nėra susirūpinimo dėl nuomonių, prisirišimo prie žmonių fono. Susirūpinimas dėl nuomonės atsiranda, bet greitai dingsta. Pradėjau žiūrėti į žmones ir atlikinėti praktiką, apie kurią kalbėjo DCh – apžiūrinėti po keturis aplinkos objektus ir grąžinti dėmesį į pradinį tašką (rankas). Dėmesys paaštrėjo, neklaidžiojo po pripiešimus ir nerimus. Jo užduotis – aprašyti tai, ką matau, užsikabinti už detalių, tarsi aš patekau į naują pasaulį, kur gyvena man nepažįstamos būtybės, ir tam, kad galėčiau būti šiame pasaulyje, aš jas stebiu ir studijuoju. Ir taip pat kaip būna SS, bet kokiu momentu aš galiu prarasti įsisąmoninimą ir susilieti su aplinka, todėl reikia nuolatos daryti pastangas, kad šitie suvokimai nesusilietų. Tokiu būdu aš galiu ištreniruoti suvokimų patvarumą.  

*) Prisiminiau save kaip dviejų metų mergyte, buvo sudėtingas aplinkinių suvokimas.

*) Fiziniai pojūčiai: nereikšmingumas, kūno nebuvimas (kaip SS), saulės rezginyje „spazmuoja“.

*) Suvokiu savo drabužius, tašę, būvimo vietą tik kaip būtinybę ir patogumą.

*) Prisirišimo prie žmonių ir aplinkos suvokimo nebuvimas. SS suvokimas sustiprėja, atsiranda nauji atspalviai.

*) Atsiranda baimė 1-2 ir susirūpinimas tuo, ką daryti toliau, toks pat susirūpinimas atsirasdavo SS: „ką daryti?“. Bandžiau kurti NšS, bet pagrindinės pastangos buvo nukreiptos į prisirišimo prie žmonių nebuvimo palaikymą.

*) Išėjau į gatvę, suvokimai pradėjo susilieti ir aš pradėjau galvoti, kad jau negalėsiu viso šito patirti, bet vėl ir vėl dariau pastangas, žiūrėjau į daiktus ir suprasdavau, kad esu sapne. Vienu momentu jau nereikėjo daryti intensyvių pastangų, suvokimas pasidarė patvarus.

*) Priėjau prie kiosko, prieš mane moteris perka ledus. Aš kartoju jos frazę, yra to, kas vyksta, naujovės suvokimas. Norėdama realizuoti norus, aš galiu studijuoti žmonių veiksmus ir juos atkartoti.

*) Suskilinėjęs asfaltas, ant kurio guli lapai. Sienos su faktūra ir dėmesys nukreiptas į ją. Simpatija vabalui, nėra skyrimo į gyvą ir negyvą, yra tik skyrimas į detales.

*) Atsiranda tokie pat fiziniai pojūčiai, kokie būna sapne, tik mažiau intensyvūs, tarsi užgniaužia kvapą arba mane uždengia banga, dažnai prabusdavau tuo momentu, kai atsirasdavo šis suvokimas, susidarydavo įspūdis, kad sapne įvyko kažkoks įsisąmoninimas, bet aš jo neprisiminiau.

*) Nėra suvokimo, kad „aš“ esu gyva, savo kūną apžiūrinėju taip pat, kaip objektą, kaip atskirą detalę, turinčią savo savybes – spalvą, formą.

*) Kai nesulaikau žvilgsnio, dėmesys neišsisluoksniuoja, žiūriu trumpais žvilgsniais, prie nieko neprisirišu, tik fiksuoju tai, ką matau. Šis būdas neleidžia dėmesiui prisirišti prie žmonių, jis susikaupęs ties trumpais žvilgsniais, ties fiksacija po 4 aplinkinius daiktus. Nėra įsitraukimo į tai, ką sako žmonės, kaip juda: žmonės ir kiti aplinkos objektai (medžiai, sienos, asfaltas) įgauna įvairius dėmesio atspalvius. Pokalbių ir to kas vyksta „svarbumas“ neegzistuoja.

*) Susidaro įspūdis, kad griūna linijinė aplinkinio pasaulio schema. Nėra nei „manęs“, nei aplinkos, yra nuošalė.

*) Užduotis – neprarasti įsisąmoninimo. Palaikiau „įsisąmoninimą“ apie 3 valandas (nušvitęs fonas 4-6).

*) Iš tikrųjų galima nejausti prisirišimo žmonėms NP formoje ir susirūpinimo dėl kitų nuomonės.

*) Žiūriu į žolę ir nukritusius geltonus lapus, atsiranda sniegu užpūstų kalnų, švytinčio dangaus fone, vaizdas. Nėra žmonių baimės, nėra susirūpinimo, yra „čia-ir-dabar“, patogumo jausmas, malonumo jausmas nepaisant to, kad randuosi tarp žmonių, automobilių, pilkų gatvių.

*) Kreipiuosi į žmones, dėl kurių atsiranda SG, jie atsako man kaip niekšui, bet neatsiranda SG, nes nėra suvokimų, kad jie atsako „man“, jie tiesiog atsako, o aš iš atsakymo ganu reikalingą informaciją, nėra atsakymo formos interpretacijos. Aplinką skiriu į įdomią, t.y., jeigu šioje vietoje atsiranda norimų suvokimų atgarsis, ir neįdomią. Žmonės atrodo neįdomiais, pilkais. Jie reiškia nepasitenkinimą, susierzinimą, bet SG pašalinamas per kelias sekundes, atkrenta kaip interpretacijos lukštas.

*) Vaikystėje dažnai jaučiau tokį malonumą!

*) Stoviu eilėje, aplenkiau mergaitę, ji pradėjo reikšti nepasitenkinimą, yra supratimas, kad šioje vietoje reiškiasi mechanizmai, lukštas. Aš kažkada mechaniškai perėmiau tiesiškumą, „svarbumą“, „nepadorumą“, „gėdingumą“ ir t.t.

*) Pavyksta pašalinti žmonių baimę, kai žiūriu į juos taip pat, kaip į kitus daiktus, tiesiog suvokiu juos kaip vaizdą. Atsirado mintis, kad mano elgesys gali pasirodyti žmonėms kaip neadekvatus, nes kažką darydama, aš nejaučiu baimės, nėra konceptualinių apribojimų. Bet tai nepavojinga, nes yra aiškumas, ką aš galiu sukelti žmonėse ir aš galiu spęsti -  ar šiuo momentu tai turi man reikšmę, ar ne.