« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 01

Mengesas jau viršuje! Tora pravėrė duris, išėjo į balkoną, susigūžė ir pažvelgė į dangų. O ten... taip, ten... – ten debesys, apšviesti prabudusios saulės, ten mėlynos spalvos – nepalietiško safyro spalvos sprogimas, safyro, kuriame atsiradinėja, dingsta ir vėl atsiradinėja švelniai-pūkuoti debesėliai – švelnūs, kaip ką tik prisirpusios dešimtmetės mergaitės krūtys. Ten medžių viršūnės su blizgančiais tirštai žalios spalvos lapais. Štai dabar šios viršūnės stovi ramiai, vos, vos išdykėliškai žaidžia lapija ir staigiai pasilenkia kairėn, paskui dešinėn, ir dar, ir dar, vėjas tampo jas tai čia, tai ten, tarsi berniukas čiupinėja mergaitę, spaudinėja jos spenelius, kad jie trupučiuką skaudėtų ir kartų būtų malonu. Šis medžių viršūnių judėjimas gniaužia kvapą, įtraukia, tarytum gulėtum besisiūbuojančio ežero letenose ant valties dugno. Tora, pasidavusi pojūčiams, sudejavo ir širdyje, krūtinėje, gerklėje tarytum pradėjo šėlti šuniukai – audringai, galvotrūkčiais, įsibėgėję, desperatiškai, atsidavę, abejingi aplinkai – ištisa mėgavimosi simfonija. Anksčiau Tora labai sunkiai įsivaizdavo, kaip susiformuoja debesys – o štai dabar viskas prieš akis – švariausiame danguje netikėtai atsiranda matinis susidrumstimas, dar, dar, ir štai jau, tarsi iš niekur, atsiranda debesėlio kūnelis. Jis gali be jokių pasikeitimų kabėti tam tikrą laiką, gali pradėti tankėti arba, atvirkščiai, vėl išsisklaidys švariame niekame.

Mengesas sėdėjo ant stogo, sprendžiant pagal viską, jau ne pirmą valandą – tikriausiai prabudo apie ketvirtą ryto, jis tai mėgsta. Jo įdegęs, matinės smėlio spalvos kūnas rytinėje šviesoje atrodo kaip padengtas šerkšnu, nejudantis, ypatingai gražus. Tora greitais šuoliais užšoko ant stogo ir naujas mėgavimosi suliepsnojimas įsiliejo į melodiją – malonumas nuo basų pėdų prisilietimo prie šiurkščios masyvių laiptų, padarytų iš pusės natūralaus medžio kamieno, su iškaištais įdubimais kojoms, odos. Čia viskas atrodė naujai – ir šitie laiptai, ir stalviršiai iš storos, netaisyklingos formos medienos, kurie nupoliruoti taip, kad galima būtų pajausti nuostabius pjūvio raštus, ir štai tie kalnai, kurių atragiai susieina tokiu būdu, jog susidaro iliuzija, kad už jų nieko daugiau nėra – pasaulio pabaiga, visiškai nieko. Įprastai, erdvė už kalnų, dėka debesuotumui arba lengvam rūkui, turi tūrį, pratęstinumą, o ten – visiškai švarus, mėlynas dangus tarytum pasibaigia ties šiais atragiais.

Nuo stogo aplinkinės viršūnės atrodė dar artimesnės – didžiulės, pakibusios, tirštai-tamsiai-mėlynos-plieninės apačioje, kur saulė dar nepateko ir ugningai-akinančiai-švytinčios auksu viršuje. Aštunta konkrečių istorikų bazė, jų pačių slengu vadinama „daiverių“, išsidėstė siauroje tarpukalnėje Himalajuose, aplinkui stūksojo šešių, septynių ir aštuonių tūkstančių metrų aukščio kalnai. Kažkada seniai čia buvo Nepalo Karalystė, kurių karaliai pirko sau auksinius unitazus ir visiškai nesirūpino tuo, kad jų liaudis miršta nuo bado. Dykinėtojai ir pusiau banditai tos pačios tautos, pasiskelbus komunistais, mandagiai, bet su ginklais rankose, rinko mokesčius iš turistų, ko dėka galėjo į valias girtuokliauti ir dykinėti. Čia rado prieglobstį tibetietiški pabėgėliai, kai Tibetas buvo okupuotas ir beveik sunaikintas Kinijos, todėl akmeninės lentelės su iškaltomis eilutėmis „om mani padme chum“ iki šiol mėtosi išilgai takelių, tai čia, tai ten. Daugiau nėra nei Kinijos, nei Tibeto, nėra kažkada Himalajus skaldančių sienų, o akmeninės lentelės dar guli – joms niekas neatsitiks. Žiūrint į šiuos takelius, išsikerojančius, siaurus, sukeliančius švelnumą ir vaikišką naivų paslapties jausmą, naujų erdvių už kiekvieno jų posūkio nuojautą, sunku įsivaizduoti, jog buvo laikas, kai ir takeliai, ir tankūs rododendrono atžalynai, ir gigantiški bambuko krūmynai – viskas buvo sunaikinta gigantiško „progreso“ volo, negailestingai prariedėjusio Nepalu ir Indijos Himalajais. Kinietiški koncernai, europietiški privatūs inventoriai ir amerikietiški pensioniniai fondai, indiški inžinieriai, ir visa kita nedorybė, pralėkė kaip viesulas, dėl „progreso“ nušluodamas viską savo kelyje, negailestingai sutrypdamas švelnius kalnų atragius bjauriai-taisyklingais penkių žvaigždučių viešbučiais, sukaustydamas pūkuotus požemius tiltų griuvėsiais, giliais tuneliais plėšydamas šių aistringų uolų kūną ir kraują, naikindamas žaismingą nekaltos gamtos šėlsmą dvidešimties keturių juostų trasomis, kišdamas supermarketus tylių užutekių vietoje, restoranus virš audringų kalnų srautų, nesuskaitomą daugybę ofisų, pensionatų, šimtus degalinių, kurios skubiai išauga bet kokiame horizontaliame sausumos gabalėly išilgai trasų ir beveik iš karto po to, kai buvo išleistas pirmas serijinis automobilis, tapo anachronizmu. Ir viskas dėl naujo Molocho – „nacionalinis bruto produktas“. Tai buvo laikoma gražiu, tuo visi didžiavosi, kaipgi taip – mes „nugalėjome“ gamtą ir dabar bet kas gali paragauti gerą šašlyko porciją Pietiniame Everesto lizde arba išgerti kelis alaus bokalus, išsidrėbus kėdėje apžvalgos kavinėje, įcementuotoje Bonningtono kuluaruose, arba pažiūrėti finansų žinias klube „8848“, pakilus ten liftu. O paskui kilo Paskutinis Religinis Karas ir prasidėjo Didžioji Technologinė Depresija – negreitai, labai negreitai, beveik po dviejų šimtų metų... ir atrodė – nėra išeities, ir užbaigimui užgriuvo Didysis Vaikų Karas, kuris, atrodė, užbaigia žmonijos susinaikinimą, bet pasekmėje, būtent jis visiškai netikėtai (suaugusiems) ir visiškai tikėtai (vaikams) padovanojo atgimimo šansus, ir su kokiu mėgavimuisi bei desperatiška viltimi išgyvenę žmonės ėmėsi naikinti tai, kas jau beveik pražudė gyvybę planetoje. Buvo atšaukti ir utilizuoti milijonai keratino tonų, pagaminto legiruoto metalinio vandenilio pagrindu, o po jo pastebėti milijardai tonų betono, asfalto, silikato, ir žingsnis po žingsnio, metai po metų gelbėjo apnuodytą, išprievartautą, beveik išsekusią Žemę, darė jai dirbtinį kvėpavimą, kūrė ir platino dirvų draustinius, ir nors iš pradžių buvo labai mažai vilčių, bei kartais atrodė, jog žaidimas pralaimėtas, viskas baigta, ir ateinančiais žemiečių kartai teks gyventi dirbtiniame narve, milijonas išgyvenusių, besiaukojančių žmonių (o juk kažkada Žemėje gyveno milijardai žmonių!) pastangos vis dėlto padarė savo darbą – Žemė vėl atgijo, pradėjo kvėpuoti, vienas po kito, metras po metro, atsiradinėjo maži plotai, kur gyvenimas laimėjo. Archyvuose galima rasti tų laikų infokristalus. Tora kažkada vartė „Altajaus juostinių girių žinyną“, „Karelės biocenozių biuletenį“ ir stebėjosi drąsa bei atkaklumu tų, kas tiesiog metras po metro atkūrinėjo derlingus dirvožemius, apželdino juos žole, samanomis, krūmais, pomiškiu, ir kita dirvožemyje augančia, ir vegetuojančia „pavilne“.

Kažkada žmonės buvo apsupti neįtikėtinos Gamtos rūšių įvairovės. Atrodė – nėra nei galo, nei krašto naujoms rūšims. Arčiau dvidešimto amžiaus naujų rūšių atradimų ir jau žinomų rūšių išmirimų tempai maždaug susilygino. Dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje tam, kad atrastum naujas rūšis, reikėjo daryti išsekinančias išvykas į labiausiai nuošalius pasaulio kampelius, kurie dar liko Borneo, Naujosios Gvinėjos, Madagaskaro salose. Miškai buvo kertami didėjančiais tempais, akvatorijos negailestingai pavirsdavo pūvančiomis pamazginėmis, laukinės gamtos plotai mažėjo, skaidėsi. Tada dar niekas nesuprasdavo (ir nenorėjo surasti), kad vieno ištiso laukinės gamtos sklypo rūšių įvairovė visiškai nelygi rūšių įvairovei dviejų kitų sklypų, kiekvienas iš kurių turi dvigubai mažesnį plotą. Jeigu dideliame sklype kažkoks augalas bus atsitiktinai sunaikintas, tai kaimyniniai tos pačios rūšies augalai kompensuos praradimą, atstatys pusiausvyrą. Mažame sklype to neįvyksta ir rūšių išsekimas vyksta greičiau, nei galima būtų tikėtis.

Kaip tai buvo paprasta – užlieti viską betonu, o paskui dar užkalti keratinu ir silikatais, ir „intelektualiniu plazmoplastiku“, iškaitinti dirvas „nekenksmingu“ milijardus kilometrų besitęsiančiu, ypatingai laidinių laidų spinduliavimu, ir kaip be galo nepaprasta buvo sugražinti Žemei gyvenimą... keista, bet žmonės Technologinio Barbariškumo epochoje ir netgi Ekologinių Technologijų Atradimų (kurie iš tikrųjų naikino gamtą nemažiau agresyviai savo mastų dėka) epochoje dirvožemį įsivaizdavo kaip „purvo krūvą“ arba, geriausiu atveju, „sudėtingą mineralų ir mikroorganizmų kompleksą“ – galima išprotėti! Jie negalėjo suprasti, kad dirvožemis – gyva būtybė, turinti sąmonę, kaip ir medis, debesis, ir Žemė, ir upė... bet ką čia sakyti, juk buvo laikai, kai buvo ginčijamasi, kad moteris irgi yra žmogumi!

Nuo dvidešimto iki dvidešimt ketvirto amžiaus Žemė prasikišo pro evoliucijos „butelio kaklelį“ – nesuskaitomi gyvūnų ir augalų rūšiai buvo nesugrįžtamai prarasti. Genų inžinerija sugražino dešimtį-kitą rūšių ir, be abejo, mes galėsime atkurti dar ne vieną šimtą, o gal netgi tūkstantį rūšių. „Geninės restauracijos“ laboratorijų tinklų išplėtimas – viena svarbiausių užduočių mūsų laikais. Tora priminė, kad prieš tris mėnesius, kai ji baiginėjo mokslus, visi apsikabindavo ir šokinėjo nuo džiaugsmo, kai pasidarė aišku, jog pavyko, pagaliau, pavyko susidoroti su klonuotų leopardinių kačių nevaisingumu – dabar gal pavyks pritaikyti šią patirtį ir kitoms rūšims. Bet visa tai tik lašas jūroje, taigi mums, daugiausia, kas lieka – tik tikėtis, kad pati Žemė, anksčiau ar vėliau, padarys žingsnį link gyvybės, pagimdys dar vieną sprogimą, panašų į Kambro sprogimą. Beje, pro „butelio kaklelį“ Žemė prasikišo ne vieną kartą, paskutinį kartą – visai neseniai, Pleistoceno eroje.

Atgimė ir žmonės – iš naujo, žingsnis po žingsnio atrasdami naujas nušvitusių suvokimų erdves. Po Didelio Vaikiško Karo negatyvios emocijos buvo teisiškai paskelbtos pavojingiausiu užkratu, ėdančiu žmoniją nuo pat priešistorinių laikų. Keista, kad tai, jog žmonija savo skrandžiuose nešioja kenksmingas bakterijas, kurios įsikūrė ten dar prieš dešimtis tūkstančių metų, tapo žinomu jau 21-ame amžiuje, bet reikėjo dar keturių šimtmečių, kad pagaliau visiems taptų aišku, jog žmonija praktiškai yra pavergta siaubingo „viruso“, kurio pavadinimas - „negatyvios emocijos“, kuris yra be galo įvairus, lengvai prisitaikantis prie bet kokių sąlygų, užtemdantis sąmonę taip stipriai, kad pati ši liga buvo visų laikoma neatskiriamu žmonijos atributu, pamatine asmenybės struktūra, o išsigydymas nuo jos atrodė ne tik neįmanomu, bet ir kenksmingu, neva atimtų iš žmogaus individualumą. Higienos supratimas atsirado vos ne prieš tūkstantį metų ir išvalyti ryte dantis, nors kartą per savaitę išsimaudyti, išplauti rankas prieš valgymą – visa tai ir daug kitų dalykų jau 19 amžiuje tapo daugeliui žmonių beveik refleksu, bet prireikė dar dviejų šimtų metų, kad žmogaus kultūroje atsirastų vien tik supratimas apie nušvitusius suvokimus, ir dar 400, kad ši elementari niūrumų higiena įeitų į kultūros kūną ir kraują. Dabar vargu ar galima surasti tokį „purviną“ žmogų, kuris ryte ir prieš miegą neatliktų emocinio poliravimo, nesužadintų nors kelis dešimtis nuojautos arba ištikimybės aktų.

Mengesas pajudėjo ir Tora atsisėdo šalia jo, padėjo ranką ant jo užpakalinės letenos. Tora daug žinojo apie būtybes, dabar gyvenančias gyvoje planetoje, bet kol kas dar nelabai gerai gaudėsi istorijoje, todėl, įsiliejusi į konkrečių istorikų grupę, godžiai klausėsi jų pokalbių, stengėsi kuo daugiau skaityti ir kalbėti. Mengesas vadovavo grupei, susidedančiai iš dešimties tyrinėtojų. Vasaros stovyklą jie nusprendė surengti Himalajų bazėje, Lchocze ir Nupcze papėdėje, Besišypsančio Akmens Slėnyje ir Torai čia velniškai patiko. Tuoj prabus visi kiti. Prabus ir Majkas. Jis atlėks ant stogo ir tarytum drovėdamasis, bet stipriai apkabins Torą, pažiūrės jai į akis, ir paklaus – „nori“, ji linktelės atsakymui, ir vėl, kaip šiandien naktį, kai jis paėmė ją miegančią, užvers ją ant nugaros, pražergs jos kojas, įkiš savo penį į jos putę, ir judins savo užpakaliuku ryžtingai bei giliai, arba tik galvute lies jos lūpas, veidą priglaus prie jos apatinių letenų, kandžios pirštų galiukus, liežuviuku perbrauks per kulnus, giliai įkvėpdamas jaudinantį mergaitiškų letenų kvapą, glamonės jos pilvuką, pečius, krūtis. O Tora žais kojų pirštų galiukais su jo lūpomis ir liežuviu, žiūrės į liepsnojančias kalnų viršūnes ir jaus užsidegančią švelnumo gerklėje liepsną. O paskui ji pasakys „stop“ arba jis pirmas pasakys „stop“, jie sustings prie pat orgazmo ribos, o paskui pratęs vėl ir vėl, ir Kertas su Brajsu prieis, ir paspaudinės jos krūtis, arba užpakaliuką, arba pilvuką, ji pritrauks Brajsą prie savęs, ir paims jo penį į burną, bet nečiulps, o tiesiog laikys jį burnoje, jausdama, kaip į jį įsilieja jėga ir šiluma, o paskui Majkas netikėtai pašoks, ir visi nubėgs maudytis šaltame, vos ne ledininiame ežere, ji bėgs jiems iš paskos, pasivydama juos ir pliaukšteldama pirmam pasitaikiusiam per užpakalį ir šlaunis, ir visi kartu jie mėgausis stipriu seksu, bei švelnumo noro išgyvenimu, juk tai tikras mėgavimasis - norėti! Ir susižavėjimas nuo įšokimo į ežerą, mėgavimasis nuo basų kojų prisilietimo prie molingos žemės, minkštų samanų, šiurkščiomis kerpėmis aplipusių akmenų, kutenančių šakų – viskas susilies į minkštai-aistringą bangą, be kurios neįmanomas, nesuvokiamas gyvenimas. Sustiprėjo pasiryžimas per artimiausias dvi-tris dienas atlikti nuojautos šturmą – kiekvieną minutę įšokinėti į nuojautą. Tora žinojo iš savo patirties, kad tokios praktikos dėka jau iki vidurdienio apsireikš gilus nušvitęs nuojautos fonas ir vien tik šis prisiminimas buvo vienu iš stipriausių nušvitusių faktorių. Bet kokiu atveju, kiekvienas, netgi nežymios jėgos nušvitęs faktorius gali suvaidinti žymų vaidmenį sėkmingai atliekant panašų šturmą, nes labiausiai įprasti nušvitę faktoriai gali laikinai prarasti savo efektyvumą nuo masinio naudojimo, ir tada galimybė tęsti nuojautos kūrimą naudojant daugybę smulkių, nušvitusių faktorių bus kritiškai svarbi. Tai žinodama, Tora nepamiršdavo papildyti sąrašo savo užrašų knygelėje.

Kai jie grįžo, Mengesas jau sėdėjo apačioje, atsivėręs prieš save dinaminį-holografinį žemėlapį – jame tyrinėtojai žymėjo įvykius, kuriuos jie atrado eilinių pasinėrimų metu. Pusryčių metų įprastai kažkas ėmėsi pasakotojo vaidmens ir supažindindavo su reikalo padėtimi.

- Kaip jūs tikrinate įvykių tikrumą?

- Tokios problemos nėra, - Brajsas sėdėjo, truputį pasilenkęs. Jo dviejų metrų nutukusiam kūnui staliukas buvo per mažas ir jis sėdėjo plačiai išskėstomis kojomis, taip, kad Tora kartas nuo karto ištiesdavo ranką ir švelniai glostydavo jo kiaušiukus ir penį, paspaudinėdavo klubus, - šiandien ji prabudo ypatingo susijaudinimo būsenoje, be to, dar ir Markas suerzino ją savo neilgu dulkinimu. Brajsas lengvai krupteldavo nuo malonumo, kai Toros ranka švelniai, bet pasitikinčiai lietė jį, ir tęsė.

- Kai praktikuojantys išmoko fiksuoti įsisąmoninimą sąmoningų sapnų metu, prieš juos atsivėrė daugybė tolimesnių atradimų krypčių, tai tau gerai žinoma. Iš esmės, tu tai žinai netgi geriau, negu aš, būtent todėl tu esi čia, su mumis, mums dabar labai reikalingi pagalbininkai. Kiek man yra žinoma, pirmų kelionių sąmoninguose sapnuose patirčių ėmėsi žmonės dar prieš tūkstančius metų. Tai buvo pirmieji, kurie praėjo. Kai kuriems pavykdavo tai padaryti pašalinio dvasinių praktikų rezultato dėka, kai kurie tiesiogiai siekė šio tikslo. Aišku, dabar mums žinoma, kad patvarių sąmoningų sapnų siekimų bandymai gali sukelti rimtus rezultatus tik tada, kai jie pagrįsti tvirto ryškių nušvitusių suvokimų ir nušvitusio fono pamato, bet...

- Dvasinės praktikos? – Tora susimasčiusi pakėlė rankos plaštaką tarytum apčiuopdama ore atsakymą. - Kiek aš žinau, šis terminas...

- Šis terminas anksčiau reiškė ką tik nori, bet toje reikšmėje, kuri jam suteikiama dabar, jis reiškia bet kokios rūšies veiklą, kurios tikslas dažnesnis, intensyvesnis, gilesnis, skvarbesnis nušvitusių suvokimų – švelnumo, džiaugsmo, susižavėjimo, grožio jausmo, paslapties jausmo, siekimo jutimas.

- Tu nori išvardinti visą nušvitusių suvokimų lentelę? – energingas ir tvirtas Arčės balsas, labai stulbinančiai kontrastuojantis su jos švelnia veido išraiška, netikėtai įsimaišė į pasakojimą. – Brajsai, aš noriu, kad Tora kuo greičiau būtų apie viską painformuota, siūlau pateikti jai tik esmingiausius dalykus, visą kitą Tora pasivys pati, ji labai aktyvi mergaitė. Arčiau reikalo, mažiau pratarmių. – Arčė energingai linktelėjo galva ir klausiamai pažvelgė į Torą.

- Sutinku. – Mengesas retai kalbėjo, daug rečiau negu kiti, buvo netgi dienos, kai jis neištardavo nei vieno garso, bet jo žodžiai dažniausiai buvo užpildyti kvapą gniaužiančios, sulaikančios srautą, pasiryžusį pratrukti aistringu šuoliu, jėgos. Tora galėtų klausyti Mengesą dienų dienas, net jeigu jis tiesiog kartotų jai nušvitusių suvokimų tetraakordų, visose paprasto būdravimo fundamentaliose juostose, lentelę. Įprastai Mengesas vaikščiodavo tam tikrą laiką aplinkui, apčiupinėdavo, įsiuostydavo, kartais kruopščiai analizuodavo, kartais paviršutiniškai peržiūrinėdavo įvairių grupių dalyvių ataskaitas, kartais išvis mesdavo visus reikalus ir tiesiog klaidžiodavo po apylinkes. Mėgstamiausiu jo užsiėmimu buvo savo individualumo skyrimo stabdymas, kurio procese jis dalinai integruodavo sąmoningų būtybių – šaltinio srovelės, samanų gabaliuko, jaunos atžalos, senos pušies, tolimos viršūnės, bedugniame danguje keliaujančio debesėlio – suvokimus. Šis užsiėmimas su laiku tapo toks įprastinis, kad dažnai tai įvykdavo automatiškai – taip pat lengvai ir nepriverstinai, kaip mums visiems dabar atrodo natūralu ir nesunku vaikščiojant mišku pajausti grožio jausmo ir simpatijos antplūdį „Žemės Snukiams“. Visai natūralu, kad tuo metu integravosi tik tie suvokimai, kurie nedarė esmingos įtakos žmogaus formos vientisumui, bet tai savaime buvo labai įdomiu – išreikšti būtent tokius suvokimų kompleksus. Mengesas kartais užpildydavo atitinkamą puslapį snukių-viki, kurią vedė jis ir kiti tyrinėtojai, besidomintys tuo pačiu procesu, ir skaityti jį buvo labai įdomu bei naudinga. Tai primindavo Torai žmogaus, kuris niekada anksčiau neturėjo šuns, žaidimą su juo – galima pakedenti jo kailį, galima įkišti savo ranką jam į nasrus, galima leisti jam save palaižyti ir panašiai – visa tai suteikia naujus pojūčius, o kartais netgi naujus nušvitusius faktorius, bet vis dėlto, visas šis žaidimas, nedaro esmingos įtakos tam, kuo tu labiausiai šiuo metu užimtas.

Pašaliniam stebėtojui, neinformuotam apie grupių veiklą, galėtų kartais atrodyti, kad Mengesas truputį netinka šiai, į veiklą įsitraukusių žmonių, kompanijai – ne taip greitai juda, ne taip džiaugsmingai pliuškenasi kalnų upelyje, per daug tylintis ir susimąstęs, nepasakoja su užsidegimu apie tai, ką jam pavyko išgyventi šiandieniniuose tyrimuose, retai siunčia žinutes į „Rimtų Istorikų Resursus“ bei nelabai aktyviai dalyvauja šių žinučių šlifavime, kurio dėka jos įgauna užbaigto ir nepriekaištingo fragmento išvaizdą. Tik kai visi grupės nariai ilgų valandų bėgyje atlikinėjo bendrą nusiteikimą ir fiksavo įsisąmoninimus pasauliuose, tolimuose nuo įprastinio būdravimo, arba kai jie atlikinėjo bendrus treniruočių pratimus, temperamentų skirtumai išsitrindavo, ir aktyvaus rimtumo ir žavesio jausmas apšviesdavo kiekvieno veidą lygiu laipsniu.

Taip galėjo tęstis kelias dienas, o netgi savaitę. Po to, tam tikru momentu Mengesas formulavo klausimus, kurie su didele tikimybe galėjo tapti protrūkio tašku – tai galėjo atsitikti bet kokiu momentu – jis galėjo tuo metu valyti dantis arba degintis besikandžiojančioje Himalajų saulėje, laižyti Rianos, krutančios užpakaliuku ant jo peno, krūtis arba studijuoti paskutines gretimų arba visai tolimų mokslų ataskaitas. Be jokio perėjimo Mengesas staigiai sustingdavo ir garsiai tardavo: pasiruošęs suformuluoti. Tuo momentu jis akimirksniu pavirsdavo smalsiu paaugliu, kuris muistosi nuo nekantrumo, kad tik greičiau visiems viską papasakoti, tiesiog dabar, nieko nelaukiant. Grupė laukė šio momento su didžiule nuojauta – probleminių klausimų, tarnaujančių kaip protrūkio taškų daigai, iškilime, Mengesas buvo nepakartojamas ir nepakeičiamas. Jis turėjo nuostabų talentą sugretinti reiškinius, atrodo, visiškai tarpusavyje nesurištus, pastebėti juose tai, kas jau prieš tai buvo apžvelgta atskirai ir todėl nesužadindavo daugiau nuojautos, bet sugretinta su kažkuo ir parodyta apibrėžtam rakurse, sukeldavo ryškius hipotezių suliepsnojimus, intensyvius džiaugsmingus norus, nesuvaldomo eksperimentų troškimo atsiradimą. Kažkada Brajsas pavadino Mengesa „Šerloku Holmsu“. Tą pačią dieną Tora rado bibliotekoje ir perskaitė kelias knygas apie Holmsą ir negalėjo nesutikti su tuo, kad tokia panašumo paralelė tikrai yra.

Po to Mengesas įsižiūrėdavo į partnerių pastangas, stebėdamas jas iš šalies arba rodydamas palaikymą antru vaidmeniu. Čia lyderio vaidmens galėjo imtis bet koks grupės narys arba iš karto keli – tai buvo svaiginantis bendros kelionės veiksmas, išgyvenamas su žavesiu ir siekimu tokio intensyvumo, jog kartais lydėsi krūtinė, ir palaimos suliepsnojimai užtvindydavo jų kūnus, o skvarbus mėgavimasis gerklėje bei kaktos viduryje darėsi beveik nepakenčiamu, užsidegdavo krūtinė ir širdis, iš ten mėgavimosi srautai išsibėgdavo rankomis. Riešas ir vidinis plaštakos paviršius, paskui ir visas dilbis, darėsi tokiomis jautriomis vietomis, jog joks audringas seksas negalėtų lygintis su lengviausiais ir nekalčiausiais prisilietimais prie jų. Žinoma, tokie ryškūs išgyvenimai atsiradinėjo tik laikas nuo laiko ir visų pirmą tik tada, kai prie suvokimų pavykdavo primaišyti atsidavimą, bet kiekvieną kartą, kai tai atsitikdavo, jie gaudavo neįvertinamą patirtį – neįkainojamos ekstaziškų nušvitusių suvokimų (NšS) sekundės arba netgi minutės.

Jeigu Mengesas įsitraukdavo į paprastą pokalbį, reiškia kažkas čia nešvaru – reiškia, jis kažką pajuto. Medžiotojas užuodė žvėrieną.

- Mūsų interesuose yra tai, kad Tora kuo greičiu taptų lygiateisiu..., - Mengesas užsikirto, - taptų proceso dalyviu. Ji turi, kiek man žinoma, retą lankstumą, ypatingą nuojautą, leidžiančia sėkmingai orientuotis ten, kur skiriamosios sąmonės tinklas dar neužmestas ant naujų suvokimų visumos, neužfiksuotas naujoje pozicijoje, o mums tai, patys suprantate, turi svarbią reikšmę ir kartais netgi gyvybiškai svarbią. – Jis pasisuko ir žiūrėjo tiesiai į Torą. – Bet kokiu atveju, taip man tave parekomendavo Bejsas, o jis nesimėto rekomendacijomis.

Tora tylėdama žiūrėjo į jį, jos veidas nereiškė nei pasitenkinimo nuo pagiriančio atsiliepimo, nei susidrovėjimo – atviras žmogaus, kuriam nėra ko slėpti nuo paties savęs, žvilgsnis. Žmogaus, praėjusio rimtą stažuotę pas „komandos“.

- Bet negalvok, kad bus labai lengva, - tęsė Mengesas. – Tai, su kuo mes dirbame, tai... kažkas visiškai ypatingo.... – jis nutilo, parinkinėdamas žodžius. – Tai ne pasivaikščiojimas, tai... Manau, tu žinai apie principinio nesugrįžtamumo taško arba galimo, žingsninio žmogaus suvokimų juostos pakeitimo, egzistavimo problemą. Klausimas, grubiai sakant, atrodo taip: jeigu žingsnis po žingsnio keisti vieną suvokimą iš visos suvokimų visumos, kuri vadinasi „žmogus“ į kitus suvokimus, įeinančius į kokią nors kitą visumą arba egzistuojančius atskirai nuo žinomų visumų, arba tiesiog integruoti juos be pakeitimo, tai pradedant nuo tam tikro momento tvirtumas identifikuoti save kaip „žmogų“ kritiškai silps. Būtina atlikinėti ciklinę savęs identifikavimo procedūrą, kad toliau galėtum eiti įsitikinęs, jog apdraudžianti grupė įsitvirtino naujose pozicijose. Kartais atliekama labiau sunkesnė, silpnai išnagrinėta ir potencialiai pavojinga progresyvaus savęs identifikavimo pernešimo procedūra – tam būtina tvirtai užfiksuoti įsitikinimą tarp apibrėžtos tiriamos būtybės suvokimų grupės ir būtina palaikymo grupė, kuri juda lygiagrečiai, atsilieka tik keliais žingsniais, ir taip pat užfiksuos panašų įsitikinimą bei tokiu būdu žais kontroliuojamos bandos efektą... tačiau, tuo užsiėminėja pagrinde „komandos“, todėl mūsų pokalbiui tai neesminga. Ciklinės procedūros metu draudžiančių dalis lieka savo pozicijose iki eksperimento pabaigos, o dalis seka tave toliau ir atsako už sugrįžimo atgal užtikrinimą. Taip formuojama draudimo grandinė, pageidautina su dubleriais... o kur paimti tiek žmonių... žmonės visur reikalingi, štai ir mums irgi... todėl tarpai didinami, draudžiančių kiekis mažėja... ataskaitose apie tai nelabai užsimenama, kad nebūtų sustabdytas darbas... man visa tai žinoma ir aš nepritariu nepateisinamai rizikai, o Tomas... besidomintis žmogus, gali būti per daug besidomintis, kad vadovautų grupei.... Tomo Heldstremo grupėje jūs nuosekliai, žingsnis po žingsnio fiksavote naują skiriamosios sąmonės poziciją, kitą žingsnį darėte ne anksčiau negu įsitikinote, jog kelias atgal gerai nubrėžtas, „pramintas“ ir naujoje suvokimų visumoje užtenka intensyviai išreikšto „savidraudimo“ – noro užbaiginėjant patirtį padaryti kelią atgal. Nortono grupė, kaip žinoma, bandė išspręsti šią problemą „į kaktą“ – suformuoti patvarų motyvacinį kompleksą, kažką panašaus į „viršutinį draudimą“, bet... įsitraukė, taip, na visi mes žinome šią istoriją... galvos apsvaigimas nuo sėkmių... Pas Tomą tu užėminėjai lyderio-praėjėjo poziciją, palaikymo grupėje buvo stipresni vaikinai, kai kuriuos dar pažįstu iš darbo su....

- Mengesai, aš du metus stažavausi pas „komandos“, - pertraukė jį Tora. – Noriu tau priminti, jog tu pats neiškentėjai ten net metų, o tai reiškia... ne, paklausyk mane, - Tora netikėtai minkštai, bet valdingai ištiesė ranką, tarsi norėdama pasodinti truputį išsitiesusį Mengesą.

Riana atsisuko, permetė vieną koją per suolą, jos žvilgsnis pasidarė aštrus ir beveik rūstus.

- Taip, Mengesai, tu – toks stiprus, toks gabus, įžvalgus, grupės lyderis ir visa kita – tu neištvėrei ten net metų ir pamiršti tai nėra protinga, o jeigu tu nors trupučiuką nori neliesti šios temos, reiškia nori pamiršti, reiškia save silpnini, nes stipriausias nuodas – nenuoširdumas, o silpnindamas save, tu sukeli sau pavojų, ir ne tik sau, o visai grupei. Jeigu nori mano sąveikos, siūlau priprasti prie to, kad esu rakštis tavo subinėje. O dar geriau būtų, jeigu ne tik prirastum prie to, o dar ir kultivuotum ištikimybę žmogui, kuris padeda tau apsivalyti nuo nenuoširdumo nuodų.

Mengesas sėdėjo su visiškai neperprantama veido išraiška. Tora nutilo ir įdėmiai įsižiūrėjo į jį. Jos lūpos lengvai prasivėrė, drėgnos, tuputuką putlokos, velniškai erotiškos. Ji lengvai palenkė galvą į dešinę, paskui į kairę, tarsi smalsi varna, apžiūrinėjantį kažką blizgančio. Matyt, jai patiko tai, ką jį apžiūrinėjo – susvetimėjimo požymių ji nepastebėjo, Mengeso veido išraiška rezonavo su atkaklumu, simpatija. Taigi Tora vėl pasisuko į stalą ir, kramtydama sumuštinį, tęsė.

- Tai reiškia, kad su manimi nereikia žaisti žaidimų. Sakyk tiesiai, ko tu po kiekvieno žodžio užsikerti? Tu nesi man konkurentas, aš matau tave kiaurai, taigi vis tiek nieko nuo manęs nepaslėpsi. Slepi – ir gerai, nesu labai smalsi, bet bukime atviri – tu gali apibrėžti ribas, už kurių nenori manęs išleisti?

- Apibrėžti... ne, tu pati pamatysi. – Mengesas ėmėsi pusryčių su liūto, kuris visą dieną klaidžiojo savana, ieškodamas laimikio, apetitu. Kiti taip pat pradėjo aktyviai ryti skanų bei paprastą maistą. Valgymo garsai, trumpi frazių fragmentai, lengvas juokas – visa tai suminkštino atmosferą ir iš Toros balso dingo paskutinės natos.

- Tiesiog nenoriu netikėtai su tuo susidurti netinkamiausiu momentu.

- Tu susidursi su tuo netikėtai. Ir pačiu netinkamiausiu momentu. – Mengeso balsas buvo minkštas, bet ne kategoriškas. – Dėl to nėra jokių abejonių. Bet tu esi vienas iš labiausiai lanksčių praėjėjų, todėl tu ir esi čia. Tuo momentu, kai tu susidursi su pasipriešinimu – realiu ar tik besivaidenančiu – tų žmonių, kurie tau turėjo padėti ir su dar rimtesniu pasipriešinimų tų, kas... ir kai tu busi labiausiai pažeidžiama, tavo lankstumas turėtų tau padėti išsinarplioti.

- Jie paaiškino bendrus dalykus. Aš sutikau, man tai įdomu. Reiškia, tu nieko man dabar nepapasakosi?

Mengesas susimąstęs žiūrėjo pro langą. – Dabar ne laikas. Gerai jaučiu tinkamą laiką. Tuo gali būti tikra – ką bedaryčiau, tai bus padaryta tinkamu laiku.

- Gerai. Grįžkime prie reikalo.

- Kaip sekasi su tavo šešta linija, Majkai? – Mengesas lengvai palenkė galvą.

- Šiandien nieko.

- Kiek ciklų?

- Šiandien ar iš vis?

- Šiandien. – Mengesas barbeno pirštų galiukais per masyvų, medinį stalviršių.

Majkas pirštų spragtelėjimu įjungė holografinę duomenų bazę ir tam tikrą laiką susimastęs žiūrėjo į pusiau skaidrų rutulį. Po to padarė judesį plaštaka, tarytum kažką pastumdamas ir rutulys, paklusnus jo komandai, kelis kartus padidėjo. Aiškiai išryškėjo sudėtinga įvairių spalvų taškų, žiedų, siūlų, spalvingų mirksinčių punktelių, žyminčių susijusius klausimus ir kitus grupės tyrimų rezultatų užrašų failus, vidinė struktūra. Lengvas pirštų judesys, tarsi pasukantis mažą rutuliuką - ir rutulys paklusniai pasisuka. Dar pirštų judesys, tarsi pritraukiantis prie savęs besvorį voratinklį ir jis padidėjo dar kelis kartus, prisiartino ir padidino vieną iš vidinių sričių. Dabar pusiau skaidrios ribos išėjo už namų ribų.

- Išjunk apskritimą, - Kertas pasilenkė iš priešpriešinio stalo galo ir dėmesingai įsižiūrėjo į sudėtingą piešinį.

Majkas sekundei truputį suspaudė kairįjį kumštį, o dešinės rankos smiliumi nubrėžė nedidelį apskritimą – išorinės rutulio dalys iš karto užgeso, o apibrėžtos srities failai pasidarė ryškesniais. Nurodęs pirštu į vieną iš mazgų, o paskui padaręs judesį pirštu truputį žemiau, Majkas apvertė holografinę savo ataskaitą už praeitą savaitę, dar „pritraukė prie savęs voratinklį“, padidino vaizdą, dar kartą nurodė pirštu į šiandieninius užrašus ir jie atsidarė.

- Dvidešimt keturi ciklai. Nuo dviejų iki keturių ryto.

- Rimtai padirbėjo!

- O kodėl iš karto neatidarei šiandieninius užrašus? – tai buvo Tissos balsas. Ji visada elgėsi labai nepastebimai, taip nepastebimai, kad netgi pats nepastebimumo faktas buvo nepastebimas.

- Noriu kiekvieną kartą, atidarinėdamas failą, matyti – kiek daug padaryta, jausti nuojautą to, kas bus toliau.

- Ir nėra rezultatų?

- Kol kas ne.

- Papasakok dar kartą, ką tu prisimeni. – Mengesas padėjo vieną koją po savimi, įsitaisė patogiau. – Mes uždavinėsime klausimus, gal kas nors išlįs. Ar yra nors antrinis įsitikinimas, kad buvo protrūkis?

- Paaiškink. – Tora atidarė užrašų knygelę ir ruošėsi užrašinėti.

- Kai po panėrimo yra tvirti prisiminimai, nors ir fragmentiniai, mes raštiškai fiksuojame juos, po ko atliekame išgyvenimo iš naujo ciklus dar ir dar kartą, nuo to prisiminimai fiksuojasi aiškiau, iškila naujos detalės. Tuo metu kartais atsiranda subtilus jausmas, tarsi dar kažkas buvo, bet kas, neišeina prisiminti. Būtent šį įsitikinimą mes vadiname antriniu. Kitaip sakant, kai dvigubas tinklas subyra, kai kurie kontūrai lieka neužmarkiruotais. Jeigu tai supranti bei kartas po karto atlieki išgyvenimus iš naujo, kontūrai gali aiškiai atsirasti.

- Dvigubas tinklas... tu turi omenyje vienu laiku apreikštus, tarsi vienas ant kito uždėtus, du skiriamosios sąmonės fiksacijos tipus?

- Taip.

- Aha, na tai aš gerai pažįstu.

- Tai va, kai yra antrinis įsitikinimas, ciklinis išgyvenimas iš naujo yra tikslingas, dažniausiai mes gauname rezultatus. Kartais daug efektyviau yra daryti tai savarankiškai, kartais – derinti su aktyviu kitų dalyvavimu, mes kaitaliojame metodus. Beje, yra kelios nepatikrintos idėjos, kaip galima būtų atkurti sugriuvusius kontūrų fragmentus... bet kol kas susitvarkome ir taip. Dažniausiai.

- Palauk, - Tora atsigręžę, apžvelgė visus dalyvaujančius. – Juk jūsų grupėje aštuoni, čia tik šeši, gal reikia pakviesti likusius?

- Jie išėjo trims dienoms išvykai plaustais su vaikinais, kurie čia dirba su visokiais betoniniai nešvarumais – utilizuoja liftą ant Lhocze. Grįš, tikriausiai, tik poryt. – Mengesas padarė kviečiantį rankos mostą.

Majkas dar kartą susikaupęs apžvelgė akimis savo užrašus, padėjo abu delnus ant stalo.

 

<< Back

Forward >>