« Maja »

Tomas 3: « Kietosios upės, marmurinis vėjas »

Skyrius 01

Dulkus kelias bedieviškai vinguriavo, pakišdamas po ratais duobes, upokšnius ir akmenis, ir, kai senas, barškantis automobilis vis dėlto sėkmingai įveikdavo eilinę kliūtį, iš Džeinės tiesiog nevalingai ištrukdavo nuostabos šūksniai. Tiksliau sakant – tai patys šūksniai išsiverždavo iš jos galingais nusėdėtos sėdynės smūgiais. Kartais pakilimo statumas buvo per didelis ir taksistas turėjo stabdyti, išlipinėti iš automobilio ir apskaičiuoti optimalų būdą vis dėlto pakilti į šią statumą. Kiekvieną kartą Džeinei atrodė, kad šis sustojimas paskutinis ir toliau teks eiti pėsčiomis, kas vargu ar būtų malonumu atsižvelgiant į jos šešiolika valandų trukusį skrydį bei nežmonišką karštį. Bet kiekvieną kartą taksistas surasdavo galimybę tęsti kelionę – matyt, reikšmės turėjo tai, kad jie nesiderėdami sutiko su jo siūloma kaina. O galbūt tai tiesiog profesionalinis išdidumas.

- Kaip gi jis pats čia važinėja? – po eilinio tokio sustojimo ji paklausė.

- O kur jam važiuoti, - kramtydamas žolelę suburbėjo Dikas. – Jam ir čia gerai, niekur jis, ir nevažinėja.

- Kas, išvis niekur? Kiek man žinoma, jis pakankamai aktyviai keliauja po pasaulį, užsiėminėja ir alpinizmu, ir daivingu, na, ir biznis... juk jis turi viešbučius visame pasaulyje.

- Ne, aš ne ta prasme, - paaiškino Dikas. – Takelis. Čia yra takelis, jis veda beveik vertikalia uola tiesiai į gyvenvietę, jis juo ir vaikšto. Valandą žemyn, pusantros valandos į viršų, štai taip...

Na ką gi, galbūt džiunglėse, kuriuose, neva, ir buvo tas takelis, nebuvo taip karšta, bet iš kitos pusė – dygliuoti krūmai, siurbėlės, tropinio miško garavimai... ir vis tiek karštis... pusantros valandos, o dar ir į viršų... ne, geriau jau pasikratyti kondicionuojamame taksi.

Džeinė atsilošė sėdynėje ir liovėsi stebėti, kaip taksistas daro savo žygdarbius. Galų gale jam už tai sumokėta, tegul veža. Ji, iš tikrųjų, nesuprasdavo, kam ji čia – tūkstančiai kilometrų nuo savo betarpiško darbo – „Transmedical research corporation“ Ilinojaus valstijoje. Bet, tai jau ne pirmą kartą. Lygiai taip pat ji nesuprasdavo – kam ją, eilinį fiziką-technologą, pakvietė į amerikietiškos medicinos korporacijos pokalbį. Bet kelionė buvo apmokėta, honoraras, nepriklausomai nuo pokalbio rezultato, taip pat buvo paskirtas, Diuseldorfo instituto vadovybė nebuvo prieš, ir... kodėl gi ne – ji, ir nuskrido. Nuskrido ir liko. Liko nepriklausomai nuo to, kad pokalbio rezultatai tenkino jos darbdavius, bet ne ją pačią – bendri pokalbiai apie medicinines technologijas paliko ją visiškoje nežinomybėje, kuo ji turės užsiėminėti, bet ar ji turėjo ką prarasti? Na ne, neturėjo. Nors vietų pasikeitimai jai nelabai patiko. Bet, jai patiko geri honorarai.

Ir štai dabar vėl kelionė – nežinia kur, ir nežiniai kam – kažkoks himalajietiškas užkampis. Nors – labai gražu! Taip, to nepaneigsi, gražu. Vėl kalnai, beje! Tada, persikėlus į Valstijas, ji išprašė sau atostogas iki darbo pradžios ir nudūmė aplankyti nacionalinius parkus, leisdama visas savo lėšas. Išvykoje Dripping Springs Grand Kanjone žmonių beveik nebuvo. Aplinkui – saulės užlieti šlaitai, o kai besileidi žemyn į tarpeklį, kuris iš viršaus atrodė dykumine vietove, matai, kad jis yra nusėtas gražių žydinčių kaktusų, minkštų spyglių krūmų. Ji taip dažnai juos čiupinėjo, jog netgi dabar, be jokių pastangų, atsiradinėja tas prisilietimo prie jų pojūtis pirštuose, delnuose. Ši vietovė iš viršaus atrodė pilka – tikriausiai dėl geltonai raudonos dervos ir žalios augalų spalvos susimaišymo. Tai čia, tai ten šokinėjo smalsios voverės. Driežai knibždėjo krūmuose arba šildėsi, sustingę, ant akmenų. Tyluma. Tik smėlio ir akmenų po kojomis šnaresys, vanagų riksmai danguje, medžių lapijos, su kuria žaidė vėjas, šlamesys. Saulė tiesiai virš tavęs, tyla. Nusileidus tik iki pusės, ji dairosi į viršų – nesitiki, kad jau nusileido nuo tokios aukštumos, žiūri į apačia – dar taip žemai leistis!

Didžiulės kanjono erdvės – ir į platumą, ir į gilumą, sunkiai suvokiamos galva. Netgi sudalyvavus keliuose įvairiuose žygiuose trijų dienų bėgyje bei praskridus virš jų su sraigtasparniu tik paviršutiniškai supranti, koks jis didžiulis. 

Paskui buvo ilgas Kaibab žygis –maždaug devyniolika kilometrų žemyn, iki Kolorado upės, su nakvyne miegmaišiuose po atviru dangumi ir kitą dieną atgal – Bright Angel – maždaug penkiolika kilometrų į viršų. Upės spalva žalsvai melsva, vanduo ledinis, o smėlis įkaitęs. Ilgiau minutės nepastovėsi nei vandenyje, nei ant smėlio, todėl ji greitai bėgiojo nuo smėlio į vandenį ir atgal. Sėdint ant akmens galima žiūrėti, kaip audrojantis vanduo šokinėja per akmenis. Šilta, beveik karšta. Ji su šortais ir pakeltais marškinėliais, kurie uždengia tik krūtinę. Naktį – išėjimas iš stovyklos su žibintuvėliais, žvaigždės palaipsniui gęsta ir dangus vis labiau darosi rožinės spalvos. Perėjimas aukštu, siauru, truputį besisiūbuojančiu tiltu virš audringos upės, truputį užgniaužia kvapą, bet visai ne nuo baimės.

Džeinė pradėjo įsivaizduoti, kad ji čia gimė, ilgai gyveno, čia jos praeitis ir vaikystė. Užsinorėjo įsivaizduoti save dešimties metų mergaite, kuri laksto pažįstamais takais, bet šį kartą eina su kuprine, todėl, kad nori patikrinti savo ištvermingumą. Akmenims, upeliams, krūmams ji jaučia simpatiją, atvirumą, lengvumą, artumą, jie suvokiami kaip seni pažįstami, draugai, atsiranda pasitikėjimas šiomis vietomis.

Šalia praeina asilėnų, apkrautų krepšiais ir žmonėmis, virtinė.

Kažkada jaunystėje, prisiskaičiusi ar tai Florindos Donner, ar tai Taišos Abeliar, ji ilgą laiką norėjo pagyventi tarp laukinių genčių, panašių į itikoteri gentis, aprašomas vienoje iš knygų. Jai atrodė, kad labai įdomu gyventi tarp žmonių, kurie negalvoja apie praeitį ir ateitį, jiems svarbi tik ši akimirka, jie gyvena sveiką, natūralų gyvenimo būdą, nuolatos jaučia džiaugsmą. Ir kai po dešimties metų jai iš tikrųjų nusišypsojo galimybė sudalyvauti etnografų ekspedicijoje, ji dar kartą perskaitė tą knygą, ir nustebo – kaip galima buvo visą tai įsivaizduoti visiškai tuščioje vietoje! Vietoj romantiškų laukinių žmonių, jaučiančių grožio jausmą ir žavesį susiliejant su gamtos mistika, ji pamatė skurdžias, neišsivysčiusias pusiau beždžiones, kurių svajonių ribomis buvo nupirkti dar vieną bananų palmę, ir dar vieną naują žmoną – ne, ne tam, kad ją dulkintų, o, kad ji tą palmę prižiūrėtų.

Ant kelio iššoka voverės ir spokso, laukdamos riešutų. Ji pabandė apgauti vieną, vietoj riešuto padėjusi ant delno akmenuką, bet skaudžiai už tai sumokėjo – voverė įkando į pirštą. 

O paskui buvo sraigtasparnis virš Grand Kanjono. Visai mažas, tik šešiems žmonėms. Ir tik viena vieta šalia piloto. Labiausiai norėjosi atsisėsti būtent šalia jo, bet visiems buvo paskirtos vietos, priklausomai nuo svorio, kuris buvo reikalingas subalansavimui. Prieš pat įlaipinimą išdalino vietų numeriukus ir ji negalėjo patikėti - jai atiteko pirma vieta! Beveik atsitiktinai, neatsižvelgiant į tai, kad prieš penkias minutes ji vogčiomis pačiupinėjo piloto penį. Paprasta prostitucijos forma. Galima netgi negalvoti apie tai, kaip apie prostituciją – tiesiog žaidimas su numatomu, norimu rezultatu. Grindys, išskyrus vietų po kojomis, skaidrios. Galima stebėti kaip pilotas perjunginėja svirtis, pakelia pagrindinį svirtį, jausti, kaip sraigtasparnis pasikelia ir pasilenkia, paklusdamas piloto veiksmams, atsiranda noras taip pat išmokti valdyti sraigtasparnį, o gal netgi lėktuvą. Stipriausi įspūdžiai – nuo pakilimo ir nuo skrydžio žemai virš miško, užgniauždavo kvapą, atsiradinėjo kažkoks vaikiškas džiaugsmas. Net kai skrido virš pačiu kanjonu, nebuvo tokių aštrių įspūdžių.

- ... tikiuosi, jis namie.

- Kas? – Džeinė taip įsitraukė į savo prisiminimus, jog išgirdo tik paskutinę Diko sakinio dalį.

- Tikiuosi, kad jis namie, - jis pakartojo. – Nors, tai gali būti visai nebūtinu...

- Ką nori tuo pasakyti?, - nesuprato Džeinė.

- Pamatysi, - kažkaip niūriai suburbėjo. – Dar penkias minutes kabarotis.

Gerai, pamatysim - reiškia pamatysim.

... o paskui buvo Zion Park. Ji nuėjo į žygį viena, be gido. Saulė jau pasislėpė už kalno, kurios šlaitu ji kilo, buvo apšviesti tik kitoje kanjono pusėje kalnai. Darėsi vėsu pavėsyje, bet jai patiko greitai kilti, šokinėti per akmenis, ji galėjo beveik bėgti, nes takelis buvo labai patogus. Bet tai buvo ir minusu, nes takelio paprastumas pritraukia įvairių amžių pensininkus, todėl liaudies viršuje buvo nemažai. Dieve, kokie jie visi bjaurūs!! Likti ten ir spoksoti į nedidelę balą, susiformavusią po lašančiu kriokliu, tokioje minioje nesinorėjo. Ji bėgo žemyn ir pusiaukelėje pamatė nepastebimą takelį į šoną. Pradėjo kabarotis to takelio smėliu, akmenimis. Krūmai, panašūs į gudobelę, tik smulkią ir žemą, truputį draskė jos rankas bei kojas. Bet neatsiradinėjo nei lašo susierzinimo, atvirkščiai – simpatija ir atvirumas jiems. Dūzgė didžiulės mėlynai-juodos bitės, sukinėjosi aplinkui, visai nebaisu, iš kažkur buvo įsitikinimas, kad jos neįgels. Šiuo taku galima buvo pakilti daug aukščiau negu krioklio bala ir žmonių tauškalai liko nuslopintu gaudesiu kažkur apačioje. Pakilo iki pat viršaus, iki didžiulės, monolitinės uolos, galima ją glostyti rankomis ir tuo pačiu žiūrėti į uolą priešais. Netikėtai atsirado jausmas, kad ji dabar glosto tą vietą, į kurią žiūri – priešpriešinę uolą! Tarytum abi šios uolos – viena didelė būtybė.

Zion Parke yra labai aukšta uola. Prie jos veda siauras takelis, iš visų pusių – visiškai statūs skardžiai. Jeigu stovėtum arti skardžio krašto, lengvai atsirastų aukščio baimė, todėl ji nusprendė prišliaužti ant keturių. Kai aukščio baimės nėra, lieka jausmas, nuo kurio, atrodo, sustingsta širdis ir atsiradinėja šaltis delnuose. Viršuje plevena vanagas, o gal erelis. Atsiranda didžiulės, beribės erdvės jausmas, norisi tapti tuo vanagu ir skraidyti padangėmis aplinkui, jausti po sparnais beribes platybes....

Pamačiusi, kad automobilis privažiuoja prie vartų, Džeinė, tarsi bijodama, kad neliks laiko prisiminti patį įdomiausią, greitai prisiminimais apibėgo Bryce kanjono vaizdus. Beveik šlainus takas veda pačia kanjono apačia. Visai nėra žmonių. Vėl įsivaizdavo save dešimties metų mergaite, vėl atsiradinėjo džiaugsmas, žaismingumas, norėjosi bėgioti takeliais. Bėgo į priekį nerangiai, kaip bėgioja vaikai, trypsėdama kojomis, paskui keliais žingsniai sugrįždavo atgal. Didžiulės kvepiančios pušys. Labai patiko prisispausti nosimi prie žievės ir įkvėpinėti sakų kvapą. Tylu. Jeigu nepakeltum akių ir nematytum daugybės stūksančių kanjono pikų, galima būtų įsivaizduoti, kad ši vieta kažkur Bavarijoje, kur ji praleisdavo visą vasarą...

Iš malonių prisiminimų Džeinė iškrito akimirksniu, kai tik pamatė kažką daug žadančio: ant vartų, prie kurių labai arti privažiavo automobilis, skirtingomis kalbomis buvo užrašas, nesukeliantis jokių iliuzijų dėl šeimininkų svetingumo: „Eikite po velnių! Draudžiamoji zona! Privati nuosavybė!“

Į atsaką į jos nustebusį žvilgsnį, Dikas tik nusišypsojo.

- Tai atsitiktiniems turistams, kurie mano, kad tai kokie nors svečių namai arba restoranas.

- A...., - su palengvėjimu pramurmėjo Džeinė.

Dikas išlipo iš automobilio ir, mankštindamas kojas bei besiraižydamas, priėjo prie susisiekimo prietaiso prieš vartus. Į akis krito beveik karinė apsauga, stovinti už vartų – jie tikrai saugojo ne nuo atsitiktinių turistų. Čia, akivaizdžiai, tiesiog kategoriškai nenorėjo nieko matyti.

Iš kairės ir dešinės nuo vartų tiesėsi ir toliau slėpėsi už medžių neįprastai aukštos sienos – tikriausiai dešimties metrų aukštumos. Matyt, lyginant didelės kalvos viršūnę, žemės dalį perkėlė prie jos kraštų ir pakėlė taip, kad virš kelio pakibęs statinys būtų panašus į Montekristo pilį. Kas vyko už šio galingo reduto, nebuvo įmanoma pamatyti nei iš čia, nei netgi nuo tolesnio kelio, kuris labai stačiai ir zigzagu leidosi žemyn ir slėpėsi tankiame miške.

Palei visą sieną gulėjo akmenų eilės; po siena ir virš jos kruopščiai sudėti spygliuotos vielos žiedai; prie sienos glaudžiai prisispausdavo krūmai su lygiai tokiais pat aštriais spygliais, jog net nuo kelių metrų atstumo matėsi, kad prisilietus prie jų, reikėtų ilgai sėdėti apkabinus jodo stiklainį – visą tai sukeldavo labai keistus įspūdžius ir jeigu dar sienoje pastebėtum šaudymo angas su patrankos žiotimis, tai labai harmoniškai papildytu visą vaizdą.

Dikui kažką atsakė iš susisiekimo prietaiso, bet Džeinė nieko nesuprato, už tai jis, sprendžiant pagal jo išsitiesusį ir susimasčiusį veidą, suprato. Bet jis tęsė pokalbį, bandydamas kažką išaiškinti blizgančiai skardai. Džeinė tiesiog vaikščiojo ten ir atgal po tvora, nesidomėdama proceso eiga – tai jo darbas ir vargu ar ji galėtų kuo nors padėti. Pagaliau Dikas pasitraukė nuo pulto ir pamojavo jai.

- Tvarka. Imkite visus savo daiktus ir pirmyn. Lauksiu čia.

- Man, greičiausiai, reikės valandos arba dviejų, o gal ir daugiau, - paprieštaravo Džeinė. – Eime kartu su manimi, kol busiu užimta reikalais, galėsite bent jau pamiegoti, papietauti. 

- Jo, papietausiu aš, išsimiegosiu, - Dikas kreivai nusišypsojo ir spjovė ant karštų dulkių. – Ten įleis tik Jus, o daugiau net musė neįskris, štai taip. Pamiegosiu aš ir čia, - jis su neapykanta pažiūrėjo į mašiną su nuobodžiaujančiu vairuotoju, - eikite.

 

Viduje buvo labai švaru ir jauku. Platus takelis vedė per japonišką sodą su tvenkiniu, kurio kraštai buvo apaugę žolės kupstais ir chaotiškai augančiais egzotinių rūšių medeliais. Tvenkinyje juokingai knibždėjo gražios, mėlynai-žalios laukinės antys. Kartas nuo karto jos pakeldavo savo užpakaliukus ir nerdavo, o irklavo letenomis taip, kad galvos buvo po vandeniu, o užpakaliukai taip ir stūksojo vertikaliai virš vandens. Išilgai takelio išmėtytos plunksnos rodė, jog čia gyveno daugybė povų, bet šiuo momentu nesimatė ne vieno. Tiesiai prieš jos nosį, nuo vieno medžio iki kito skraidydavo visa laukinių, šviesiai smėlinės spalvos balandžių banda, apie aštuoni paukščiai.

Tarnaujanti, dvidešimties metų nepalietiška mergina, dėvinti trumpus šortukus, atidengiančiais apetitiškus keliukus ir šlaunis, ir marškinėlius, po kuriais puikavosi stangrus pilvukas, atvedė Džeinę į mažą aikštelę, kur stovėjo kalnų dviračiai, ir pasiūlė jai išrinki vieną bei juo pasinaudoti arba eiti pėsčiomis. Džeinė nusprendė pasivaikščioti ir jos patraukė link kalvos viršūnės, ant kurios buvo pastatytas didelis trijų ar keturių aukščių namas su plačiais, visos sienos dydžio, užtamsintais langais ir išmėtytomis verandomis. Kitas takelis, prasidedantis nuo tos aikštelės, vedė į plačios erdvės, išmargintos pievų, tvenkinėlių, giraičių ir pastatymų, pusę. Ši erdvė nutrukdavo kažkur tolumoje laiptukais žemyn, o dar toliau, apačioje, tyvuliavo ir blizgėjo po saule didelis ežeras. Dešiniau, iš pakibusių sniego kalnų pusės, buvo tankus miškas, kuris jai pasirodė labai keistu, visiškai ne tokiu, pro kurį jie atvažiavo. Pasirodė netgi, kad ten augo didelės sekvojos, bet tai buvo toli, be to, nebuvo laiko apžiūrinėti tiksliai. Visumoje, viskas sudarinėjo tokį pat įspūdį, koks susidarė skaitant Konano Doilio knygą „Prarastas pasaulis“. 

Po penkių minučių jos jau buvo vietoje. Namo viduje buvo maloniai vėsu. Skirtingų lygių laiptukai išsibėgiodavo į visas puses ir iš vidaus namas atrodė dar labiau erdvus, o netgi didžiulis, negu atrodė iš išorės. Pamačiusi atvirą akvariumą, kuriame pliuškeno smulkūs rykliai ir dar kažkokios žuvys, Džeinė nesusilaikė ir priėjo apžiūrėti jas iš arčiau. Tarnaujanti priėjo jai iš paskos ir parodė, kad žuvis galima liesti rankomis. Džeinė atsargiai perbraukė rankomis per švelnią, baltą ryklio pilvo odą, o tas ramiai leido save liesti, toliau besilinksmindamas, tarsi tai jam nieko nereiškė. Labai malonus pojūtis liesti ryklio odelę – stangrumas ir jėga.

Žmogus, išėjęs jas sutikti, greitu žingsniu priėjo prie Džeinės ir ištiesė ranką.

- Endis. – Trumpai prisistatė. – Jūs iš Transmedical. – Ta pačia lygia intonacija tarė jis ir Džeinė nesuprato – ar tai buvo klausimas, ar teigimas. Tegul tai bus teiginiu, nusprendė ji ir nutylėjo.

- Eime. – Vis taip pat be emocijų linktelėjo kažkur į priekį ir ji taip pat tylėjo bei ėjo jam įpėdin. Tik priėjusi prie kabineto durų ji prisiminė, kad nepasakė savo vardo į atsaką, bet dabar jau buvo nesmagu prisistatinėti, juk nepradės jo tapšnoti per petį ir sakyti, neva, mano vardas Džeinė. Be to, nuramino save, jis tai jau tikrai žino, koks jo vardas.

Kabinetas buvo labai erdvus. Išilgai vienos sienos buvo įrengtas tikras mineraloginis muziejus su tūkstančiais labai neįprastų kristalų, išilgai kitos sienos – iki pat lubų knygų stelažai. Tolimame kampe, prie pat plataus, nuo grindų iki lubų lango – darbinis stalas, o centre, ant minkšto kilimėlio – žurnalinis stalas su keliomis kėdėmis aplinkui. Bendrai, viskas sudarinėjo labai brangaus ir kokybiško įspūdį, nors visai ir nebuvo vulgarių prabangumo požymių. Šalia kėdės stovėjo tikrai gigantiškas kvarcinių, piramidinių kristalų luistas, dviejų metrų dydžio ir metro aukščio – toks tikriausiai svertų toną. Švelnus apšvietimas darė jį labai gražiu, tiesiog įtraukiančiu savo persiliejimais. Pastebėjęs, kad Džeinės žvilgsnis prilipo prie kristalo, Endis paaiškino, kad štai šis matiniai-baltas pagrindas – kalcitas, o štai šis tamsiai-žalias paviršius, kai kurių kristalo kraštuose atsirado dėka chromo kvarco sudėtyje, o kai kristalo viduje yra įkalinti blizgantys, auksiniai siūlai – tai vadinasi „rutiliniu kvarcu“. Tamsiai-auksinių blizgančių plokštelių išbarstos įdubimuose – žėručių atmainos, „muskovitas“, o štai šios švelniai žydros, skaidrios kolonos – akvamarinai. Čia buvo visas pasaulis, kurį galima būtų apžiūrinėti, atrodo, labai, labai ilgai ir Džeinė nenoriai atitraukė žvilgsnį, ir atsisėdo prie stalo.

- Kiek žinau, tu nieko nesupranti medicinoje, teisingai? – pradėjo Endis.

- Taip, aš fizikas-technologas, - sutiko Džeinė. – Turiu žymią elektroninių ir tunelinių mikroskopų aptarnavimo patirtį, be to, aš kai kurį laiką dirbau CERNe, sprendžiau grynai techninius duomenų apdirbimo ir elementarių dalelių greitintuvo kontūrų atvėsinimo klausimus.

- Bet juk turi ir teorinį pasiruošimą? – pasidomėjo Endis.   

- Taip, bendrai pas mane fiziko-teoretiko išsilavinimas, bet...

- Štai ir gerai, reiškia maždaug įsivaizduoji, kas yra protonas bei elektronas, o tai jau ne taip ir mažaiJ

- Tik..., - patraukė pečiai Džeinė.

- Kas?

- ...kam tai gali praversti medicinoje - šios mano žinios apie protonus, bangines funkcijas, sukinius ir kvarkus? Kvantinė chromodinamika ir švirkštai....

- ...nesuderinami dalykai, ar gi ne taip?

- Argi ne?

- Miesčionio atžvilgiu taip, bet mikrobiologo – ne, ir jau seniai ne. – Endis parodė pirštu į kažkokį plakatą, kabantį ant sienos prie įėjimo. – Pažiūrėk, matai?

- Apylinkės teritorijos schema?

- O ne, daug sudėtingiau. Tai mitochondrija, prieikime.

Jie atsikėlė ir priėjo prie plakato, kuris pasirodė esąs visai ne plakatu, o kažkuo panašiu į topografinį žemėlapį. Taip, tai iš tikrųjų kažkiek primindavo mitochondriją... Džeinė prisiminė dar kažką tokio iš mokyklinio biologijos kurso ir paskui kelis kartus grynai iš smalsumo vartė vadovėlį, apžiūrinėjo įvairius organoidus, ir ląstelių struktūras, bet pavadinimai greitai iškrisdavo iš galvos –tai visai ne jos parapija.

- Mitochondrija. – Dar kartą susimąstęs pakartojo Endis. – Energetinė ląstelės stotis. Atominis reaktorius ir greitintuvas, ir kondensatorius, ir daug, daug kito. Šios žvėries sandara daug sudėtingesnė nei šiuolaikinės atominės elektrinės, mes dar daug ko nežinome. O dar mus domina lizosomai – virškinimo fabrikai ir ypač – Goldžio Kompleksas – unikalaus sudėtingumo būtybė, kurios mes iš vis nepažįstame iš arti....

- Energetinė stotis, taip, tai aš prisimenu, - pertraukė jį Džeinė. – Tai aš.. dirbsiu inžinieriumi būtent ŠIOJE stotyje? – Bet Džeinė, atrodo, pradėjo suprasti, kam ją, reaktorių aptarnavimo inžinierių, paėmė į darbą į medicinos korporaciją.

- Taip, būtent šioje.

- Bet juk čia reikalingi chemikai, biochemikai, nežinau, kas ten dar... mikrobiologai, o ne elementarių dalelių teorijos specialistai.

- Ne. – Endis nusikosėjo. – Pažiūrėk.

Jis dūrė pirštu į schemos fragmentą.

- Tai membrana. Labai supaprastinta, aišku. Tiksli schema užimtų plotą, lygų šios kalvos plotui. Kiekvienoje mitochondrijoje yra ne viena, o dvi membranos, tarp kurių randasi tarpmembraninė erdvė... tu atrodai, tarsi bijotum kažko, - nusišypsojo jis Džeinei.

- Gal ir taip, man visada sukeldavo sunkumų organinė chemija ir...

- O mes visai nekalbėsime apie jokią chemiją – mes viską paversime technologų ir fizikų kalba, tai nesunku, na ir galų gale, tau nebūtina žinoti tikslios lydinio, iš kurio susideda darbinės membranos sienelės, sudėties – tau reikės tik įsiminti, kokios jų charakteristikos. Čia lygiai taip pat. Visą tai, kas yra vidinės membranos viduje, tai yra vidinės mitochondrijos dalyje, mes vadiname „matrica“. Ji, žinoma, turi labai sudėtingą cheminę sudėtį, bet tau kol kas to žinoti nereikia.

- Kol kas..., - pastebėjo Džeinė. – O paskui vis dėlto reikės žinoti?

- Tiesiog žinok, kad šioje matricoje įvyksta skirtingi technologiniai procesai – Krebso ciklas, riebalinių ląstelių oksidacija – nesvarbu, kad nežinai, kas tai – esu tikras, kad ne vieną kartą, skaitydama įrengimų dokumentaciją, susidurdavai su nesuprantamais terminais bei procesais – tiesiog praleidi juos pro akis iki tam tikro laiko, o paskui palaipsniui įgyji dalinį aiškumą, kuris sudeda viską į bendrą vaizdą. Ir čia bus taip pat, tiesiog įsimink terminus, o paskui palaipsniui sužinosi – ką jie reiškia.

- Krebso ciklas, - pakartojo Džeinė. – Oksidacija....

- riebalinių ląstelių, - pridūrė Endis.

- Riebalinės rūgštys, o dieve, - su šypsena atsiduso Džeinė. – Net nežinojau, kad rūgštys gali būti riebalinės!

- Daugumai žmonių visas šis žvėrynas, susidedantis iš šimtų elementarių dalelių, visų šitų fermionų, barionų, adronų, miuonų, pionų ir velnias žino kokių dar „žvėrionų“, taip pat atrodo tamsiu mišku, kur velnias koją sulaužytų, bet tau tai bus paprasta, ir biochemija, ir mikrobiologija, viskas čia iš tiesų paprasta.

- TikiuosiJ O galima patikslinti – ką būtent vis dėlto tyrėsiu čia daryti, kam aš čia, - Džeinė nedrąsiai nusišypsojo. Nepaisant to, kad tame, jog ji nežinojo kame reikalai, nebuvo jokios jos kaltės, vis tiek ji jautiesi kalta. – Ir iš vis aš maniau, kad mane čia atsiuntė į trumpalaikę komandiruotę išaiškinti kažkokias smulkmenas...

- Na taip ir yra, - rimtai atsakė Endis. – Mes turime išaiškinti vieną labai paprastą smulkmeną, o būtent – tinki tu mums ar ne, o kol kas, aš ir kiti mano bendradarbiai papasakosime apie kai kuriuos mūsų tyrimų objektus – labai trumpai ir schematiškai, o paskui... paskui bus įdomiau, neabejok tuo. – Jis padėjo savo sunkią ranką jai ant paties. – Neabejok.

Endis vėl dūrė pirštu į žemėlapį ir pratęsė.

- Dar keli žodžiai apie membranas. Vidinė turi daugybę keterotų raukšlių, jas mes vadiname „kristomis“.

- Kristos, - paklusniai pakartojo Džeinė, o paskui ištraukė bloknotą ir pradėjo užrašinėti. Endžiui akivaizdžiai patiko toks jos profesionalinis požiūris į darbą.

- Jos labai padidina jos paviršiaus plotą, - tęsė jis. – Vidinė mitochondrijos membrana taip pat turi vieną esmingą pasižymėjimą – specialūs baltymai sudaro joje daugybę angų, pro kurias, - čia Endis dūrė pirštu į Džeinę, - tai jau arčiau tavo kompetencijos sferos, - prasiskverbia nedidelės molekulės ir jonai. „Molekulės ir jonai“ juk tau tai maloniau girdėti negu, pavyzdžiui, „Acetilo-gliukozamino-fosfo-transferazės N fermentas“?

- O!..., - Džeinė vos neužspringo. – Visada stebėjausi – na KAIP gi žmonės gali įsiminti tokius pavadinimus?

- A, ne nesudėtinga tai, nesudėtinga.... tiesiog išmoksti atmintinai struktūrą, na ir vardiji – beveik tas pats, kaip eilėraštį deklamuoti, juk irgi galima nustebti – kaip žmogus gali išmokti vieną po kitos tūkstantį eilučių atmintinai ir nesuklysti.

- Na todėl, kad ten yra prasmė!

- Teisingai. Ir čia ji yra, - paprieštaravo Endis. – Kas tą prasmę supranta, tam viskas paprasta. Bet eime toliau – pakentėk dar truputį. Vidinėje membranoje tokių angų nėra! – Endis pakėlė pirštą, - vidinėje jos pusėje, toje, kuri pasuktą į matricą, yra ypatingos molekulės, kurias mes vadiname ATF sintetazėmis.

Endis palaukė, kol Džeinė užrašė naują terminą ir patikrino, ar teisingai užrašė.

- Šios molekulės, ATF sintetazės, galima pasakyti, kad susideda iš galvutės, kojytės ir pagrindo, tokie grybeliai. Ir štai šiuose grybeliuose, Džeine, ir įvyksta nuostabiausi dalykai – ten sintezuojami ATF – adenozin trifostfatas rūgštis. Ir sintezuojami jie tada, kai pro juos praeina..., - Endis padarė pauzę, - būgno tratėjimas! –  jis vėl daug žadančiai nutilo ir pagaliau užbaigė sakinį, - protonai. Štai dabar tu tikriausiai ant savo arkliuko, jo? Atsirado taip gerai tau žinomos elementarios dalelės.

- Negaliu patikėti! – Džeinė iš tikrųjų buvo nustebusi. – Net negalėjau įsivaizduoti, kad ląstelių organoidai dirba betarpiškai su elementariomis dalelėmis!

- Ir tai toli gražu ne vienintelis pavyzdys, bet mitochondrijos – tokie gyvūnai, kurie mus labai, labai domina, to net neaprašysi, kaip domina!

- Gyvūnai?

- Na, ne gyvūnai, žinoma, čia aš tiesiog iš meilės taip sakau. Bakterijos.

- Kokia prasme bakterijos? Mitochondrijos – ląstelės organai, organoidai, tiesiog ląstelės dalelės.

- Tiesiog, žinoma, - prajuko Endis. Viskas labai paprasta ir viskas labai nepaprasta. Kažkada labai, labai seniai, mitochondrijos buvo tiesiog aerobinėmis, nebranduolinėmis bakterijomis. Jos gyveno savaime, o kitos ląstelės, turinčios branduolius, tai yra „eukariotai“ irgi savaime. O dar atskirai gyveno kitos ląstelės – chloroplastų pirmtakai – fotosintezuojančios bakterijos. Ir pradedant nuo tam tikro laiko abu šitie bakterijų tipai, tai yra mitochondrijos ir chloroplastų protėviai, pradėjo vienytis ir tapo labiau išsivysčiusiomis ląstelėmis, kurios jau turėjo branduolį, nes kartu jie galėjo efektingiau išgyventi. Galima pasakyti, jie pasirašė draugystės ir bendradarbiavimo sutartį. Ir nuo to laiko nei mitochondrijos, nei chloroplastai jau negali savaime, ne ląstelėje daugintis, nes evoliucijos eigoje įvyko dalies genetinės medžiagos „pertekimas“ iš mitochondrijos genomo į chloroplastų branduolinį genomą, bet jiems savarankiškai daugintis dabar ir nereikia – šį darbą atlieka branduolius turinčios ląstelės, o mitochondrijos, savo ruožtu, pradėjo teikti šioms branduolinėms ląstelėms tai, ką jos išmoko daryti geriau nei kiti.

- Man nelabai aišku dėl pertekimo. Kas kur pertekėjo? – Džeinė tvirtai nusprendė, kad nesudarinės įvaizdžio, jog kažką supranta, jeigu iš tikrųjų nesuprasdavo. Jeigu ji netinkama šiam darbui, o greičiausiai taip ir yra, tai tegul tai paaiškėja anksčiau, nei vėliau.

- Genai pertekėjo. Genas – DNR fragmentas, susidedantis iš nukleotidų sekos ir koduojantis savyje paveldėjimo informaciją. Anksčiau mitochondrijos pačios sukurdavo visus reikalingus savo gyvenimui genus, tam tikro pobūdžio natūralų ūkį – viską gaminu pats. Bet natūralus ūkis – visiškai uždaras ir neperspektyvus ūkis. Įsivaizduok, kad mes čia kalvoje pradėjome gaminti viską, ką mes vartojame ir naudojame – tai nerealu, todėl žmonijos civilizacija greitai atsisveikino su uždaro ūkininkavimo tipu ir pradėjo specializuotis. Pasaulis, kuriame sudėtiniai jo subjektai specializuojasi ir surengia produktų mainą, daug efektyvesnis, todėl visuomeninės tokio tipo formacijos lengvai išstūmė kitas, konservatyvias, kurios nenorėjo specializuotis ir derėtis, na, arba negalėjo derėtis dėl savo bukumo, ir agresyvumo. Taip ir čia: eukariotų branduoliams, kurie buvo visai aukštai išsivysčiusiu „genetiniu dariniu“, nieko nekainavo paimti į savo nagus mitochondrijų genų gamybą, o mitochondrijos, atsilaisvinusios nuo varginančio ir neproduktyvaus darbo, visapusiškai atsidavė tam, ką jos mokėjo geriausiai – energijos ir deguonies gamybai. Palaipsniui deguonies kiekis jaunos Žemės atmosferoje didėjo ir mitochondrijos, būdamos deguonies perdirbimo specialistais, ramiai su tuo tvarkėsi. Tas pats vyko fotosintezuojančios bakterijos su kitomis branduolinėmis ląstelėmis sąjungoje. Na galima įsivaizduoti dvi komercines firmas, kurios, apsiginklavusios progresyviomis technologijomis ir užmezgusios abiem pusėm naudingus ryšius, sugebėjo ramiai išgyventi deguonies kiekio padidėjimo krizę.

- Dabar aišku, - Džeinė linktelėjo galva.

- Iš pirmos sąjungos savo raidos pradžią padėjo gyvūnijos pasaulis, o iš kitos - augalijos. Mes kol kas nežinome, kaip būtent įvyko šių brandulį turinčių ląstelių susiliejimas su bakterijų ląstelėmis, bet, galbūt, kada nors sužinosime.

- Kodėl gi įvyko tik dvi tokios ląstelių sąjungos, o ne trys, ne dešimt, ne šimtas? – patraukė pečiais Džeinė.

- Jų įvyko daug daugiau, nei du, žinoma, bet... pirmą - natūrali atranka – ne visos sąjungos buvo labai sėkmingos, kad galėtų užkovoti tokią didžiulę vietą po saule ir be to, toli gražu ne visi panašūs endosimbioziniai procesai užbaigti, dauguma yra dar savo vystymosi procese ir ateitis parodys – kas iš ko išeis.

- Pavyzdžiui, kokie yra tie neužbaigti procesai? – pasidomėjo Džeinė.

- Pavyzdžių daug... na, vienas pavyzdys – yra tokia būtybė – jo lotyniškas pavadinimas Mixotricha paradoxa. Ji taip pat nori judėti, kaip ir mes, bet tam tikslui ji rado labai originalų būdą – kaip „arklius“ ji naudoja iki keturių milijonų Treponema spirochetes bakterijų, kurios įkinkytos būtent kaip arkliai į vežimą – tai yra, pritvirtintos prie ląstelės paviršiaus. Su mitochondrijomis ji susidraugauti taip ir nesugebėjo, bet rado joms pasikeitimą – sferines aerobines bakterijas. Įsivaizduojate – ką reiškia valdyti keturias milijonų bakterijas? Galbūt būtent todėl, toks raidos per masiškumą kelias pasirodė mažiau efektingas, dėl ko Mixotricha paradoxa ir liko savo evoliucijos eigoje. O dar yra tokios ląstelės, kurios viduje turi dumblius. Beje, ir pats ląstelinis branduolys – ši sudėtinga būtybė, taip pat greičiausiai yra endosimbiozės pavyzdžiu!

- Tirai, paralelė tarp ląstelės gyvenimo ir socialinių procesų atrodo labai netgi tinkama, - sutiko Džeinė.

- Tinkama ir labai vaisinga! Mokslų sankirtoje dažnai atsiranda daugybė įdomaus, kaip, pavyzdžiui, dėsningumai, pastebėti vienoje srityje, suranda savo hipotezių vietą kitoje srityje, bet kas galėtų pagalvoti, kad etnografija ir mikrobiologija tokie artimi mokslai?

- Nejaugi už to slepiasi kažkas daugiau nei išorinis panašumas?

- Esu įsitikinęs, kaip taip, - patvirtino Endis.

- Tai atrodo neįtikėtinu, - su abejone balse pasakė Džeinė. – Vis dėlto negalima rimtai lyginti žmones, su mūsų intelektu, valios laisve... na nevardinsiu visko, su organoidais – primityviais sutvėrimais.

- Niekas ir nesiruošia jų lyginti, - paprieštaravo Endis, - bet jeigu paleisi greitu kalnų upelio srautu rastą, susidedantį iš pusiau supuvusios celiuliozės ir aukšto intelekto profesorių, jie plauks maždaug vienodu būdu, ir stebėdami rąstą galėsime tiksliai atspėti profesoriaus trajektoriją. Čia tas pats. Socialiniuose procesuose žmonės elgiasi kaip rąstai – teka pagal srovę. Jeigu bendruomenėje priimta vaikščioti gatvėmis apsimovus kelnes, tai ir profesorius, ir kiemsargis vaikščios su kelnėmis, taigi jeigu kalbėtume apie „valios laisvę“, tai šiam supratimui galima priskirti tik labai siaurą žmogaus gyvenimo sritį, o visam kitam...

- Visam kitam - visi mes – rastaiJ, - užbaigė Džeinė. – Aišku. Socialiniai dėsningumai gali būti vienodais ir ląstelės organoidų bendruomenėje, ir žmonių bendruomenėje, nepaisant to, kad vieni yra labai primityvūs sukūrimai, kuriuos valdo chemijos, elektros ir magnetizmo dėsniai, o kiti – aukšto intelekto būtybės, kuriuos valdo psichologija, ekonomika, politika, ir panašūs ideologiniai antstatai.

- Jo, viskas taip, išskyrus vieno – išskyrus žodžio „primityvūs“. – Endis pasitempė visu kūnu ir Džeinė netikėtai pastebėjo, kad niekaip negali nustatyti jo amžiaus. – Mes pripratome sakyti „primityvūs“, laikydamiesi įprastų mums koncepcijų ir, beje, tuo pačiu vėl ir vėl įrodinėjame, kokia siaura yra termino „valios laisvė“ sritis. Apie kokią laisvę galima kalbėti, jeigu kiekvienas, pagal esmę, visą savo gyvenimą, kaip papūga kartoja kitų pasakytus žodžius ir daro tai, ką jam reikia daryti atitinkamai religiją, koncepcijas, įpročius, socialinius apribojimus? Jeigu mes įsigilinę paieškosime šios plačiai nuskambėjusios „valios laisvės“ apsireiškimus, mes jų nerasime. Tai yra, tu jų nerasi, - pasitaisė jis.

- O tu?

- Aš rasiu. – Endis pažiūrėjo į ją nelauktu, kitu žvilgsiu. – Bet tik todėl, kad mane to išmokino tie, kas ją ieškojo ir rado. Pas mus to mokinama ketvirtoje klasėje.

- Atleisk?

- Už ką?

- Na... aš turėjau omenyje, „nesupratau“, - nusišypsojo Džeinė.

Endis patylėjo, patrynė tarpakį ir jo žvilgsnis prarado neįprastą kietumą, vėl pasidarė minkštu, ir geranorišku. Nors ne, negalima pasakyti, kad tuo momentu jis atrodė negeranorišku – tiesiog toks kietas žvilgsnis instinktyviai suvokiamas kaip susvetimėjimo požymis, kas yra paslėpto pavojaus požymiu, nors šiuo atveju Džeinė buvo įsitikinusi, kad grėsmės jausmo nepatyrė.

- Apie tai kada nors kitą kartą, - nuo jos klausimo išsisuko Endis. – O kas liečia primityvumą, apie kokį primityvumą galima kalbėti, kai sakome, jog organoidai savo sąveikoje vieni su kitais ir su aplinkiniu pasauliu naudoja chemiją, žengiančią žemiau nei tokios elementarios dalelės, kaip protonai ir elektronai? Tu, kaip fizikas, puikiai supranti, kad šiuo atveju „elementarumas“ ir „primityvumas“ ne sinonimai, o atvirkščiai – anonimai. Kvantinė fizika netgi pačias paprasčiausias sąveikas tarp elementarių dalelių aprašinėja viso lapo ilgio lygtimis. Mes galime operuoti terminais „neapibrėžtumo principas“, „Planko konstanta“, „elektroninis debesis“, „korpuskulinis-banginis dualizmas“ ir kitais, ir gauti tikslius rezultatus bei spėliojimus, bet vis dėlto niekas iš mūsų negali įsivaizduoti viso to labai apibrėžtame vaizde. Mes žinome, kad mikropasaulis valdomas tikimybiniais dėsniais ir prisimename, ką kalbėjo didieji fizikai apie savo beviltišką bejėgiškumą intuityviai suprasti viską, kas vyksta ten. Kaip galima po to kalbėti apie primityvumą? Mes kalbame apie psichologijos painiavą ir sudėtingumą, dainuojame ditirambus neva „visata yra mūsų viduje“, o tuo tarpu tikrovėje paaiškėja, kad nėra jokio sudėtingumo, kad bet koks žmogus visiškai numatomas dėka to, kad jis – tik rastas įvykių sraute, kuris griežtai užprogramuotas tūkstančių draudimų, nurodymų, koncepcijų, potraukių.

- Tai reiškia tu neigi, kad bet koks žmogus, - pradėjo Džeinė, bet Endis ją pertraukė.

- Neigiu iš vis viską, kas prasideda nuo žodžių „bet koks žmogus“, - jis tarė ir jo žvilgsnis vėl įgijo aną kietumą. – Žinau, kad visi žmonės skirtingi, bet taip pat žinau, kad tas skirtumas lengvai apskaičiuojamas dydis. Reikia įvesti į kompiuterį tik kelis dešimtis tūkstančių parametrų, apibrėžiančių tam tikro žmogaus koncepcijas ir įpročius, ir su tave tenkinančia tikimybe gausi tikslią jo ateities, o taip pat ir praeities prognozę. Taip, žmonėms labai patinka galvoti apie save, kaip apie sudėtingas būtybes, „visatos“ talpyklas, bet iš tikrųjų jų gyvenimas yra primityvus ir numatomas. Na, aš neneigiu to, kad žmogus gali tapti visatos nešėju. Ir dar daugiau, tiksliai žinau – kaip tai padaryti. Bet kas iš tikrųjų tai daro? Kas pakelia galvą virš smirdančios bukumo, mechaniškų įpročių, negatyvių emocijų balos ir tiesiasi link nušvitusių suvokimų pasaulio, kurie tik ir suteikia žmogui tą patį paslaptingą sudėtingumą, kurie, ir sužadina jame paslaptį bei daro jį pati paslaptimi? Ar pažįsti tokus žmones? Tai retoriškas klausimas. Tokių žmonių tu nepažįsti.

 

Durys į kabinetą atsidarė ir įėjo maždaug dvidešimties metų mergina.

- Marta, - pristatė ją Endis.

Mergina linktelėjo ir įsibėgėjusi įsidrėbė kėdėje šalia.

- Pas mus nelabai galinga laboratorija, - be jokios įžangos pradėjo aiškinti Džeinei, - taigi su skyriumi Ilinojuje pas mus kažkas panašaus į mainų prekybos susitarimo – mes jus maitiname idėjomis ir kai kurių eksperimentų rezultatais, kurių dėl tam tikrų priežasčių jūs patys negalite atlikinėti, o jūs mus maitinate bandymų rezultatais, kurių dėl mūsų nepakankamos įrangos, mes negalime atlikinėti. Pavyzdžiui, mes čia negalime pastatyti greitintuvo, kaip jūs suprantate, - nusišypsojo mergina, - nors ir turime kelis kompaktinius reaktorius.

- Bet kol kas aš nesuprantu...

- Neskubėk, - raminančiai tarė Endis. – Tuoj mūsų pagrindinis virusologas...

Durys vėl atsidarė ir įėjo aukštas, raumeningas vyras.

- Štai, kaip tik ir jis. Maksai, papasakok keliais žodžiais apie problemos esmę, kurios sprendime dalyvaus štai ši lėlytė iš mūsų Ilinojaus skyriaus.

Džeinei net antakiai pakilo nuo žodžio „lėlytė“, bet ji susilaikė, padariusi vaizdą, kad jos nenustebino toks jos apibūdinimas. Bet iš tikrųjų tai buvo netgi labiau maloniu, negu įžeidžiamu, nors ir nebuvo dėl ko įsižeisti – Endžio intonacijoje nebuvo nei pranašumo nei pamokomo tono, jis žiūrėjo ir bendravo su Džeine būtent kaip su lėlyte – simpatiška, gyva mergiūkšte ir tai buvo visai maloniu. Vienintelis dalykas, kuris atrodė kažkiek keistu – įsitikinimas, Džeinės požiūriu truputį nepagrįstas, su kuriuo Endis kalbėjo apie jos būsimą darbą čia.

Maksas, skirtingai nuo Endžio, neatrodė labai bendraujančiu ir draugišku. Atrodė, kad jis nepertraukiamai yra susikaupęs ties kažkuo savu, toli nuo visko, kas vyksta čia.    

- Mūsų laboratorijoje..., - pradėjo Maksas, bet Džeinė pertraukė jį.

- Laboratorija randasi kažkur kitoje vietoje?

- Kodėl kitoje? – nustebo Endis. – Čia.

- Bet... kur būtent? Tokiame nedideliame žemės plote, ant kalvos viršūnės gal?

- A, - pradėjo juoktis Endis, - tu žiūri labai paviršutiniškai į šį klausimą. Tiesiogine prasme „paviršutiniškai“. Mes ne ant „kalvos“ viršūnės, kaip tu pasakei, o pusiau kilometro aukščio kalno viršūnėje, tai yra po mumis kas – uola. Formaliai mums priklauso tik žemė ant šių kelių kalvų ir aplinkinių dešimties hektarų teritorijų, bet, kaip tu manai – ar kas nors domisi tuo, kas vyksta giliai po kojomis – šios didžiulės uolos, ant kurios gludi visa šita teritorija, storymėje?

- A... ir giliai jūs ten... įsikasėte?

- Giliai. Ir erdvės ten kiek tik nori, ir jokių kliūčių, ir nesunku palaikyti švarą. Taigi, Maksai, papasakok lėlei.

Žodį „lėlę“ jis aiškiai tarė su neslepiamu malonumu ir, kaip atrodė Džeinei, truputį pašiepdamas jos nesmagumą.

- Tu turi herpesą? – netikėtai paklausė Maksas.

- Kartais... ant lūpų atsiranda, - patikslino Džeinė.

- Pas mane irgi. Ir pas jį, ir pas ją, ir pas daugelį žmonių.

- Ir...

- Kuo gydaisi?

- Na, pardavinėjamas specialus tepalas, tepu...

- Padeda?

- Taip, jeigu patepi iš karto, kai atsirado.

- O kodėl gi neišgydyti jo visiems laikams?

- Tai jūs tuo užsiėminėjate? Visiems laikams neišeina. Kiek man žinoma, herpesas neišgydomas – jeigu jau jis įsikūrė, tai jau visam gyvenimui. Neišgydoma.

- Va būtent, - patvirtino Maksas. – Tai visam gyvenimui. Tai neišgydoma.

- Ir jūs bandote tai ištaisyti?

- Ne. Mes bandome tai suprasti ir, be to, pritaikyti prie kažko kito. Kaip manai, kada pirmi eukariotai... na, kitaip sakant, ląstelės su branduoliu, - patikslino Maksas, pastebėjęs perspėjamąjį Endžio gestą su šypseną, kuris leido suprasti, kad čia geriau nevartoti specialius terminus, - priėmė į vidų mitochondrijas..., - Maksas vėl susipainiojo ir klausiamai pažiūrėjo į Endį, bet tas padrąsindamas numojo ranka.

- Viskas tvarkoj, terminas „mitochondrijos“ jau pažįstamas Džeinei, jau papasakojau keliais žodžiais apie tai. 

- ... tai iki ląstelės tai buvo išgydoma ar neišgydoma? – partęsė Maksas. – Ar galėjo ląstelė išmesti iš savęs mitochondriją ir pradėti gyventi vėl be jos? Sakau „išgydoma“ ir iš karto pradedame galvoti ligos, kažko nepageidautino ląstelei terminais. Bet jeigu pasakysime „simbiozė“, viskas pasikeis ir pradėsime žiūrėti į šį reiškinį kitaip. O kodėl herpesą mes vadinome „susirgimu“?

- Na kaip..., - Džeinė nerado ką atsakyti, - na todėl, kad nemalonu, kai jis atsiranda ant lūpų.

- Taip nemalonu, sutinku.

- Ir dar, kiek man žinoma, jeigu herpesą apleisti ir negydyti, tai lūpos labai siaubingai užtins! Ir dar yra genitalinis herpesas, išvis nemalonus dalykas ir tikriausiai yra komplikacijos...

- Viskas teisingai. Ir pojūčiai nemalonūs, ir būna komplikacijos. Bet vis dėlto, ar užtenka viso to, kad paskelbtume herpesą susirgimu ir pradėtume nuo jo gydytis? Juk didesnę laiko dalį  jis visiškai nepastebimai egzistuoja mūsų organizme, niekaip niekam nutrukdydamas, kaip ir visi kiti mikrofloros atstovai. Ką reikia padaryti, kad atsakytume į tokį, pavyzdžiui, klausimą – ar tai iš tikrųjų kažkas nepageidautino, tai yra liga, ar tai pradinė naujos simbiozės formos stadija – viruso ir žmogaus simbiozės?

- Žmogaus ir viruso simbiozė?? – nesusilaikė nuo skeptiško šūksnio Džeinė. 

- O kodėl gi ne? Kodėl mes galime šimtus milijonų metų gyventi simbiozėje su bakterijomis ir negalime sudaryti simbiozės su virusais? Žinoma, žodis „virusas“ automatiškai asocijuojasi su pavojumi, bet juk, atvirai sakant, žmogus irgi tapo tam tikru virusu ant savo planetos kūno. Ir juk smalsu, kad kai tik žmonija pradėjo elgtis kaip virusas, tai visi virusiniai susirgimai pradėjo daugintis, kaip musės. Tame, galbūt, yra kažkoks dėsningumas, kaip ir tame, kad gamtoje viskas poliarizuojasi – vieni virusas pasirenka kovoti su žmogumi... ir pakankamai sėkmingai jie darė tai iki pat devyniolikto amžiaus. O kas paskui? Pasteras, Kochas, Erlichas... šimtai ir tūkstančiai įžymių mokslininkų, penicilinas, kiti antibiotikai, gyvsidabrio tepalai, ir kita, kita – ir kokia reikalų padėtis? Kur ispaniškas gripas, anais metais nunešęs milijonų žmonių gyvybes? Kur sifilis, žmonijos siaubas? Kur dešimtys ligų, kurių netgi pavadinimai dabar neatrodo realiai, priskiriamos labiau prie istorijos kompetencijos negu bakteriologijos ir medicinos? Ar nuostabu tai, kad kai kurie virusai galėjo pasirinkti sau visiškai kitą kelią – asocijavimosi su žmogumi kelią, sąjungos su juo, taip vadinamos kovinės sąjungos, nes žmogaus organizmas vargu ar priimtu tiesiog „už dyką“ kokį nors svetimkūnį – netgi ne dėl jo žalingumo, o tiesiog todėl, kad tokio pobūdžio asocijavimasis neišvengiamai sukelia vietinės reikšmės konfliktus, tokius, kaip skausmingų pūslelių ant lūpų atsiradimas, o kartas nuo karto netgi su komplikacijomis. Ne, į atsaką mūsų organizmas reikalauja esmingą, atsakinį smūgį. Ir štai herpesas. Žiūrėk – jis gyvena organizme ir mes jo nepastebime. Na, į tokias išimtis, kai atsiranda pūlinukai ant lūpų peršalus, mes dabar nekreipiame dėmesio, tai smulkmena, neišvengiama esant bet kokiai sąjungai. Toliau – išnuodyti jį iš organizmo – neįmanoma, niekaip neišeis. Herpesas taip stipriai priešinasi? Galbūt. O ar kiti virusas ir bakterijos nesipriešina, kai mes bandome juos išvaryti iš kūno? Taip pat priešinasi, bet mes sėkmingai su jais susidorojame, o su herpesu – niekaip. O gal tai ne herpesas arba ne tiek herpesas, kiek būtent mūsų organizmas taip tam priešinasi? Žinote, mūsų organizmas, jeigu norės, gali netgi nuo maro ir choleros pats išsigydyti. Nuo bet ko gali, jeigu norės, jeigu palaikytume jo apsaugines jėgas antibiotikais, vitaminais, įsitikinimu dėl išsigydymo, nušvitusiais suvokimais. O nuo herpeso – niekaip. Keista? Keista. Bet ar mums kažkuo padeda šis herpesas? Va jeigu mes gautume atsakymą į šį klausimą, jeigu mes iš tikrųjų išsiaiškintume, kad yra kažkokia reali nauda nuo herpeso, tai naujos sąjungos, taip sakant, „naujo virusinio priesako“ sudarymo hipotezė gautų rimtą pagrindimą, o kartu su tuo ir daugiau visko...       

- Ir ši nauda atsirado? – pasidomėjo Džeinė.

- Taip, neabejotinai. Žinoma, dar reikia ilgai daryti klinikinius bandymus, stebėjimus, statistikas ir kita, bet kadangi nesu politikas ir nedaviau priesako, ir vaistų mes negaminame, o tik tyrinėjame, pasakysiu apibrėžtai – kaip mokslininkas, esu įsitikinęs, kad herpeso virusas saugo nuo ŽIV viruso. Ir, galbūt, ne tik nuo jo.  

- Iš tikrųjų? Juk tai nuostabu! – Džeinė tikrai buvo nustebinta, bet ją labiausiai nustebino tai, kad pirmą kartą gyvenime joje prabudo tikras susidomėjimas medicina. – Reiškia mes tyrinėsime herpeso virusą, kaip jis įtakoja...

- Ne. – Endis atsikėlė ir prasivaikščiojo kambariu, sudėjęs rankas už nugaros. Jis vilkėjo trumpus šortukus ir Džeinė, laukdama jo frazės pratęsimo, apžiūrinėjo jo kojas. Labai raumeningos, gražios odos. Beje, oda ant rankų taip pat atrodo labai stangri ir... kiek jam metu, įdomu? Netikėtai pilvo gilumoje ji pajuto erotinę, pulsuojančią šilumą, kuri sustiprėdavo kiekvieną kartą, kai pažiūrėdavo į jo kojas. Jai pasirodė, kad ji pradėjo raudonuoti ir ji iš visų jėgų bandė sugražinti dėmesį į pokalbio temą.

- Visai ne taip. Tegul tai tyrinėja medikai, mus domina kažkas visiškai kito.

Endis atsisėdo ant kėdės atlošo.

- Ar žinai, kaip vystėsi susirgimų gydymas įsitikinimu ir nušvitusiais suvokimais?

- Nelabai, - patraukė pečiais Džeinė. – Girdėjau, kad tai viena iš teorijų ir lygai kai kuriose klinikose ji taikoma, bet tiesą sakant, nelabai gerai žinau kame reikalas, man asmeniškai arčiau prie širdies seni, geri vaistaiJ

- Kaip ir daugumai žmonių, - patvirtino Endis. – Ši istorija jau turi beveik šimtą metų. Prieš šimtą metų – dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje buvo išleista suvokimų teorija, kurioje buvo aprašyti skirtumai tarp niūrių suvokimų ir nušvitusių suvokimų (trumpai NšS). Prie niūrių priskiriami visi negatyvių emocijų tipai, įvairaus pobūdžio dogmos – nuo prietarų iki religijų, o taip pat ir iš šių dogmų išplaukiantys norai – mes vadiname juos „mechaniškais“, pavyzdžiui, „man reikia tai ir tai“ arba „reikia elgtis taip ir taip“, taip pat įvairūs negatyvūs fiziniai pojūčiai, nuo nepatogumo iki susirgimų bei senėjimo. Prie nušvitusių suvokimų priskiriami tokie suvokimai, kaip švelnumas, grožio jausmas, nuojauta, ištikimybė, atvirtumas ir taip toliau, o taip pat sąmoningas aiškumas,besiremiantis į patirtį ir logiką, norai, lydimi nuojautos, ir kitų NšS – tokius norus mes vadiname džiaugsmingais. Prie nušvitusių suvokimų taip pat galima priskirti visus malonių pojūčių tipus. Tuo pačiu laiku buvo pasiūlyta teorija, atitinkamai kurios mūsų vartojami vaistiniai preparatai yra daug efektyvesni, kai yra lydimi tvirto įsitikinimo, kad jie gerai veikia. Ir dar daugiau – ši teorija tvirtino, kad Menčinkovo atrasta fagocitozė – tik vienas iš imuninių mechanizmų, pats akivaizdžiausias, pats, galima pasakyti, paviršutinis. O išskyrus jo yra dar ir kiti imuniniai mechanizmai, kurie gali sėkmingai veikti... tai vien tik šis tvirtas įsitikinimas, ypač lydimas NšS. Nuo to laiko šia tema buvo parašyta daugybė knygų ir atlikta nemažai tyrimų, manau, buvai susidūrus su tuo...

Džeinė linktelėjo.

- ... ir tikrai, visa eilė klinikų sėkmingai dirba pagal šią metodiką, gydo žmonės nuo, atrodo, visiškai neišgydomų susirgimų. Pirmos tokio pobūdžio klinikos pradėjo savo darbą tik trisdešimtais dvidešimt pirmo amžiaus metais, bet, kaip tu supranti, toli gražu ne kiekvienas gali tapti tokios klinikos pacientu. Pernelyg stiprus netikėjimas galimybe išsigydyti vien tik įsitikinimo sukūrimu, pernelyg stipri aistra negatyvioms emocijoms, pernelyg apleista liga, nuo ko žmogui sunku patikėti galimybe išsigydyti, per nelyg didelis senos – medikamentinės ir chirurginės medicinos pasipriešinimas, o taip pat atkaklumo išmokti bent jau elementariai valdyti įsitikinimą būtinybė – visa tai yra kliūtimi platesniam šio metodo išplitimui. Nors, kaip juokingai tai beatrodytų, būtent audringo mikrobiologijos vystymosi metu buvo pastebėta ši keista ypatybė, susijusi su tuo, ką pavadino „nusiteikimu“. Yra garsi istorija, tiksliai jos neprisimenu, reikėtų paieškoti knygose... vienas iš mikrobų tyrinėtojų devynioliktam amžiuje įrodinėjo, kad cholera turi bakterinę kilmę. Tada bet koks tvirtinimas, kad ligos priežastimi yra mikrobai, buvo priešiškai priimamas ir šis teigimas apie cholerą taip pat daugybės specialistų buvo laikomas sugalvotu. Baigėsi tuo, kad kažkoks labai žinomas ir aistringas bakterinės choleros kilmės priešininkas paprašė to garsaus tyrinėtojo mėgintuvėlį su labiausiai mirtina bakterija. Gavęs jį, jis sukrėtusios auditorijos akyse iš karto išgėrė visą mėgintuvėlio turinį ir paglostęs barzdą pažadėjo tuo bandymu sugniuždyti kvailą teoriją. Teorijos jis, žinoma, nesugniuždė, bet jokių choleros požymių pas jį tikrai neatsirado, nei tada, nei vėliau. Tai buvo nepaaiškinama. Bet juk galima buvo atkreipti dėmesį į tai, kad šis ryžtingas profesorius turėjo gelžbetoninį įsitikinimą, kad jis nesusirgs...

- Beje, tu sėdi toje pačioje vietoje, kur buvo pastatyta pati pirmoji naujos medicinos tyrimų laboratorija, - pasakė Endis. – Štai tiesiog čia viskas ir prasidėjo. Iš pradžių mes pirkome pačią paprasčiausią įrangą, kokią tik galėjom, paskui darėme pirmas patalpas uolos viduje ir patalpinome ten kai ką stambesnio, pakvietėme specialistus, o paskui... paskui vidinės erdvės platinimo darbai jau nesustodavo – įsivaizduok – kiek reikia vietos, kad sutalpintume vien tik elektroninį mikroskopą!

- Kažkur skaičiau šią istoriją apie laboratoriją uolos viduje, bet galvojau, kad tai nerimtai, paprastos fantazijos! – Džeinė iš tikrųjų buvo nustebinta.

- Ne, mes ne prasimanymai, viskas buvo tiesiog čia, ir ne tik buvo, bet ir yra.

- Bet man atrodo, darbo išlaidos išgręžinėti uolą labai didelės...

- Ne tokios didelės, kaip atrodo, - paprieštaravo Maksas.

- Mes ne tiek gręžiame, kiek eksperimentuojame su chemijaJ - nusijuokė Marta.

- Jo, mes iš pradžių suminkštiname uolieną cheminiais tirpalais, o paskui jau nesunku ją išimti, - paaiškino Endis. – Už tai mes turime šimtą procentinę apsaugą nuo smalsių akių, nuo gamtinių faktorių ir visokio pobūdžio triukšmų bei užteršimų. Mums čia patogu, na, ir Himalajai po šonu, ir apsnigtos viršūnės, kurios, kaip atrodo, pakimba virš mūsų – svaiginančiai gražu, ir bet kokiu momentu galima pabėgti į žygį, į kalnus. Žinoma, kažko labai plataus masto čia neorganizuosi, bet tam mes ir turime salą Indonezijoje bei bazę Ilinojuje, na, ir ne tik.

- Tai kas dėl herpeso?

- Dėl herpeso, - Maksas padėjo rankas už nugaros ir pradėjo vaikščioti kambariu. – Prisimeni, kuo baigėsi eukariotų ir mitochondrijų susijungimas? Mitochondrijos pradėjo kaupti ir atidavinėti energiją, labai daug energijos ir galų gale – atsirado visokie gyvūnai, kurie galėjo judėti, šokinėti, skraidyti, kandžioti, kramtyti, dulkintis ir bėgioti. O kuo baigėsi eukariotų susijungimas su fotosintezuojančiomis bakterijomis? Atsirado chloroplastai, atsirado galimybė vėlgi gauti daug energijos betarpiškai iš saulės šviesos. Ir atsirado augalai. Beje, kuo daugiau dirbo chloroplastai, tuo daugiau augalai išskirdavo deguonies, tuo didesnis buvo mitochondrijų, naudojančių šį deguonį, darbų frontas, kas, savo ruožtu, suteikdavo augalams maistą, CO2 pobūdžiu. Ratas užsidarė ir, palaikydami vieni kitus, gyvūnai, ir augalai, palaipsniui išstūmė kitus pasaulio šeimininkus, pripratusius gyventi esant mažam deguonies kiekiui ore, tame tarpe ir dinozaurus... nors dėl dinozaurų negaliu garantuoti, nemačiauJ Bet jeigu dabar – prieš naujo siaubo veidą, žmogus susijungs su įvairiais virusais...

- Įvairiais? – pertraukė jį Džeinė. – Reiškia kalbama ne tik apie herpesą?

- Ne, ne tik. – Maksas patrynė ranka nosį ir kelioms sekundėms susimąstė. – Iki šiol svarstoma – ar mikoplazmozę, ureaplazmozę ir kitus panašius reiškinius laikyti susirgimais. Juk pas daugelį žmonių nuolatos yra ir mikoplazma, ir ureaplazma, ir kai jų koncentracijos laipsnis neviršija vieneto-kelių, tai išvis nėra jokių nemalonių ir nepageidaujamų pasekmių. Jos tiesiog gyvena mūsų viduje ir viskas. Bet jeigu žmogus pradeda jausti stiprias negatyvias emocijas, jeigu jis malšina džiaugsmingus norus, žudo savo kūną mechaniškais norais ir kitu mėšlu, jeigu jo imunitetas nusilpsta, šios koncentracijos pradeda staigiai augti, ir kai koncentracijos dydis pasiekia keturis vienetus – viskas, prasideda liga.

- Taip galima apie daug ką sakyti, - skėstelėjo rankomis Džeinė, - pavyzdžiui, jeigu padidėja cukraus kiekis kraujyje, irgi prasideda liga, arba jeigu padidės eritrocitų kiekis, padidės trombų tikimybė – kiek man žinoma šiam pavojui labiau linkę aukštikalnių gyventojai, pas kuriuos kraujyje padidintas eritrocitų kiekis, kad organizmas būtų geriau aprūpintas deguonimi. Juk tai nereiškia, kad cukrus kraujyje yra nuodingas, arba, kad eritrocitai yra pavojingi.

- Visiškai teisingai, - linktelėjo Maksas. – Pavojingas disbalansas ir čia mes susiduriame su tuo, kad, kaip jau sakiau, tiksli ląstelės schema užimtų visą kalvos teritoriją, o ką jau sakyti apie milijardus ląstelių, apie jų savitarpio ryšius!

- Koks nors galingas kompiuteris..., - pradėjo Džeinė.

- Niekada, niekas, niekaip ir jokiuose kompiuteriuose nesugebės čia nieko apskaičiuoti, ir jau tuo labiau atlikti. Juk iš pradžių reikėtų gauti tūkstantį duomenų iš kiekvienos ląstelės, iš kiekvieno organo, ir... – jis numojo ranka, - dirbtiniu būdu atkurti balansą organizme neįmanoma, iš principo neįmanoma.

- Bet kaip gi įprasti vaistai?

- Įprasti vaistai, - įsikišo Endis, - neatkuria balanso. Jeigu organizmas jau yra sugriovimo arba disbalanso stadijoje, medikamentai gali sukelti kažką panašaus į koreguojantį smūgį ir, esmingai sumažinus šio disbalanso laipsnį, gydytojai tokiu būdu duoda mūsų kūnui atsikvėpti ir galimybę pačiam pradėti tvarkyti bei užbaigti reikalus iki normos.

- Mitochondrijos ir dabar turi savo DNR, - įsitraukiusi pradėjo Marta, kuri visą laiką veržėsi kažką pasakyti. – Dabar jos jau negali savarankiškai daugintis – mitochondrijos atidavė šį darbą ląstelės branduoliui, o pačios užimtos kitu – jos dirba tik su ATF, būdamos energetinėmis ląstelės stotimis. Už tai siaura specializacija leidžia maksimaliai efektingai dirbti. Ir su virusais vyksta tas pats – dalys jų DNR įmontuotos į ląstelių DNR, tokiu būdu ląstelės branduolys pradeda gaminti tuos pačius virusus. Daugely atvejų tai sukelia ląstelės mirimą – tokie virusas mums ne draugai, bet herpeso atveju – tai vienintelis specializacijos nustatymo procesas.

- Ir klausimas yra tame, - tarė Endis ir kažkaip paslaptingai pažiūrėjo į Džeinę, - kas bus po  to, kai žmogaus ir herpeso susivienijimas galutinai įvyks? Kaip pasikeis žmogus? Kas bus, jei atėję pasikeitimai bus tokiais pat reikšmingais, kaip tie, kurie įvyko gyvūnų ir augalų atsiradimo procese? O jeigu ne – kam jie paruoš žmogų, kokiems ateinantiems pasikeitimams? Kokios ateities simbiozės mus laukia?

- Nejaugi sparnai užaugs? – pradėjo juoktis Džeinė.

- Ne, sparnai – tai prisitaikymo judėti atmaina ir mums jie nereikalingi, sprendžiant pagal tai, kad iki šiol jų neturime. O štai skirtingi fizinės transformacijos reiškiniai, kurie įvyksta su tais, kas pradeda profesionaliai užsiėminėti nušvitusiais suvokimais, o taip pat Žemės snukių suvokimų integracija... Bendrai sakant, pasikeitimai turės kažkokį visiškai kitą charakterį – tokį pat neįprastą, kaip, pavyzdžiui, būtų neįprasta sutikti bėgiojančią pušį.

- Net negaliu įsivaizduoti, kokią kryptimi čia galima galvoti.

- Mes irgiJ, - žvaliai atsakė Endis, žiūrėdamas jai tiesiai į akis, o Džeinė, žiūrėdama atgal į jį, netikėtai suprato, kad yra įsitikinusi, kad jog jis meluoja.

 

Kitą rytą Džeinės pažintis su miesteliu-laboratorija prasitęsė. Saldus lassi su varške ir medumi pusryčiams buvo labai skanus.

- Supranti, - su kažkokiu abejojimu žiūrėdama į Džeinę pasakė Sita, - kai mes keliaujame į genetikos ir evoliucinių procesų pasaulį, mes turime padaryti tai, ką padarė Kopernikas, pripažinęs, kad Žemė – ne pasaulio centras. Mes privalome nustoti manyti, jog savaime suprantama yra tai, kad žmogus – visos visatos centras ir prasmė. Ypač, jeigu turime omenyje tokį žmogų, kuris stovi ant evoliucinių kopėčių laiptelio. Evoliuciniams procesams nesvarbu – kokios aukštos nuomonės apie save esame. Jeigu įsivaizduotume, kad Žemės egzistavimo laikas lygus metams, tai visas žinomų mums civilizacijų gyvenimas užimtų tik kelias paskutines minutes! – nelabai daug, kad būtume kategoriškai įsitikinę, jog žmogus – tai labai svarbu ir labai ilgam.

Sita – nepalietiška mergina. Būdama dar dviejų metų mergaite ji atėjo į mokyklą, kurią įkūrė laboratorijos mokslininkas kaimyninėje gyvenvietėje. Paprasta, su apsisnargliavusia nosimi, pašiaušusiais plaukais ir didelėmis akimis – ji tiesiog ateidavo ir sėdėjo tai čia, tai ten, ir stebėjo bei klausė. Palaipsniui ji išmokdavo vieną po kito – anglišką raidę, japonišką hieroglifą, deguonies formulę, vieną paveiksliuką, kitą, atomo paveiksliuką, molekulės, garinio variklio... turėdama aštuonis metus ji turėjo įsivaizdavimą apie pasaulį vidutinio studento lygio ir ją labiausiai domino atominė fizika, genetika ir molekulinė biologija. Patiko jai ir geografija bei fiziologija. Tokiu būdų ją ir įtraukė mokslai, ji liko čia, studijuodama kalbas, ruošdama įdomius vadovėlius vaikams bei pati užsiėminėdama su jais, o pagrindinį laiką skirdama medicininėms bandymams, knygų skaitymui, bei padėdama kitiems tyrinėtojams jų darbuose, tuo pačiu sužinodama daugybę naujo tose srityse.

Vakar, po kelių bendravimo su Džeine valandų, Endis priėmė išankstinį, teigimą sprendimą dėl jos – Dikas buvo išsiustas savo keliu, o Džeinė liko čia – stažuotis. Naktį kalva buvo beveik nuskandinta tropinės liūtės. Žaibai tiesiog užpildydavo erdvę, o vieną sekundę pasirodydavo 5-6 žaibai, kažkas neįtikėtino. Kelis kartus sužaibavo tiesiai virš jos kotedžo su baisiu dardesiu, kad Džeinė net pašoko nuo lovos ir sumišusi bandė išvaryti baimę. Stovėdama prie lango, ji jautė žavesį galinga, aplinkui įsiviešpatavusia stichija. O jau ryte viskas visiškai nurimo. Meili saulė. Gyvos džiunglės. Ereliai skraido tiesiais virš galvos – rudi, balti. Papūgos, tarsi nardymo trajektorijomis, laksto nuo medžio iki medžio. Kolibriai pakimba virš ryškiai alyvinių rododendrono žiedų ir leisdamos į juos savo snapelius, geria nektarą, ir skrenda prie kito žiedo.

Vaikščiojant basomis toliau, prie pat aptvaro, ant šlapios, tankios žolės, į koją įsisiurbė dėlė, kas pasirodė nelabai maloniu. Maža nepalietiška mergaitė, kuri patepė dėlę druska (po ko ta iš karto atkrito), pasakė, kad nereikia jų bijoti – jų žarnyne gyvena tik viena bakterijų rūšis ir tas, patekęs į žmogų, gydomuoju būdu veikia žmogų, žūdama dešimtis, o gal ir šimtus potencialias ligas sukeliančias bakterijas.

Paskui pusę dienos Džeinė studijavo aparatūrą. Beveik viskas jai buvo pažįstama, išskyrus objektų priedų – čia buvo savita specifika ir tam reikėjo apibrėžto dėmesio. Ji ir toliau nebuvo tikra dėl to, kuo būtent užsiminės laboratorijoje ir, dėl ko ji labiausiai jaudinosi – ką būtent ji turi sužinoti ir padaryti.

Pietų metu ji susidūrė su Sita ir jos pradėjo kalbėtis. Labiausiai Džeinę domino – kas čia tyrinėjama ir ji jau laukė arba atviro noro nešnekėti šia tema, arba pasyvaus priešinimosi, bet Tisa visai nebuvo uždara, ir noriai pasakojo apie įvairiausius dalykus.

- Mes čia tyrinėjame labai, labai daug visko, - įsitraukusi sakė. – Juk ši laboratorija, faktiškai, buvo pirmuoju tam tikrų, labai įdomių klausimų tyrinėtoju ir daugelis čia prasidėjusių projektų taip ir neužsibaigė, tęsiasi vis toliau, ir toliau. Na, pavyzdžiui, mane labai domina tai, kuo užsiėminėja mūsų geologai.

- Geologai?? – Džeinė buvo nuoširdžiai nustebinta.

- Įsivaizduok sau, taip!:) – Sitai akivaizdžiai patiko toks susidomėjimas.

- Bet kokį ryšį tai turi su medicina?

- A..., tai ir yra įdomiausia. Ech, ne aš turėčiau pasakoti apie tai, geriau tai padarytų Sudžanas....

- Indiškas vardas.

- Ne, jis nepalietis. Pas mus čia nemažai nepaliečių ir tibetiečių - visi jie pradėjo mokytis čia, kai turėjo du-penkis metus, o paskui, kai pasireiškė jų talentai bei susidomėjimai, liko čia gyventi ir dirbti. Mes turime savo sekcijas daugumoje tibetietiškų vienuolynų, paprasti vienuoliai labai mėgsta mokytis! Anksčiau pertraukų tarp savo užsiėmimų ir po jų metu, jie nuobodžiavo, arba užsiėminėjo ūkiniais reikalais, o dabar dauguma mokosi, mes specialiai jiems išvertėme vadovėlius į tibetietišką kalbą, nors anglų jie irgi mokinasi.

- O ūkis tai nuvyto? – nusišypsojo Džeinė.

- Nenuvyto. Tiesiog ten, kur anksčiau buvo prarandama diena, dabar penkios minutės – mes taikome technologijas, o tai patogu ir pelninga.  

- Labai neįprasta girdėti nepalietiškus vardus, kai kalbama apie mokslus. – Prisipažino Džeinė. – Bendrai pasakius, aš turiu įsivaizdavimą apie jūsų tautą, kaip apie visiškai neraštingą, na gana avis, meldžiasi Budai...

- Taip ir buvo, bet iki tol, kol, iš esmės, štai ši laboratorija nepradėjo čia, Nepale, savo darbo. Iš pradžių... o, Lobsangas!

Sita pamojavo ranka vaikinukui, einančiam kaimynine galerija ir tas atšokavo pas jas.

- Lobsangai, tai Džeinė, ji protinga mergaitė, viskuo domisi.

- Na ne, deja ne viskuoJ - nusišypsojo Džeinė. – Bet man atrodo, kad jeigu dar savaitę pagyvensiu pas jus, tikrai viskuo pradėsiu domėtis.

- Domėkis!

- Tai ne nuo manęs priklauso, - pati stebėdamasi savo gailesčiu, atsakė Džeinė. Ji iš tikrųjų jau jautė lengvą liūdesį, kad anksčiau ar vėliau teks grįžti į Ilinojų. – Mane ką tik nuviliojo iš Vokietijos į Ameriką...

- Tai ne bėda, - įsikišo Lobsangas. – Jeigu tu mums tiksi, tai mes tave dar katrą perviliosim.

Tuo momentu Džeinė suprato, kad priima šią idėja visiškai lengvai ir rimtai, nors, jeigu vakar kas nors pasakytų, kad ji norės pakeisti darbą prestižinėje, stambioje amerikietiškoje kompanijoje, su labai geru atlyginimu į darbą kalnų užkampyje, aplink gyvulių augintojų, kaip pelėda sėdėdama ant uolos gabalo... ji tikrai pradėtų juoktis.

- Papasakok jai, kaip geologija susijusi su medicina, Lo, - paprašė Sita. – Bendrais bruožais aš ir pati galiu, bet tu padarysi tai daug geriau.

- Ne, visai nepadarysiu gerai, nes tam, kad padarytum tai geriau, tikslinga išklausyti bent jau patį elementariausią geoterapijos kursą, beje, ne tik teorinį, bet ir praktinį.

- Aš noriu! – Džeinė iš tikrųjų norėjo ir tai buvo labai malonu – norėti pažinti kažką naujo.

- Mes čia – priekiniame iš karto kelių mokslo krypčių krašte, kurie nors ir susiję su medicina, bet neužsidengia ja. – Pratęsė Lobsangas. – Na, - jis pažiūrėjo į laikrodį, - turiu kelias minutes, žiūrėk – esmė tokia. Žemės sandara mums beveik pažįstama. Yra bendrai priimtos teorijos, bet jos labai, labai žalios ir nepilnos. Žemės pluta – kietas apvalkalas, jos storis apie 70-80 kilometrų po žemynais, ir 20-30 po vandenynais. Tai sudaro apie vieną procentą Žemės spindulio. Ji – tarsi sukietėjusi puta, plaukiojanti mantijos paviršiumi. Ant šios putos išsidėstė viskas, ką matome – kalnai, vandenynai, visa kita. Po pluta – mantija. Giliau – branduolys. Įdomu tai, kad pačiame Žemės centre galėtų būti nesvarumas, jeigu Žemė būtų taisyklingu rutuliu, tuo tarpu spaudimas ten siekia penkis su puse milijonus atmosferų. Kaip elgiasi materija esant tokiam spaudimui, mums nežinoma. Trumpoms akimirkoms laboratorinėse sąlygose žmonės gali daryti sprogimus, sukeliančius panašius reiškinius, bet išstudijuoti tokios materijos savybes kol kas neįmanoma. Bet problemos ne tik branduolyje. Tarp plutos ir mantijos yra magma. Mantijos, esančios riboje su pluta temperatūra – apie tūkstantį laipsnių, o gal netgi daugiau, taigi vietose, kurios vadinamos „subdukcijos zonomis“, kur viena tektoninė plokštė užslenka po kita ir pakelia ją po savimi, po ko pati leidžiasi į gilumą, ir pradeda tirpti, sudarinėja magmą. Dujomis prisotinta, įkaitinta, lengva (palyginus su mantija) magma veržiasi į viršų, tuo sukeldama vulkaninę veiklą. Detaliau dabar nepasakosiu. O va kaip visa tai susiję su medicina – labai įdomu!

Lobsangas vos ne pašoko vietoje. Džeinė eilinę kartą buvo priblokšta tuo, kad visi žmonės čia – tarsi įelektrinti, tarsi energija plėšia juos iš vidaus.

- Gaila, kad aš ne geomedikas, bet vėliau studijuosiu ir tai. – Tęsė Lobsangas. – Trumpai viskas paprasta. Ar įsitikinimo kūrimo praktika tau žinoma?

- Bendrai bruožais.

- Įsitikinimo-500?

- Dar labiau bendraisJ

- Eime atsigulsime, - Lobsangas parodė pirštu kažkur į sieną, bet, sprendžiant pagal viską, Sita jį suprato.

- Eime.

Po kelių minučių, praėję du koridorius ir pakilę dviems lygiams aukščiau, jie atsidūrė nedideliame kambarėly, kuriame iš tikrųjų norėjosi tik atsigulti ant įvairių, panašių į sofas bei čiužinius, minkštų daiktų. Visas kambarys buvo užlietas saulės, patenkančios pro visos sienos dydžio langą. Džeinė pamanė, kad šioje požeminėje laboratorijoje visos rytinės skirtingų lygių patalpos išeidavo į išorę, į pakankamai stačios uolos sieną.

- Žmones veikia mechanizmas, kurį galima būtų pavadinti „potraukis mirčiai“, - pratęsė Lobsangas. – Visų pirmą, nuovargis nuo problemų, ligų, rūpesčių sukelia norą „pailsėti“, beje, žmogus supranta, jog kol jis gyvas, jis niekada nepailsės nuo savo negatyvių emocijų ir rūpesčių – jis jau pakankamai pagyveno, kad suprastų – kuo toliau, tuo daugiau baimių, agresijos, nerimo, rūpesčių. Antrą, gelžbetoninis įsitikinimas tuo, kad galima gyventi tik iki 60-70 metų daugiausiai. Na, jeigu pasiseks, iki 80 arba netgi 90. Šis įsitikinimas įsitvirtina dar labiau, jeigu žmogus praleidžia laiką su savo bendraamžiais, kurie be perstojo skundžiasi dėl ligų, veda seno žmogaus gyvenimo būdą ir kalba apie mirtį taip, tarsi ji neišvengiama bei jau labai artima.

- Ypač bjaurios nuotaikos viešpatauja ligoninėse! – palaikė Džeinė. – Vaikšto ten tos bobulės, dvokia mirtimi, puvėsiais, kiekvienas jų judesys bjaurus, tikras siaubas! Pamatai tokį ir norisi pasikarti 40 metų jubiliejaus diena, kad tik nepavirsti tuo.

- „Jubiliejus“, tarp kitko – taip pat senuolių žodis, - pradėjo juoktis Lobsangas, - Taip, sutinku, net pykina, kai įsivaizduoji save tokiu seniu ir taip pat iš čia ima šaknis noras mirti kuo greičiau. Bet mes nukreipėme prieš tai kažką rimto. Visų pirmą – įsitikinimas, antrą – nušvitusieji suvokimai. Žinoma, pajausti įsitikinimą, kad išgyvensi ne mažiau nei penki šimtai metų, labai sunku, o netgi neįmanoma. Bet kokiu atveju aš negaliu.

- Aš irgi, - sutiko Sita.

- Bet būtinumo tame ir nėra. Pradėjau nuo paprasto – nuo šimto dvidešimties metų. Sukurti įsitikinimą, kad pragyvensiu ne mažiau nei šimtas dvidešimt, labai paprasta. Visų pirmą, žinau, kad netgi paprasčiausi žmonės, kurie kiekvieną minutę nuodija save negatyviomis emocijomis, kartais pasiekia šį amžių. Antrą, prieš pat akis, kaip pavyzdžius, turiu žmones, kurie ne tik išgyveno ir netgi pergyveno šį amžių, bet tuo pačiu yra stipresni bei ištvermingesni, negu aš. Ir tuo pačiu jų kūnai gražūs, jų oda švelni ir jauna, ir atrodo jie tarsi būtų 35-40 metų. Šis pavyzdys jau savaime labai palengvina įsitikinimo-120 sužadinimą.

- Jo, įsivaizduoti, kad galiu išgyventi iki šimto dvidešimties metų, atrodo daug lengvesniu, - patvirtino Džeinė.

- Laiko atskaitą pradedu pagal sekundmatį, kai pradedu aktyviai kurti ir jausti įsitikinimą-120 ir sustabdau jį, kai matau, kad dėmesys nukrypsta kita linkme. Iš pradžių tai sunku ir reikalauja nuolatinį nušvitusių faktorių palaikymą – pavyzdžiui, įsivaizduoju, kaip turėdamas šimtą dvidešimt metų lakstau šiais kalnais, mokinu mažamečius, pradedu naujus tyrimus – tai sukelia nuojautą, ir taip toliau. Priklausomai nuo patirties kaupimosi, įsitikinimas-120 pradeda egzistuoti foniškai. Tam reikšmės turi ir mano įsitikinimo-120 kaupimosi patirtis, ir tų, kas jau turi daugiau nei 120, stebėjimas, ir netgi tai, kad pas mane atsiradinėja planai tam amžiui. Ir kai įsitikinimas-120 pradeda reikštis foniškai, visiškai be vargo galima pakelti kartelę aukščiau – pavyzdžiui, pradėti kurti įsitikinimą-140 arba 170, ir taip toliau. 

- Kiek laiko reikėjo tam, kad įvyktų toks spontaninis postūmis? – pasidomėjo Džeinė.

- Priklauso nuo laiko. Aš skaičiuoju gryną laiką – tą, kuris kaupiasi mano sekundmaty. Mes manome, jog tam, kad procesas pradėtų vykti su žymiu greičiu, reikia mažiausiai vienos valandos laiko gryno įsitikinimo jautimo per dieną. Tada spontaninis ribos pasistūmėjimas gali įvykti po kelių savaičių, gal mėnesio – tai yra, labai greitai. Bet juk nėra kur skubėti – man dabar dvidešimt aštuoni ir turiu gelžbetoninį įsitikinimą, kad pragyvensiu nemažiau nei du šimtai dešimt metų. Jeigu, sakykime, po kelių dešimčių metų aš norėsiu nustumti tą ribą dar toliau, tai toks tempas mane visiškai tenkins.

- Ir yra įsitikinimas tuo, kad tokio įsitikinimo kūrimas iš tikrųjų suteikia kažkokią viltį, kad tiek pragyvensi? – Džeinė kažkaip negalėjo suvokti to, kad gyvenimo pratęsimas yra toks paprastas.

- Yra įsitikinimas. Jis pagrįstas kitų žmonių patirtimi ir, kas nemažiau svarbu, mūsų tyrimais. Mūsų laboratorija – šių klausimų studijavimo pionierius, ir nuo laiko, kai prasidėjo šis procesas, mes nuėjome labai toli.

- Na gerai, bet aš nesuprantu štai ko, - neatstodavo Džeinė, - senėjimo procesas – ilgalaikis, na kaip tu gali pastebėti, kad tavo pastangos sukelia rezultatą, jeigu tu – jaunas vaikinas, kuris bet kokiu atveju bus jaunas dar apie dešimt metų, kaip dėl šito?

- Na tai paprasta, - įsiterpė Sita, - nejaugi nesupranti, kad tik matomi senėjimo požymiai atsiradinėja ne iš karto, bet juk iki to laiko, kai senėjimas pradeda būti matomu, kūnas spėja išgyventi ilgalaikę pasikeitimų seką.

- Reiškia jūs tyrinėjate kažkokius fiziologinius parametrus...

- Žinoma ir tai visas nesudėtinga. Nei aš, nei Lobsangas nesame to specialistais, bet bendrais žodžiais galime pasakyti, kad senėjimo procesą galima suskirstyti į dvi dalis – taip vadinamas sielos senėjimas ir kūno senėjimas. Pirmas senėjimo etapas susideda iš grynai psichinių reiškinių – padidintas nuovargis, vangumas, tingumas, judesių sulėtėjimas, sunkumai susikaupiant, sunkumai užmiegant, padidintas susierzinimas ir savęs gailėjimas. Nušvitusių suvokimų jautimo nustojimas. Antru etapu yra jau fiziologinių požymių apsireiškimai, nors ir lieka atviru klausimas – ar jeigu neateina pirmas etapas, ateis antras? Ar nėra fiziologinių senėjimo pasikeitimų pradžia būtent šių negatyvių emocijų ir negatyvių pojūčių sustiprėjimo pasekme?

- O argi jūs dar neatsakėte į šį klausimą? – nustebo Džeinė.

- O kas norės!

- Kaip suprasti?

- Na, o kas norės patikrinti tai savo kailiu – iš pradžių daugybės metų bėgyje senti, jausti negatyvias emocijas, gyventi negyvą gyvenimą, o paskui patikrinti – atėjo senatvė ar ne. Gal tu nori pabandytiJ

- Na ne, tik ne aš, - nusijuokė Džeinė. – Bet juk jūs galite paimti pas save....

- Senus žmones ir žiūrėti – ar jų senėjimas sustoja, jeigu jie pradeda kultivuoti NšS?

- Taip.

- Toks eksperimentas būtų labai įdomus, bet deja – jis greičiausiai neįmanomas.

- Kodėl gi?

- Žodį „senėjimas“ tu interpretuoji labai siaura prasme, tuo tarpu „senėjimas“ – tai juk ir yra tokia būsena, kai žmogus jau nieko nenori, ir negali, tame tarpe, ir nenori nustoti senti, nenori nustoti jausti negatyvias emocijas, nenori kovoti dėl NšS, nenori pradėti gyventi įdomų gyvenimą. Todėl tai ir yra senatvė.

- Neįtikėtina... – praburbėjo Džeinė.

Tikrai, anksčiau ji kažkaip ir negalvojo apie tai – kas yra senatvė. Tai tiesiog atrodė kažkuo baisiu ir labai tolimu, ir netikėtai – tarsi paveiksliukai labai priartėjo, netikėtai ji sugebėjo tai įsivaizduoti – nieko nesinori, ir nesinori nieko keisti, prasideda senatvė, nuo to, ir savęs gailėjimas, ir ligos, ir vangumas, ir jokių interesų, ir kai kažkas tau siūlo – gal metas keistis, žiūrėk į mus, dar yra laiko, atsiranda apmaudas, eikit jūs visi, man ir be jūsų blogai, aš tingiu, ir nieko nenoriu, o jus tiesiog nekenčiu – jus, jaunus, nieko pas jus neišeis, tik veltui laiką gaišote, idiotai, nudvėsite kaip visi, kad tik jūs nedvėstumėte, eikit po velnių! Jos lūpos judėjo, kai ji tylėdama tarė šias frazes. Džeinė buvo priblokšta, kai suprato, jog senuoliai greičiausiai priims tokį pasiūlymą su neapykanta, o nesikabins už jo, kaip už unikalų šansą.

Džeinė tarsi prabudo ir nesuprantamu žvilgsniu pažiūrėjo į Sitą, ir Lobsaną – jie sėdėjo su kraštutinės nuostabos išraiškomis veide.

- Džeine, kodėl nori, kad mes visi nudvėstume? – su kažkokia užuojauta balse paklausė Sita.

Džeinė iš pradžių suliepsnojo nuo gėdos, o paskui pradėjo juoktis, paaiškinusi jiems savo mintis.

- Tarp antrinių senėjimo požymių, - pratęsė Lobsangas – galima išskirti tokius, kaip odos elastingumo pablogėjimas, todėl, kad ląstelėse sumažėja kolageno lygis... žinai, kas yra kolagenas?

- Tai struktūrinis baltymas, kuris atstato ląstelių sieneles?

- Taip, tai baltymas, iš kurio susideda taip vadinami jungiamieji gyvūnų baltymai – sausgyslės, kremzlės ir netgi kaulai. Ar lietei kada nors delfiną arba ryklį?

- Dar ir kaip liečiau! – Džeinė prisiminė, kaip ji kažkada buvo nuvažiavus į zoologinį sodą, kur galima buvo maudytis su delfinais ir ji vieną taip iščiupinėjo, kad pas jį netikėtai pasirodė didžiulis penis, kuriuo jis nedviprasmiškai dūrė į ją.

- Prisimeni, kokia jų oda? Neįtikėtinai elastinė, stangri – tai todėl, kad ši oda susideda iš daugybės kolageno sluoksnių. Beje, būtent kolagenas buvo naudojamas tam, kad būtų įrodyta, jog dinozaurai – šiuolaikinių paukščių protėviai – kai mokslininkams pagaliau pavyko išskirti kolageną iš išlikusių minkštų tiranozauro audinių...

- Lobsangai... mes juk apie senėjimą kalbameJ, - minkštai sugražino jį prie klausimo temos Sita.

- Jo..., na štai, - Lobsangas akimirksniu grįžo prie temos, - o kolageno ląstelėse kiekis – parametras, kurį pilnai galima kontroliuoti tiesiog čia, pas mus laboratorijoje. Įsivaizduok paprastą bandymą – tu atsisėdi ir šešių arba aštuonių valandų bėgyje kuri kietumo pojūtį, o po trijų dienų...

- Ko pojūtį? – pertraukė Džeinė.

- Štai tai kaip tai ir liečią geologijos klausimą, tuoj grįšime prie to, - paaiškino Sita.

- ... taigi, o po trijų dienų pamatuoji kolageno kiekį ląstelėse. Atlikdami daugybę įvairių eksperimentų mes galime pradėti statyti visiškai pagrįstus būtent šio senėjimo apsekto priklausomumo nuo nušvitusiųjų suvokimų arba nušvitusiųjų pojūčių kūrimo grafikus. Žinoma, iš tikrųjų viskas yra daug sudėtingiau ir įdomiau, kadangi iš tikrųjų yra daug kolagenų – yra penki baziniai kolagenų tipai ir daugiau nei dešimt retesnių tipų, ir dar jie gali skirtis hidroksilacijos bei glikozilinimo, glicino, bei sieros turinčių  aminorūgščių laipsniu... na nebijok, nebijokJ - prajuko Lobsangas, pastebėjęs siaubo požymius Džeinės akyse. – Aš tiesiog noriu pasakyti tai, kad šia tema reikia gilintis, kad tik noras būtų.

- Įdomu! O kokius dar parametrus jūs matuojate?

- Jų daug. Pavyzdžiui, senėjimo metu išsenka oda, nes sutrinka balansas tarp augančių naujų epitelio ląstelių ir mirštančių senų – ląstelės pradeda greičiau mirti nei atsikūrinėti. Štai tau labai paprastas fizinis parametras – odos storis. Pamatuoti jį nėra sunku, kaip tai atrodytų, nors, žinoma, toks parametras mažiau patogus kontrolei nei cheminiai parametrai – chemija keičiasi daug greičiau, nei odos storis. Bet vis dėlto, jeigu kartą per metus pamatuoji savo odos storį, kai ką galima pastebėti... Na, dar vienas parametras, kurį lengva pamatuoti – mineralų ir vitaminų kiekis plaukuose, ir taip toliau. Bet tai – paprasčiausia ir bendrai sakant tokie parametrai mažai tinka mūsų tyrimams, juk tam, kad pasikeistų mineralų kiekis plaukuose, riekia daug laiko, o per tą laiką žmogus jau patirs tiek visko... ir daugybę nušvitusių suvokimų, ir atliks daugybę įvairių praktikų – praeis didelį gyvenimo gabalą. Todėl mes lendame giliau – lendame į ląstelę!

Tai pasakęs. Lobsangas netikėtai trenkė kumščiu per kelį.

- Mes lendame į ląstelės vidų todėl, kad ląstelė – gyva būtybė, kurios vidinis gyvenimas gali labai greitai keistis priklausomai nuo to – ką jaučia žmogus. Tai neįtikėtina, bet ląstelė iš tikrųjų reaguoja į tai – liūdi tu ar džiaugiesi, bet tam, kad tuo išsiaiškintume, reikalingos rimtos žinios ir rimta aparatūra. Prisimeni, - akivaizdžiai užsimiršęs kreipėsi į Džeinę, nes ji negalėjo to prisiminti, kadangi niekada anksčiau nesidomėjo šiais klausimais, - kokia didele devyniolikto amžiaus problema buvo gyvos bakterijos kultūros išskyrimas? Juk tam, kad ištirtume bakterijas, surastume jose silpnas vietas, būtina išskirti ją gryname pavidale, nesusimaišiusią su kitomis, o kaip tai padaryti, jeigu jos visos be perstojo juda? Ir tik 1881 metais Robertas Kochas publikuoja savo darbą „Patogeninių organizmų studijavimo metodai“, kuriame aprašo neįtikėtinai paprastą būdą auginti grynas kultūras ant kietų nuopjovų. Idėja labai paprasta: kadangi skysčiuose bakterijos susimaišo, mes paimame tepinėlį ant bulvės nuopjovos, ištepame jį maksimaliai plonai ir tada aplik kiekvienos bakterijos išauga jos giminaičių kompanija. Paimama gautą masę, kurioje pašalinių bakterijų mišinys jau bus nedidelis ir vėl ištepame ją ant ko nors kieto – rezultate gausime gryną kultūrą. Pas mus maždaug tokia pat užduotis – išskirti, kokie būtent nušvitusieji suvokimai ir nušvitusieji fiziniai išgyvenimai maksimaliai efektyviai įtakoja tą ar kitą ligą, tuos ar kitus senėjimo požymius.

- Įdomu – kaip ląstelės suvokia mus pačius. Kaip dievą? – Džeinė bandė tai įsivaizduoti. – jeigu ląstelės gyvenimas priklauso nuo mano nuotaikos....

- Na ir dar apie senėjimą, - nekreipdamas dėmesio į jos klausimą, pratęsė Lobsangas. Buvo toks įspūdis, kad jeigu jo nesustabdysi, jis kalbėtų visą parą be pertarukų. – Viena  iš pagrindinių senėjimo priežasčių – DNR degeneracija. Čia mes prieiname prie sudėtingo klausimo, nes DNR tyrinėjimas – labai sudėtinga užduotis dėl pačio DNR sudėtingumo. DNR ląstelių pažeidimai su amžiumi vis padažnėja ir tai, kaip supranti, nepagerina žmogaus sveikatos. Bet apskritai, į senėjimo biomarkerių vaidmenį pretenduoja tiek parametrų, kad darosi aišku – senėjimo procese įvyksta labai, labai daug pasikeitimų pačiuose įvairiausiuose fiziologiniuose procesuose. Ir aišku neįmanoma kažką „pataisyti“ vienoje vietoje, todėl įvairūs farmakologiniai bandymai sustabdyti senėjimą buvo, žinoma, pasmerkti žlugimui, nors medikai iki šiol užsiėminėja šiomis nesąmonėmis. Aišku, kad čia reikalinga kažkas globalaus – kažkas tokio, kas leis sustabdyti visą procesų kompleksą. Na ir tau, matyt, ne paslaptis, kad būtent laisvė nuo negatyvių emocijų bei nušvitusių suvokimų kultivavimas ir pasirodė stebuklingąja-lazdele.   

- Tada..., nesuprantu, ką jūs tyrinėjate ir kam? – nustebo Džeinė. – Jeigu raktas į ilgą gyvenimą jau pas jus, kam visi šitie detalizuoti tyrimai – kaip konkrečiai organizmą įtakoja tas ar kitas NšS? Tiesiog tam, kad žinotumėte? Tiesiog potraukis žinioms? Noras susidurti su kokiu nors nauju atradimu? Be apibrėžto tikslo?

- Netikėtai Džeinė pastebėjo, kad pas Lobsangą tokia išvaizda, tarsi apie kažką netyčia prasitarė.

- Šiaipjau, taip, mes tyrinėjame... todėl, kad tyrinėjame, mums tai įdomu. – Kažkaip neaiškiai tarė Lobsangas ir atsikėlė. – Man metas. Manau, mes dar susitiksime mūsų užsiėmimuose, - pridūrė ir nušokavo.

Kambaryje pakibo tyluma.

- Man irgi metas, - atsikėlė Sita. – Kokie pas tave planai?

- Na, - Džeinė pažiūrėjo į laikrodį, - po pusvalandžio užsiėmimai mikrobiologinėje laboratorijoje, o daugiau kol kas nėra planų, gal pasivoliosiu lovoj, pažiūrėsiu į kalnus ir pagalvosiu – ką gi tokio jūs visi nuo manęs slepiate. – ir ji pažiūrėjo į Sitą. Ta atsakė jai tiesioginiu, ramiu žvilgsniu ir patraukė pečiais.

- Taip, čia yra savo paslaptys, Džeinė. Keista būtų, jeigu jų nebūtų. Pereik pas mus ir nuo tavęs nieko neslėpsime, tapsi mūsų komandos nariu, užsiimsi darbu – galėsi padėti mums technologiniais klausimais, o kartu galėsi ir susipažinti su bet kokios laboratorijos tyrimais, studijuoti viską, kas tave domins... pas mus čia tikrai įdomuJ Pakalbėk su Endžiu, man atrodo tu jam turėtum patikti. Įsivaizduoji – penkiasdešimt įdomaus, kūrybinio gyvenimo metų? Šimtą metų. Du šimtus metų. Mums labai reikalingi išmanūs technikai, Džeine. Tokie, kurie ne tiesiog moka ir mėgsta dirbti su technika, o kurie gali suprasti ir išskirti mūsų pagrindinius interesus bei vertybes. Tu pati nuspręsk, o paskui pakalbėk su Endžiu, arba atvirkščiai – pakalbėk ir nuspręskJ

 

Užsiėmimai mikrobiologinėje laboratorijoje netikėtai buvo atšaukti, todėl Džeinėnusprendė padaryti nedidelę ekskursiją į energetinę laboratorijos širdį.

- Polis Verdje, - pristatė jai Endis neaukštą, keturiasdešimties metų vyrą. – Elektrikas, galima taip pasakyti. Jis parodys tai energetinį ūkį – pati išsiaiškinsi.

Išsiaiškinti nebuvo sunku, nors anksčiau Džeinė niekada nebuvo susidūrusi su tuo, kad galinga laboratorija, visas mokslinis miestelis su elektroniniais mikroskopais, tomografais ir dievas žino dar su kuo (o jeigu pas juos netgi mini-greitintuvai yra) būtų pilnai aprūpinti saulės baterijų gaminamos energijos, kurios buvo išdėstytos ant tokio mažo ploto. Nors, kodėl gi ne, saulės čia labai daug, bent jau dabar.

- Kiek čia saulėtų dienų per metus, Poli?

- Vidutiniškai – 365, nusišypsojo jis. – Na, žinoma, būna tokios dienos, kai saulės nėra visai, bet retai, labai retai.

- Ir žiemą?

- Pas mus žiema ne tokia, kaip Europoje. Žiemą čia dieną galima netgi degintis, bet vakare, aišku, vėsiau. Labiausiai problematiškas sezonas - tai būtent vasara – nuo birželio iki rugpjūčio – trys musonų mėnesiai, bet, kaip matai, dabar birželis, o saulės kiek nori. Bet naktimis šiais vasaros mėnesiais smarkiai lyja, bet nuo devynių-dešimties valandų ryte vėl saulė ir labai karšta. Bendrai sakant, tiesioginių saulės spindulių kiekis labai pakankamas, bet mes renkam energiją netgi debesuotą dieną. Saulės baterijų darbo principas tau, aišku, pažįstamas – fotonai pasirenka elektronus iš išorinių atomų apvalkalų ir būtent jie, ir aprūpina elektros srovę.   

- Žinoma, kad žinau tai. Pusę metų stažavausi Stokholmo universitete, o švedai visi pamišę dėl saulės energijos – nenuostabu, kad būtent Švedija pirma visiškai atsisakė angliavandenio kuro.

- Na, kadangi mūsų fotoelementuose mes naudojame silicio nanodaleles ir naudojamas beveik visas kalvos potas...

- Reiškia, ne tik stiklas, bet ir sienos, padengtos nano sluoksniu, kaupiančiu elektrą? – pertraukė jį Džeinė.

- Taip, visos sienos, stiklai, stogai – viskas kaupia energiją, beje, dvidešimties sluoksnių danga aprūpina labai aukštą NK (naudingumo koeficientą) ne tik ultravioletiniame diapazone, bet ir matomame. Be to, šiaurinėje mūsų kalvos dalyje, tu jau buvai ten?, yra dviejų šimtų metrų praraja.

 - Ne, nemačiau.

- Nueik, pažiūrėk – ten praeina daug įdomių uolinių maršrutų ir visos uolos plotis taip pat padengtas nanoplievelė– labai patogu turėti uolos sieną šalia – niekam ji nereikalinga, o mums – didelė nauda.

- Jo, jeigu pas jūs TOKS nanofotoelementų plotas tai tada, aišku, viskas suprantama...

- Tai, kad NK pakeltas beveik iki 90% ultravioletiniame spektre - labai svarbu, juk būtent šiame spektre spinduliavimas retai pavirsta energija, kas sukelia tik nusidėvėjimą ir šilumos praradimus, na, o ultravioleto pas mus čia kiek tik reikia!

- Koks nano dalelių dydis? – Džeinė pradėjo skaičiuoti? – Pusę nanometro? Nanometras?

- Na ne. Tai jau praeitas amžius. Viena dvidešimtoji nanomoetro.

Džeinė net sušvilpavo.

- Tai juk kainuoja... labai nemažai!

- Jo, taip brangiai kainuoja, - sutiko Polis. – Bet mes neturime problemų su finansavimu.

- Argi taip išvis būna? – Džeinė su abejone palingavo galva. – Kiek dirbu, tiek girdžiu amžinus aimanavimus, kad neva visai nėra pinigų.

- Tu dirbai valstybinės įstaigose, o čia – privati. Atskirai paimtoje įstaigoje galima daug ko pasiekti, jeigu jai vadovauja žmonės su galva.

Ir sprendžiant pagal Polio išdidumo intonaciją, čia akivaizdžiai dirbo žmonės su galva, prie kurių jis, be jokių abejonių, priskirdavo ir save.

- Tokių smulkių nano dalelių sluoksnis visiškai skaidrus, todėl mes galime daryti tokias dvidešimties sluoksnių nenoplėveles, dengti jomis langas ir išvis bet ką – tu jų vis tiek nepastebėsi. Na ir oras pas mus čia labai švarus – Himalajai vis dėlto, čia tau ne koks nors megapolis. Ir Relėjaus sklaida nuo dalelių, kurių dydis daug mažesnis nei šviesos bangos ilgis, ir sklaida nuo didesnių dalelių – minimali.

Apžiūrinėdama daugybę prietaisų, Džeinė su pagarba lingavo galvą.

- Jo... tolis mes nuėjome nuo tos dienos, kai 1945 metais gimė pirma silicio saulės baterija.

- Ir nuo 1983 metų, kai buvo sukurta pirma elektrostotis, veikianti saulės baterijų pagrindu su galingumu vos tik vienas megavatas, - pridūrė Polis.

- Kokį darbinį fotoelementų junginį jūs naudojate?

- Pagirnde – vario, indžio ir selenido junginius plius dar mes naudojame rutenį pagal specialią atominės injekcijos technologiją.

- Kiek vatų pagamina jūsų baterijos vienam kvadratiniam metrui? – Džeinė ir toliau įkirinėjo su savo klausimais Polį.

- Apie kilovatą.

- reiškia vien tik uola dviejų šimtų metrų aukščio ir pločio – kiek metrų pločio?

- Maždaug tieks pat.

- Reiškia... vien tik uola pagamina jums keturiasdešimt megavatų! Nuostabu!

- Taip ir dar maždaug tiek pat mes surenkame iš kitų plotų. Vidutiniškai bendrą galingumą galima įvertinti kaip septyniasdešimt megavatų. O dar mes turime porą kompaktinių rektorių, dėl visa ko:) Kaip tu supranti, mums to užteks net su kaupu, taigi įsikasimo į uolą darbai nepertraukiamai tęsiasi – mums reikalinga erdvė.

- O aš galvojau, kad laboratorija jau pastatyta.

- Hm, - Polis kažkaip keistai prunkštelėjo. – Pasakyčiau, viskas tik prasideda. Anksčiau mus sulaikydavo tai, kad uolos viduje, esant dirbtiniam apšvietimui gyventi nelabai malonu. Kol leidomės nelabai giliai, horizontalių šurfų dėka galėjome išeidinėti į šonines kalvos sieneles, iš rytinės pusės, kur kalva palyginus nuolaidi, o taip pat ir iš šiaurė, kur kalva beveik stati, ir tokiu būdu mes galėjome lengvai „pratraukti“ saulę uolos vidun. Bet dabar mes radome kitą įdomų sprendimą.

- Pratraukėte saulę į žemės gilumą?

- Va būtent. Iš tikrųjų tai ne taip jau ir sudėtinga.

- Kvazioptika?

- Visiškai teisingai. Naudojame bangolaidžius, kuriuose skleidžiami ypatingai platūs banginiai paketai. Žinai ką nors apie tai?

- Na girdėjau kažką... bet jeigu reikia – pasidomėsiu detaliau.

- Taigi, - pakartojo Polis, - įsikasame į vidų. Neseniai atsirado liftų ūkis. Iš karto į darbą paleidome keturis liftus, taip sakant – išaugimui.

Džeinės vaizduotė nupiešė visiškai fantastišką paveiksliuką – kukli iš išorės kalvelė tiesia savo čiuptuvus uolos gilyn, dar giliau, visai giliai, auga į gilumą ir platumą, juk niekas jiems ten sutrukdys – uolos storymėje! Požeminis miestas, užlietas saulės šviesos! Tai juk ir upės požeminės ten gali tekėti, ir žolytė gali augti, ir parkai, ir dabar jau netgi saulė yra, tiksliau ryški saulės šviesa. Reikalinga tik ventiliacija. Na, su tokiu energijos kiekiu ir tokia slėgio kaita... tai elementaru.

Palaipsniui jų pokalbis darėsi vis labiau ir labiau specialiu kol, galų gale abu pradėjo mėtytis vienas į kitą visiškai nesuvokiamomis frazėmis ir terminais, ir , atrodo, jautė neslepiamą malonumą nuo to, kad puikiai vienas kitą supranta, tuo tarpu bet kokiam kitam žmogui jų pokalbis pasakytų mažiau nei marsiečių kalba. Įsisupę schemose, pasinėrę į techninius sudėtingo ūkio aspektus, jie visai nepastebėjo, kaip bėga laikas.   

Galų gale nuovargis paėmė savo ir Džeinė lėtai išsitiesė, ir su mėgavimosi švilpaudama, pasirąžė visu kūnu, visa burna žiovaudama.  

- Poli, o tu irgi kuri įsitikinimą-500?

- Penki šimtai? – Nustebo jis. – Ne, man kol kas užtenka dviejų šimtų penkiasdešimties.

- Gali detaliai papasakoti, kaip tu tai darai?

- Na, juk tai labai paprasta, - truputį nustebęs atsakė, bet, matydamas jos klausiamąjį tylėjimą, pratęsė. – Na pas mane yra nušvitusiųjų faktorių tokiam įsitikinimui sąrašas...

- Jis kažkur užrašytas?

- Ne, kam... aš jį atmintinai žinau, ten tik dešimt punktų. Pirmas – aš vadinu jį „aiškumas apie kvailius“...

- ??

- Na juk mums žinoma, kad netgi patys paprasčiausi žmonės kartais išgyvena iki šimto dvidešimties – trisdešimties metų. O tokių, kuriems šimtas dešimt išvis yra nemažai. Taigi aš suprantu – kokie jie – tie žmonės ir kaip jie gyvena. Jie kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę įpurškia į save NE nuodus...

- NE?

- Taip, negatyvių emocijų.

- Aišku, tęsk.

- Ir jeigu netgi turint tokį siaubingą gyvenimą, įpurškiant NE nuodus, nejaučiant NšS, jų kūnai įsigudrina pragyventi iki šimto dvidešimties, tai aišku, kad be NE, esant nušvitusiame fone, jaučiant NšS bei nušvitusius fizinius išgyvenimus, aš jau tikrai pasieksiu, ir tokį amžių, ir daug ilgesnį.

- Dėl fizinių išgyvenimų man nelabai suprantama... bet tai aš vėliau patikslinsiu, gal paskaitysiu, o kas dar?

- Antras – tai nuojauta. Tų atradimų, tos gyvenimo, kuris laukia mane ateityje nuojauta. Netgi ne nuojauta, o žavėjimasis, nes aš neįsivaizduoju kažko konkretaus, tai neobjektinis jausmas, aš tiesiog įsivaizduoju, kaip viskas bus nuostabu ir įdomu. Trečias – kovos džiaugsmas.

- Kovos su kuo?

- Kovos su senėjimu. Kovos už tai, kad gyvenu, kad toliau gyvenu tame amžiuje, kuriame žmonės jau seniai ir neišvengiamai sensta, o gal netgi miršta. Man patinka jausti tokį sportinį azartą – dar mėnuo, dar metai!, o aš vis dar toks pat stiprus, energingas, mano gyvenimas vis labiau ir labiau tampa įdomiu, ir užpildytu. Ketvirtas – kūno praplovimas.

- Joga?

- Na ne, kokia dar jogaJ - prajuko Polis. – Kūno praplovimas mėgavimusi, auksiniu švytimu.

- Manau, man reikia apie tai paskaityti...

- Paskaityk, nors viskas čia labai paprasta. Juk kažkada juta kūne saldų mėgavimąsi? Na, pavyzdžiui, krūtinėje, kai jauti ryškų NšS? Taigi tu tiesiog prisimeni save toje būsenoje, tuo pačiu kurdama NšS ir pradedi jausti šį mėgavimąsi, varinėji jį savo kūnu, tai čia, tai ten, jausdama įsitikinimą, kad kūnas tampa stiprus, sveikas nuo tokio praplovimo.

- O auksinė šviesa?

- Įsivaizduoji, kad visa erdvė aplink tave užlieta auksinių, spindinčių spindulių, krentančių kaip saulės šviesa. Šitie auksiniai spinduliai prasmelkia viską ir tame tarpe tavo kūną, ir taip papjauti įsitikinimą, kad tai daro tavo kūną nemirtingu. Kokybiškai tai įsivaizduojant netgi pradeda atrodyti, kad debesuotą dieną pasirodė ryški saulė.

- Man atrodo, man niekada nepavyks to taip matomai įsivaizduoti!

- Ir man neišeidavo iš pradžių, na ir kas? Tai treniruočių klausimas. Užsiėminėk tuo po valandą per dieną, kaupk, pavyzdžiui, 15-minutinius tokios praktikos fragmentus ir jau po mėnesio puikai viską įsivaizduosi, tai nesunku.

Polis pažiūrėjo į Džeinę su neslepiama nuostaba, tarsi nesuprasdavo – kaip galima nežinoti tokių elementarių dalykų, bet Džeinei tai visai neatrodė elementariu. . Žinoma, ji jau kažkur fragmentais skaitė apie tai bei girdėjo apie kai ką, bet iki šiol ji žiūrėjo į tai kaip į kažką įdomaus, bet, vis dėlto, mažai realaus, o čia netikėtai jis atsidūrė tarp žmonių, kuriem tai ne tiesiog pasakos, ir ne tiesiog tai, kam galima paskirti kelias savo laiko minutes, o kas žiūrėjo į tai... profesionaliai, kieno gyvenimas betarpiškai įgėrė į save šiuos neįprastus įpročius.

- Kas dar?

- Penktas – man tai pasų vaizdai.

- Kas? – nesuprato Džeinė.

- Pasai. Įsivaizduoju, kad iki dviejų šimtų penkiasdešimties metų pas mane suskaus visa krūva pasų, juk atitinkama įstatymą mes keičiame juos kas dvidešimt metų. Ir kai įsivaizduoju sau šią pasų ir kitų dokumentų krūvą, šis vaizdas labai rezonuoja su ilgo gyvenimo nuojauta , su įsitikinimu dėl jo.

- Aišku, - praburbėjo Džeinė. Šis vaizdas nustebino ją savo nepoetiškumu ir tuo pačiu savo griežta realybe, ir iš tikrųjų, pakankamai neįprasta.

- Šeštas – betarpiškas įsitikinimo kultivavimas, - pratęsė Polis. – Aš dedu į kišenę akmenį ir tu įsitikinusi, kad mano kišenėje akmuo. O kišenėje - skylė ir kai parodau ją tau, pas tave susiformuoja kitas įsitikinimas – kad akmens kišenėje nėra. Tokiu būdu keisdami įsitikinimus mes galime anksčiau ar vėliau išmokti jausti tą patį įsitikinimą nepriklausomai nuo to – ar yra tam pagrindai. Įsitikinimas – savarankiškas suvokimas, kuriuo mes galime valdyti priklausomai nuo norų. Štai aš ir jaučiu įsitikinimą, kad išgyvensiu tiksliai iki dviejų šimtų metų, ir tuo metu tarsi „apčiupinėju“ kitą amžių, užduodamas sau klausimą: „įdomu, o ar iki dviejų šimtų septyniasdešimties išeis išgyventi?“ Toks klausimas padaro įsitikinimą-250 labiau stabiliu. Septintas – pergalė. Pergalė, kad aplenksiu ligų, senėjimo ir mirties sukūrus. Įsivaizduoju save dviejų šimtų penkiasdešimties metų ir jaučiu pergalę – aš pabėgau už būtino mirimo ribas, o kas bus toliau – paslaptis. Ir štai šis žavesys ir paslapties jausmas – aštuntas mano sąrašo punktas. Šių NšS jautimas stipriai rezonuoja su įsitikinimu-250. Paskui dar naujų žinių ir įpročių nuojauta. Pavyzdžiui, aš jau antrus metus mokinuosi skraidymo mokykloje, mokinuosi valdyti lainerį.

- Ruošiesi skraidyti??

- Tame ir reikalas, kad ne, - nusišypsojo Polis. – Šiuos įgūdžius galima laikyti visiškai nereikalingais, jeigu turėčiau omenyje jo grynai utilitarinį panaudojimą, bet man patinka mokytis skraidyti! Jaučiu malonumą nuo to, kad įgyju naujas žinias ir naujus įgūdžius ir įsivaizduodamas – kiek visko įdomaus sužinosiu dar per du šimtus penkiasdešimt metų, o gal ir daugiau, jaučią siekimą, kad išgyvenčiau nemažiau nei šį amžių, mano įsitikinimas, mano pasiryžimą sustiprėja.

 - Liko paskutinis, dešimtas punktas!

- Taip. Tai kitų žmonių mokymas. Noriu perteikinėti savo žinias, savo įgūdžius kitiems žmonėms, darydamas jiems arba daug, arba nedaug – priklausomai nuo mūsų abipusiško susidomėjimo.

- Tai yra... tai, ką tu ir darai dabar?

- Taip, juk dabar pasakoju tau tai, ko tu nežinojai, kas gali pakeisti tavo gyvenimą.

- Bet juk visą tai galčiau sužinoti ir be tavęs, tiesiog perskaičiusi instrukcijas arba pokalbiuose su kitais.

- Žinoma, bet ką tai keičia tame malonume, kurį jaučiu, kai pasakoju kažką įdomaus žmogui, kuris man simpatiškas?

- Na... taip.

- Gerai, - konstatavo Polis. - Šiandienai užteks.

 

 

 

<< Back

Forward >>