« Maja »

Tomas 3: « Kietosios upės, marmurinis vėjas »

Skyrius 02

Paskaita baigėsi ir Andrejus, įmetęs krūvą sąsiuvinių, tušinuką ir vadovėlį į diplomatą, dideliais šuoliais nušuoliavo laiptais į viršų, greičiau lauk iš auditorijos, kurioje, atrodė, sustingo nešviežias amžino nuovargio, stagnacijos, ir banalumo oras, jeigu tik neorganinę chemiją galėtų būti banali. Kita paskaita – inžinierinės grafikos seminaras ir Andrejų dar labiau nukratė. Jeigu chemijoje dar galima rasti kažkokį interesą, tai vargas su braižybos lenta ir pieštukais buvo tikru anachronizmu, kas netrukdė šiam mulkiui Černyševskiui vaikščioti ryškiai apšviesta auditorija su Napoleono išvaizda, ir su dygia pajuoka kabinėtis prie prakeiktos izomerijos, klaidų, ir laipsnių. Nuo šių nesąmonių natūraliai pykino, bet atsiskaitymų knygelėje buvo atitinkama skiltis, kurioje semestro pabaigoje turėjo stovėti kažkoks skaičius, reiškia ir stovės, koks jis bebūtų. Kas galėtų pagalvoti, kad pieštukai ir trintukai taps tokia nepramušama kliūtimi link tų saulėtų fantazijų apie ateitį, kuriuose jis labai mėgsta paplaukioti! Praeitą semestrą jis stebuklu ištempė trejetukui, sumaklenęs kelis brėžinius, bet šis niekšas vėliau vis dėlto susiprato dėl suklastojimo ir dabar stebėjo jį su Rudolfo Lango, projektuojančio pirmą dujų kamerą, gašlumu. Tikriausiai ir jį vaikystėje taip kankino tėvas, kaipgi kitaip galėjo susikurti toks flegmatiškas vabzdys? Argi įmanoma jį įsivaizduoti glamonėjantį savo žmoną? Brr... Apvali ir žema matematikė su blizgančiu nuo riebalų ir pasitenkinimo veidu – atrodo, ji praleido vaikystę vaikų namuose, o dabar tiesiog taškosi savo kiauline šeimynine laime į visas puses, renka pas save namuose studentus-entuziastus, sprendžia su jais užduotėles, ir suteikia laimę šiluma, arbata bei bandelėmis. Nėra nieko labiau aseksualaus negu TAI, nenuostabu, kad jie susiporavo. Ir Maksas, jų sūnus, retas niekšas, mokosi lygiagrečioje grupėje, įžūli, patenkinta savimi terlė – šlykštu žiūrėti.

Po minutės turėtų prasidėti paskaita ir Andrejus veltui bandė priversti save pagreitinti žingsnį – atrodė, jokia jėga negali jo įtempti į tą rūsį su braižymo lentomis. Nusivylimas pradėjo augti po eksponento. Prieš dvi savaites, jis, suprasdamas, kad nesugrįžtamai praleidžia brėžinių atsiskaitymo grafiką už šį semestrą, įkrito į kažkokį sentimentalų patiklumą, įsivaizdavo velnias žino ką ir, patyręs laimingą šios katorgos atsikratymo lūkestį, paprašė Černyševskio audiencijos, kurią jis suteikė su arogantišku ir aiškiai nepalenkiamu veidu.    

„Supraskite, prašau“ – iš kailio nėrėsi Andrejus, - „aš fizikas, o ne braižytojas. Na negaliu aš, negaliu braižyti, negaliu savęs priversti atsisėsti ir pradėti daryti šias projekcijas. Jeigu galėčiau, aš tikrai save įveikčiau. Štai, pavyzdžiui, organinė chemiją, man irgi mirtinas siaubas, bet, vis dėlto, ten yra kažkiek fizikos, aš stengiuosi ir gaunu savo trejetuką. Aš stojau į fizikos fakultetą, truko kelių balų, bet tikrai pereisiu ten, aš jau susitariau su prorektoriumi, su fizikos fakulteto dekanu, man reikia tik užbaigti šį semestrą ir galėsiu pereiti ten. Pas mane iš fizikos, ir matematikos vieni penketukai, štai, galiu jums parodyti savo atsiskaitymo knygutę, mane netgi katedroje visi žino, aš fizikas, o ne braižytojas, prašau, parašykite man trejetuką, ir aš negadinsiu veltui laiko, nelaužykite man gyvenimo, prašau!“

Andrejus žiūrėjo į šaltas numirėlio, apsivilkusį švarką, akis ir palaipsniui suprasdavo, kad stengiasi veltui. Nusivylimas atriedėjo netikėta banga, akyse pasirodė ašaros, dar truko to, kad apsiverkčiau prieš jį!

Versdamas save per „negaliu“ įeiti į auditoriją, Andrejus prisimindavo tuos šlykščiai teisingus pamokslus, kuriais jį išglamonėjo Černyševskis, jo fizionomiją, reiškiančią apsvaigimą nuo savo beribės valdžios ir pergalingo nepalenkiamumo įsisąmoninimo. Tai skelbiantys veido bruožai tarsi atsiskyrė nuo jo ir pleveno beorėje tuščios bei aidžios auditorijos erdvėje, išvedžiodami keistus zigzagus, užbraukdami, užtepliodami jo ateitį. Jeigu giljotinos nukirsta galva iš tikrųjų dar kelias sekundes viską mato ir girdi, tai tikriausiai ji mato, ir girdi būtent taip, kaip Andrejus viską suvokdavo tuo momentu. Jo kūnas tarsi pakilo kažkur, jis nejautė nei rankų, nei kojų, paskui girgždančio balso garsai susimaišė ir prarado bet kokią reikšmę, bet esmė buvo aiški – jam atsakė.

Kartais jį apimdavo nusivylimo entuziazmas. Prabudęs, jis įsivaizdavo, kaip, sukaupęs jėgas, atidaro vadovėlį, atsisėda prie braižymo lentos ir, žingsnis po žingsnio, braižo, braižo, braižo vis tas pačias nesąmones. Nieko baisaus, kad tam reikės dešimt valandų vargo, juk priekyje yra tikslas – tapti fiziku, tapti mokslininku, ištrukti iš šio miestietiško pseudo-universiteto ir dar – Lenka. Ji važiuos su juo į Maskvą, o gal į Triestą, arba į CERNą, o gal netgi į Kembridžą. Ne, jie važiuos į Ameriką, į MTI. Vakarais jis pasakos jai, kaip jam sekėsi, kokius darė eksperimentus, kaip jį visi gerbia, kaip profesorių ir kokie juokingi tie studentai, kuriems jis kartais dėsto laisvalaikiu, ir kaip jie jį myli – jau jis, niekada, ne už ką, nekaišios pagalius į ratus, visada supras padėtį, padės. Jis įsivaizdavo savo veidą – griežtą bet kartu ir gerą, ir tai, kokį dėkingumą jam jaus kokia nors amerikietiška mergina, kai jis geranoriškai bei padrąsinančiai nusišypsos jai, atsidus, pažiūrės į laikrodį, ir liks su ja iki vėlumos, pasakos, aiškins, rodys, kol ji viską supras, o gatvėje jau bus tamsu, jie išeis iš tuščio universiteto į vėsų, rudens vakarą, jau beveik naktis, ir masyvios durys, išleisdamos juos į vaiduokliška lempų šviesa apšviestą ir skaniai sušutusiais lapais kvepiančią gatvę, minkštai sugirgždės, ir girdėsis tik jų žingsniai, ir ji instinktyviai prisiglaus prie jo... ne, velnias, o kaip gi Lenka? Kažkokia neteisinga fantazija.

Tuo tarpu Lenka, vargu ar priimdavo Andrejų rimtai, bet jis buvo įsitikinęs, kad tam tikrų būdu pataisys šią situaciją ir kadangi jis ruošiesi kuo greičiau išspręsti šią problemą, kol niekas kitas neužėmė jam skirtos vietos, tai šiandien, vietoj sau pažadėto vakaro, skirto prakeiktai braižybai, jo planuose atsirado diskusijų klubas „Charakiri“, kur, kaip paaiškėjo linijinės algebros paskaitoje, šiandien eina Lenka su Vika, kuri, nors, ir nebuvo tiesioginiu Andrejaus susidomėjimo objektu, bet laikomas atsarginiu variantu. Bendrai, viskas priklausė nuo nuotaikos. Įsivaizduodamas save profesoriumi, Andrejus visada įsivaizdavo jaukų, šeimyninį lizdą, kabinetą su masyviu stalu ir knygomis iki pat lubų ant kiekvienos sienos. Svetainėje jaukiai traška židinys, keli nemažiau svarbūs kolegos geria glintveiną arba ką jie ten įprastai geria – to jis negalėjo tiksliai įsivaizduoti, pats Andrejus geranoriškai ir užtariamai įsiklauso į karštą gintą, ir kai ginčas atsiranda aklavietėje, jis keliomis, tiksliomis pastabomis išveda pokalbį į teisingą kelią. Tuo metu visada dalyvauja Vika – apsivilkusi ilgą, pūkuotą megztinį, ji susisukusi į kamuolį didžiulėje, odinėje, minkštoje kėdėje, žiūri į jį susižavėjusiu žvilgsniu, - tikra žmona-katytė, nuolatos besižavinti savo įžymiu vyru – genijumi. Jai malonu ir truputį nesmagu, kad tampa dėmesio objektu: „tai JO žmona!“.

Bet šis vaizdas buvo ganėtinai prėskas ir neturėjo tinkamo prasitęsimo. Ten buvo dar kelios vagos, viena iš kurių Nobelio premijos gavimas, pasiūlymas dirbti Prinstono katedroje ir prislopinti šnibždesiai „tik jis vienas vertas, niekas išskyrus jo, tai naujas Vitenas“, bet šios fantazijos kažkodėl taip pat baigdavosi vangia, depresine nuotaika, panašia į tą, kuri viešpatavo tėvų namuose – lyg ir komfortiškai, pavalgydins vakariene, paguldys miegoti, bet viskas kvepia dvėsena. Ir tada Andrejus persimesdavo į variantą su Lenka – ji jam atrodė kavinga drauge, na pavyzdžiui, ji galėtų būti entuziastingu biologu-povandenininku, galėtų dalyvauti ekspedicijose, apie juos kalbėtų, kaip apie velniškai įdomią šeimą, žavėtųsi jų energija, švelniu tarpusavio prisirišimu. Jo, taip kažkaip įdomiau, nei su Vika...

„Charakiri“ buvo auditorija bendrabutyje, kurią paskyrė kažkoks apsamanojęs instituto administratorius-entuziastas, susitikimų, laisvalaikio praleidimo ir diskusijų vietai. Realybėje ji buvo naudojama daug platesniu diapazonu, pradedant nuo baidarių klijavimo baigiant dulkinimosi vieta – eilė naktiniam laiko prakleidimui buvo užimama iš anksto. Jau nuo keturių, penkių vakaro čia atsiradinėjo pirmi entuziastai, o septintą prasidėdavo pagrindinis veiksmas: trisdešimt-keturiasdešimt studentų apsukdavo personą, pakviestą pasirodymui. Iš pradžių persona išklodavo savo kalbą, o paskui prasidėdavo diskutavimo dalis, visiškai neformali, todėl ir įdomi. Dažniausiai buvo kviečiami humanitarai – sociologai, psichologai ir kiti. Tokiu būdu aptarinėjamos temos buvo prieinamos kiekvienam ir kiekvienas turėjo ką pasakyti, taigi pradedant nuo aštuonių netgi aklinai uždarytos durys negalėjo sulaikyti pašėliškų klyksmų. Diskusijos įkarštyje Andrejui patikdavo išeiti iš klubo; jis ėjo į tolimą koridoriaus galą, kur tirštėjo tamsuma ir, stovėdamas ten, klausė nutolusį, nesuprantamą triukšmą, jausdamas liūdną abejingumą ir įkyrų norą pasmaukyti. Jam patiko pozicionuoti save kaip žmogų-vienišių, tam tikrą paslaptį, bet ir tuo pačiu jis siekė kuo daugiau būti matomu, nes romantiška vienatvė greitai nusibosdavo, ir jis, tarsi išstumiamas spyruoklių, greitu žingsniu ėjo atgal, ten – kur, buvo ryški šviesa, kur virė įvairiausių nuomonių aistros, kur visi desperatiškai stengėsi sudarinėti vieni kitiems įspūdžius.

Šiandien jaunimėliui pavyko atitempti į auditoriją kažkokį šešiasdešimties metų dinozaurą, kalbantį kažkiek archaine kalba – ar tai jis išsidirbinėjo, ar tai iš tikrųjų buvo pripratęs tokiu būdu kalbėti. Tema buvo pakankamai neapibrėžta – kažkas iš polit-ekonomikos, bet tai, iš esmės ir nebuvo svarbu, nes bet kokią, netgi pačią įmantriausią temą galima nukrypti į labiau dalykinę, ir gyvybingą temą, taigi, iš tikrųjų tas referentas visai ir nebuvo reikalingas – visa tai, kas sudarinėjo jo kalbos specialią dalį, buvo išklausiama ir užrašoma trumpais sakiniais sąmoningų mergaičių konspektuose. Bet tai buvo tik ritualas, kuris suteikdavo reikšmės ateinantiems aptarinėjimams, o pakviestas svečias vėliau vaidino vidinio autoritetingo teisėjo vaidmenį, beje, jo autoritetas nebuvo vertinamas priklausomai nuo jo statuso dideliame pasaulyje. Čia buvo mažas uždaras ratas, kuriame autoritetą reikėjo užsidirbti tuščioje vietoje.

Aiškiai matėsi, kad dinozauras nedažnai kalbėjo prieš auditoriją, kalbėjo jis labai nespalvingai ir netgi melancholiškai, taigi po valandos jo kalbėjimo mieguistumas pleveno virš auditorijos, ir tik paklusnios mergaitės be perstojo kažką rašė gražiu raštu savo tvarkinguose sąsiuviniuose. Andrejuje tai visada sukeldavo priešiškumą vos ne iki isterijos priepuolio – šitie lygiai rašantys robotai, pas kuriuos visada viskas teisingai ir tvarkingai – ir sąsiuviniuose, ir bukose galvelėse. Ten visada tvarka, stagnacija, užpelkėjęs pasaulis – viskas ant savo lentynų, viskas, kaip pasakė mama, tėtis, dėstytojas. Šios mergaitės retai dalyvavo diskusijose. Dažniausiai jos išeidavo iš karto po referato, praturtinusios savo pasaulį naujais teisingais teigimais. Lenka, žinoma, kaip ir bet koks normalus žmogus, nieko nekonspektavo sąsiuvinyje, o štai Vika, mėgo tai daryti, nors iš diskusijos neišeidavo, bet niekada ir nepasireikšdavo, tyliai sėdėjo ant kėdutės, kojytė prie kojytės, keliukas prie keliuko, spalvotos kojinytės, tvarkingai sudėti spalvoti flomasteriai, tvarkingas sąsiuvinukas, ant viršelio kurio storomis, spalvotomis, titulinėmis raidėmis parašyta „Diskusijų Klubo Konspektai“. Tikras pasibjaurėjimas. Senoviškumas. Bet šios kukliai sudėtos kojytės ir putlūs keliukai jaudino ir, kai Andrejus gulėdamas lovoje smaukydavo, neretai įsivaizdavo, kad prievartauja Viką arba į ją panašią mergaitę – tokią pat tvarkingą, švarią, kuklią. Šios fantazijos kėlė nerimą, sumišimą. Kodėl būtent prievartauti? Kodėl ne švelniai dulkinti? Dievas žino, kodėl būtent prievartauti – ne žiauriai, bet valdingai. Iš kur tokios fantazijos, jeigu jis visai nejaučia savyje noro sukelti skausmą, kančias. Ką gi tada sakyti apie paprastą gyvulį? Ar supranta šios tvarkingos, kuklios mergaitės, kad jų išorinė išvaizda, jų drovus elgesys traukia prievartautojus, kaip muses uogienė? Vargu ar supranta. Agresorius prabunda kiekviename, kas susiduria su aukos elgesiu – tai akivaizdu. Kažkada vėlų rudens vakarą Andrejus ėjo apleistais kiemais ir užtiko pribloškiančią sceną – prie sienos prisispaudė, išsitiesė kaip styga ir drebėjo nuo baimės štai tokia pat gera ir tvarkinga mergaitė. Priešais ją, labai siūbuodamas ir aiškiai sunkiai palaikydamas vertikalią padėtį stovėjo girtas vyras, kuris grėsmingu balsu sakė jai „Sssstovėk! Sssstovėk, kkalė!“. Ir nepaisant aiškaus vyro negebėjimo ne tik bėgti, bei ir prieiti prie jos, mergina sustingo vietoje, paralyžiuota išprievartavimo baimės. Tokia teisinga gėlytė. Tuo momentu, matant tokį didžiulį paklusnumą, Andrejaus penis momentaliai atsistojo. Jis priėjo prie vyro ir nesmarkiai pastūmė jį. Tas pargriuvo bet ir toliau keikėsi, nes negalėjo atsikelti. Andrejus priėjo prie merginos. Ji ir toliau stovėjo nejudėdama, ir jis netikėtai suprato, kad be jokio vargų galėtų ją išprievartauti, užtektų pasakyti „pasilenk“, ir ji pasilenktų, „pražerk kojas“, ir ji pražergtų, svarbiausia – grėsmingai, ir pasitikinčiai įsakinėti, kaip tas šakalas. Tvarkinga mažutė. Kvaila. Jis ištiesė ranką, paėmė ją už peties ir negalėjo apsispręsti dėl savo sudvigubėjimo – prievartautojo ir riterio vaidmens. Netikėtai suprato, kad tokios situacijos nesimėto ant kelių ir būti riteriu – iš tikrųjų reiškia būti tikru idiotu, praleisti tokią galimybę pagaliau realizuoti paslaptingiausią paklusnios, geros mergaitės su tvarkingomis kojytėmis ir kuklia suknele, išprievartavimo fantaziją. Jis pritraukė merginą pas save ir ji pakluso – ji ir iš tikrųjų buvo prieinama, su ja galima buvo daryti, ką tik nori, ir karštos fantazijos netilpo galvoje, ir penis pribrinko taip, kad su skausmu rėmėsi į kelnes. Ir tuo momentu, kai jis pagaliau atmetė visas abejones ir padėjo ranką jai ant krūtinės, jį nusmelkė aiškumas – jo nedomina išprievartavimas. Vienas reikalas – fantazuoti, kitas – daryti tai. Fantazijose prievartaujama mergina neišvengiamai susijaudindavo, šaukė nuo aistros, atkišdavo putę ir užpakaliuką, norėjo dar, ir dar, o čia – šį drėgną, tamsų vakarą, apmižtame kieme, kai viskas atrodė labai realiu, kai jo gobšus poreikis, ir jos baimės buvo taip aiškiai apnuoginti, kai jos akys buvo taip arti, ir jos karšta krūtinė jo rankose, jis netikėtai suprato, kad nieko panašaus į fantazijas nebus – nebus nei aistros, nei geidulingų užpakaliuko judesių, nebus besižadinančio įsimylėjimo bei romantikos – bus tiesiog paprastas spermos į putę ar užpakalį nuleidimas, jai truputį skaudės užpakaliukas, ir siaubingai skaudės siela nuo visų baimių, ir kančių, kurias ji vėliau įsivaizduos, juk kai tave prievartauja, reikia kankintis, sielotis, netgi norėti nusižudyti – taip tiesiog dera elgtis. Ir jis lengvai pastūmė ją, pabaigai pasimėgavęs stangriu švelnumu jo rankoje „Eik“. Ir tik tada ji pradėjo eiti, o paskui, ir bėgti.

Nejaugi tėvai ir motinos, kurie auklėja savo dukrelėse tokį paklusnumą, nesupranta savo skurdžiu protu, kad išskyrus juos, jomis pasinaudos ir kiti prievartautojai, kad toks paklusnumams agresoriams – tas pats, kas raudonas skuduras buliui? Ar jiems iš tikrųjų svarbu, kad jų dukros būtų jų daiktais, jų nuosavybe, kad jos blizgėtų paklusnumu ir priklausomumu? Juk tai sadizmas! Tyčinis, tikslingas žmogaus subjaurojimas. Na kaip, pavyzdžiui, afrikietiškose ir tajų gentyse, kur vaikams ant kaklų užmaunami žiedai, nuo kurių, laikui bėgant, kaklas taip neįtikėtinai ištempiamas, kad be šių žiedų jau negali laikyti galvos – natūralus kankinimas, laikomas „nacionaliniu ypatumu“, arba pučių išpjaustymas mažoms mergaitėms, masiškai praktikuojamas Somalyje ir  kitose bjauriose šalyse.

Dėmesys vėl sugrįžo prie Vikos – tokios pat kuklios, kuri, jeigu tik pasakytum „stovėk, kalė!“, paklusniai lauktų, kol ją išprievartaus. Žvilgsnis vėl nuslydo į tvarkingus sąsiuvinius. Tai atrodo tokiu meiliu – šis tvarkingumas, o kas iš tikrųjų slepiasi už jo? Tas pats paklusnumas. Ir senoviškumas.

- Buk geras, pasakyk, kodėl taip kalbi? – Netikėtai Vikos vardu į Andrejų kreipėsi Lenka.

- Kaip taip, nesupratau klausimo? – atsakė Andrejus.

- Kodėl „senoviškumas“?

Reiškia jo emocijos lindo per kraštus, jeigu net pats to nepastebėjęs, kalbėjo garsiai.

- Ir kas išvis blogo senoviškume, pasakyk prašau? –Lenka kalbėjo netikėtai garsiai, jog iš pradžių keli artimiausiai sėdintys žmonės pastatė ausis, nujausdami skandalo natas, o paskui ir kiti nukreipė dėmesį, nes dinozauras nutilo, ir delnu parodė į jų pusę, neva, paklauskime dabar juos.

Atsiradęs dėmesio centre, Andrejus netikėtai išraudo, liežuvis pradėjo pintis ir reikėjo kažkaip iš to išsikapstyti. Labiausiai netikėtu buvo tai, kad jis prieš savo valią atsidūrė ginče būtent su Lenka, ko jis norėjo mažiausiai. 

- Atleisk, o kas gero? – Jo balsas nuskambėjo garsiai ir šiurkščiai, bet jis niekaip negalėjo įveikti slegiančio nesmagumo.

- Senatvė – tai mūsų gyvenimo pabaiga, laikas, kai sintezuojama visa mūsų patirtis.

- Cha, - sušaukė Andrejus. – Patirtis, mat, sintezuojama! Tu tik pažiūrėk į tuos augalus, į tas silkes, sėdinčias prie laiptinių! Kas ten gali sintezuotis, pasakyk prašau?

- Atleisk, o kas blogo tame, kad jie sėdi ant suoliukų? Jie dirbo visą gyvenimą, pagimdė ir išaugino vaikus, jie auklėja anūkus, padeda šeimoms, o laisvalaikiu sėdi ant suoliuko, ir ačiū dievui, kad jie turi laisvą laiką, kad jie pagaliau gali pailsėti, tiesiog pasėdėti, pagyventi sau.

- Na ir koks tai gyvenimas, pasakyk prašau? – sarkastiškai paklausė Andrejus. – Kaimynų apkalbinėjimas, piktanoriškumas, kalbėjimas apie pačias bukiausiais nesąmones, ko čia išvis ginčytis, nesuprantu. Jeigu šios bjaurios bobutės vieną dieną dings nuo žemės paviršiaus, visiems tik lengviau pasidarys kvėpuoti!

Jis netgi pats nesitikėjo, kad įsikarščiavęs, galėtų pasakyti kažką tokio, bet, tai jau buvo pasakyta, šitie žodžiai tapo jo pozicijos išraiška ir pasitraukti jis jau negalėjo, neleisdavo išdidumas, todėl, ir metėsi rizikuoti, suprasdamas, kad tuo pačiu jau tikrai praranda bet kokias viltis atgauti Vikos palankumą – ji buvo pernelyg padori, kad atleistų tokį radikalizmą, ir , galbūt, šis susidūrimas su Lenka, baigsis kažkuo daugiau, nei diskusinis ginčas.

Auditorijoje įsiviešpatavo tyluma

- Kažkoks fašizmas, - kažkas tarė.

- Kaip išvis galima tokį kalbėti! – pasipiktinęs balsas iš už nugaros.  

Dinozauras sujudėjo ir susikaupė, matyt, planuodamas rėžti kažkokį išmintingumą, bet Andrejus įsijautė.

- O prie ko čia fašizmas? – Jis atsisuko ir pradėjo šaukti frazę po frazės kažkur aplink save. – Kam iš karto klijuoti etiketes? Nereikia daug proto, kad pavadintum žmogų fašistu. Anksčiau raganomis vadino, dabar fašistais. Ką išvis žinai apie tai, kas yra „fašizmas“? Nieko, aš įsitikinęs, kad žinai tik svarbiausią – pavadink žmogų fašistu ir visi pradės jo nekęsti.

Andrejus taip susijaudino, kad netgi pamiršo naudoti būtinas mandagumo formas.

- Tada tu pedofilas, o ne fašistas! –  Pasigirdo juokingas balsas iš tolimo auditorijos kampo. – Dabar gaudomi pedofilai, o ne raganos!

Pakibo slopi tyluma. Pedofilijos tema sukeldavo bendrą įtampą. Vienas reikalas plepėti apie fašistus ir senius, o kitas – pedofilijos tema, kuri iš tikrųjų šiuo metu buvo labai pavojinga. Visai neseniai institutas buvo priblokštas visos pedofilų demaskavimo serijos. Vieną gražią dieną institutas užsipildė uniformuotais žmonėmis, kurie vieną po kito išvesdavo ir dėstytojus, ir studentus su antrankiais – iš viso buvo dvidešimt du žmonės, tame tarpe, ir Jiežovas – taikomosios matematikos fakulteto dekanas. Areštavo ir Andriušenko šeimą – jis buvo teorinės fizikos katedros docentu, o ji dėstė puslaidininkių teoriją aukštesnėse kursuose. Keli aspirantai ir studentai. Jų areštas buvo parodomuoju, netgi gražiu, ištobulintu – iš karto matėsi nemaža vykdytojų patirtis. Pati baisiausia ir netgi bjauri scena įvyko, kai vedė Nikolajevą – fizinio dėstytoją. Jis buvo žinomu biatlonistu, visas dienas praleisdavo treniruoklių salėje ir kai jį vedė pro pagrindinį vestibiulį, jis netikėtai sukilo, išmėtė keturis FSB darbuotojus, ir bandė pasprukti, garsiai kažką šaukdamas. Jam peršovė kojas ir pargriuvusį nutempė, slydinėjant ant kraujo takelio. Tą pačią dieną institute platino iš anksto paruoštus bukletus, kuriuose buvo aprašoma jų padaryto nusikaltimo esmė. Pasirodė, viskas prasidėjo būtent nuo fizinio dėstytojo, kuris sukūrė nusikalstomąjį tinklą ir įtraukė į jį visus kitus. Andrejus tada kelias dienas buvo šoko būsenoje, nes suprato, kad vos, vos ir pats neįkliuvo. Nikolajevas dar žiemą pastebėjo, kad jis neblogas slidininkas, įtraukė jį į treniruotes biatlono sekcijoje, asmeniškai mokino šaudyti ir tik netikėtas bei užsitęsęs peršalimas išmušė jį iš vėžių, jis praleido pagrindinį žiemos slidinėjimą, ir paskui visai nesirodė treniruotėse, jausdamas kažkokį kaltės jausmą prieš trenerį.

Pasirodė, kad Nikolajevo nusikalstamas sumanymas buvo labai elegantiškas. Naudodamasis savo tarnybine padėtimi, jis įviliojo vaikus iš kaimyninės mokyklos į instituto sporto salę ir, neva, pradėjo juos mokinti gražaus kūno kūrimo meną. Jis suviliojo juos užsiėminėti ant treniruoklių, nes mokykla neturėjo tokios įrangos ir kažkokia budri penktokė pastebėjo, kad patarinėdamas vaikams, kaip teisingai atlikti tą ar kitą pratimą, kad neištemptų raumenų, o efektingai juos išaugintų, jis įtartinai žiūrėjo į jų kojas bei rankas, o kartais netgi čiupinėjo bicepsus, ir tricepsus, tuo pačiu kažką komentuodamas su tikslu atitraukti vaikų dėmesį. Lygiagrečiai treniruotis ateidavo ir kiti, dabar areštuoti dėstytojai bei studentai, kurie, neva, užsiėminėjo ant treniruoklių, o iš tikrųjų užsiėminėjo vojerizmu, žiūrėdami į vaikų kūnus po aptemptais rūbais. Ten buvo dar kažkokie terminai ir nuorodos į kažkokius prisipažinimus bei studentų pranešimus, dar kažkokie įtartini liudijimai, ir kitos nesąmonės. Antipedoflinio skyriaus (ASP), kurių dabar yra kiekvienoje valstybinėje įstaigoje, vadovė gavo trečio laipsnio apdovanojimą „Už budrumą“ ir šis apdovanojimas jai buvo suteiktas šventinėje aplinkoje, dalyvaujant visiems antipedofilijos aktyvistams. Direktorių ir fizinio dėstytoją pasodino į kalėjimą ir kastravo, kaip ir turi būti, už dalyvavimą siaubingame nusikaltime. Sprendžiant pagal brošiūros tekstą, nebuvo neigiama, kad kažkas gaudavo nemažus pinigus už tai, kad leisdavo išvesti vaikus ir apžiūrinėti juos apsirengusius aptemptais rūbais. Kaltinant dėl pedofilijos nereikia teisminių posėdžių, klausimą sprendžia specialus antipedofilinis trejetukas (SAT), kas suteikia ypatingą slidumą šiuose klausimuose – visi stengiasi visaip įmanomai vengti, o netgi prisiminti šią temą, todėl šis šūksnis iš už kampo aiškiai buvo provokaciniu. Greičiausiai, provokatorius – ASP aktyvistas, ne per daug protingas, galbūt netgi naujokas. Andrejus atsisuko ir apžiūrėjo jį – geriau žinoti ASP aktyvistų veidus, nors netgi vienatvėje su savimi savo kambaryje niekas negalėjo sau leisti išsakyti garsiai įtartinus pasakymus. Andrejus gyveno viename kambaryje su penkto kurso studentais – Lechu ir Antonu ir vieną naktį, netikėtai prabudęs, jis išdirgo, kaip Lechas šnibždėdamas pasakojo Antonui, jog, neva, jis išgirdo savo tėvų pokalbį, kurie važiavo į komandiruotę, į Prancūziją, kad ten, kažkokioje Rivjeroje, yra pliažai, kur vaikai ir suaugusieji gali kartu maudytis, ir netgi žiūrėti vieni į kitus aptemptais maudymosi kostiumėliais! Ir tai musulmoniškoje šalyje, kur Širato įstatymas kainuoja daugiau nei konstitucija! Nejaugi kada nors ir pas mus tai bus? Tai atrodė mažai tikėtinu ir kadangi net mintys šia tema buvo pavojingos, nes tai, kas atsiranda galvoje, gali atsirasti, ir ant liežuvio, Andrejus stengėsi kuo greičiau užmigti, ir vėliau neprisiminti šio išgirsto pokalbio.

Tos brošiūros baigiamajam žody buvo pažymėta, kad Jungtinių Tautų Organizacijos Prieš Pedofilus (JTOPP), kuri pakeitė anksčiau egzistuojančią ir netobulą JTO, veiklos rezultatai buvo tokie neabejotini, jog galima buvo tikėtis, kad šis pavojingas nusikaltimas bus visiškai išnaikintas artimiausių dvidešimties metų bėgyje. Per paskutinius penkis metus, ten buvo nurodyta, daugiau nei keturiasdešimt milijonų slaptų pedofilų atsistojo prieš SAT ir buvo atitinkamai nubausti – įkalinti ir iškastruoti. Kas įdomu, tarp nusikaltėlių lygiomis proporcijomis buvo visi visuomenės sluoksniai – ir seniai, ir moterys, ir vaikai, ir vyrai, bet kokių profesijų, ir išsilavinimų atstovai – štai toks tai pavojingas užkratas. Kai Andrejus visą tai skaitė, neaiški ir rūsti abejonė debesiu kabėjo virš jo minčių, bet jis bijojo ne tik vystyti ją, bet netgi apiforminti konkrečiomis mintimis.

- Pedofilija čia nieko dėta, - tvirtai tarė jis, kreipdamasis į subjektą kampe - o seniai – aiškiai parazitinė bendruomenės dalis. Parazitinė, neapkenčiančią viską gyvą, konservatyvi.

- Reiškia, reikia nužudyti juos visus ir užbaigta problema, ar taip? – sušaukė amžinai neutrali Vika su neslepiamu pasipiktinimu.

- Nereikalauju jų žudyti, išvis nekalbu apie tai, kokių priemonių reikia imtis, nekeisk temos! Kalbu apie tai – ar jie naudingi visuomenės nariai, ar keiksmingi, parazitiniai.

- Tu fašistas, tiesiog fašistas, kaip tu išvis gali... Draugai, tegul Andrejus išeina! – skvarbiu balsui tęsė Vika.

Ją palaikantys agresyvūs šnibždesiai pradėjo augti.

- Leiskite, mano draugai, - netikėtai savo aksominiu balsu įsimaišė dinozauras, - nuomonių apsikeitimas neturi pavirsti kitaminčių persekiojimu.

Matyt, dinozauras nusprendė, kad atėjo laikas užkariauti šios laisvai mąstančios studentų kompanijos autoritetą.

- Vis dėlto mes gyvename laisvoje šalyje, kur laisvė turėti savo nuomonę yra viena iš pagrindinių vertybių. Negaliu tiksliai prisiminti Korano suros, kurioje tai parašyta, bet tai ten tikrai parašyta, taip pat ir Biblijoje, ir Talmude, taigi gerbkime autoritetingus šaltinius, kurie suteikia mums išmintingumą. Jūs dar labai jauni, draugai, - tęsė jis su rimta išvaizda, - o aš dar prisimenu tuos laikus, kai nebuvo „278 Kodekso“, įsivaizduojate – koks buvo chaosas, kokia buvo nelaisvė! Žmogus niekada negalėjo tiksliai žinoti, kokia tema galima galvoti ir kalbėti, o kokia ne! Ačiū dievui, tie chaotiški laikai seniai praėjo. Jūs jau gimėte ir išaugote laisvame, demokratiniame pasaulyje, kuriame galima mąstyti ir kalbėti bet kokiomis temomis, išskyrus tas du šimtai septyniasdešimt aštuonias, kurios įeina į Kodeksą. Ir jokia tema negali būti draudžiama aptarinėjimui ir apmastymui, nebent tik visuomeninio aptarimo, o paskui Aukštesnės Tarybos patvirtinimo keliu! Štai taip tvirtai mūsų laisvę saugo Įstatymas. O juk aš prisimenu, kaip viskas prasidėdavo, - jis nėrėsi į prisiminimus, aiškiai nematydamas, kaip augo auditorijos nekantrumas. – Kaip dabar prisimenu, iš pradžių į Kodeksą įtraukė pedofilijos temą, beje, - linktelėjo jis kažkur į kampą, - būtent pedofilijos. Niekas, jokiose aplinkybėse negalėjo aptarinėti klausimus, kuriuose žodžiai „seksas“ ir „vaikas“ turėtų betarpišką arba netiesioginę ryšį, bet kokioje jų sinoniminėje arba semantinėje, arba prasminėje formoje... na, šios jurisprudencijos detalės jums per sudėtingos, tiek to... Paskui į Kodeksą buvo įtraukta sovietiškos liaudies atsakomybė už antro pasaulinio karo įkurstymą – daugiau negalima sumikčioti, nei pagalvoti šia tema, paskui uždraudė abejoti europietiškos tautos kančiomis dėl visų rūšių antisemitų, ir tą patį mėnesį, kaip dabar prisimenu, patvirtino įstatymą dėl tėvų veiksmų teisėtumo jų vaikų atžvilgiu, paskui draudimas aptarinėti mandagumo būtinumą, na ir taip toliau – daug naudingų dalykų.

- Andrejau Nikolajevičiau, - pagaliu ryžosi Igoris, penkto kurso studentas, vienas iš klubo lyderių, - tai iš tikrųjų labai įdomu, bet mes kalbame apie senius...

- Taip, draugai mano, taigi jaunas žmogus tvirtina... Koks Jūsų vardas, jaunuoli? Andrejus? Puiku. Taigi, Andrejus tvirtina, kad seniai – parazitinė visuomenės dalis. Akivaizdu, kad tai ne taip, mums visiems tai suprantama ir esu įsitikinęs, kad jis pats tai puikiai supranta, bet šiuo atveju nenusižeminkime iki urvo žmogaus lygio, o paprieštaraukime jam argumentuotai ir padėkokime už tai, kad suteikė mums galimybę dar kartą įsitikinti humanizmo pergale.

- Prieš švęsdami pergalę, Jūs iš pradžių pasistengtumėte pasakyti ką nors prasmingo pagal temą, - paprieštaravo Andrejus, pats netikėdamas tuo, ką sako. Ne todėl, kad jis buvo pernelyg įkyrus, be kalbėti su pagyvenusiu žmogumi prieš visą auditoriją tokiu tonu, esant dėmesio centre – to dar su juo nebuvo atsitikę, bet viskas, kas vyksta, netikėtai pradėjo jam patikti. Jis pasijuto atsiskyrusiu nuo visų. Galbūt pirmą kartą gyvenime šio apibrėžto izoliuotumo jausmas tapo toks aiškus, kad apėmė jį visą. Vienintelis minusas – galima nuobauda iš Būtino Mandagumo Komiteto (BMK) pusės, nors institute nežiūrėjo į tai per daug rimtai ir tame reiškėsi tam tikra studentiškos laisvės dvasia. Žinoma, BMK darbuotojai dalyvavo ir čia – pagal 2072 metų mandagumo įstatymą, kiekviename susirinkime, kuriame dalyvavo daugiau nei 20 žmonių, buvo būtinas bent jau vieno BMK ir ASP atstovo dalyvavimas, bet, skirtingai nuo ASP atstovų, jų dalyvavimas buvo žymesniu laipsniu formalus. Maksimumas, kas grėsė Andrejui, tai stipendijos sumažinimas vienu procentu, o kadangi jis vis tiek jau prikalbėjo šiai baudai, daugiau nebuvo ko prarasti.

Nuo šio aštraus atsiskyrimo nuo visų pojūčio, skirtingumo nuo aplinkinių žmonių, netikėtai atsirado keistas išgyvenimas, tarsi gyvas, vibruojantis paviršius atsirado kažkur jo kūno priekyje, ištiestos rankos atstumu, bet vis dėlto, kažkokiu keistu būdu jis jautė jį neatskiriama savo kūno dalimi. Jis sustingo, kelias akimirkas pilnai susikaupė ties šiuo neperteikiamu, keistu pojūčiu ir gyvas paviršius pradėjo keistai lenktis, formuodamas kažkokį netaisyklingos formos turį, kuris apėmė jo kūną iš visų pusių – mažesniu laipsniu iš nugaros. Dar po kelių akimirkų šis turis, primenantis sulankstytą kubą, pradėjo tarsi tiesintis ir dabar primindavo didelį, kiaušinio pavidalo kūną, kurio paviršius vienu laiku atrodė ir šiurkščiai pilku, ir blizgančiu. Ne, nieko realiai matomo, aišku, nebuvo, bet jeigu pabandytum žodžiais aprašyti tuos keistus pojūčius, kurie tokiu netinkamu momentu apėmė Andrejų, geriausiai tiktų žodžiai „šiurkščiai pilkas“ ir „blizgantis“. Netikėtai materialinė šios ištiestos sferos dalis tapo labai aiški ir tai įvyko tokiu staigiu šuoliu, kad Andrejus netgi išsigando. Chaotiškų minčių, operuojančių nesveikais terminais, fragmentai tapo atvirai įkyriais. Vienu laiku įprasti kūno pojūčiai atbuko ir tam tikram momentui jis pajuto save tankiu, palaimingomis vibracijomis vibruojančiu, kiaušinio pavidalo kažkuo, ir jau ne baimė, o nuostaba veržėsi išorėn; Rankos tarsi savaime pradėjo mojuoti instinktyviam bandyme atkurti ankstesnį „status quo“ ir kiaušinio pojūtis ryžtingai dingo.

Per šias kelias sekundes išgyventi jausmai taip glaustai sutilpo tam paskirtam laike, kad jis dar spėjo nustebti, o auditorijoje, iš esmės, nieko ir neįvyko, išskyrus to, kad kažkokia pilka asmenybė pasikėlė virš kėdės, ir negarsiai bei labai mandagiai pasakė, kad Andrejus, kaip, be abejo, visi pastebėjo, pažeidė, žinoma nenorėdamas, o jaunatviško pasikarščiavimo paroksizme, kai kurias pagrindines mandagumo taisykles, už ką, deja, ir jam labai gaila, jis gaus mažą baudą, kuri bus nuskaityta, beje, be jokių formalumų, iš jo stipendijos, taigi Andrejus net nebus patrukdytas.

Dinozauras tuo tarpu patogiai išsidrėbė kėdėje ir pradėjo užlenkinėti pirštus.

- Seniai, visų pirma, tie patys žmonės, kurie suteikė mums visiems gyvenimą, draugai, ir ne tiesiog suteikė, o dar ir tuo ar kitu laipsniu pastatė mus ant kojų (tai, žinoma, jokiu atveju nesumažina jūsų pačių iniciatyvos, dėka kurios jūs sugebėjote prasimušti į šios garbingos įstaigos studentų tarpą). Ir todėl....

- Šis argumentas, atleiskite, bet yra niekingas, - iki to laiko atsigavęs Andrejus netikėtai nurimo, patogiau atsisėdo ant kėdės ir netikėtai patyrė įsitikinimą, jog šioje diskusijoje dinozaurui nieko nešviečia. Tai buvo keista, nes pats Andrejus niekada negalvojo šia tema, nors, „278 Kodekse“, šios temos tikrai nebuvo, bet vis dėlto kai tik jis, greičiausiai dėl to paties jaunuoliško įsikarščiavimo, užėmė tokią, iš pirmo žvilgsnio, slidžią poziciją, jis iš karto pajuto raminantį ir tvirtą aiškumą, kad jo pozicija yra nepriekaištinga, ir teisinga. Tarsi nežinomu būdu jo sąmonė spėjo apčiuopti visus įmanomus kelius ir argumentacijų bei kontrargumentacijų rezginį, ir gavo vieną vienintelį atsakymą – čia atsiliepdavo jo didelė žaidimų šachmatais patirtis, jo meilė kombinacijoms.

- Jeigu du žmonės, - tęsė Andrejus, - traukiami įgimtų primityvaus lytinio pasitenkinimo instinktų, atlieka sueitį, beje, neretai be jokių jausmų vienas kitam ir galimiems palikuoniams, o netgi naudojant prievartą, arba apsvaigimo būsenoje, arba iš nuobodulio, ir jeigu šio nedžiaugsmingo, nemalonaus, ir netgi šlykštaus veiksmo (jūs tik įsivaizduokite – koks pas juos seksas) rezultate atsiranda palikuoniai, tai argi tai yra priežastimi, kad galėtume šią primityvią, gyvenimišką situaciją aprašinėti sentimentaliais snargliais, ir priskirti instinktams nebūdingą jiems patetišką reikšmę? Ne, šioje dirvoje Jūs nesugebėsite išpopuliarėti, gerbiamasis. Kad nebūčiau tuščiažodis, pasakysiu, nevardijęs vardo, kad viena iš čia esančių merginų buvo pradėta išprievartavimo rezultate – jos tėvas girtas atėjo namo ir išprievartavo savo žmoną. Ir ką, Jūs ir šiuo atveju sakysite, kad jie „padovanojo jai gyvenimą“? Jeigu eitume šiuo keliu, tai išvis bet kokią piktadarybę ir niekšybę galima būtų aprengti paskubomis sukirptais kilniais rūbais, bet ar tame yra prasmė? Ar tai nesukels tų aukštų vertybių, kurias jūs stengiatės pripiršti mums visiems, devalvacijos?

- Taip, tai tiesa, - pasakė Anė, maža, tamsaus gymio, gyva mergina, atrodo iš chemijos, - aš nesigėdau ir čia nėra ko slėpti, taip, ir buvo, jis pastoviai prievartavo mano mamą, ir aš jo nekenčiu, ir jokios aukštosios materijos netelpa mano galvoje, kai galvoju apie jį, o greičiau atvirkščiai...

Andrejus padarė teatralinį gestą, neva, „štai, žiūrėkite“, bet iš karto subarė save. Jis nenorėjo būti panašiu į pilną orumo dinozaurą ir jį daug labiau traukė vaidmuo, kurį jis pusiau sąmoningai pasirinko šioje diskusijoje. Jo nemažai nustebino ir tai, kad kalba, kuria jis dėstė savo mintis, netikėtai pasirodė įmantria ir dygiai pasitikinčia savimi. Matyt, čia atsiliepė kumuliacinis daugybės perskaitytų knygų efektas.

- Žinoma, ne visi pastojimai įvyksta tokiu šlykščiu būdu ir atsitinka netgi taip, kad tėvai iš tikrųjų stengiasi padaryti vaiką, viliojami kai kurių kilnių, jų požiūriu, idėjų, - nusprendė užbaigti šį klausimą Andrejus. – Bet kas, pasakykite man, didvyriško tame – pasidulkinti ir pastoti?? Vėlgi, aprengdami šį paprasčiausią iš įmanomų veiksmų tam tikrais didvyriškumo rūbais, mes visiškai devalvuojame patį „didvyriškumo“ supratimą. Aš, pavyzdžiui, dulkinuosi kiekvieną dieną, reiškia aš ką, daugiakartis didvyris? O kodėl ne, jeigu nuo „didvyriškumo“, jūsų supratimu, mane ir mano draugę skiria tik prezervatyvas? Kol prezervatyvai kokybiški, mes tiesiog meilužiai, o kai tik prezervatyvas suplyšta, štai jums ir yra – du naujai iškepti didvyriai. Taigi, - auditorijos juokui baigė Andrejus, - siūlau nesustoti ilgiau ties šia tema, eime toliau.

- Kas liečia „pastatė ant kojų“, pastatykime ir čia taškus virš „i“, - tęsė jis. – Pats gyvenu šeimyniniame korpuse ir ten atsiranda nemažai naujų žmonių, ir gyvena, taigi mes kiekvieną dieną matome, kas yra „auklėjimas“, ir „pastatymas ant kojų“. Galbūt panašias nesąmones galima įkalinėti į galvas moksleiviams pamokymams (čia jau Andrejus pavojingai arti priėjo prie draudžiamos temos, na ir pilka asmenybė pradėjo triukšmingai muistytis kėdėje, norėdama atkreipti jo dėmesį į tai), bet šiuo atveju iš to nieko neišeis. Ką tik gimę vaikai nuolatos bliauna, šika, ėda, tėvai vaikšto su papilkėjusiais veidais, neišsimiegoję, užsiknisę, susierzinę. Pažįstu tokią vieną – Lenka Strižova, ją tikriausiai visi pažįsta, štai ji tai šimtą procentinė motina, visada patenkinta, netgi pasakyčiau bukai-laiminga, laksto aplink savo dvejetuką, varginasi, visa stora ir atrodo, kad ji atrado gyvenimo prasmę tik po vaikų gimimo. O visi kiti – tiesiog visom keturiom stengiasi atsikratyti savo vaikų, riekia ant jų, muša, koks tai po velnių auklėjimas? Ir jeigu jums atrodys, kad Strižova, kaip tik ir rodo mums didvyriškos motinystės pavyzdį, tai ir tai yra klaidinga. Tai tiesiog kitas kraštutinumas – ji permaitina savo nelaimingus vaikus, užknisa juos savo įkyriu dėmesiu, ji tiesiog neišleidžia jų nuo savo akių net akimirkai! Tam paskirtas visas jos gyvenimas ir galima tik įsivaizduoti, kaip jos vaikučiai nekęs jos už tai.

- Tu atleisk, bet esi neteisus, - iš už nugaros pasigirdo moteriškas balsas. Tai buvo Alena, kuri artimai draugavo su Strižova. – Ji puiki motina ir rūpinasi savo vaikais, kaip gali.

- Tai ne rūpestis, o smaugiantis metodas, - atkirto Andrejus. – Bet nenorėčiau sustoti ir ties šiomis smulkmenomis. Sutikime, kad įprasto, vidutinio statistinio vaiko auklėjimo esmė yra tokia, kad visų pirmą, tėvai stengiasi išlaikyti kuo didesnę distanciją tarp vaiko ir jų, antrą, užkrauti jį kažkuo tokiu, kas sukelia pozityvų santykį su tėvais ir maksimaliai atima iš vaiko jo laisvą laiką – visokios įmanomos muzikos mokyklos, būreliai arba bent jau darbas namuose. Ir nereikia galvoti, kad tai vysto vaiką. Vaiką vysto jo interesai. Pabrėšiu, jo asmeniški interesai. Jeigu per prievartą vestumėte nelaimingą vaiką į muzikos mokyklą, nieko, išskyrus neapykantos muzikai, jame neišauklėtumėte. Jeigu per prievartą verstumėme atlikinėti visų, mokykloje dėstomų dalykų, namų darbus nieko, išskyrus neapykantos visiems dalykams, negautumėte. Tam, kad tai patikrintumėte – pabandykite paaiškinti vaikui, kad jis gali nelankyti muzikos mokyklos, gali gauti dvejetukus, trejetukus mokykloje ir už tai niekas jo nebaus, ir pamatysite rezultatą – muzikos mokyklos ištuštės, dvejetukas ir trejetukas bus populiariausiais pažymiais.

 Dinozauras išsižiojo norėdamas kažką sakyti, bet Andrejus, jausdamas šioje temoje auditorijos palaikymą, neleido savęs pertraukti.

- Ne jau, palaukite, už noriu užbaigti. Tamsiems ir bukiems kaimiečiams jūs dar galėtumėte įkalbėti šias kvailystes apie muzikinio išsilavinimo, šachmatų būrelių, fakultatyvų ir kitų nesąmonių naudą. Jie, gyvenime nepatyrę tokios papiktinančios prievartos, gali pagarbiai klausyti saldžiabalsius pamokslus, bet įkiškite juos snukiu realiai į visą tai, ir vėl pamatysite rezultatą. Mes čia – štai čia, institute, randamės ne dėka, o nepaisant tos begėdiškos vaikų prievartos, nepaisant tai sukeliančio vaikų interesų numarinimo, dėl jų asmeniško pasitenkinimo ir geros atestacijos Tėvų Taryboje, kuri padidina ir premiją, ir kitas dvokiančias privilegijas. Ir čia, beje, ar mes randame tai, ko tikėjomės? Čia mus užgriauna ta pati mokykla, neveltui ją vadina „aukštąja mokykla“ – tas pats beprasmiškų žinių konglomeratas, kurių nereikia suprasti, o reikia „laikyti“. Čia, tarp mūsų „charakirių“, yra nemažai tų, kas jau ketvirtam ar penktam kurse, jie nemeluos – tai, argi neauga ciniško santykio mokslui, neapykantos kai kuriems mokslams, tingumo, vangumo ir visiško, visam gyvenimui pasišlykštėjimo bet kokioms žinioms laipsnis proporcingai judėjimui nuo žemesnių kursų iki aukštesnių?

Andrejus padarė pauzę, bet niekas nesiryžo nieko sakyti.

- Grįšime prie senių. Jūs sakėte, kad jie pagimdė mus ir pastatė ant kojų. Na tada visai natūralu, kad mes turime žūtbūt jausti jiems dėkingumą. Aš, pavyzdžiui, jaučiu dėkingumą keliems žmonėms, kurie tikrai padarė man kažką gero. O tėvams ir jau tuo labiau močiutėms ir seneliams, nejaučiu ne velnio dėkingumo. Reiškia – aš kažkoks išsigimėlis? Galbūt jis arba ji, arba štai jis – Andrejus tyčiniai dūrė pirštu į įvairias puses, - galbūt jie jaučia dėkingumą tėvams ir kitiems giminaičiams? Na ne, nieko panašaus. Tik nepainiokite, taip sakant, oficialaus prisipažinimo dėl dėkingumo ir natūralaus, nuoširdaus santykio. Mergaičių-mižnių, kurios su džiaugsmu pritaria ir palaiko bet kokį savęs prievartavimą, nuomonės, - Andrejus nesusilaikė ir pažiūrėjo į Viką, nuo ko ji įtraukė kaklą į pečius ir, atrodė, įšalo į kėdę, - taip pat rimtai nepriimsim. Ir kaip jūs manote, kaip suaugę paaiškina tokį nedėkingumą? Būtent kaip „nedėkingumą“! Tai yra, jiems net neatėjo į galvą...

- Atleiskite, jaunas žmogau, - pilkai apsirengusi asmenybė atsikėlė ir pasirodė tai buvo labai aukštas, liesas žmogus su nekvailu, žydišku veidu.

Įprastai BMK atstovai, matyt dėl ekonomių įsivaizdavimų, atlieka ir „278 Kodekso“ saugotojo, ir antisektantinio švarumo prižiūrėtojo antraeiles pareigas, kurie, prireikus, iškviečia atitinkamus specialistus.  

- Esu priverstas pertraukti Jūsų be abejo nuoširdų monologą, - minkštu, beveik meilikaujančiu tonu sakė asmenybė, - kadangi niekas neatšaukė jokių įstatymų, o Jūs, mano brangusis, peržengėte leistinas ribas ir paleidote nepriimtinus pasireiškimus tema „Tėvai nusipelnė besąlygiško dėkingumo“. Be to, anksčiau Jūs vartojote žodį „charakiriai“, o atitinkamai įstatymą apie sektas, tai yra visiškai neleistinu. Norėčiau jums, gerbiamasis jaunuoli, priminti, kad vienas iš sektos požymių – žodžių, kurie nebūtų suprasti be specialaus paaiškinimo ir neįtrauktų į „Aarono Goldenblato Laisvąjį Didžiosios rusų kalbos žodyną“ vartojimas, ir jeigu nenorite, kad susisiekčiau...

- Ne, ne, paklausykite, - įsimaišė Antonas, penkto kurso studentas, vienas iš vyriausių klubo aktyvistų. – Andrejus truputį per daug įsijautė, na, jūs juk matote, karštas vaikinas! – jis pataikaujamai nusišypsojo, tarsi kviesdamas nusišypsoti ir tą asmenybę.

Situacija ir iš tikrųjų buvo nemaloni ir Andrejus mintyse išbarė save už tokį nedėmesingumą. Nesankcionuotas tokio termino, kaip „charakiriai“ pavartojimas buvo didelė klaida ir galėjo sukelti rimtas sankcijas – su sektomis buvo kovojama taip pat negailestingai, kaip ir su pedofilais, ir galima buvo labai lengvai įkliūti. Jausdamas pasigailėjimą už tokį neapdairumą, jis netikėtai pajuto beveik nekontroliuojamo pasiutimo suliepsnojimą. „Gerai, kalė“ atsirado mintis „aš tau parodysiu įstatymų laikymąsi“.

- Priimkite mano giliausią atsiprašymą, gerbiamasis, - pakėlęs ranką pasakė Andrejus, kreipdamasis į prižiūrėtoją. – Aš iš tikrųjų leidau sau pavartoti nepriimtinus pasakymus ir esu Jums labai dėkingas, kad Jūs, būdamas atsakingu veidu ir saugodamas mūsų laisvos šalies įstatymus, buvote toks malonus, kad tokiu draugišku būdu nurodėte man mano kvailystę.

Asmenybė buvo, atrodė, labai patenkinta ir galima buvo tęsti toliau.

- Taigi, apie senius. Pagimdymą ir auklėjimą reikia būtinai laikyti jų nuopelnu, didelis jiems ačiū, o dar pasakysiu jiems ačiū štai už ką. Seniai – pagal taisyklę, labiausiai konservatyvi, labiausiai nekenčianti žmonijos dalis. Pažiūrėkite į šiuos gerbiamus senius ir senes, sėdinčius ant suoliukų prie laiptinių, pas juos galvose nėra nei vienos minties. Jie jeigu ir žinojo kažkada, kas yra „samprotauti“, kuo aš labai abejoju, tai tvirtai, ir galutinai apie tai pamiršo. Pasakykite man, ar kas nors iš čia esančių, tame tarpe ir gerbiamasis svečias, ar kažkas iš jūsų, būdamas sąmoningame amžiuje kreipėsi į senius, kaip į pašnekovus, pokalbiu metu su kuriais, tikėjotės rasti savo minčių išsivystymą arba protingą opoziciją joms? O jeigu dėl kažkokios priežasties tai padarėte, ar gavote norimą rezultatą?

Andrejus padarė trumpą pauzę.

- Niekas. Ir būtų keista, jeigu tai būtų ne taip. Galbūt kažkas iš dalyvaujančių kreipėsi į senius, tegul tai būna močiutės ar seneliai, arba tiesiog kaimynai, su tikslu pasidalinti kuo nors slaptu, savo išgyvenimais, su tikslu gauti kokią nors emocinę reakciją? Ir jeigu jis tai padarė, ar gavo norimą rezultatą? Aš netgi nesustosiu, viskas ir taip aišku.

- Norėčiau pastebėti, - pilka asmenybė vėl atsikėlė nuo savo kėdės, - kad aš vėl fiksuoju menkinamąjį ir nepagarbų...

- Jūs, mano brangusis, vėl apie „Kodekso“ straipsnį dėl tėvų? – Pakankamai staigiai pertraukė jį Antonas, jausdamas saldų keršto malonumą. – Na tai atsisėskite gerbiamasis ir netrukdykite man kalbėti, nes aš dabar kalbu ne apie tėvus, kuriuos be galo gerbiu, kaip Jūs jau pastebėjote, o apie močiutes ir senelius, o tokio straipsnio Kodekse nėra!

Liaudis pradėjo linksmintis.

- Supraskite, jaunas žmogaus, kad močiutė yra Jūsų motinos motina...

- Na tai eikite ir paklausykite, ar mano mama kalba menkinančiai apie savo motiną, o aš čia nieko dėtas, nes močiutė – ne mano motina, reiškia aš kalbu apie močiutę, o ne apie motiną, o jeigu Jūs atkakliai teigiate, kad tai yra tas pats, tai nedrįskite ateityje sakyti kažko menkinančio išvis bet kokiam žmogui, nes kiekvienas yra tėvu arba motina, bent jau potencijoje, pavyzdžiui, vakar mano prezervatyvas, kurį jau turėjau galimybę paminėti, galėjo suplyšti, ir šiuo momentu mano draugė, galbūt jau būtų motina, o aš – tėvu. Ir jeigu Jūs manote, kad mano įstatymo interpretavimas be galo siauras, ką gi, man bendrai nusispjauti, aš fizikas, o ne teisėjas, taigi vargu, ar kas apkaltins mane nesugebėjimu labai aiškiai interpretuoti teisines normas, aš tiesmukas žmogus, ten parašyta apie motinas, o ne apie močiutes, aš taip ir darau, taigi, gerbiamasis...    

Andrejus padarė keistą gestą ranka, kurį kiekvienas galėjo interpretuoti pagal savo sugadinimo laipsnį. Nepaisant lūkesčių, auditorija palaikė jo demaršą prislopintu juoku ir sumišusi asmenybė, padariusi neapibrėžtai-tragišką veido išraišką, iš tikrųjų atsisėdo.

- Padarykime išvadas, - pratęsė Andrejus, - nei smegenų, nei sielos, nei ekonominio aktyvumo, išvis – nieko. Nieko žmoniško šiuose bjauriuose biomasės gabaluose, vadinamuose „močiutėmis“ ir „seneliais“, nėra. Vienintelis, ko aš nesuprantu, kodėl aš nesuprasdavau to anksčiau, matyt, buvau kvailiu. Važiuosiu gal aš į Himalajus, dar pamedituosiu, gal dar ką nors protingo suprasiu.

Užbaigęs viską šia, jam pačiam, keista fraze, kuri nežinia iš kur atsirado ant liežuvio, Andrejus numojo ranka ir atsisėdo ant kėdės. Netikėtai jį užpuolęs entuziazmas taip pat netikėtai išsisklaidė ir jis pasijuto visiškai nuogu, ir bejėgiu be šios emocinės apsaugos. Viskas, ką jis pasakė, pradėjo atrodyti beprasmiškai aštriu ir netgi pavojingu, ir nors tokio maištininko vaidmuo jam patiko, vis dėlto pačios paprasčiausios gyvenimiškos baimės pradėjo ryžtingai sugrįžinėti, versdami jį ta pačia bežodę kumele, kuria jis iš tikrųjų, ir buvo visą savo gyvenimą. Pasinaudojęs tuo, kad pokalbis persimetė kažkur į kitą auditorijos pusę, jis su maksimaliai neutralia veido išraiška atsistojo ir išėjo, tarsi tiesiog į tualetą. Stovėdamas minutę koridoriuje ir klausydamas nuslopintų balsų, aidinčių iš Klubo, jis staigiai pasijuto labai pavargęs. Taip anksti jis niekada neėjo miegoti, bet dabar – įsivaizduodamas savo tuščią kambarį, jis pajuto mieguistumo antplūdį ir patraukė namo.     

 

 

<< Back

Forward >>