« Maja »

Tomas 3: « Kietosios upės, marmurinis vėjas »

Skyrius 03

Endžio kabinete Džeinė užtiko ne tik jį patį, bet ir dvi, neapibrėžto amžiaus moteris. Kadangi iš pirmo žvilgsnio ji duotų joms trisdešimt, trisdešimt du metus, tai įsižiūrėjusi, ji tuo labai suabejojo. Kažkas nepagaunamai liudijo, kad jos buvo daug vyresnės.

- Lin, Kali. – Pristatė jas Endis.

- Džeinė, - ištiesė iš karto abi rankas abiem moterims. – Endi, aš šiandien kalbėjau su Lobsangu dėl senėjimo markerių – odos storis, mineralai plaukuose, DNR ir panašiai – visa tai velniškai įdomu!

- Įdomiau nei fizika? – jis nusišypsojo.

- Na... bet kokiu atveju, ne mažiau įdomu. O kiek iš viso yra senėjimo požymių?

- Tūkstančiai, - pamojavo galva Kali. – Jų visų neišvardinsi. Homocisteino kiekio padidėjimas; užkrūčio liaukos sumažėjimas – o to pasekmėje timulino gamybos sumažėjimas, kuris dalyvauja T-limfocitų gamyboje; augantis vitamino B12 deficitas; laisvųjų radikalų koncentracijos padidėjimas... galėčiau vardinti viską iki vakaro!

- Apie radikalus tai kažką girdėjau, bet bijau, mano žinios apie juos yra močiučių, sėdinčių ant suoliukų, lygyje, - su gailesčiu tarė Džeinė.

- Mitochondrijos sudegina...

- Vėl mitochondrijos! – sušaukė Džeinė. – Aš jau myliu jasJ

- ... taip, vėlJ Mitochondrijos sudegina deguonį, kurį mes įkvepiame ir kaupia energiją, bet tam yra savo kaina – deguonies deginimas sukelia ir pašalinius produktus – tuos pačius laisvuosius deguonies radikalus, kitaip sakant, - peroksidus. Šitie peroksidai, tarsi hienos, laksto po mūsų kūną, atakuoja ląsteles, paverčia jas baltymais, patenka į membranas, pažeidžia genetinį ląstelės kodą ir taip toliau.

 - Kol kas nelabai įsivaizduoju, kaip jos, šios hienos, gali atrodyti. – Pasiskundė Džeinė. – Norėčiau kaip nors paliesti tai rankomis, kaip fiziką. O iš tikrųjų man patinka hienos!

Džeinė prisiminė, kaip vieną kartą zoologiniame sode ji priėjo prie narvo su hiena ir buvo nustebinta – tas snukis aktyviai vaikščiojo po narvą, ir kiekvieną kartą, prieidamas prie barjero, bandė jo tvirtumą dantimis. Ją nustebino toks nepaliaujamas laisvės noras. Jeigu kada nors su narvu kažkas būtų netvarkoj, hiena tikrai tuo pasinaudotų.

- Na, tai nesudėtinga. Laisvieji radikalai – paprasčiausios molekulės, bet būdamos be elektrono jos ir zuja paieškose – iš ko šį elektroną atimti.

- O, tai man jau suprantama, - apsidžiaugė Džeinė. – Ir ką, neįmanoma su tuo kovoti?

- Kodėl neįmanoma, - nustebo Kali. – Žinoma, kad įmanoma. Tam mūsų organizmas gamina antioksidantus. Jie atiduoda savo laisvą elektroną, bet tuo metu patys netampa laisvaisiais radikalais. Mūsų organizmas gali viską. Teoriškai, žinoma. Pavyzdžiui, jis gali gaminti įvairius antioksidantus, kurie kartu sukelia sinergetinį efektą... supranti?

- Taip, fizikoje taip pat naudojamas supratimas „sinergija“ – tai kai bendras bendro darbo efektas didesnis nei kiekvieno atskiro dalyvio darbo efektų suma. Reiškia mūsų organizmą galima pastūmėti, kad jis gamintų antioksidantus?

- Galima. Galima tai daryti vaistais, su, tiesa, labai menku rezultatu, pavyzdžiui, galima ryti vitaminą E, beta-karotiną, cinką, seleną, magneziją. O galima siekti universalaus rezultato įsitikinimo ir NšS pagalba. Tiksliau, įsitikinimas ir NšS sužadina tas imunines sistemas, kurios ir sukelia antioksidantų gamybos normalizaciją. Pavyzdžiui, mes žinome, kad su NšS-atakų pagalba sustiprėja superoksido dismutazės fermento aktyvumas!

Džeinei buvo gaila, kad ji negalėjo taip entuziastiškai nusiteikti, kaip Kali, kurios balsas vos ne skambėjo nuo emocijų. Ta, supratusi, kad šis keistas pavadinimas nieko nesako jos klausytojai, nusišypsojo ir paaiškino:

- Atsitinka taip, kad superoksido dismutazės aktyvumas išvis nepasiduoda reguliavimui, nes yra užprogramuotas genetiškai. Mes atradome, kad tai netiesa – NšS įsikiša į šį, neva griežtai užprogramuotą mechanizmą ir reguliuoja jį norima kryptimi, kas iš karto išsprendžia laisvųjų radikalų neutralizaciją maždaug 70-80 procentais. Mes mažai žinome būtent apie tai, labai mažai – atsiduso Keli, - tuo tarpu tai yra labai svarbus faktorius, kadangi jeigu žmogus tiesiog gyvena kaip įprastai, netaiko mūsų metodų, tai iki penkiasdešimties metų apie trisdešimt procentų – Kali pakėlė rodomąjį pirštą, tarsi kažkam grasindama, - viso jo ląstelės sudėtyje esančio baltymo dėl laisvųjų radikalų atakų pavirsta nereikalingu šlamštu, sulaižytais geležiukais. Žūna ne tik baltymai, bet ir riebalai, kurių labai daug yra ląstelių membranose, ir kraujyje. Taigi suprantama didžiulė laikino radikalų gaudymo ir neutralizacijos svarba. Tai ilga tema...

- Čia svarbiausia – neužsikasti detalėse, - įterpė žodį Endis. – Mes tyrinėjame šiuos klausimus labai kruopščiai, bet nepamirštame, kad pirminė yra ne chemija, pirminiai suvokimai.

Kali ir Lin linktelėjo.

- Mums labai įdomu žiūrėti – kaip būtent vyksta cheminiai procesai senstant organizmui, jaučiant NšS ir negatyvias emocijas, bet nei minutei negalime pamiršti, kad senėjimas – kompleksinis procesas, kuris yra ko pasekme? – paklausė Džeinę?

- Sprendžiant pagal viską, ką čia išgirdau - NšS nepaisymo?

- Teisingai, bet tai dar ne pilnas vaizdas. Ir tai dar ne pilnas vaizdas..., - pakartojo Endis ir netikėtai susimastė, įsirėmęs smakru į savo delną.

Prasidėjo tyluma, kurios niekas nenorėjo nutraukti. Visą minutė niekas nevyko ir Džeinė jautė kažkokį bendros kūrybos džiaugsmą – vien tik nuo to, kad ji dalyvavo kūrybiniame procese ir netrukdė jam. Pagaliau Endis pakėlė galvą.

- Pilnas vaizdas... – lėtai tarė jis, tarsi prisimindamas, ties kuo jis sustojo, - jo esmė tokia, kad senėjimas prasideda tada, kai būtybė pradeda tolti nuo evoliucinio vystymosi vektoriaus. Mes, šiuolaikiniai žmonės – neužbaigtas reiškinys. Mes randamės toje pačioje evoliucijos srovėje, kurioje buvo būtybės iki mūsų. Ir galima gyventi, veržiantis į priekį, o galima išsižergti skersai ir tada įsivaizduojamas evoliucijos srautas nuneš tave, perlauš, pasendins ir nugalabins. 

- Šis srautas... tu manai, jis egzistuoja... fiziškai? – pasidomėjo Džeinė.

- Ne, fiziškai... ne, žinoma, tai vaizdas – tiesiog patogus vaizdas, – susimąstęs atsakė Endis.

- Bet juk, kiek man žinoma, senėjimas prasideda, faktiškai, nuo vaikystės, - nepasitikinčiai paprieštaravo Džeinė. – Ar ne taip? – kreipėsi ji į Kalį.

Ta linktelėjo.

- Teisingai. Nuo ankstyvos vaikystės prasideda procesai, kurie jaunystėje tampa matomais, vidutiniame amžiuje – esmingais, o po keturiasdešimties metų – dominuojančiais. Kraujagyslėse pradeda kauptis cholesterolis, kas sumažina ląstelių ir organų aprūpinimą krauju – jie negauna pakankamai maistinių medžiagų ir blogai išvalomi šlakai. Kepenys vis blogiau ir blogiau valo kraują nuo toksinų, tirpinamų vandeniu, kas sukelia tam tikras pigmentines senėjimo dėmes ant odos, tikriausiai buvai atkreipusi į tai dėmesį. Inkstai vis blogiau filtruoja kraują ir jame kaupiasi šlapimo rūgštys, liekamasis azotas, ir kiti metabolitai, kas sukelia medžiagų apykaitos procesų stabdymą, slegia taip vadinamą ląstelinį kvėpavimą. O juk ir nervinė sistema labai jautri šlakų organizme susiklaupimui, juk jai taip pat reikalingas nuolatinis aprūpinimas deguonimi, gliukoze, kalciu ir kitomis maistinėmis medžiagomis. Viskas teisingai – visa tai prasideda nuo vaikystės. Neretai sakoma, kad senėjimas prasideda iš karto po gimimo. Bet praleidžiamas pro akis vienas momentas. Juk ir negatyvias emocijas (NE) žmonės pradeda jausti nuo pat gimimo! Ir jeigu suaugusieji laiko vaikystę kažkuo rožiniu ir giedru, tai tik todėl, kad jau viską pamiršo. Vaikai patyria labai daug stipriausių NE! Tiesiog jie yra greitai atlyžtantys, dar silpnas įprotis įlipinėti į NE, bet negatyvus fonas greitai padengia visą gyvenimą, žmogus susitaiko su juo, suauga su juo, pripranta. Atkreipk dėmesį – juk matei nepalietiškus vaikus? Ir suaugusius.

- Na, nelabai buvo laiko gerai įsižiūrėti, bet Katmandu praleidau pusę dienos ir, trumpai sakant, apžiūrėjau. Ir dar kol važiavome, sustodavome pietauti, mane iš karto ir aplipdydavo vietiniai lėliukai.

- Ar atkreipei dėmesį į tai, kokie jie džiugūs? Betarpiški? Jie neišspaudžia iš savęs niūrų „sveiki“, jie iš tikrųjų džiaugiasi tave matydami, jie žaismingi, atviri, paprasti. Jie jaučia labai mažai NE palyginus su amerikietiškais ir europietiškais vaikais. Ir pažiūrėk į rezultatą – dauguma suaugusiųjų nepaliečių atrodo labai jaunai!

- Taip, pastebėjau. Pagalvojau, kad dėl sveiko gyvenimo būdo. Himalajai čia, po nosimi Everestas...

- Taip, sveikas gyvenimo būdas, tai, žinoma, svarbu ir kalnai – nuostabu, bet svarbiausia sudėtinė – pastebimai mažesnė NE dalis, o ne patys kalnai. – Padarė išvadą Kali. – Juk Pakistane, Irane, Kaukaze – tie patys kalnai, beje, Pakistane – tie patys Himalajai, taigi ne kalnuose esmė.

- Endi, tai kas dėl evoliucijos, - priminė Džeinė.

- Manau, kad jeigu būtybė eina prieš evoliucijos srautą, ji pradeda ryžtingai senti. Ir tai suteikia mums unikalią galimybę – mes žiūrime, nuo ko senėjimo procesas maksimaliai sulėtėja – ir darome išvadą apie tai – kokia kryptimi juda evoliucinis procesas. Ir aš manau, kad judėdami šia kryptimi, mes susidursime su kažkuo labiausiai įdomiu, su labiausiai užpildyta atradimais sritimi.

- O ko čia dėta geologija? – dar prisiminė Džeinė.

- Geologija? – nustebęs paklausė Endis.

- Taip, Lobsangas ir Sita papasakojo man, kad pas jus yra, ir geologai, kurie kažkokiu būdu taip pat įtraukti į NšS tyrimus.

- Jo, ir tai yra, - patvirtino Endis. – Ryšis čia paprastas. Kai sužadini ir jauti įsitikinimą-500...

- Tiksliai! – sušuko Džeinė. – Mes kaip tik kalbėjome apie įsitikinimą, o paskui pamiršau grįžti prie geologijos klausimo, čia ką nepaliesk, viskas taip įdomu, kad net sunku laikytis vienos temos!

- Jo, čia įdomuJ - sutiko Endis. – Kai įsitikinimas-500, na, arba 120, arba 300, arba 100 – nesvarbu, kai jis ilgai ir tvirtai įsitvirtino, kai jis jau beveik visą laiką egzistuoja foniškai, atsiranda toks specifinis pojūtis, kaip „kietumas“. To nepaprasta paaiškinti, bet nesunku pajausti – reikia tik pasitreniruoti įsitikinimo-500 praktikoje. Pojūčius, kurie atsiranda susikaupiant ties nušvitusiais suvokimais, mes vadiname „nušvitusiais fiziniais pojūčiais“, NšFP arba „fiziniais išgyvenimais“ priešingai „negatyviems fiziniams pojūčiams“ NFP, tokiems kaip vangumas, apatija, nemalonūs ir skausmingi pojūčiai, ir taip toliau. Tai va, įprastai kietumas iš pradžių atsiranda kažkur pilvo gilumoje, paskui pasikelia į krūtinę, paskui išeina už matomas fizinio kūno ribas... taip, įsivaizduok sau, šitie pojūčiai išeina UŽ kūno ribas, ir tai labai keistai išgyvenama. Paskui šis kietumas įgyja kažkokio beformio tūrio pavidalą, kuris persikerta su kūnu, o paskui palaipsniui pradeda įgyti aiškesnę sferos formą. Ties šiuo kietumu evoliucija nesibaigia ir atsiranda trys sferos – viena maža, tarsi teniso kamuoliukas, kažkur krūtinės gilumoje, antra – vidutinė, pusantro, dviejų metro skersmens, ir trečia – didelė, o kartais netgi neįtikėtinai didelė. Kartais netgi atrodo, kad ji yra Žemės dydžio. Ir geomedicina prasidėjo nuo stebėjimo, kad tiksliai toks pat kietumas atsiranda sukaupiant dėmesį ties kalnu. Jeigu, šalinant vidinį dialogą, susikauptume ties kalnu, jausdami jam simpatiją, grožio jausmą, kitus rezonuojančius NšS, jeigu įsivaizduotume, kad jis – didžiulė, gyva būtybė, kuri žiūri į mus taip pat su nuostaba bei simpatija, atsirastų toks pat kietumo pojūtis. Tokiu būdu, kietumas atsiranda ir susikaupiant ties kalnu, ir esant įsitikinimui-500.

- Dar jis atsiranda kultivuojant abejingumą aplinkai, - pridūrė Kali.

- Ir kas būdinga, - tęsė Endis, - fiziologiniai procesai, vykstantys jaučiant kietumą, visiškai identiški nepaisant to – kokiu būdu šis kietumas atsirado. Reiškia – žiūrėjimas į kalną ir simpatija jam sustabdo senėjimą. Jeigu tu jauti simpatiją gyvūnui arba, pavyzdžiui, augalui, kietumas neatsiranda. Simpatija visai Žemei sukelia labai intensyvų kietumą. Kartais netgi atrodo, kad pilvas perlūš iš vidaus. Visa tai atveda prie apibrėžtų hipotezių, kurios yra tikrinamos eksperimentais.  

- Ir virusai taip pat dalyvauja evoliuciniame žmogaus procese? – prisiminė Džeinė apie virusus.

- Virusai, visiškai įmanomai, aprūpina tas fiziologines galimybes, kurios einą kartu su evoliuciniu procesu. Jie – tam tikri fermentai, pagreitinantys ir palengvinantys protingo žmogaus pavirtimą kita rase, kitu žingsniu evoliucijos laiptais.

- Ir tu, reiškia, kol kas nieko nežinai apie tai, koks tai žingsnis, ir kur? – pašaipiai pažiūrėjo į Endį Džeinė.

Jis tylėjo.

- Gerai, - pasidavė Džeinė. – Supratau, kad tai paslaptis ir kol kas net nenoriu jos žinoti.

Lin padarė judesį, tarsi norėtų kažką pasakyti, bet apsigalvojo.

- Ne, man aišku, baisiai įdomu, bet tai... panašu į tai, jog nenorėčiau paslapčia perskaityti man simpatiško žmogaus dienoraščio, kuris prašo to nedaryti. – paaiškino Džeinė. – Esu smalsi, bet ne patologiškai. Tikiuosi, kada nors sužinosiu apie tai daugiau, o kol kas man ir be to yra ką sužinoti.

- Galima taip pasakyti, - vis dėlto pradėjo Lin. Jos balsas netikėtai pasidarė žemas, beveik berniukiškas. – Savo laiku bakterijos suteikė galimybę užkariauti erdvę ir laiką – gyvūnai pradėjo judėti, augalai pradėjo gyventi labai, labai ilgai, palyginus su pirmykštėmis ląstelėmis, ir tais pačiais gyvūnais. Simbiozė su virusais suteikia mums galimybę padaryti dar vieną, iš principo, naują žingsnį erdvės ir laiko įsisavinime.

- Kol kas užteks, - įsikišo Endis ir sustabdė Lin. – To kol kas užteks.

 

Lin pasisiūlė palydėti Džeinę iki sienos ir parodyti jai laipiojimo maršrutus. Pakeliui, aišku, jos vėl kalbėjo apie virusus. Iššnipinėti paslaptis Džeinė nenorėjo, bet norėjo sužinoti apie viską kuo daugiau.

- Na ką, pradedame medžiuoti šiuos, per... peros..., - pasakė Džeinė, kad tik nuo ko nors pradėti.

- Peroksidus? – padėjo Lin.

- Tiksliai. Dabar jau rysiu vitaminusJ

- Ir veltui. – Atšaldė ją Lin. – Nejaugi manai, kad jeigu žmogui duotum ramentus, jis pradėtų vaikščioti ir bėgioti greičiau ir mikliau? Čia, Himalajų žygiuose, galima pamatyti juokingą vaizdą – turistai, visi, kaip vienas, vaikšto takeliais su slydinėjimo lazdomis. Šiai tradicijai jau pusantro šimto metų ir, kaip, ir visos kitos laiko pašventintos tradicijos, ji visiškai idiotiška. Jeigu pabandysi prarasti pusiausvyrą ir atsiremsi į lazdą, pastebėsi, kad tavo rankų jėgos aiškiai neužteks, kad išsilaikytum, ypač, jeigu tu esi nepatogioje padėtyje, kurioje tave užklups netikėtas pusiausvyros praradimas. Tuo tarpu, žmogus, turintis lazdą rankose, jaučia įsitikinimą, kad dabar jau jis yra saugesnis ir ne taip dėmesingai deda kojas, ir, natūralu, kad griuvinėja dažniau, nei kai pasikliauja vien savo kojom bei rankom.

- Bet sudėtingose atkarpose...

- Sudėtingose atkarpose viskas dar blogiau – vietoj to, kad patys padėtų sau savo rankomis, griebdamiesi arba remdamiesi į akmenis, turistas turi mojuoti savo beprasmiška lazda ir to pasekmėje atsiranda tikrai sudėtingose sąlygose. Taip ir čia. Žinoma, jeigu nusprendei tapti invalidu – gerk vitaminus ir kitus preparatus, tegul jie vejasi peroksidus. Bet mūsų bandymai visiškai apibrėžtai ir be jokių abejonių rodo, kad asmeniškas, džiaugsmingas fizinis aktyvumas daug efektyvesnis, kadangi organizmas pats mokosi išmetinėti nereikalingas šiukšles. Taigi nusispjauk ant vitaminų. Tiesiog valgyk – ką nori, o kūnas pats nuspręs, kas jam būtina, jis – mūsų kūnas – labai protingas, tik nereikia jo bukinti ir žudyti kažkieno pripirštais vaistais bei dietomis. O vitaminai išvis mums reikalingi tik kaip katalizatoriai, tiksliau – kofermentai, kurie prisijungia prie fermentų ir padeda jiems įgyvendinti įvairius procesus, ir kadangi fermentai nedingsta katalizmo procese, organizmui reikalini maži vitaminų kiekiai, taigi tie, kas savęs gydymo priepuoliuose ryja vitaminus pakeliais, tiesiog nuodija save jais, ir apsinuodijimo vitaminais pasekmės gali būti labai rimtos.

- O jeigu derintum? Gertum vitaminus ir užsiėminėtum sportu?

- Tas pats. Rezultatas būtų pastebimai blogesnis, nei jeigu tiesiog užsiėminėtum fiziniu aktyvumu, kuris tau teiktų ir džiaugsmą, ir malonumą. Taigi žmogaus ir vaisto simbiozė – neperspektyvus reikalas, kaip ir ramentaiJ

  Pokalbyje atsirado žodis „simbiozė“ ir Džeinė pasinaudojo proga, ir pakeitė pokalbio temą.  

- Ar žinomi virusų ir kitų gyvūnų simbiozės pavyzdžiai?

- Ne, bet štai vabzdžiai mus šiuo klausimu aplenkė. – Atsakė Lin. – Ar girdėjai kada nors apie parazitines vapsvas?

- Gal ir girdėjau, net nežinau.

- Matai, - pamojavo galvą Lin. – Fizikai nieko nežino apie biologiją, biologai nieko nežino apie istoriją, istorikai nieko nežino apie chemiją... kaip galim taip gyventi? Juk visa tai taip įdomu – sužinoti fragmentą po fragmento, sudarinėti pasaulio vaizdą. Juk tai visai nesudėtinga – atidarei įdomią biologijos knygą, perskaitei vieną suprantamą ir įdomią pastraipą, ir viskas – pas tave jau yra maža, bet tvirta žinių salelė. Ir tai teikia malonumą! Tai sužadina naujus interesus, suteikia naują gyvenimo skonį.

- Bet kiek laiko reikia, kad kažką išmoktum, jeigu vieną kartą per savaitę perskaitysiu viena pastraipą? – Džeinė aiškiai negalėjo suprasti, kokia tokio mokymosi prasmė?

- Kiek laiko? – Lin taip pat nustebo. – O tu kažkur skubi? Tu turi laikyti egzaminą? Kai užsiėminėji seksu po truputį, ar irgi klausi save kažką panašaus? Tu tiesiog gauni malonumą – tiek, kiek nori.

- Bet tai seksas, - paprieštaravo Džeinė. – Seksas išvis neturi jokio tikslo, išskyrus malonumo gavimą, o mokslų studijavimas..., - ji pati susipainiojo, nes į galvą atėjo mintis, kuri atrodė labai keista.

- Aha, štai kaip, - pradėjo juoktis Lin. – Nelaimingas civilizacijos vaikas!

Ji papešiojo Džeinei galvą, paskui su jėga apkabino pečius ir priglaudė prie savęs.

- Esant norui iš sekso taip pat galima padaryti kalėjimą – priversti save laikyti egzaminus, priversti daryti tai ar tai. Bet įsivaizduok sau, nelaimingas megapolisų vaike, kad į mokslų studijavimą mes žiūrime taip pat, kaip tu – į seksą. Mes studijuojame malonumui ir niekam daugiau! Supranti – tik malonumas ir jokių daugiau tikslų. Na – įsivaizduoji?

Tai buvo sunku įsivaizduoti. Pernelyg ilgai formavosi toks požiūris į mokymąsi, kuriame išvis nebuvo vietos malonumui, o čia – vieninteliu mokymosi tikslu padaryti malonumą! Nejaugi taip galima gyventi?? Džeinė bandė sau tai įsivaizduoti ir - negalėjo! Akyse pasirodė ašaros – koks gi iškrypęs mano gyvenimas, jeigu netgi įsivaizduoti kažko negaliu... Netikėtai tarsi viskas nušvito saulės šviesa – kelioms sekundėms.

- Įsivaizduoju! – Iš džiaugsmo pašoko Džeinė. – Taip, iš tikrųjų, niekas netrukdo man tiesiog gauti malonumą! Galiu padaryti fiziką savo darbu, bet kas man trukdo jausti malonumą nuo to, kad kartą per dieną paimsiu į rankas biologijos, istorijos ar geografijos knygas? Beje, netgi tos pačios fizikos! Aš galiu tiesiog pavartyti, išrašyti įdomiausią, suprasti kažką labai paprasto, - ji kalbėjo taip, tarsi įkalbinėjo save. – Velnias, kaip gi sunku padaryti tokį paprastą dalyką! Koks gi aš išsigimėlis!

- Interesas kabinasi už intereso ir iš tikrųjų informacija išsidėsto galvoje daug greičiau, negu atrodytų. – Paaiškino Lin. – Aš, pavyzdžiui, užsiėminėju genetika, tai mano darbas, bet be to aš dar skaitau įvairias knygas, tame tarpe ir matematikos bei fizikos. Ir jaučiu malonumą, nes aš niekur neskubu, galiu nors dešimt minučių, nors pusę valandos studijuoti paprasčiausią klausimą, siekti kristalinį aiškumą ir rezultate jausti ryškų malonumą. Aš jau nekalbu apie tai, kad žmogus, kuris domisi įvairiais mokslais, tampa kūrybiškesniu toje disciplinoje, kurią jis geriausiai išmano. Iš pradžių man buvo labai nepaprasta, aš tiesiog vėžlio žingsniai judėjau atominėje fizikoje, elektros teorijoje, bet jutau malonumą ir aiškumą, ir vieną gražią dieną – pati nepastebėjau, kaip tai įvyko, netikėtai supratau, kad fizikos knygą skaitau taip pat lengvai, kaip grožinę literatūrą. Netikėtai pradėjau suprasti daugybę klausimų geriau, negu patys šių knygų autoriai! Štai, pasakyk, - Lin sustojo ir vos ne prispaudė Džeinę prie sienos, - štai tu fizikas, matematikas, tai pasakyk man – kas yra funkcija? Nagi, atsakyk, tu, specialistas!

- Funkcija, - sumišusi pakartojo Džeinė, - na tai labai paprasta. Tai priklausomybė...

- Nieko panašaus! – pertraukė ją Lin ir prajuko. – Štai tokie jūs mokslininkai, fizikai. Jūs išmokote spręsti lygtis ir įrašinėti skaičius pagal formules. O taip pat jūs išmokote, kaip papūgos, kartoti įvairias frazes, nesuprasdami – ką jos reiškia. Nuo to laiko, kai pradėjau po truputį, žingsnis po žingsnio suprasti fiziką, supratau nuostabų dalyką – fizikai nežino fizikos! Tai yra, kartais jie išvis nieko nesupranta! Pas juos nėra giluminio supratimo, nėra aiškumo, o koks gali būti malonumas, kai plaukioji rūke? Kokia gali būti kūryba, jeigu tu – batsiuvys, o ne mokslininkas? Kai nesupranti pačių elementariausių dalykų. Štai tu sakai, kad funkcija – priklausomybė ir tai juokinga, nes tu - profesionalas.

- Bet... funkcija – iš tikrųjų priklausomybė... – Džeinė tikrai sumišo. – Na gerai, galima pasakyti, kad funkcija apibrėžia...

- Tai yra atsakymas į klausimą „kas yra funkcija“? Atsakymu į klausimą „kas yra funkcija“ gali būti tik frazė „funkcija, tai...“ – atkirto Lin.

- Gerai, funkcija – tai santykis...

- Nesąmonė. Taigi, išvada – profesionalas-fizikas neturi supratimo, kas yra funkcija. Ir tai pasekmė to, kad tu mokinaisi dėl lazdos. Tai galėjo būti tėvų nuobaudos baimės lazda arba baimės nespėti, neišmokti pamokos, gauti dvejetuką ir t.t. Mokantis mokyklose, institutuose, universitetuose išvis niekada, jokiose sąlygose neįmanoma gauti malonumą nuo mokymosi. Nes ten yra grafikai, terminai, planai. Ten tu mokiniesi ne tai, kas tau patinka ir tiek, kiek nori, o tai, ir tiek, kiek reikia pagal planą. Tai – planinga ir neišvengiama savižudybė. Na, o kas dėl funkcijos... funkcija – tai skaičius. Žinok, fizikeJ tai skaičius, kuris statomas derinyje su kitu skaičiumi atitinkamai taisyklei. „Funkcija nuo skaičiau iksas – skaičius igrekas“. Žinoma, liaudies kalboje būtent ši taisyklė ir vadinama funkcija, taigi klaida nedidelė, ir pavyzdys gal, ir nelabai sėkmingas, bet labai parodomasis. Esu tikra, kad į daugumą tokių „paprastų“ klausimų tu atsakytum visiškai neteisingai. Paskaityk mūsų vadovėlius mažamečiams – labai pažintiniai, nemeluoju! Ten viskas sukramtoma su tokiu detalumu, kuris kitose mokymosi įstaigose būtų laikomas tiesiog įžeidžiamu. Bet rezultatų skirtumas matosi iš karto – iš mokyklų išeina debilai, o pas mus auga talentai!

Kol Lin kalbėjo, pas Džeinę kelis kartus atsiradinėjo potraukiai įsižeidimui, bet ji kiekvieną kartą susilaikydavo, nes suprasdavo, kad nėra ko įsižeisti, kadangi visa tai – tiesa.

- Sutinku. Tu teisi dėl savižudybės. Man vis labiau ir labiau norisi likti čia, prižiūrėti įrangą, ir kuo daugiau laiko leisti studijavimui to, kas man įdomu!

- Tai ir lik.

- Velnias! – nusijuokė Džeinė. – Sunku apsispręsti. Amerika, šiuolaikinis institutas, geras atlyginimas, prestižas...

- Na.., - patraukė pečiais Lin, - pas mus taip pat šiuolaikinis institutas, kaip jau tikriausia pastebėjai. Daugumoje žinių sričių mes išvis visos planetos priekyje ir yra tokios tyrimų kryptys, kur mes pasistūmėjome labai toli, tuo tarpu daugumai kitų mokslininkų ši kryptis išvis dar nežinoma. Atlyginimas... atlyginimas čia vargu ar mažesnis, nei kažkur kitur. Po nosimi nuostabi gamta, daug entuziastingų mokslininkų... manau, pas tave tiesiog veikia stereotipas neva „Amerika – kažkas nuostabaus“, o kas ten nuostabaus? Na... tu pati pažiūrėk, pagalvok.

- Būtinai pagalvosiu, - pažadėjo Džeinė. – O vis dėlto..., argi labai svarbu man, fizikui-technologui, žinoti tokį tikslų funkcijos apibrėžimą?

- „Svarbu“? – Perklausė Lin. – Ką turi omenyje? Žinoma, aiškaus aiškumo šiame klausime nebuvimas netrukdys tau spręsti įvairias funkcijas. Bet tam, kad padarytum atradimą, rastum kažką netikėtai naujo, tam reikalingas kristalinis aiškumas. Ir kai nėra aiškumo elementariausiuose dalykuose, pavirsti buku buldozeriu, ir negali jausti to skvarbaus mėgavimosi, ir žavesio, kurie kaip tik, ir sudaro pagrindinį tyrinėjimo gyvenimo žavumą.

   Jos priėjo prie uolos krašto. Apačioje atsiverdavo kažkoks visiškai neįtikėtinas vaizdas. Neįmanoma buvo atsikratyti skrydžio jausmo ir Džeinė apsigalvojo laipioti siena – norėjo tiesiog sėdėti čia, vėjelyje, spoksoti į pakibusius sniego kalnus.

- O tai kas dėl virusų? – prisiminė ji.

- A, na yra tokie vabzdžiai – parazitinės vapsvos. Jų, beje, yra dešimtys tūkstančių rūšių. Gamtoje jų vaidmuo yra didžiulis, nes jie dalyvauja žolėdžių vabzdžių skaičiaus reguliacijoje. Jie įsikūrė labai patogiai – jų lervos vystosi tiesiog vikšro kūno viduje, suėsdamos juos gyvai.  

- Brr, - Džeinė nukratė šiurpas.

- Aha, Darviną taip pat nukratėJ - prajuko Lin. Viename iš savo laiškų jis parašė, kad negali įsivaizduoti, kaip galėjo gerasis ir gailestingasis Sukūrėjas sukurti kažką tokio. Taigi parazitinės vapsvos galėtų suteikti sau nedidelę rūšių atsiradimo teorijos bendraautorystės garbę, nes Darvine sukėlė abejojimą dėl Aukščiausiojo egzistavimo. O tai įvyksta taip – vapsva atsisėda ant nelaimingo vikšro ir įpurškią į jį savo kiaušinius. Natūralu, kad pas vikšrą suveikia saugos mechanizmai, todėl savo evoliucijos eigoje vapsvos išmoko kartu su savo kiaušiniais įpurškinėti ir ypatingas į virusus panašias daleles – jos vadinamos poli-DNR, arba PDV. Galbūt ateityje vikšruose atsiras atsakinė medžiaga prieš PDV ir tada svarstyklių lėkštė nusvers į jų pusę, jie šliaužios kiek norės, o parazitinės vapsvos turės problemą su palikuonių išauginimu. Bet ir vėliau, žinoma, natūrali atranka nestovės vietoje, ir vapsvose pasigamins priešnuodžiai prieš šiuos priešnuodžius arba atsiras kažkoks naujas būdas... čia labai tinka analogija su pasitenkinimu: kai tik vikšrų rūšį apima tam tikro pobūdžio „pasitenkinimas“, kad jų imuninė sistema susidoroja su vapsvos kiaušiniais, jos iš karto tampa vapsvų augančio veiklos aistringumo aukomis, bet tie, savo ruožtu, po tam tikro laiko irgi įkris į pasitenkinimą, kad jų kūnuose išsidirbo PDV, ir taip toliau – labai panašu į ciklinio tautų veiklos aistringumo pasikeitimo teoriją, ar ne tiesa?

- Panašu, - sutiko Džeinė. – Ir tai iš tikrųjų taip? Iš tikrųjų yra tam tikras veiklos aistringumo gyvūnijos pasaulyje analogas?

- Nežinau, - Lin pamojavo galvą, - man pačiai tai tik dabar atėjo galvąJ. Taigi, kiekvienas PDV turi kelias mažas, žiedines DNR molekules. Šios molekulės neša savyje baltymų genus, kurie malšina apsauginę vikšro organizmo reakciją. Pasekmėje – štai taip – baltymai numalšina vikšro imunitetą, o vapsvos lervos be jokių kliūčių vystosi aukos kūne. Kai tyrinėtojai pažiūrėjo į poli-DNR virusus dėmesingiau, pasirodė, jie kilę nuo tikro, pilnavertiško viruso, kuris kažkada, labai seniai, prieš šimtą milijonų metų įsikūrė parazitinės vapsvos genome ir buvo „prijaukintas“, o jo genas išsisėjo vapsvų genome. Nuo to laiko šitie virusai nebeužsiėminėja savireprodukcija ir PDV jau savaime negali daugintis – jie betarpiškai dauginasi vapsvų patelės kiaušialąstėse. Kiaušialąstės sintezuoja PDV lygiai taip pat, kaip bet koks daugialąsčio gyvūno organas sintezuoja įvairias kitas medžiagas ir molekulinius kompleksus, kad naudotų juos arba išskirtų kitiems tikslams. Taigi virusas tapo, faktiškai, neatskiriama vabzdžio-parazitinės vapsvos dalimi. Dabar mes matome simbiozę jos užbaigtoje fazėje, kai darbo pasidalijimas pasiekė maksimalų efektyvumą. Simbiozė su virusu yra tokia patogi vapsvai, kad to dėka mes turime septyniolika tūkstančių jų šiuolaikinių rūšių! Taigi, - padarė išvadas Lin – Gyvūnų simbiozė su virusais – labai perspektyvi evoliucijos kryptis.

- Septyniolika tūkstančių rūšių! – Nustebusi atsiduso Džeinė. – Nerealiai daug...

- Tai vyksta nuolatos. Gamta labai perteklinė. Ji iš pradžių sukuria didelį rūšių kiekį, paskui naikina beveik visas, paskui vėl kuria, paskui vėl naikina... evoliucija ne linijinė, ji praeina daugybę platėjančių paskui siaurėjančių etapų.

- Jo, kaip tik neseniai skaičiau, kad Ordoviko periodu atsirado daugybė naujų rūšių, o jo pabaigoje beveik visos išmirė, nes pakilę Apalačai padarė klimatą šaltesniu, - paaiškino Džeinė. – Nuostabu, kaip aš tai įsiminiau! Man visi šitie periodai – tokia pat sunkiai įsimenama materija, kaip ir chemija...

Jos sėdėjo dar tam tikrą laiką, kiekviena galvodama apie kažką savo, klausinėti ir kalbėti daugiau nesinorėjo, ir Džeinė pasinėrė į kažkokios prostracijos būseną – matyt, to priežastimi buvo persipildymas per paskutines kelias dienas gauta informacija ir įspūdžiais.

„Mokslų šventykla“, netikėtai Džeinės galvoje iškilo užsisenėjęs literatūrinis štampas. Jo, labiausiai ši keista laboratorija primindavo tokią šventyklą. Mokslas čia buvo visur, ant kiekvieno žingsnio. Jis įsikūnydavo praktiniuose tyrimuose, prie kurių Džeinė dar iš tikrųjų net neprisilietė, jis gyveno čia kiekviename, ką ji tik sutiko savo kelyje. Panašu, jog šitame skruzdėlyne nebuvo nė vieno nesidominčio mokslu žmogaus, ar tai paprastas technikas, ar tai projekto vadovas. Senose fantastinėse knygose Džeinė sutikdavo siužetus, kuriuose autorius bandė pavaizduoti panašios tautos idiliją, bet tai visada buvo kažkuo labai svetimu, atstumiančiu – tai arba klasinė kova su kapitalizmo pasauliu, arba atvirkščiai, kova su komunizmo užkratu. Arba kosmoso užkariavimo tiesiog dėl užkariavimo, valdžios dėl valdžios, išplitimo dėl išplitimo fiks-idėja. O kai autorius bandė pakilti iki pačių, taip sakant, kilniausių, idealiausių motyvacijų, tai mokslininkai iš visų jėgų siekė aplenkti vienas kitą, kuo greičiau padaryti kokį nors atradimą, ir vėl išeidavo nauja fiks-idėja – atradimai dėl atradimų. Keista, bet žmonėms labai sunku įsivaizduoti, suprasti ir priimti gyvenimo dėl malonumo nuo jo idėją. Studijuoti mokslus dėl mėgavimosi nuo aiškumo gavimo, dėl nuojautos nuo kažko naujo pažinimo. Žodžių derinys „studijuoti mokslą“ neatsiejamai asocijuojasi su „rimtu požiūriu“, su „profesionalumu“, tuo tarpu čia, šioje Himalajietiškoje kalvoje, realizuojama kažkokia visiškai nuostabi „principinio diletantizmo“ doktrina, kuri, kaip pasirodė, visiškai neprieštaringa profesionalizmui, ir netgi daugiau, prisideda prie jo, daro jį ne priverstine išgyvenimo priemone, o įdomia egzistavimo forma.

  Staigus vėjo gūsis papešiojo Džeinei plaukus ir netikėtai visas gyvenimas nuskrido velniop – per vieną trumpą akimirką Džeinė suprato, kad senas jos gyvenimas baigėsi. Ji dar nežinojo ir negalėjo suprasti tuo momentu – kaip ji gyvens toliau, kam ji gyvens, kur ir su kuo. Tiesiog buvo tikra, kad gyventi taip, kaip ji gyveno anksčiau, bet kokiu atveju, nepriklausomai nuo to – priims ją čia ar ne – ji nenori. Kažkas nesugrįžtamai sulūžo, kažkas pilko ir sudususio. Dabar, po tik vienos minutės nuo šios vidinės katastrofos atsitikimo, ji jautė nuostabą – kaip galėjo būti, kad ji visą savo gyvenimą gyveno tokioje rutinoje ir netgi ne tik nesvajojo apie kitą gyvenimą, bet netgi negalvojo, kad išvis galima apie ką nors svajoti. Ir tai buvo taip aišku, taip švaru. Ji nustebo, kad nejuto baimės, jog gali prarasti šį aiškumą, gali grįžti atgal į tuščią egzistavimą – tai iš tikrųjų buvo visiška, totali katastrofa, nuo kurios dabar norėjosi šokinėti, klykti nuo džiaugsmo ir žaismingumo, bet buvo, ir kitas dalykas – ryžtingumas bei rimtumas bet kokia kaina, bet kokiu atveju pastatyti naują gyvenimą.             

 

 

 

<< Back

Forward >>