« Maja »

Tomas 3: « Kietosios upės, marmurinis vėjas »

Skyrius 04

Sapnavosi kažkas šlykštaus – ar tai tėvai, ar tai mokykla. Kažkas šlykštaus ir lipnaus, kas prilimpa, ir kaba, kaip antspaudas, kurio neįmanoma numesti arba ištrinti. Kažkokiu momentu Andrejus suprato, kad tai sapnas, bet truko pastangų, kad prabustų ir nukratytų haliucinaciją, ir jis vėl įkrito į tą pelkę. Sapnavosi įvykio, kuris atsitikiko su juo prieš kelis mėnesius, variantas, kai motina paskambino ir įkyriai bei agresyviai pradėjo reikalauti, kad ji atvažiuos – „aplankyti“ sūnelį. Andrejus įsivaizdavo, kaip ši bjaurybė įeina į jo kambarį, kaip pradeda „daryti tvarką“... idiotiški klausimai – ar jis pavalgė, ką būtent pavalgė... tai daro jį kambariokų pajuokos objektu... Anksčiau jis netgi mintyse negalėjo sau leisti ją pavadinti „bjaurybe“, bet užteko vieną mėnesį pagyventi bendrabutyje, kad viską pradėtų vadinti savo vardais. Per metus dar daugiau pasikeitė. Dabar, į tuos, kas ateidavo į užsiėmimus iš namų, jis žiūrėjo iš aukštai – kaip pasirodė, labai didžiulė praraja skiria tuos, kas gyvena su tėvais ir tuos, kas pradėjo savarankišką gyvenimą, ypač bendrabutyje – šiame įvairiausių įpročių bei pažiūrų konglomerate.

Jis, žinoma, jaudinosi, kraustydamasis į bendrabutį, nes turėjo pasikeisti viskas, visiškai viskas ir nors šitie pasikeitimai buvo norimais, ir netgi labai norimais, kadangi poreikis ištrukti iš po tėviškos globos paskutiniais metais įgijo fiks-idėjos jėgą, bet vis dėlto buvo baisoka. Jis labai to norėjo, bet ir bijojo, kad visas jo gyvenimas kardinaliais apsivers aukštyn kojom, bet galimybės grįžti atgal. Taip ir atsitiko. Jam pasisekė, kad jį apgyvendino su dvejais penkto kurso studentais, kurie jam iš pradžių atrodė tikrais marsiečiais. Jie buvo neįtikėtinai paprastų ir ciniškų požiūrių į pasaulį, pradedant nuo mokslo ir liečiant, atrodo, pačias neliečiamiausias bei intymiausias gyvenimo sritis, tame tarpe, ir požiūrį į tėvus. Andrejų tiesiog supykino, kai jis pirmą kartą tapo pokalbio tarp Makso ir Iljos apie jų tėvus liudininku. Žodis „šiurkštumas“ nepakankamai šiurkštus, kad atspindėtų tą beveik fanatišką priešiškumą, visiškai nepridengtą neapykantą, kurią jie tuo metu reiškė. Tai buvo dar labiau keista, nes mažame miestelyje, iš kur atvažiavo Andrejus, kokia blogą reputaciją jaunimas beturėtų, jis, per aštuoniolika savo gyvenimo metų, netgi nieko panašaus negirdėjo. Tėvų garbinimo įstatymo buvo laikytasi labai griežtai. Ir čia netikėtai pasirodė, kad Andrejus- baisus provincialas, kuris priėminėja nustatytas taisykles, kaip kažką, vos ne dievo duotą. Pasirodė, kad Andrejus ne tik mamytės sūnelis, bet dar ir nemokša. Su juoku Maksas paaiškino jam, kad tėvų garbinimo Įstatymas egzistuoja tik kelis dešimtis metų, na ir pats „Kodeksas“ – palyginus naujamadiškas įvedimas, kuris, kaip iš visa kita, ką pagimdė kultūra, laikui bėgant patirs nuosmukį arba išvis sunyks.

Po to, Andrejus su baime bandė savo vidiniame dialoge taikyti šiuos epitetus, kuriuos jis girdėjo iš aukštesniųjų kursų studentų pokalbių, savo tėvams. Pirmą kartą jis išdrįso šnibždėdamas tarti „mano motina – bjaurybė“ tik tualete, įsitikinęs, kad yra vienas ir uždengęs burną ranka. Smaukydavo tualete netgi su mažesniu atsargumu. Tai, ką jis tada patyrė, jam patiko ir jis pradėjo plėsti savo patirtį toje srityje. „Mano motina – kalė“, „mano motina – bjauri niekšė“, „mano motina – šlykštus padaras“... jis ieškojo vis naujų ir naujų šlykščių įžeidinėjimų bei keiksmažodžių, ir gaudavo nuo to tikrą mėgavimąsi. Galbūt šioje dirvoje jis galėjo gauti kokį nors kaltės kompleksą, nes nuolatos atsiradinėjo sąžinės spazmai. Būtent tada jis suprato, kad „sąžinė“ reiškia ne kažką paslaptingo, gyvenančio tam tikroje išgalvotoje žmogaus psichikos gilumoje, beveik personifikuoto ir turinčio savarankiškas motyvacijas bei veiksmus, o tai tiesiog tas pats, kas ir kaltės jausmas. Sąžinė ir kaltės jausmas – vienas ir tas pats. Kažkodėl šis paprastas aiškumas padarė jam neįtikėtinai didelę įtaką – panašu į tai, tarsi gyveni galingo, negailestingo ir agresyvaus kalėjimo sargo priežiūroje ir paskui netikėtai pastebi, kad tai tik alyvų krūmas, kuris taip keistai užaugo, jog tamsoje nesunku supainioti su grėsminga figūra. Kaltės jausmas – tai tik emocija ir jam buvo aišku, kad ši emocija visiškai savavališka, neturinti savyje jokių tyčinių-moralinių apkrovų. Tiesiog emocija, kaip susierzinimas arba, kaip baimė. Pas jį buvo daugybė pavyzdžių, kai žmonės jautė kaltės jausmą visiškai dėl niekų, dėl kvailiausių priežasčių ir dabar, kai jam pasidarė aišku, kad būtent šis mėšlas, ir vadinamas žodžiu „sąžinė“, pasidarė lengva bei laisva. Iškilę močiučių ir kaimynių klyksmai iš tolimos vaikystės „besąžiniškas“ jau nebeatrodė nuosprendžiu, išplaukiančiu iš kažkokio paslaptingo suaugusiųjų gebėjimo matyti ir suprasti dalykus, kurie jam buvo nesuprantamais, ir netgi neprieinamais. Šitie klyksmai dabar jau reiškė tik tai, kad visos šios bjaurios, šlykščios bobutės norėjo, kad jis būtų paklusnus ir valdomas idiotas, kad jis jaustų kaltės jausmą nuo to, kad nedaro taip, kaip jos mano reikia daryti.

Kai toks paprastas dalykas pasidarė Andrejui aiškiu, jis pradėjo šokinėti po kambarį, kaip jaunas ožys. Nuo pečių nukrito didžiulis akmuo – įpresuoto kaltės jausmo akmuo, kurį kiekvienas suaugęs stengiasi įdėti į kiekvieną vaiką, sąmoningai arba ne, bet laikydamasis tikslo padaryti jį savo vergu. Dievo, žiūrinčio iš dangaus ir baudžiančio už nuodėmes idėja niekada neatrodė Andrejui kažkuo reikšmingu, ir skaitydamas knygas, aprašančias religinės bendruomenės gyvenimą, jis negalėjo nesistebėti, kad suaugę, atrodo, normalūs žmonės, visą savo gyvenimą, nuo pat vaikystės iki gilios senatvės, leisdavo šios kvailos pagundos tvaike. Ir štai dabar paaiškėjo, kad jis pats visą tą laiką buvo tokioje pat padėtyje – visiško idioto, kuris gyvena tam tikros paslaptingos esmės, vadinamos „sąžine“, baimėje! Visi sako „yra sąžinė“ arba „nėra sąžinės“, tai įsiliejo į kalbą, tai tapo savaime aiškiu kalbos posakiu, tai sakydamas nesusimastai, neatsiranda jokių minčių, kad reikėtų susimastyti, kaip ir nesusimastai dėl to, ar egzistuoja dangus arba žolė. Ir jeigu ne panašūs suvokimai, atsirandantys jaučiant kaltės jausmą ir „sąžinės graužatį“, jis pats nesusiprastų pažvelgti į šį klausimą kritiškai, nepamatytų šių suvokimų  panašumo.        

Anksčiau Andrejus žiūrėjo su arogantišku skepticizmu į įvairius filosofavimus tema, kas yra „aš“ ir, ar iš tikrųjų yra pojūčiai, ir įvairūs „vidiniai dalykai“. Kanto ir Kondiljako apmąstymai apie suvokimus bei Frensio Bekono samprotavimai apie regėjimą ir aklumą – visa tai jis atmesdavo, kaip bevaises nesąmones apie nieką, bet dabar jis netgi pajuto dėkingumą šitiems žmonėms ir gailėjosi, kad išmetė jų knygas į šiukšlyną. Gal tai ir natūralūs šuns niekai, gal tai paistalai apie nieką, bet jeigu tu sugebi susimastyti dėl to, ar kažkas egzistuoja, ar egzistuoja aš ir kas yra dėmesys bei ką reiškia, kad dėmesys gali būti kažkur nukreiptas, tai anksčiau ar vėliau susimastysi, ir apie labiau akivaizdžius dalykus, tokius, kaip, ar egzistuoja sąžinė.

Šis likimas – būti išmestu į šiukšlyną – ištiko beveik visas knygas, kurias jis atvežė į bendrabutį iš namų. Jis paėmė jas iš dalies tam, kad paskaitytų ir taptų protingesnis, o iš dalies tam, kad sudarytų įspūdį tiems, su kuo gyvens. Abu tikslai buvo visiškai nepagrįsti. Tapti protingesniu nuo abstrakčios filosofijos pasirodė yra neįmanomu, o sudaryti įspūdį Maksui ir Iljai, o jau tuo labiau visai jų draugijai, kuri kartais rinkosi jų kambaryje, norėdama kažką atšvęsti, irgi... Andrejus pradėjo juoktis, prisiminęs savo pirmą ir paskutinį tokio pobūdžio bandymą, kai penki ar šeši penkto kurso studentai, ir aspirantai susirinko jų kambaryje. Andrejus gulėjo ant savo lovos ir jautėsi labai nesmagiai – jis gyveno čia vos tik savaitę ir dar buvo šokiruotas tuo, kad jo asmeninė erdvė, anksčiau sudarinėjanti būtą, arba mažiausiai jo kambarį, netikėtai susiaurėjo iki lovos dydžių. Ir tuojau pasirodė, kad tai irgi tik iliuzija – kad ir jo lova, visiškai nėra, kaip jam atrodė, jo privačia erdve, kur negalėtų įsiveržti pašaliniai. Andrejus sėdėjo parietės po savimi kojas ir atsirėmęs nugara į pagalvę, graudžiai spoksodamas į Hėgelio tipo Talmudą, kažką panašaus į „Teisės filosofiją“, mirdamas nuo nuobodulio ir negalintis suprasti nei vienos pastraipos bei beviltiškai tikėdamasis, kad anksčiau ar vėliau kažkas paklaus – ką jis taip entuziastingai skaito, ir jis parodys knygos pabadinimą, ir pamatys visų akyse pagarbos sau prošvaistes. Tuo tarpu aplink jį viešpataujantis linksminimosi viesulas visiškai nežadėjo tokio šiužėto vystymosi. Andrejus jautiesi nelaiminguoju, kuris priverstas atsėdėti reikalingą laiką tarp tamsiųjų jėgų siautėjimo ir jo lova vaidino magiško apskritimo vaidmenį, už kurio ribų negalėjo patekti šios jėgos. Pasirodė, dar ir kaip galėjo patekti, ir kai į kambarį įėjo kažkokia, jau pakankamai prisilinksminusi mergina, vienas iš svečių griebė ją, ir Andrejaus siaubui užvertė tiesiai ant jo lovos, taip, kad jos galva atsidūrė ant Andrejaus kojų, pradėjo spazmiškai atseginėti kelnes, kelti jos sijoną. Andrejaus galvoje pradėjo grūstis siaubingos abejonės – kaip būtent jam reikia elgtis situacijoje, jeigu vargšė mergina pradės priešintis išprievartavimui ir šaukti jo pagalbos, bet tai buvo visai nereikalingu – niekas nesipriešino, ir nešaukė pagalbos. Mergina kvailai juokėsi ir šniokštė, ir kai vaikinas, sprendžiant pagal jo judėjimus, įkišo į ją penį, ji tiesiog gulėjo, ir apžiūrinėjo tarp lovų stovintį, šventiškai padengtą stalą. Bet labiausiai nustebino Andrejų, visų pirmą tai, kad vaikinai, jai girdint, pradėjo aiškintis, kuris tai darys paskui, o antrą, kad tuo metu ji ramiai kalbėjo su kažkuo kitu kasdienėmis temomis. Pražergtos, putlios, nuogos kojos atrodė visiškai nerealiai ant jo lovos. Pirmą kartą gyvenime tai, ką jis paslapčiomis su draugais žiūrėjo labai blogos kokybės video įrašuose, vyko tiesiai jo akyse ir jo penis atsistojo su tokiu desperatiškumu, kad jis net bijojo pajudėti, kad nenuleistų sau į kelnes, ir Hėgelio knyga, kuria jis bandė uždengti savo erekciją, atrodė jam kažkuo nesuvokiamu, ir nesuderinamu, kaip, ir visas jo senas gyvenimas. Su tylinčio Andrejaus sutikimu (o jis ne tik negalėjo paprieštarauti, bet net išsižioti), visi kiti paeiliui padulkino merginą, beje, pradedant nuo trečio, visi iš anksto numovė kelnes ir šokinėjo aplinkui, skubindami, ir pamokindami besidulkinančius. Andrejus, kuris išdrįsdavo smaukyti tik tualete, bijodamas padaryti nereikalingą šlamesį, buvo visiškai šokiruotas šia stulbinančia scena, kai keli vaikinai su stovinčiais arba kabančiais peniais šokinėjo aplinkui, smaukė, dulkino merginą.                         

Iš karto po tos istorijos Hėgelis nukeliavo į šiukšlyną, nes buvo aišku, kad jokių šansų jis neturi. O Andrejus pasidarė drąsesnis ir sėdėdamas tualete jau ne taip paranojiškai bijojo leisti kažkokius garsus. Savaitė po orgijos, kurioje jis buvo kvailu stebėtoju, sėdėdamas tualete jis aiškiai girdėjo kaimyninėje kabinoje specifinius pliaukštelėjimo garsus, kurie, bet kokiam normaliam vaikinui, turėtų visiškai apibrėžtą reikšmę. Iš pradžių jis sustingo, o paskui, pasidavęs netikėtai impulsui, pats pradėjo smaukyti taip pat aktyviai, kad, atrodė, tai irgi turėjo girdėti kaimynas. Tai neliko be dėmesio ir išskyrus pliaukštelėjimų iš už sienos pasigirdo, ir tylios aimanos. Kai bandė priimti sprendimą – tyliai prasėdėti ir vėliau tiesiog išeiti ar išeiti kartu su kaimynu, ir tada jie žinos vienas apie kitą kažką labai intymaus - jame pradėjo kovoti gėda ir susijaudinimas. Netgi tokia lygiagreti masturbacija atrodė Andrejui vos ne lytiniu aktu ir sukeldavo keistus jausmus, kurių jis niekada anksčiau nejautė vaikinams. Nugalėjo smalsumas. Kaimynu buvo vaikinas, kurį jis kartais sutikinėjo virtuvėje ir koridoriuje, atrodo iš trečio arba ketvirto kurso. Labai įdėmiai apžiūrėjęs Andrejų jis netikėtai nustūmė jį ir įėjo į jo kabiną. Pamatęs, kur jis žiūri, Andrejus pajuto deginančios gėdos antplūdį, norėjo prasmegti žemėn, bet ta pati gėda trukdė jam pajudėti iš vietos, ir jis tiesiog stovėjo, žiūrėjo, kaip vaikinas, pritūpęs, apžiūrinėjo lėtai durimis nutekančius Andrejaus spermos lašelius. Toks nesivaržymas atrodė ne tik neįtikėtinu, o tiesiog už ribų visko, ką tik galima įsivaizduoti. Tai, kas įvyko paskui, netgi sunku buvo prisiminti, toks didelis buvo jo šokas – vaikinas išsitraukė savo penį, atsmaukė galvutę ir nuvalė ja stambų spermos lašą nuo durų, dabar Andrejaus sperma buvo ant jo galvutės. Paėmęs Andrejų už rankos, jis įtempė jį atgal į kabiną, pasodino ant klozeto, viena ranka paėmė jį už galvos, o kita įkišo penį prie pat lupų. Kaip ir kodėl išsižiojo Andrejus, jis net neprisimena, bet tolimesnes kelias minutes įsiminė gerai. Stangrios galvutės burnoje pojūčiai visai netikėtai pasirodė labai maloniais ir Andrejus su nuo gėdos užmerktomis akimis čiulpė ją. Paskui vaikinas patraukė ranką nuo jo galvos, Andrejus atsimerkė ir pamatė, kad jis stovi sudėjęs rankas ant krūtinės, ir žiūrėdamas kažkur į viršų, judina savo užpakaliu taip, kad jo penis siekė net gerklę. Tokia keista, abejinga poza, nesiderinanti su Andrejaus įsivaizdavimais apie seksą, netikėtai labai jį sujaudino ir kai jo burna užsipildė šiltu skysčiu, jau nebuvo jokios baimės, kas įvyks toliau. Penis greitai pradėjo mažėti ir Andrejui nespėjus praryti spermą, išslydo iš burnos. Skonis buvo labiau neįprastas, nei jis galėtų įsivaizduoti – truputį saldus ir aitrus.

- Saldus pirmakursis, - praburbėjo vaikinas, kišdamas penį į kelnes ir Andrejus pagalvojo, kad galbūt dabar bus išnaudojamas, bet ši mintis nesukėlė tokios baimės, kokios jis tikėjosi. Anksčiau kelis kartus matė filmuose panašias scenas, kurių pasekmėje bet koks normalus vaikinas turėtų jeigu ne nusižudyti, tai geriausiu atveju tapti uždaru psichopatu su pažeista psichika. Tas pats įvyko kelių, panašių scenų pasekmėje, knygose. Dar prieš stodamas į universitetą Andrejus perskaitė kelias teisines knygas, kuriose iš dalies buvo aprašomos situacijos, susijusios su vaikinų išprievartavimu ir studijuodamas šią medžiagą, nenoromis sau, įsitikino, kad tokio atsitikimo pasekmės gali būti tiesiog katastrofinės. Bet savo nuostabai nieko tokio dabar Andrejus nepatyrė, tiksliau beveik nieko. Buvo tik smalsumas, mėgavimasis maloniais spermos ir penio pojūčiais burnoje, ir susijaudinimas.

Kitą savaitę ji kankino abejonės – ar jis ne homoseksualas?! Šios mintys gąsdino. Andrejus detalę po detalės prisimindavo įvykius tualete ir kuo daugiau prisimindavo, tuo labiau tai jaudino, ir tuo labiau jis buvo išsigandęs homoseksualizmo vaiduokliu. Tai, aišku, pastebėjo jo kambariokai ir bandė sužinoti – ką sukėlė tokią užsitęsusią, depresinę būseną. Kadangi gėdos pas juos nebuvo daugiau negu mandagumo arba švelnumo, o pas Andrejų neužtekdavo pasiryžimo pasiųsti juos, jie greitai susiprato stebėdami jo veidą klausinėjimo metu (paprastas melo detektoriaus analogas), kad priežastis buvo ne moksle, ir ne tame, kad jį kažkas terorizuoja, ir ne tame, kad jis įsimylėjo, ir netgi ne tame, kad jo tėvai jį persekiojo, o tai buvo kažkas, kas turėjo ryšį su seksu. Na, o jeigu tai turi ryšį su seksu ir, jeigu tai ne įsimylėjimas... nejaugi venerinis susirgimas? Juk tai smulkmenos... bet ne, tai ne tai... Na, o kas lieka... supratingai susižvalgę, jie vos ne choru sušaukė – tave išdulkino į užpakalį??

Toliau buvo rimtas pokalbis, kaip vyro su vyru, iš kurio Andrejus sužinojo, kad homoseksualizmo požymiai jam negresia. Taip pat jis sužinojo daug kitų detalių dalykų apie seksą tarp vaikinų. Tai, tiesa, visiškai prieštaravo jo įsivaizdavimams, bet jis jau pradėjo priprasti prie to, kad panašūs perversmai vyks dabar neretai, kadangi ištrukęs iš po laboratorinio, švaraus pseudo-gyvenimo gaubto jis pateko į realų gyvenimą. Pasirodė, sekas tarp vaikinų nors ir nėra bendrabučio taisykle, bet ir išimtimi to negalima pavadinti, ir atsitinka tai ne dėl daug triukšmo keliančio studentiško pasileidimo, o tokia žmogaus gamta. Žmogus, tvirtino jam vaikinai, pagal savo gamtą greičiausiai yra biseksualus, nors šis biseksualumas, kaip ir daug kitų dalykų, turi daugybę variacijų. Keista būtų tikėtis, kad du skirtingi žmonės, užsakinėdami restorane maistą, kokį tik galėtų įsivaizduoti, galų gale turėtų prieš save tokius pat patiekalų rinkinius, ir tame plane seksas visiškai nesiskiria nuo kitų žmogaus gyvenimo pusių. Patikslinęs, kad jis pabandė tik oralinį seksą pasyviame vaidmenyje, jie paaiškino, kad egzistuoja dar daugybė kitų sekso su vaikinais variacijų, iš kurių Maksas asmeniškai, mėgsta tai ir tai, o Ilja – tai ir tai. O kas patiks Andrejui bus aišku tik tada, kai jis pabandys tai, ką norės pabandyti, ir joks vaidmuo sekse nėra žeminančiu arba gėdingu. Ir jeigu kažkam patinka dulkintis su vaikinais, tai visiškai nereiškia, kad jis yra homoseksualus, nes nuo to seksas su merginomis ne tik nepraranda patrauklumo, o netgi įgyja jį.

Klausydamas šias kalbas, Andrejus pamažu atitirpinėjo. Visos baimės išsisklaidinėjo ir jis vėl pastebėjo, kad iki šiol gyveno tarp vaiduoklių, kuriuos sukūrė iškreipta sadistų-suaugusiųjų moralė, lygiai taip pat, kaip tai įvyko su sąžine. Maksas tvirtino, kad vien protinio supratimo nepakanka, kad gautą aiškumą reikia būtinai įtvirtinti konkrečiais veiksmais, konkrečia patirtimi, kuri parodytų, kaip tai įvyko tualete, kad galvutės pojūtis burnoje yra visai netgi maloniu, o spermos skonis gali būti jaudinančiu. Tai nereiškia, aiškino Maksas, kad dabar Andrejus būtinai norės visą laiką seksą su kiekvienu vaikinu. Visai ne, taip pat, kaip ir ne kiekviena moteris sujaudins vaikiną, kuris jau realizavo pirmus seksualinius troškimus, kai norėjosi visko, kas juda. Tiesiog reikia žiūrėti į pasaulį plačiau: tiesiog reikia žiūrėti į vaikinus, kaip į potencialų seksualinį objektą ir įsivaizduoti – ar norisi kažko su konkrečiu vaikinu, ar ne. 

Ir kai po kelių dienų Andrejus prabudo nuo to, kad kažkas glostė jo nuogą užpakalį, jis pagal figūros kontūrus pažino Maksą, ir visai nenustebo tuo, kas vyksta. Įsivaizdavęs tai, ką jo fantazija nesugebėjo įsivaizduoti, jis nesprendė nesipriešinti ir pažiūrėti, kas išeis. Maksas paėmė jį švelniai ir neskausmingai. Buvo labai neįprastas pojūtis, kai jo karšta galvutė prisiglaudė prie užpakalio skylutės, sujaudino tai, kad toks stiprus ir kietas penis jo norėjo. Minkštai, neskubant, bet atkakliai galvutė praplėtė Andrejaus užpakaliuką ir jam pasirodė, kad Makso penis, turėtų būti storesnis, negu to vaikino. Bet nepaisant visų baimių, visai neskaudėjo. Paskui penis užpildė Andrejaus užpakaliuką ir tai, atrodė, truko labai ilgai, ir kai jau Makso gakta prisilietė prie jo užpakalio, Andrejus suprato, kad dabar jau visas penis yra jo viduje. Karšto penio užpakalyje pojūtis buvo stulbinantis – tai buvo keistu būdu maloniu, nors ir nesukeldavo seksualinių pojūčių. Jaudino jau vien tik faktas, kad jį paėmė stiprus vaikinas. O Maksas, leidęs Andrejaus užpakaliui truputį priprasti, iš pradžių tik gulėjo ant jo, čiupinėjo jo užpakalį, o paskui prakišo ranką ir paėmė į delną jo minkštą penį, ir tada Andrejus pajuto, kad jį paėmė visiškai, kad jis visas priklauso šiam stipriam, karštam, nuo susijaudinimo drebančiam kūnui. Seilėmis sutepęs savo penį ir Andrejaus skylutę, Maksas pradėjo taip aktyviai dulkinti, kad jis iš pradžių net išsigando, bet visai neskaudėjo, o paskui užpakalis išvis priprato, o dar vėliau pradėjo stipriai jaudinti tai, kad Maksas dulkina jį su jėga, geidulingai, aimanuodamas. Tolygus lovos girgždėjimas pasidarė labai garsiu ir Andrejus suprato, kad už sienos gretimame kambaryje tai labai gerai girdėjosi, ypač naktinėje tylumoje, ir supratimas to, kad visi kaimynai dabar žino – ką čia dulkina, netikėtai vietoj gėdos sustiprino susijaudinimą. Maksas truputį pasikėlė ir jo penis pradėjo stipriau trinti priekinę užpakalio sienelę ir staigiai, iš pradžių silpnai, paskui, su kiekvienu judesiu stipriau, ir stipriau užsidegdavo mėgavimasis, kokio Andrejus anksčiau net negalėjo įsivaizduoti. Jis atriedėdavo bangomis, apimdavo visą dubens, klubų, pilvo sritį ir po minutės jau tapo nepakenčiamu. Pilve atsiradinėjo saldūs spazmai kurie, tarsi žaibai, prasmeigdavo rankas, ir kojas – tai atrodė neįmanomu, bet tai buvo, ir Andrejus, įveikinėdamas atsirandančią gėdą, tyliai prašnibždėjo, tiksliau sudejavo, kovodamas su šiais aistringais spazmais pilve, kad Maksas nesustotų. Tas griebė Andrejų dar stipriau ir pradėjo kiški penį dar stipriau ir dažniau, ir mėgavimasis pasidarė tokiu stipriu, kokiu jis išvis negalėtų būti. Andrejaus penis tuo metu likdavo mažas ir minkštas, jis tarsi visai nedalyvavo sekse, ir tai buvo labai patogu, nes orgazmas vis dar neateidavo, ir netgi atrodė, kad jis niekada neateis, bet mėgavimasis nuo visko buvo daug stipresnis negu būna orgazmo metu. Ir kai Maksas, įspaudęs Andrejaus galvą į pagalvę, ir uždengęs ją antklode, liepė jam šaukti ir nesigėdyti, Andrejus taip ir padarė – jis pradėjo šaukti, ir su kiekvienu šūksniu mėgavimasis sustiprėdavo vis labiau, nors jau seniai nebuvo kur stiprėti, o paskui jis vis dėlto baigė, nors penis taip, ir liko minkštas. Sperma lėtai lašėjo tiesiai ant patalinės ir nuo mėgavimosi nuo orgazmo, susiliejusio su beribiu, ir nesiliaujančiu orgazmu pilve, užpakalyje, ir šlaunyse, jis vos neprarado sąmonės. Jis ir toliau šaukė, po truputį tildamas, ašaros riedėjo, ir jis žinojo, kad jis visai ne homoseksualistas, tiesiog dulkintis į užpakalį – labai, labai nuostabu.

 

Nors Maksas ir siekė, iš dalies, savo savanaudiškų tikslų, aiškindamas vaikino su vaikinu sekso klausimus, bet vis dėlto jis nenusidėjo tiesai, ir kokie malonūs bebūtų tie momentai, kai Andrejus kartas po karto peržengdavo savo baimę bei užsisenėjusius kompleksus, vadovaudamasis tuo, kad ne jis vienas jautė potraukį naujai seksualinei patirčiai, vis dėlto tas potraukis atsiradinėjo suliepsnojimais, laikas nuo laiko, galbūt du-tris kartus per savaitę. Antro semestro pabaigoje Andrejus jau pažinojo apie dvidešimt vaikinių, su kuriais jis galėjo tenkinti savo seksualinius norus – dauguma, aišku, vyresniųjų kursų studentai, nors vieną vaikiną iš lygiagrečios grupės jis pats spėjo suvedžioti. Kišti savo užpakalį arba dulkinti kažkieno buvo taip pat jaudinančiu ir pasirinkimas greičiau priklausė nuo momentinio noro arba to ar kito draugo prieinamumo. Vieną kartą jam pasisekė sudalyvauti grupiniame sekse, bet labai stipraus malonumo jis nepatyrė, nors ir labai patiko dulkintis trise, kai jo penis buvo kažkieno užpakalyje, ir tuo pačiu jo užpakalis taip pat buvo dulkinamas. Tikriausiai, svarbiausias dalykas, kurio truko grupiniame sekse ir išvis sekse tarp vaikinių, buvo švelnumas, kurį jam norėjosi jausti nemažiau stipriai, negu dulkintis. Kiti vaikinai, kiek jis suprasdavo, taip pat nejautė šio švelnumo, bet daugumai, matyt to ir nereikėjo, o gal jie gaudavo tai sekse su merginomis, o pas Andrejų tuo klausimu buvo aklavietė. Nepaisant jau pakankamai didelės seksualinės patirties su vaikinais, su merginomis jis ir toliau likdavo nekaltu. Ne todėl, kad jam „neduodavo“. Tikriausiai, padaręs visai nedideles pastangas jis galėtų lengvai pasiekti seksą, bet būtent sekso jam, iš tikrųjų, pakakdavo, o štai sekso su įsimylėjimu, švelnumu, bučiniais – tai jis norėjo gauti tik iš Lenkos, nes, kaip kartais jis aiškiai suprasdavo, jis įsimylėjo ją iki ausų nuo pat pirmo žvilgsnio.

Lenka rodė jam keistą dėmesį. Iš vienos pusės, jie neretai leisdavo laiką kartu, vaikščiojo, susitikdavo diskusijų klube. Neretai ji ateidavo pas jį į kambarį anksti ryte ir žadino jį savo juoku. Kai vieną kartą jis mieguistas, norėdamas atsikelti, numetė antklodę, ji pamatė, kad jis miega be kelnaičių, o jo patalinė ištepta šviežios spermos dėmėmis. Pamačiusi išdžiuvusią spermą taip pat ant jo veido, ji neilgai galvojo apie to priežastis ir kai Andrejus su iššūkiu balse patvirtino, kad neretai dulkinasi su savo kambariokais bei čiulpia jiem, o taip pat ir kitiems, jis sureagavo visiškai ramiai. Vis dėlto, nepaisant pakankamai intymaus jų santykio charakterio ir nepaisant neabejotino jų potraukio vienas kitam, jų seksualiniai santykiai nesivystė visiškai, tarsi Lenka būtų visai šalta jam, nors to tiesiog negalėjo būti. Kitoje situacijoje Andrejus tiesiog anksčiau ar vėliau nusispjautų į šią problemą ir pradėtų išdirbinėti atsarginius variantus, kurių būtų visai nemažai, bet situacija nebuvo kitokia, o buvo būtent tokia, kokia yra: Lenka traukė jį labiau ne visos kitos.

Galų gale jis nusprendė pasitarti su Maksu, kadangi jis jau išmokino Andrejų daugelio dalykų ir kas žino, galbūt išmokintų dar ko nors vertingo. Natūralus vyriškas išdidumas, kuris galėjo sutrukdyti užduoti Maksui tokiu klausimus, buvo tarsi suteptas faktu, kad Maksas likdavo jo meilužiu, nors ir nenuolatiniu. Tuo tarpu šiuo klausimu Maksas buvo bejėgis, prisipažinęs, kad ir pats nedaug supranta apie merginas, ypač apie tokias sudėtingas, kaip Lenka ir dėlto labiau mėgsta paprastus santykius, kurie neapsunkinti pertekliniu intelektu arba įvairiais įsimylėjimo išgyvenimais. Bet nesugebėjęs duoti protingą atsakymą, Maksas sugebėjo nukreipti jį pas tą, kas galėtų jam padėti – žinomą, buvusį širdžių ėdiką, kuris šiuo metu buvo aspirantu, vedė ir jau turi vaikų, bet palaiko glaudžius ryšius su vyresniųjų kursų studentais, nuolatiniais Klubo lankytojais. Buvęs širdžių ėdikas paskelbė diagnozę neilgai galvodamas, nes lengvai prisiminė Lenką, dažnai lankančią Klubą. Tuo momentu Andrejui pasirodė, kad gudrus jo akių primerkimas, reikšia kažką daugiau negu tiesiog bendrą žmonių santykių gamtos supratimą, bet įtarinėti Lenką dėl kažko negero, tuo labiau su tokiu suaugusiu, be to, dar ir vedusiu... Ne, Andrejus atmetė visus įtarimus ir įsiklausė į esmę to, ką dėstė jam širdžių ėdikas. O esmė buvo tokia, kad Lenka – ne tiesiog mergaitė-mižnė, o žmogus su asmenybe, įdomus, besidomintis ir besivystantis žmogus. Iš šio malonaus Andrejui fakto išplaukdavo kitas, mažiau malonus ir netgi keliantis nerimą: vienai asmenybei reikalinga kita asmenybė, o ar Andrejus yra ta pačia asmenybe, bendravime su kuria Lenka jaustųsi prisotintai ir įdomiai gyvenančia – tai, švelniai sakant, didelis klausimas. Su šia fraze jis kritiškai pažvelgė į Andrejų ir pasidarė aišku, kad šis klausimas netgi ne klausimas, o greičiau – atsakymas – ne, Andrejus nėra ta asmenybe. Bet, nuramino jį mergaitiškų sielų žinovas, problemos tame, kaip bebūtų keista, nėra. Būtų kvaila iš aštuoniolikos metų vaikino tikėtis susiformavusios asmenybės, be to, jeigu Lenka iš tikrųjų to norėtų, ji jau seniai pasirinktų į meilužius kokį nors vyresniųjų kursų studentą, o gal netgi dėstytoją, pavyzdžiui, patį jį. Bet jai reikia kažko kito – jai reikalingas tas, kas dabar, būdamas pakankamai neišsivysčiusiu ir geltonsnapiu, ateityje aktyviai vystysis, augs visuose santykiuose, kartu su ja, vienas kitam padedami augti, suprasti save ir aplinkinį pasaulį.

Geriant arbatą virtuvėje, prieš Andrejų iškilo dilema: arba iš karto suprasti, kad tai ne jam, arba pradėti kovoti. Kovos atsisakymas nėra silpnadvasiškumo apsireiškimu, nereikia turėti idiotiškų iliuzijų apie tai. Būtų kvailyste, o netgi kretinizmu vytis moterį, kurią galų gale prarasi, kai tik užkovosi, kai tik paaiškės, kad tu, vis dėlto, visiškai ne tas žmogus, kurį ji tavyje matė, arba, sakykime, ne tas vaizdas, kurį tau pavyks sukurti jos akyse. Tame nėra nieko, išskyrus primityvaus noro  įsitikinti dėl savęs bet kokia kaina, o kaina juk aukšta – ne tik jos prarastas laikas, bet ir savo asmeninis. Žmogus laimingas ne tada, kai turi tai, ką nori visi, o kai turi tai, ką pats nori.

Tuo momentu į virtuvę įėjo jo žmona ir Andrejus nustebo – kaip laiku tai atsitiko, nes pademonstravo tai, kad šio išmintingumo autorius ne dviveidis ir laikosi tos išminties, kurios mokina. Jo žmona buvo neišvaizdi ir netgi negraži. Labai stora, su akiniais, už kurio spoksojo dioptrijos padidintos akys su neapibrėžta išvaizda. Tokia vargu ar būtų kuo nors daugiau negu namų šeimininkė ir motina. Andrejaus žvilgsnį ir veido išraišką prastebėjęs šeimos tėvas, palaukė, kol žmona išeis iš virtuvės kartu su prie sijono prisikabinusiu vaiku, giliamintiškai pastebėjo: rasti draugę, kuri tenkins mano įvairiausius norus, man ne problema. Mažamečių, kurios lenda į patyrusių vyrų lovas, kaip ir subrendusių moterų, kompensuojančių tai, ko nepadarė jaunystėje, daugiau nei reikia. Bet ką darysiu, kai kokia nors moteris patenkins mano užgaidą? Užgaidos keičiasi, o moteris lieka. Todėl ir pasirinkau moterį, kuri išvis netenkina jokių užgaidų – tam yra kitos. Už tai ji daro tai, ką aš noriu ir ji tai darys dabar, ir po keturiasdešimt metų – bus namų šeimininkė, gimdys man vaikus.

- Ir auklėtų juos – pridūrė Andrejus, bet netikėtai sulaukė staigų nesutikimą.

- Na jau ne! Aklėtų – ne už ką. Mano įsivaizdavimai, galbūt, senamadiški, bet vaikus auklėsiu aš pats ir niekas mano namuose nebus padaryta be mano sutikimo bei noro. Moteris, auklėjanti vaiką... – tuo momentu į virtuvę įėjo žmona, triūsanti su orkaitėje kepančiu eiliniu pyragu, bet tai nesutrikdė jo, ir pradėjo frazę nuo pat pradžios: - Moteris, auklėjanti vaiką, tai nonsensas, tai tų tamsių laikų, kai buvo manoma, kad vaikams reikalingas švelnumas, rūpestingumas, globa, liekana. Iš tikrųjų, vaikams nieko tokio nereikia, jiems reikia, kad juos paliktų ramybėje. Žinoma, kai tėvas grįžta iš darbo girtas, kai jis bukas ir agresyvus mulkis, žinoma, reikia švelnumo, ir globos, bet normalioje, šiuolaikinėje šeimoje vaikams labiausiai reikia ramybės. Duok jiems tai, ką jie prašo ir palik juos ramybėje. Išmokink vaiką skaityti, kai jis pats to prašo, ne anksčiau. Parodyk jam, kaip žaisti šachmatus tada, kai jis pats tuo susidomės, žiūrėdamas, kaip tu žaidi su draugu, ne anksčiau. Paglostyk jo galvą ir išvaryk žaisti su bendraamžiais, ir jis laikys tave geriausiu tėvu pasaulyje. O ką padarys motina?

Po šių žodžių jis tyčiniai pažiūrėjo į žmoną ir ta atsakė jam tokia pat beprasmiška veido išraiška, kaip ir prieš tai.

- Ji uždulkins savo sūnelį, ji padarys jį impotentu visomis šio žodžio prasmėmis ir aš neleisiu to savo šeimoje. Taigi... – jis numojo ranka ir grįžo prie temos, nuo kurios pradėjo.

- Asmenybė! – pakėlęs rodomąjį pirštą į viršų, toliau pradėjo nertis iš kalio. – Jeigu jau nusprendei, kad tavo moterimi turi būti tokia mergina, kaip Lena, turėsi, visų pirmą, truputį ją apgauti, antrą, iš visų jėgų stengtis, kad užaugtum iki savo melo.

Matydamas, kad Andrejus nevisai supranta pasakytą, jis užtariamai nusišypsojo.

- Žinoma, žodis „apgauti“ pas jus, jaunasis žmogaus, sukelia tam tikrą įtampą – tęsė jis, perėjęs į aukštuomenišką dialektą. – Apgauti mylimąją – kas gali būti siaubingesnio? Jūs prisikaitėte įvairių šiukšlių, pavyzdžiui, Emarą arba Čingačguką, tai gerai, tai visai neblogai, tomahaukai, romantiški prisipažinimai gamtoje ir kita. Nepainiokite musių su kotletais, brangusis. Negalima mokytis gyvenimo iš literatūros apie tomahaukus ir kitus dikensus-folknerus. O gyvenimas mums diktuoja paprastą doktriną: nori būti sėkmingu – apgauk. Ne, ne, leiskite aš baigsiu, - sustabdė Andrejų, kuris beveik išsižiojo, norėdamas pareikšti savo nustebimą.

- Apgauk! Būtent taip, kartoju. Apgaulė nėra savaime kažkuo labai nepriimtinu ir amoraliu. Jūs tikriausiai girdėjote apie „apgaulę dėl išgelbėjimo“ ir kitus, ir aš kaip tik esu šio unitarinio požiūrio gerbėjas, juk galų gale ko mes visi norime? Na ne visi, žinoma, bet, pavyzdžiui, mes su tavimi ko norime?

Andrejus nepertraukinėjo dramatiškos pauzės, kuri, aiškiai buvo retoriniu klausimu.

- Mes su tavimi norime laaai-mės! Sau, savo merginai, savo draugams ir, bendrai sakant, išvis visiems kitiems, jeigu, aišku, jie patys sugebės tai turėti, ir netrukdys mums. Nebent tu vietoj laimės pasirinksi tam tikrą abstraktų principą „nemeluok!“. Jeigu tu toks, tai aš nesu tau patarėjas, o jeigu nori laimės, nebuk boba, verkiančia „jis mane apgavo, jis man neegzistuoja“. O ar girdėjai tokį „vieną kartą apgavo, apgaus dar kartą“. Kaip tau ši nesąmonė? Tai nesąmonė vien todėl, - tęsė, neleisdamas Andrejui net išsižioti, - kad nėra tokio žmogaus, kuris nesumeluotų dvidešimt kartų per dieną ir reikia būti visa galva buku, kad nesutiktum su tuo, jog KIEKVIENAS žmogus meluoja dvidešimt kartų per dieną. Taigi paklausyk, ką aš tau pasakysiu..., - jis atsikėlė, išpylė į kriauklę likusią arbatą ir įjungė virdulį. – Meluoti būtina ir reikia, jeigu nori pasiekti savo tikslą – tapti laimingu. Tai nereiškia, kad melą reikia padaryti pagrindiniu tavo gyvenimo principu – žmonės to nemėgsta, bet iš tikrųjų to ir nereikia, tai apsunkina, ir atimą ramybę. Nemeluok labai rimtais klausimais, bet užsibrėžk tam tikrus kilnius tikslus ir siek melą paversti tiesa!

- Bet kokį ryšį tai turi su manimi? – bejėgiškai pramurmėjo Andrejus. – Aš nelabai suprantu, ką ir kam turiu meluoti Lenai?

- Juk paskiau, - tarsi spausdinamas žodžius pratęsė. – Tavo Lenai reikalinga asmenybė. Žmogus, kuris kažkuo bus panašus į ją, kažkuo geresnis, kažkuo blogesnis. Šiuo metu tu neturi jokios asmenybės, ir tai visiškai natūralu, kitaip net negali būti. Kita, galbūt, ir susitaikytų su tuo, ir būtų tavo, tikėdamasi, kad tu užaugsi bei tapsi protingesnis, ir stipresnis. Bet Lena šiaip sau nelauks, jai reikia į kažką atsiremti būtent dabar. Pasakysiu tau vieną dalyką, tik neįsižeisk... Lenai iš tikrųjų reikalingas toks, kaip aš – daug metų vyresnis negu ji, dvidešimt kartų patyresnis. 

Andrejus prikando lūpas ir žiūrėjo į jį iš paniūrų.    

- Na tu nenusimink, aš juk tau kaip vyras vyrui sakau, tai faktas – ji viena iš tų, kurias traukia vyresni ir patyresni vyrai. Jeigu panorėčiau, jau po savaitės ji būtų mano, čia pat, mano patalinėje, būtų paklusni ir darytų viską, ką norėčiau. Tai nieko blogo apie ją nesako, suprask tu, atvirkščiai... Juk noriu tau paaiškinti, kad tu suprastum, supranti? Nenoriu apgaudinėti tave nesąmonėmis, o noriu tau tiesą pasakyti. Juk tu čia to atėjai. Tu turi ją apgauti. Parodyti save kaip žmogų, iš kurio ji gali kažką išmokti, kažką sužinoti, su kuriuo jai tiesiog bus įdomu. Iš pradžių apgauk, sužadink interesą savimi, o paskui iš visų jėgų, besispardydamas visomis rankomis ir kojomis stenkis užaugti iki tokio žmogaus, kokį vaidini esąs. Ir kad neatsitiktų taip, kad visą gyvenimą turėsi vaidinti tą, kuo tu nesi, turi padaryti nelabai lengvą, bet ir nelabai sunkų dalyką – pabandyk įsivaizduoti, pagalvok – kokiu žmogumi tu norėtum pats tapti? Supratai? Įprastai kaip būna? Vaikinas nori kažkuo tapti, o jau paskui suvilioti merginą. Tai šuns niekai. Kol jis tokiu taps, merginos jau seniai nebus. Ir stimulo nebus. O štai jeigu tu iš pradžių apgausi, nuviliosi, paskui bijodamas demaskavimo, bėgsi kaip asilas morkai iš paskos, ir bandysi užaugti, tapti tuo, kuo nori, beje, ne kažkuo abstrakčiu, o tuo, kas tau iš tikrųjų patinka. Ir tada jums abiem bus įdomu gyventi. Kuo tu norėtum tapti? Įsivaizduok – kuo esi po dešimti, dvidešimt metų? Kokius įpročius turi, kuo domiesi, kaip gyveni?

Andrejus susimąstė.

- Norėčiau būti fiziku, mokslininku, norėčiau turėti savo laboratoriją...

- Ne, tai ne tai. Profesija, darbas, mokslas... tai ji ir dabar žino apie tave, o štai ko ji apie tave nežino? Įsivaizduok save romantiškiausiose fantazijose, na? Tokiose, kurios gali niekada neišsipildyti. Kuo norėtum save įsivaizduoti?

- Norėčiau į kalnus... galbūt alpinizmas, galbūt ir ne... gal ir ne, bet kalnuose tikrai, o kas būtent kalnuose, nežinau.

- Alpinizmas – tai jau daug geriau. Kalnai, Himalajai, domiesi budizmu?

- Na taip, bendrais bruožais, skaičiau kai ką, labai įdomu.

- Vaikų auklėjimas? Įsivaizduok – tu, naujos pedagoginės ar psichologinės mokyklos įkūrėjas?

- O gal iš pradžių sužinoti, kas jai patiktų?

- Tai nelabai svarbu, gal netgi visai nesvarbu. Atvirkščiai, kuo netikėtesnis jos interesų fone bus tavo pomėgis, tuo geriau. Na gal nardyti su batiskafu arba tyrinėti Bermudų trikampį?

Andrejus beviltiškai pamojavo galvą.

- Nežinau. Panašu, kad aš iš tikrųjų neturiu asmenybės ir nežinau, ar ja tapsiu.

- Pagalvok, gal kas nors savaime išplauks, svarbiausia nebijok fantazuoti, buk drąsesnis, ne buk botaniku–tiesos gynėju, meluok drąsiau!

 

 

 

<< Back

Forward >>