« Maja »

Tomas 3: « Kietosios upės, marmurinis vėjas »

Skyrius 05

Šiuo atsisveikinimo žodžius „meluok drąsiau“ Andrejus tikriausiai prisimins visą savo gyvenimą... bet kokiu atveju šis šūksnis vėl skambėjo jo ausyse, kai prabuvo nuo tolygaus, galingo aerobuso gaudesio. Už dviejų valandų – Bankokas. Labai sunku buvo tuo tikėti. Tai atrodė labai neįtikėtinu, be vis dėlto tai vyko. Norėjosi žvengti visa gerkle ir, kad šis reisas niekada nesibaigtų, kad jis taip skristų, ir skristų, kad neateitų tas siaubingas momentas, kai reikės lipti iš lėktuvo, kai jis pateks į pasaulį, apie kurį žino ne daugiau, negu apie pomirtinį gyvenimą. Tą vakarą, kai jis su Lenka ėjo iš parko į bendrabutį, jis pradėjo kalbėti tikras nesąmones, kiekvieną sekundę laukdamas demaskavimo, bet Lenka klausė ji su tokiu susidomėjusi, kad jis jau negalėjo sustoti. Iš pradžių jį rimtai užgavo tai, kad ji priminė kažkokį gezą iš lygiagretaus srauto, kuris, neva, ar tai keliavo su savo tėvu, ar tik ruošiesi į Himalajus. Iš karto atmintyje išplaukė pokalbis su šūksniu drąsiai meluoti ir Andrejus nėrė į šį plaukimą, aplaidžiai pareiškęs, kad jis jau nė kartą buvo Himalajuose, ir netgi gyveno tibetietiškuose vienuolynuose. Jis jau neprisimena ar tikėjosi, kad Lenkos susidomėjimas bus paviršutinišku, o gal išvis nesitikėjo nieko, bet ji netikėtai susidomėjo šia tema ir pradėjo uždavinėti įvairius klausimus, į kurių Andrejus neturėjo netgi apytikslių atsakymų! Ją domino tiesiog viskas – kur jie meldžiasi, kaip gyvena, ką valgo, ką daro ir jis, nuo įtampos pasidengęs prakaitu, ir stengdamasis atrodyti kažkiek susimasčiusiu, kad tai pateisintų jo pauzes tarp frazių, paistė tikrus niekus, sugalvodamas juos tuščiose vietose, ir keikdamas save paskutiniais žodžiais už tai, kad nesusiprato perskaityti bent jau vienos knygos šia tema. Jeigu tai būtų truputį mažiau dėkinga auditorija, jis jau degtų mėlyna liepsna, bet Lenka, kuri netgi negalėjo įsivaizduoti, kad jis sugeba taip meluoti, tikėjo kiekvienu jo žodžiu ir tik stebėjosi, kad jo aprašymai nesutapdavo su tomis fragmentinėmis žiniomis, kurias, velniai griebtų, ji turėjo. Beje, ji pati greitai surasdavo paaiškinimus šiems prieštaravimams, svarbiausi iš kurių buvo tai, kad jos žinios – knyginės, pagrįstos parodomųjų, muziejinių vienuolynų aprašymais, o Andrejus, matyt, buvo kažkur giliai kalnuose, pačiuose tikriausiuose vienuolynuose, kur civilizacija dar neįsibrovė, kur nuo senų amžių gerbiamos tradicijos, kurias jau prarado miestietiški vienuoliai. Pokalbio pabaigoje Lenka paklausė, kada dabar jis vėl skris ten ir jis, kad tik ką nors atsakyti, pasakė, kad skris jau šią vasarą, nes labai „pasiilgo“.

 Šis pokalbis turėjo pratęsimą. Lenka atsitempė Evanso Ventso ir Kozlovo knygas, pasiteisinusi, kad gerbia tik senus šaltinius, kurie dar nėra užtepti pigios sensacijos ir honorarų manija, ir Andrejus pradėjo kalti išvis visus tibetietiškus bei budistiškus šaltinius. Nuo Ščerbatskio knygos jo plaukai atsistojo piestu – iš esmės tas pats Hėgelis, tik budizmo pobūdžiu. Begaliniai Kozlovo užrašai kėlė mirtiną nuobodulį, o Prževalskį skaityti netgi patiko. Andrejus net pats nepastebėjo, kaip jį laukiantis skrydis tapo tarsi įsitvirtinusia realybe, atsisakyti kurios reiškė - atsisakyti visko. Lenka su entuziazmu aptarinėjo su jo kažkokio naujo, sintetinio audinio sudėtį, kuris buvo dvidešimt kartų šiltesnis negu vilna, atsitempė Viršutinio Mustango žemėlapius ir vardijo vietinių gyvenviečių pavadinimus, kurių jis pats, nors užsimušk, negalėjo įsiminti. Ji jau seniai papasakojo visoms savo draugėms apie ateinančią Andrejaus kelionę pas „lamas“, nors, laimei, nesidomėjo jo tikra kelionės priežastimi, tikriausiai, manydama, kad tai pernelyg asmeninis reikalas, kuris liečia tik jį, Andrejų, jo „dvasinius santykius“ su šiomis lamomis. Galų gale, artėjant mokslo metų pabaigai, ji pradėjo uždavinėti klausimus, kurie reikalavo ne tik žodžius, bet ir konkrečius veiksmus. Tame tarpe, ji norėjo pamatyti ir jo bilietą.

Ši problema buvo lengvai išsprendžiama. Andrejus iš tikrųjų nusprendė nupirkti bilietą, po ko ruošiesi jį grąžinti ir pasprukti kur nors toli, kad jo keliai nepersikirstų su kursiokais, na, pavyzdžiui, į Krymą, pas tetą. Planas buvo puikus, išskyrus to, kad jis neįvertino Lenkos atkaklumo, kuri pradėjo laikyti jo būsimą kelionę, kaip, iš dalies, savo, ir išreikalavo kartu važiuoti į agentūrą, kur jiems mandagiai paaiškino, kad vasarą Nepale musonai, liūtys, ir, iš tikrųjų, ten nėra ką veikti. Situaciją, vėlgi, išgelbėjo pati Lenka, paslaptingą Andrejaus žvilgsnį (o ką jam daugiau liko daryti?) interpretuodama, kaip liudijimą to, kad, neva, jis tai jau tikrai žino – ką būtent ten galima daryti musonų periodu, kai nėra paprastų turistų. O toliau paaiškėjo, kad vasaros periodu biudžetinės kompanijos neskraido į Nepalą iš Maskvos, dėl nulinės paklausos, o reguliarūs skrydžiai kainuoja tokius pinigus, kokių Andrejus net nesapnavo. Andrejus, šia dingstimi visai nebuvo prieš atidėti bilietų pirkimą, bet Lenką jau susitarė su kasininke, kuri pasiūlė Andrejui skristi į Bankoką, o jau iš ten nebrangiai galima bet kur nuskristi. Ir kadangi jis vis tiek planavo grąžinti bilietą, Andrejus nesiskusdamas nupirko jį, ir, paskui, taip pat paklusniai, šoko būsenoje, atsisėdo į lėktuvą, ir išskrido, nes Lenka kategoriškai reikalavo jį palydėti. Bučinys atsisveikinimui būtų didžiuliu apdovanojimu už visus jo vargus, jeigu ne siaubingas faktas, kad dabar jis skrido į velnišką, dievo užmirštą Bankoką, apie kurį, jis vėlgi, nežinojo praktiškai nieko.

Lėktuvas pradėjo leistis ir Andrejus įsispaudė į kėdę. „Buk tu prakeiktas, mulki“ – mintimis nusiuntė paskutinius linkėjimus savo išmintingumo mokytojui su nepilnavertiška žmona-šeimininke, lipdamas iš lėktuvo, tarsi eidamas atlikti mirties bausmę.  

Bankoko oro uostas pritrenkė. Didžiulės salės, vienas į kitą pertekantys aukštai, įvairiausio plauko turistų minios ir visiškas nesupratimas – kur jis pateko ir ką jam čia daryti. Galvoje verda vienintelis, nors dabar ir atrodantis visiškai nerealiai, orientyras – Nepalis, ir Andrejus patraukė link pirmos kasos, kur sužinojo, kad tailandietiškos avialinijos neskraido į Katmandu, ir, atrodo, išvis niekas neskraido. Suprasti tailandietišką anglų kalbą buvo labai sunku ir Andrejaus bandymai sužinoti – kaip jam patekti į Nepalą, nieko gero nedavė. Tokios įvykių eigos jis visai nesitikėjo ir pasimetęs atsisėdo ant savo kūprinės atvykimų salės viduryje. Minios supančių užsieniečių tiksliai žinojo – kur jiems reikia ir ką jie čia daro, bet vis dėlto jį nustebino panikos nebuvimas, kuria apimti visada ir visi rusiški žmonės, dėl tam tikrų poreikių atsiradę oro uoste. Visi buvo visiškai ramūs, jiems akivaizdžiai niekas nekėlė nerimo ir ši netikėta aplinkinės gerovės atmosfera pradėjo migdyti. Niekur nesinorėjo. Niekas jo nelietė ir nieko neklausinėjo. Atrodo, taip galima būtų amžinai sėdėti. Gal galima taip prasėdėti kelis mėnesius – čia, oro uoste, kad paskui grįžtum ir sudarinėtum įvaizdį, kad buvai tibetietiškuose vienuolynuose? O kodėl gi ne? Miegoti galima ant kilimėlio, restoranų čia pilna, tiesa, neaišku – kokios kainos, jeigu tokios pat, kaip rusiškuose oro uostose, tai šakis....

Savo plano įgyvendinimui Andrejus nuėmė nuo savo banko sąskaitos visus esamus pinigus, kuriuos ten padėjo jo geri giminaičiai – „vestuvėms“, kaip jie pasakė. Pagal jo įsivaizdavimus suma buvo visai nemaža, bet vis dėlto baimė likti be pinigų buvo labai įkyri.

- Lauki kažką?

- Kas?

- Lauki kažką?

- A... labas vakaras... diena, na ne, nelaukiu...

Prieš Andrejų stovėjo vyras, kuris skrido su jo lėktuve. Jie abu laukė eilėje prie tualetų ir persimetė keliais žodžiais.

- Tiesiog... – iš vienos pusės Andrejus nenorėjo prisipažinti, kad jis – suaugęs vaikinas, yra visiškoje subinėje, jaučia baimę pasauliui, į kurį jis prieš savo valią atskrido ir visiškai nežino, ką jam daryti toliau. Iš kitos pusės šis vyras buvo pakankamai nuoširdžiu ir, sprendžiant pagal viską, jautėsi čia visiškai pasitikinčiai. – Tiesiog kol kas nežinau, ką darytiJ

- Na, čia galima daug ką daryti, - susimąstęs tarė vyras. – Endis, - prisistatė jis. – Iš tikrųjų mano tikras vardas Andrejus, bet užsieniečiams aš taip prisistatau.

- Aš irgi Andrejus...

- Bet juk turi kažkokį konkretų tikslą? – pasidomėjo Endis.

- Iš tikrųjų skridau į Nepalą...

- O atskridai į Bankoką? Atsisėdai į ne tą lėktuvą?:)

- Į tą, tiesiog man pasakė, kad iš čia galima bet kur nuskristi. 

- Na, iš tikrųjų taip, nors.... geriausiai kreiptis į agentūrą, kad jie parinktų optimaliausią maršrutą arba užsakyti internete, jeigu žinai kaip, yra kreditinės, kuriomis galima mokėti online. Bet jeigu jau čia esi, kodėl gi negauti kokių nors įspūdžių nuo Tailando... važiuojame, aš dabar važiuoju į centrą, pažiūrėsime, koks optimaliausias maršrutas iki Nepalo, o kartu gal nuspręsi čia pasilikti.

Gyvenimas vėl pasidarė kažkiek apibrėžtas ir Andrejus, pašokęs bei griebės savo kuprinę, puolė jį pasitikti.

 

Kol jie važiavo taksi, Endis trumpai pasakojo apie gyvenimą Tailande.

- Užrašinėk, nes visų vietinių pavadinimų neįsiminsi, - patarė jis. – Pradėsime nuo Bankoko. Turistai pagrinde gyvena Kao-San gatvėje, bet ji labai triukšminga ir pilna liaudies. Truputį ramesnė gatvė šalia, Rambuttri, taigi aš, jeigu noriu atsidurti turistinėje aplinkoje, apsistoju būtent ten. Bankoke, tiesą sakant, nėra ką veikti. Yra, aišku, kelios vietos, kur galima gauti visiškai neįtikėtiną seksą, visose jo įsivaizduojamuose ir neįsivaizduojamuose apsireiškimuose, bet tam reikia pinigų, o pas tave jų, kaip manau, nedaug, taigi siūlyčiau susilaikyti nuo tokių vietų.

- Keista, girdėjau, kad Tailande seksas kaip tik pigus.

- Tailandas – didelis ir įvairus. Čia suteka tiek visokio mėšlo ir atitinkamai ne mažiau vietinio mėšlo stengiasi išspausti kuo daugiau iš atvažiavusio. Seksas irgi būna skirtingas. Pavyzdžiui, jeigu tu atvažiuoji į Patpongą, tai netoli – valanda su taksi, patenki į visą miesto rajoną, visiškai skirtą seksui. Čia galima žiūrėti, kaip dulkinasi kiti, kaip Tailandietės žaidžia savo putėms mini futbolą, kaip jos rūko putėmis ir galima užsakyti iš karto dešimt vaikinų ar merginų, ir išvis bet ką. Bet, visų pirmą, tai nemažai kainuoja – viena valanda su viena mergina arba vaikinu kartu su kambariu kainuoja penkiasdešimt-septyniasdešimt dolerių. O antrą, gali išvis atsidurti labai nemalonioje padėtyje. Prie įėjimų stovi kviečiantieji su kainomis, kurios gali atrodyti visiškai prieinamomis. Bet ten nenurodyta, kad šios kainos, tai tik sekso kainos.

- Bet juk galiu nepirkti to, ko man nereikia?

- Bet kur, tik ne čia. Įėjęs į salę, pamatysi ant scenos šokančias nuogas merginas, o kai norėsi išeiti, tau apsauginiai pasakys, kad vien jau žiūrėjimas į šias merginas yra šio klubo paslauga, kurią tu pavartojai, o reiškia, turi sumokėti. Ir jeigu iš tavęs pareikalaus šimtą arba du šimtus dolerių, turėsi mokėti – jokia policija čia nepasirodys, o jeigu ir pasirodys, jokiu atveju nebus tavo pusėje, net jeigu tau sudaužys galvą, o tailandiečiai sugeba tai.

- Bet juk tai apgavystė! – pasipiktino Andrejus.

Endis pažiūrėjo į jį su pabrėžiama nuostaba ir prajuko.

- Berniuk, tu atvažiavau į didelį pasaulį. Čia sukasi milijonai ir milijardai, čia plaukioja tokie rykliai, apie kuriuos tu net neturi įsivaizdavimo. Tu gyvenai ir augai, tikriausiai, akvariume. Tai, kad tavo galvoje yra kažkokie principai dėl melo ir kitų dalykų, aišku, nuostabu. Geriau pradėti nuo to, negu nuo priešingo. Bet jeigu šitie principai yra gera startine aikštele, taip sakant, sielos raidai, tai iš kitos pusės, jie daro tave visiškai bejėgiu dideliame, realiame, piktame pasaulyje. Aš tavo auklėtojų vietoje, kartas nuo karto supažindinčiau savo auklėtinius su ta realybe, kuri egzistuoja aplink tylių užutekių ir tvenkinių... Taip, tai galima pavadinti apgaule, bet tai ne pati įžūliausia apgaulė, su kuria galima čia susidurti.

- Man tailandiečiai atrodo labai taikiais, besišypsančiais, - praburbėjo Andrejus.

- Jie tokie ir yra – taikūs, besišypsantys. – Patvirtino Endis. – Tik jų šypsenos įtemptos, o jų taikumas kartais taip greitai dingsta, kad nespėji pastebėti. Tu tikriausiai dar nepastebėjai, bet mėgstamiausias, nacionalinis tailandiečių sportas – tailandietiškas boksas. Juo užsiėminėja visi, jis visuose televizoriaus kanaluose ir kaip tu manai, kultivuoja jie taikumą, kai žiūri į šį makaulių daužymą? Niekada nesiginčys su tailandiečiais – užrašyk, užrašyk, tai svarbus patarimas. Niekada su jais nesiginčyk, net, jeigu jie tave apgavo. Šypsokis ir kalbėk taip ramiai, tarsi stovėtum prie mirštančio senelio lovos. Kitaip gausi iš už nugaros smūgį buteliu per galvą ir prabusi be pinigų, o gal ir be smegenų. Turistai niekada tau nepadės, niekas ir niekada, įsimink. Net jeigu tave užpuls tailandietis baltos dienos vidury, net jeigu aplinkui bus šimtas turistų, niekas nepadės, nes jie ir patys bijo, ir išvis yra silkės. O tailandiečiai – atvirkščiai – užpuls tave visa banda ir gerai, jeigu tik sužeis. Su tailandiečiais galima bendrauti ir turėti reikalų, bet niekada negalima net priartėti prie skandalo.

Endis apie kažką susimastė ir pažiūrėjo pro langą.

- Taigi, nėra ką veikti Bankoke. Jeigu tau reikalingas seksas... o tau juk reikalingas seksas, - paklausė jis, žiūrėdamas į Andrejaus veidą tiriamu žvilgsniu.   

- Nežinau... iš tikrųjų, gal ir taip.

- Na, tai čia jo pilna, ant kiekvieno kampo. Tuoj mes atvažiuosime į Rambuttri ir aplinkui tave bus dešimtys įvairaus amžiaus merginų, kurios pražergs kojas už dešimt-penkiolika dolerių. Bet čia dar palyginus mažai sekso. Jeigu jau reikalingas tikras seksas – skrisk į Samui, tai sala – pusė valandos skrydžio nuo Bankoko. Ten jų ne dešimtys, o tūkstančiai. Visur. Visada. Kiek tik nori. Ir merginos, ir transikai. Transai ten ypatingi – kūnai, kaip merginų, neatskirsi – grakštūs, nuostabūs, o tarp kojų – penis. Kai kurie gali dulkinti tave, dauguma leidžia dulkinti save. Patiktų?

Andrejui buvo nesmagu, kad jie taip atvirai kalbėjo apie seksą, bet Endis kalbėjo apie tai taip paprastai ir nesuvaržomai, kad Andrejui buvo gėda rodyti savo sumišimą.

- Jo, patiktų.

- O veltui. Sekso čia nėra.

- Kaip suprasti??

- Na štai taip, nėra čia, Tailande, sekso. Žinoma, jeigu tu išvis skaistuolis, tai tave tenkins bet koks penio kišimas į putę, arba užpakalį, bet kai tik realizuoji pirmą šios karštligės bangą, kai norisi visada ir visko, pradedi suprasti, kad sekso čia nėra. Čia – srautinė sekso gamyba, bet tai ne seksas. Tu jiems – kaip mašina surinkimo konvejeryje, kurią reikia kuo greičiau sumontuoti ir atsikratyti. Visada, kai bent kažkiek jausmingas žmogus nori sekso, jis nori dar ir jausmingumo, švelnumo, atvirumo – bent jau minimaliausioje formoje, o čia to išvis nėra. Galų gale pasijauti vieniša karve, kurią visi nori pamelžti.

- O kur galima rasti tikrą seksą?

- O, šis klausimas reikalauja apgalvoto atsakymo..., - Endis nutilo, bet, pagal jo veido išraišką buvo aišku, kad jis net nebandė atsakyti į šį klausimą, o galvoja visai apie kažką kito.

- Jeigu nori rasti Tailande bent jau kažkiek jausmingesnį seksą, negu šis begalinis, amžinas konvejerius, kur daromi doleriai ir deginami gyvenimai, reikia važiuoti į šiaurę, geriausiai pradėti nuo Čang-Majo. Užrašei? Tau labiau tiktų Mun-Muangas – gatvelėse įsikūrę svečių namai pakankamai padorūs kukliam gyvenimui ir kainuoja apie dešimt-dvidešimt dolerių per parą. Vakarais baruose ir gatvėse daugybė prostitučių, ne tik merginų bet, ir vaikinų. Jeigu norėsi berniuką – paklausk bet kokią merginą, ji paskambins ir ras tau tokį, arba gatvėje po darbo dienos pabaigos gali prieiti prie bet kokio vaikėzo, kuris vaikščios gatve, arba eis iš darbo. Kažkodėl šiaurė konservatyvesnė, ten nėra šio smagračio, malančio turistų spermą, ir kažką panašaus į jausmingumą ten galima rasti, bet būtent panašaus, nesuklysk dėl to, nes ir šis suklydimas gali brangiai kainuoti.

- Irgi apgaudinėja dėl kainų?

- Ne, kitaip. Įsivaizduok sau kokią nors liūdną lėlytę, kurios mama serga, tėtis mirė, ji rūpinasi dviem sesutėm.

Tuo momentu Endis atsitraukė, rodydamas vairuotojui išlaipinimo vietą, automobilis sustojo ir jie išlipo. Jau buvo vėlus vakaras, bet viskas aplinkui buvo ryškiai apšviesta. Turistų minios lakstė ten ir atgal, atrodė, be apibrėžto tikslo. Andrejus stebėjosi į akis krentančiu jį supančių žmonių bjaurumu. Ne, tailandiečiai kaip tik buvo simpatiški arba neutralūs, o būtent turistai!! Andrejus buvo tiesiog apstulbęs, kokie jie visi buvo išsigimėliai. Jis įsižiūrėdavo į jų veidus ir negalėjo suprasti – arba kažkas negerai su jo galva, arba ši vieta kažkokia užkeikta... na suprantama, kad pensininkai, kurių čia buvo pilna, buvo bjaurūs, bet keista buvo tai, kad netgi santykiniai jauni žmonės, merginos ir vaikinai, buvo pastebimai bjaurūs. Tiesiog kažkokia menų kamera.

- Jie... jie visi tokie baisūs! – žodžiai tiesiog patys ištruko.

- Turistai? Taip, jie tokie. Rusijoje, Malaizijoje, Tailande, Brazilijoje, daug kur žmonės dar sudarinėja priimtiną įspūdį, o europiečiai – išsigimėlių rasė. Baidyklės.

- Tikrai išsigimėliai. – Pakartojo Andrejus. Nors būtent šis žodis jam pačiam atėjo į galvą, bet ištartas garsiai jis įgijo neatimamo ir neabejotino pasmerkimo statusą. Anksčiau jis beveik niekada arba netgi išvis niekada nevartojo šio žodžio apibūdindamas žmonių išvaizdas – tiesiog nebuvo reikalo. Jeigu kažkada ir sutikdavo tokį išsigimėlį, tai buvo stulbinančiu kitų žmonių fone ir todėl žodis „išsigimėlis“ buvo nereikalingas, netinkamas, ir netgi žiaurus, ir nesinorėjo taip sakyti bei galvoti, o čia tiesiog nebuvo kitos išeities, nebuvo jokio būdo pabėgti į mandagumą, išstumti tai, kas suposi aplink jį dešimčia, šimtu veidais. Nustebino ir tai, kad visi jie be išimties buvo sukriošę. Apavę šliūžes arba plastmasinius, bjaurius batus jie brūkšėjo kojomis, virtuliuodami nuo kojos ant kojos ir atrodė, kad kiekvienas jų žingsnis, ir netgi kvėpavimas sukelia didelį vargą. Šalia praėjo šeima – išsigimėlis-tėtis, išsigimėlė-mama, ir dvi dvylikos, trylikos metų mergaitės. Andrejus kaip užkerėtas žiūrėjo jiems iš paskos, negalėdamas atsitraukti nuo keisto, siurrealistinio paveikslo: mergaitės ėjo lygiai taip pat, kaip visi kiti, sudėjusios rankas už nugaros, virtuliuodamos ir netgi tempdamos vieną koją prie kitos, ant jų veidų sustingusi išraiška, kuri atsiranda tikriausiai tik po lobotomijos.

- Tailandiečiai bendrai palyginus simpatiška nacija, o jau štai šio vaizdo fone išvis atrodo labai gražiais, - prakomentavo Endis, su juoku stebėdamas Andrejaus reakciją. – Pažiūrėk, matai daugybę porelių – pensininkas europietis ir tailandietiška mergina? Visos šios merginos – prostitutės, jie kartu pietauja, miega, vaikšto, nuobodžiauja dienų dienas ir kitaip žudo laiką. Už tai joms mokama. Na kartais jie dar ir dulkinasi, aišku. Bet retai. Pažiūrėk, kaip tailandietės limpa prie turistų, matai?

Ir iš tikrųjų, tai buvo neįprasta. Tailandietiškos prostitutės apkabindavo viena arba netgi abejomis rankomis savo klientus, glostė juos, glamonėjo, glaudėsi prie jų. Tai atrodė taip, tarsi jie būtų įsimylėjusiais.

- Būtent tai ir privilioja, pritraukia. Įsivaizduok, koks, pavyzdžiui, pas šį seną skrabalą buvo gyvenimas? – Tęsė Endis. – Bjauri senė-žmona, kurie netgi būdama jauna, niekada taip prie jo nelipo, nežiūrėjo su tokiu adoravimu jam į veidą, nedarė to, ko jis norėjo. Štai pažiūrėk, europietiškos porelės – jie vaikšto kartu kaip darbo partneriai, na jie jais ir yra – partneriais. O čia – „meilė“. Atrodo, kaip tikra, kaip tokia, apie kurią jie net ir nesvajojo. Ir štai šis senas kelmas, jam šešiasdešimt, jis buvo išsigimėliu jau dvidešimties, ir tapo dar didesniu išsigimėliu dabar, jo niekada niekas neglamonėjo, ir nežiūrėjo į jį įsimylėjusiu žvilgsniu, ir štai ši graži dvidešimties metų mergina leidžia su juo laiką, pildo kiekvieną jo norą, ji jam, ir motina, ir žmona, ir meilužė, ir būtų jam kekšė, jeigu jis to norėtų, bet europiečiai – sekse davatkos, kokių pasaulis nematė, taigi kekše jai nereikės tapti. Nejaugi tai nevilioja? Dar ir kaip. Ir kainuoja tai nelabai brangiai.

- Kiek?

- Penkiasdešimt, šimtas dolerių per dieną – kaip susitarsi, galima pigiau, galima brangiau. Ir štai kai tokia lėlytė kabinasi ant jo, jis, kartais, visiškai prieš savo valią pradeda ją įsimylėti, tikėti visomis šiomis nesąmonėmis, kurias ji kabina jam ant ausų, visu šou, ir iš pradžių perka jai kelnaitės, marškinėlius už kelis dolerius, paskui grandinėles bei pakabukus už dešimt, paskui „sulūžta“ jos mobilusis, ir jos akytės užsipildo ašaromis, paskui jos brolis arba mama suserga, ir jis, mūsų pensininkas, vieną gražią dieną pamato save surištą pareigomis, gailesčiu, nesmagumu atsakyti. Gerai, jeigu jam pavyksta atsikratyti jos tūkstančio, kito, pagalba, o būna taip, kad reikalas baigiasi vestuvėmis, ir tada jau ate rami senatvė. Neįlipk į šią balą. Neleisk sau įsimylėti šias naivias akytes. Šios naivios ir patiklios akytės, šios tvarkingos rankytės, kojytės ir užpakaliukai, tas jų švelnumas bei rūpestingumas – ginklas, efektingesnis nei bet koks napalmas arba kulkosvaidis. Bijok kaip ugnies. Įsimylėję tokią prostitutę retai grįžta į normalų gyvenimą.  

- Na štai ir mano viešbutis, Rambuttri Village. – Endis sustojo. – Pas mane čia yra užsakytas kambarys, o tu turėsi pavaikščioti išilgai gatvę ir surasti kur nors laisvą kambarį. Tai bus nelengva, nes jau vėlu, visi viešbučiai užkimšti, bet kažką turėtum rasti. Užeik tyroj ryte, mano 202 kambarys, ką nors sugalvosim dėl tavo skrydžio į Nepala ir dar kai ką papasakosiu.

Andrejus, supratęs, kad lieka vienas, vėl pasijuto nesmagiai, bet gauta informacija jau suteikdavo kažkokį pagrindą tam, kad galėtų pats kai ką pažinti. Atsisveikinęs, jis patraukė išilgai gatvės, užeidinėdamas į vieną svečių namą po kito, spoksodamas aplinkui. Atmosfera buvo keista, nemaloni. Svečių namai keitėsi į restoranus, turizmo agentūras ir masažų salonus, išilgai visos gatvės tekėjo turistų srautai. Daugybė kioskų su maistu, kuris buvo kepamas tiesiog gatvėje ir kurio kvapas pramirko visą orą. Šviežiai išspaustos sultys, gabaliukais supjaustyti arbūzai, ananasai, koksai, papajos, keptos vištienos gabaliukai. Andrejus nupirko keletą ir sukramtė. Buvo skanu. Ir netikėtai jį atleido – nukrito kažkokia foninė įtampa, jis pasijuto neįtikėtinai lengvai ir netgi pradėjo juoktis. Pastebėjo, kad visiems aplinkui nusispjauti į jį, ar jis verktų, ar juoktųsi – viskas čia teka savo vaga, aplenkdama jį. Tai buvo laisvė, kurios jis anksčiau nebuvo patyręs – laisvė būti tarp žmonių ir nebūti susirūpinusių dėl šių žmonių nuomonės. Jis suprato, kodėl jam tie turistai atrodo tokiais bjauriais. Ne, aišku, nepaisant nieko jie buvo bjauriais, bet be to, jie visi buvo šimtą procentų atsipalaidavę, kaip jam atrodė. Niekas nei gramu nesirūpino įspūdžiu, kokį sudarinėja kitiems. Štai stovi žmogus su debiliškai atpalaiduota veido išraiška, su nukarusiu žandikauliu, marškiniai išlindę iš po šortų. Štai kitas – ant kojų sandalai, kuriuos tikriausiai rado šiukšlyne. Dvi bobos-europietės sunkiai leidžiasi laiptais, juokingai ir bjauriai šleivoja, skėsčioja rankomis, idiotiškai žvengia, ir niekam tai visiškai nerūpi!! Būtų galima atsisėsti ant asfalto ir sėdėti gatvės viduryje bei valgyti vištą – niekas neatkreiptų dėmesio – tiesiog apeitų šonu ir viskas.

Kažkas lengvai paėmė už rankos ir Andrejus atsisukęs, su nuostaba pastebėjo, kad tai mergina-tailandietė, aiškiai prostitutė, sprendžiant pagal iššaukiančią aprangą. Jos ilgos kojinės buvo suplėšytos, sijonas suglamžytas. Ji priėjo labai arti ir jis suprato, kad tai visai ne mergina. Kažkas šiurkštaus veido bruožuose, storas makiažo sluoksnis – vaikinas, bet kitu atžvilgiu – Endis buvo teisus – simpatiškai sudėta mergina, putlios apetitiškos kojos, basutės ant kulnų. Pastebėjęs, kad jis spokso į jos kojas, ji iš karto prisiglaudė prie jo ir pradėjo šnibždėti kažką į ausį blogai suprantama anglų kalba, tuo pačiu ištiesusi ranką ir kelis kartus suspaudusi jo kiaušus pro kelnes. Gėda ir susijaudinimas susimaišė ir Andrejus mėšlungiškai pradėjo perklausinėti. Ji vėl pradėjo čiupinėti jo kiaušus ir kai tik atsistojo penis, iš karto griebė jį. Stovėdama prieš jį, ji kažką sakė, bet nuo susijaudinimo Andrejus negalėjo pagauti akcento. Pagaliau jis nusiramino ir suprato, kad jam siūlo „nuostabų masažą“ vos tik už du tūkstančius batų. Du tūkstančius padalinti iš keturiasdešimties jam ne iš karto pavyko, bet kai pagaliau paskaičiavo, suprato, kad penkiasdešimt dolerių – daugoka, palyginus su kainomis, apie kurias kalbėjo Endis. Bet derėtis, kai kalbama apie seksą, buvo labai nejauku. Lady-boy pradėjo tempti jį už rankos ir Andrejus mechaniškai ėjo jam iš paskos, karštligiškai galvodamas, ką daryti toliau. Jau taip iš karto prarasti penkiasdešimt dolerių jis nenorėjo – už šiuos pinigus jis galėjo pragyventi čia dvi dienas!

Jis sustojo ir lady-boy vėl pradėjo spaudinėti jam penį, ir kažką murmėti, kviečiančiai ir švelniai šypsodamasis.

- Five hundred baht, - praburbėjo jis. - Five hundred baht – one hour.

Draugiškas „merginos“ veidas netikėtai perkrypo. Per vieną akimirką jis pavirto piktu ir kaprizingu. Kažką garsiai ir agresyviai ji pradėjo sakyti savo kalba, kuri jau neskambėjo melodinga, kaip iš pradžių, kai ji kviečiamai ištempdavo balsius. Jam pasirodė, kad ji tuoj trenks jam, ir pasiruošė atsakyti smūgiu, bet staigiai prisiminė Endžio patarimą – niekada, jokiose aplinkybėse nesukelt skandalo ir jau tuo labiau muštinių. Jausdamasis bailiu, jis vis dėlto privertė save nusišypsoti ir taip šypsodamasis, padarė žingsnį atgal. Ji laikė jį už marškinių ir toliau atžariai kažką kalbėjo. Toliau šypsodamasis, Andrejus padarė dar vieną žingsnį atgal. Ji piktai truktelėjo ranka ir pasigirdo besiplėšiančių marškinių garsas. Paleidusi jį, ji dar kelias sekundes stovėjo prieš jį, tarsi laukdama skandalo kilimo, o paskui staigiai apsisuko ir išėjo.

Andrejus stovėjo ir jautėsi kaip subinėje. Stulbino, kad draugiškas ir švelnus veidas per akimirką pavirto neapkenčiančiu. Tai reiškė tik vieną – Endis buvo teisus ir šios būtybės iš tikrųjų niekada nejaučia to, ką galima būtų atspėti iš jų meilių šypsenų. Aplinkui buvo daugybė žmonių ir čia Endis buvo irgi teisus, nė vienos dvasios nesudomino tai, kas vyko tarp jo, ir prostitutės. Niekas netgi nepažiūrėjo į juos. Ir vėl Andrejus pajuto visiškai neįprastą visiško liaudies minios apsimestinumo jausmą. Tame buvo ir pliusai, ir minusai. Pliusus reikėjo išmokti išskirti, o minusų reikėjo atsikratyti. 

- Na kaip rezultatai, kalnų gyventojau?

Pažįstamas balsas!

- Nejaugi taip nieko ir neradai? – paklausė Endis, rodydamas į kuprinę, kuri ir toliau kabėjo ant Andrejaus nugaros.

- Kambario – ne, kol kas neradau, už tai vos nepakliuvau į nemalonią padėtį.

Ir Andrejus, mikčiodamas, trumpai papasakojo apie įvykusį.

- Na... lady-boy dar labiau agresyvūs negu paprastos prostitutės, su jais reikia atsargiai... Jo... panašu, kad tau reikalinga ne viena pamoka, nes tu čia pražūsi... Padarykime štai ką. Gyvenu vienas, o lova pas mane dvigulė. Gali pernakvoti šią naktį pas mane. Štai raktas, kol kas eik ten, o aš – į „Seven Eleven“, nupirksiu ką nors pavalgyti, nenoriu šiandien vakarieniauti kavinėje, noriu paskaityti ir kai ką padaryti kompiuteryje. Ir ateičiai įsimink: jokių prostitučių, kol neapsigyvenai kur nors ir nepalikai ten savo dokumentų ir kitų vertingų daiktų. Pas prostitutes eik, turėdamas maksimumą kelis tūkstančius batų, beje, viskas – skirtingose kišenėse. Jeigu patenki į nemalonią situaciją, bent jau nebrangiai išsisuksi.

- O čia kambariuose yra seifai?

- Seifai yra priimamajam ir kartais kambariuose, bet niekada nepalik pinigų nei ten, nei ten.

- ?? O kur tada juos palikti?

- Klausimas nelengvas, kai keliauji vienas. Na įsivaizduok sau – kur lįs vagys, jeigu atsidurs tavo kambaryje, jeigu ten yra seifas?

- Į seifą...

- Va būtent. Ir negalvok, kad seifas bus jam rimta kliūtimi. Atsitiktiniai žmonės į kambarį neįlįs. Jeigu įlįs, tai „savi“, su kažkieno iš viešbučio pagalba. Todėl į seifą arba, jeigu nėra seifo, į stalo stalčių, arba kokį nors krepšį, padėk apie šimtą dolerių. Jeigu turi negaliojančią arba netikrą kreditinę kortelę, tai ir ją kartu – aš specialiai turiu tokias korteles su savimi. Jeigu vagys ras tavo „vertybes“, jis pagalvos, kad jam pasisekė – šimtas dolerių grynais, o dar ir kreditinė! O jeigu jis nieko neras, ieškos kol neras ko nors vertingo, o jeigu nieko neras, tai tiesiog iš pykčio gali viską suplėšyti arba sugadinti – brangiau kainuos.

- O tai kur laikyti pinigus, tikras kreditines ir pasą?

- Ten, kur jų niekas neieškos. Paimk maišelį, mesk ant dugno pinigus, dokumentus, iš viršaus – kelis butelius su vandeniu, tegul viršuj mėtosi tavo purvinos kelnaitės ir pakabink maišą koridoriuje, labiausiai matomoje vietoje. Į tokį maišą niekas nelįs, o labaisiais atbaidys tavo purvinos kelnaitės – jie visi čia labai linkę bodėtis – netgi preziką nuo savo penio numauna su servetėle.

- Geras!

- Tai bentJ - Endis nusišypsojo ir lengvai pliaukštelėjo Andrejui per užpakalį. – Eik, įsikurk, aš grįšiu už dešimties minučių.

 

Tą vakarą Andrejus taip nieko ir nepadulkino. Endis atsitempė į kambarį du butelius pieno, bandeles ir rūkytų vištienos sparnelių pakelius, ir jie abu valgė visą tai su dideliu apetitu, tęsdami pokalbį. Endis, tuo pačiu žygiu, kažką žymėjo savo bloknote – susidarinėjo toks įspūdis, kad laikas jam niekada nepraeidavo veltui ir netgi, kai jis nieko nerašė, ir nesakė, jo veidas neįgydavo tuščio beprasmiškumo atspalvio, kuris būdingas nuoboduliui. Prisimindamas apetitiškas lady-boy-aus šlaunis, jos dailias kojas ant kulnų, atidengtą tamsią, švelnią nugarą, Andrejų kankino mintis, kuo greičiau nueiti ir išdulkinti kokią nors panašią būtybę, bet atslinkdavo mieguistumas, ir pokalbis buvo įdomus. Andrejus, pavyzdžiui, sužinojo, kad prostitučių krūtis reikia laižyti su tam tikru apdairumu. Būna taip, kad šios krūtys suteptos kokiais nors migdomaisiais vaistais ir vietoj sekso gausi tik galvos skausmą kelioms dienoms ir prarasi viską, ką turėjai. Endis nebandė jo išgąsdinti. Jis paaiškino, kad visos šios nusikaltimų galimybės nors ir egzistuoja, bet labai retai pasitaiko, pavyzdžiui, jis, Endis, nė karto su kažkuo panašiu nesusidūrė, bet vis dėlto reikia žinoti, kad tai įmanoma, ir, be to, daug priklauso nuo pačio žmogaus. Jeigu atrodai esąs silpno būdo, fiziškai nestipriu, lengvai pasiduodančiu įtakai, jeigu tu esi su dideliu krepšiu, tai vagystės arba apiplėšymo tikimybė, natūralu, kad padidėja, ypač naktį. Taip pat būtina išmokti atpažinti prostitutes. Tos, kurios atvažiuoja čia iš įvairių Tailando regionų sezoniniams uždarbiams, dažnai būna švelnios ir paklusnios, tuo tarpu rykliai, kurie smaginasi čia nuolatos, gali būti pavojingais, bet juos ir nesunku atpažinti, nepaisant visas vaidmeniškas šypsenas, pagal jų plėšrūnišką išvaizdą, pagal visiško pasitikėjimo savimi požymius, kurių negali paslėpti netgi pirmos klasės aktorius. Čia daugybė prostitučių, todėl veikia taisyklė: „abejoji – reiškia ne.“ Jeigu yra abejonė – atsisakyk ir eik toliau – visada rasi kažką, kas tau tiks.

Susijaudinęs nuo šių pasakojimų ir jausdamasis pasitikinčiau, Andrejus vėl patraukė žemyn, į tą pasaulį, kur mergaitės ir berniukai taip visapusiškai prieinami.

- Eik, - padrąsino jį Endis. – Dabar vienuolikta vakaro, pats laikas paieškoms. Dabar gatvėje likę tie, kas nerado kliento arba ko klientai nerado. Tai – geriausia, kaip keistai beatrodytų, nes jie pralaimėjo konkurentinėje kovoje su įkyresniais ir atkaklesniais draugeliais. O tau kaip tik įkyrumas ir atkaklumas nereikalingi – daug maloniau dulkintis su paklusniomis ir kukliomis mergaitėmis, negu su rykliais, kurie tavęs neklausys, o patys darys tai, ką norės, greitai pasieks orgazmą, ir užbaigs reikalą. Na, o vėliau, arčiau nakties, jie jau nesideri – penki šimtai batų visus tenkina.

Andrejus patikrino savo amuniciją, kaip prieš žygį į karą: du prezervatyvai, miramistinas, tūkstantis batų. Nieko nereikalingo.

- Pas tave tik du prezervatyvai? Per mažai, - prakomentavo Endis. - Pirmą preziką gali tiesiog sugadinti, pavyzdžiui numesi ant žemės. Antras dėl skubėjimo gali tiesiog suplyšti. Trečias bus reikalingas paprastam seksui, o ketvirtą galėsi užmauti ant merginos pirštų, kad ji tave padulkintų į užpakalį. Tuo labiau, jeigu rasi lady-boy-ą, jo peniui irgi reikės prezervatyvo. Visada turėk su savimi apie dešimt, o štai mirastiną palik, kam tau šis buteliukas kelnėse, kuris, beje, sukels merginai nerimą.

- Bet jeigu ji man čiulps, aš galėsiu iš karto patepti penį, - paprieštaravo Andrejus.

- Čiulpti? – Prajuko Endis. – Ji tikrai nečiulps, neabejok tuo. Nebent tik prezervatyve.

- Kodėl??

- Nes mes pasaulyje, kur nėra sekso, argi pamiršai?

- Gal jie bijo užsikrėsti?

- Ne, labai abejoju. Čia, visų pirmą, ir taip kiekviena trečia kažkuo užkrėsta, tame tarpe ir AIDS, o antrą, jeigu norėsi padulkinti ją ar jį be prezervatyvo, beveik kiekvienas sutiks be ilgų įkalbinėjimų. Ne tame reikalas, tiesiog jiems tai ne seksas, o darbas, be to, jie labai pasišlykšti viskuo. Paimti į burną... štai tai... brr... – jiems tai bjauru. Galima, aišku, sumokėti dar tūkstantį ir priversti vis dėlto padaryti tai, bet jie čiulps, periodiškai su pasišlykštėjimu spjaudami visas susikaupusias seiles, ir šis fiziologinis natūralizmas kartus su atitinkama jų veidų išraiška, atmuš visą tavo norą. Taigi tai laimės klausimas – jeigu pasiseks, čiulps be prezervatyvo, bet labai nesitikėk to. Čia išvis daug priklauso nuo laimės, ir patirties atpažinti žmogaus charakterį.

- Tai jeigu man pasiseks, ji čiulps be prezervatyvo?

- Tu nori pasakyti „jis“? Juk dabar įsivaizduoji būtent lady-boy-ą?

- Taip. – Pradėjo juoktis Andrejus. – Labai norisi pabandyti būtent berniuką-merginą. 

- Na pačiulps ir nieko baisaus. Oraliniu būdu, greičiausiai, niekuo neužsikrėsi, na ir paskui galėsi praplauti penį miramistinu, kai grįši – valanda, pliusas-minusas, nieko neišspręs. Nors... ne, gal imk miramistiną. Dievas žino, kas ten pas jus gali atsitikti dėl tavo patyrimo stokos. Ir dar – pačiame Kao-San daugiausiai pačios aktyviausios prostitutės. Prasivaikščiok lygiagrečia gatve, išilgai kelio – ten stovi suoliukai, tamsu ir nieko nėra. Pačios kukliausios gali sėdėti ten, ant tų suoliukų – jos labiausiai tau tiktų.

Išėjęs į gatvę, Andrejus vėl pajuto aną skausmingą ažiotažą, kuri sukeldavo šio prieinamo ir atviro sekso atmosfera. Į pirmą prostitutę, priėjusią prie jo, jis netgi bijojo pažiūrėti, kalbėjo su ja nuleidęs akis – atrodė, kad visas aplinkinis pasaulis žiūri į jį, aptarinėja ir smerkia. Paranoja. Nuo gėdos jis nesugebėjo dėl nieko susitarti ir patraukė toliau. Mergina atsikabino ir čia pat priėjo kita. Dabar jau jam užteko drąsos pažiūrėti jai į veidą, bet jokios jėgos negalėjo priversti apžiūrėti jos kūną, kad galėtų suprasti – tinka ji jam, ar ne, be to, jis vis dėlto norėjo berniuko.

Penktą ar šeštą jis vis dėlto sugebėjo apžiūrėti. Simpatiškas kūnas – juodukė, aksominė oda, tik jam nelabai patiko daugelio merginų pėdos – išskėsti pirštai, kaip pas beždžiones, visiškai jo nejaudino, ypač, jeigu prie to pridedi jų keistą eisenos manierą – plačiai statyti kojas, tarsi išmetant jas į priekį. Kaip bebūtų keista, atrodė, kad būtent lady-boy-jai atrodo kaip nuostabios, patrauklios merginos, bet tie, kuriuos sutiko Kao-San, atrodė pernelyg įžūliais, nors nuo susijaudinimo pažiūrėjus į juos ir suprantant, kad čia galima padulkinti kiekvieną, Andrejui net užgniauždavo kvėpavimą.

Išėjęs į lygiagrečią gatvę, Andrejus lėtai ėjo išilgai jos. Buvo labai tamsu ir nesimatė nieko, kas galėtų būti tinkamu objektu. Ant suoliukų miegojo benamio tipo seniai, kartais sėdėjo keli, neapibrėžto amžiaus ir išvaizdos, žmonės ir rūkė, bet tai aiškiai buvo ne lady-boy-jai. Pasidarė aišku, kad šiandien nieko neišeis ir nuo šios minties netgi atsirado palengvėjimas – atsiliepė nervinė įtampa, kuri, pasirodė, laikė jį kaip gniaužtuose viso šio vaikščiojimo metu. Be to, Andrejui pasirodė, kad Endžio interesas jam nebuvo betikslis ir jis beveik neabejojo, kad, kai naktį grįš ir atsiguls į jo lovą, ne iš karto užmigs. Ir išvis, įsivaizdavęs Endį, jo vyriškai simpatišką veidą, stiprų ir proporcingą kūną, Andrejus suprato, kad jis visiškai ne prieš tokią įvykių eigą.    

 

 

 

 

<< Back

Forward >>