« Maja »

Tomas 3: « Kietosios upės, marmurinis vėjas »

Skyrius 06

Du mėnesiai, praleisti ant kalvos, Džeinei atrodė kaip ištisi metai. Niekada dar jos gyvenimas nebuvo toks prisotintas, kaip dabar. Temo čia labai anksti – jau septintą buvo tamsu ir galbūt dėlto, jau dešimtą valandą šis mažas pasaulis visiškai išmirdavo. Iš pradžių Džeinė iš įpročio sėdėjo iki vidurnakčio ir ilgiau, bet palaipsniui įsiliejo į bendrą dienos režimą, ir visiškai to nesigailėjo. Buvo labai smagu prabusti penktą ryto, kai dar viskas buvo panerta po tirštu rūku. Apie šeštą rūkas išsisklaidydavo, o septintą pirmi saulės spinduliai galutinai nustatydavo giedrą ir gražų orą. Dažniausiai ji nakvojo savo kambaryje, bet kartais pasirinkdavo kokią nors trobelę, kurių čia buvo nemažai visoje teritorijoje – ir botaniniame sode, ir netgi tvenkinio viduryje (ir tada jau ketvirtą rytoj antys pradėdavo kvarkti, darbuotis ir buvo smagu prabusti nuo jų linksminimosi garsų), ir viduryje atviro lauko. Kai kurios labai mažos trobelės slėpėsi tankiose bambukų giraitėse – tokiose tankiose, kad neprakiši ranką. Toks stambių, rankos storio bambuko stiebų „pluoštas“ buvo tik 4-5 metrų pločio, iš vienos pusės reikėjo padaryti praėjimą, o viduje giraitė praretėdavo ir palikdavo vietą trobelei (tikriausiai anksčiau viskas buvo atvirkščiai – iš pradžių pastatė trobelę, o paskui tankiomis eilėmis sodino bambuką). Džeinei kartais patiko pabėgti nuo vidinio pasaulio į visiškai izoliuotas vietas.

Botaninis sodas nenuvylė jos lūkesčių. Čia buvo atvežti įvairiausi augalai iš viso pasaulio kampelių, bet jų parinkime nebuvo kokios sistemos, jie, matyt, buvo parenkami pagal vien tik išvaizdą ir unikalumą. Džeinė susipažino su Nepra, kuri vadovavo šiam žaliam pasauliui, kartu su savo padėjėjomis – nepalietiškomis ir tibetietiškomis merginomis - ir išgirdo iš jos daug įdomių pasakojimų apie šiuos „žalius snukius“, kaip čia juos buvo priimta vadinti, apie jų ypatybes, išplitimo arealą, su jais susijusius atradimus. Pasakojimai buvo ne tik įdomūs bet ir labai įvairūs, todėl Džeinei sunku buvo juos įsiminti, tuo labiau, kad jai sunkiai sekėsi vien tik perprogramuoti savo smegenis į humanitarinius dalykus. O jau kalbėti apie kokių nors paukščių lotyniškų pavadinimų įsiminimą - kol kas jai tai atrodė visiškai nesuvokiamu dalyku. 

Ir iš tikrųjų čia augo sekvojos! Didžiuliai, dvejų metrų skersmens kamienai kilo, tikriausiai, penkiasdešimt metrų į viršų. Jų čia buvo daug įvairių rūšių, kai kurios prie pat pagrindo sudarinėjo visiškai neįsivaizduojamus šaknų labirintus – šaknys kilo virš paviršiaus kaip plokščio, vos tik penkių centimetrų pločio ir aukštos – iki metro aukščio – sienos ir tarp dviejų tokių šaknų-sienų galima buvo gulėti su knyga ir nematyti savęs nuo dviejų metrų atstumo. Džeinė bandė įsiminti jų rūšis ir iš kur jie atvežti, bet kol kas metė šį reikalą – ir be to buvo ko pasimokyti. Mikrobiologija, genetika, biochemija, geologija, mineralogija, kristalografija, embriologija, citologija – kas galėtų pagalvoti, kad visa tai ją kada nors pradės dominti? Endis buvo teisus – iš pradžių sekėsi sunkiai, bet paskui baimės ją atleido. Iš vienos pusės, čia niekas nieko iš jos nereikalavo ir ji galėjo laisvai užsiėminėti kuo norėjo, savarankiškai planuodama savo darbo dieną. Iš kitos pusės, tokio geranoriško dėmesio sąlygose susidomėjimas gyvenimu ir mokslais augo, ir stiprėjo savarankiškai. Žinoma, kai kas buvo reikalaujama iš jos, bet to esmė buvo visiškai netikėta – faktiškai, iš jos buvo reikalaujama tik tai, kad ji mokintųsi. Nesvarbu ko ir nesvarbu kokia tvarka, ir nesvarbu pas ką, ir pagal kokį planą. Mokindamasi ir skirdama tam šešias valandas per dieną, ji tuo pačiu pateisindavo, jos darbdavių požiūriu, savo atlyginimą, kuris nuolatos buvo pervedamas į jos banko sąskaitą. Tai ją ir toliau stebino, bet jau vis mažiau jaudino. Mokslinių disciplinų sąrašas, kuris jai buvo siūlomas laisvam studijavimui, buvo toks platus, kad frazė „nesvarbu ką“ visiškai neatrodė hiperbolizavimu. Į jį įeidavo ir istorija, ir sociologija, ir netgi marketingas bei etnografija. Džeinė buvo beveik tikra, kad jeigu ji norėtų studijuoti topologiją arba nelinijinę logiką, botaniką arba lotynų su senovine graikų kalbas, tai ir dėl to niekas nebūtų prieš, o netgi surastų padėjėją. Bet kokiu atveju ir botanikai, ir tikri matematikai, ir įvairių kalbų specialistai čia buvo, tuo ji jau įsitikino. Ir kas gi vienijo visus šiuos žmones? Tai likdavo paslaptimi. Paslaptimi likdavo ir tai, kaip ši skirtingo plauko kompanija likdavo rentabili nepaisant aukštų atlyginimų ir akivaizdžiai aukšto pridėtinių išlaidų, susijusių su šios kalnų gyvenvietės egzistavimo palaikymu, lygio.

Džeinė spėliojo, kad vietoj egzaminų čia buvo priimta „liudijimų“ sistema: tie, kas kartais ją mokino, darė ataskaitą apie tai, kaip jai sekasi, ant kiek ji susidomėjusi ir energingai įsisavina medžiagą. Ir šiuo atžvilgiu ji buvo visiškai rami, nes savarankiškam mokymuisi su malonumu leisdavo daugiau nei šešias valandas per dieną. Iš esmės, nuo penkių ryto iki dešimties vakaro mokymasis buvo nepertraukiamas, tai yra... septyniolika valandų?? Kai nustatė šį skaičių, nustebo – niekada gyvenime ji neskirdavo tiek laiko mokymuisi, o tuo labiau jausdama tokį malonumą nuo to. Na, žinoma, iš šių septyniolikos valandų jai reikėjo išbraukti maždaug pusvalandį, kurį ji prarasdavo energetinės įrangos ir kitų elektroninių prietaisų profilaktikai. Dabar ji prižiūrėjo ir saulės baterijų sistemą, ir didžiulį bufer-kondensatorių, kuriame kaupėsi energija, ir abu reaktorius, kurie dirbo maždaug ketvirtadaliu savo galingumo (tiesa, kol kas ji nežinojo, kur būtent jie siuntė gautą energiją, nes vidinis suvartojimas buvo visiškai aprūpintas saulės baterijomis), ir keturis liftus, du iš kurių buvo konservuoti, ir nenaudojami, nes dviejų kitų pilnai užtekdavo, tuo labiau, kad dauguma mieliau lipo laiptais. Tai buvo dalis jos naudingo darbo, taip sakant, aptarnauti bazę, ir kiek ji galėjo pastebėti, daugelis kitų žmonių taip pat dirbo ne ilgiau nei dvi valandos per dieną, kažkas užsiėminėdamas elektros instaliacijos profilaktika, kažkas kondensavimu, dar kažkas apšvietimu arba tam tikrų kitų paslaugų aptarnavimu, aptarnaujančio personalo vadovavimu ir taip toliau. Visų šitų užsiėmimų reguliavimui tarnavo labai paprastas stendas su kortelėmis su vardais. Tam tikro žmogaus „kišenėje“ buvo elektroninės kortelės su jam skirtų darbų apibūdinimu ir failu-aprašymu, kuriame šitie darbai buvo aprašyti labai detaliai. Ten pat buvo „pavadavimo“ kortelės, kuriose buvo nurodyta – kokius dar darbus šis žmogus galėjo atlikti arba turėjo kvalifikaciją atlikti ir sąrašas tų, kas galėjo jį pavaduoti būtinybės atveju. Jeigu kažkas dėl tam tikrų priežasčių buvo užimtas kitais reikalais, jis tiesiog perduodavo savo korteles kitiems ir tokiu būdu joks darbas niekada nebuvo apleistas arba užmirštas. Kadangi mokslininkų bazėje buvo pakankamai daug, tai nepaisant techninių įrenginių ir visokiausių įmanomų ūkinių poreikių gausumo, toli ražu ne visi turėjo kiekvieną dieną dalyvauti darbinės veiklos sistemoje, taigi dauguma kaitaliojosi kas savaitę arba kas mėnesį – kaip kam buvo patogiau. Tuo pačiu buvo aprūpinamas kiekvieno kvalifikacijos palaikymas.

Tvarka šiame skruzdėlyne buvo pavyzdinga, bet tuo pačiu neįkyri ir Džeinė jautė malonumą nuo to, jog jautėsi naudinga šio sutvarkyto, darbinio mechanizmo dalimi. „Būti mechanizmo dalimi...“ ši frazė visada asocijavosi tik su beviltišku, mirtinu nuoboduliu, bet čia viskas buvo kitaip. Viskas, pasirodė, priklausė tik nuo tavęs paties ir nuo aplinkinių žmonių – jeigu gyvenimas įdomus, tai ir būti mechanizmo dalimi gyvenant šį gyvenimą irgi labai įdomu.

Bazės išplėtimas iš uolos vidaus buvo atliekamas nuolatos ir Džeinė galėjo tik atspėti – kokį mastą įgijo šie darbai. Ji kartais užeidavo pas architektus ir stebėjo, kaip buvo projektuojama eilinė patalpa. Kartais ji leidosi žemyn – į patį „skrandį“, kaip jį vadindavo – į  tą vietą, kur šiuo momentu vyko uolienos išėmimas. Kartais uolieną iš pradžių suminkštindavo chemikalais, bet dažniausiai buvo dirbama senoviniu būdu – paprastais skeliamaisiais kūjais. Išėmus tam tiktą uolienos tūrį, vidinę ertmės dalį sutvirtindavo metalinėmis arkomis ir betonu, saulės spindulių bangolaidžių sistema apšviesdavo naują salę saulės šviesa ir padirbus interjero specialistams, išeidavo pats prasčiausias, saulės apšviestas kambarys, kuriame galima, ir gyventi, ir dirbti. Per du Džeinės buvimo čia mėnesius, buvo visiškai nuo nulio sukurta didžiulė požeminė salė dvidešimties metrų platumos, šimto ilgumos ir septynių aukštumos, ir dabar ją pradėjo dalinti į mažesnes patalpas, kurios sudarys dviejų aukštų laboratorija, kurios paskirtis Džeinei nebuvo žinoma. Kažkada pagavusi būsimą laboratorijos šeimininką Džerį, barzduotą trisdešimt penkerių metų vyrą, jai pavyko iškratyti iš jo tik tiek, kad laboratorija užsiminės kelių įdomiausių hipotezių apie intronų vaidmenį tyrimais. Džeris buvo visiškai ne prieš papasakoti jai ir detaliau apie viską, bet jos pasiruošimo lygis buvo labai žemas, kad ji suprastų bent jau mažiausiai iš to terminų ir frazių konglomerato, kuriuo jam pavyko apiberti ją per tris minutes, po ko ji pati jį sustabdė. Pripažinusi savo pralaimėjimą ir pagerbta stipriu rankos paspaudimu, Džeinė patraukė savo reikalais, pakeliui, užėjusi pas Martą, ką patarė jai Džeris, kuri vedė genetikos užsiėmimus. Marta – aukšta, dvidešimt penkerių metų mergina, išreikštos europietiškos išvaizdos su didelėmis išraiškingomis akimis ir putliomis lūpytėmis, stipriomis šlaunimis ir pakankamai didelėmis krūtimis – ta, su kuria Džeinė susipažino pačią pirmą dieną, per penkias minutes paaiškino jai, kad genai, iš kurių susideda DNR, susideda iš fragmentų, kurie ir vadinasi „intronais“. Baltymo sukūrimo procesas, apytiksliai sakant, susideda iš dviejų etapų. Iš pradžių formuojasi informacinė, ribonukleino rūgštis, trumpa – RNR arba kitaip matricinė RNR, dar trumpiau mRNR. Šis susiformavimas įvyksta elementaraus komplementarumo principu. Prie kiekvieno konkretaus nukleotido, iš kurių susideda genas, gali prieiti tik konkretus kitas, kuris papildys jį – tai yra „komplementarus nukleotidas“. Ir jeigu genas susideda iš apibrėžtos nukleotidų sekos, tai į grandinę prie jo gali įsitaisyti tik tam tikra kitų nukleotidų seka (šis procesas vadinamas „transkripcija“), kuri, paskui, nutrūkusi nuo vietos ir sudaro tą matricą, kurioje tiksliai tokiu pat principu bus formuojamas tam tikras baltymas. Natūralu, kad pirmiausiai mokslininkų dėmesys buvo nukreiptas į patį transkripcijos procesą ir ilgą laiką nebuvo pastebėta tai, kad genai yra neištisa koduojančių atkarpų grandine, o turi nekuoduojančius intarpus, ko dėka mRNR atsiradimo procese atitinkamoje vietoje taip pat atsiranda tarsi nereikalingos, nekoduojančios atkarpos. 

Priklausomai nuo to, kaip vystėsi mokslas, pasirodė, kad intronai vaidina, ką ir galima buvo numatyti, labai svarbų vaidmenį. Iš pradžių buvo pastebėta, kad jie atsakingi už mRNR išėjimą už branduolio ribas, juk jeigu mRNR transkripcija įvyksta branduolio viduryje, tai pats baltymas su mRNR pagalba formuojasi už ląstelės branduolio ribų. Branduolys atskirtas nuo viso kito ląstelės turinio galinga sienele, kurią perkirsti gali tie, kas turi atitinkamą „pažymėjimą“. Paskui iškilo prielaidos manyti, kad intronai, be viso kito, yra ir pagrindiniais tokio fantastiškai įdomaus reiškinio, kaip „epigenetika“, dalyviais ir kadangi būtent epigenetika kelia ypatingą interesą bazės gyventojams, tai rimto protrūkio šioje srityje tikslui, ir statomas ši galingas požeminis statinys, pilnas šiuolaikiškiausios įrangos. Klausyti Martą, kaip ir visus kitus, galima būtų amžinai, bet daug naudingiau būtų iš pradžių įsavinti bent jau genetikos pagrindus. Vidiniame bazės tinklapyje Džeinė sužinojo, kad kiti rimti genetikos kursai prasidės liepos mėnesį ir dėstys būtent Marta, todėl ji iš karto ir užsiregistravo, jausdama džiugią nuojautą. Kitą dieną ji gavo elektroniniame laiške moksliškai-populiarių genetikos knygų sąrašą, kurias kiekvienas būsimas kursų dalyvis galėtų perskaityti, kad lengviau įsavintų medžiagą, o galėjo ir neskaityti visai.

 

Dar iš tų septyniolikos valandų reikėjo išbraukti tą laiką, kuris buvo skirtas įvairiems sportiniams užsiėmimams – nuo valandos iki dviejų per dieną. Bazės teritorijoje buvo pakankamai didelis sporto kompleksas po stogu, susidedantis iš trijų susisiekiančių didelių salių. Nuo rugsėjo iki gegužės kompleksas saugojo nuo galingos saulės, po kuria sunku buvo ištveri netgi vieną setą, o vasarą nuo liūčių. Jame buvo penki teniso kortai, kurie užimdavo vieną komplekso sekciją. Dešimt stalo teniso stalai, penki standartinių dydžių bokso ringai – keturi ant keturių metrų ir aikštelė badmintonui - sudarinėjo antrą komplekso sekciją. Dvi mini-futbolo aikštelės, didelė treniruoklių salė ir trys įvairių dydžių saunos sudarinėjo trečią kompleksą. Sporto kompleksas niekada nebuvo tuščias, taip pat, kaip niekada nebuvo ir takeliai, iškloti specialiai bėgimo mėgėjams, kurie tai pakildavo į viršų, tai leidosi žemyn, vingiuojantys tarp sekvojų ir tvenkinėlių. Džeinė iš pradžių pagal inerciją naudojosi liftu, kai leidosi žemyn aptarnauti reaktorius, bet jau po kelių savaičių, iš apačios, kur buvo reaktorių salė į viršų, į septintą aukštą, pradėjo bėgioti, pati to nepastebėdama. Patiko, kad aplinkui nėra nieko ligoto, senoviško. Tokioje aplinkoje Džeinė greitai pavirto stipriu, lanksčiu gyviu ir jai tai labai patiko.

Daugiausia tyrimų, atliekamų laboratorijose, lietė medicinos klausimus, nors ir iš esmės netradicinės, bet vis dėlto daugelis turėjo medicininį išsilavinimą ir patirtį praktinėje medicinoje, taigi bet kokios traumos arba atsitiktinės ligos buvo gydomos čia pat, tarp bazės sienų.

 

Atėjo birželis ir kiekvieną naktį, o kartais ir dienomis, kalvą prausė smarkios liūtys. Tuo pačiu buvo karšta ir Džeinė tiesiog mėgavosi lakstydama po šiuo lietumi takeliais tarp žalių snukių sąžalynų, tarp išdidžiai žingsniuojančių povų, iš už krūmų žvilgčiojančių lemūrų, tarp pušų vaikščiojančių burundukų, tvenkiniuose besivartaliojančių ančių, jai iš paskos lakstančių ir žaismingai lojančių Labradorų ir Koli, ir virš galvos skraidančių didžiulių papūgų su dar didesnėmis, pusės metro ilgio uodegomis, virš kurių dar aukščiau suko savo lėtus ratus rūstūs ereliai. Endis išskrido kažkur į Malaiziją arba Tailandą. O gal į Indoneziją – kažkur ten, sprendžiant pagal fragmentinę informaciją, buvo kitas laboratorijos skyrius, užimantis ar tai visą salą, ar tai dalį jos. Džeinė nesiekė išstudijuoti vidinės organizacijos struktūros, o kiti neskubėjo supažindinti jos su detalėmis. Paskutiniu laiku daugiausiai laiko ji praleidinėjo su Poliu Verdje, kuris mokino ją, kaip keistai tai beskambėtų, fizikos. Skirtumas tarp fizikos, kurią ji žinojo ir tos, kurią jis parodė jai, buvo stulbinantis. Žinios, kurias išnešė iš universiteto, buvo fragmentiškos ir negyvybingos, tuo tarpu Polis, norėdamas prailiustruoti savo požiūrį į fiziką, pracitavo jai Eriko Rodžerso frazę apie tai, kad tikras fizikas – tas, kuris jaučia mėgavimąsi nuo svorio jėgos veikiamo krentančio daikto vaizdo. Jie pradėjo nuo elektros – dalyko, kuris, atrodė, tiesiog negali slėpti savyje nieko paslaptingo, bet, vis dėlto, kiekvieną kartą Džeinė išeidavo iš užsiėmimo, jausdamasi taip, tarsi atvėrė kelis naujus, nuostabius mokslo puslapius. Elektra ir magnetiškumas dar ir todėl buvo labai čia, bazėje, gerbiami, nes biologiniai tyrimai reikalavo tikslių ir specifinių jų žinių. Joks mikrobiologas, citologas arba genetikas negalėtų būti savo srities specialistu, jeigu neturėtų plačių žinių apie elektrą ir magnetiškumą, todėl kartu su Džeine į Polio lekcijas ateidavo ir tie, kas tik pradėjo mokytis biologijos, ir tie, kas jau seniai yra pripažintais specialistais. Neretai į užsiėmimus ateidavo ir Džeris, ir tada darėsi ypač įdomu, nes jis buvo begalinių pavyzdžių apie tai, kaip tam tikros, atrodo, abstrakčios elektros teorijos galėjo būti panaudotos biologiniuose tyrimuose, šaltiniu.   

 

Liepos mėnesį vėl pasirodė Endis ir pasiūlė Džeinei pailsėti nuo mokslų, ir palakstyti kalnais. Ji su malonumu sutiko. Kartu su jais į „bėgimą“, kaip jie tai vadindavo, susiruošė dar keli žmonės. Atskridę į Luklu anksti ryte, jau apie pietus jie buvo Namče. Margi svečių namai sutiko juos margomis tibetietiškų vėliavų juostelėmis, o tibetietiškų trimitų, atsklindančių iš vienuolynų, garsai papildė Namče atmosferą, kuri tai pasirodydavo iš už debesų, tai vėl pasislėpdavo už jų. Jie apsigyveno nedideliame, maždaug 30 kambarių, bet labai jaukiame viešbutyje. Čia juos jau laukė ir, akivaizdžiai, ne pirmą kartą. Viešbučio aptarnaujantis personalas savo elgesiu labai primindavo personalą, dirbantį bazėje ir Endis patvirtino Džeinės spėliojimą.

- Taip, šis viešbutis mums priklauso. Iš vienos pusės, Namče patinka mums kaip mikro-bazė tiems, kas nori čia, Everesto rajone, pabėgioti, o iš kitos pusės, turistinio sezono įkarštyje jis atneša mums pelną.

- Jūs uždirbate ir viešbučių versle?

- Taip. Tai patogus ir pelningas verslas. Turizmas amžinas ir dar daugiau – jis auga ir augs. Jeigu kažkam atrodo, kad pagrindiniai pinigai sukasi aplink naftos, energetikos arba bankų pasaulį, jis labai klysta – bendroji visos pasaulinės turistinės šakos apyvarta dar dvidešimt pirmo amžiaus viduryje buvo pirmoje vietoje, aplenkė viską, ir, iš tikrųjų, tai lengvai paaiškinama.

Jie sėdėjo aštuoniese prie didelio stalo ir po nelengvo septynių valandų ėjimo pietūs turėjo būti nepaprastai skanūs.  

- Jeigu nori skalbti baltinius, tau reikalinga skalbimo mašina. – Pratęsė Endis, kai visi padarė užsakymus. – Pas mus bazėje matei minus penktam aukšte daugybę šių naudingų daiktų. Mes nupirkome jas prieš dešimt metų ir jau dabar jos, žinoma, truputį pasenusios – šiuolaikinės skalbimo mašinos skiriasi kitu dizainu, yra truputį taupesnės, truputį mažiau vibruoja ir yra tylesnės, ir panašiai. Na ir kas? Mums tai nerūpi. Jos veikia dešimt metų ir mus tai tenkina. Jos veiks ir dar dešimt metų, o paskui mes jas aišku pakeisime. Tai reiškia – kartą per dešimt, dvidešimt metų skalbimo mašinos šeimininkas norės ją atnaujinti. Ar gamintum skalbimo mašinas? Aš – ne. Tas pats liečia šaldytuvą, automobilį ir daugybę kitų dalykų. Bet su turizmu viskas kitaip. Jeigu tu nuvažiavai į kelionė į, sakykime, Madagaskarą, tai nuo to tavo noras keliauti ne tik nesumažės, o atvirkščiai, padidės! Ir tu važiuosi dar, ir dar – ant kiek tik leis laikas, ir pinigai. Toliau – ar įsivaizduoji žmogų, kuris giriasi nauja skalbimo mašina? Na... tai būtų kažkiek keista, ar ne? O štai pasigirti nauja kelione, papasakoti apie tai, kaip buvo ir ko nebuvo – daug maloniau ir įdomiau. Ir reikia pabrėžti, kad net jeigu tu skalbimo mašinų fanas, tai pasirenki tarp dešimties modelių, ne daugiau. O kelionės yra neišsekamos – tūkstančiai ir tūkstančiai įvairaus skonio, temperamento, amžiaus ir aišku piniginės variantų.

- Bet juk ir viešbučių yra labai daug! – skėsčiojo rankomis mergina, su kuria Džeinė dar nespėjo susipažinti ir išvis matė pirmą kartą.

- Žinoma, Ajrin, savaime aišku. Viešbučių taip pat daugybė, bet būtent tai ir reiškia, kad tai aukso gysla! Kiek tu žinai skalbimo mašinų gamintojų? Dešimt? Kiek viešbučių asmeniškai žinai? Praleidai kelis metus Indonezijoje ir be abejo keliavai kaimyniniuose archipelaguose. Dešimtis viešbučių tikrai žinai, o jeigu pakeliautum daugiau – šimtus žinotum. Jeigu nori uždirbti – eik į labai konkurentingą rinką, nes ten – daugybė klientų, ten galėsi iškovoti savo dalį ir gauti ją – žinoma, jeigu tik turi smegenisJ Mes pastatėme ir toliau statome savo viešbučių tinklą, ne tiesiog kopijuodami tai, kas jau yra. Pažiūrėk į tą patį Namče. Čia apie šimtą svečių namų. O kiek iš jų yra unikalūs? Kiek turi savo specifinį skirtumą, kuris padaro juos nepakeičiamais turistų akyse? Pasakysiu kiek - vienas! Ir tai – mūsų viešbutis. Būtent todėl visiems aplinkui sezonas trunka šešis mėnesius per metus – nuo lapkričio iki kovo. Likusius šešis mėnesius svečių namai beveik šimtu procentų yra tušti. Bet ir sezono metu jie pilnai užpildyti tik spalį ir balandį. Kitais mėnesiais – gerai, jeigu trisdešimčiai procentų. Ir kambariai ten kainuoja nuo penkių iki dvidešimties dolerių – argi galima uždirbti tokiame versle? Ne daug, bet jiems užtenka, jie neturi ambicingų projektų. Mūsų viešbučiai – ar tai Namče, ar Pokhare, ar du viešbučiai Katmandu, ar Lumbini, Deli, ar Connaught Place, ar Mauricijaus Flic en Flac, ar Floreso Labuanbadzho arba Sulavesio Bunakene, Koh Tao arba Koh Samui, Pnompenyje bei Ha Long, Chiang Mai arba Kolombe ... – visi jie beveik nežino, kas yra sezoniškumas, visi jie beveik nuolatos pilnai užpildyti ir užsakinėti numerius juose reikia prieš pusę metų. Ir kainos juose kandžiojasi! Nuo šimto iki penkių šimtų dolerių per parą. Šiame viešbutyje, pavyzdžiui, kambarys kainuoja vidutiniškai šimtas dvidešimt dolerių per parą. Ir yra laisvų vietų dabar tik todėl, kad dabar birželis, turistų šiuo mėnesiu Nepale beveik nėra, o prasidės rugsėjis ir čia jau neprasistumsi, o spalį, kad pagyventum čia, reikės jau mokėti šimtą penkiasdešimt dolerių už paprasčiausią kambarį, o du šimtus už liuksinį. Ir artimiausiam spaliui laisvų kambarių jau nėra, galiu prisiekti... Minmar – sušaukė kažkur virtuvės kryptimi. - Do we have free room on the October?

- No, Sir. Absolutely no. – Atsakė iš ten išnėręs maždaug keturiasdešimties metų nepalietis. – Not possible.

- Do we have some booking on the next October?

- Of course, Sir. Not many just now.

- Netgi kitų metų spaliui kai kurie numeriai jau užsakyti. Mes mokame ne tik tyrinėti, mes mokame ir uždirbti, nes mes mokame galvoti, apsiginkluoti pačiu progresyviausiu ir efektingiausiu. Mūsų genetikos specialistai prasimuša pro epigenetikos paslaptis, mūsų biogeologai padaro unikalius atradimus medicinoje ir suvokimų integravime, o mūsų merketologai užkariauja verslo erdves.

- Reiškia būtent turizmas ir sudaro visos šios organizacijos pamatą? – patikslino Džeinė.

- Pamatą – taip, galbūt, bet iš tikrųjų yra ir kiti pelno šaltiniai. Pavyzdžiui, mes parduodame mūsų mikrobiologinių tyrimų rezultatus. Farmaceutinės kompanijos perka kai kuriuos mūsų patentus ir netgi žalius tyrimus, jeigu nenorime judėti toliau, ir esame pasiruošę parduoti tai, ką turime. Istoriniu atžvilgiu viskas taip susiklostė, kad ši kryptis pas mus labai gerai išsivysčiusi, o mes patys gamyba nenorime užsiėminėti – nenorime viską paverti industriniu monstru, norime likti nedidele, kompaktine laboratorijų sistema. Na, o kas dar... Štai tie du reaktoriai, kuriuos turime po kalva, maitina elektros energija daugybę įstaigų visame Nepale, o neseniai mes įėjome ir į Indijos rinką – pirmiausią į Gorakpur, ir greitai nusigausime, ir iki stambios žvėrienos – iki Varanasio. Mes nesudarinėjame rimtos konkurencijos čia, Nepale, esantiems energijos gamintojams. Mes tiesiog papildome juos, sukūrę, taip sakant, „premium“ kategorijos produktą energetiniame sektoriuje – mūsų energija pakankamai brangi, už tai nebūna sutrikimų. Nepale gali prisijungti prie paprasto ryšio, bet kiekvieną dieną apie dvi valandas nebus elektros, reikės paleisti generatorių ir išvis bet kokiu momentu įtampa gali pakilti arba sumažėti, arba išvis dingti. Už tai pigu. Bet jeigu nori gauti kokybiškas paslaugas, mokėti teks tris kartus brangiau, už tai nereikės galvoti – ar nesudegs tavo vertingi elektros prietaisai įtampos šuolių metu, ar nenutruks koks nors svarbus technologinis procesas srauto dingimo metu, taigi dauguma viešbučių, komercinės ligoninės, įvairios delikačios organizacijos ir pasiturintys privatūs piliečiai pasirenka mūsų paslaugas, tuo labiau, kad bendru įsivaizdavimu elektros energijos kainos vis tiek neaukštos, taigi mes tikimės su laiku apimti reikšmingą rinkos dalį, ir padaryti verslą rimtai pelningu, o kol kas visas pelnas skiriamas elektros perdavimo linijų plėtrai.

- Tai yra, visa korporacija yra holdingu, kuriame daugybė padalinių užsiėminėja tyrimais ir verslu?

- Taip. Beje, dažnai iš pradžių mes sukuriame padalinį, kuris turi aprūpinti mūsų poreikius, bet kadangi mes esame žmonės su smegenimis, mums pavyksta tai gerai padaryti, ko rezultate mes pradedame pardavinėti mūsų paslaugas kietiems ir kartais šis padalinys išauga bei tampa savarankišku verslu. Taip, pavyzdžiui, smulkus programavimo biuras išaugo į vieną iš stambiausių Rusijoje ir pardavinėja savo programinę įrangą visam pasauliui.

- Ir „Transmedical Research Corporation“, reiškia, irgi yra tik holdingo dalis?

- Ne visai. Tai akcinė bendrovė, kurioje mes iš dalies dalyvaujame, bet nevaldome visiškai.

- Bet kas vis dėlto svarbiau – tyrimai ar verslas? – Bandė sužinoti Džeinė.

- Ir tai, ir tai.

Šis pareiškimas sukėlė dalyvaujančiuose pokalbyje juoką, bet Endis pamojavo galva.

- Kol kas nekomentuosiu. Ateitis viską sudėlios ant lentynų.

 

Kelios kitos dienos, kaip pasirodė, iš tikrųjų buvo skirtos bėgimui kalnuose. Išeidavo anksti ryte, kai dar buvo tamsu, penktą valandą. Maždaug pusę valandos – bėgo iki Sanasos, o iš ten kelias išsišakodavo į tris pagrindines kryptis: į ežerą Gokio, į Lobuče, o toliau į bazinę Everesto stovyklą, ir į Čukchungu. Namče aukštis 3400, o galutinių maršruto punktų – nuo penkių ir aukščiau. Pirmą dieną jie nubėgo iki Gokio. Ėjo be sustojimų, kartais bėgo. Sustojo tik pačiame Gokio, suvalgė vištienos sriubą viešbutyje (ir Džeinė jau nenustebo, sužinojusi, kad ir šis viešbutis priklauso kompanijai) ir patraukė toliau. Pakeliui grupė išsiskirstė. Endis ir dar keturi, įskaitant Džeinę, ėjo lėčiau, o trys, tikriausiai daug stipresni ir patyresni, nubėgo į priekį. Pasirodė, jie spėjo nusigauti iki šešto ežero ir tą pačią dieną grįžo atgal į Namče. Visas bėgimas užėmė trylika valandų, bet kas buvo keista, nuovargis nebuvo labai jaučiamas, nepaisant visų Džeinės lūkesčių, net nelabai norėjosi valgyti.

- Tikriausiai, organizmas persijungė į riebalų deginimą, - ar tai juokaudamas, ar rimtai prakomentavo Endis.

Apie devintą vakaro vėl visu pajėgumu užpuolė alkis. Grįžo grupė nuo šešto ežero ir visi susirinko vakarienei.

- Rytoj poilsis, o poryt – pagal nuotaiką. – Pagal bendrą čiaukšėjimą pasakė Endis. – Norintys galės padaryti dar vieną bėgimą. Busime čia apie aštuonias dienas, taigi yra laiko.

Poilsio dieną visi pagaliau susipažino ir pasirodė, kad nuo „Kalvos“, kaip čia buvo vadinama bazė, buvo tik keturi – Džeinė, Endis ir broliai Maksimas, ir Sergejus – du rusiški vaikinai, kurie gyveno bazėje nuo pat gimimo. Faktiškai, jie ten ir gimė, taigi rusais juos darė tik tai, kad jie laisvai kalbėjo rusiškai, ir turėjo dvigubą pilietybę – rusišką bei Naujosios Zelandijos. Pirmus šešis metus jie gyveno ant kalvos, paskui persikraustė į Naujosios Zelandijos organizacijos filialą, o dvylikos vėl grįžo į Nepalą.

Ajrin turėjo dvidešimt du metus ir, kaip pasirodė, ji - toks pat naujokas čia, kaip ir Džeinė, tiesa, pusę stažavimosi metų ji praleido Indonezijoje, pagrindinėje bazėje. Pas ją buvo atviras, ironiškas veidas, bet kai ji įsitraukdavo į pokalbį, visiškai netikėtai reikšdavo save kaip labai rimtą ir suaugusį žmogų. Džeinė sužinojo, kad ji specializavosi mineralogijoje, beje, domėjosi ja labai seniai, nuo dvylikos metų – nuo to momento, kai jos tėvas atsitempė į namus nežinia kur pirktą mineralą. Pamačiusi jį, ji buvo sužavėta magišku šio gyvio grožiu, po ko tapo nuolatiniu mineraloginių muziejų lankytojų ir įvairių ekspedicijų dalyviu. Baigusi geologijos fakultetą Sorbonoje, ji pastebėjo, kad neturi supratimo – ką daryti toliau. Dirbti pagal specialybę buvo beprasmiškai, nes ji nenorėjo gaišinti savo gyvenimo kažkokio gido pareigose – jos šeima buvo pasiturinti ir jai nereikėjo pinigų, o kur dar galėtų būti reikalingas toks specialistas – gražių mineralų mėgėjas? Pramoniniai geologiniai tyrimai visai jos nedomino. Kažkokį laiką nieko nedarė, nuobodžiavo, paskui nuvažiavo su drauge pailsėti į Indiją ir Daramsale įsidarbino kaip savanoris mokykloje vietiniams, elgetaujantiems vaikams, kurią atidarė kažkoks kanadietiškas fondas. Sąlygos jai pasirodė įdomios – ji turėjo galimybę mokinti vaikus to, kas jai pačiai patiko, ir daugiau nieko iš jos nebuvo reikalaujama. Pačius vaikus atrinko kažkoks to fondo atstovas ir kai ji pirmą kartą įėjo į klasę, jai iš karto viskas patiko. Truputį gąsdino mintis, kad ji nesusitvarkys su vaikais, bet selekcininkai, kas jie bebūtų, tikrai pasistengė – vaikai buvo labai smalsūs, triukšmingi, bet įdomūs – daugiausia tibetiečiai. Abi vertėjos – į tibetietišką ir hindi – irgi buvo malonios ir besišypsančios merginos, kurios visiškai nebandė įvesti klasėje kažko panašaus į tvarką, bet už tai puikai vertė viską, ką sakė Ajrin. Ir atrodė, kad tai ir yra geriausias būdas mokyti – be skubėjimo, be disciplinos, visiškos laisvės išeiti iš pamokos, ir ateiti į ją, kai norisi, aplinkoje. Negalima pasakyti, kad vaikai išmoko labai daug iš geologijos ir mineralogijos, bet už tai, viskas, ką jie sužinojo, buvo jiems įdomiu, ir vieną Ajrin galėjo tvirtai pasakyti – kursui pasibaigus šitie vaikai buvo daug labiau suinteresuoti mokymusi, negu prieš tai. Be to, maždaug ketvirtadalis kurso buvo skirta psichologiniam vaikų pasiruošimui. Iš tikrųjų, visos šitos psichologijos esmė buvo labai paprasti ir akivaizdūs dalykai, kurie buvo išdėstyti detalioje metodinėje knygoje, kurią ji išstudijavo per dvi dienas. Pavyzdžiai, kaip taikyti šiuos psichologinius įgūdžius dėstant geologiją buvo aprašyti tik bendrais bruožais, bet Ajrin visai nesunku buvo padaryti juos konkretesniais ir detalesniais.        

Fondo atstovus jos darbas irgi tenkino ir vėliau jai pasiūlė dirbti, ir kitoje mokykloje. Ji pasirinko Kambodžą, paskui dėstė Laose ir Vietname. O paskui jai pasiūlė darbą tyrimų cente Indonezijos saloje. Ir tai buvo taip įdomu, kad dabar ji jau negali įsivaizduoti savo gyvenimo nei be šių tyrimų, nei bet bendravimo su visais šiais žmonėmis, kuriuos ji sutiko centre, ir kas puikiausia – jos mineralogijos žinios buvo reikalingos. Beje, šių tyrimų esmės Ajrin nepasakojo, pasiteisinusi kažkokia neaiškia priežastimi.

Tarp kitų trijų  buvo dvi moterys, prisistačiusios kaip Florinda ir Fosa, ir maždaug keturiasdešimties metų vyras, vardu Tomas Heldstremas. Apie save jie visiškai nieko nepasakojo, bet bendrai jie buvo labai draugiški, daug klausinėjo, ypač Džeinę ir Ajrin, puikiai žaidė šachmatus, ir fantastiškai bėgiojo kalnais. Būtent jie vakar Sanase atsiskyrė nuo visos grupės, po ko – kiek buvo matomi, taip iki pat Monko ir bėgo be sustojimo. Po pusės metų aktyvaus gyvenimo Džeinė irgi galėjo kažkiek prabėgti šiuo taku į viršų, ji netgi pabandė, bet įveikė tik penkiasdešimt metrų. Kokiu monstru reikėtų būti, kad bėgtum į viršų visą valandą.... kol kas tai buvo ne tik už jos galimybių ribų, bet netgi už jos fantazijų ribų. Džeinė negalėjo atsikratyti kankinančios minties, kad visi trys ne tik jautė malonumą nuo bėgiojimo, žaidimų ir pokalbių, bet ir kruopščiai stebėjo ją bei Ajrin. Kaip ten bebūtų, bet įvykiai tekėjo savo vaga.

Kitas bėgimas buvo iki Čukhungo ir šį kartą jie grįžo jau sutemus. Buvo neįprastai gražu, paslaptinga – bėgti per tamsumą, pro tirštą rūką, pro kurį antkaktinio žibintuvėlio spindulis prasiskverbdavo tik tris, penkis metrus į priekį. Leidžiantis nuo Tengboče, jie ėjo siauru ir stačiu taku, vedančiu pačiu kalvos kraštu. Takas buvo slidus ir pavojingas, ypač toje vietoje, kur jis išvesdavo ant lygios uolos, kuria reikėjo atsargiai čiuožti užpakaliu, kad neįkristum į prarają, liudijančią apie save vien tolimu upės šniokštimu, kažkur toli apačioje. Trys monstrai grįžo tik dešimtą vakaro, pranešę, kad pakilo iki Čunhung-Ri kalną, kurios viršūnės jie negalėjo pamatyti dėl tiršto rūko.

Kitą dieną visi raumenys jau tikrai skaudėjo ir Džeinė atsisakė paskutinio programos bėgimo iki Kala-Pattaro, o vietoj to nuėjo iki Deboče. Ten rado mažą ežerėlį, užsipildantį vandeniu nuo šlaito ir krentančiu tiesiai į prarają, ir šokinėjo samanomis apaugusiais akmenimis-salelėmis, kurie gludėjo šiame ežerėlyje. Nuostabi buvo daugybė įvairiu spalvų, kuriais nuspalvinta medžių lapija. Ji šokinėjo akmenimis, stūksančiais iš ežero ir studijavo įvairiausius samanų snukius, tarp kurių buvo ir tokie kieti, kad neįmanoma buvo pradurti pirštu, ir tokie minkšti, kuriuose skendo delnas, beveik nejausdamas jokių kliūčių. Endis išsiruošė kartu su ja ir irgi šokinėjo akmenimis, taškėsi vandenyje, nes vis tiek jie visi buvo kiaurai šlapi. Kai pasirodydavo saulė, rūbai iš karto išdžiūdavo ir darėsi labai karšta, virš žemės pakildavo tiršti garai, nuo kurių viskas darėsi vaiduokliškai-nerealiu.

Iki išvažiavimo likdavo dvi dienos. Naktį ir toliau taip smarkiai lijo, jog atrodė, kad kažkas be perstojo išpila ant galvos kibirą vandens. O dieną išlįsdavo saulė ir prasidėdavo bendras džiovinimas. Pusryčių metu Endis sustabdė įprastus pokalbius, žaidimą šachmatais ir kitą veiklą.

- Manau, kad laikas pranešti vieną naujieną, - pasakė negarsiai, kreipdamasis tarsi į visus, bet visų pirmą į Floridą, Fosą ir Tomą.

Tomas linktelėjo.

- Naujiena liečia Džeinę ir Ajrin, - tęsė Endis tokiu kasdienišku balsu, kad Džeinei pasidarė aišku, kad tuoj jis pasakys kažką svarbaus. – Ši naujiena tokia, kad mes, stebėdami jų gyvenimą pusę metų, kol jos dirbo ir gyveno mūsų centruose, priėjome išvadą, kad jos mums tinka, ir mes pasiruošę pasiūlyti joms nuolatinį darbą, ir pilnavertišką dalyvavimą visuose eksperimentuose, kuriomis jos pačios domėsis.

Džeinė ir Ajrin klausė tylėdamos, laukdamos pratęsimo.

- Čia, Namče, Florida, Fosa ir Tomas taip pat stebėjo jus ir sutinka su mano pasiūlymu, priimti jus dirbti pagal nuolatinį kontraktą, supažindinus su visais mūsų reikalais.

Išgirdusi žodį „reikalai“ Džeinei iškilo klausimas – ką būtent jie turi omenyje, bet kol kas nieko nenorėjo klausinėti, ir numalšino savo smalsumą.

- Jūs turite žinoti, - Endis pažiūrėjo į jas, - kad tyrimai ir verslas nėra, kaip jau sakiau, mūsų tikslu. Jie egzistuoja tik todėl, kad išauga iš mūsų pagrindinės veiklos, netrukdo jai ir padeda išspręsti daugybę privačių klausimų.

- Tai kuo tada jūs užsiėminėjate!? – Ajrin kantrybė baigėsi anksčiau negu Džeinės.

- Mes statome naują gyvenimą. – Tai pasakęs, Endis paspaudinėjo sau ausį ir klausiamai pažiūrėjo į Ajrin.

- Kokia prasme?

- Mes statome naują kultūrą, naują žmonių bendruomenę, pagrįstą naujais socialiniais principais. Mes statome tai, iš ko, pasekmėje, kaip mes tikimės, išaugs pasaulio ateitis.

- Tu turi omenyje.... – užtęsė Ajrin, - tuos pačius principus...

- ... kuriuos tu jau studijavai kaip psichologinį pasiruošimą vaikams – užbaigė Endis. – Jūs abi susipažinote su pagrindine knyga, kurioje išdėstyti pagrindinės naujo požiūrio į žmogaus ir žmonijos raidos padėtys, jūs lankėte seminarus šia tema ir bendravote su šių klausimų ekspertais, bet iki šiol jūs nežinojote, kad tai ne mokslų „psichologiniai papildymai“, o atvirkščiai – visa kita veikla yra to papildymu.

- Be kame tokio keisto skirtingumo prasmė?

- Prasmė? – Endis patylėjo. – Prasmė akivaizdi. Ne žmonės skirti praktikai, o praktika sukurta žmonėms, kad padarytų jų gyvenimą prisotintu ir įdomiu. Argi tau neįdomus gyvenimas, kurį gyveni? Argi neįdomu užsiėminėti tyrinėjimais, studijuoti įvairius mokslus, skaityti knygas, žaisti futbolą, bėgioti kalnais, treniruoti savo kūną ir protą, vystyti savo psichiką negatyvių emocijų, bukumo šalinimo praktikomis?

- Įdomu.

- Mūsų susidomėjimai valdo mus. Mes darome tai, kas įdomu, mes einame ten, kur mus traukia. Ir kiekvienas turi kažkokią savo ypatybę. Kažkas skiria savo laiką sąmoningų sapnų tyrinėjimui ir žemės snukių suvokimų integracijai, kažkas derina tai su darbu laboratorijose, kažkas skiria praktikai mažiau dėmesio, o daugiau laiko praleidžia tvarkydamas verslą arba treniruodamas kūną – pas visus skirtingai, ir kiekvienas, kas priimtas į mūsų pasaulį, suranda jame savo nišą, savo maksimalaus malonumo poziciją.

- Ir jūs turite apsispręsti, ką pasirinksite, kuo tapsite, - pratęsė Florida. – Mes trys čia todėl, kad yra prielaidos manyti, kad jūs abi tapsite ne tik pabėgėliais, o kažkuo daugiau.

- Pabėgėliais?

- Paaiškinsiu terminus, kuriais mes vadiname tuos, kas apgyvendina mūsų teritorijas, - įsiterpė į pokalbį Tomas. – Visų pirmą, yra Bodhis – žmogus, kuris visą tai pradėjo, išvystė iki esamos būklės ir toliau vysto. Apie jį, iš vienos pusės galima daug kalbėti, iš kitos, išvis nėra ką kalbėti, todėl kol kas nieko ir nesakysiu. Antrą, yra drakonėliai – tokie žmonės, kuriems nepertraukiamų NšS pasiekimas ir jų tyrinėjimas yra pagrindinė jų gyvenimo veikla, pagrindinė aistra, kas netrukdo jiems, iš esmės, turėti daugybę kitų interesų. Drakonėliai labai artimai bendrauja su Bodhiu, mokosi pas jį ir mokina kitus priklausomai nuo savo noro. Savo atkaklaus ir džiaugsmingo susidomėjimo pasauliu, kurį jie sukuria aplinks save ir tyrinėja, dėka jie ir keičiasi greičiau nei kiti, ir yra kitiems, kartu su Bodhiu, o gal netgi didesniu laipsniu, sektinu pavyzdžiu.

- Kodėl netgi didesniu laipsniu? – pertraukė Ajrin.

- Todėl, kad drakonėlių raida įvyksta tų, kas jiems artimi, akyse. Ši raida matoma, jaučiama, jų gyvenimas prabėga tiesiai čia, jame galima dalyvauti ir jį galima stebėti. Kai kurie drakonėliai prabunda palaipsniui, greitai praeidami visą kelią hierarchiniais laipteliais, todėl jie ir yra labiau akivaizdžiu pavyzdžiu.

- O Bodhis? Jo gyvenimas paslėptas?

- Priklausomai nuo ko. Su snukiais ir drakonėliais jis bendrauja nuolatos ir daug, bet vis dėlto mums jis nėra žmogus, kuris praeina kažkokį vystymosi kelią. Mums jis – kažkas panašaus į tolimą ir sustingusį idealą, kuris, jeigu ir vystosi kažkokiu būdu, ir kažkuo keičiasi, tai mums tai lieka, ir nežinomu, ir nepastebimu, ir kadangi mes negalime jo matyti betarpiškoje raidoje, jis, ir nėra mums tokiu pavyzdžiu, kuriuo yra kiti drakonėliai.

- O pats jis nepasakoja?

Florinda ir Tomas susižvalgė.

- Sakysime, kad ne. Palikime šia temą. Jeigu jis norės kažką apie save papasakoti, jis pats tai padarys.

- Bet jums jis kažką pasakojo? – Neaprimdavo Ajrin, kuri išvis buvo daug įkyresnė ir pasitikinti savimi negu Džeinė.

- Pasakojo.

- Ir ką?       

- Ir mums nepasidarė nuo to aiškiau - kas tai per būtybė, žmogus ar kažkas kito.

- ??

- Palikime tai, - pakartojo Tomas. – Kitas laipsnis po drakonėlių – tai „snukiai“. Visiems kitiems skirtumai tarp drakonėlių ir snukių mažai pastebimi, bet patys snukiai skirtumą tarp savęs ir drakonėlių mato labai gerai. Visų pirmą, jis skiriasi savo nuoširdumo ir atkaklumo kuriant naują žmogų savyje laipsniu. Pas snukius gali būti kelios temos, kuriose jų nuoširdumas gali prasibuksuoti, pas drakonėlius to nebūna ir negali būti – bet kokia tema, kokia sudėtinga arba skausminga ji bebūtų, yra paveikiama vieno aštrumo nuoširdumo skalpelio. Snukiai ne tokie ryžtingi ir atkaklūs praktikoje, todėl, pagal taisyklę, daug iš to, kas prieinama drakonėliams – turiu omenyje grynai funkcines galimybes, susijusias su žmogaus vystymosi lygiu - jiems neprieinama. Tai turi ryšį su tuo, kad drakonėliai turi ypatingai išreikštą rimtumą, bet tai ne tas rimtumas, kai žmogus kelia skiauterę ir suraukia kaktą, - visų juokui paaiškino Tomas. – Tai toks nušvitęs suvokimas, kuris būdingas drakonėliams ir mažesniu laipsniu snukiams, ir jau visai mažu – visiems kitiems. Kaip jau sakiau, snukiai ir drakonėliai visi be išimties turi tiesioginę prieigą prie Bodhio, jeigu tik jis jiems kažkam reikalingas. Kitų Bodhis pats nemokina, bet tai, aišku, nereiškia, kad jis negali atsirasti tarp uodegų, pakalbėti su jais arba suteikti kelis patarimus, bet yra didelis skirtumas tarp mokymo ir bendro sporadiško konsultavimo. Snukiai – žmonės, kurie gali keistis tokiu laipsniu, kad bendrai gali labai pakeisti save – faktiškai, jų vystymosi horizontai neturi ribų.

- Kita kategorija – „uodegos“. Tai pabėgėliai, kurie nesusitaikė su tuo, kad yra pabėgėliais ir deda pastangas, kad pereitų į „snukių“ kategoriją. Na, o pabėgėliai – tai „Bodhio šalies“ gyventojų didžiausia kategorija.

- Bodhio šalies? – perklausė Džeinė.

- Taip, visą gyvenviečių, bazių ir panašiai konglomeratą mes vadiname „Bodhio šalimi“. Šis pavadinimas neatsitiktinis, žinoma, ir mūsų teisininkai jau bando išreikalauti, kad mes atsiskirtume, kaip atskira valstybė.

- Nuostabu! – net pašoko Ajrin.

- Mums priklauso plačios teritorijos Kanadoje, Nepale, Čili, Argentinoje ir kitose šalyse. Teritoriją Kanadoje pradėjome supirkinėti dar prieš aštuoniasdešimt metų. Šalis didžiulė ir laukiniai miškai, ežerai, kalnai kainuoja ten palyginus pigiai. Dabar jau bendra teritorija vien tik Kanadoje sudaro kelis tūkstančius hektarų ir mes toliau jas praplečiame. Kanadietiškoje bazėje yra paprasta miestietiško tipo gyvenvietė, pastatyta ekologinių technologijų pagrindu, su ne visai įprasta, aišku, architektūra. Kanadietiškų įstatymų minkštumas leis mums jau per artimiausius du metus užbaigti šių teritorijų atsiskyrimo procesą, kadangi precedentai jau yra – nuo to laiko, kai Kvebekas atsiskyrė nuo Kanados, ši procedūra tapo labai skaidri. Konstitucija ir pagrindiniai įstatymai praktiškai jau išdirbti. Tai yra dar paprastesniu todėl, kad šalies piliečiais bus tik žmonės, turintys statusą ne žemesnį nei pabėgėliai. Jūs abi gyvenote mūsų bazėse ir žinote, kad pas mus nusikalstamumas išvis neegzistuoja, gal ir perlenkiau lazdą dėl nusikalstamumo, neegzistuoja net skandalai, ginčai, ir ne todėl, kad gyventojai kažko bijo arba malšina savo agresiją, o tiesiog todėl, kad jie yra kaip minimumas pabėgėliai. Tai yra žmonės, kurie jaučia simpatiją kitiems snukiams, nori leisti laiką bei gyventi su jais, linksmintis, lakstyti, mokytis, visapusiškai vystyti snukių kultūrą, bet tuo pačiu jų nuoširdumo ir siekimo atsilaisvinti nuo niūrumų ir jausti NšS laipsnis yra labai silpnas, todėl pasitenkinimas – labiausiai būdinga būsena, ir jeigu jie jaučia pasitenkinimą, ir įvairias pozityvias emocijas, tokias, kaip draugiškumas, rūpestingumas, šeimyniškumas, tai to jiems visiškai pakanka. Iš esmės, jie jaučiasi visiškai komfortiškai uodegų, snukių ir drakonėlių bendrijoje, jeigu tik labai aktyviai nesikabintum prie jų dėl jų aukšto nuoširdumo ir susidomėjimo gyvenimu nebuvimo. Snukių bendrijose labiausiai tinkamos pareigos jiems yra – sodininkai, mokslininkai, mokytojai mažamečių mokyklose ir panašiai.

Džeinė prisiminė merginą, kuri dirbo jų botaniniame sode – sprendžiant pagal viską, ji tikrai buvo pabėgėliu.

- Kai nėra būtinybės skirstyti mus į drakonėlius, uodegas, snukius ir pabėgėlius, mes naudojame bendrą terminą „snukiai“, kuris reiškia bet kokio laipsnio žmogų, - paaiškino Fosa, kuri išvis kalbėjo mažiau negu visi, o daugiausiai apžiūrinėjo Ajrin ir Džeinę.

- Kiekvienas snukis automatiškai gaus „Bodhio šalies“ pilietybę ir ateityje mes paleisime kanalų, kurie dabar egzistuoja kitose šalyse, prisijungimo prie mūsų šalies procedūrą, - tęsė Tomas. – Taigi mūsų verslas turi dar vieną prasmę – mes leidome pinigus žemių supirkimui. Dabar pas mus žemės daugiau negu snukių, kurie galėtų ją apgyvendinti, bet mes galvojame apie ateitį. Kursų vaikams sistema, kurioje Ajrin pasisekė sudalyvauti, plečiasi. Vaikai, kurie lankė kursus prieš dešimt metų, dabar jau paaugę ir iš jų išsiperi simpatizuojantys – žmonės, kuriuos jungia keturi pagrindiniai simpatizuojančių principai ir, kurie neprieštarauja papildomiems principams – žinote, kur perskaityti detaliau, www.bodhi.ru.

- Taip, skaičiau: agresyvių emocijų nepriimtinumas, dogmų nepriimtinumas..., - pradėjo vardinti Džeinė.

- Taip, tai. Simpatizuojantys negauna „Bodhio šalies“ pilietybės, bet skirtingai nuo visų kitų žmonių, kai kurie iš jų (galima pavadinti juos kandidatais į pabėgėlius) turės galimybę gauti vizas ir aplankyti mūsų gyvenvietes. Kai kurie simpatizuojantys  jau dabar turi tokią galimybę. Jie sukuria savo simpatizuojančių guolius, kur susitinka ir leidžia laiką, ir mes sąveikaujame jiems tame. Daugelis simpatizuojančių dirba mūsų viešbučių sistemoje, nes tai suteikia jiems norimą laisvę ir komfortą, ir tuo pačiu aprūpina priimtinomis pajamomis. Simpatizuojantys, nepaisant to, kad jie visiškai pritaria Praktikos idėjoms, nelabai siekia glaudžiai bendrauti su snukiais, dėl savo silpno nuoširdumo ir labai silpno noro keistis, bet vis dėlto jie visapusiškai „už“ snukių kultūros raidą, ir visokiais būdais palaiko mūsų pastangas, tuo pačiu likdami beveik paprastais žmonėmis, beje, bukumo ir agresijos lygis, kurių, žymiai mažesnis, negu žmonių, nežinančių praktikos bei visiškai jos netaikančių.

- Kiek dabar yra tokių vaikiškų kursų? – Pasidomėjo Džeinė. – Aš irgi norėčiau pabandyti mokyti vaikus kažkokį mokslą ir tuo pačiu suteikinėti jiems įsivaizdavimą, kad egzistuoja kitoks gyvenimas – ne toks, prie kurio jie jau pradeda priprasti gyventi. Bent jau laikas nuo laiko man būtų įdomu užsiėminėti tuo, tuo pačiu ir pakeliaučiau...

- Apie penkis šimtus kursų vedami lygiagrečiai, jų sąrašą ir tikslų grafiką galėsite rasti tinklapyje, bet būtent mes tuo neužsiėminėjame, - atsakė Florinda. – Kiekvienas kursas trunka nuo savaitės iki mėnesio, vidutiniškai kiekviename kurse mokosi nuo penkių iki dvidešimties žmonių, reiškia – šiuo metu į projektą įtraukti dešimt-penkiolika tūkstančių vaikų. Tu, aišku, gali sudalyvauti, tai įdomu, bet dažniausiai kursus veda simpatizuojantys, o taip pat atsitiktiniai savanoriai arba samdomi mokytojai, kurie tenkina mus savo asmenybinėmis charakteristikomis ir adekvačiai supranta praktikos idėjas bei gali perteikti jas vaikams. Per metus apie du šimtus tūkstančių vaikų išklauso kursus ir to, aišku, labai mažai, bet yra objektyvūs sunkumai, kurie trukdo platinti šią sistemą dar labiau – visų pirmą, ne taip lengva atimti vaiką. Jeigu į kursus patenka kritiškai daugiau vaikų, kurie iš tikrųjų nesidomi niekuo ir nesugeba niekuo susidomėti, tai kitiems dalyviams, adekvataus medžiagos įsavinimo tikimybė staigiai sumažėja tik todėl, kad nesusidaro atmosfera, taigi atranka užsiėminėja snukiai ir drakonėliai asmeniškai, o tam jie turi mažai laiko. Na ir dar, ne taip paprasta rasti tinkamą mokytoją.

- Florinda, Fossa ir Tomas skiria savo dėmesį jums abiem, - įsiterpė Endis, sugrąžindamas pokalbį į pirminę temą. – Visame kitame viskas bus kaip ir anksčiau – abi tęsite savo mokslus tame, kas jūs domins ir dar pradėsite mokytis iš šio trejetuko. Tomas pirmiausia supažindins jus su suvokimų integracijos pagrindais, Florinda mokins pirminių sąmoningų sapnų įgūdžių, o Fossa supažindins jus su pirmomis keturiomis klasėmis, tiksliau, pabandys supažindinti, ir tokiu būdu būtent ji daugiausiai turės su jumis reikalus, įtraukinėdama tuo pačiu sau reikalingus pagalbininkus. Tik nuo jūsų susidomėjimo ir atkaklumo priklausys – kaip toli žengsite šiais laiptais – pasieksite ketvirtą klasę ar liksite kažkur viduryje, o gal net pačioje pradžioje. Bet kokiu atveju, - Endis raminančiai pakėlė delną, - bet kokiu atveju, kokiame etape besustotumėte, jeigu kada nors sustosite praktikos vagos raidoje, jums negresia pašalinimas iš „Bodhio šalies piliečių“ sąrašo. Esate pripažintos pabėgėliais, turite visas pabėgėlių savybes ir net jeigu nenorėsite vystytis kryptimi, apie kurią netrukus sužinosite, galėsite ir toliau gyventi tose mūsų teritorijose, kurios jums patinka. Bet kokiu atveju gyvenimas bus prisotintas ir įdomus – tiesiog dabar mes suteikiame jums galimybę padaryti jį ne tik įdomiu, o neapsakomai įdomiu, bet čia daug priklauso nuo įvairių aplinkybių, kurių mes negalime numatyti.

- Ar galėčiau mokytis užsiėminėti verslu? – Paklausė Ajrin.

- Žinoma, - linktelėjo Endis, - kaip ir viso kito. Dar daugiau, tai būtina ir pirmoje klasėje jums bus pasiūlytas marketingo studijavimas, įgūdžių taikymas realiame versle, taigi, kaip keista tai beatrodytų, šitie įgūdžiai yra visiškai būtinais asmeniškų suvokimų valdymui.Tai sveiko proto patirtis, tie pagrindiniai pozicionavimo ir diferencijavimo principai, kurie vaidina svarbų vaidmenį suvokimų valdyme. Mes jau kalbėjome apie tai, kad panašūs principai gali efektyviai valdyti gyvenimą labiausiai, atrodo, nutolusiais vienas nuo kito lygiais.

- Vienintelis pasikeitimas, - pridūrė Fossa, - Ajrin turės atvažiuoti gyventi ant „Kalvos“.

- Gaila, čia daivingo nebus..., - atsiduso ji.

- Gerai, lik saloje, galėsi pradėti užsiėmimus kada nors kitą kartą.

- Na jau ne! – Ajrin padarė juokingą veidą. – Daivingas niekur nedings, spėsiu dar.

 

 

 

<< Back

Forward >>