« Maja »

Tomas 3: « Kietosios upės, marmurinis vėjas »

Skyrius 07

Nepaisant visų Andrejaus lūkesčių, miegas vienoje lovoje su Endžiu buvo tiesiog miegu. Kai Andrejus atsigulė į lovą, Endis pasidomėjo, kaip jam sekėsi, padrąsino jį tuo, kad kelionė tik prasideda ir jis dar viską spės, ir užmigo. Buvo karšta ir jie miegojo nuogi, ir neužsidengę netgi paklodėmis. Endis patarė neįjunginėti kondicionieriaus nakčiai, nes kitaip jis garantuotų ryte peršalimą, ir, be to, kuo greičiau Andrejus pripras prie karščio, tuo lengviau jam bus gyventi. Pro langą į kambarį patekdavo gatvės šviesa ir kai Endis pradėjo taikiai šnopšti, Andrejų apėmė smalsumas, ir jis atsargiai prišliaužė arčiau, ir pradėjo apžiūrinėti jo kūną. Kūnas buvo gražus, proporcingas visose dalyse, raumeningas ir tuo pačiu su minkštomis, tolygiomis linijomis. Jame nebuvo to bjauraus raumeningo šiurkštumo ir kampuotumo, kuris būdingas sportuojantiems kultūrizmą. „Kaip pas tigrą“ atėjo į galvą asociacija. Rankų plaštakų ir pėdų forma taip pat buvo neįprastai graži, beveik mergaitiška. Ir kai Andrejaus dėmesys sustojo ties Endžio peniu, tai ir čia buvo kuo pasigrožėti. Jis buvo vidutinio dydžio, bent jau ramybės būsenoje, neapipjaustytas, kiaušiukai sukišti į apvalų kamuoliuką. Andrejus palaukė kelias minutes, bet smalsumas nugalėjo ir jis, ištiesęs ranką, atidengė galvutę. Endžio šnarpštimas nepasikeitė, na ir neturėtų – prisilietimai buvo pernelyg švelnūs, kad pažadintų miegantįjį. Galvutė buvo graži, netgi labai graži. Skylutė galvutėje buvo apirėminta lengvu paburkimu, kuris suteikdavo jai, jeigu tik taip galima pasakyti, paaugliškumo, žaismingumo išvaizdą. Andrejus jau žinojo, kai eis toliau ir toliau savo smalsumo patenkinimo link, kol Endis miegos. Perkėlęs kūno svorį ant vienos alkūnės, jis atsargiai prisiartino prie galvutės ir paėmė ją lūpomis. Kai įsivaizdavo Endžio prabudimą, jį sugriebė nerimo protrūkis, bet jis niekaip negalėjo įsivaizduoti agresyvumo iš Endžio pusės. Prisimindamas jo veidą, Andrejui atrodė, kad jame tiesiog negali atsirasti agresija, todėl jis įveikė savo baimę ir pratęsė galvutės glamonėjimą lūpomis. Švelni ir tuo pačiu stangri. Liežuvio galiuku jis pradėjo laižyti ją prie pagrindo, paskui vedžiojo liežuviu nuo penio pagrindo iki galvutės. Bet vis dėlto jis neišdrįso tęsti šio eksperimento, išsidrėbė atgal savo lovos pusėje ir greitai užmigo.  

Kelionė po Tailandą nebuvo ilga. Andrejus kartu su Endžiu nuskrido į Čang-Mai, kur vis dėlto gavo savo pirmą sekso su lady-boy-ais patirtį, kurie, palyginus su Bangoko atrodė labai kukliais ir švelniais. Pirmas tris dienas jis tiesiog negalėjo sustoti ir dulkino po keturis lady-boy-us ir merginas per dieną, todėl jau trečios dienos pabaigoje suprato, kad persidulkino ir netgi apsinuodijo tuo. Būsena buvo šlykšti, pykino nuo visko ir norėjosi tik atsigulti, ir mirti kelioms dienoms, kol ši supuvusi būsena nepraeis.

Endis su šypsena žiūrėjo į jo nuotykius ir toliau suteikdavo jam naudingus patarimus, kurių, kaip atrodė, pas jį buvo neišsenkama daugybė. Andrejaus nuostabai paaiškėjo, kad Endis puikiai gaudosi fizikoje ir dabar, kai vien mintys apie seksą sukeldavo pykinimą, kažkas tokio tolimo nuo sekso kaip fizika, buvo labai tinkama pokalbio tema. Šachmatus jis irgi žaidė daug geriau negu Andrejus, galima netgi pasakyti, nepalyginai geriau. Paaiškinimai, kuriuos žaidimo metu suteikdavo Endis, buvo labai įdomiais, jie iš tikrųjų mokino jausti žaidimą, suprasti strategiją, suvilioti ir atakuoti, sukurdami žymią persvarą svarbiausioje lentos dalyje. Nežinia, ant kiek padidėjo Andrejaus meistriškumas po kelių tokių žaidimų dienų, bet jau malonumas nuo žaidimo tai tikrai labai padidėjo. Andrejus su nuostaba pastebėjo, kad žaidžia, kaip psichopatas – puola pėstininkus, kurie jam pakišami, tikėdamasis, kad pasiseks, neturi apibrėžto žaidimo plano, neatsižvelgia į varžovo psichologiją. Kažkada Endis jam pasakė, kad žaisdamas šachmatus jis tuo pačiu užsiėminėja seksu su partneriu ir tai iš tikrųjų buvo tiesa – jo žaidimas keistu būdu primindavo erotišką žaidimą – tokie pat nuviliojimai ir atėminėjimas vienas iš kito, erzinimai ir ironizavimai, po kurių sekė greitas šuolis, ir Andrejaus figūros buvo surištos iš visų pusių, ir palaipsniui jo priešinimasis nusilpdavo, ir jo karalius buvo priverstas pasiduoti. Iš tikrųjų, erotika.

Zoologinis sodas Čang-Majuje buvo nerealiai nuostabus. Neužtektų dienos, kad apeitum jį visą. Daug gyvūnų laksto tiesiai po kojomis, galima pažaisti su gyvu liūtuku – viskas buvo nuostabu, bet bendras beprasmiško gyvenimo pojūtis pradėjo tikrai įkyrėti. Su nuostaba jis pastebėjo, kad įspūdžiai savaime negali ilgam užpildyti jo gyvenimo pilkumos, jeigu tik ji egzistuoja. Su tam tikru nusivylimu jis suprato, kad įspūdžiai, kokie jie bebūtų, greitai nusibosta ir tampa rutina. Pradėjo atsiradinėti vienatvės priepuoliai, kurie kol kas buvo slopinami įdomaus bendravimo su Endžiu galimybe, bet kai Andrejus įsivaizdavo, kad vėl liks vienas, jį nesulaikomai užgriūdavo nuobodulys. Ir tai buvo siaubingu, žudė bet kokią kelionės nuojautą.

Bet pasirodė, kad ir nuo šio užkrato Endis turėjo savo receptą. Pirmiausiai jis uždraudė Andrejui orgazmus. Jis išmokino jį reikalauti iš prostitučių, kad jos tučtuojau sustotų išgirdusios žodį „stop“ – ir ne tik reikalauti, bet ir tikrinti, ir versti jas pildyti reikalavimą, kas nebuvo labai paprasta, nes kliento orgazmas toms kekšytėms reiškė kontakto užbaigimą, ko jos siekė kuo greičiau.

Dar jis išmokino jį mokytis ir tai buvo keistas, neįprastas požiūris, kuris į pirmą vietą iškeldavo vien tik malonumą ir nieko daugiau. Endis vadino tai „žinių fragmentų kaupimas“.

- Turi atverti bet kokią knygą, nesvarbu kokio mokslo – patinka tau jis ar ne, nesvarbu ar atversi ją nuo galo, ar nuo pradžios, ar vidurio, nesvarbu, ar tai sudėtinga knyga, kurios negalėtum dabar perskaityti, ar lengva. Atverk ir vartyk. – Endis pakišo Andrejui savo laptopą, kurio ekrane buvo atidaryta kažkokia velniškai sudėtinga genetikos knyga.

Andrejus paėmė laptopą.

- Vartyk ir ieškok pastraipą arba frazę, kuri tau bus suprantama. Suprantama ir įdomi. Suprantama ir ĮDOMI, o ne tik suprantama, supratai?

Po dviejų minučių puslapių vartymo Andrejus pagaliau rado kažką suprantamo ir netikėtai pamatė pastraipą, parašytą paprasta kalba ir tuo pačiu aprašančią įdomų faktą. Endis pažiūrėjo ir linktelėjo.

- Puiku, tai būtent tai, ko reikia. Dabar įrašyk šį žinių fragmentą į savo kompiuterį. Padaryk ten failą „genetika“ ir įrašyk ten šį pirmą tavo genetikos žinių fragmentą. Bet įrašyk ne tiesiog nukopijavęs kiekvieną žodį – įrašyk tai taip, kad frazės atrodytų suprantamomis ir paprastomis, išmesk viską nereikalingą, ir palik tik vieną, trumpą žinių fragmentą. Nerašyk labai ilgai – tegul tai būna labai trumpa pastraipa.

Po dešimties minučių du teksto puslapiai susiaurėjo iki trijų pastraipų dydžio:

„Jeigu paimtume du vienaląsčius pavadintus „acetabuliarija“, pas kuriuos yra skirtingų formų galvutės ir persodintume vieno branduolį kitam, tai pas tą vienaląstį išsivystys ne jam budinga galvutė, o ta, kuri buvo būdinga augalui, iš kurio paimtas branduolys.     

Be to, jeigu ankstyvoje augalo vystymosi stadijoje išimtume acetabuliarijos branduolį – dar kol nesusiformavo galvutė, tai po kelių dienų vis dėlto susiformuos normalios išvaizdos galvutė, nors organizmas galų gale ir žūna.

Tai reiškia, kad, visų pirmą, branduolys turi informaciją, nustatančią besiformuojančios galvutės tipą, tai yra, turi genetinę informaciją, kuri aprūpina baltymų, atsakingų už tam tikros rūšies galvutės susiformavimą, sintezę. Antrą, ši informacija patenka iš branduolio į citoplazmą gerokai prieš galvutės susiformavimą ir nenaudojama kelių savaičių bėgyje. Tokiu būdu buvo nustatyta, kad citoplazma, pasirodo, vaidina esmingą vaidmenį reguliuojant genetinės informacijos patekimą į vietą, kur ji naudojama.“

- Fragmentas išėjo kažkiek ilgokas, bet tiks, - prakomentavo Endis, - Informacija iš tikrųjų įdomi, kadangi citoplazma yra visų laikoma kažkuo pasyviu, kaip kažkokia sriuba, kurioje plaukioja ląstelės turinys, o pasirodė tai visiškai ne taip. Dabar jau pas tave yra viena, bet konkreti, genetikos žinių salelė.

Jis pakartojo šią frazę trys kartus, tarsi norėdamas, kad tai įstrigo Andrejaus atmintyje.

- O dabar pasakyk, jauti malonumą nu gautų žinių? Pagal skalę nuo vieno iki dešimt kaip įvertintum šio malonumo intensyvumą?

- Galbūt, trys.

- O prieš tai tu jutai interesą genetikai lygų nuliui. O dabar jau – trys. Tavo gyvenimas pasikeitė, tu supratai tai? Tiesiog dabar mes pakeitėme tavo gyvenimą.

Andrejus, matyt, padarė kažkiek skeptišką veido išraišką, bet Endis neatstojo.

- Tavo gyvenimas ką tik pasikeitė. Susidomėjimas buvo nulinis, o dabar, tiesiog dabar, tu jauti trijų balų susidomėjimą. Ir rytoj, kai prisiminsi šį savo žinių fragmentą, vėl pajausi šį trijų balų malonumą. Iki šiol pas tave nebuvo tokios galimybės – o dabar yra. Dabar darome kitą žingsnį.

Jis atidarė kitą failą. Tai buvo knyga apie sąsiaurius, vandenynus, sroves. Geografija niekada nedomino Andrejaus, bet jis pradėjo vartyti knygą, kol nerado įdomų faktą. Po kelių minučių faile „Geografija“ atsirado pirmas fragmentas. Po apibendrinimo jis atrodė taip:

„Tyrinėjant La-Manšo sąsiaurį prie Britanijos Dorsetshiro grafystės buvo atrasta senovinės upės vaga. Ji tekėjo ten dar tada, kai Britanijos salos nebuvo atskirtos nuo Europos žemyno sąsiauriais. Upė dingo po sąsiaurio vandenimis maždaug prieš 12 tūkstančių metų, paskutinio ledynmečio periodu. Šiuo metu ši vaga randasi 40 metrų gylyje, jos plotis svyruoja nuo 80 iki 150 metrų. Upės gylis buvo apie 10 metrų, o šiuo metu vaga užpildyta nuosėdinėmis sankaupomis.“

- Įdomu?

- Taip... penki balai! Reiškia, Anglija prieš dvyliką tūkstančių metų dar nebuvo atskirta nuo žemyno, aš to nežinojau ir tarp jos, ir žemyno tekėjo plati upė, kurios vaga tik neseniai buvo atrasta.

- Dabar tu turi konkretų geografijos žinių fragmentą. Dabar tu patyrei malonumą ir patirsi jį rytoj, kai prisiminsi arba pavartysi failą, ir poryt, ir po metų. Tiesiog dabar mes pakeitėme tavo gyvenimą, - kaip užkalbėjimą vėl tarė Endis ir pakartojo tai dar kartą, po ko vėl pamatė skeptiška Andrejaus veido išraišką.

- Kažkas ne taip? – Pasidomėjo jis.

- Na..., - prajuko Andrejus, - tu sakai „mes pakeitėme tavo gyvenimą“, bet argi mes jį pakeitėme?

- Žinoma. Dar prieš valandą tu mirdavai nuo nuobodulio, o dabar gali jausti trijų balų malonumą nuo genetikos žinių fragmento ir penkių nuo geografijos.

- Tai taip, bet... bet ką tai keičia?

- Tai keičia viską. – Endis pažiūrėjo į jį švelniu žvilgsniu, kuriame, vis dėlto buvo tas kietumas ir pasitikėjimas savimi, kuris iš dalies hipnotizavo Andrejų, traukė jį. – Tai keičia viską, - jis pakartojo. – Tiesiog tu apnuodytas bukumu, tu vienas iš tų, kas vertina tik grandiozinius pasikeitimus.

- Bet kas iš tikrųjų keičiasi mano gyvenime... 

- Nuo dviejų fragmentų niekas, - atsakė Endis. – Bet ką tik sužinojai būdą, kurio pagalba galima jausti susidomėjimą vietoj nuobodulio. Kas trukdo tau pakartoti šią patirtį penkis, dešimt kartų per dieną? Tokiu būdu išplėšysi iš mirties letenų penkias ar dešimt savo gyvenimo minučių. Išgyvensi jas ne vangiai, miršdamas, o atgijęs, jausdamas susidomėjimą. Šis susidomėjimas augs ir stiprės priklausomai nuo to, kaip pildysi savo žinias naujais fragmentais ir kartosi juos.

- Reiškia rytoj turėsiu išrašyti dar kelis fragmentus...

- Visiškai nebūtina. Nepaversk to kažkokia pareiga. Rytoj paklausk save – ar nori išrašyti dar kokį nors fragmentą? Jeigu „taip“, tai išrašyk, bet tai visiškai nebūtina.

- Kodėl gi??

- Todėl, kad kai norėsi sužinoti dar vieną fragmentą, jausi džiaugsmingą norą, tai yra norą, lydimą nuojautos, tai tuo momentu gyvensi, o ne nuobodžiausi. Jausi nušvitusį suvokimą – nuojautą ir tokiu būdu praturtinsi savo gyvenimą, padarysi jį gyvu ir įdomiu. Iškelk sau tokią taisyklę: jeigu nuojauta intensyvi, tai yra daugiau negu penki tavo įsivaizduojamoje skalėje, realizuok ją. Jeigu mažiau – pagalvok – nori realizuoti ar nori jausti pačią nuojautą.

- Tokiu tempu aš nedaug išmoksiuJ

- Nedaug? Daug daugiau, negu manai. Kai paimi kokį nors vadovėlį ir pradedi mokytis kiekvieną dieną po daug pastraipų, tai, žinoma, greitai judi į priekį... pagal vadovėlį. O po kelių mėnesių pastebi, kad tave pykina nuo šio vadovėlio ir kartu nuo viso mokymosi. Dar daugiau, tai ką išmokai išsiplauna, kaip rašalo dėmė baloje – pasirodo, tu blogai prisimeni tai, ką išmokai, ir dar blogiau supranti. Tu neturėjai laiko mėgautis išmokinta medžiaga, tu mokinaisi ne to, kas patiko, o to, kas buvo parašyta knygoje. Ir kas išėjo? Toli tu pasistūmėjai? Niekur. Tiesiog niekur. Mėnuo po egzamino tu pamirši viską, ką išmokai taip tvirtai, tarsi niekada to ir nežinojai. Be to, formuojasi neapykanta mokymuisi, o kaip kitaip? Dirbi liedamas prakaitą, o koks rezultatas? Visiškai joks.

- Taip ir yra, - sutiko Andrejus, pagalvojęs apie savo ne pernelyg didelę, bet parodomąją universiteto patirtį.

- O ką gauname, kaip mokomės taip, kaip aš siūlau? Iš pradžių išmoksti dešimt fragmentų per mėnesį. Gal ir mažiau. Bet tai bus tvirtos žinios, įdomios tau ir tavo noras studijuoti šį mokslą tik sustiprės. Kažkokiu momentu įvyks šuolinis susidomėjimo kažkokiu mokslu intensyvumo padidėjimas ir tada atsisėsi ir prarysi daug informacijos iš karto. Mokytis galima tik tada, kai yra susidomėjimas. Ir koks lėtas tempas bebūtų, joks kitas būdas negali aprūpinti iš vis jokio tempo. Geriausiu atveju, kuris iš tikrųjų yra labai blogas atvejis, tu tapsi kokios nors laboratorijos priedėliu, kaip robotas užsiėminėsi standartine apskaita ir spėjimo metodu bandydamas kažką rasti, jausdamasis visišku idiotu. Ar savo universitete matei mokslininkus?

- Mačiau. Pas mus kartais atvažiuoja skaityti paskaitas...

- Jie sudarinėja entuziastiškų, laimingų žmonių, kurie kiekvieną rytą prabunda su džiaugsminga mintimi, kad prasideda nauja dieną, įspūdį?

- Tikra nesąmonė! – Prajuko Andrejus. – Jie niūrios sepijos. 

- Beje, toks niūrumas tapo netgi gero mokslininko požymiu. Laimingas, entuziastiškas ir šokinėjantis nuo nekantrumo mokslininkas... šis paveiksliukas greičiau primena aštuonioliktą ir devynioliktą amžių, kai žmonės galėjo metų metus, o netgi dešimtmečius, savo malonumui nagrinėti tam tikrą temą. Dabar mokslininkai tapo pameistriais, mokslo staklių priedėliais. Tu to nori?

- Nenorėčiau...

- Bet jeigu pragyvenimui būtina tapti tokiu priedėliu, sakykim, fizikoje, na ką gi, tapk juo, jeigu neradai geresnio būdu uždirbti, bet vis dėlto tu juk gali studijuoti aplinkinį pasaulį ir jausti nuo to malonumą. O geriau tapk prostitute...

- Kodėl? – Andrejų labai nustebino toks pokalbio posūkis.

- O kodėl gi ne? Kiek uždirbsi, pardavinėdamas savo kaip fiziko smegenis? Užteks tau to tinkamam, įdomiam gyvenimui su komfortu, su įspūdžiais, su pakankamu laisvo laiko kiekiu? Neturėsi nei pinigų, nei laisvo laiko. Tai ar verta dėl šios bedžiaugsmės perspektyvos pardavinėti savo smegenis? Ar tu supranti, kad ir šiuo atveju tu užsiėminėji prostitucija? Beje, blogesnio tipo. Tu mokiniesi penkis metus – pagalvok penkis metus! Ir ką reiškia „mokiniesi“? Tu žudai save, žudai savo susidomėjimą gyvenimu, mokslais, mokymusi. Ir viskas tik dėlto, kad po penkių metų atsistotum prie „mokslo staklių“ ir gadintum ten visą savo gyvenimą už varganą atlyginimą. Tai įdomu?

Andrejus kol kas neturėjo atsakymo. Mokymasis universitete jam atrodė neišvengiamu gyvenimo etapu, kurio negalima apeiti šonu.

- Tuo pačiu pardavinėti savo kūną tu gali jau dabar ir gausi iš to deramą atliginimą, ir dar daugiau – galėsi gauti dar ir malonumą.

- Bet tai kažkaip... keista...   

- Aišku, visi eina bėgiais. Tu irgi gali eiti jais. Ir ateisi ten pat, kur atėjo visi. Pavyzdžius turi prieš akis. Tavo tėvas turėjo aukštą išsilavinimą?

- Ir tėvas, ir motina...

- Ir kaip tai? – Su ironija pasidėmėjo Endis? – Tai geras sektinas pavyzdys?

- Ne, - atsidusęs prisipažino Andrejus. – Iš tikrųjų, tas siaubinga. Bet prostitucija... 

- Prostitucija – nesolidu, netgi gėdinga, ypač degeneravusioje bendruomenėje, kur viskas, kas turi ryšį su seksu, yra draudžiama ir sarmatinga... 

- Bet kaip, pavyzdžiui, aš galėčiau užsiėminėti prostitucija? Nelegaliai?

- Aišku. Nesiūlau įsidarbinti viešnamyje. Bet gali ieškoti klientų, kurie tai neblogai mokės. Turi gražų kūną, ar supranti tai?

- Jo...

- Nemažai vyrų ir moterų tau mokėtų. Atsižvelgiant į tai, kaip švelniai moki čiulpti, esi jausmingas vaikinas ir tikriausiai patiktum klientams.

- Reiškia... tu tada nemiegojai? – Netikėtai Andrejus pajuto, kaip raudonuoja.

- Miegojau, bet prabudau, nes buvo labai malonu. Už dvi naktis galėtum uždirbti tiek, kiek būdamas mokslo mašinos priedėliu uždirbtum per mėnesį. Argi neverta?

- Sutinku, tai būtų puiku. Bet jeigu man bus šlykštu...

- O gyventi taip, kaip gyvena mokslų juodadarbiai, nešlykštu?? Na ir be to, tu juk gali rinktis, kas tau simpatiškas, kas tave jaudina.

- Na, bet tai tik kol man dvidešimt metų, o paskui?

- Paskui? Tas pats, jeigu aišku norėsi. Turėdamas keturiasdešimt metų gali turėti tokią pat paklausą, kaip dvidešimties metų. Man, pavyzdžiui, nuolatos siūlo seksą už pinigus. Beje, kam galvoti apie tai, kas bus po dvidešimties metų, jeigu tau dabar tik dvidešimt. Iki trisdešimties metų tu sutaupysi pakankamai pinigų, kad įkurtum savo verslą...  tai, aišku, tik bendri žodžiai, o kiekvienu konkrečiu atveju viskas individualiai, aš tiesiog noriu tau parodyti, koks primityvus yra tavo požiūris į gyvenimą. Kaip pavyzdį tu imi nukankintus gyvenimo nevykėlius ir, pastatęs aplink save įvairių baimių, tipo „o kas bus“, tvorą, per kurią negali patekti ne viena mintis, eini išvažinėtu keliu, visai negalvodamas apie tai, kad šis kelias veda į tikrą subinę. Nebūtinai reikia būti prostitute, tai tiesiog pirmas variantas, kuris atėjo man galvą, bet juk pasaulis didžiulis ir jame neįtikėtinai mažai protingų, energingų žmonių. O tokie žmonės reikalingi. Dvidešimties metų tu gali tapti patarnautoju kokiam nors viešbutyje, paskui jaunesniuoju menedžeriu, prademonstruoti miklumą, sumaningumą ir po kelių metų tapti jau viešbučio valdytoju. Jeigu aš – viešbučio valdytojas, argi man rūpi tai kiek tau metų ir kokį išsilavinimą turi, jeigu tu darai viską puikiai, sugebi išlaikyti savo valdžioje visą tau paskirtą ūkį ir atneši man pelną? Tai aš sakau pagrįstai.

- Tai įdomu.

- Taip, tai įdomu. Reikia rizikuoti, reikia bandyti, reikia siekti geresnį gyvenimą, tokį, kokiu jį įsivaizduoji, bendrauti su žmonėmis, susipažinti su tais, kas gali aktyviai įsikišti į tavo gyvenimą ir keisti jį norima kryptimi, ieškoti, ir gaudyti šansus, juk jų visai nemažai. Kažkas iš tavo pažįstamų taip daro?

- Ne, niekas...

- Išskyrus fragmentinių mokslų, tu taip pat gali mokytis kalbas ir irgi gauti nuo to malonumą. – Prie mokymosi temos grįžo Endis. – Juk kaip žmonės mokinasi kalbas? Juk tai savisunakinimas, o ne mokymasis. Daryk taip: atverk užsienio kalbos knygą su lygiagrečiu vertimu, skaityk ją taip, kad bendrais bruožais suprastum tūrinį. Žiūrėk vertimą ir išrašinėk tik tuos žodžius, kurie tave sudomino, jokiu atveju ne viską iš eilės. Išrašinėk kiekvieną naują žodį, kartok dešimt senesnių. Kitą dieną patikrink – kokius žodžius įsiminei, kokių ne. Jeigu neįsiminei žodžio, tiesiog išmesk jį, nesikabinėk prie kiekvieno kaip maniakas. Jeigu įsiminei – įrašyk jį į pagrindinį sąrašą, kurį išsaugok ir kurį galėsi karais peržiūrėti. Tokiu būdu išrašysi žodžius, kuriuos ir taip daugiau ar mažiau lengvai įsiminei. Padalink išmoktus žodžius į grupes po penkiasdešimt ir kartok juos iš pradžių kartą per dvi dienas, paskui per keturias, paskui kartą per savaitę, mėnesį, o paskui ištrink juos. Jeigu galų gale kažkas iš užsimirš, tai vis tiek tai tvirtai įrašyta pasyvioje atmintyje ir lengvai prisiminsi arba įsiminsi iš naujo. Nesusiformuos nusivylimas, kuris neišvengiamai atsiranda, kai mokiniesi ne tuos žodžius, kurie lengvai įsimenami, o tuos, kuriuos „reikia“ įsiminti.

- O kaip gi su tais žodžiais, kurie neįsimenami lengvai? Juk tada niekada jų ir nežinosiu.

- Šis lengvumas priklauso nuo daugelio aplinkybių. Šiandien kažkoks žodis tau atrodys sunkiu, niekaip netelpančiu tavo galvoje, o po savaitės, sutikęs jį dar kartą, pamatysi, kad jis visiškai kitaip suvokiamas ir labai lengvai įsimenamas. Ir jausi malonumą, ir tavo noras stiprės. Daryk konkrečius, smulkius žingsnius ir tavo gyvenimas pradės keistis. Užtenka įterpti į gyvenimą kelias minutes, kurių metu tavo gyvenimas bus įdomus, prisotintas ir visas gyvenimas pradės po truputį keistis. Nesiek epochinių įvykių – daryk vieną mažą žingsnį po kito ir galėsi labai stipriai pasikeisti.

 

Atsisveikinęs su Endžiu, Andrejus iš Tailando nuskrido į Kuala-Lumpur, iš kur, kaip pasirodė, skraido nepalietiškų avialinijų lėktuvai tiesiai į Katmandu – šis maršrutas buvo pačiu pigiausiu. Endis davė jam kažkokio Ričardo koordinates, kuris gyveno Kuala-Lumpur ir kuris galėtų patari, galbūt, kokį nors įdomų tolesnės kelionės variantą. Daugiau nieko konkretesnio iš Endžio Andrejus nesužinojo, nors iš tikrųjų labai ir nesistengė, nes šiaip ar taip kelionė žadėjo būti įdomi. Ir kai Ričardas pasiūlė jam padirbti savanoriu kažkokiame kanadietiškame fonde, kuris užsiėminėjo nemokamu malaiziškų skurdžių vaikų mokymu, jis sutiko. Iš pradžių pagal inerciją jis nusprendė dėstyti fiziką, bet po pokalbio su kursų Malaizijoje vadove jis pakeitė savo sprendimą.  

- Kodėl gi nedėstyti bet ką kito? – aiškino jam gyva mergina. – Galų gale, tai tik maži, visiškai neraštingi vaikai ir nereikia būti specialistu, kad pasakotum jiems apie biologiją, chemiją, geologiją arba istoriją – pakanka perskaityti kelias populiarias knygas. Svarbiausia, kad visiems būtų įdomu, kad medžiaga būtų maksimaliai paprasta. Mūsų užduotis ne tame, kad suteiktume vaikams išsilavinimą, o tame, kad išmokintume juos jausti malonumą nuo mokymosi, sužadintume juose interesą žinioms, sužadintume juose įdomaus gyvenimo siekimo vektorių, kartu suteiktume psichologinį pasiruošimą, kuris padėtų ne tik studijuojant mokslus, bet ir bendrame gyvenime.

Išstudijavęs medžiagą, Andrejus dvejojo lygiai vieną vakarą, bet, prisimindamas Endžio patarimą drąsiau eksperimentuoti, įveikė savo neryžtingumą ir su galva nėrė į šį sūkurį – sutiko.   

        

 

 

<< Back

Forward >>