« Maja »

Tomas 3: « Kietosios upės, marmurinis vėjas »

Skyrius 08

Nuo to momento Džeinės gyvenimas pradėjo tekėti visiškai kitokia vaga. Išoriškai beveik niekas nepasikeitė, bet gyvenimo turinys pasikeitė absoliučiai – visų pirmą, ji oficialiai gavo pabėgėlio statusą, kas buvo paskelbta vietinėse žiniose vidiniame tinklapyje ir, kas automatiškai suteikdavo jai prieigą prie informacijos, kuria anksčiau su ja buvo dalinamasi nenoriai ir, be to, ji „pradėjo lankyti pirmą klasę“. Pirmokų sąrašas taip pat buvo paskelbtas tinklapyje ir sudarinėjo dvyliką žmonių, padalintus į dvi skirtingas grupes, bet jie galėjo laisvai keistis informacija ir patirtimi, nors, ir darė tai nedažnai, nes pernelyg mažai laiko likdavo įvairiems pokalbiams.

Fossa reikalavo, kad jų darbas ir mokymasis pagal galimybę nepatirtų jokių pasikeitimų. Nauji dalykai, kuriuos ji ruošiesi įvesti į pirmokų gyvenimą, turėjo įsilieti, įsišvirkšti į įprasto gyvenimo srautą. Ne pakeisti, o papildyti, pagražinti naujus atspalvius. Ir pirma naujove tapo fragmentų praktika.

- Bendrus įsivaizdavimus apie negatyvių emocijų, klaidingų koncepcijų, mechaniškų norų ir negatyvių pojūčių šalinimo praktiką jūs jau turite, - pasakojo Tora. – Taip pat jūs turite bendrus įsivaizdavimus apie nušvitusių suvokimų kultivavimo praktiką. Knyga, kurioje aprašyti šitie bendri supratimai, nelabai didelė, bet labai turinga, todėl nieko keisto nebus tame, kad skaitysite ją metų, o gal netgi dviejų ar daugiau metų bėgyje, palaipsniui įsigilindami tai į vieną, tai į kitą klausimą. Yra trys keliai, kuriais pas mus ateina žmonės. Pirmo esmė – pirminis susidomėjimas praktika – žmogus suranda knygą apie Praktiką, susidomi ja, pradeda susirašinėti su snukiais elektroniniais laiškais ir jeigu pagal susirašymo rezultatus jis mums patinka, užsimezga tolesnis bendravimas, į kurį taip pat įeina, ir praktinė sąveika, nes būtent glaudžiame kontakte žmogus geriausiai atsiveria. Mes turime daug galimybių paimti žmogų pas save dirbi kokiam nors viešbutyje, kur jis, iš vienos pusės, turėtų komfortiškas sąlygas gyventi bei dirbti, o iš kitos pusės, glaudžiai bendrautų su simpatizuojančiais bei pabėgėliais. Arba mes galime paimti jį į laboratoriją, kur jis gali aktyviai dalyvauti tyrimuose, aktyviai studijuoti mokslus ir vėlgi glaudžiai sąveikauti su kitais.

- Antras kelias – tai būtent jūsų variantas, - Fossa linktelėjo Džeinės ir Ajrin pusėn. – Iš pradžių jūs praeinate bendrą atranką ir priimami į darbą į vieną iš mūsų laboratorijų. Paskui jūs vėlgi pradedate virti pabėgėlių, simpatizuojančių, uodegų ir snukių košėje, virškinti pirminę informaciją apie praktiką. Ir jeigu jūs mums atrodote perspektyviais, mes jus paliekame. Antras kelias iš esmės daug retesnis, nei pirmas, kas ir atspindi, iš dalies, esančios grupės pirmokų skaičius: tik dvi iš jūsų – Džeinė ir Ajrin atėjo čia antru keliu, o dešimt kitų turėjo pirminį susidomėjimą praktika, ir jau vėliau pradėjo vystyti kitus savo interesus.

- O trečias kelias?

- Trečias – mūsų mažamečių kursai. Iš šių dešimties, šeši vaikystėje išklausė mūsų kursus. Jiems augant, grūdai, įmesti į juos, išdygo ir susidomėjimas praktika, kuris kartais užgesdavo ištisiems metams, vis dėlto likdavo kažkokia šviesa tunelio gale, nes mūsų kursuose gauti pirminiai ir fundamentiniai įsivaizdavimai apie tai, kaip gyventi įdomu, o kaip ne, pasirodė yra ypatingai gyvybingi, sėkmingai konkuruoja su dogmatišku, fanatišku arba buku būdu suvokti aplinkinį pasaulį, ir savo asmeninį gyvenimą. Todėl jie čia, bet todėl, kad jų kelias stipriai skiriasi nuo jūsų, jie bus mokinami lygiagrečioje grupėje.

- Bet juk mes galime bendrauti vieni su kitais, klausinėti ką jie veikia ir pasakoti, ką veikiame mes? – Susirūpino Ajrin.

- Galite. Tiktai turėsite pakankamai savo reikalų, bet iš tikrųjų, taip, galite. Išvis galite prie bet ko prieiti ir klausinėti viską, ką norite, bet tai, žinoma, nereiškia, kad visi viską jums pasakos, ir ne tik dėl kažkokio paslaptingumo įsivaizdavimų, o tik todėl, jog tam, kad suprastumėte vienas kitą, būtina turėti pakankamą to patirtį. Pirmokas gali ateiti į užsiėmimus į dešimtą klasę, prašau, bet ką jis ten supras?

Fossa padarė pauzę ir prasivaikščiojo pievele.

- Išankstinis susipažinimas su praktika, daugiau ar mažiau nuoseklios negatyvių emocijų (NE) šalinimo pastangos, koncepcijų išnagrinėjimas, nušvitusiųjų suvokimų (NšS) sužadinimas – visą tai galima pavadinti ikimokykliniu lygiu – lygiu, kai žmogus ne tiek įveda į gyvenimą praktikos pricipus, kiek tyrinėja juos, tikrina jų adekvatumą, užduoda sau klausimus, liečiančius gyvenimo prasmę ir žiūri – ar gali jis gauti atsakymus, žiūrėdamas į pasaulį, į save pro Praktikos prizmę. Įstojimas į pirmą klasę reiškia perėjimą nuo grynai mėgėjiško požiūrio į šiuos klausimus prie profesionalaus požiūrio, tai yra tokio, kai migloti ir neapibrėžti rezultatai jau netenkina, kai žmogus atlieka veiksmus, kurie, nors ir lietai, bet nesugrąžinamai, keičia jį. Ir pirmą, ką jūs sužinosite, bus „Fragmentų kaupimo praktika“. Tiksliau, jūs kaupsite ne kažkokius fragmentus, o tuos, kurie skirti pirmokams.

Kol Fossa kalbėjo, Džeinė įsižiūrėdavo į „bendraklasių“ veidus. Ne, ji nieko nepažinojo. Mažai tikėtina, kad jie čia gyveno, bet tiesiog nė karto nesusitiko ant Kalvos – reiškia, atvažiavo iš kitų teritorijų. Atskiru trejetuku sėdėjo dvi merginos ir vaikinas. Ne todėl, kad specialiai atsiskyrė nuo visų, bet pagal jų nevaržomą susišnibždėjimą matėsi, kad jie pažįsta vienas kitą jau seniai.

- Aš Džeinė, - tyliai tarė ji, lengvai stumtelėjusi alkūne vaikiną. – O jūs kas?

- Aš Trapas, ji Berta, o ji Serena.

Visi trys pažiūrėjo į Džeinę ir nuo to visiškai neatsirado susinervinimas, kurio ji tikėjosi, suprasdama, kad tuoj jie pradės ją vertinti. Malonūs, atviri veidai, netgi galima pasakyti drąsūs. Taip, tiksliai, jų veidus galima būtų pavadinti būtent skleidžiančiais drąsos aromatą. Eilinį kartą Džeinė nustebo, koks tikslus buvo grupės dalyvių parinkimas. Kokia aiški, sprendžiant pagal viską, buvo žmonių, kurie juos parinkinėjo ir suteikinėjo pabėgėlių statusą, sąmonė.

- Jūs iš kur? – Vėl paklausė ji.

- Toronto, - atsakė Berta.

- Ten irgi yra gyvenvietė?

- Viešbučiai. Kotedžų gyvenvietė, mes ten kartu dirbome paskutinius pusę metų, o prieš tai – kas kur.

- Dabar prašau dėmesio – pertraukė jų susišnibždėjimą Fossa. – Fragmentų kaupimo praktika labai paprasta. Fragmentu vadinama tam tikra nedidelė pastangų, nukreiptų į norimų įpročių formavimą, apimtis. Neįmanoma pasikeisti iš karto ir kardinaliai. Bet galima keistis žingsnis po žingsnio, - tarsi pabrėždama kiekvieną skiemenį ir darydama pauzes po kiekvieno žodžio pasakė Fossa. – Fragmentų kaupimas, tai žingsnių darymas, kurie galų gale sukelia nesugrįžtamus pasikeitimus, suprantate? Žingsnis po žingsnio ir tik taip.

Džeinė pastebėjo, kad kai Fossa pradėdavo dėstyti medžiagą, jos žvilgsnis pasikeisdavo. Jis tapdavo... tarsi kažkoks skvarbus. Neįprastas kietumas jautėsi ir jos žvilgsnyje, ir intonacijoje – tai žmogaus, kuris kalbėjo mirtinai svarbius dalykus, arba, tiksliau, gyvybiškai svarbius, kietumas.

- Pavyzdžiui, penkiolikos minučių bėgyje galima kas dešimt sekundžių kurti kokį nors nušvitusįjį suvokimą. Tokią penkiolikos minučių patirtį mes ir vadinsime vienu fragmentu. Vienu fragmentu taip pat galima laikyti valandinį bėgimą mišku. Pagal taisyklę, vieno fragmento trukmė lygi penkiolikai minučių, jeigu tuo metu pastangos dedamos labai tankiai.

- O kiek tokių fragmentų reikia kaupti per dieną? – Paklausė Karen, labai daili aštuoniolikos metų mergina, nors jeigu žvilgtelėtum į ją trumpai, galima būtų pagalvoti, kad jai tik keturiolika.

- „Reikia“ – perklausė Fossa. – O ką reiškia „reikia“.

- E... turėjau omenyje, kiek....

- „Turėjai omenyje“ – Vėl pertraukė ją Fossa. – Tu nori pasakyti, kad pasakei labai aiškiai, turėdama omenyje kažką apibrėžto, tik aš per daug kvaila, kad suprasčiau tave iš pirmo karto, ir nusprendei man, kvailai, paaiškinti?

Fossos intonacija buvo rami, bet vis dėlto visi sustingo. Jos rimtumas buvo netikėtas ir neįprastas. Čia, gyvenvietėje, žmonės bendravo tarpusavyje draugiška-pozityvia maniera ir netgi rimtumas buvo draugiškas. Išimtimi buvo, tikriausia, tik tie momentai, kai Endis tapdavo daug rimtesnis, negu įprastai ir tada jo veido išraiškoje bei intonacijoje atsiradinėjo tos pačios natos, kurios taip grėsmingai atsirado dabar Fossos intonacijoje. Galbūt toks gebėjimas reikšti tokį grėsmingą rimtumą buvo skiriamuoju drakonėlio požymiu, pagalvojo Džeinė. Palyginus su jais, kiti buvo tarsi visai nerimti, nors išoriškai tai nesireiškė kažkokia mimika ir tuo pačiu, tarsi skaidrios apnašos, taip, šį rimtumą galima būtų prilyginti prie skaidrių apnašų, dengiančių paviršių – kurios nesimato įprastose sąlygose, bet vis dėlto atspėjamos, o saulės spinduliuose ryškiai blizga.

Karen sumišo ir tylėjo.

- Jeigu pasakei kvailystę, nesakyk, kad tu „turėjai omenyje“. Tiesiog atsisakyk pasakyto ir pradėk iš naujo. Neturėk nieko omenyje, tiesiog sakyk būtent tai, ką nori pasakyti.

- Atsisakau pasakyto – tarė Karen. – Kiek fragmentų tikslinga daryti kiekvieną dieną, kad ši praktika būtų efektinga?

- Kiekvienas sprendžia pats. – Fossa pamojavo galva, atsisakydama duoti labiau apibrėžtą atsakymą. – Patirties keliu. Terminu „letena“ mes vadiname fragmentų kiekį, kuriuos pagal tavo patirtį būtina daryti per dieną, kad tavo būsena žymiai pasikeistų. Patarsiu daryti ne mažiau nei dešimt fragmentų per dieną, reiškia, galima laikyti, kad iš pradžių viena letena lygi dešimčiai fragmentų. 

- Dešimt fragmentų per dieną... – pradėjo Trapas, - po penkiolika minučių, reiškia daugiau nei dvi valandos per dieną, o kartu su neišvengiamomis pertraukomis, išeina, kad vien tik tris valandas turėsime gaišinti šiems fragmentams. Nelabai paprasta rasti tam laiką!

- „Gaišinti“? –Fossa paklausė tokiu pat tonu, kokiu perklausinėjo Karen. – Kas yra „gaišinti“? Mes ne „gaišiname“ mūsų laiko praktikos pagalba, mes jį surandame, gelbėjame, sugražiname jam gyvenimą. Jau sakiau, kad fragmentai neturi būti „vietoj“ kito gyvenimo, jie turi būti kartu su juo, nors iš pradžių, žinoma, kol jūs išmoksite, iš tikrųjų kartais reikės skirti laiką vien tik fragmentų atlikimui.

- O kiek jų, įvairių fragmentų?

- Kiek tik norite. Faktiškai, bet kokią praktiką galima paversti fragmentų rinkiniu, bet pirmai klasei mes labiausiai rekomenduojame apie trisdešimt. Padarykite atliekamų fragmentų sąrašą ir dėkite paukščiukus prie tų, kuriuos atlikote, kad bet kokiu momentu matytųsi – kiek išviso fragmentų turite iš kiekvienos praktikos ir išvis kartu. Padalinkite praktikas į kategorijas – fizinio kūno vystymosi sektorius, NE šalinimo sektorius, NšS sužadinimo sektorius, bent jau taip. Pirmas fragmentas vadinasi „peršokimas“.

Situacija juokingai primintų pačią tikriausią pirmą klasę, jeigu ne pievelę supantčios himalajietiškos viršūnės rytuose ir nuo saulės spindintis ežeras vakaruose.

- Peršokimui tiks bet koks nušvitęs faktorius, pavyzdžiui, koks nors gražus akmenukas, kuris visada gali būti po ranka – Fossa išraukė iš kišenės nedidelį mineralą. – Štai, pavyzdžiui, toks fluoritas, man labai patinka.

Džeinė prasistūmė į priekį ir paėmė akmenuką į rankas. Kubiukų formos švelniai žalios-mėlynos jūros spalvos kristalai grūdiesi vienas ant kito, kaip kačiukai. Tokie skaidrūs, kad pro juos visiškai aiškiai ir be iškraipymų matėsi uolienos gabalas, ant kurio jie sėdėjo. Mineralas iš tikrųjų buvo labai gražus.

- Kokie NšS atsiradinėja, - paklausė Fossa.

Džeinė susimastė.

- Nėra įgūdžių skirti NšS – padarė išvadas Fossa.

Tuo momentu ant pūkuotų kėnių su penkiolikos centimetrų minkštais spygliai, augančių ant pievelės krašto, nusileido visa banda papūgų su oranžiniais snapais, baltomis krūtinėlėmis, juodais kakleliais ir ilgomis, beveik pusės metro ilgio mėlynomis uodegomis, ant kurių galiukų buvo baltos dėmės. Kai paukščiai leidosi, iškedenę uodegas, iš apačios tai atrodė kerinčiai gražiai – mėlynai-baltai-oranžinės uodegos plunksnos susimaišė taip, kad sudarinėjo ryškų raštą.

- Kartais peršokimo objektas atsiranda savaime, - į jų pusę parodė Fossa. – Sužadini kokį nors NšS, kurį tuo momentu lengviausiai pajausti. Pavyzdžiui, žiūrint į ežerą - grožio jausmą, paslapties jausmą, arba kai matai, kad laukiniai paukščiai atskrenda prie pat mūsų ir visai nebijo, simpatiją. Gali pašaukti kokį nors šunį ir pažaisti su juo, jausdamas žaismingumą. Arba ko nors nujautą, nesvarbu. Tegul šis NšS trunka dešimt, penkiolika sekundžių. Po to prasiblaškyk ir nukreipk dėmesį į ką nors kito. Pavyzdžiui, pakilnok štangą arba išmok kokį nors užsienio kalbos žodį. Po dešimt, penkiolikos sekundžių pauzės pabandyk vėl pajausti NšS.

- Tą patį ar kokį nors kitą?

- Bet kokį, kokį norėsi, bet iš tikrųjų lengviausia pajausti tą patį NšS, nes esi jau jam nusiteikęs, po ranka yra nušvitęs faktorius jam. Vėl dešimt-penkiolika sekundžių jausk NšS ir vėl pauzė, atsitraukimas.   

- Bet kuo tai skiriasi nuo paprasto NšS kūrimo? – Serena atsigulė ant žolės ir žaidė su žolyte.

- Tuo, kad peršokimo metu pauzės yra būtinos. Kai sužadini NšS, tavo užduotis jausti jį be pauzių. Nepatyrusiam žmogui tai gali greitai pavirsti NšS „išstūmimu“ iš savęs, kai tu jau negali jausti jį ir pradedi įsitempti, o tai daro situaciją dar labiau beviltiška. Gali atsirasti nusivylimas, nevilties jausmas. O čia tu sąmoningai sieki, kad NšS suliepsnojimas sustotų, intensyvios fizinės arba protinės veiklos pagalba. Kaip atsitraukimą galima panauduoti mokslinę knygą, kokio nors žinių fragmento paiešką ir išrašymą – kaip tik penkiolikos peršokimo minučių užteks, kad suformuotum ir išrašytum vieną fragmentą.

- Žinių fragmentai – tai irgi fragmentų kaupimo praktikos dalis? O, tada aš daug jų sukaupsiuJ - pradėjo juoktis Berta.

- Ar mokslų studijavimas tave vysto, keičia norima kryptimi?

- Žinoma!

- Reiškia, tai irgi fragmentų kaupimo praktikos dalis, bet vieno fragmento dydį mes nustatinėjame pagal tai, kiek darbo buvo įdėta į jį. Pavyzdžiui, gali prilyginti penkis žinių fragmentus vienam praktikos fragmentui. Jeigu paaiškės, kad tai per mažai, tegul bus dešimt. Jeigu žinių fragmentų kaupimas tau sunkiai sekasi, paimk trys. Štai taip, viskas paprasta. Tai labai paprasta praktika – fragmentų kaupimas. Bent jau ji atrodo paprasta...

- O iš tikrųjų? – Pasidomėjo Serena.

- Iš tikrųjų - pamatysime...  

Serena sudarinėjo impulsyvaus, entuziastingo, lengvai kylančio žmogaus įspūdį. Džeinė nustebo, kai pamatė, kad Serena jau padėjo ant žolės prieš save bloknotą ir kažką pradėjo žymėti.

- Turiu kažkaip fiksuoti atsiradinėjančius NšS ar nereikia? – Ji jau turėjo klausimą Fossai, tuo tarpu visi kiti dar sėdėjo ir pastatę ausis klausė!

- Kaip nori. Svarbiausias peršokimo elementas – NšS kūrimas, atsitraukimas nuo jo, paskui vėl kūrimas. O aplink šią būtiną struktūrą gali savarankiškai kurti ką nori, bet nepatariu pernelyg apsunkinti praktiką detalėmis ir svarbiausia – nepainiok būtino su nebūtinu. Jeigu įdomu, gali fiksuoti atsiradinėjančių NšS intensyvumą, bet jeigu tam tikru momentu raštiškas fiksavimas bus nepatogiu, arba išvis nenorėsi fiksuoti intensyvumo – nefiksuok, nes tai nėra svarbiausios būtent šios praktikos elementas.

Fossa prisėlino arčiau Serenos, tarsi norėdama parodyti, kad šiuo momentu jau būtent Serena – įdomiausias žmogus, kuris ne tik klauso, o ir daro iš karto, bando, užduoda konkrečius klausimus.

- Gali tiesiog žymėti paukščiukus, kurie reikš, kad atlikai eilinį NšS sukūrimo aktą, - ji pasakė, žiūrėdama į Serenos bloknotą.

Džeinė pastebėjo, kad joje prabudo kažkas panašaus į pavydą. Irgi užsinorėjo užduoti kokį nors klausimą Fossai, bet nieko gero neateidavo į galvą.

- Ar labai svarbu išlaikyti būtent penkiolikos sekundžių pauzę?  

Čia jau ir Ajrin uždavė klausimą – irgi su bloknotu rankose. Taip, Ajrin – aktyvi, mergina, ji tai tikrai gali konkuruoti su Serena! Ir labai atkakli. Džeinė tai tiksliai žinojo iš nedidelės bendro gyvenimo patirties, kurią jos turėjo – grįžusios iš žygio jos apsigyveno kartu viename kambaryje, norėdamos turėti daugiau galimybių bendrauti, dalintis įspūdžiais bei laižyti viena kitai putes. Nepaisant to, kad Ajrin buvo labai energinga, sekse jai labiau patiko pasyvus vaidmuo, kas, beje, buvo labai vietoj, nes Džeinei kaip tik labai patiko, užsidėjus diržą su stambiu peniu ir dar vienu mažesniu, užpakaliui, būti berniuku ir švelniai dulkinti aistringą mergaitę. Jos pradėjo užsiėminėti seksu labai lengvai ir natūraliai, kai tik apsigyveno kartu, tarytum abi jautė, kad kitaip ir negali būti.

- Dešimt, penkiolika sekundžių – nesvarbu. Tokiose ribose visiškai normalu.

Skirtingai nuo Serenos ir Ajrin, Džeinė nejautė potraukio jau dabar griebti bloknotą, ir pradėti atlikinėti šią praktiką.

- Reiškia galima atlikti peršokimą visai be fiksacijos, be bloknotų ir užrašų? – Trappas tikriausiai irgi pradėjo bandyti.

- Galima.

- O dar? Kokie dar yra fragmentai? – Ir Džeinė rado klausimą, atitinkamą jos temperamentą – nepulti iš karto daryti tai, ką galima daryti tiesiog dabar, o iš pradžių  sužinoti kuo daugiau. Tiesa, ji suprato, kad apie peršokimus „sužinojo daugiau“ ne todėl, kad sėdėjo ir klausinėjo Fossą, o todėl, kad kiti jau pabandė ir uždavinėjo klausimus, atsiradusius atliekant šiuos konkrečius veiksmus. Bet, vis dėlto, kažkokia keista inercija neleisdavo jai sekti jų pavyzdžiu.

- Išskyrus mokslo žinių fragmentų kaupimą, mes taip pat galime kaupti užsienio kalbų žodžių mokymosi fragmentus. Atminties treniruotė gali būti labai maloniu veiksmu, rezonuojančiu su įvairiais NšS, nors išoriniame pasaulyje nuo pat vaikystės visi taip terorizuojami, kad formuojasi patvarus pasišlykštėjimas žodžių mokymuisi. Tam, kad vietoj pasišlykštėjimo jaustume NšS, būtina naudoti specialią techniką:

a) vartai knygą (pageidautina) arba žodyną (irgi galima), skaitai frazę po frazės ir nepriklausomai nuo to – supratai tam tikros frazės prasmę ar nevisai, skaitai toliau, net jeigu prarandi kažkokio siužeto eigą.

b) lauki, kol nesutiksi tokį nežinomą žodį, kuriam atsiras interesas, smalsumas, noras sužinoti – ką jis reiškia. Tada atidarai žodyną, sužinai šio žodžio reikšmę ir išrašai jį į juodraštinį sąrašą. Tikslinga sugalvoti kokią nors frazę, kuri palengvintų žodžio įsiminimą, pavyzdžiui, malaiziškai „lopak“ – bala. Kad įsimintum žodį „lopak“ galima sugalvoti kokią nors frazę, pavyzdžiui... „jeigu žiopsosi eidamas, įkrisi į balą ir reikės prisiūti lopą ant kelnių“. Kaip kvailai frazė beskambėtų, ji žymiai supaprastins įsiminimą.

c) toliau vartai knygą. Kai išrašai antrą žodį, pakartoji pirmą.

d) išrašinėdamas kiekvieną kitą žodį, kartok dešimt-dvidešimt senesnių.

Šioje veikloje galima daryti pertraukas. Vienas fragmentas lygus apibrėžtam išrašytų žodžių kiekiui, kuriuos šiuo momentu įsiminei ir šis kiekis taip pat priklauso nuo to – kaip lengvai pavyksta įsiminti. Jis gali būti lygus 5 ir 10 – kiekvieną kartą patys spręskite. Bet kokiu atveju vienas fragmentas turi trukti neilgiau negu penkiolika minučių bendro tam skirto laiko.

- Kas bus tuo atveju, jeigu kažkas iš mūsų kaups daugiausiai žinių, naujų žodžių, fizinio aktyvumo, o ne NšS sužadinimo fragmentus? – Ajrin paklausė Fossą.   

- Man nelabai suprantamas šis klausimas. Jeigu kažkas kaups šiuos fragmentus, reiškia jis juos kaups ir jo gyvenimas taps įdomesnis.

- Bet jeigu jis juo kaups, o fragmentų, kurie nukreipti į nušvitusių suvokimų vystymąsi, nekaups? – Atkakliai klausinėjo Ajrin. – Fragmentų turės daug, bet visi jie bus tik žinių, kalbų, fizinių pratimų.

- Tai ne sportas, - minkštai tarė Fossa. – Čia nėra čempionų ir laimėtojų. Čia nesuteikiami apdovanojimai, čia kiekvienas pats sau uždirba svarbiausią apdovanojimą – interesą gyvenimu. Fragmentų kaupimo praktika – būdas padaryti savo gyvenimą įdomiu ir kiekvienas pats sprendžia – ką jis nori daryti. Jeigu kaupsi tik žinių fragmentus, o viso kito nedarysi, tai tavo moksle gali atsirasti tam tikra nustatyta tvarka, be tai nestipriai pakeis tavo gyvenimą, aišku, nes studijuoti mokslus tau ir be viso šito patinka, ir tu jau pripratai prie šios veiklos. Bet jeigu fragmentų kaupimą derinsi su praktikomis, susijusiomis su nušvitusiais suvokimais, tai gyvenimas labai stipriai pasikeis, nes pas tave nėra tokių įgūdžių, kaip mokslų studijavime, ir čia nustatytos tvarkos įvedimas gali suvaidinti didelį vaidmenį. Iki šiol jūsų požiūris į NšS buvo mėgėjiškas – atsirado NšS na ir gerai, neatsirado – na ką gi, nieko baisaus, nes yra pasitenkinimas, yra draugiškumas, yra tie ar kiti interesai. Bet randatės čia, šioje grupėje, todėl, kad turime pagrindus manyti, jog nušvitusieji suvokimai gali tapti jums daug įdomesniu dalyku, negu kitiems pabėgėliams. Nauji NšS atspalviai ir netgi nauji NšS, nauji fiziniai išgyvenimai, nauja sąmoningų sapnų patirtis, išvis visas tas naujas pasaulis, kuris atsidaro NšS keliautojui, gali intriguoti, gali jus įtraukti. Jums gali aistringai užsinorėti jausti NšS dažniau, nuolatos, visada, dar stipriau, giliau, plačiau, magnetiškiau ir tada fragmentų kaupimo praktika jums labai pravers. O jeigu ne – reiškia jūs tiesiog norite gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvenate dabar, liksite pabėgėliais ir busite visiškai laimingi, tokie pat laimingi, kokie yra kiti pabėgėliai, gyvenantys mūsų teritorijose.

- Tai yra, mūsų pirmenybės kaip tik ir atsiskleis fragmentų kaupimo procese?

- Taip, taip ir bus, - patvirtino Fossa. – Ir paskutinė praktika šiandienai  - „krienų kapojimas“.

- Ko-ko kapojimas? – Su juoku perklausė Ajrin.

- Krienų! Kiekvieną kartą, kai pagauni savyje kokią nors mintį, garsiai sakai „krienai“ ir ramiai pertrauki ją, sulaikai, išmeti šią mintį. Atkreikite dėmesį – žodis „krienai“ tariamas garsiai ir kiekvieną kartą, kai tik pastebi kokią nors mintį.

- Sudėtinga praktika, - susirūpinusiu balso tarė Trappas.

- Paprasta, - paprieštaravo Fossa.

- Negaliu net įsivaizduoti, kad galėčiau pasiekti tai, kad neatsiradinėtų jokios mintys.

- O kam tau tai? – Pasidomėjo Fossa tokiu meilikaujančiu balsu, kad Džeinė iš karto suprato, kad bręsta eilinis jos šuolis į aukos gerklę. Džeinė lengvai įsivaizdavo šį paveikslą – Fossa užpuola ir nagais bei dantimis įsikabina į Trappą, ir pradėjo juoktis.

- Na kaip kam? Kad daryčiau šią praktiką...

- Yra tokie žmonės, - pradėjo Fossa, kurios balse dabar jau atsirado blizgantis plienas, - kurie nuolatos girdi ne tai, kas jiems sakoma. Tokie žmonės dažniausiai yra beviltiški.

Jos žvilgsnyje, kuriuo ji ėdė Trappą kiaurai, buvo nemažiau veriančio plieno, negu jos intonacijoje.

- Pertrauki, o ne išvis užkerti kelią visoms mintims, - paaiškino Serena, kuri ir toliau kažką žymėjo bloknote, tuo tarpu Trappas net jo neturėjo. – Fossa nesiūlo užkirsti kelią visoms atsiradinėjančioms mintims, o sako, kad reikia sulaikyti kurią nors, palikti pusiaukelėje, kai ji atsiranda. Tai... jo, tai pakankamai paprasta, sutinku.

- Taip, nereikia įsitempti ir bandyti neleisti atsiradinėti mintims, tiesiog sustabdyti jas, kai tik atsiras. Vienas krienų kapojimo fragmentas – penkiolika minučių. Visi bandome tiesiog dabar. Tiesiog dabar - pradedame!

Džeinė užklupta šio reikalavimo tik po minutės pertraukė visą chaotišką blaškymąsi – fiksuoti kažką bloknote ar ne, šalinti mintis pagal galimybę pačioje pradžioje ar galima ir viduryje. Kiti irgi bandė užduoti klausimus Fossai, bet ji juos nutraukė – bandykite, laikas eina.

Penkiolika minučių praėjo visiškoje tylumoje.

- Na kaip, - pagaliau paklausė Fossa?

- Pirmos penkios minutės – košmaras, - pradėjo Trappas, - Neįmanoma. Pas mane atsiradinėja įvairūs klausimai dėl praktikos, aš juos sulaikau ir iš karto viskas užsipildo paranojišku nerimu – o jeigu aš pamiršiu šį klausimą, o jeigu tai svarbus klausimas, o jeigu aš pamiršiu, ir aš nieko negaliu su tuo padaryti, ir tada jau naujos mintys, kad nieko negaliu su tuo padaryti, kad esu idiotas, kad tikriausiai pas visus viskas gerai, o aš kvailys. Siaubingas šiukšlynas.

- Berta? – į ją kreipėsi Fossa.

- Man tai buvo visiškai paprasta. Pastebėjau, kad nusilpsta negatyvus nerimo, susirūpinimo ir dievas žino, ko dar, fonas. Įprastai esu labai nerami, turiu daugybę chaotiškų atsitraukimų...

- Tu nerami!?? – nustebo Trappas. – Tai koks tada aš, jeigu tu nerami?

- Aš vidiniame dialoge šokinėju nuo temos į temą, - tęsė Berta, - turiu daugybę rūpesčių įvairiose srityse, o kai darau šį krienų kapojimą, šis srautas truputį sulaikomas, atsiranda abejingumo aplinkai suliepsnojimai: tu niekur neskubi, nieko nereikia skubiai daryti, niekam nieko nesi skolinga.

- O dar mano kūne atsirado malonus atsipalaidavimas, - pridūrė Džeinė, - matyt, dėl nepertraukiamo susirūpinimų fono visas kūnas nuolatos nemaloniai įsitempęs, o aš to net nepastabiu.

- Taip, tu labai įtemptas žmogus, - patvirtino Fossa. – manau, kad to priežastimi, visų pirmą, yra susirūpinimas dėl kitų nuomonės, nepasitikėjimo savimi jausmas (nsj).

- Taip, - linktelėjo Džeinė. – Man visą laiką atrodo, kad kiti drąsesni, protingesni, energingesni, labiau atviri.

- Taip pavojinga pozicija. – Sakydama Fossa dūrė į ją pirštu. – Įsimink. Tai pavojinga. Manoma, kad savimi nepasitikintys žmonės yra nekenksmingi, palyginus nekalti ir naivūs. Bet tai netiesa. Tokiuose žmonėse pūna neapykanta, pati tikriausia neapykanta. Vienuose ji pūna giliai ir stipriai, kituose – paviršiuje, bet esmė nesikeičia – susirūpinimas kitų nuomone ir nsj – puiki maitinamoji aplinka neapykantai tiems, prieš kuriuos tas nsj atsiranda. Tu – pavojuje, suprask tai.

- Aišku... – pasakė Džeinė.

- Tikrai aišku, ar tiesiog priimi mano žodžius, kaip dogmą?

- Tikrai aišku. Sutinku. – Džeinė pažiūrėjo Fossai į akis ir pajuto pasitikėjimo bei atvirumo suliepsnojimą. Prieš Sereną, Ajrin, Bertą ji galėjo jausti nsj, o prieš Fossą kažkodėl ne, nors tai atrodė absurdišku – juk aišku, kad Fossa daug daugiau išsivysčiusi ir stipri asmenybė, negu kiti. – Sutinku. Tikrai, yra tam tikras įtampos fonas...

- Susvetimėjimo, - pasakė Fossa.

- Taip, tiksliai, susvetimėjimo. Yra susvetimėjimas tiems, prieš ką jauti nsj.

- JauTI? – Pabrėždama paskutinį skiemenį perklausė Fossa. – Tai tu apie mane sakai? – Fossos balse metalas - nenuoširdumo požymis, tai Džeinė jau suprato.

- Jauti, jau...čiu  taip, jauČIU. – Pasitaisė ji. – Aš jaučiu.

- Nedaryk tokio pobūdžio žodinių klaidų. Sakydama apie save, sakyk apie save, nes visi šitie žodiniai niuansai, kai neva kalbėdamas apie save, kalbi tarytum trečio asmens vardu, visa tai nenuoširdumo, mechaniško noro tolti nuo savo niūrumų apsireiškimai.

- Aš jaučiu susvetimėjimą, - dar kartą pakartojo Džeinė.

- Patvirtink, kad sutinki su manimi, - vėl griežtai pareikalavo Fossa.

- Bet juk sutikau!

- Ne. Mes ginčijomės tam tikra tema. Tu pasakei „jauti“, o aš reikalavau, kad pasakytum „jaučiu“ ir šių prieštaravimų pozicijos pabaigoje tu nepasakei, kad sutinki su mano.

- Man atrodo, pasakiau!

- Būtent žodžio „sutinku“ ji nepasakė, - pastebėjo Serena.

- Teisingai. Jeigu tarp praktikuojančių... o jūs kol kas laikomi praktikuojančiais tik avansu... jeigu tarp praktikuojančių atsiranda diskusija, ji turi baigtis išvadomis: mažiausiai sutinku ar nesutinku. Jeigu nepasakai, kad „sutinki“, tai gali reikšti savisvarbos jausmą SvJ. SvJ – baisus užkratas ir žingsnis po žingsnio turime mažinti jo galimo atsiradimo sritį. Jokie nuolaidžiavimai neleidžiami. Diskusija baigėsi, tu sutikai su mano pozicija, tai pasakyk garsiai ir aiškiai: „aš sutinku“.

- Aš sutinku!

- Štai taip.

- Aš iš tikrųjų jaučiu slopų susvetimėjimą kiekvieną kartą, kai jaučiu nsj prieš kažką, iš tikrųjų tuo momentu puoselėju neapykantą, nes suprantu, kad susvetinimas – neapykantos gemalas. Ir nenoriu to.

- Reiškia keisi tai? Suprasi tai, kad būdama savimi nepasitikinčiu žmogumi, esi pavojuje?

- Taip.

- Ir kaip tai darysi?

- Tai yra? – Nesuprato klausimo Džeinė.

- Na, tu sakai, kad suprasi, o kaip būtent tai darysi? Pareiškei, kad darysi kažkokį konkretų veiksmą, štai ir papasakok – kaip būtent tai darysi. Jeigu sakai „iškasiu duobę“, gali papasakoti, kaip būtent tai darysi – paimsi kastuvą, pradėsi kasti aštuntą ryto, daryti pietų pertrauką...

- Na... aš tai suprasiu, - nepasitikinčiai pasakė Džeinė, nežinodama, ką dar pasakyti.

- Kada pradėsi? Kaip dažnai tai darysi? Kokiomis priemonėmis? – Užmėtė klausimai Fossa.

- Fragmentai! – Sušaukė Ajrin.

- Fragmentai, - patvirtino Fossa. – Tavo problema tame, kad per rimtai žiūri į duobės kąsimą. Tau tai tam tikra, dalykinė, prasminga veikla, todėl lengvai gali sudaryti jai planą ir jo laikytis. O suprasti kokį nors aiškumą – tai kažkas rimto, nes taip pripratai, bet siūlau priprasti prie kito, kad būtent ši veikla yra pats rimčiausias dalykas, koks tik gali būti. Be duobės tu išgyvensi arba, bent jau, ją iškas kažkas kitas, jeigu paprašysi arba nusamdysi. Bet pūvančios tavyje neapykantos niekas, išskyrus tavęs, neiškas, šiuo klausimu jau nieko nepaprašysi pagalbos arba paslaugos. Tai, galbūt, išvis pats rimčiausias reikalas tavo gyvenime. Ar daug kūrybinių idėjų atsiranda pūvančios neapykantos dirvoje? Aš daug nušvitusių suvokimų, intensyvių, ryškių, sultingų gali atsirasti, kai negatyvus fonas padengia viską mirties plėvele? Taigi, jeigu tu rimtai nori žiūrėti į šią problemą, spręsti ją reikia konkrečiais veiksmais, supranti?

- Taip.

- Pavyzdžiui, yra „deklamacijos“ praktika. Kas dešimt sekundžių, bet kokios kitos veiklos metu kartok garsiai frazę, kuri yra kokio nors aiškumo posakiu arba skirta suformuluoti apibrėžtą poziciją, būseną, pavyzdžiui, frazė „mėgstu mylėtis“, pakartota daug kartų, sukelia tai, kad ši frazė pradeda atsiradinėti vidiniame dialoge, ir gali pašalinti nesmagumą, drovėjimąsi mylėtis. Jeigu kartosi frazę „nsj – susvetimėjimas – neapykanta“, tai kiekvieną kartą ji tau primins pasiektą dabar aiškumą ir tokiu būdu šis aiškumas pateks į tave, ir įsigers, įsitvirtins, įtakos tavo veiksmus, norus. Todėl šią praktiką mes dar vadiname „aiškumo įkalinėjimas“. Vienas fragmentas – penkiolika deklamacijos minučių.

- Irgi garsiai?

- Pageidautina garsiai.

- O kodėl būtent „krienų kapojimas“, kodėl žodis „krienai“? – Nesiliovė klausinėti Ajrin.

- Taip išėjo, - atsakė Fossa. – Taip sugalvojo Bodhis ir man patinka – rezonuoja su žaismingumu. Pamoka baigta.

 

Visi kartu susirinkėjom nedažnai, daugiausiai du kartus per dieną, nes visi buvo užimti savo reikalais, todėl Tomas, Florinda ir Fossa kartais užduodavo konkrečias užduotis individualiai, informaciją apie kurias palaipsniui sužinodavo, ir kiti grupės nariai.

Vakare pas jas į kambarį atėjo Tomas ir jie kartu su Ajrin pradėjo aptarinėti kažką, susijusį su mineralais. Paspoksoti į mineralus Džeinė mėgo, o galimybių tam čia buvo daug – daugumoje bazės vietų kažkokiuose kampeliuose galima buvo sutikti spintą su lentynomis, ant kurių gulėjo įvairiausi mineralai. Tai čia, tai ten galima buvo sutikti stambius suakmenėjusių kamienų snukius, pavirtusius agatu arba jaspiu, didžiuliu kvarcu ir labradoritu. Šalia centrinio tvenkinio gulėjo, spindėdamas neįtikėtinais persiliejimais saulės šviesoje, dviejų tonų svorio gigantiškas labradoritas. Bet būtent mineralogija kaip mokslas domino ją silpnai ir suteikusi Tomui ir Ajrin galimybę aptarinėti šiuos klausimus, ji pati įsispoksojo į kompiuterį, bandydama prasimušti pro genetikos terminų džiungles. Genetika, nepaisant pirminių baimių, pasirodė yra labai įdomiu mokslu. Endis buvo teisus – pirminis šokas nuo daugybės sudėtingų terminų praėjo. Palaipsniui Džeinė sužinodavo vis daugiau ir daugiau informacijos, kuri susidėliodavo į žymius fragmentus. Dabar prieš ją buvo paskutinės žinios iš epigenetikos fronto, kuriam čia, bazėje, buvo skiriamas didelis dėmesys. Tema buvo įdomi ir pati savaime, bet, sprendžiant pagal viską, susidomėjimas, kurį rodė bazės mokslininkai nebuvo be pagrindo – kažkokiu būdu jis buvo susijęs su pagrindiniais tikslais, apie kuriuos Džeinė neturėjo aiškaus įsivaizdavimo. Iš tikrųjų ji netgi nebuvo įsitikinusi, kad jis yra – šis „pagrindinis interesas“, kadangi tyrimų kryptys buvo labai įvairios, nukreiptos į labai skirtingus dalykus. Pirmi klausimai, užduoti Endžiui, Tomui arba kažkam kitam, nesulaukė aiškaus atsakymo. Galų gale jai į galvą atėjo paprasta mintis, kad pagal akcentus, sustatytus ant visų įmanomų interesų, atitiks laboratorinė infrastruktūra, taigi reikia pažiūrėti – kokios laboratorijos užima dominuojančią vietą bazėje, bent jau pagal patalpų dydį arba užimtų žmonių skaičių ir, galbūt, kažką galima bus suprasti. Bet ir šis metodas neturėjo perspektyvos, nes ant vienos svarstyklių lėkštės galima buvo padėti statomą didžiulę genetikos laboratoriją, o ant kitos – dešimt žmonių, kurie tyliai vaikšto ten ir atgal, arba užsirakina savo kabinetuose, arba išvis dingsta velnias žino kur, kad paskui galėtų atsirasti žemesniuose lygiuose – taigi kas čia ką persveria? Kuo užsiėminėja šitie žmonės, kur jie dingsta?

Galų gale nevaisingi bandymai viskuo išsiaiškinti nuvildavo ir Džeinė toliau užsiėminėjo savo reikalais.

Marta padrąsindavo Džeinę, kaip galėjo, duodavo jai literatūrą, kvietė į aptarinėjimus, kur ji kol kas mažai ką suprasdavo, bet pamažu pagrindiniai genetikos klausimai tapdavo įprastais ir netgi suprantamais, ir išvis tema labai ją įtraukdavo. Kodėl Marta buvo suinteresuota sudominti Džeinę, ji nelabai suprasdavo – galbūt bendras geranoriškumas, o galbūt ji galvojo, kad Džeinė gali jiems kuo nors padėti? Ji ryžtingai įveikė Perfekcionizmą, kuris vos ne sunaikino Džeinės interesą – ji nusprendė, kad visų pirmą jai reikia „įgyti pagrindus“ ir, paėmusi į rankas didžiulį trijų tomų genetikos Talmudą, pradėjo jį studijuoti. Interesas dingo jau po trijų dienų, ką iš karto pastebėjo Marta. Sužinojusi, kuo Džeinė užsiėminėja, ji draugiškai ją išbarė ir nusitempė pas Džerį. Tas, lakstydamas nuo dviejų aukštų futbolo lauko krašto iki krašto, ant greičio apvalė jai smegenis.

- Tai kvailas perfekcionizmas, mažyle, - aiškino jis. – Įsivaizduok, kas būtų, jeigu prieš darydama tyrimus, tu praeitum visą kelią, kurį genetika ir fiziologija praėjo per du šimtus metų. Tu ką, pradėsi skaityti Mečnikovą ir Pavlovą? Pasterą ir Kochą? Tai labai įdomu, nesiginčysiu ir esu įsitikinęs, kad laikui bėgant perskaitysi, ir juos, ir visus kitus, apie kuriuos dabar net negirdėjai, su dideliu įdomumu, bet negalima žiūrėti į tai, kaip į privalomą įžangą. Negalima pradėti pažinties su mokslu nuo vadovėlio, kuriame pastraipoje po pastraipos išdėstyti šiuolaikiniai įsivaizdavimai apie mokslą. Jokiu atveju, tai tikra pražūtis! Tai kalio cianidas! Jeigu nori mėgautis mokslais – eik betarpiškai į ciklono centrą, į pačią tyrimų širdį. Veržkis į šventovę, bendrauk su pradininkais. Nusispjauk į tai, kad nieko nesupranti. Tu bandyk išsiaiškinti, uždavinėk klausimus, atidarinėk tuos pačius vadovėlius ir imk iš jų tik tai, ką norisi, kas domina. Štai paimk epigenetiką.... 

Džeinė net neabejojo, kad žodis „epigenetika“ atsiras jau antrą jų pokalbio minutęJ

- Tai – nauja genetikos šaka, mažai ištirta. Mes darome pirmus žingsnius ir kas gi, tu atsakysi sau malonumo daryti šiuos žingsnius kartu su mumis? Tik todėl, kad neturi klasikinės genetikos žinių? Nesąmonė! Iki to laiko, kai turėsi visas šias žinias, mes busime jau toli priekyje. Tu praleisi daugybę įdomaus ir kol bandysi pasivyti praleistą, mes nueisime dar toliau, ir toliau – tai užburtas ratas. Ne, reikia kištis į patį pragarą ir palaipsniui kelti savo profesinį lygį – tik tada reikalai pajudės į priekį.

- Na ir be to, - pridūrė jis, sustojęs ir įdėmiai žiūrėdamas į ją, - tu juk fizikas. Tavo galva dirba kaip fiziko, o ne kaip genetiko. Tai reiškia, kad bet koku momentu gali pasiūlyti mums netikėtą kelią spręsti problemą, pas tave gali atsirasti idėjų žiežirbas, kuris pas mus niekada neatsiras – tik todėl, kad mūsų smegenys dirba tam tikromis kitomis vėžėmis, supranti?

Ji suprato. Jai patiko jaustis tuo, kas gali būti naudingas, nuo ko galima laukti įdomių idėjų ir netikėtų pasiūlymų. Tai palaikydavo entuziazmą, su kuriuo ji bandė išsiaiškinti plačiai nuskambėjusioje epigenetikoje. Ir tik daug vėliau ji sužinojo, kad Džerris žino fiziką neblogiau nei Polis, ir tikrai neblogiau negu Edas – aukštas, maždaug penkiasdešimties metų vyras, kuris vadovavo vienai iš fizikos laboratorijų, kurioje nežinia kuo buvo užsiėminėjama.

Bendrai, epigenetika pasirodė iš tikrųjų labai paprastu mokslu. Ji tyrinėja tai, kas anksčiau atrodė neįmanomu – paveldimų pasikeitimų fenotipe arba genų ekspresijoje perteikimą ne per DNR seką. Laboratorinėse sąlygose tokie pasikeitimai gali likti matomais kelių įvairių gyvų būtybių kartų bėgyje.

DNR mutacijos ir pasikeitimai – du dalykai, neįmanomi vienas be kito, kaip buvo manoma šimtus metų. Jie buvo faktiškai identiški genetikų galvose. Sakydami „mutacija“, jie galvojo apie „DNR pasikėtimą“ ir atvirkščiai. Bet dar dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje paaiškėjo, kad viskas yra visiškai ne taip. Kartais atsitinka taip, DNR sekoje neįvyksta pasikeitimai, bet vietoj to, kiti genetiniai faktoriai priverčia genus elgtis kitaip. Ir jeigu anksčiau visi galvojo, kad tik genai nustato, kaip atrodo gyva būtybė (tame tarpe ir žmogus), tai šiandien jau mes tiksliai žinome, kad viskas, ką mes darome, ką valgome, kokius įspūdžius gauname, o svarbiausią – kokias negatyvias emocijas arba nušvitusius suvokimus jaučiame, ir kokius būtent – visa tai be išimties įtakoja mūsų ir ateinančių kartų genų ekspresiją. Epigenetika, faktiškai, sugražino mus iš pasaulio, kuriame labai daug kas buvo griežtai užprogramuota ir nepriklausė nuo mūsų gyvenimo būdo, į pasaulį, kur laisvas pasirinkimas egzistuoja ne tik psichinėje srityje, bet ir genetinėje srityje.

„Poveikis genų ekspresijai“ – su malonumu pakartojo Džeinė, jausdama mėgavimąsi nuo to, kad dar prieš kelis mėnesius šis žodžių junginys sukeldavo joje nepasitikėjimo savimi priepuolius, bet dabar ji jau žinojo, kad ekspresija – procesas, kuriame paveldima geno informacija, tai yra DNR nukleotidų seka, persiformuoja į konkretų, funkcinį produktą, ar tai RNR, ar tai baltymas.

„Bodhio šalies“ laboratorijose visu pajėgumu buvo tyrinėjama, kaip nušvitusieji suvokimai įtakoja genų ekspresiją ir tai buvo labai, labai įdomiu. Pasirodė, intronai – tos pačios nekoduojančios DNR atkarpos neįprastai aktyvuojamos esant NšS, o pas paprastą žmogų jie yra miego būsenoje ir neįtakoja transkripcijos. Intronai nurodo – kokioje sekoje tie ar kiti genotipo gabalai susirinks, o nuo šios sekos labai daug kas priklauso ir Džeinė kiekvieną dieną vis labiau ir labiau įklimpdavo į tai savo asmeniškam malonumui bei Martos, ir Džerrio malonumui.

Viena iš krypčių tyrinėjo genetinę žmonių, kurie jaučia įvairius nušvitusius suvokimus, medžiagą. Jaučiantis surengdavo tam tikro NšS šturmą, po ko buvo tiriamas jo DNR. Tai gali atrodyti neįmanomu, bet vis dėlto pasirodė, kad netgi trijų atkaklaus NšS sužadinimo parų užtekdavo, kad intronai pradėtų funkcionuoti truputį kitaip ir kai kurių baltymų sekos rinkinys keitėsi, kas, atitinkamai, keitė jų savybes. Bet kokiu laipsniu?

Pabėgėlių ir simpatizuojančių šeimose gimdavo vaikai – šis procesas prasidėjo dar tada, kai tik prasidėjo snukių-kultūros kūrimas ir pirmi rezultatai buvo visiškai nuspėjami – gimę vaikai buvo tokie pat, kaip ir paprasti žmonės, ir daugelis iš jų nejautė simpatijos snukių-gyvenimui, ir grįždavo į įprastą pasaulį, už barjero, skiriančio paprastų žmonių pasaulį nuo žmonių, siekiančių NšS pasaulio. Bet kai vaikai gimdavo nuo snukių, situacija buvo kitokia – įdomių ir gyvų lėliukų prieš paprastus persvara buvo labai pastebima. Būtent tada ir gimė hipotezė, kad pasikeitimai, kurie įvyksta žmogaus, kultivuojančio nušvitusius suvokimus, organizme, tie fiziniai išgyvenimai ir fiziškos transformacijos, pro kurias jie praeina, palieka antspaudą ir genetinėje medžiagoje.

Kita kryptis tyrinėjo NšS, kurį jaučia žmogus, įtaką į gyvus snukius, kurie buvo jo įtakojami. Dar labai seniai tapo žinoma, kad jeigu, sakykime, morkai, jos augimo metu, būtų grojama simfoninė arba organinė muzika, jos augimas paspartėdavo, tuo metu, kai roko kakofonija pastebimai sulėtindavo augimą ir sukeldavo skurdesnių vaisių atsiradimą. Analoginis rezultatas pastebimas, jeigu kalbėtum su gėlėmis meiliai arba šiurkščiai. Bet visa tai neišeidavo už tuščių pokalbių ribas, ir suprantama kodėl – argi gali paprastas žmogus „meiliai kalbėti“? Jis galvoja, kad kalba meiliai, bet iš tikrųjų tuo metu jaučia kokį nors įsižeidimą arba foninį nsj ir panašiai. Todėl ir nebuvo gauti stabilūs rezultatai. Visiškai kitaip reikalai atrodė „Bodhio šalies“ laboratorijose, kur nušvitusiųjų suvokimų kultivavimas buvo profesionaliniu pagrindu. Ir rezultatai buvo nuostabūs. Augalas, kuris buvo išrinktas kaip nušvitęs faktorius tam ar kitam NšS, o taip pat kaip tam tikrų NšS objektas, aiškiai patirdavo pastebimus pasikeitimus genų ekspresijoje. Reikėjo tik išaiškinti, ar tai turėjo kažkokią evoliucinę prasmę.                    

Įstabių rezultatų pasiekė tyrinėtojų grupė, kuri atlikinėjo bandymus Namče skyriuje. Džeinė jau nesistebėjo, pamačiusi „Bodhio šalies“ skyrius tai čia, tai ten, todėl visai nenustebo sužinojusi, kad pačioje Khumdžungo kalvos viršūnėje, valanda pėsčiomis nuo Namče, įsikūrusi nedidelė biologinė, o tiksliau zoologinė ir botaninė laboratorija. Kažkada paėmusi kelias laisvas dienas, Džeinė nuskrido ten kartu su Marta – asmeninis dviejų vietų judrus sraigtasparnis buvo labai patogus ir iš karto po šios kelionės Džeinė užsirašė į pilotavimo kursus – Marta valdė sraigtasparnį taip nevaržomai. Sėdėdama skaidrioje kapsulėje, lekiančioje tarp užsnigtų kalnų, Džeinė jautė tokį žavesį, į kurį vėliau vien nuo prisiminimo buvo labai lengvai įšokinėti.

Laboratorija Khumdžunge buvo labai maža: vieno hektaro plote  tilpo dviejų aukštų namelis, iš dviejų pusių atsirėmęs į stambias uolas. Iš viršaus pro stiklinį stogą visą dieną žvilgtelėjo saulė. Čia buvo ir dirbama, ir gyvenama. Iš esmės namas užimdavo nedidelę erdvę ir didelę šio hektaro ploto užimdavo apkerpėjęs ir apsamanojęs rododendronų miškas. Būtent šio miško teritorijoje buvo atliekami eksperimentai, kurie ateityje turėjo tapti epochiniais. Retai kur galima buvo sutikti tokius įsitraukusius į savo tyrimus žmones. Prabudusi penktą ryto, Džeinė rasdavo juos jau eksperimentuojančius arba netgi analizuojančius rezultatus, o guldama dešimtą, palikdavo juos su gailesčiu, nes vakarinės diskusijos buvo pačiam įkarštyje.

 Pati įdomiausia šių tyrimų šaka lietė progresavimą. Įtaka, kurią gyvai gamtai darė šios grupės tyrimai, buvo kryptinga. Labiausiai matomus rezultatus pasiekdavo pora iš Čilės – moteris ir vyras grynai vokiškos išvaizdos, dirbanti su varnų grupe. Kai Džeinė pirmą kartą išgirdo, kaip šios varnos kalba, ji buvo tiesiog apstulbinta. Tuo tiesiog sunku buvo patikėti, bet varnos iš tikrųjų kalbėjo – kol kas tik tarpusavyje. Jos ne karksėjo, nebent tik labai retai. Jos išleisdavo šimtus įvairiausių balsų, kurie buvo kruopščiai užrašinėjami ir tyrinėjami. Visas valandas varnos sėdėjo ant gretimų medžių ir treniravosi tarti įvairius garsus. Principine Helgos (tai, kaip keistai beatrodytų, buvo vyriškas vardas) ir Lauros pozicija buvo tai, kad varnos turėjo mokytis laisvėje. Bet kokias mokymosi nelaisvėje formas jie atmesdavo, kaip, neva, dirbtines, anti-evoliucines ir dėlto neperspektyvias. Jie norėjo daryti varnoms tik tokią įtaką, kuri būtų įdomi pačioms varnoms. Pagal jų nuomonę, tik tai užtikrindavo aukštą ir nuoširdų varnų susidomėjimą saviraida ir įgūdžių perteikimu palikuoniams. Ir jie gavo, ką norėjo. Kiekviena varna buvo paženklinta dviejų spalvų juostele ant kaklo ir pagal spalvų derinius netgi Džeinė greitai išmoko jas atpažinti. Nuostabu, bet ir varnos, kaip pasirodė, lengvai skyrė žmonių veidus. Būtent veidus. Užtekdavo Džeinei iškišti savo veidą pro langą, kaip varnų susidomėjimas dingdavo ir jos atšokdavo ant tolesnių šakų. Kai tik pro langą išsikišdavo kažkas iš gyvenančių bazėje, varnos iš karto rodė didesnį dėmesį. Džeinė dar anksčiau skaitė, kad varnos – labai protingi paukščiai, kurie turi sudėtingas žaidimų ir socialinės santvarkos formas. Ir vis dėlto, stiprių, galingų, nedidelio katino dydžio paukščių, kurie valandą po valandos, dieną po dieną praktikuoja savo tarimą, tavo akyse kuria savo tikrą kalbą, vaizdas buvo stulbinantis.

Žiūrint į juos Džeinei į galvą ateidavo įvairiausios mintys ir fantazijos, pradedant nuo senų laikų antiutopijų, kuriose išgudrėję paukščiai tapdavo agresyviais žudikais, iki liaudiškų idilijų, kuriose paukščiai ir žmonės kartu stato pasaulį, kuriame gyvena būtybės, kultivuojančios nušvitusius suvokimus. Atvirai sakant, nerimai, nepaisant to, kad atrodė nelabai realiais, neatslūgdavo ir Džeinė pasidalino tuo su draugais. Tie atreagavo pakankamai konstruktyviai, parodė jai savo tyrimų rezultatus, kurie lietė varnų socialinius apsireiškimus susijusius būtent su bendradarbiavimu arba konkurencija. Pasirodė, juos taip pat jaudino šis klausimas, bet gauti duomenys suteikė viltį: pirmuose mokymosi etapuose paukščiai elgėsi pakankamai egoistiškai, tarsi pagal principą „kas stipresnis – tas ir teisus“. Ne, jie nesimušė dėl maisto – to beveik nebuvo pastebėta, bet konkurencija, kurioje laimėdavo gudresnis ir vikresnis paukštis, buvo labai įprasta. Priklausomai nuo to, kaip paukščiai vystė kalbą, vystėsi ir jų socialinė organizacija, ir mokslininkų malonumui bei palengvėjimui, šis vystymasis ėjo konstruktyvia kryptimi – vis dažniau reiškėsi draugiškumas bei savitarpio pagalba. Jeigu ankščiau mažus paukščiukus maitino tik jų tėvai, tai dabar bet koks suaugęs paukštis galėjo gurklyje nunešti gardų kąsnelį ir pasiūlyti jį paukščiukui, kas suteikdavo galimybę tėvams leisti savo laiką ir mokymuisi, ir kitiems paukščių reikalams. Jų žaidimai tapo taip pat sudėtingesniais. Stiprėjo ir pasitikėjimas tiems, ką jie pažinojo. Jau trečią dieną varnos paimdavo maistą iš Džeinės rankų ir tai buvo nuostabia patirtimi. Toks bailus paukštis ir toks pasitikintis. Jie leisdavo save liesti, glostyti, perrinkinėti plunksnas. Džeinė glamonėjo jų minkštas galvutes, perrinkinėjo pirštais pūkus ant pilvo, o paukštis stovėjo ir žiūrėjo į ją. Tokiomis akimirkomis atsiradinėjo džiaugsmas ir simpatija šitiems gyviems snukeliams.

Atviru likdavo klausimas – ar bet kokioje varnų bendrovėje įvyktų tokie pokyčiai, ar tik tose, kurios turėjo savo mokytojus žmones, kultivuojančius NšS? Negalima buvo pamiršti ir tokį faktorių, kuriuo buvo jų norų kriptingumas. Varnų kultūros raidos valdymą aprūpindavo, kaip keistai tai beatrodytų, džiaugsmingi mokslininkų norai, juk jokios kitos komunikacijos priemonės tarp jų kol kas negalėjo būti. Džeinė kol kas mažai suprasdavo to prasmę ir pagal Lauros žodžius tik ketvirtoje klasėje – jeigu tik ją pasieks – ji supras daug visko, bet bendrais bruožais tai atrodė taip: mokslininkai fiksavo savo sumanymą apibrėžtu būdu ir tai suteikdavo jiems raidos kryptį. Žodis „sumanymas“ reiškė visą suvokimų kompleksą: džiaugsmingą norą (tai yra tokį, kuris buvo lydimas nuojautos arba susižavėjimo – neobjektinės nuojautos), paskui – įsitikinimas tuo, kad raida vyks apibrėžta tvarka. Čia taip pat buvo įtrauktas toks keistas supratimas, kaip „įsiskverbimas“. Džeinė bandė sužinoti – kas tai, bet Fossa atsakė, kad įsiskverbimo mokins Tomas ir tai bus ne anksčiau negu antroje, o gal netgi trečioje klasėje. Sumanymo tyrimas lietė tematiką, kuri buvo uždara ne-snukiams, todėl detaliai apie tai Džeinė negalėjo nieko sužinoti.

Varnų kultūros raidą stebėjo ir etnografai, ir, sprendžiant pagal jų degančias akis, jie turėjo kuo užsiėminėti. Rezultatai buvo publikuojami vidiniame „Bodhio šalies“ tinklapyje, bet Džeinė tiesiog neturėjo laiko skaityti varnų etnografijos – paroje per mažai valandų, na ir džiaugsmingų norų konkurencija buvo per didelė.    

Ir beje, tai buvo dar vienu fundamentaliu jos gyvenimo pasikeitimu – sustiprėjusi džiaugsmingų norų konkurencija. Su šypsena ji prisiminė savo pirmus mėnesius, praleistus čia, kai jai atrodė, kad gyvenimas užpildytas iki kraštų. Tikrai, iki pat kraštų! Dabar jai atrodė, kad tie mėnesiai praėjo vos ne veltui, tarp tingių norų, sumaišytų su pilkuma ir netgi nuoboduliu. Ypač gerai pradėjo jaustis skirtumas, kai prasidėjo pirmokų užsiėmimai ir Džeinė pradėjo kaupti fragmentus.

Iš pradžių buvo sunku ir atrodė, kad fragmentai vis dėlto būtent atėminėja laiką, o ne prideda jį. Sunkiai sekėsi minutinės fiksacijos praktika (mf), kurios esmė buvo tame, kad praktikuojantis kas minutę žymėjo bloknote skaičių, apibūdinantį jo bendrą būseną skalėje nuo minus trijų iki plius trijų, kur nulis reiškė šviesiai pilką pasitenkinimo būseną, vienetas – silpną nušvitusį foną, dvejetukas – pastebimą nušvitusį foną su NšS suliepsnojimais, o trejetukas – patvarų nušvitusį foną su ryškiais NšS suliepsnojimais ir išreikštu kovos dėl savo suvokimų pasikeitimo atkaklumu. Kartais prasidėdavo tirki laužymai, kai siaubingai nesinorėjo daryti mf, ypač kažkokios įdomios veiklos metu, nors Fossa reikalavo, kad mf buvo atliekami būtent aktyvios ir įdomios veikos metu. Bet jau po dešimties dienų „atleido“ ir prisiminimas apie mf iš karto rezonavo su atkaklumu ir nuojauta, o netgi su šaukimu. Kadangi būsenos įvertinimui ir fiksacijos būtina skirti ne daugiau nei minutę, tai iš tikrųjų laikas ir nebuvo gaišinamas, o štai gyvenimo tankumas pastebimai sustiprėdavo. Jeigu anksčiau netgi pusvalandžiui galima buvo įklimpti kažkam nesveikam – parazitiniame smalsume arba pūvančiame draugiškume, arba netgi negatyviame fone, tai mf dėka tai tapdavo visiškai neįmanomu. O po mėnesio nuolatinės savo būsenos kontrolės įprotis išplito ir už laiko, kurio metu buvo atliekama praktika, ribas.

Kartu su Tomu jie išmoko atlikinėti įsitikinimo-120 sužadinimo praktiką. Pradėjo būtent nuo šio amžiaus ir Tomas siūlė kol kas neskubėti, taigi tik neseniai Džeinė pakeitė amžių nuo šimto dvidešimties iki šimto trisdešimties. Įsitikinimas tuo, kad ji gyvens mažiausiai šimtą dvidešimt metų, taip pat darė stiprią įtaką džiaugsmingų norų intensyvumui ir standumui, taigi šiuo metu varnų etnografija tiesiog negalėjo konkuruoti su visu kitu.

 Ten pat, Khumdžunge, Džeinė stebėjo tyrimų, kuriuos darė botanikai-progresoriai, eigą. Atrodo, nesuderinamas  derinys. Jeigu augalai egzistuoja milijardus metų, ar jie gali kažkur toliau progresuoti? Ir kas tokie „jie“? Jeigu atskira varna turi individualumą, tai to neįmanoma būtų pasakyti apie daugumą augalų, ypač apie žolę arba, pavyzdžiui, grybus. Nors dėl grybų Džeinė labai klydo, nes iš esmės grybais, tiesiogine to žodžio prasme, buvo ne įprasti mums skanūs grybeliai su kepurėm ir koteliais, o grybiena, kuri, kaip, pavyzdžiui, pasirodė kelmučių atveju, gali išaugti iki tokių gigantiškų dydžių – vos ne iki kvadratinių kilometrų, ir gyventi daug, daug metų, jeigu ne dešimtmečius, tai šimtmečius. Ir vis dėlto tyrinėtojų „sumanymu“ buvo vienmetės žolės. Kaip pavyzdį Džeinė pamatė smulkų, visiškai neišvaizdų augaliuką, kurį sudarinėjo kelios žolelės, augančios iš vienos šaknies, kurių šonuose buvo ovalūs lapeliai, panašūs į akaciją. Džeinė prisiminė, kad anksčiau matė tokius krūmelius Tailande, kai plaukė plaustu – jie augo išilgai upės ir jeigu prisilieti prie tokios šakelės, dauguma lapelių iš šonų iš karto pradeda judėti ir po kelių sekundžių visiškai susiriečia. Čia buvo auginami tokie pat augalai, bet kai mergaitė, prižiūrinti juos, pasiūlė Džeinei piršto galiuku prisiliesti prie lapuko, ji netgi pašoko nuo netikėtumo ir suspigo – lapukai susirietė vos ne šuoliu, ir augalas tai padarė mažiau nei per sekundę. 

- Tai... tikslingos įtakos sumanymo pagalba rezultatas? – Apstulbusi paklausė Džeinė. – Argi tai įmanoma?...

- Kaip matai, - paprastai atsakė mergytė.

- Bet... argi tai nėra įsikišimu į natūralią įvykių raidą. Ar tai nėra prievarta – žmonių įsikišimas su jų sumanymu vystyti augalą? Ar tai nesukels tų pačių pasekmių, kurias mes jau turėjome genetikos aušroje, kurdami genetiškai modifikuotus išsigimėlius vien tik dėl derlingumo ir praturtėjimo, kas, galų gale, apdovanojo juos valgančius žmones sunkiomis ligomis?

Džeinė uždavė šį klausimą greičiau retoriškai, nelaukdama, kad kažkas atsakys ir suklydo – mergaitė buvo ganėtinai išprususi šiais klausimais.

- „Natūralu“, - perklausė ji ir šiame klausime nuskambėjo pažįstama intonacija. – Kas tai? O kas nenatūralu? Jeigu džiaugsmingi norai nenatūralūs, tai kas tada natūralu? Be to, argi džiaugsmingi norai nėra gamtos raidos produktu, argi jie atsirado kažkokiu kitu, ne evoliuciniu keliu?

Toks paprastas minties išdėstymas Džeinei buvo kažkuo nauju. Ji ir iš tikrųjų nesusiprato pažiūrėti į klausimą būtent tokiu būdu. Kažkaip savaime, pagal nusistovėjusį įprotį bet kokia žmogaus įtaka gamtai buvo laikoma prievarta, kažkuo nenatūraliu, bet juk čia – ne „bet kokia“ įtaka... apie tai reikėjo pagalvoti ir Džeinė su nuojauta įsivaizdavo, kaip jie su Ajrin ir Trappu galės pasiginčyti šia tema. Tarp jų dažnai kildavo diskusijos su ginčais ir neretai atsitikdavo taip, kad ir rami Berta, ir tuo labiau impulsyvi Serena prisijungdavo prie jų. Mirktelėjo mintis, kad paprastiems žmonėms žodis „ginčytis“ reiškia tikrą ginčą, tuo tarpu jai šis žodis asocijavosi su žaismingu, įdomiu ginču. Kalbos niuansai, kaip sakė snukiai.

- O kas liečia „prievartos“, tai nesąmonės. Jokios prievartos nėra, nes jeigu mes darydami įtaką augalams, vadovaujamės savo smalsumu, džiaugsmingais norais, tai nereiškia, kad jie aklai priėminėja bet kokią įtaką, nieko panašaus. Jie pasirenka įtaką. Šiuo atveju šis augalas pasirinko vieną įtaką iš daugybės kitų, taigi galima laikyti, kad ši įtaka yra evoliucinio proceso vagoje. Žmogaus sumanymas... juk – žinai, kas yra „sumanymas“?

Džeinė turėjo prisipažinti, kad nevisiškai aiškiai supranta tai, nes nei tikslios jį sudarančių suvokimų sudėties, ji nežinojo, nei suvokimas „įsiskverbimas“ kol kas nebuvo žinomas.

- Įsiskverbimą tam tikru laipsniu galima laikyti ištikimybės rūšimi, - paaiškino mergytė.

Buvo labai keista girdėti pamokymus ir dešimties metų mergaitės lūpų ir viduje sujudėjo kažkas nemalonaus – ar tai pavydas, ar pavyduliavimas, ar tai apmaudas, kad tiek laiko buvo praleista tuščiai, o galėjo būti kitaip – ji galėjo čia gimti ir užaugti – Džeinė neabejojo, kad ši mergaitė – vietinio gimimo ir auklėjimo vaisius. Galbūt tai netgi snukių vaikas.      

- ... taigi vargu ar galima įsivaizduoti, kad įtaka, kurią diktuoja ištikimybė, gali būti prievarta, - tęsė ji, - tuo labiau, kad, kaip jau pasakiau, jie patys pasirenka. Galvoji varnos supranta bet kokią įtaką? Nieko panašaus – jos irgi pasirenka, jos irgi ne kvailos. Mes tyrinėjame ne tik tai – kaip įgyvendinama įtaka, kurią jie priėmė, bet ir tai – kokią įtaką jie priima, o kokią atmeta, ir tokiu būdu sužinome daug svarbaus apie evoliuciją. Supranti? – Su juokingu rimtumu veide patikslino ji.

- Suprantu. Įdomu. Labai įdomu. Koks tavo vardas?

- Kunga. O tavo?

  - Mano... Džeinė. Aš prašikai dvidešimt penkis savo gyvenimo metus, Kunga, štai taip, - nesuprantamai kodėl ji netikėtai tai ištarė. – Jeigu galėčiau gimti ir užaugti čia, bučiau dabar kitokia, ne tokia buka, kaip dabar. Supranti?

Kunga linktelėjo.

- Labai didelis skirtumas tarp tų, kas gimė čia ir nuo pat gimimo buvo čia, ir tų, kas, kaip tu, atvažiuoja iš išorinio pasaulio, - patvirtino ji, žiūrėdama savo rimtomis akytėmis.

- Štai ir aš apie tai...

- Bodhis sako, kad nesvarbu – nuo kokios vietos pradeda žmogus. Svarbu – ar išvis pradeda.

- Jo? Na... galbūt jis ir teisus....

- Jis teisus. – Tvirtai tarė Kunga. – Be jokių „galbūt“.

Kietas ir aiškus žvilgsnis – toks, kaip pas Endį, Fossą arba Florindą. Jie labai panašūs.

- Noriu būti panaši į jus, mokytis iš jūsų.

- Bet juk mokiniesi, argi ne? – Nustebo lėlytė.

- Taip, mokinuosi ir mokinsiuos, ir tikiuosi, kad Bodhis tikrai teisus, jo, ir matau, kaip stipriai pasikeičiau per kelis mėnesius, o juk viskas dar tik prasideda!

- Visada viskas tik prasideda. Bodhis sako, kad tas, kas tikrai gyvas, kiekvieną minutę jaučia, kad jam viskas tik prasideda.

- Tu dažnai bendrauji su Bodhiu?

- Norėčiau dažniau, - išsisukinėjančiai atsakė Kunga.

Netikėtai absurdiškai drąsi mintis atėjo Džeinėi į galvą.

- Pasakyk..., o tu pati gal esi... na...., kaip čia pasakyti, - sumišusi sustojo, bijodama neužgauti mergaitės savo pasakymo šiurkštumu, - progresavimo eksperimentu, kaip jūsų varnos arba tavo žolytė?

Kunga tylėdama žiūrėjo jai į veidą, nieko neatsakinėdama ir išvis niekaip nereaguodama. Kelioms sekundėms Džeinė pakraupo nuo pasakyto, nes suprato, kad pasikeitimai, kurie įvyksta dėlto, kad vaikas veikiamas snukių, drakonėlių arba Bodhio sumanymo įtakos, įvyksta taip pat ir genetiniame lygyje... Bet pakraupimas greitai atslūgo užleidęs vietą susižavėjimui ir nuojautai – statomas naujas pasaulis, tiesiai jos akyse ir šis pasaulis jai patinka.

Diena beveik baigėsi, o rytoj ryte jos su Marta skris atgal į Bazę. Čia liks Kunga su savo gėlytėmis, Helga ir Laura su varnomis, du etnografai, su kuriais ji netgi nespėjo susipažinti ir dar apie dešimt žmonių. Čia ankštoka ir Džeinė pagalvojo, kad reikėtų praplėsti šią mikro-bazę, išpirkus kaimyninius rododendroninio miško plotus. Akimirkai atsirado nenoras išskristi, gailestis išsiskirti su tokiu įdomiu pasauliu, bet labai greitai gailestis dingo – juk ją laukia irgi įdomus gyvenimas, rytoj atskridus – užsiėmimas su Tomu, Polis pažadėjo parodyti naujus atradimus kompaktinėje branduolinėje energetikoje ir Ajrin užgriaus ją daugybe įspūdžių, ir galės pasidulkinti su Serena, ir daug, daug kito. Viskas tik prasideda.      

 

 

 

<< Back

Forward >>