« Maja »

Tomas 3: « Kietosios upės, marmurinis vėjas »

Skyrius 09

Malaizijoje Andrejus iš pradžių dėstė geografiją Kuala-Lampure, paskui – šachmatus Kota-Kinabalu, o paskui jį nunešė visiškai į mažą gyvenvietę – Semporną, kuriame, vis dėlto, vaikų buvo visai nemažai. Semporne pramogavo daugybė daiverių, kurie atrodė kažkiek aktyvesni, negu visi kiti, su kuo jis buvo susidūręs iki tol. Daivingas buvo brangoka pramoga, taigi kol kas jam neįkandoma, už tai įkandama buvo Kimiko – neįprastai aukšta japonė, mažiausiai metras aštuoniasdešimt, su galinga krūtine, kurią jis sutiko daiverių bare. Pamatęs tokią neįprastą Japonams būtybę, Andrejus net pats nepastebėjo, kaip jį pritraukė arčiau prie jos. Papildomai prie visko ji turėjo labai žemą balsą ir lengvą požiūrį į artimą draugystę, taigi jau pirmą naktį po susipažinimo jie nakvojo kartu.

Buvo įstabiu tai, kad joje susimaišė pasiruošimas atsigulti su juo į lovą tą pačią dieną ir neįprastas kuklumas. Andrejaus bandymas sužinoti, kaip jasonietiškai „putė“ baigėsi niekuo – ji atkakliai tvirtino, kad tai bus „asoko“, kas reiškia „ten“, o pasakyti kitus žodžius atsisakinėjo visais būdais. Dulkinosi ji aistringai ir visai nesigėdijo garsiai dejuoti, taigi jų mylėjimosi garsus girdėjo tikriausiai visi viešbučio kaimynai – tai, matyt, leisdavo jos moralė. Netrukus susipažinęs su kitais japonais, kurie užsiėminėjo taip pat daivingu, Andrejus nusipelnė kuklaus, o kartu ir gero žmogaus reputaciją, ir kelis kartus jį nemokamai ėmė plaukioti kateriu, kur jis visą dieną galėjo degintis ant denio arba smėlio, jeigu visa kompanija ėjo nardyti eilinės salos apylinkėse. Snorkelingas, tai yra, plaukiojimas su kauke, plaukmenimis ir vamzdeliu, čia buvo nuostabus – vandens temperatūra apie trisdešimt laipsnių, taigi vandenyje visiškai laisvai galima buvo praleisti keturias valandas, plaukioti tarp šimto jeigu ne tūkstančio žuvų bei gigantiškų vėžlių. 

Mėnesio pabaigoje, kai jau beveik pasibaigė jo nevizinio buvimo čia terminas, į Semporną atvažiavo Jolka – labai žvali neapibrėžto amžiaus mergina. Pagal jos rimtumą ir atkaklumą jai galima būtų duoti trisdešimt metų, bet kai ji pradėdavo šėlti ir šokinėti nuo kažkokių ją apėmusių jausmų, tik aštuoniolika. Andrejus žiūrėjo į ją su tam tikra baime, nes ji buvo jo betarpišku viršininku – kažkuo tarsi aukštesniuoju fondo menedžeriu ir nuo jos sprendimo priklausė – ar fondas, ir toliau apmokės jo pragyvenimą, pravažiavimą bei maitinimą, ar paliks jį entuziasto pozicijoje be atlyginimo. Kursai patiko Andrejui. Pamokos užimdavo trys-keturias valandas per dieną, o visas kitas laikas buvo laisvas. Iš pradžių jis niekaip negalėjo liautis jaudintis, nes mokymo, kuris vyko čia, liežuvis nepasiversdavo pavadinti mokymu. Na nebent tik lavinančiais žaidimais...  Būdavo taip, kad per visas tris-keturias valandas jam pavykdavo paaiškinti mažamečiams tik dviejų-trijų pastraipų turinį! Sužinoję kažką įdomaus, vaikai akimirksniu išprotėdavo – pradėdavo rėkauti, kažką pasakoti ir įrodinėti vienas kitam, neįtikėtinu būdu taip nutoldami nuo temos, kad sunku buvo suprasti – kaip išvis galėjo įvykti  toks temos pasikeitimas. Didesnė vertėjos darbo dalis buvo versti ne jo žodžius į malaizišką, o atvirkščiai – jų plepalų vertimas jam į anglų. Ir iš tikrųjų tai buvo naudingu, nes jis visada turėjo galimybę įterpti savo žodį, išvystyti pokalbį. Bet vėliau jis nusiramino, nes visi buvo patenkinti – jam darbas buvo visiškai paprastas, vaikai jautė malonumą, fondo atstovai įtikinėjo, kad būtent taip viskas ir turi atrodyti. Svarbiausia – sudominti vaiką, o ne suteikti jam kažkokias galutines žinias. Sudominti, pastumti, suformuoti jame džiaugsmingą norą kažką pažinti, kuris galės apsireikšti vėliau. „Mokymas skirtas ne tam, kad įkalinėtum į galvą“, jam kartojo paprastą, iš esmės, dalyką. Jeigu žmoguje prabus interesas mokslui, jis pats išmoks viską, ką norės, naudodamasis internetu, knygomis, bendraudamas su žmonėmis. O jeigu neprabus, visos pastangos dings kaip vanduo smėlyje.

Jei dar fondas apmokėtų jo išlaidas..., tai taip galima būtų gyventi ir keliauti visą gyvenimą! Mintis atrodė jam beprotiška, nereali. Taip nebūna. Na galbūt ir būna, na ne, aišku, kad būna, bet ne su juo. Kažkas kitas, kokia nors japonė arba kanadietė – gal ir taip, bet ne jis – tai neįmanoma. Bet vis dėlto – o gal? Ir kai Jolka liepė jam pavakarieniauti su ja (būtent liepė, o ne pakvietė), jį apėmė baimė, panaši, kaip prieš elektrotechnikos arba braižybos įskaitą. „Šiandien viskas išsispręs“ –smegenis griežė mintis, neleisdama nusiraminti.     

Vakarienės metu nieko, nepaisant jo lūkesčių, neįvyko. Jolka atėjo ne viena, atvedė dar dvi merginas – visą Sempornos fondo pedagoginį kolektyvą. Jie užsakė maistą ir pradėjo valgyti. Tikriausiai, egzaminas į apmokamo mokytojo pareigas taip pat stipriai skirsis nuo laukiamų procedūrų, kaip ir pats mokymas labai skyrėsi nuo jam įprasto.

Už paskutinio stalo vakarieniavo didelė prancūzų kompanija ir Jolka priėjo prie jų, persimetė keliais žodžiais, po ko pranešė, kad jie visi keturiese persės už jų staliuko. Stalus sustumdė ir vakarienė tęsėsi.

- Pažįstami? – Paklausė Andrejus.

- Pirmą kartą matau. Tiesiog turistai.

- Tai kam tada čia persėdome??

- Kantrybės.

Jolka ranka pakvietė vieną iš merginų-mokytojų ir jos pasitraukė į tualetą. Po kelių minučių grįžo, bet mergina vietoj kelnių turėjo labai trumpus šortukus. Atrodė, kad iš po jų matėsi mažiausiai trečdalis jos užpakaliuko. Vietoj uždarų marškinėlių buvo labai atviras, iš po kurio krūtis vos neiškrisdavo ir netgi nepaisant duslaus apšvietimo, labai gerai matėsi, kaip ji paraudonavo nuo nesmagumo, bet Jolka, matyt, neleido jai atsisakyti.

Andrejui pasirodė, kad Jolka specialiai lėtai ir ratais vedė merginą prie stalo, vesdama aplink kitų stalų. Vyrai-malaiziečiai, palaikydami savo žandikaulius, kaip užburti suko galvas jai iš paskos, pokalbių triukšmas nutilo, tame tarpe ir tarp prancūzų. Priėjusi prie stalo Jolka pliaukštelėjo jai per užpakaliuką. Prancūzai atrodė šokiruoti. Praėjo dešimt nesmagaus tylėjimo sekundžių ir kažkokia pagyvenusi prancūzė kažką prašnibždėjo apie šortus. Jolka, netikėtai tapusi labai mandagi, vos neatsigulusi ant stalo perklausė – ką būtent ta pasakė. Prancūzė pakartojo, kad neva šortai per trumpi.

- O taip! – Su šypsena iki ausų sutiko Jolka. – Šortai labai, labai trumpi, argi ne gražu?

Prancūzė nepritariančiai pamojavo galvą.

- Žinote, - pradėjo ji, - šioje šalyje, Malaizijoje, yra tam tikros taisyklės, suprantate, reikia jas gerbti...

Jolka dėmesingai klausė kiekvieną jos žodį ir pritarinėjo jai.

- Teisingai, visiškai teisingai jūs sakote! Čia yra apibrėžtos taisyklės. Tai jūs manote, kad mano draugė turi apmauti padorias kelnes ir apvilkti tokius pat marškinėlius, teisingai?

Prancūzė, nesitikėdama tokio visapusiško palaikymo, išdrąsėjo.

- Taip, taip, reikėtų apsirengti.

- O kodėl, iš esmės?

Šis Jolkos klausimas nuskambėjo griežtai, sugriovęs bet kokias viltis visapusiškam konsensusui. Faktiškai, jos klausimas nuskambėjo netgi šiurkščiai ir susiklostė situacija, kurioje prancūzė beveik prieš savo valią liko įtraukta į ginčą ir neturėjo kur trauktis.

- Supraskite, mes šalyje, kur yra nustatyta kultūra, pas juos - savo moralė ir mes, kaip svečiai, turime gerbti jų požiūrius. Pažiūrėkite, čia daug musulmoniškų moterų su vaikais, jie tikriausiai jaučiasi įžeisti, kad jų vyrai taip atvirai žiūri į jūsų draugę.

- Juk tai taip paprasta – paimti ir apmauti kelnes, teisingai? – Paklausė Jolka.

- Teisingai, - nesuprantama, kas vyksta, atsakė prancūzė.

- Tai taip paprasta, - pakartojo Jolka – paimti ir apsimauti kelnes, pusę minutės, teisingai?

- Taip, žinoma!

- Bet juk ir numauti juos galima labai greitai, teisingai? Numauti kelnes – taip pat galima greitai kaip ir apmauti, jūs sutinkate?

- Bet su kuo tai susiję? – Pradėjo žvėrėti prancūzė.

- Sutinkate ar ne?

- Taip, sutinku, bet nesuprantu, prie ko čia...

- Jeigu štai tai moteriai su čadra pasiūlysiu numauti kelnes, ji juk jų nenumaus, teisingai? Nepaisant to, kad tai galima padaryti labai paprasta ir greitai.

- Ką jūs kalbate, mergina, - neiškentėjo vienas iš prancūzų, malonios išvaizdos vyras su barzdele.

- Ji jų net neturi. Ir ne todėl, kad sunku arba paprasta, o todėl, kad jų kultūra to neleidžia, teisingai?

- Va būtent!

- O pakeisti savo kultūros per vieną dieną neįmanoma, na ir per mėnesį neįmanoma, ir tikriausiai per metus.

- Ir per dešimt metų neįmanoma, - sušaukė moteris.

- Štai būtent, - vėl šypsodamasi patvirtino Jolka. – Jūs mane jau beveik įtikinote. Užfiksuokime, prie kokių išvadų mes priėjome: ta moteris su čadra nenumaus savo kelinių, nors techniškai tai labai paprasta, todėl paprastumo temą galime išvis palikti. Frazė tipo „na jums juk nesunku“ neturi prasmės – mums visiems nesunku padaryti kai kuriuos dalykus, kurių mes niekada nepadarytume, nes pas mus tokia ir tokia kultūra, o pakeisti savo kultūrą nei per vieną dieną, nei per dešimt metų, kaip mes jau supratome, neįmanoma.

Prancūzai beveik nusišypsojo.

- Bet, ponios ir ponai, noriu atkreipti jūsų dėmesį į tokį faktą, o būtent – mes čia!

Ji padarė pauzę, supratusi, kad niekas ne velnio nesupranta – prie ko čia tai, kad mes čia.

- O ką reiškia tai, kad mes čia, leiskite paklausti? Tai reiškia, kad Malaizijos valdžia suteikė mums vizas ir tuo pačiu sutiko su tuo, kad mes čia atvažiuosime.

- Na ne, supraskite jūs, - netikėtai agresyviai prakalbo malonios išvaizdos vyras, - niekas nesako, kad neturite teisės taip vaikščioti. Žinoma, jūs nepažeidžiate įstatymo, tikriausiai, bet kalbama apie pagarbą, žinote tokį žodį, kaip „pagarba“?

- Aš visai nesiruošiu nukreipti pokalbį į teisių ir įstatymų temą, - paprieštaravo Jolka, - aš kalbu būtent apie pagarbą, būtent apie tai. Taigi, malaiziška valdžia suteikė mums vizas. Tuo pačiu jis suprasdavo, kad mes – užsieniečiai? Štai mano draugė, kuri jus taip šokiravo, yra iš Anglijos. Kaip manote, pareigūnas, kuris suteikė jai vizą, suprasdavo, kad ji ne malaizietė, o anglė? Žinoma, suprasdavo. Ir štai ji, atkreipkite dėmesį - anglė, o ne malaizietė, įvažiavo į Malaiziją leidus Malaizijos valdžios, suprantančios, kad ji – anglė.

- Dieve, ką jūs tą patį per tą patį, su kuo tai susiję?

- O jeigu ji anglė, ponios ir ponai, tai ji yra angliškos kultūros nešėja, teisingai?

- Na ir kas? Juk ji atvažiavo čia, ji turi gerbti...

- O, be abejo, bet paklausykite – ji anglė ir ji angliškos kultūros nešėja. Ir štai ji atvažiavo čia ir jai sakoma – pas mus priimta taip vaikščioti, ilgais kelnėmis, gerbkite mus ir apsimaukite kelnes. Tai reiškia, jai siūlo padaryti tai, ko atitinkamai jūsų tvirtinimus neįmanoma padaryti – per vieną minutę - pakeisti savo kultūrą.

- O...

Pasipiktino visas prancūzų stalas.

- Kokius paistalus kalbate...

- Kokia nesąmone    

- Juk kalbama vien tik apie tai, kad apsimautų kelnes....

- „Vien tik“? – Perklausė Jolka. – Reiškia klausimas nelabai reikšmingas? Tada numaukite, prašau, savo kelnes, jeigu tai „vien tik“.

- Bet juk mes prašome ne numauti, o apmauti, nejaugi nesuprantate skirtumo?!

- Štai būtent. Suprantu. Man – mano kultūroje – jaunai merginai išeiti su ilgomis kelnėmis – pažeminimas. Ji tuo sako – aš sena moteris, aš frigidiška, aš be perspektyvų, aš netikiu, kad galiu sulaukti dėmesį. Ir jūs norite, kad ji štai taip save žemintų, per akimirką pakeistų savo kultūrą, tai yra, tuos elgesio stereotipus, prie kurių priprato per dvidešimt metų?

- Žinote, jeigu ją taip žemina ilgų kelnių dėvėjimas, tai ko ji čia atvažiavo? Tegul važiuoja į savo kultūrą!

- Ji čia atvažiavo, nes ją čia įleido. Jeigu malaiziečiams taip svarbu, kad ji vaikščiotų apsimovusi kelnes, jai sienoje turėjo iškelti tokią sąlygą ir jeigu ji atsisakytų, jai neduotų vizos – tada viskas būtų teisingai. Taigi sakykite savo pretenzijas Malaizijos valdžiai, kuri taip negerbia savo piliečių, taip jais nesirūpina, kad leidžia įvažiuoti į šalį visiems iš eilės.

- Kvailystė, kokia kvailystė!

- Tai ne argumentas, ponios ir ponai. Prieštaraukite pagrįstai.

- Juk kvailystė, čia nėra ko prieštarauti. Kalbama tik apie tai, kad reikia gerbti šalį, į kurią įvažiavai, tik apsimauti kelnėmis...

- Ir dar atkreipkite dėmesį, kad malaiziečiai neparodė mums nei mažiausio negatyvaus  santykio. Aš jau mėnesį vaikštau su šortais, beje, tai mano šortai ir girdėjau pastabas tik iš debiliškų turisčių, o malaiziečiai tik spokso, ir ryja seiles.

Netikėtai Jolka atsikėlė ir parodė ženklą neva „eime“. Jie atsikėlė ir atgal nustūmė savo stalą. Prancūzai palydėjo šį „pasitraukimą“ triukšmingai ir netgi išleliodami, su riksmais ir juoku, kuris pagal juos turėjo skambėti pajuokiamai. Andrejus su nuostaba žiūrėjo į Jolkos veidą, bet nematė jame nieko to, ko tikėjosi – nei įsižeidimo, nei nusivylimo, nei netgi pranašumo jausmo. Toks pat geras, susikaupęs veidas, kaip įprastai.

- Kaip jums šis pokalbis? – Nekreipdama jokio dėmesio į kaimynus, paklausė.

- Keista tai, kad jie tarsi kurti, tu jam sakai konkrečius argumentus, o jie tiesiog negirdi jų.

- Girdi. Girdi ir supranta, bet jie taip pat supranta, kad šitie argumentai pražūtingi. Pripažinę, kad negalima per minutę pakeisti savo kultūros, jie tuo pačiu išmušė iš po savęs dirvą, juk turistai taip pat negali to padaryti. Pripažinę, kad numauti kelnes taip pat paprasta, kaip ir apsimauti, jie galutinai atėmė iš savęs galimybę pasakyti kažką protingo. Bet! Tai nereiškia, kad jie tapo pasiruošę pakeisti savo požiūrį, nes jų požiūris – dogmos, o ne samprotavimų, ne sveiko proto pamąstymų perėmimo rezultatas. Jie mokina to savo vaikus nuo mažens, beje, vadindami tai „nuomonių laisve“. Iš tikrųjų vakaruose neegzistuoja ir negali egzistuoti jokia nuomonių laisvė, gal iš principo todėl, kad pas nieką iš jų nėra, nebuvo ir nebus nuomonės. Tam, kad turėtume nuomonę, reikia atlikti tam tikrą intelektualinį darbą. Pas juos yra dogmų laisvė. Mokykloje vienas vaikas gali skelbti vieną dogmą, kitas – kitą, o trečias – trečią. Ir jie patenkinti, galvodami, kad tai yra nuomonių laisvė. Tuo tarpu visos trys „nuomonės“ – tiesiog dogmos, kurias vaikai kažkur išgirdo, o net mažiausios intelektualinės analizės jie niekada neatliks tik todėl, kad to jų neišmokino, o patys jie visai nesidomi tokiais dalykais. Jie atrodo maloniais ir mandagiais. Bet pažiūrėkite – kaip jie sulaukėjo, kai pastačiau juos į padėtį be išeities. Pažiūrėkite, kaip jie nutruko nuo grandinės ir pradėjo loti. Reiškia, visą tą laiką juose puvo neapykanta – tikra, piktybinė neapykanta. Po jų kukliais veidais – pūvanti neapykanta.

- Galbūt todėl jie tokie bjaurūs! – neiškentėjo nepasakyti Andrejus.

- Labai tikėtina. Tai, ką žmogus jaučia, turi didelę įtaką jo išvaizdai. Galima turėti neproporcingą veidą, neatitinkamą grožio kanonams ir vis dėlto jis bus gražus. O gali būti ir atvirkščiai... Na o jūs galėtumėte taip argumentuoti savo poziciją, kaip aš?

- Aš – tikrai ne, - iš karto pasakė Andrejus, kol abi merginos dar galvojo, ką atsakyti.

- Todėl, kad ir tu neturi įgūdžių samprotauti. Tu gali mokėti spręsti lygtis, gali būti inžinieriumi arba matematiku, o tuo pačiu – buku, kaip rastas. To, kas tau atrodo akivaizdžiu, tu neapgalvoji ir tuo pačiu lieki dogmų nešėjų lygyje. Jiems irgi „akivaizdžiu“ atrodo tai, kad aš turiu apsimauti ilgas kelnes. Tarp jūsų šiuo klausimu nėra skirtumo – jūs vienodai buki.

- Aš bukas. – Tarė jis. – Aš - bukas!:)

- Ką tu jauti?

- Nežinau... džiaugsmą, lengvumą, aiškumą. Aš bukasJ

- Tikriausiai lengvumą ir džiaugsmą jauti ne tiek nuo to, jog supratai, kad esi bukas, kiek nuo to, kad supratai, jog dabar gali iškelti užduotį nebūti buku ir išspręsti ją?

- Galbūt... nesu tikras. Galbūt...

- Skirtingi žmonės skirtingai reaguoja. – Kažkaip giliaprasmiškai pastebėjo Jolka... – Nori, pravesime dar vieną pokalbį.

Kažkaip įvyko taip, kad abi merginos tarsi iškrito iš įvykių srauto. Jolka kreipėsi dabar tik į Andrejų, o jis atsakinėjo jau greičiau, negu kaimynės.

- Noriu!

- Žiūrėk – už to stalo porelė – tikriausiai tėvas ir dukra. Eime – linktelėjo jam.

Jie abu atsikėlė ir nuėjo prie stalo tolimame kampe. Prancūzai, pamatę tai, vėl spoksojo į juos ir paniekinamai juokėsi.

- Atleiskite, - tiesiai šviesiai pradėjo Jolka, pasilenkusį į vyrą, - tai jūsų...

- Dukra, - pasakė jis.

- Nes jūs taip jaunai atrodote, kad suabejojau, ar tai ne jūsų merginaJ

- O būtų nuostabu, jeigu turėčiau tokią merginą, bet tai – mano dukraJ

- Matau, kad jūs pakankamai plačių pažiūrų žmogus, - pradėjo įtikinėti jį Jolka. – Tokios drąsios frazės prie dukros... jūs be abejo labai pasitikintis savimi žmogus ir be abejo labai protingas.

- Na... tikiuosi, - neprieštaravo jis.

- O štai mes..., - Jolka parodė Andrejui, kad sėstų ir pati atsisėdo ant laisvos kėdės, - niekaip. Vis ieškome ir ieškome, ir niekaip. Suprantate – mano draugas, jis pasyvus homoseksualistas ir labai seniai neturėjo sekso. Ir štai mes matome jus – toks nuostabus vyras, toks stiprus ir protingas. Pagalvojau, galbūt jus galėsite nudžiuginti mano draugą? Ką?

Andrejus jautėsi taip, tarsi žmonių akyse jam numovė kelnaites. Jis pabandė pasakyti kažką, kas suminkštintų atmosferą, paverstų viską juoku, bet dabar, būdamas tokiame vaidmenyje, bet kokia frazė jam atrodė dviprasmiška ir netgi vulgari. Jis žiojosi, kaip žuvis ant smėlio ir bejėgiškai spoksojo tai į Jolką, tai į dukrą. Nedrįsdamas net pasukti galvą į vyro pusę.

Tuo tarpu vyras labai pasikeitė. Jo veidas apniuko ir jis kažkaip neapibrėžtai-klausiamai žiūrėjo į Jolką.

- Žinote, - pagaliau susikaupė ir žiūrėdamas į dukrą, kuriai, matyt, pirmiausiai ir buvo skirta jo prakalba, - dievas sukūrė mus tokiais... na arba ne dievas, gamta – nesvarbu, tai nesvarbu – taigi mes sukurti tokiais, kad lytinis aktas būtų skirtas rūšies pratęsimui. Ir manau, kad...

- Gerbiamasis, sakote tikrą nesąmonę, - Jolka vėl vienu šuoliu perėjo į griežtą, metalinę intonaciją. – Jūs demonstruojate, visų pirmą, davatkiškumą, susiedamas seksą ir rūšies pratęsimą, tarytum visiškai pamiršdamas, kad seksas – pirmiausią galimybė gauti didelį malonumą, su įsimylėjimu ar be jo. Antrą, jūs demonstruojate savo neišprusimą. Tebūnie visiems žinoma, kad lytinis aktas ir dauginimasis – visiškai skirtingi dalykai, kurie gali būti susieti arba nesusieti vienas su kitu ne tik žmogaus atveju, bet ir visur gamtoje. Dauginimasis – tai naujų būtybių sukūrimas, o lytinis aktas – naujų genų, priklausančių skirtingoms būtybėms, kombinacijos sukūrimas. Dauguma bakterijų geba perteikti vienas kitam genus, įsivaizduokite tik kaip - penių pagalba! Pas jas, tiesa, jie labai skiriasi nuo jūsų. Tai ypatingi lytiniai pūkeliai, vadinami „fimbrijomis“. Ir šis genų perteikimas, tai yra, lytinis aktas, atliekamas nepriklausomai nuo dauginimosi. Ar jaučia jie nuo to malonumą, ar ne, kol kas nežinau, bet tikiuosi, kad jaučia. Žinote, žmonėms būdinga būti niūriais idiotais, kurie atsisako malonumo ir tikisi, kad visi kiti to malonumo irgi nejaučia.

Vyro veido išraiška vėl pasikeitė, jis sudėjo rankas ant krūtinės ir atrodė visiškai patenkintas, primerkęs akis žiūrėjo į Jolką – tikriausiai, sugalvojo dar kažką!

- Taigi dar dvidešimtame amžiuje žmonės nežinojo ar banginių patelės jaučia orgazmą, ar ne, - tęsė Jolka, nekreipdama dėmesio į išaugusį pašnekovo pasitikėjimą. – Paskui visi sužinojo – jaučia. Pas banginius rado klitorių. Jau seniai rastų, jeigu ieškotų.

- Supraskite, jaunoji ledi, - baritonu rėžė vyras. – Mes tuo ir skiriamės nuo beždžionyčių ir bakterijų, kad skirtingai nuo jų, vadovaujamės ne aklu jausmu ir sueiname bet kada ir bet kur.

- Plačiai išgarsėjusi nesąmonė, - atsakė Jolka. – Garantuoju, kad šią nesąmonę jums pasakė jūsų tėvas arba senelis, o tiems jų tėvai. Kvailystės gali tūkstantmečius keliauti nuo vieno idioto iki kito. Tai reiškia, pagal jūsų nuomonę žmogus skiriasi nuo gyvūno tuo, kad apribojo save daugybe draudimų ir apribojimų, kurie trukdo jam jausti malonumą nuo gyvenimo tada, kai nori ir su tuo, su kuo nori? Tik mulkis ir obskurantas galėjo tokį sugalvoti, ir tik idiotas galėtų tai kartoti.

- Eime, - ji linktelėjo Andrejui ir jie, akimirksniu atsistoję nuo kėdžių, grįžo prie savo stalo, lydimi naujo paniekinančio prancūzų juoko.

Andrejus jautėsi taip, tarsi išgėrė per daug alkoholinio gėrimo. Egzaltuotas lengvumas, galvos apsvaigimas, sunku išsėdėti vietoje. Ir tuo labiau keista atrodė dviejų kolegių-mokytojų veido išraiška – joms, matyt, buvo mirtinai nuobodu.

 - Baigėme!

Jolka atsistojo, pakvietė padavėją, sumokėjo už visus ir nė karto nepažiūrėjusi į merginas, paėmė Andrejų už rankos ir nutempė į lauką.

Buvo jau tamsu ir oras nuo jūros maloniai gaivino, nors smaugiančio dienos karščio pasekmių tikriausiai niekaip nenugalėtų.

- Imu tave, - pasakė Jolka ir akimirkai Andrejui pasirodė, kad ši frazė reiškia kažką kito. – Fondas apmokės tavo keliones, jeigu reikės, pragyvenimą ir maistą. Ypatingos prabangos nelauks. Manome, kad pusantro tūkstančio dolerių per mėnesį tau turėtų užtekti, taigi visas papildomas išlaidas turėsi mokėti pats. Sutinki?

Andrejus linktelėjo, nes negalėjo parinkti tinkamų žodžių. Jie ėjo krantine, prie kojų taškėsi jūra ir jis buvo apimtas žavesio.

- Siūlau tau persikelti į Nepalą. Girdėjau, kad norėjai ten skristi ir pas mus ten yra darbo vieta – pavyko parinkti pakankamai vaikų, kaip tik vienai grupei. Kol užsiėminėsi su jais, parinksime ir kitus. Sutinki?

Andrejus vėl linktelėjo.

- Negaila atsisveikinti su praeitimi?

Atsisveikinti? Kodėl atsisveikinti? Atmintyje iškilo „išminčiaus“ su žmona-tarnaite vaizdai, Lenka, Endis... Endis! Jeigu ne jis, velniai griebtų, dabar pas jį būtų būtent toks gyvenimas. Netikėtu priepuoliu iki ašarų atsirado dėkingumas ir palaipsniui dingo, ištirpdamas kartu su atriedančių bangų šlamesiu. O paskui Jolką paėmė jį.   

 

 

 

<< Back

Forward >>