« Maja »

Tomas 3: « Kietosios upės, marmurinis vėjas »

Skyrius 10

Ajrin, Tomui patarus, pradėjo užsiėminėti pakankamai neįprasta veikla. Ji imdavo kokį nors mineralą, nunešdavo jį kur nors, apžiūrinėdavo, liesdavo, peršviesdavo žibintuvėliu, mėtydavo ant delno. Jeigu atsiradinėjo rezonansas kokiems nors NšS, užrašinėjo tai.

Tomas pateikė jiems kelias naujas praktikas, kurias jie derino su fragmentų kaupimu. Jos nebuvo sudėtingos, bet duodavo įdomų rezultatą, pavyzdžiui, praktikos „ne-upės, ne-kalnai“ esmė tokia, kad kiekvieną kartą, kai pažiūri į kokį nors Žemės snukį, pavyzdžiui, į žolę arba akmenį, praktikuojantis turi ištarti „ne-žolė“, „ne-kalnai“, „ne-ežeras“. Ir viskas. Visa praktika. Tokios praktikos tikslas – įveikti stereotipą, atitinkamai kurį ir akmenys, ir vėjas, ir daugybė kitų dalykų suvokiami kaip kažkas negyvo, pilko, įprasto. Tomas specialiai perspėjo, kad nebūtų jokių pripiešimų ir įvairių ezoterikos prasimanymų, kad, neva, negalima stengtis įsivaizduoti kalnus gyvais ir panašiai.

 - Darykite tiksliai tai, ką sakau, nei daugiau, nei mažiau. Mokykitės suvokti pasakytą būtent pažodžiui, neprasimanykite kažko savo. Praktikoje „ne-upės, ne-kalnai“ dalelytę „ne“ reikia sakyti prieš kiekvieną žodį, reiškiantį Žemės snukį, bet kokią gyvą būtybę – ne daugiau.

Iš pradžių Džeinei buvo nepaprasta laikytis Tomo nurodymų. Nuolatos norėjosi kažką pripiešti, sunkiai buvo apsiriboti vien tik dalelyte „ne“. Bet Tomas taip lengvai nepaliko visko. Po penkis kartus klausinėjo kiekvieną – kaip kas atlikinėja tam tikrą praktiką, įsigilindamas į kiekvieną detalę, taisė klaidas.

Pirmas kelias dienas nebuvo išvis jokio rezultato, bet vieną kartą vaikščiodama vakare, Džeinė žiūrėjo į snukius ir darė šios praktikos fragmentą. Netikėtai, beveik be jokių pastangų, pradėjo atsiradinėti NšS suliepsnojimai vien tik nuo žiūrėjimo į kokį nors Žemės snukį ir tų žodžių tarimo – ir netgi nepaisant to, kad ką tik buvo visiškas negatyvus pilkumos fonas – reakcija į persivalgymą pasitenkinimu. Ne-medžiai buvo suvokiami kaip paslaptingos būtybės, apie kurias nieko nežinoma, ne-dangaus spalva pasidarė gilesnė, intensyvesnė, ne-uolų snukiai tarsi padarė žingsnį į priekį, labai išsiskyrė iš aplinkinių pievelių bei medžių. Dingo susvetimėjimo fonas, kurį, pasirodė ji jautė ir net nebuvo pastebėjusi. Ir, kai baigusi šį fragmentą, ji pradėjo daryti peršokimą su paslapties jausmu, tai išeidavo labai lengvai, užtekdavo tik pažiūrėti į ežerą, spindintį paskutiniuose saulės spinduliuose, arba į spalvotais debesimis nudažytą dangų.

Dar viena juokinga praktika – „Fossos veidas – mėsos gabalas“. Kai Tomas pasakojo apie šią praktiką, akiratyje atsirado Fossa ir tokiu būdu „pateko į praktiką“.

- Jeigu... na sakykime, Fossą, - pradėjo Tomas, - praleistume pro mėsmalę, gautųsi mėsos faršas. Ar kažkas tuo abejoja?

Nebuvo jokių prieštaravimų, nors idėja ir atrodė, minkštai sakant, keistoka.

- Jeigu buldozeriu sutraiškytume štai šią uolą, gautume akmenų krūvą, - tęsė Tomas. – Dėl to irgi niekas neturi jokių abejonių. Bet tuo pačiu mes visiškai tiksliai žinome, kad Fossa, būdama mėsos gabalu, nėra vien tik šia mėsa. O kalbant apie uolą mes turime mechanišką įsitikinimą, kad uola – tiktai akmenų krūva.

- Bet mes ir neturime pagrindų manyti, kad uola – kažkas gyvo arba sąmoningo.

- Jūs – ne, neturite, - sutiko Tomas. – Bet vis dėlto tai nėra pagrindas palaikyti mechanišką įsitikinimą. Praktikos esmė tame, kad išsakytumėme du visiškai teisingus teiginius ir daugiau nieko nereikia daryti. Pirmas teiginys: „Fossos veidas – mėsos gabalas“. Antras: „ši uola – akmenų krūva“. Kartokite šias frazes paeiliui, kas dešimt sekundžių. Vienas fragmentas – penkiolika minučių.    

Kaip ir atvejyje su praktika „ne-upės“, pirma savaitė neduodavo jokių įdomių rezultatų ir Džeinė pradėjo atlikinėti „Fossos snukį“ visiškai formaliai – tai yra, būtent taip, kaip ir reikėjo. Ir kažkurią dieną, tarp visų kitų reikalų, nesusijusių su praktika, Džeinė pajuto keisto jausmo suliepsnojimą, kurį tiksliau galima būtų aprašyti kaip „kalnas žiūri į mane“. Nebuvo jokių vaizdų, jokių fantazijų arba sugalvojimų – tai buvo būtent jausmas, anksčiau nežinomas, neįprasta būsena, tarytum kalnas kažkokiu būdu suvokia ją. Kadangi daugumą įspūdžių žmogus gauna akių pagalba, tai tikriausiai būtent todėl iš pradžių norėjosi šią būseną ir apibūdinti žodžiais „kalnas žiūri į mane“, bet ne, jokio „žiūrėjimo“ čia nebuvo, bet buvo nepaaiškinamas suvokimas to, kad kalnas kažkokiu būdu stebi ją. Iš karto po to atsirado įtampa pilve, bambos srityje, tarytum kietas strypas įkištas į pilvą ir praplečia jį iš vidaus.

 Florinda bendravo su visais rečiau ir kol kas jokių praktikų neuždavinėjo, apsiribodavo vien tik bendrų temų pokalbiais. Bet šitie pokalbiai labai įsimindavo, palikdavo savo aiškų pėdsaką.

- Gyvenate trijų aukštų pastate su rūsiu, - kažkada netikėtai pasakė ji. – Bet nesuprantate to, dėl ko ir liekate kvailiais. Rūsys – pilkuma ir nuobodulis. Iš jūsų veidų matosi, kad laikas nuo laiko pas jus atsiradinėja ir tas, ir kitas. Rūsyje yra pamazgų duobės, kur galima lengvai įkristi – negatyvus fonas, negatyvios emocijos. Principinė rūsio ypatybė tokia, kad kai esate ten, norite į viršų. Arba norite, bet šis noras yra labai silpnas. Be to, nuo minties, kad galima jausti NšS atsiranda pasišlykštėjimas, agresija. Juk kiekvienas iš jūsų būna rūsyje kiekvieną dieną, ar ne taip?

Niekas iš mūsų nedrįso paprieštarauti. Išvis, Florindai buvo sunku prieštarauti ir netgi daugiau – su ja sunku buvo tiesiog kalbėti. Pokalbio metu ji žiūrėjo tiesiai į akis, neduodama jokios galimybės pašnekovui atitraukti žvilgsnį. Tai buvo keista, nesmagu, nekomfortiška. Kalbėdama su kažkuo, ji atsistodavo tiesiai prieš jį – veidas į veidą ir tai atrodė netgi kažkiek nenatūraliai, ypač todėl, kad jos veidas retai turėjo kažkokią mimiką, bet vis dėlto jis neatrodė negyvu, ir sustingusiu – visiškai atvirkščiai. Velniai žino, kaip jai tai išeidavo. Kai grupės draugai bandė, mėgdžiodami ją, pašalinti bet kokią mimiką, kažkodėl išeidavo buka, karvės veido išraiška, o Florindos išraiška tarsi skelbė, kad ji pasiruošusi kažkur išskristi, kažką siekti ir tave tiesiog žavi tai. Ir dar rimtumas – jis atsiradinėjo automatiškai pažiūrint į jos veidą.

- Pirmas aukštas, - tęsė ji, - silpni interesai, silpnas nušvitęs fonas. Kai esate pirmam aukšte, jau labiau norisi pakilti aukščiau, bet šio noro jėga vis tiek nestipri – ji blokuojama pasitenkinimo, teigiamų emocijų. Gali atsiradinėti noras kaupti fragmentus, bet trūksta kažkokios smulkmenos, kad pradėtumėte. Būtina kiekvieną akimirką suprasti – esi rūsyje ar pirmame aušte. Jeigu rūsyje, turite prisiminti – kur yra laiptai, vedantys į viršų, kad tamsumoje galėtumėte lengvai juos rasti ir pasinaudoti. Laiptai, vedantys iš rūsio į pirmą aukštą – visiškas veiklos nutraukimas. Bet kokios veiklos. Ką bedarytumėte – sustokite, jeigu esate užpakalyje. Neįmanoma realizuoti džiaugsmingus norus ir tuo pačiu jausti pilkumą arba negatyvų foną. Reiškia – realizuoji mechanišką norą, pavyzdžiui, sudarinėji kažkokį įspūdį arba kažko bijai, arba bandai užmušti nuobodulį. Pamiršk apie visų kitų žmonių egzistavimą ir paklausk save – kuo nori užsiimti, kas atrodo įdomiu? Ir kol neatsiras nuojauta, sėdėk ir nieko nedaryk. Kaip atsarginis variantas, tokiose situacijose galima pradėti kaupti fragmentus – netgi per prievartą, nes fragmentai iš esmės keičia žmogaus būseną – ypač jeigu jau turite jų kaupimo patirtį.

- Ir tikriausiai suveikia NšS jautimo įprotis fragmentų kaupimo momentu? – Nepasitikinčiai paklausė Trappas.

- Taip, tai irgi. Toliau – antras aukštas – patvarus nušvitęs fonas, dažni NšS suliepsnojimai, pastovus ir ryškus noras keisti suvokimų bei įpročių visumą, kaupti fragmentus, periodiškai atsirandantys norai rengti šturmą. Kokiais laiptas reikėtų pasinaudoti, kad užliptumėte į antrą aukštą, pastebėję save pirmame? Pagalvokite patys. Ir trečias aukštas – šturmas. Kai esi trečiame aukšte, tave nesulaikomai traukia į kovą ir įsispyri kaip avinas į vieną sieną bei spaudi iš visų jėgų kitą – valandą po valandos, o kartais ir dieną po dienos. Nušvitę suvokimai suliepsnoja dažnai ir labai ryškiai, ir visko, kas buvo iki šiol, negali jau laikyti pilnavertišku gyvenimu – atrodo, kad iki šiol tik dulėjai, kaip supuvęs kelmas.    

- „Dūlėti, kaip supuvęs kelmas“... taip, tai gerai pažįstama būsena..., - su juoku patvirtino Karen, - bet juk toks būsenų suskirstymas labai apytikslis, yra daugybė tarpinių būsenų.

- Žinoma, šis suskirstymas labai apytikslis, bet tame ir yra jo privalumas – galima labai lengvai, naudojantis tokiu suskirstymu, kiekvieną akimirką nustatyti – kokiame tu aukšte. Štai ir darykite taip.

- Sutinku....

- Bet juk tai ir yra minutinė fiksacija, - sušaukė Serena. – Mes kaip tik ir rašome skaičiukus, atitinkančius „aukštą“.

- Taip ir kiek turi jau mf fragmentų? – Patikslino Florinda.

- Tuoj. – Serena atidarė savo bloknotą. – Iš viso ar kaip?

- Per paskutinę savaitę, pavyzdžiui?

- Dvidešimt du.

- Tai yra apie trys mf fragmentai per dieną. Keturiasdešimt penkios minutes. O kas jums trukdo daryti tai visą parą – nuo ryto iki vakaro?

- Šiuo momentu man tai atrodo neįmanomu, - pramurmėjo Berta. – Kaip derinti tai su viskuo kitu?

- Jokių derinimo problemų nėra, - atkirto Florinda. – Tu sakai taip, tarsi tavo gyvenimas toks prisotintas, kad tavo sekundės neprarandamos vangumui, chaotiškiems atsitraukimams, pauzėms, poilsiui?

- Prarandamos, žinoma...

- Pm reikia atsitraukti lygiai sekundei kiekvienos minutės pabaigoje, tuo metu visiškai nebūtina tiksliai fiksuoti minutes, nieko baisaus neatsitiks, jeigu vieną kartą praeis keturiasdešimt penkios minutės, o kitą – minutė ir dešimt sekundžių. Be to, nuo ko, iš esmės, turėsi atsitraukti? Pavyzdžiui, ar tai atitrauks tave nuo NšS sužadinimo? Negali dabar jausti NšS ir tuo pačiu laiku žymėti skaičių, apibūdinantį tavo būseną, bloknote?

- Galiu.

- Jums jau laikas į antrą klasę, o jūs vis dar trypčiojate vietoje. – Florinda atsikėlė ir apsižvalgė. – Atrodo, jūs niekur neskubate, jus visus ir tai tenkina?

- Ne, netenkina, Florinda! – Vos ne sušaukė Serena. – Žinoma, kad mums norisi kuo greičiau sužinoti kuo daugiau.

- Ir kaip apsireiškia šis jūsų noras? Kukliai vaikščiojate ir dejuojate? Tikitės, kad tuoj jus perkels į antrą klasę? Na tai laukite...

- Man ateidavo į galvą, kad... – beveik pradėjo Karen, bet Florinda pertraukė ją.

- Galbūt tau vertėtų grįžti į išorinį pasaulį? Ten vertinamas kuklumas. Galbūt tave paims į žmonas koks nors orus vyras, kuklios žmonos labai vertinamos. – Florindos balsas buvo metalinis. – Ką tu išvis čia darai? Čia tavo kuklumas niekam nereikalingas, čia jo niekas teigiamai neįvertins. Čia reikia atkūrinėti save, čia tau ne budistiškas vienuolynas. Kam įdomu sėdėti šalia tylenio? Tu tapsi įdomi kitiems, jeigu tik busi įdomi pati sau ir jeigu išversi visus šiuos savo interesus lauk. Jeigu, pavyzdžiui, Arčė kiekvieną dieną suranda mane ir klausinėja viską, kas jai pasirodė įdomiu arba nesuprantamu, tai su kuo man bus įdomiau – su ja ar su tavimi?

- Manau, kad su ja, - tyliai atsakė Karen.

- Kiek kartų bandei mane surasti? Kiek kartų bandei priversti mane išklausyti tai, ką tu su įdomumu pastebėjai, darydama savo fragmentus?

- Nė karto.

- Kuklumas smaugia? Ar ant tiek neįdomus yra tavo gyvenimas?

- Na, man įdomu gyventi... kuklumas. Nenoriu tavęs atitraukti.

- O štai Serena nori mane atitraukti, tiesa, ne taip dažnai, kaip Arčė. Todėl Serena dar čia, tarp jūsų, pirmokų, o Arčė jau trečioje klasėje.

Visi išsižiojo.

- Jau trečioje?! O mes galvojome, kad grupė pilna sudėtimi pereina iš klasės į klasę.

- Galvokite, galvokite, - pamojavo galva Florinda. – Jūs galvosite, o Arče jau veiks. Iš lygiagrečios klasės tik ji viena trečioje klasėje, Mangusas dar antroje, o visi kiti, kaip ir visi jūs, matyt, dar kažką galvoja. Manote, tai jūsų gyvenimas, niekas netemps jūsų už ausų. Dzenbudizmo mitologijoje yra tokia istorija – kažkoks mokytojas atėjo į vienuolyną, perskaitė ten savo paskaitas ir išėjo, pranešęs, kad niekas iš brolių nenusipelnė perimti iš jos slaptas žinias. Po pusvalandžio jį ant kelio pasivijo virėjas – jis gamino vienuoliams maistą ir užsiėmimų su mokytojų metu nuolatos buvo šalia. Virėjas išsitraukė kardą ir pasakė, kad nužudys mokytoją, jeigu tas neperteiks jam savo žinių, ir jo noras bei pasiryžimas bet kokia kaina, netgi grasinimu nužudyti, sužinoti šias žinias buvo toks stiprus, kad mokytojas nusprendė, jog jis yra vertas jų. Tai didelis skirtumas su tuo, kaip jūs elgiatės.     

Jų keliai su lygiagrečios grupės draugais persikirsdavo nedažnai – arba taip atsitikdavo atsitiktinai, arba viskas buvo apgalvota specialiai. Bet, atvirai sakant, galimybė bendrauti vis dėlto buvo ir tai, kad jie ja nesinaudojo, paaiškindavo taip pat tai, kodėl jie taip pasyviai bendravo, ir su Florinda, ir su kitais.

- Ką reikia daryti, kad pereitume į antrą klasę, - visi pašoko ir apsupo Florindą, tarsi tyčia neleisdami jai išeiti.

- Užbaigti pirmą!

- Bet ką reikia, kad užbaigtume pirmą?

- Sužinoti visus fragmentus, kuriuos būtina įsavinti pirmoje klasėje, gauti patirtį jų kaupime ir sukelti manyje interesą jūsų asmenybe. Štai tu, - Florinda parodė pirštu į Karen, - tu tiesiog fizalis daržinis, plokščiaveidis dvylikasienis, kanalizacinis upėtakis, gėlytė... kelkraštyje... baik su savo kuklumu, kitaip, taip ir prastovėsi kelkraštyje iki laikų pabaigos. Tau neįdomūs fragmentai, kuriuos darai?

- Įdomūs! Kartais netgi naktį prabundu ir juos darau.

- Kaupi pelėdas?

- Ką?

- Fragmentus, kuriuos darome naktį, vadiname „pelėdomis“. O tuos, kurie daromi nuo ankstyvo atsikėlimo iki devynių rytoj, vadiname „varnomis“. 

- Ne, specialiai nekaupiu, tiesiog man Tomas patarė, nes man naktimis visokios nesąmonės sapnuojasi – tai, kad aš atsiskaitau prieš motiną, tai į mokyklą vėluoju..., jis patarė keltis naktį kas dvi valandas ir bent jau po penkias minutes kurti NšS, pavyzdžiui, klausant muziką arba darant fragmento trečdalį. Ir man patiko, būsena labai staigiai pasikeitė, sapnai pradėjo keistis ir esu ryte žvalesnė, lengviau jausti NšS. – Karen dabar jau neatrodė tokia beviltiška, švelnia gėlyte, nors ir matėsi, kad tas energiškumas sunkiai jai sekasi.

- Jeigu tave domina fragmentai, tai kodėl nesužinojai, kokie dar yra fragmentai?

- Bandžiau! Klausiau Fossos, ji atsakė, kad vėliau pasakys.

- Ir tuo tavo iniciatyva baigėsi? Ir tu laukei, kol Fossa tau pasakys?

- Taip....

- Ir daugiau nė karto jos nepaklausei? Neklausei Tomo? Pas mane tu irgi neatėjai?

- Ne, paskui dar kartą klausiau ir viskas.

- Tu tokia neįdomi. – Florinda pažiūrėjo į Karen, kaip ji tai visada darė. – Tu neįdomi. Supranti?

- Taip! – su iššūkiu suriko Karen. – Bet neliksiu tokia, pasikeisiu, busiu kitokia. – Dabar jos žvilgsnis jau nebebėgiojo nuo Florindos, ji žiūrėjo tiesiai į ją taip pat atkakliai. – Aš tikrai pasikeisiu! Kokie dar yra fragmentai? Sakyk, velniai griebtų!

Karen įsikibo į Florindą ir pradėjo ją purtyti.

- Sakyk greitai, nes išsitrauksiu kardą ir užmušiu velniop!

Florinda padarė vos pastebimą judesį, kad, visų juokui, Karen atsidurtų ant žolės. Pašokusi, ji su riksmu vėl puolė Florindą ir vėl atsidūrė ant žolės, praradusi pusiausvyrą nuo vos pastebimo spyrio.

- Fossa turi papasakoti jums apie pirmos serijos fragmentus, klauskite ją.

- Sakyk, greitai! Fossą mes rasime gal tik po kelių valandų, o tu mums dabar papasakosi ir mes iš karto išbandysime.

- Gerai. Užrašinėkite. Dviejų valandų fiksacijos praktika. Kas dvi valandas visos dienos metu, kol dar nemiegi, darai dviejų išgyventų dienų ataskaitą. Tam sunaudoji vos tik minutę, ne daugiau ir išrašinėji tik tai, kas įdomaus įvyko tavo gyvenime. Jeigu nieko, taip ir rašai: prašikau dvi valandas. Patogu kiekvienas dvi paros valandas pavadinti mėnesio pavadinimu: nuo vidurnakčio iki dviejų nakties – sausis, ir taip toliau. Viena dviejų valandų fiksacijos diena – vienas fragmentas. Aišku? Toliau, - tęsė Florinda, nelaukdama jokios reakcijos. – Alkio kontrolės praktika. Patinka paėsti? Patinka, - vėl nelaukdama atsakymo tarė ji. – Jums visiems patinka paėsti.

Florinda dėmesingai apžiūrėjo visus.

- Karen ir Berta šia priežastimi pajuto nsj. Natūralu, švelnus kanalizacinis upėtakis ir padori mergaitė – jos turi jausti nsj nuo to, kad joms patinka skaniai pavalgyti, jas taip mama išmokino, ar ne taip? Aš irgi mėgstu paėsti ir būtent todėl darau tai taip, kad gaučiau maksimumą malonumo. Visiems žinoma, kad po gero penkiolikos valandų trukusio bėgimo kalnuose duonos gabalas atrodo skaniausiu dalyku pasaulyje. O kai esi persivalgęs, maistas jau nesuteikia tokio malonumo. Iš čia – alkio kontrolės praktika – valgyk nors dešimt kartų per dieną, bet tik tada, kai alkio jausmo intensyvumas bus ne mažesnis nei trys. Jausti alkį – savaime labai malonus pojūtis. Jis, kaip ne keista, rezonuoja su NšS. Kartais malonu alkio jausmą padidinti iki trijų, kartais iki septynių, kiekvieną kartą spręsk pati, bet niekada nevalgyk, jeigu alkio jausmas mažesnis nei trys. Ir visada valgyk po truputį, nes kol maistas pasisavins, praeis penkiolika minučių, ir per tą laiką tu galėsi persiryti, jeigu taip ilgai valgysi. Užrašyta? Toliau.

- Viena alkio kontrolės diena – vienas fragmentas?

- Taip. Toliau – gulėjimo be judėjimo praktika. Nėra nieko paprastesnio – atsiguli ir guli be judesių. Visiškas nejudėdamas. Nejuda niekas – nei pirštas, nei nosis, niekas. Rankos, kojos guli taip, kad neliestų kūno. Penkiolika minučių – vienas fragmentas. Po tam tikro visiško nejudėjimo laiko pradės atsiradinėti keisti pojūčiai – arba „dings“ galūnės, arba bus tokie pojūčiai, tarsi rankos kažkur kitoje vietoje, kitoje padėtyje – nesvarbu, gulėkite ir toliau nejudėdami. Asišku? Užrašėte? Toliau – „NšS išdeginimas“. Tai emocinio poliravimo rūšis. Emocinio poliravimo metu kas dešimt sekundžių įsivaizduoji, kaip tavo krūtinėje nutrūksta ryškus suliepsnojimas, kuris iššluoja velniop VISUS iš eilės suvokimus – emocijas, mintis, norus – viską be išimties ir lieka visiškai švari, ryški erdvė. Beje, emocinis poliravimas – taip pat būtinas pirmokų praktikos elementas. Vienas fragmentas – penkiolika minučių. NšS išdeginimo suliepsnojimas iššluoja tik NšS, o apie NE ir kitus išvis negalvoji.

- Nesupratau, - sumišęs paklausė Trappas. – Iššluoti... NšS??

- Jeigu kažką sakau, reiškia būtent tai ir turiu omenyje, - atkirto Florinda. – Įsivaizduoji, kaip ryškus suliepsnojimas iššluoja visus NšS ir nieko neįsivaizduoji apie tai, kas lieka po jų, tegul savaime atsiranda tai, kas atsiranda. Vienas fragmentas – penkiolika minučių. Tuo ir baigsiu. Darykite. Pasakokite apie rezultatus.

- Florinda, mes su Serena supratome, kodėl įsitikinimo-120 praktika sukelia fizinį kietumo išgyvenimą. – Sąmokslišku balsu tarė Karen.

- Įdomu, kodėl gi? – Florinda pažiūrėjo į Karen su interesu.

- Tiesiog šios praktikos metu atsiranda tiek džiaugsmingų norų, jog atrodo, tuoj perplėš. Todėl ir atsiranda kietumas, kad mūsų neperplyštų!

Serena sukikeno, paskui sužvengė. Florinda nusišypsojo ir išėjo. Trappas susimąstęs spoksojo į jos užpakalį po glaudžiai apteptais šortais ir Serena negalėjo praleisti, ir šia tema kelis juokelius.  

 

Džeinės mintys dažnai sugrįždavo prie Kungos. Ji viena tokia ar yra dar? Nebuvo abejonių – šitie vaikai tikrai buvo eksperimentiniais ir jeigu genetiniai pasikeitimai įvyksta varnose, jie neabejotinai turi vykti ir vaikuose. Visas abejonių šūsnis sujudėjo joje. Ar tokie drąsūs eksperimentai, atliekami su vaikais, pasiteisina? Kas atsitiktų su vaikąsi, jeigu įvyktų kažkas nenumatyto? Galvodama, pas ką galima būtų kreiptis su šiais klausimas, Džeinė pagaliau išrinko Martą, nes Džerris atrodė pernelyg užimtas ir labai aukštai skrajojantis epigenetikos padebesyje. Rasti Martą buvo labai lengva – ji praktiškai gyveno ir nakvojo naujoje dviejų aukštų laboratorijoje, kuri jau įgijo užbaigtos vaizdą, spindėjo nauja įranga ir nepaisant savo grandiozinių dydžių, jau iki galo buvo užkimšta visokiais įmanomais visos sienos aukščio stelažais, kuriuose buvo auginamos kultūros, prietaisais nuo futbolo kamuolio iki dramblio dydžio, darbo vietomis, įrengtomis su meile ir komfortu, ir kitais neatskiriamas šiuolaikinės laboratorijos atributais.

- Ar tokie drąsūs eksperimentai, atliekami su vaikais, pateisinti? – Nustebo Marta. – Tokį klausimą vertėtų užduoti, jeigu su vaikais būtų atliekami kažkokie veiksmai, kurie sukeltų vaikų kančias, arba bent jau jų priešinimąsi, nepasitenkinimą.

Marta pasitempė visu kūnu, padėjusi rankas už nugaros ir atsikėlė nuo kėdės. Tuo pačiu ji užkabino vieną knygą, gulinčią ant stalo ir kai ji nukrito, Džeinė su nuostaba pamatė, kad tai Homero „Iliada“.

- „Iliada“? Kam?

- Malonumui, kam gi daugiau? Man patinka ši kalba, man patinka lavinti savo atmintį ir mokytis atmintinai tokius sudėtingus tekstus. Ar tau pasirodė, kad Kunga yra prievartaujama? Arba galbūt ji buvo prislėgta, nusivylusi...

- Ne, ne, tai man suprantama, klausimas kitame, - pertraukė ją Džeinė. – Suprantama, kad kaip tik paprastame gyvenime su vaikais atliekami žiaurūs ir nežmogiški bandymai – jie prievartaujami nuo ryto iki vakaro, jie malšinami... bet vienas reikalas – sielos, taip sakant, auklėjimas, psichologinės atmosferos sukūrimas, sąveika su jų interesais. O kitas – įsikišimas į genotipą! Tai visiškai kažkas skirtingo. Faktiškai, čia pas mus formuojasi nauja žmogaus rūšis, su nauju genotipu. Kaip šitie nauji žmonės žiūrės į mus? Kaip jie atrodys?

- Klausimai visiškai prasmingi, Džeinė, bet juk mes nelendame su skalpeliu į genotipą, nebandome jį pakeisti atitinkamai mūsų ideologinius ir moralinius principus. Mes išvis nebandome jo keisti. Mes net neturėjome tokio tikslo. Viskas, ko mes norėjome – suteikti galimybę vaikams gyventi įdomų jiems gyvenimą. Mes supažindinome juos su NšS, mes papasakojome jiems apie NE ir kitus niūrumus, ir pasikeitimus jų genotipe pastebėjome visiškai atsitiktinai.

- Bet juk yra ir kita įtaka – įtaka, kuri daro vaikams jūsų „sumanymas“, - paprieštaravo Džeinė.

- Žinoma. Mes turime įkyrų džiaugsmingą norą sąveikauti vaikams tame, kas jiems įdomu ir kas mums įdomu. Mes jaučiame jiems simpatiją. Ir pasirodė, genotipas atsiliepia. Mes atradome naują gamtos dėsnį, mes nelendame su savo ideologija į ją. Mes – tokie, kokie mes esame – mes norime jausti simpatiją ir norime sąveikauti mums simpatiškiems žmonėms. Jie – tokie, kokie jie yra – jie nori mokytis, nori jausti NšS, jausti mūsų simpatiją jiems ir gauti mūsų paramą. Nei mes, nei jie nenorime būti kitais – nejaučiančiais NšS, nesiekiančiais įdomaus gyvenimo. Ir mes, ir jie esame evoliucijos rezultatu. Ir ta įtaka, kurią mes darome, nėra kažkuo svetimu evoliuciniam procesui. Ir tai, kad šiose naujose sąlygose vaiko genotipas keičiasi taip greitai, reiškia, kad mes paspaudėme gaiduką. Gamta jau seniai jį turėjo, bet nebuvo kam jį paspausti – tūkstančius metų žmonės naikino ir malšino vienas kitą ir patys save. Tūkstantmečiai žmonijos istorijos – tūkstantmečiai kankinimų, sadizmo ir mazochizmo. Ir gamta laukė, alegoriškai sakant. Ir ji susilaukė. Atsirado žmonės, kurie pradėjo šalinti niūrumus ir kultivuoti nušvitusius suvokimus. Ir netrukus buvo nuleistas gaidukas – prasidėjo pasikeitimai genuose. Mums liks daryti tai, ką mes darome, nes tai, ką mes matome, mums patinka. Tuo pačiu mes tenkiname savo natūralius mokslinius interesus, studijuodami – kokie būtent genetiniai pasikeitimai įvyksta. Iš tikrųjų mes stebime ne tik jau susiformavusio vaiko vystymąsi, bet ir tai, kaip vyksta vaisiaus vystymasis, nuo pat pirmų sekundžių.

- ?

- Kas tave stebina? Šiuolaikinės technologijos leidžia labai kruopščiai stebėti vaisiaus vystymąsi be jokių traumuojančių poveikių. Ir mes matome daugybę įdomiausių nukrypimų. Mes tiesiog sužavėti tuo, ką matome. Pavyzdžiui, žinai, kuo aš užsiėminėju dabar? Nori papasakosiu?

- Žinoma noriu!

- Imk bloknotą, užrašinėk terminus, paskui išsiaiškinsi detaliau, jeigu norėsi, bet bendrais bruožais galiu paaiškinti dabar. Kai gemalas - kalbu apie žmogaus galą – randasi šunytės įsčiose...

- Šunytės?

- Žodis „motina“ mums nemalonus, todėl mes sakome „šunytė“ – tai skamba žaismingiau ir mieliau...

- Taigi, kai gemalas yra šunytės įsčiose, bendrą organizmą galima suskirstyti į tris dalis: gemalas, šunytė ir negemaliniai audiniai – jie tarsi intarpas, skiriantis abu organizmus, arba, kas netgi tiksliau, sujungiantis juos, nes po to, kai pas gemalą susiformuoja kraujagyslės, per šiuos negemalinius audinius vykdomas tirpių medžiagų transportavimas. Negemaliniai audiniai kartu su kraujagyslėmis vadinasi „chorionas“. Kai chorionas susilieja su gimdos sienele, jis suformuoja „placentą“. Pas žmogų chorionas taip glaudžiai integruotas į gimdą, kad neįmanoma jų atskirti, nepadarius katastrofiškos žalos šunytei ir vaisiui. Kol kas viskas aišku?

- Taip, kol kas aišku, - patvirtino Džeinė, padariusi kelis užrašus.

Nuo išorinės choriono sienelės tiesiasi specialūs pūkeliai. Jie turi kraujagysles ir jų pagalba labai padidėja choriono ir šunytės kraujo susilietimo plotis, taigi nepaisant to, kad vaiko ir šunytės kraujagyslės nesusilieja, vis dėlto glaudaus jų kontakto dėka yra aprūpinamas medžiagų perteikimas abejomis kryptimis – panašiai, kaip mūsų kraujas paima deguonį iš oro, patenkančio į plaučius. Šunytė perduoda vaikui maistines medžiagas ir deguonį, o vaisius atiduoda jai atgal anglies dioksidą CO2 ir šlapalą, bet tai viskas bendrais bruožais, neliečiant detalių.

- Suprantu.  

- Na štai čia mes ir priėjome prie klausimo – kodėl šunytės organizmas neatmeta vaisių? Juk tai svetimkūnis! O žmogaus organizmas turi puikiai veikiantį mechanizmą kovoti su svetimkūniais.

- Na kaip gi jis svetimkūnis, jeigu jis išaugo iš pačios motinos? – Nustebo Džeinė.

- Išaugo tai jis pas šunytę, teisingai, bet tu neatsižvelgi į tai, kad vaiko organizmas atsiranda iš ne tik šunytės bet ir patino genetinės medžiagos. Jeigu taip vadinami glikoproteinai... gliko... proteinai, - padiktavo lėtai, kad Džeinė teisingai užrašytų jų pavadinimus. – Būtent jie atsakingi už tai, kad atmestų svetimkūniškas ląsteles. Jų pavadinimai labai ilgi ir sudėtingi: „pagrindiniai audinių suderinamumo komplekso antigenai“ . Šiuos antigenus vaikas paveldi ir iš patino, todėl, jeigu šunytei persodintume jos pačios vaiko organus, jos organizmas juos atmestų, nes jie turi patino antigenus. Bet nėštumo procese tai neįvyksta. Kodėl?

- Gal jie perduodami vaikui pačiam paskutiniam vystymosi etape? – Spėliojo Džeinė.

Marta pradėjo juoktis.

- Aršiai feministei ši idėja būtų tinkama, bet tai, kad dalis patino genotipo nedalyvauja vaisiaus raidoje, pakankamai drąsus spėliojimas. Šiaip ar taip, idėja yra klaidinga, nes įrodyta, jog patino antigenų ekspresija įvyksta labai anksti, reiškia, šunytės imuninis atsakas atrodo turėtų būti neišvengiamas, bet vis dėlto jis neįvyksta.

- Galbūt kažkokios medžiagos daro šį tėvišką antigeną nematomu, na arba kažkaip apsaugotu?

- Ne, viskas yra kitaip ir tai labai įdomu. Išvis chorionas – nuostabus dalykas. Jis, pavyzdžiu, produkuoja specialų hormoną, tiksliau – peptidinį hormoną, o būtent „chorioninį gonadotropiną“.

- Palauk..., - Džeinei reikalinga buvo pauzė, kad užrašytų šį siaubingą raidžių junginį. – Reiškia štai šis gonadotropinas ir....

- Ne, organizme dažnai galima rasti labai ilgas pavirtimų pasekmes, kas ir daro jį unikaliu savo prisitaikymais – jeigu sutrinka viena grandinė, akimirksniu suveikia kita. Šis gonadotropinas pats savaime daro štai ką – jis skatina placentos ir kiaušinėlių ląsteles gaminti „progesteroną“. O progesteronas – steroidinis hormonas, kuris atlieka daugybę svarbių funkcijų, na pavyzdžiui, jis stimuliuoja pakankamą gimdos sienelių storio palaikymą ir pakankamą jos prisisotinimą kraujagyslėmis, bet be to – prasekime toliau šią grandinę – jis skatina vaisiaus antinksčius gaminti somatotropiną. Paprastesnis jo pavadinimas – „placentinis laktogenas“ – manau, kad šis pavadinimas jau tau sako, kad jis stimuliuoja šunytės krūtų liaukų vystymąsi ir pieno gamybą... na, aš jau per toli nuėjau, taip sunku prisilaikyti vienos temos, kai aplinkui tiek įdomausJ

- Man įdomu, tęsk – Džeinė apžiūrėjo savo užrašus. – Taip, viskas aišku.

- Tai grįžkime prie choriono. Jau supratai, kad šis mažas, paprastu tarpsluoksniu atrodantys daikčiukas turi unikalias savybes ir viena iš šių savybių – malšinti imuninę motinos sistemą. Įvyksta tai tokiu būdu... – Marta susipainiojo ir susimąstė. – Dar vienas nukrypimas nuo temos, kad viską suprastum. Mūsų imuninės reakcijos sąlygojamos ypatingo tipo ląstelių, kurios vadinasi „T-limfocitai“. Kai tik T-limfocitas susitinka su ląstele, turinčia pagrindinio audinių suderinamumo komplekso svetimkūnišką antigeną, jis iš karto pažymi ją kaip svetimkūnišką, ir tuo pačiu momentu įvyksta nuostabus reiškinys – T-limfocitai pradeda ryžtingai dalintis ir atsiranda jų labai daug, ir visa krūva jie užpuola svetimkūniškas ląsteles, ir sunaikina jas. Taigi, chorionas išskiria medžiagą, kuri visiškai sustabdo šį T-limfocitų dalijimosi procesą, taigi aplik vaisių įprasta jo atmetimo reakcija nesuveikia.

- Nuostabu, puiku, neįtikėtina! – Džeinė buvo tikrai sužavėta tuo, kad organizmas taip nuostabiai sukurtas, o taip pat tuo, kad ji viską suprato.

- Bet yra viena problema. Ir ši problema kažkokiu laipsniu yra šunyčių rykšte.

- Atrodo, suprantu! – Pertraukė ją Džeinė. – Problema tame, kad vaisiaus poveikis motinos imuninei sistemai gali tapti nereikalingu ir iš čia – visa daugybę ligų, susijusių su motinyste!

- Teisingai! – Patvirtino Marta. – Ir štai pagaliau galiu pasakyti, kuo užsiėminėju dabar. Paaiškėjo, kad vaisiaus, kurį nešioja snukis, esantis sumanymo atmosferoje, chorionas išskiria medžiagas, kurios įtakoja šunytės organizmą daug gailestingiau – ant tiek, kad faktiškai mes ir nepastebėjome imuninės sistemos malšinimo efekto niekur, išskyrus betarpiškos vaisiaus aplinkos. O pasistūmėk vos tik milimetru toliau nuo choriono ir T-limfocitai ten jau šėlsta, kaip ir anksčiau. Dabar mes bandome suprasti – kuo skiriasi nauja medžiaga. Cheminė sudėtis identiška, tai mes jau žinome, taigi skirtumus dabar galima paieškoti molekulių izometrijoje, o jeigu nerasime, ieškosime kažkur giliau.

- ĮdomuJ

- Iš tikrųjų tai tik, taip sakant, putos paviršiuje – tu tiesiog neįsivaizduoji, kiek naujo mes atradinėjame kiekvieną dieną. Ir tu, jeigu nori, gali prisijungti prie mūsų tyrimų nors šiandien, supranti tai?

- Aš? Man per vėluJ

- Kokia prasme?

- Na, pradėti tikriausiai reikia nuo septynių metų...

- Kodėl?

- Na, kaip kodėl?

- Na taip. Kodėl?

- Na todėl, kad sunku įsivaizduoti, kad beveik trisdešimties metų žmogus pradeda nuo nulio užsiėminėti tokiu sudėtingu mokslu ir pasiekia kažkokį rezultatą.

- Rezultatą? Sunku įsivaizduoti? Miela mano, tu tiesiog kliedi. – Marta susiraukė. - Tu ką, nuo medžio nukritai? Galva?

- Panašu į tai, - susimąsčiusi pramurmėjo Džeinė. – Pasirodė, šis laukinis stereotipas ir toliau gyvena manyje...

- Ir ne tiesiog „gyvena“, jis dar ir užmušinėja tavo iniciatyvą, tavo džiaugsmingus norus. Dabar tau dvidešimt penki? Nesvarbu. Jeigu ateinančius penkiasdešimt metų užsiėminėsi genetika, jausdama entuziazmą, pažinimo džiaugsmą, tyrinėjimų ir atradimų džiaugsmą, kaip manai, ar galėsi tapti įspūdingu specialistu?

- Manau, kad taip.

- O gal susiruošei mirti turėdama šimtą metų??

- Ne, nesusiruošiau.

- Ir tau neatrodo, kad nepriklausomai nuo atradimų galėsi jausti malonumą, užsiėminėti tuo, kas tau labai įdomu?

- Galėsiu. Bet Marta, man dar neaišku... tu praleidi tiek laiko čia, laboratorijoje, ar nesukelia tai tam tikro persikreipimo tavo raidoje? Juk tu negali, pavyzdžiui, kaupti fragmentų, negali...

Martos juokas ją sustabdė.

- Tu vaikas, tikras pirmokas. Sakai, negaliu kaupti fragmentų?:) Daug tu žinai apie fragmentus. Kai pereisi į trečią klasę, galėsi kitaip pamatyti visą tai, kas atrodo dabar tokiu sudėtingu ir nesuprantamu!

 

 

 

<< Back

Forward >>