« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 01


-   Vegetarišką ar paprastą?

-   Kas? A... taip, vegetarišką...

-   Atleiskite, vegetariškas ką tik baigėsi, ar norėsite paprastą?

Nu va, kaip ir visada – geri norai...

-   O su kokia mėsa?

-   Vištiena.

Tiek to, tegul būna vieštiena, imsiu – aš labai alkana.

Saulėlydis už illiuminatoriaus lango nedrumsčiamai liepsonoja mugės aikštės savaitgalio dieną fone – balsai, riksmai, veidai, muzika, pokalbio fragmentai – galvoje viešpatauja įprastas, įkyrus chaosas.

 

-   Velniai griebtų, Maja, dega numeris, o tavo straipsnio vis dar nėra! Galų gale visa tai man jau nusibodo! – vėl ir vėl šis riksmas telefone...

-   Tuojau busiu!

Mobilųjį numetu į rankinuką, parkuojuosi, pralekiu pro praeinamąjį, nervingai spaudžiu lifto mygtuką, laukiu - 10…9…8… Kiek tai gali tęstis?... Pagrindinio redaktoriaus kabinetas, naujos sekretorės veidas, pagal išsidažymą primenantis semaforą, niekinga grimasa rodanti – jo nėra. Reiškia aš žinau, kas sukinėjasi aplink mano stalą... tiksliai...

-   Bet Vsevolodai Vlodimirovičiau, juk Jus pats liepėte man važiuoti į restorano atidarymą, todėl aš ir nespėjau suredaguoti straipsnį. Juk dar ryte aš sakiau, kad jeigu važiuosiu, nespėsiu to padaryti. Aš juk sakiau...

-   Maja, restoranų atidarymai, prezentacijos... visa tai tiesiog pykina, Maja, aš juk penkiolika metų šitame gyvenu, man jau visa tai iki kaulo įgrįso – jis beviltiškai pasuko galvą, perbraukė ranka per gerklę. – Bet visa tai yra mūsų duona, tu tai žinau neblogiau negu aš, kam visos šios pretenzijos? Uždirbsime duoną – patepsim ją sviestu, važiuosi kur nors į Argentiną reportažą apie amazones kurti... ir išvis aš nesuprantu, kodėl tu visą laiką reiški man pretenzijas?? Tau nepatinka šis darbas?

Ar man patinka šis darbas? Šis klausymas išlyka vis dažniau ir darosi vis aštresnis – taip norisi baigti su žurnalistika visam gyvenimui, bet nuolatos atsiranda įvairūs „bet“, vėl ir vėl ankstyvą rytą aš išbėgu iš namų į miesto pilkumą ir grįžtu iš šios sulčiaspaudės vėlai vakare. Žurnalistikos fakultetų absolventai gali tik svajoti apie mano darbą ir aš, būdama studente, svajojau apie jį, bet dabar vis mažiau suprantu, kam man to reikia... Štai, pavyzdžiui, pagrindinis prestižinio laikraščio redaktorius – visas jo gyvenimas prabėgo bruzdžiame degančių numerių, isteriškų reklamos užsakovų, iki smegenų kaulo prarūkytų redakcijos kabinetų, valgyklų kotletų ir kompotų, ekscentriškų ir amžinai skubančių bendradarbių, ryžtingo nuskrydimo į viso to, kas dar prieš porą minučių buvo svarbiu, nebuvimą, sukūryje. Ir kas dabar? Tik keturesdešimt, o atrodo, kaip išspausta citrina, sveria vos centnerį, akys išėstos nikotinu ir amžinai susiplėšęs į dalis – vaikščiojantis susierzinimo ir nepasitenkinimo gumulėlis. Netgi dabar stovi prieš mane (galvoja, kad tai aš stoviu prieš jį – tipinis homo faberio egocentrizmas) vos ne trykštantis seilėmis nuo pasipiktinimo ir visiškai neįmanoma jam ką nors paaiškinti. Kažkoks užvestas mechanizmas, kuris tavęs išvis negirdi, o galbūt netgi ir nemato. Kai jis rėkia, jo akys darosi gąsdinančiai tuščios ir beprasmiškos. O juk kažkada jis irgi buvo sužavėtas žurnalistika... Ar aš norėčiau tokio pat likimo?...

-   Ar tu išvis mane girdi?? Ko spoksai, kaip avinas į karikatūrą? Stovi, svajoja... Kas gi galų gale vyksta – aš su ja kaip su žmogumi... Judink savo subinę, visi tavęs laukia, be tavo straipsnių pusė puslapio katinui po uodega, gal man ten tavo svajones patalpinti? Va pasodinsiu aš tave savaitei antraštes galvoti – tada tai sudainuosi...

-   Nusispjaut aš noriu į jūsų puslapį – prieinu prie lango, žiūriu į apačią – skruzdelinas nei akimirkai nesustoja.

-   Kas?? Ką tu sau leidi?!

Net nežiūriu į jo pusę, ko ten žiūrėti... ir taip aišku, kad jis dabar išsipūtė ir paraudo nuo pykčio. Kilo nerimas, juk aš nieko neapgalvojau, kaip aš toliau gyvensiu... iš kabineto kampų, kaip skunkai iš narvų, žiūri bendradarbiai – kas su baime, kas su pasipiktinimu. Ir tuo pačiu momentu atsirado toks džiaugsmas... tarytum pakiltų vėjas, pustų į nugarą ir atkakliai stumtų gyvenimo stichijos pusėn.

Siaubingai užsinorėjo nustumti nerimą šalin ir atsisveikinimui drąsiai pažiūrėti jam į akis, pasakyti, kad aš jauna patelė ir man norisi gyventi, išsimiegoti, valgyti kartu su kaimyne bulves su silke, linksmintis ir galų gale dulkintis ne tik per išeigines... Ech, kokia nebylumo sceną sukeltų šie žodžiai... O išėjo kitaip – smegenys iš karto pradėjo savo kvailą darbą – visų judesių, žodžių, apgalvojimą, kad tik paslėpčiau paralizuojantį nerimą ir atrodyčiau oriai...

 

-   Arbata, kava, vynas? – stiuardesė užjaučiančiai žiūri į akis.

-   Ne, tik mineralinio vandens... ačiū...

 

-   ... Maja, tu juk nesi išprotėjusi, kad šiaip sau paliktumei Šį darbą! Serioža, ji pateko į pinkles, aš esu įsitikinusi – motiniškos širdies neapgausi, atnešk man greičiau validolio... Maja, tu turi man viską tučtuojau papasakoti, mes kartu viską išsiaiškinsime ir nereikės mesti darbo bei važiuosti į kažkokią Indiją... Tu važiuoji viena??? Tave ten kažkas lauks?... Man paranoja?! Ak tu niekšė, kaip tu gali su motina taip kalbėti?! Aš tuoj tave užrakinsiu kol nesusiprotėsi... Tėve! Ko gi tu tyli, pasakyk nors kažką!!

Niūrus tėvo veidas... nejaugi jis kažkada buvo kitoks, ne toks visą laiką sustingęs šioje bukoje grimasoje?

-   Tu ką, su narkotikų pardavėjais susidėjai? Veši narkotikus iš Indijos? Aš turiu pažįstamus FTB, jie tave sekios... Aš tau tuoj... – užsikirto, bejėgis rankos mostas, išraudęs veidas.

O kas toliau? To jis ir pats nežinojo. Tiesiog senoji ryla sugrojo iki dar nuo vaikystės grojamos plokštelės galo... Juk jis tiesiog robotas! Jeigu tik jis...

 

Indija artėja su kiekviena minute. Vis labiau nusiplauna redakcijos, jogos kursų, psichologinių seminarų, tantrų treningų, filosofinių iki ryto ir iki pykinimo ginčų virtuvėje, kontūrai ir jau ne taip svarbu, kad bendraminčių paieška baigėsi visišku žlugimu – aš pradedu naują gyvenimą. Kažkas manyje tikrai žino, jos daugiau niekada negrįšiu atgal.

 

-   ... Nu ir nešdinkis, mažoji kalė! Visada žinojau, kad rasi kitą ir tau nusispjaut į mano jausmus... Tu niekada manęs tikrai nemylėjai. Labai užjaučiu tavo naująjį išrinktąjį, juk tu ir juo lygiai taip pat valysi kojas...

 

-   Jus turite pledą, labai norisi pamiegoti?

-   Taip, tuoj atnešiu.

Keturi iliuminatoriaus langai, visas lėktuvas miega, keli dešimtys juokingai išsižioję... Pledas šiurkštokas, bet nieko tokio, tiks...

 

Redakcijos durys užsitrenkė. Vėsus rugpjūčio vakaras visiškai ne toks įprastas – pasaulis pasikeitė, ore skamba jaudinantis ir džiaugsmingas žavesys, ir visas vasarinis sambrūzdis sostinės centre panašus į kartoninę dekoraciją, kuri tuoj gali nukristi. Viskas atrodė pusiau realiu, nieko nereiškiančiu palyginus su tuo, kas išsilaisvino ir nežinia kur šaukė. Tarp namų užsidega saulėlydis ir trumpam pro juos suliepnoja – tarytum šauktų iš visų pusių. Kur?

Sugriuvo svajonė apie revoliucinę žurnalistę, aukštyn kojom apvertusią konservacinius protus, sprogdinančią prietarus, kalbančią naujų idėju, naujų atradimų dvasia... taip, nuo pat pradžių buvo aišku, bet aš iki pabaigos tikėjau, užmerkdavau akis į akivaidžius dalykus - tai žinoma bailumas, bet kaip sau prisipažinti, jog jau seniai darai ne tai, ko tikrai nori? Kaip atmerkti akis ir pamatyti, kad susiliejai su beveide biomase, kaip nustoti riedėti išriedėta vėže ir išlisti iš šios mirtingos duobės?...

 

-   Jau Ašchabadas?

Pusiau mieganti velkuosi koridoriumi, griūnu į kėdę. Trys valandos tranzitinėje salėje, paskui dar trys valandos skrydžio – po šešių valandų aš Deli... Deli... kaip neįprasta, negaliu patikėti – „aš skrendu į Indiją“ nieko sau! ... Kokia kiaulė sugalvojo tranzitinei salei šias metalines, plikas kėdes su skylėmis? Neįmanoma nei sėdėti, nei gulėti... Pakarčiau už kiaušus šias kėdes sugalvojusį kretiną... jau visą valandą bandau įsitaisyti, vien tik košmarai į galvą lenda.

 

Baisu buvo žemyn galva šokti į visišką nežinomybę, paklūsti jaudinančiam ir atkakliam šaukimui, užbraukti viską, kas pastovu ir suprantama. Kai išėjau iš darbo, mėnesį vaikščiojau po mišką, naršiau internete, žiūrėjau – kuo alsuoja pasaulis, skaičiau... aš vėl galėjau daug skaityti, bet senos knygos netiko, o naujų – tokių, kad įtrauktų, neradau, todėl rugsėjo pabaigoje kišenėje jau turėjau pasą, bilietą su visus metus galiojančia atgaline data ir vizą į Indiją. Atsisveikinusi su savo praeitu gyvenimu, aš uždariau savo namo duris, kurios iš karto pasimetė begalinėje įvykių ir reiškinių virtinėje.

 



<< Back Forward >>