« Maja »
Tomas 1: « Fors-minoras »
Skyrius 02Jau 15 minučių mes važiuojame tarpukalne, velkamės siauru serpentinu, kur autobusas su džipu vos, vos prasilenkia. Kairioji autobuso pusė tarytum pakimba virš prarajos, iš po ratų išskrenda akmenys ir ryžtingai nušvilpia į prarają, o pažiūrėjus pro langą į apačią, atsiranda iliuzija, jog ratai jau nuslinko nuo kelio ir autobusas tuojau pradės kristi. Šalia sėdintys indai nekreipia į tai dėmesio. Įdomu kas tai – tvirtas būdas ar abejingumas gyvenimui? Girdėjau, kad autobusų kritimai į prarają nereti atvejai Indijoje, dėl to ir atsiranda lengvas išgąstis, adrenalino plekštelėjimas ir mintis, jog AŠ negaliu taip negražiai, neįtikinamai, dėl kažkokio vairuotojo neapdairumo, numirti.
Trisdešimties valandų kalėjimas autobuse visiškai mane pribaigė. Nuo nuovargio ir ilgo, priverstinio sėdėjimo skauda visas kūnas ir man jau nerūpi jokie kalnai už lango. Nejaugi tai Himalajai? Neaukšti, pilki, su reta augmenija, visiškai nedraugiški ir labai panašūs vieni į kitus. Šitie kalnai su paslaptingu žodžiu „Himalajai“ neturi didesnio ryšio nei obuolys su nuograuža, bet vis dėlto tai buvo jie – tiesa, tik prieškalnė, vyniojanti mūsų autobuso ratus begaliniais kelių kilometrais. Apačioje, nedideliais akmenimis teka neplatus, betono spalvos upelis, retkarčiais išlenda saulė ir visos mintys – tik apie tai, kada baigsis šis monotoniškas kratymas.
Triukšminga užsieniečių kompanija, ūžianti visą naktį, dabar taip pat atrodo blyškiai – visi pavargo visą parą važiuoti ir tingiai dalijasi įspūdžiais, planais, informacija apie kainas ir viešbučius, visiškai nesuprasdami, kad kalba jau apie tai antrą, o gal ir trečią kartą. Pokalbis gyvena savo gyvenimą, nenori baigtis, bet jau nebesuteikia įspūdžių, tik nuovargį ir nuobodulį... Nenoriu nei klausyti tokių pokalbių, nei dalyvauti juose. Malonu jaustis pakibusia erdvėje ir laike, nesusieti su jokiais planais.
Kaimai, žmonės, begalinės eilės namukų palei kelią, jie čia gyvena... gimsta, gyvena, gimdo ir miršta – tiesiog čia... nesuprantama... būdama mažyte, aš vaikščiojau tamsiais vakarais rudenį arba žiemą, žiūrėjau į šviečiančius namų langus: žmonių siluetai... kalba, valgo, vaikšto, gestikuliuoja, ... jie ten gyvena... Kažkodėl kiekvieną kartą darėsi labai nejauku, tarytum susimaišydavo įprastas suvokimas, aš nustodavau būti savimi ir tapdavau tai vienu, tai kitu žmogumi... tiksliau aš tapdavau kažkuo „tarp“ mūsų – pakibdavau viduryje, ir tai sužadindavo siaubą – individualumo, savęs praradimo siaubą. Nejaugi jie ten gyvena... nejaugi išskyrus manęs gali būti dar kažkoks gyvenimas, gyvenimas, kur manęs nėra ir nebus? Nuo tokių minčių kažkas susimaišydavo su mirties baime iš ankstyvos vaikystės: gulėdama lovoje ir įsivaizduodama, kad man numirus, gyvenimas tęsis, bet be manęs, manęs jau nebebus NIEKADA..., aš verkdavau. Aš niekaip nesugebėjau susitaikyti su šiuo „niekada“ – su tuo neįmanoma susitaikyti, tai galima užteplioti, ištrinti, galima priversti save apie tai negalvoti, bet kas žino – ką dar aš pamirštu, maršindama visus savo gyvenimo gabalus...
Pro mus pralekia žmonės ir jų namai – kartoniniai, žaisliniai namukai „Anti-Barbie“. Visas jų gyvenimas kaip ant delno, tiesiog prieš tave. Prausiasi, valgo, mokosi, skalbia, barasi, verkia, juokiasi ir visa tai matosi pro autobuso langą – gigantiškas spektaklis, kuris tęsiasi tūkstančius kilometrų, kuriame manęs nėra ir nebus.
Tuoj vėl vakaras... Ar tai kada nors pasibaigs? Autobusas eilinį kartą sustoja ir praėjime pasirodo žmogus, skleidžiantis ar tai į pamaldas, ar tai į agitacijas panašius garsus. Lančo pertrauka. Penkiolika minučių kietos dirvos po kojomis. Aš jau pripratau, kad kiekvieną kartą autobusui sustojus į saloną įšoka keli žmonės ir beveik be ceremonijų kiša tiesiai į veidus visokį valgomąjį šlamštą, kuriuo prekiauja, todėl į šį personažą aš beveik nekreipiau dėmesio. Bet žmogus buvo atkaklus ir galų gale aš pastebėjau, kad rankoje jis laiko lentelę. Įsižiūrėjau į ją ir perskaičiau savo pavardę, - nieko sau! – garsai, kuriuos aš girdėjau kaip vietinio kolorito tiškalus, buvo jo bandymai įgarsinti tai, kas parašyta. Su plačia šypsena kažką sako... aga, jo vardas Ramas. Gerai, tegul būna Ramas. Pirmą kartą nuo atvykimo į šią žemę indo šypsena man atrodo tinkamai. Sudie, velniškas vežime!!! Dar truputi ir pamirščiau, kaip reikia vaikščioti... Nu nieko sau! Tai gi sena „Volga“... Ne, gal tik panaši, bet vis tiek juokingai atrodo. Dar tik trečia diena Indijoje, o atrodo, kad jau praėjo dešimt dienų – vos ne kiekvienas žingsnis ir kiekvienas galvos pasukimas sukelia „nu nieko sau!“, „Negali būti!“. Pasaulio pakraštyje netikėtai išnėriau iš rytietiško chaoso ir atsiradau sovietiškame, sudaužytame vežime! Automobilyje kažkas šnypščia, iš toli primena muziką, vairuotojas džiaugsmingai pritaria ir netgi sėdėdamas pašoka – mes važiuojame, sudie apdulkėjęs autobuse!
Netrūkus iš abiejų kelių pusė pasirodė niūrios akmeninės daržinės.
- Tai jau miestas?
- Taip, mem, - pagavau padlaižūniškas jo intonacijos natas.
- „Mem“? A, nu taip...
Primenu sau, jog dabar aš tapau „mem“, kaip ir bet kokia balta moteris Indijoje. Oficialiai priimta žodžio „mem“ mandagumo forma taip glaudžiai ribojasi su vergo nuolankumu, kad nenoromis sukelia gyvenime slaptus vadovavimo instinktus. Perdėtai mandagioje Europoje, o jau tuo labiau Rusijoje, tokių dalykų nepatirsi. Ne kartą mačiau, kaip pilkų, neišvaizdžių europiečių akytės sužibėdavo gilia, tamsia šviesa nuo šitų mažų, bet skambančiu siekimu vadovauti vergiškumo ženklų.
- Tai jau miestas?
- Taip, mem!
- Kur gi aš gyvensiu? – nuo minties, kad mane įkiš į kokią nors siaubingą vietą, darosi nejauku.
- Mes važiuojam prie didelio ežero, mem, kur laivai – dideli namai-laivai.
Ar jis kalba primityvia anglų kalba, ar tai jo toks primityvus kalbėjimas? Visą laiką atsiranda mintis – nejaugi jis toks kvailas? O gal jis mane laiko kvaila?
- Šis ežeras vadinasi Dal Leik – nu tikrai, kalba su manimi, kaip su dviejų metų vaiku.
Miesto pakraštis!... Beje, Indijoje miesto pakraštys ne labai skiriasi nu centro, ypač jeigu tai nedidelis miestas. Šri Narag – Džamu ir Kašmir valstijų sostinė, bet man pasisekė įsitikinti, kad purvas ir skurdas čia visur vienodi – nesvarbu ar tai centras, ar periferija.
Visiškai sudaužyti keliai, pusiau sugriuvę ir pajuodavę nuo drėgmės namai, begalinės pamazginės... tikriausiai taip aš galėčiau įsivaizduoti paprastą miestelį po atominio sprogimo. Niekaip negaliu priprasti, kad čia visur taip purvina, netgi gamta atrodo apdulkėjusi ir niūri... Penkiolika minučių neaiškaus nerimo ir nerimo priepuolių, ir mes pagaliau privažiuojame prie didelio ežero – plačios, vaizdingos dėmės tarp lūšnų ir parkų, sukeliančios ramybę ir vėsumą įtemptai judrios gatvės, prikimštos karingų automatininkų figūrėlėmis, atmosferai.
- Kašmiro Venecija! – rodydamas į ežerą ir bandydamas sukelti manyje emocijų suliepsnojimą bei „šios“ vietos grožio pripažinimą, Ramas patenkintas nusišypsojo, jo akys sublizgėjo.
Pagaliau apžiūriu šią būtybę – neaukštas, netgi mažas ir visiškai neaišku, kiek jam metų. Pagal vietinį matą apsirengęs ne vargingai, bet labai aplaidžiai, kaip ir dauguma indų. Raukšlių nėra, oda lygi ir stangri, kaip pas jauną berniuką, bet žvilgsnis visiškai ne jaunatviškas. Jo elgesyje yra užsidegimas, o akyse kažkas tokio, kad tuoj-tuoj pratruks manyje liūdesiu, bet kadangi aš labai pavargusi tam, pradėjau apžiūrinėti apylinkes.
Palei visą ežerą ilgomis, dingstančiomis lotosų rūkanoje eilėmis stovi plaukiantys namai – namai-laivai, su emocijų suliepsnojimus, kurie labai būdingi pradedantiesiems tiesos ieškotojams, sukeliančiais pavadinimais... „Šivos retritas“, „Šokanti Šakti“, „Lakšmio šypsena“, „Prema paradise“, „Miegantis Krišna“... Įšoku į didelę, spalvotą valtį, labai primenančią gondolą su indiškais ornamentais ir raštuota pastoge, su malonumu krentu į nedidelę sofą su pagalvėlėmis ir noriu ilgai plaukti šia valtimi, pagaliau galima atsipalaiduoti nuo kelio, ir nuo nerimo... prie šio ežero galima gyventi! Tylintis gondolierius panardino irklą į vandenį ir neskubėdamas nuplukdė mus kažkur link šio vandeningo Garlemo skersgatvių.
Valtis pasuko link plaukiojančių namų, paskui dar pasuko, ir dar... – tai panašu į gatves ant vandens. Žmonių beveik nėra, bet tie, kurie yra, be perstojo spokso į mane, kaip į laukinę būtybę iš kito pasaulio. Kažkas šypsosi, bet dauguma žioplių atrodo įsitempę ir netgi nepatenkinti. Galbūt jų nepasitenkinimo priežastimi yra tai, kad dėl karo turistų skaičius šiose vietovėse paskutiniais metais sumažėjo, o dabar beveik lygus nuliui... Turizmas – jų pagrindinis pajamų šaltinis, o dabar jie mato, kad aš jau ne viena ir jų veiduose atsispindi kankinantis supratimas – aš jau kažkur važiuoju, mane jau kažkas pagavo į pinkles... Permanentinis galimo karinio konflikto su Pakistanu laukimas, nuolatiniai Kašmiro separatistų teraktai pavirto šį 80-tų rojų niūriu gobšių apgavikų kraštu, o turistai to nemėgsta, aš to taip pat nemėgstu.
(Koks velnias mane čia atnešė?)
Gondolierius kažką monotoniškai, bet su jausmu niūniuoja. Niekaip negaliu atsikratyti įtampos nuo ilgo kelio, gal atsigulti ant pagalvės? Ramas pritariamai linksi galva, savo senoviška anglų pridėdamas kažką panašaus į „Jūsų kelias buvo ilgas, mem, bet nuo to jūsų poilsis bus tik saldesnis...“. Tolygus vandens plekštelėjimas, lengvas valties supimasis, ežero tyluma... pro šalį praplaukiantys dideli lotosai...
Užsimerkė akys, aš dar prisimenu – kur aš... ir dar truputi prisimenu... bet sapnavimo vaizdai perėmė realybę, ir perliniame ežero atvaizde aš matau save nepažįstamame mieste, šalia eina Ramas ir kažką pasakoja. Jis mano gidas, veda mane. Prieiname prie labai keisto pastato, bet negaliu suprasti, kodėl jis man atrodo keistas? Atsisuku į Ramą, noriu jį paklausti, bet jo niekur nėra. Vėl žiūriu į pastatą – nesuprantu, ar tai pusiau sugriuvę rūmai, ar tai senovinė, indiška, dievų ir žmonių pamiršta šventykla, bet kažkas apibrėžtai pažįstamo yra šioje vietoje... vos, vos jaučiamas įkaitusių akmenų, medienos kvapas... viskas labai pažįstama, bet labai tolima...
- Sveika atvykusi, mem! – kartu su šiais žodžiais valtis atsitrenkė į betoninę atramą, ant kurios laikėsi kopėčios, vedančios į namą.
Aš krūptelėjau ir prabudau. Nedidelė medinė aikštelė prie namo, ant jos – jaunas, baltai apsirengęs indas – baltos, plačios kelnės ir ilgi, beveik iki kelių marškiniai.
- Kaip praėjo kelionė?
Pasakoti apie tai, kaip mane apgavo turizmo agentūroje Deli, pažadėję dvidešimt kelio valandų vietoj trisdešimties, ir kaip sunku buvo išsėdėti trisdešimt valandų praktiškai vienoje pozoje, ir kaip šioje pozoje nepatogu miegoti, man visiškai nesinori (juk tu ir pats visą tai žinai, kam uždavinėji kvailus klausymus – geriau greičiau siūlyk vonią su šiltu vandeniu, plačią, minkštą lovą, pūkuotus rankšluosčius...), klausymo atsikratau mandagiai pasakius „ok“ ir atsisakiusi paslaugios Ramo rankos, lipu iš valties. Manęs nepalieka liūdnas jausmas, kad sapne įvyko kažkas svarbaus ir jeigu ne priešlaikinis prabudimas, aš būtinai sužinočiau šios šventyklos paslaptį.... Lengvas pyktis baltai apsirengusiam žmogui... Ramas aktyviai gestikuliuodamas pasakė jam kelias frazes, o gavęs ženklą, kad gali išplaukti, vikriai įšoko į valtį. Valtis atsistūmė nuo mažos prieplaukos ir aš vėl pamačiau kažką neapsakomai liūdną jo akyse. Jis jau nebeatrodė bukas, netgi pasidarė jo gaila, kaip liūdno vaiko...
- Iki pasimatymo, mem! Kas žino, kur ir kaip mes dabar pasimatysime, bet jeigu jums kada nors reikės gido – šiuo momentu širdis sutvaksėjo – paklauskite Šafi – parodė į baltai apsirengusį žmogų – kaip mane surasti.
Jis pasisiūlė būti mano gidu, tarytum nugirdo, pamatė mano sapną! Tokie keisti sutapimai... juk tai gali būti ne tiesiog sutapimas, ypač kai oras pradeda tarsi ūžti... jeigu aš negaliu vienareikšmiškai rasti tokių sutapymų paaiškinimų, jie vis tiek netampa beprasmiškais, - tuo momentu, kai visa tai įvyksta, aš išgyvenu kažką, kas išstumia mane už kasdienybės ir įprastinių gyvenimo dėsnių ribas. Jau pats šis momentas turi užuominą, kad yra dar kažkas, gal tai kol kas ir nėra pasiekiama mano supratimui, bet jeigu kreipčiau į tai dėmesį, kas žino, kur tokie ženklai galėtų nuvesti?
<< Back Forward >>
