« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 03

Kambarys, prisigėręs malonių kvapų, karšta vonia, žolelių arbata, švari patalinė – tikras catharsis. Tai mano rezidencija kelioms dienoms... Ramas buvo teisus, - dar niekada nejaučiau tokio ryškaus malonumo nuo tokių paprastų reiškinių, kaip karštas vanduo ir lova. Užmigau labai kietai, atrodė, kad praėjo vos akimirka, bet laikrodis rodė, kad praėjo jau trys valandos. Dar tik apie septynias, bet sprendžiant pagal tamsumą kambaryje, lauke jau tamsybė. Pro storas užuolaidas prasiskverbia velnias žino kokia šviesa – kol kas man šitam pasauly niekas nežinoma, netgi kur yra šviesos jungiklis.

Dar jaučiu nuovargį, bet smalsumas nesulaikomai varo iš kambario. Lengviau alkaną tigrą sulaikyti prieš mėsos gabalą, negu mane nuo naujo, kažkur už durų laukiančio, gyvenimo. Nekantraudama įšoku į džinsus, apsivelku megztinį ir išeinu. Šviesą skleidžia nedidelės, apvalios lempos. Visiškai taip pat, kaip Senajam Arbate! – atsirado mintis ir iš karto dingo tarp naujų įspūdžių sūkurio.

Netoliese, ant medinės prieplaukos, ant plastmasinės kėdės sėdi Šafi. Su kažkuo kalba. Pamatė mane ir iš karto pašoko, eina link manęs.

-   Kaip pailsėjote, mem?

-   Puikiai!

-   Jums ko nors trūksta?

(Žinoma, man visada kažko trūksta! Todėl aš ir esu čia...)

-   Ne, kol kas visko užtenka, jeigu kas – pasakysiu.

-   Būtinai pasakykite, jeigu kažkas ne taip. Padarysiu viską, ką galėsiu, kad tik jaustumėtės kaip rojuje, - jis pasakė tai labai jausmingai, net užsinorėjo jį nuraminti ir įtikinti, jog aš nesu kaprizinga ir man nereikia tiek daug. – Ką užsakysite vakarienei? Labai atsiprašau, bet jau šiandien negausime mėsos, tik rytoj.

-   Mane visiškai tenkina bet koks daržovių patiekalas, tik nelabai aštrus... Labai prašau – ne aštrus! – atmintyje dar išlikę prisiminimai apie indiškos virtuvės Deli žavingumą, pavalgius visą valandą nejaučiau liežuvio, todėl dabar yra gyvybiškai svarbu paaiškinti šitam indui, kad aš visiškai nenoriu aštraus maisto.

Indijos keliautojui nėra lengva paaiškinti virėjui, kad nenori aštraus maisto. Frazė „not spicy“ gali būti interpretuojama kaip „be prieskonių“, o indiška virtuvė be prieskonių - kaip vestuvės be jaunosios. Frazė „not too hot“ gali būti suprasta, kaip „nelabai karštas“, o šaltas maistas taip pat nenudžiugins skrandžio. Visos šios operacijos, lydimos daugybės mimikų, rezultatas bus laimingas virėjo veidas, kuris pagaliau tave suprato, bet negalima pamiršti to, kad tai, kas indui „beveik neaštru“, tave gali nudeginti iš vidaus.

Šafi suprantamai linktelėjo.

-   Aš supratau, supratai, ne aštru... Visi užsieniečiai tai prašo, todėl nerimaukite – čia dar niekas nebuvo nepatenkintas maistu. Mano motina labai gerai ruošia valgyti.

-   Ir dar ko nors saldaus su ta arbata, kurią man atnešėte į kambarį.

Jis patenkintas nusišypsojo.

-   Tai ypatinga kašmyrų arbata. Jums patiko?

-   Taip, iš ko ji?

Jis išvardino visą eilę man nieko nesakančių pavadinimų.

-   Ją galima nupirkti parduotuvėje?

-   Nu ką jus! Parduotuvėje – visiškai ne tai. Žolelės šiai arbatai renkamos mano sesers kalnuose. Manoma, kad tik netekėjusios merginos gali tai daryti, kitu atveju arbatos skonis nebus toks geras.

-   Kodėl tik netekėjusios?

(A.... viskas aišku, juk čia jeigu netekėjusi, reiškia nekalta mergaitė...)

-   Ne jos dar nesugadintos.

-   Na taip, žinoma..., - tokiose situacijose negaliu būti nuoširdi, todėl kvailai pritariu, nusišypsau, o iš tikrųjų mane pykina nuo šios nesąmoningos moralės ir netgi nuo savo elgesio. Bet sustabdyti pokalbio jau negaliu, nes įsipainiojau į „draugišką“, nesveiką pokalbį – pas tave didelė šeima?

-   Taip, keturi broliai ir trys seserys, o kiek dar turiu pusbrolių ir pusseserių! O dar kiek sūnėnų ir dukterėčių! Mem, greitai bus vieno iš mano brolių vestuvės, mano šeima būtų labai laiminga jeigu Jus pakviesčiau.

Padalyvauti indiškose vestuvėse... gal ir nebloga idėja, nors aš netgi neįsivaizduoju kaip tai atrodo, nebent iš filmų, nors sprendžiant pagal viską, aš jau suprantu, kad indiški filmai vaizduoja veidrodinį indiško gyvenimo atvaizdą pagal diametraliai priešingo principą. Kamera – obskurantė!

-   Jeigu iki to laiko dar busiu čia, būtinai ateisiu.

-   Tai argi tai ne nuo Jūsų priklauso, ar Jus dar būsite čia?

Lygiai tokiais pat klausymais mane visa gyvenimą užknisdavo mama. Ji niekaip negalėjo suprasti, kad aš neturiu supratimo, kada grįšiu iš eilinio vakarėlio – iš kur aš galiu žinoti, kada atsiras noras dingti iš ten? Gal iš karto po penkių minučių, o gal aš ten surasiu aistringą berniuką ir norėsiu su juo dingti savaitei-kitai. Kaip galima tai suplanuoti? Mane visada pykino nuo tokio požiūrio į gyvenimą, kurį ji man norėjo pripiršti – ji norėjo, kad elgčiausi taip, kaip ji elgėsi – nusprendė grįžti devintą, reiškia lygiai devintą, vėliausiai dešimtą reikia grįžti, o jeigu dar kažkam pažadėjai (o tuo labiau jai) grįžti devintą, tai nors ir pats Šiva visu savo grožio atsistotų prieš tave – reikia išpildyti duotą jai pažadą... „Galų gale atsiprašyk ir padaryk tai, ką žadėjai...“ Tokį ji norėjo padaryti mano gyvenimą, bet velniai rautų, tegul dabar suranda mane!

-   Busiu aš čia, ar ne – priklauso nuo mano norų, o aš nežinau, nuo ko priklauso mano norai.

Nutilo, tikrai nesitikėjo išgirsti iš manęs kažkokį giliamintį atsakymą į tokį paprastą klausymą. Turistai čia retai būna giliaminčiai, nebent kenčia nuo skrandžio neviršinimo. Dar kažkiek laiko Šafi tyli, tikriausiai dėl mandagumo, leidžia suprasi, kad gerbia gilias mintis, o paskui vis dėlto keičią temą ir veda mane arčiau vandens, - ten, kur stovi kėdės.

Aleną jis pristatė kaip savo brolį... Nors ir tamsaus gymio, ir juodaplaukis, jis visiškai nepanašus į indą. Norisi lengvo flirto. Įsižiūriu, bet ne... Trumpas nusivylimas, - Alenas visiškai ne mano skonio. Bet aš ir neakceptuoju indų kaip meilužių...

Bet vis dėlto malonu, kad sprendžiant pagal viską ir Šafi, ir jo brolis, kurį aš kol kas, mechaniškai ištiesus ranką ir praleidus jo sveikinimąsi pro ausis, tik suvokiu sąmonės krašteliu, supranta, jog kuo mažiau trukdys mano mintims ir kaprizams, tuo ilgiau aš pas juos pasiliksiu.

Užstingstu, įsiklausau į pojūčius ir tarsi ne iš kur atsiranda malonios nedrumsčiamos palaimos, kai nesinori nieko daryti, nieko sakyti, bet tuo pačiu tai ne tinginystė, ne apatija, kažkas visiškai priešingo. Stebuklingas šis ramumas – jis veiklus, bet jo veiklumas užslėptas, jis reiškiasi kaip gyvenimo pilnatvės sūkuriavimas, kaip suvokimų prisisotinimas aromatais ir aukštais tonais, jo neišmatuosi ir neperteiksi žodžiais, bet aš labai aiškiai jaučiu šį standų ramumo srautą, tarytum susiliejantį su tamsiomis ežero srovėmis po mano kojomis, apimantis ir mano sapną su šventyklos regėjimu, ir visą mišinį pirmų, painių įspūdžių nuo Indijos. Kaip nuostabu, kai išorinio pasaulio sambrūzdis slydinėja nematomos sferos paviršiumi, o šios sferos viduje aš gyvenu savo gyvenimą – ten švelni saulė, džiaugsmas ir žavesys, ten švelniai-žydra aukšta erdvė prasmelkta auksinėmis, persiliejančiomis, ploniausiomis siūlėmis. Kad taip galėtų būti visada... Kad šis išgyvenimas būtų su manimi visada... tai neįmanoma, neįmanoma... gyvenimas – seklumos ir gilumos virtinė, o kur man rasti kuo daugiau gilumos? Tikrai ne pokalbiuose su Šafi ir jo broliu...

-   Tu nebijai keliauti viena? – Aleno balsas žemas ir malonus.

-   Ne, aš išvis retai ko nors bijau.

-   Ar visos europietiškos merginos tokios?

-   Nežinau.. tikriausiai ne. Ne. Merginas dažniausiai domina tai, kam nereikalingas drąsumas.

-   O kas tave domina?

-   Nežinau. Paieška kažko, ko kol kas netgi negaliu pavadinti.

-   Dvasinė paieška... Aišku. Tu budistė? – šis klausymas mane prajuokino. Kodėl gi žmonės visada viską riboja iki banalybės, net tada, kai sakai apie tai, jog niekas, kas vienareikšmiška, tavęs nedomina.

-   Ne, aš nereliginga. O tu? – kam aš tai klausiu, juk ir taip aišku, kad su šiuo žmogumi nepavyks įdomiai pasišnekėti.

Intensyvios bendravimo su žmonėmis per paskutinius metus patirties dėka man užtenka vienos-kelių frazių, kad suprasčiau, ar žmogus su kuriuo aš bendrauju bus man įdomus... O gal tai vėl mano pasitikėjimas savimi?

-   Aš musulmonas. (Ir ką tai pagal jo nuomonę turėtų reikšti?? Tačiau koks klausymas, toks ir atsakymas...) Džammu ir Kašmyras – musulmoniškos valstijos. Rytoj čia vyks didelė religinė šventė. Šiame ežere yra sala, kurioje – pagrindinė musulmoniška mečetė, rytoj ten susirinks daugybė žmonių. Nuo ankstyvo ryto ten dainuos, melsis, o kai sutems – ant viso ežero plaukios daugybė plaukiojančių žvakių, bus labai gražu. Tu juk atvažiavai tik šiandien? Čia daug nuostabių vietų kalnuose, ten galima paimti žirgą...

-   Nieko sau, puiku! Man tai patinka.

-   Šafi gali tave nuvežti kur tik panorėsi.

-   Tuo aš ne kiek neabejoju..., - suprantu, tai buvo reklama J

-   O štai ir mano draugas - japonas!

Net ir nepastebėjau, kaip prie mūsų prieplaukos iš tamsumos atplaukė valtis. Po kelių sekundžių iš jos išlipo jaunas japonas su šypsena – reiškia turėsiu galimybę papraktikuoti japonų kalbą, kuri kol kas man egzistavo tik savimokos vadovėlio puslapiuose.

-   Konbanva! – iš karto išrėžiau.

-   O! – japonas džiaugsmingai suklykė, nusijuokė, - Konbanva!

-   Ikaga des ka?

-   Genki des. Anata va?

Aš neapibrėžtai patraukiau pečiais. Ištiesė ranką.

-   Boku va Chiro des.

Man pavyksta atpažinti tik tam tikrus greito japono žodžius ir frazes, bet to užtenka, kad suprasčiau, apie ką kalba Chiro. Atsakau, aišku, labai primityviomis frazėmis, bet tai netrukdo man mėgautis džiaugsmu nuo savo erudicijos ir šoniniu regėjimu apžiūrinėti jo lankstų kūną, mintimis jį nurenginėti, ir nebusiu savimi, jeigu jis to nejaučia!

Alenas aiškiai sužavėtas stebi mūsų trumpą pokalbį, sulipdytą iš paprasčiausių frazių, tokio pobūdžio, kaip „Iš kur tu?“, „Kiek tau metų“, „Su kuo tu keliauji?“, „Ar tau patinka Indija?“, bet žmogui, kuris visiškai nežino japonų kalbos, tai atrodo įtikinančiai. Aš jau seniai atradau paprastą metodą, kuris leidžia nuplėšti nuo žmogaus reikšmingumo šešėlius ir pastebėti jame banalų autoritetų ir įspūdžių ieškotoją. Reikia tik tarti kelias frazes įvairiomis užsienio kalbomis, geriausiai retomis ir tavo pašnekovo akyse sublizga susidomėjimas ir netgi pagarba. Tokie žmonės man iš karto tampa neįdomiais, dažniausiai jie būna bejėgiai ir infantiliai. Man galima papriekaištauti dėl skubotų išvadų, žinoma, tai ne išvados, o tik signalas, savotiškas lakmuso popieriukas ir atvirai sakant – ar kažkas ieškos įdomų pašnekovą žmoguje, kurio akys sublizga pamačius paauksuotą sietelį? Tikriausiai ne.

Šalta... šalta, šalta, šalta. Viskas ne tai, viskas ne taip. Ne to aš norėjau, ne tam čia važiavau. Velniai atnešė mane į Kašmyrą... kvailė... gražu čia... taip, gražu, bet šis grožis ne toks, tuo labiau aš nemėčiau darbą tam, kad supčiaus šiame inde vidury spalvotos balos, rakštis duria visose vietose iš karto.

Šafi kviečia vakarieniauti ir nespėjusi pasirodyti kaip tikras japonų kalbos profanas, mojuodama uodega ir įsitikinusi, kad mane neabejingai lydi akimis, išeinu... Ant didelio medinio stalo stovi blizgantys maisto puodai. Viskas taip skanu... tiesiog vegetariški delikatesai. Šafi periodiškai užeina, tikrina, ar nebaigiau maisto (Viskas OK, Šafi, neįkyrėk, pakviesiu tave, kai sukramtysiu viską, netrukdyk mažajai mem)... Uch, viskas, nešk desertą... Šafi iškilmingai įneša ant padėklo mažą blizgančią formą, kurioje turi būti desertas. Su didele pagarba jis stato Tai prieš mane ir išdidžiai pareiškia, kad Tai – ypatingas Kašmyrų desertas. Kokia buvo mano nuostaba, kai aš pamačiau ten tirštą manų košę! Atsisuku į Šafi, kuris tikriausiai laukė ryškiau išreikšto žavesio šiuo rinktiniu patiekalu.

-   Juk tai manų košė!

-   Taip, mem, tai manų košė, nacionalinis Kašmyrų desertas.

-   Rusijoje tokį desertą pateikia kiekvieną rytą – nenoriu jo įžeisti, todėl nepasakoju, koks vaikų santykis šiam desertui.

-   Puiku! Šis desertas primins Jums gimtinę!

Visiškai nesinori valgyti manų košės, bet įžeisti svetingą Šafi nesinori taip pat, tam tikrą laiką esu pasimetusi, bet vis dėlto nusprendžiu pasakyti, kaip iš tikrųjų yra.

-   Šafi, aš žinoma nenoriu tavęs įžeisti, bet šis desertas ne man. Aš taip dažnai jį valgydavau vaikystėje, kad jis man jau gerokai pabodo.

-   Man labai gaila, mem, jeigu aš žinočiau anksčiau...

-   Neatsiprašinėk, juk tu negalėjai žinoti, kad man tai nepatinka.

-   Ką aš galiu dėl Jūsų padaryti?

(Tikiuosi išgirdęs šį klausymą tu nenusisuksi ir neišeisi...)

-   Pas tave yra sausainių?

-   O taip, sausainių yra, tuojau atnešiu.

Nu ir ačiū dievui, civilizacijų sutikimas sėkmingai baigėsi.

Miegoti kol kas nenoriu, einu dar pasišnekėsiu su Chiru ir Alenu. Norisi dar truputį įspūdžių. (Koks įžūlus melas? Man norisi daug, labai daug įspūdžių!)

Ežero ir jį supančių, dėl tamsumos nematomų kalnų, vėsuma tapo dar labiau jaučiama. Visi įsisupo į dideles, vilnones antklodes ir šnekėdami apie nieką sėdi ant prieplaukos... Niekaip negaliu priprasti prie to, kad nereikia niekur skubėti, kad galiu eiti miegoti kada tik panorėsiu, nes rytoj galima miegoti kiek tik širdis geis... Ir ne tik rytoj, o ir poryt, po savaitės, po mėnesio. Priekyje – nežinomybė ir aš pasiruošusi netgi tam, kad niekada negrįšiu iš Indijos, ir ši nežinomybė pripildo mane džiaugsminga nuojauta, juk bet kokiu momentu gali įvykti kažkas, kas apvers aukštyn kojom visus mano įsivaizdavimus apie pasaulį. Aš to laukiu.

 

 

<< Back

Forward >>