« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 04

Ankstyvo ryto kvapas pažadina iš chaotiškos sapnų daugybės ir iš karto pasidaro tylu. Kaip pagauti šią subtilią pusiausvyrą, krištolinį tiltelį tarp sapnavimo ir būdravimo, kai dar nėra jokių nerimų ir susirūpinimų, kai dar neapėmė mintys apie ateinančią dieną? Atrodo, kad šios akimirkos – kelio į visiškai kitą pasaulį pradžia, bet ši būsena tokia nepastovi... Dar užmigti ar prabusti? Pastovi ir įprasta realybė labai stipriai pritraukia įspūdžių magnetu, nėra jėgų atsispirti šiai traukai... net nepastebiu, kaip atsiduriu ant medinio tiltelio, jungiančio šeimininkų namą su namu svečiams.

Saulėta, danguje ne vieno debesėlio, bet visiškai ne karšta. Auksinis ruduo... tik ne toks greitas, kaip pas mus, bet vis tiek netgi čia, šis grožis išslysta – ne į žiemą, o į kasdienybę... amžinos laimės vaikymasis – vaiduoklio vaikymasis. Aksominė saulė, lengva vėsuma, stebuklinga, skambanti tyluma, tokia harmoninga šiam metų laikui – man pavyksta pagauti kažką patį-patį ir tarsi atsirasti šių pojūčių gilumoje... nors ir neilgam...

Šafi jau čia. Lengvi pusryčiai ir iš karto ant stogo, po dideliais vešliais medžiais, į seną šezlongą, kuris ne tik priima mano kūną, bet ir sumaišo į keistą raštą mano mintis ir jausmus su nuotaikomis tų, kas prieš tai čia gulėjo, su visa begaline šių vietovių istorija.

„Ko dar reikia?“ – glamonėjuosi šia mintimi, paskuis ją atmetu. Saulės ramybė, epochų dulkės... netikėtai kilo nerimas. Nuo ko? Ar tai kažkoks vaizdas bando prasimušti į išorę, ar tiesiog todėl, kad pasitenkinimas ir nerimas – neišskiriama porelė. Ankstyvoje vaikystėje Naujųjų Metų vakaro arba „gimimo dienos“ įkarštyje mane apimdavo supratimas, kad po kelių valandų viskas baigsis, veidai žmonių nebebus daugiau įtemptai šypsantys, užges lemputės ir vėl prasidės šiurkšti kasdienybė. Aš žiūrėjau į suaugusius ir suprasdavau, kad šventė – džiaugsmo kaukė jų veiduose, tai yra tik išorėje, ir viskas netikra, ne tiesa. Tai buvo taip siaubinga, kad aš iškarto išstumdavau dusinantį nerimą ir lėkiau pas drauges linksmintis. O kur dabar lėkti? Aš jau suaugau, nėra daugiau nerūpestingos saviapgaulės. Paprastas auksinio rudens džiaugsmas, burbuliuotas šventės džiaugsmas arba neveiklus susitaikymas su pasauliu – vis tai gali būti tik likinu poilsiu, mažu atsikvėpimu prieš kažką neišmatuojamai kvapą gniaužiantį ir grandiozišką.

-   Kokie planai šiandienai? – pro liuką, vedantį į stogą įlindo Šafi galva.

-   O kokie pasiūlymai?

-   O, pasiūlymų yra daug! Jums reikia tik pasirinkti. („Tik“...! Šiame „tik“ visa gyvenimo druska). Aš galiu nuvežti Jus į kalnus, kelios valandos kelio yra trys nuostabios vietos – Gulmarg, Sonmarg, Pachalgam. Kiekviena iš jų savotiškai graži, todėl aš siūlyčiau Jums aplankyti visas, o pradėti galime nuo bet ko. Beje, į kalnus reikia važiuoti nuo pat ankstyvo ryto, todėl gal šiandien geriau padarysime kelione valtimi po ežerą. Tai užims apie šešias valandas, pamatysite didžiulį gėlių parką. Tai labai įdomi kelionė.

-   Idėja su valtimi man patinka:)

Šafi, atrodo taip pat patinka, kad aš taip greitai sutikau.

-   Reiškia iš karto po pusryčių Jus lauks šikara (taip vadinasi vietinės gondolos).

-   Nepaisant jo pilnavertiško apsimetimo rūpestingu šeimininku, jam nepavyksta apgauti mane savo draugiškumu, net ir kvailiui aišku, kad visų pirmą jis nori uždirbti pinigų, todėl būtų tiesiog neapdairu priimti jo pasiūlymą neišaiškinus visų smulkmenų.

-   Kiek tai kainuos?

-   (Aga, sprendžiant pagal tai, kad klausymas jį sujaudino, aš tiksliai pataikiau)

-   Jums, kaip mano ypatingam svečiui, tai kainuos tik 30 dolerių.

Nepigu! Už tokią kainą galima nupirkti ekskursiją Europoje, tiesa, be asmeninio gido ir autobusu, bet vis dėlto... Pasakyti jam, kad manau tai per didelė kaina, r nesakyti? Kas gi jame vyksta? Panašu, kad nepasitenkinimas per puse su sumišimu... tikriausiai žino, apie ką š galvoju. Baimės yra baimės, o pinigų gaila, be to nesmagumus reikia įveikinėti – noriu pati kurti savo gyvenimą, o ne paklusniai ir aklai imti tai, ką kažkas man nori pripiršti.

-   Tai nepigu, kas dėl geros nuolaidos?

-   Reikia jį pagirti – aktorius jis geras ir jam vis dėlto pavyksta mane įtraukti į savo žaidimą. Veidas iškrypsta nuo liūdnos grimasos, tarytum pokalbis suteikia jam kančias ir tuo momentu aš jaučiu dar vieną nesmagumo sukilimą ir netgi kaltės jausmą, kad nenoriu tiek daug mokėti. Galų gale aš supratau, kad tai mėgstamas indusų triukas, kai jie nori gauti iš tavęs trys, o gal ir dešimt kartų daugiau įprastos kainos – į nuostabą arba nepasitenkinimą dėl didelės kainos reaguoja dar didesne nuostaba arba nepasitenkinimu negu tu, ir rodo, jog tau tikriausiai visą naktį košmarai sapnavosi, jeigu tu manai, kad jie kelia kaina, tuo metu, kai jie tau daro nuolaidą, o dabar jie jau ir patys nenori turėti jokių reikalų su tavimi, nes tu esi kiaulė, nevertini to, kad tau nusileidžia... Jeigu tu turi su indu artimesnius santykius, negu praeivis su praeiviu, tai jis greičiausiai pavaizduos kančią, rodys, kad labai nori tau padaryti nuolaidą, bet negali, tikrai negali, ir nenorėdamas jausti kaltės jausmo tu tikriausiai sutiksi su jo sąlygomis, patikėsi savo „draugu“. Jie to ir tikisi.

-   Mem, tai yra speciali kaina, patikėkite manimi. Jus aišku galite išeiti į lauką ir Jums ten siūlys įvairias ekskursijas, galbūt netgi pigesnes, bet kur Jus nuveš - nežinoma.

-   Tai jau tiesa! Iš karto prisiminiau visus Deli siaubus, iš kurių jau nesitikėjau išsprukti.

-   Patikėkite manimi, negalvokite, kad aš tuo labai daug uždirbu. Aš moku šikaros šeimininkui didelė pinigų dalį, aš moku valtininkui už jo darbą, moku policijai kažką tarsi mokestį, ir galų gale lieka visiškai nedaug, o šeimoje dabar dirbu tik aš, Jus juk žinote, kad nuolatos čia vyksta karas. Anksčiau aš ir pats Jus nemokamai paplukdyčiau po ežerą, kaip draugą... Man taip nesmagu, kad turiu imti iš Jūsų pinigus, bet kitos išeities neturiu.

-   Jo prakalba, pagražinta atitinkama mimika, padarė įspūdį ir tarsi iš šalies aš girdžiu, kad sutinku, sakau, jog man suteiks tik džiaugsmą – padėti jo didelei šeimai. „Vis dėlto tai patikimiau, nors ir permoku“, - bandau nustumti toliau niūrų jausmą, kad vis dėlto mane apgavo, be to žaidžiant mano jausmais.

Omletas visiškai ne toks, kokį mes valgome – panašu, kad jis be pieno, vien suplakti kiaušiniai. Iš išvaizdos neskanus... bet skonis visai nieko! Užsigeriu karštu šokoladu ir – greičiau prie vandens, saulės, vienatvės. Į kuprinę į metu užrašų knygelę, fotoaparatą, Krišnamurti tomelį, vandens buteliuką – aš pasiruošusi kelionei.

Pats žodis „šikara“ atitinka bendrą ateinančios kelionės, už kurią reikia mokėti labai didelius pagal vietinį matą pinigus, dvasią. Jaučiuosi kaip milijonieriaus dukra, aplinka kurią už jos pinigus sukasi pasaulis. Kadangi jokių milijonų aš neturiu, o visų indų lūkesčiai, kad turiu, ypatingo džiaugsmo tai nesuteikia.

Šį kartą buvo kitas valtininkas – vidutinių metų, iššaukiančios išvaizdos ir siaubingai iškreipta burna. Visaip bando sudaryti įspūdį, kad jam nerūpi tai, kad priverstas gyventi tokiame skurde, kad jis nejaučia jokios pagarbos man, skirtingai nuo visų kitų vietinių gyventojų ir kad jis yra pats sau šeimininkas, net jeigu dirba kažkam. Šiame iššūkyje – liguistumas, įtampa, nervingumas, tarytum tam, kad nesugadintų savo išoriškai sukurto įvaizdžio, jis visą laiką seka kiekvieną savo judesį.

Net nenoriu galvoti apie šį žmogų. Noriu skaityti knygą, svajoti, voliotis ant pagalvių... Jis sėdi iškaros priekyje, toli nuo manęs ir aš slepiuosi už užuolaidų.

Valtis lėtai juda link saulės ir tolimų, neaukštų kalnų. Atidarau užrašų knygelę... vaikystėje man patiko „tikrinti“ knygas pagal skonį, tiksliau kvapą – atveri knygą ir įsiuostai į kvapą tarp puslapių – kai kurios atsiduoda pelėsiais, kvepia nuobodybe, kai kurios kvepia džiaugsmingai, daug žadančiai, štai ir dabar tarsi grįžau į vaikystės laikus ir automatiškai pauosčiau užrašų knygelės puslapius. Aš jau ir pamiršau, ką reiškia rašyti tik sau... nuolatos atmetu įkyrius norus suteikti tam tikrą formą, išlaižyti... juk aš tai rašau tik sau, tai ne straipsnis... tikras siaubas... neišeina... neišeina išlaisvinti mintis, kad jos tiesiog lietųsi ant popieriaus be jokios įkyrios cenzūros... taip... žurnalistika – blogiau, negu prostitucija, reikia mokytis visko iš naujo – paprastų žodžių džiaugsmo, nepriklausomybės nuo užgaidų ir skonių leidėjo ir vartotojo. Aš visiškai laisva ir štai pastebiu, kad negaliu tuo naudotis. Reikia stengtis, praplėšti oficiozinį stuporą, kuris trukdo laisvai lietis žodžiams, juk tai taip paprasta – būti nuoširdžia sau... paprasta... ar gi tai paprasta? Tai netgi juokinga... nu kaip gi taip gali būti...

Tikriausiai tai vienas iš labiausiai kankinančių būsenų – kasdieniškumas. Šiais momentais (kokie momentai, amžiai!) nieko nesinori, išskyrus to, kad ko nors norėtųsi. Šita kankinanti tuštuma, nuo kurios aš nuolatos bandau kur nors, pavyzdžiui, į įspūdžius, pabėgti, visą laiką mane pasiveja, dažniausiai netikėtai ir tada per patį veiksmo įkarštį viskas tampa neįdomiu ir pilku. Ir kai aš suprantu, kad jokios gudrybės negali pašalinti šios pilkumos, mano būsena tampa dar labiau niūri – o kaip toliau gyventi? Laukti, kol savaime praeis? Ne...aš mačiau, kaip tai būna – iš pradžių lauki kelias valandas, vėliau kelias dienas, o paskui apima depresija, iš kurios nėra išeities – į psichiatrinę ligoninę arba nuo ryto iki nakties į darbą – t.y. į tą pačią psichiatrinę ligoninę. Reikia ieškoti kažkokią išeitį, nes taip gyventi neįmanoma. Žmonės gyvena, taip, bet aš nenoriu. Reikia ieškoti išeitį... Nenoriu gyventi taip, tarsi viskas jau seniai ištirta ir žinoma, tarsi įrodytas fatalus kasdienybės neišvengiamumas, juk visiškai aišku, jog pasaulis vidury mūsų taip ir liko paslaptimi, bet baisiausia tai, kad ši paslaptis laikui bėgant darosi vis mažiau paslaptinga, tampa plokščia pilka, ir kiekvieną dieną aš žingsnis po žingsnio pavirstu graudžios pilkumos gumuliuku. Ir kūnas bus pilkas, ir kraujas, ir smegenys, ir širdis... kaip gi su tuo galima susitaikyti? Kiek buvo revoliucionierių, bandančių apversti aukštyn kojom pasaulį aplink savęs, kurių netenkino tik kalbos apie dvasinę laisvę? Nejaugi viskas taip beviltiška? Kažkada visi tikėjo, jog žemė plokščia, kad atomas neskaidomas, kad neįmanoma skaidyti, kad žvaigždės prilipdytos prie dangaus... bet tai netrukdė gyventi, netrukdė kvėpuoti ir mylėti, koks galų gale skirtumas ar žvaigždės prilipdytos, ar pririštos? O šios siaubingos pilkumos, šios tuštumos, apimančios visus ir viską, neišvengiamumo tvirtumas – visiškai kitas dalykas. Amžinas, spazmiškas, beviltiškas bėgimas nuo nuobodulio, nusivylimo, nuovargio... Nejaugi būtent tokia yra žmogaus gamta? Bet kas nuo tokių minčių pasikeičia?

Nuleidžiu ranką į vandenį, jis šiltas, tamsus ir švarus. Pusę metro nuo paviršiaus gyvena tiršti, tvirti dumbliai. Jie, minkšti, bauginantys keliasi iš dumblinės gilumos...

Akies krašteliu matau priplaukiančią valtį... nieko sau! Kiek joje gėlių! Mažas, beveik juodas ir tarsi išdžiuvęs žmogus ranka sugriebdamas mūsų valties kraštą, pritraukia savo valtį taip, kad veidu į veidą susilygintų su manimi. Nieko nesakydamas ir nepalikdamas jokio pasirinkimo, iš karto ištiesia kelias puokštes – toks įspūdis, kad jeigu neištiesiu rankos, jos tuoj, tuoj nukris į vandenį. Jo veido išraiškoje susimaišė pasiryžimas bet kokia kaina parduoti šias gėles ir liūdesys, tarytum jis jau žino, jog pralaimėjo šią dvikovą.

Mano rankos mechaniškai puolė link gėlių, bet aš greitai jas sustabdžiau ir papurčiau galva.

-   Man nereikalingos gėlės.

-   Jos labai pigios, mem.

-   Man jos nereikalingos nei pigios, nei brangios – tada aš dar nežinojau, kad geriausias būdas Indijoje, kad atstotų, tiesiog praeiti šalia, neatsigręžti, visiškai niekaip nereaguoti, nes bet kokia reakcija gali būti interpretuojama, kaip galimybė pratęsti kontaktą, o tai reiškia ir galimybę įkišti savo prekę. Aš ir pati kažkada taip dariau. Pardavinėjau Arbate paaugliams kareivių kepures ir užsieniečiams vadų laikrodžius – buvau toki įkyri, kad galėjau eiti kokiam nors draugiškam užsieniečiu iš paskos per visą Arbatą, maldaudama ką nors nupirkti. Įprastai reikalas baigdavosi sėkmingai, taigi šis triukas man gerai žinomas, nors po daugelio metų aš jį visiškai pamiršau.

-   Mem, šios gėlės – Jūsų laimė. Šiandien didelė šventė, labai didelė šventė, padarykite mažą paslaugą mano šeimai – jis kalbėjo prasta anglų kalba, bet jo žodžių prasmė buvo visiškai aiški.

-   Pažiūrėjau į valtininką su valtimi, kad apgins mane nuo šios siurbėlės, bet panašu, kad valtininkas buvo su juo, nes žiūrėjo į kitą pusę ir darė įspūdį, kad nieko nemato. Irklai ramiai ilsėjosi, tarytum jis ruošėsi čia stovėti iki paskutiniųjų. Nu jau ne, aš tau parodysiu kas čia kas... nors ir nesmagu, nes tikriausiai sukelsiu gėlių pardavėjo pyktį.

-   Aš noriu važiuoti toliau!

-   Mem, mano šeima melsis už Jus, mem, pažiūrėkite kokios jos gražios – pardavėjas subruzdo, bet mūsų valtis negailestingai atsistūmė ir mes plaukėm toliau.

Tokiose situacijose atsirandančios emocijos panašios į emocijas, kurias lydi įvairios istorijos apie benamius gyvūnus – yra žmonių, kurie įkuria kačių ir šunų prieglaudas, jie yra pilni gailesčio mūsų mažesnėms broliams ir visiškai nuoširdžiai galvoja, kad šunų ir katinų laimė – keturios sienos, minkšta sofa ir šiltas tualetas. Keista, kodėl jie nepastebi, kiek aplinkui benamių varnų, kiek sugriautų žvirblių, ežiukų arba lapių likimų... Nėra didesnės kvailystės, negu žmoginti gyvūnus, linkėti jiems tokios pat žmogiškos laimės, kuri, tarp kitko, nepadarė laimingu ne vieno žmogaus. Gailestis, atsirandantis indams, yra tokios pat rūšies. Šitie žmonės patys pasirenka sau savo gyvenimo būdą ir dabar aš jau negalvoju, kad jie – nelaimingos siaubingų aplinkybių aukos. Man ilgai skaudėjo širdį matant kaip maži indusų vaikai (kokie Indijoje neįtikėtinai gražūs vaikai!!) terliojasi nuotekose, šiukšlynuose, šliaužioja nuo vienos šūdo krūvos iki kitos, bet jų veiduose (kokie gi jie gražūs!) nesimatė jokių kančių, kurias aš juose automatiškai pati pripiešdavau. Ne, visiškai atvirkščiai – besišypsantys, energingi, juose jaučiama aistra švelnumui. O kai važiuodama autobusu arba traukiniu matau, kaip išoriškai padorūs, „kultūringi“ indusai meta tiesiai sau po kojomis maisto likučius, pakuotes ir kitas šiukšles, ir galų gale, kelionės pabaigoje viskas skęsta atliekose, aš suprantu – tai jų pasirinkimas, jie taip gyvena, taip nori gyventi.

Gulėdama ant pagalvių, žiūriu į iš visų pusių atsiveriančia erdves ir jaučiu vos ne fizišką malonumą nuo to, kad žvilgsnis nesusiduria su sienomis ir šiukšlių krūvomis, galima laisvai žiūrėti į tolumą. Iki kranto apie šimtą metrų, išilgai jo – kelias, ir retai pravažiuojančios mašinos atrodo iš šio atstumo kaip žaisliukai. Dar toliau tęsiasi ir su horizontu susilieja neaukštų kalnų virtinė. Kai kur ant prieškalnių viršūnių stovi nedideli viešbučiai. Kažkada jie buvo pilni turistų, o dabar stūkso kaip beprasmiški paminklai taikiai praeičiai. Kol kas aš sutikau čia tik vieną turistą – japoną, už tai spėjau sutikti nemažai vietinių gyventojų, labai susirūpinusių gauti sau turistą, uždirbti iš jo pinigų, arba nors ji paliesti ir pašnekėti.

Iš kairės kai kur susiburia ant mažų salelių plaukiojantys nameliai, o toli priekyje – nieko, visiškai nieko, išskyrus tolimų kalnų, apgaubtų vos matoma rūkana.

(Gal rytoj nuvažiuoti į Sonmarg...) Tai vėl jis – miglotas, bet įkyrus noras patekti pagaliau į tokią vietą, kur man tikrai patiks. Gal būt ten...

Dar viena valtis tarytum išnėrė iš po vandens ir juda link mūsų. Nejaugi vėl prie manęs prisikabins?! Užsinorėjo ramybės, nupirkau ekskursiją, pabėgau ežeran... Bet atsiradęs susierzinimas dingo, kai valtyje pamačiau tik dvi mergytes. Viena išvis mažytė – gal penki metukai... o vyresnei... dvylika? Nieko sau, kokios akys... o gi jaunesnė visiškai neatrodo kaip vaikas, reikalaujantis globos. Įpratus matant tokią trapią būtybę jausti graudulį, išsigandau, susidūrus su jos žvilgsniu – sunkus, kaip pas suaugusias moteris. Taip... panašu, kad čia viskas visiškai kitaip, netgi vaikai nepanašūs į vaikus. Sustingus be judesių, mes mūsų valtyse artėjame, ir vos tik valčių šonai minkštai atsitrenkia vienas į kitą, vyresnė mergina netikėtu, nepagaunamu judesiu meta man ant kelių stambų, drėgną lotoso žiedą. Tuo momentu nėra nė šešėlio įtarimo, kad viskas gali pavirsti kažkokiu nemalonumu. Kadangi mergaitės nusprendė tokiu būdu su manimi pasisveikinti, galvoju, jog joms patinku ir plačiai nusišypsau. Mergiūkštė, pamačiusi mano šypseną, netikėtai plėšrūniškai išsišiepė ir kaip mažas, kibus gyvūnėlis, kuris už nieką pasaulyje nenori paleisti savo grobio, įsikabino į mūsų valties kraštą.

-   Hundred rupiz, mem – pareikalavo ji ir įkyriai , vos ne trenkdama man per rankas, ištiesė savo ranką.

-   Kas? Šimtas rupijų? (Ką, ar aš panaši į kvailę?). Imk savo gėles...

-   Pasipiktinus bandau grąžinti jai gėlę, bet ji per jėga stumia ją atgal. Nieko sau manieros...

-   Ei, draugė, man nereikalinga tavo gėlė!

-   Bet Jūs ją jau paėmėte! – mergaitė pavirto pelėda, kuri įsikibo nagais į pelę. Šaltas žvilgsnis, reikalaujantis balsas.

-   Aš ją paėmiau?? Tu man ją metei, tu ką, jau pamiršai?

-   Mem, Jus paėmėte gėle, dabar atiduokite pinigus. Ši gėlė šventa, Jus privalote ją nupirkti.

-   Aš nieko neprivalau! Tučtuojau imk ją atgal, kitaip aš ją išmesiu – padarau rūstų gestą, rodydama, kad tuoj išmesiu gėlę toli į vandenį, bet padaryti tai neišdrįsau – o jeigu ji susilauš? Ji juk reikalaus dvigubą kainą.

Šaukiu valtininko pagalbos, bet ši kiaulė vos ne su neapkenčiamu žvilgsniu sako, kad jeigu jau paėmiau gėlę, turiu sumokėti – tokie vietiniai įpročiai. Pradedu aiškinti, kad aš nieko nepaėmiau ir jaučiuosi visiška kvaile, kuri teisinosi prieš suaugusi dėdę. Aš jus galėjau pagąsdinti juos policija, juk tai tikra vagystė, bet aš pasimėčiau. Tegul juos velniai... sumokėsiu truputi... dolerio tau užteks? Imk sau penkiasdešimt rupijų ir dink. Vis tiek jau apmulkinote mane kaip vaiką, kaip kvailę... Plius visas nesmagumo šlefas – ir prieš valtininką, ir prieš mergiūkštes, kurios mane taip apmulkino!

Viskas! Gana! Reikalauju, kad valtininkas net arti neprileistų pardavėjų ir pagąsdinau, kad jeigu dar kartą reikės kovoti už asmeninę erdvę, pasiskusiu „šefui“, ir kai po pusvalandžio netoliese sumirksėjo nauji prekiautojai-botanikai, jis nusivylęs, kažką riekdamas, sumojavo rankomis, ir valtis apiplaukė mus pro šalį.

 Irklų šlamesys, vanduo, sruvenantis beveik ant delno, rankos, sustingusios virš vandens, mintys, išslystančios iš rankų... laikas netolygiai tekėjo, tai sustingdavo skaidriu debesiu, tai pratrukdavo srove. O juk jie bendrauja... jie tikrai bendrauja tarpusavyje! – varnos, pralekiančios virš galvos. Po valandos, ar dviejų iš dešinės pusės pasirodė didelis, plačiais laiptais kopiantis į kalną, sodas. Reikia pramankštinti kalnus... Išlipu iš šikaros ir visas priekrantės sambrūzdis nutyla, visi atsisuka į mane. Einu prieplauka, susitraukius nuo neįprasto ir nesuprantamo visų lyčių ir amžiaus žmonių dėmesio. Kodėl moterų galvos uždengtos skaromis? Kodėl žiūrėdami į mane jie gėdingai slepia veidus? Kai kurie išvis nusisuka, besijuokdami ar nuo sumišimo, ar nuo to, kad mano išvaizda atrodo jiems kvailai. Kas juo supras... Atrodo nieko juokingo manyje nėra – kelnės, lengvo, nepermatomo audinio marškiniai, viskas švaru (o gal būtent tai ir yra priežastis?:), viskas atitinka vietinę moralę, kiek man tai žinoma... Bet ko aš galų gale pergyvenu! Ar man rūpi, ko jie iš manęs juokiasi? Atkakliai bandau save įtikinti, kad visa tai nesąmonė ir einu nustūmus susirūpinimą į tolimą eilę, einu toliau

Prekybos eilėse pasipūtusiai vaikšto indusai iš labai mažos šiame krašte „middle class“. Kaip gi nesąmoningai jie apsirengę! Apiplyšėlių, kurių knibžda Indija, fone jie atrodė išdidžiai ir kiekviename kampe demonstravo savo pilvotas vertenybes. Tiesiog kaip vaikai... jiems leido pavaidinti suaugusius ir viskas, ką jie gali – karikatūriškai vaizduoti savo asmeninį reikšmingumą, bet juk matosi, kad visa tai nenatūralu, kad nieko svarbaus juose nėra. Jokio pasiturėjimo žvilgesio, būdino daugumai vidutinės klasės europiečiams, jie neturi, jie turi tik naivų norą pasirodyti. Kokie tušti jų veidai... kokios nemalonios akys...

Kiek gi čia reto šlamšto! Visi suolai juo prikrauti iki pat lubų – plastmasiniai žaislai, pakabukai, veidrodžiai, karoliai, segtukai, šlepetės, kasėtės, tušinukai, durų spynos, akrilinės vaikiškos suknelės, povų plunksnos ir taip toliau, ir visa tai pačios bjauriausios kokybės. Bukai žiūriu į apkūnią indę apsivilkusia ryškiai-rožinį sari, virš kurio padėvėtas megztinis su turkišku ornamentu. Ji jausmingai rankioja visą šį šlamštą ir atrodo kaip svarbi dama juvelyrinėje parduotuvėje. Juodi plaukai prilaižyti kažkuo riebiu (kaip šykštu...) ir supinta kasa, ant rankų dešimtys plonų apyrankių, kurios su kiekvienu judesiu barška. Ir kas – visą savo gyvenimą ji taip skamba?? Ryškus nagų lakas nusilupęs, stori pirštai pilni žiedų iš blizgančio geltono metalo... Ką aš darau? Kankinantis asmens sudvigubėjimas: iš vienos pusės nemalonu į juos žiūrėti, iš kitos – smalsu. Ir juk aš negaunu malonumo apčiulpydama visa tai, ne... vis dėlto juokinga – raudona dėmė moters kaktoje truputi nubyrėjo ir atrodo kaip nusilupantys dažai, nors ji dar jauna, vos, vos juda. Juk jai patinka taip judėti! Košmaras, juk jie visi čia tokie! O jau kokia eisena... Ne moterys, o kažkokie pingvinai – išžergusios kojas, lėtai virtuliuoja iš šono į šoną, tarytum bando nukarti pilvus tarp kojų. Ir netgi jaunos, pasiturinčios indės, dar nespėjusios apaugti taukais ir vaikais, juda lygiai taip pat. Visiškai iracionalus neišvengiamos ateities prisilietimo su dabartimi pojūtis – pilvo dar nėra, bet virtualiai jis jau egzistuoja, tame yra kažkoks pasmerktumas ir kai dabar kalbama apie kartų paveldimumą, apie indiškos kultūros tūkstantmečius, pirmiausiai aš įsivaizduoju ne jogą ir Šivos statulą, o šį dar neegzistuojantį pilvą. Visiškai negaliu įsivaizduoti tokios moters bėgant arba šokant, arba išvis darant kažką natūraliai ir nevaržomai. Panašu, kad vargšės taip suaugo su vienintele vieta (virtuve), kur jos gali jaustis nors kažko šeimininkėmis, kad viskas, ko joms reikia gyvenime, tai judėti tarp plitos ir stalo.

Indiškos gražuolės lengvam sari vaizdas, kurį aš prisimenu iš kinoteatrų ekranų iš mano vaikystės, realybėje beveik neegzistavo.

-   Mem...

-   Nu kas dar? Ūsuotas indas apsivilkęs išblyškusiais marškiniai, kurie matyt kažkada buvo balti. Žiūri tyrinėdamas ir aš vėl negaliu nusisukti nuo šio bejėgio ir besišypsančio žmogaus.

-   Galima su jumis nusifotografuoti? Mano šeima bus laiminga, jeigu Jus sutiksite.

-   Kaip pasielgti. Fotografuotis nenoriu, bet nebespėju sugalvoti atsikalbėjimą, ir numojavus ranka sutinku. Jau dabar jo diena išgyventa neveltui... susijaudinęs mojuoja rankomis, griebia už peties šalia praeinantį žmogų, aiškina, kur ir kada paspausti, renka visą savo šeimą – žmoną ir du įmitusius vaikus (kokie bjaurūs Indijos vaikai!), stato juos aplink mane, kad aš likčiau centre, aukštai pakelia galvą, daro plačią šypseną ir duoda ženklą – spausk mygtuką. Mygtukui spragtelėjus maldauja pastovėti dar kelias sekundes, bėga persukti juostelę ir vėl atsistoja pozuoti. Vėl tas pats siurrealistinis vaizdas, kaip ir nejudrių figūrų artėjančiose valtyse – visą šį laiką žmona ir vaikai stovi nejudėdami, kaip kartoniniai priedai, tarsi jiems niekas nerūpi, nei aš, nei išvis niekas. Gal jie miega? Šį kartą indas ištiesino kairę ranką, dešinę padėjo ant šono, pasidarė panašus į kažkokią karinę karikatūrą iš senų sovietiškų laikraščių šaržų. Gal jis nori kažką prajuokinti, padaryti juokingą nuotrauką? Ne, ne... jis čia rimtai, tuo labiau aplinkiniams visiškai nejuokinga...

Besijuokdama ir piktdžiugiškai galvodama apie tai, kokie jie vis dėlto mudakai, einu į kavinė tikėdamasi gauti vėsaus lassi – kažkas panašaus į kefyrą.

Ne, ačiū, saldumynų nereikia – paragavau aš šiuos saldumynus pakeliui iš Deli ... net dantis gėlė. Ledų taip pat nereikia ir užrašas „šimtą procentų patikima“ man ne kiek nesužadina vilčių. Viskas, kas termiškai neapdorota, gali nuvaryti su tifu arba tuberkuliozę mėnesiui į ligoninės lovą. Vėl į mane spokso... – du indusai, matyt vertina, ar galima su manimi susipažinti. Pykina vien nuo minties, išgeriu ir išeinu.

Vis dėlto negražus sodas: visur vienodai stūkso neišvaizdžios retos gėlės. Rifliuotas akmeninis latakas, kuriuo nuteka vanduo, pasidengė slidžiu, šlykščiu apnašu. Trumpai nupjauta veja, ant kurios vaikšto sužmogėję povai, nei vieno užsieniečio. Visa tai nedžiugina... nesukelia poilsiaujantiems įspūdžių, ore jaučiamas sunkumas. Ir vieta šita man nepatinka, ir aš pavargau – ar nuo šio nuolatinio, įkyraus dėmesio, ar nuo to, kad visam Kašmyre aš esu viena užsienietė. Gana, grįžtu į valtį.

Valtininko pasiūlymą nuvežti mane į lotosų plantaciją su entuziazmu atmetu. Plantacija... ir lotosai... – dar vienas mano fantastinių įsivaizdavimų apie Indija susidūrimas su kasdienybės aisbergu. Kuo fantastiškesni lūkesčiai, tuo proziškesnė realybė. Gal būtent šitie lūkesčiai i nuodija?

Taip pat atsisakau aplankyti machatmų konvejerį, kamautros kombinatą ir dervišų simpoziumo, noriu tiesiog papietauti ir likusį laiką paplaukioti ten, kur mažiau žmonių, o daugiau gamtos.

Maždaug prieš dešimt metų, kai apsirukusių turistų minios apsupdavo Kašmyrą, mano Virgilijus tikriausiai prisiklausė dar ne tokių dalykų ir sprendžiant pagal sužibusias akis, pagaliau pajuto kažką lyg natūralų artimumą, ir nuvežė mane į nedidukę salą, kur tilpo šventykla ir nedidelis laivo formos restoranas.

Užlipu ant stogo (nuo vaikystės dievinu stogus!) ir įsitaisau aukšto, tankiašakio medžio šešėlyje. Karščiausias dienos laikas ir kaip visada užpuola apatiškas tingumas, norisi įsidrėbti kėdėje ir atpalaiduoti smegenis. Jeigu nepasiduočiau ir toliau elgčiausi taip, tarsi išgyvenu jėgų antplūdį, pavyktų įveikti šią apatiją, bet šiuo metu niekas nepavyksta. Nėra jėgų niekam, karštis...

Vėl kažkur plaukiam... o kas – netgi visai vaizdingas kampelis... „gatvės“ tarp plaukiojančių namelių tokios siauros, kad kabančių medžių vainikai persipina tarpusavyje, sudarydami virš galvos įdomiai supintą žalią palapinę, pro kurią skverbiasi saulės šviesa. Iš tirštos plūdenos ir stambių, storų, lenktų lapų pasirodo dideli rožiniai lotusai... Tikriausiai penki? Saulėta diena jau baigiasi ir šeštą Indijoje jau temsta. Šiuo prieš saulėlydžio metu ore lakioja ypatingas susitaikymas su pasauliu, norisi sustingti, pagauti šia būseną, bet ji išsprūsta – tarp medžių, bangų ruzgose, vakaro vėsumoje...

Šafi... tikrai, jis jau stovi prieplaukoje, veidas perpildytas mano entuziastiškų komentarų laukimu, bet aš daugiau nebe mandagi mergytė. Patenkinti jo saldžią fizionomiją? Ne, šykštu... Nesuprantu, kaip jie visi taip gyvena... visą laiką save peržengia, nuolatos kažką vaidina... O gal jiems tai jau normalu, nešlykštu? Gal jiems patinka vesti visus šiuos, į tualetinį popierių panašius pokalbius? Nejaugi kažkada ir aš tapsiu tokia pat, ir man nerūpės – su kuo, apie ką bendrauti? Br....net nukratė nuo šios minties.

-   Puiki vieta meditacijai! – Šafi balsas pavijo mane ir ant stogo.

-   Įdomu, ką jis turi omenyje sakydamas meditacija?

-   O tu pats medituoji?

-   Ne, mem, aš esu musulmonas, bet žinau, jog meditacija – labai geras užsiėmimas.

-   Cha, iš kur tu žinai, jeigu nemedituoji?

-   Daugelis šventų žmonių mūsų krašte tai daro, todėl ir žinau, kad tai labai gerai.

-   OK, Šafi, aš kaip tik tuo ir ruošiuosi užsiimti, todėl pasirūpink, kad niekas čia nekištų savo nosies, gerai?

-   Negaliu atsistebėti, kad žmonės tokie tolimi nuo bet kokio aiškumo ir netgi jo nesiekia... Nors kas gi i keisto? Prašviesėję žmonės juk nevaikšto aplink būriais, taigi nieko keisto, kad dar nesutikau žmogaus, kuris galėtų suprantamai paaiškinti ką turįs omenyje kalbėdamas apie prašvitimą, nirvaną, samadhi ir kitus „kitos pusės“ dalykus.

Ant stogo man pagaliau negresia pavojus – niekas pašalinis čia neužeis. Tik čia leidžiu sau numesti įtampą, tarsi ji nuo kažko mane gina!

Monotoniškas dainavimas tolumoje panašus į nevilties kupiną, liūdną šaukimą... Tiesa, juk šiandien religinė šventė... bet koks man reikalas... kam aš apie tai prisiminiau?... Užsimerkiu ir bandau nuraminti mintis, noriu, kad nors trumpam jos išvis dingtų.

Netgi trumpas buvimo sustingimo pozoje laikas gali sukelti labai neįprastus pojūčius – įprastinis fizinio kūno suvokimas po truputį dingsta. Dabar jaučiuosi kaip beformė, stangri masė, kuri juda – kažkas kažkur susitraukia, lėtai perteka, siūbuoja į šalis, svyruoja kaip svyruoklė, perteka į apačią... Stogas po manimi svyruoja į įvairias puses, aš tuoj nuriedėsiu nuo jo... O dabar aš po stogu ir jis spaudžia mane...

Tokie reiškiniai yra man įprasti – tai vyksta su manimi nuo ankstyvos vaikystės. Aš bandžiau apie tai kalbėti su tėvais, draugėmis ir išaiškinau, kad niekas, nieko panašaus nepatyria. Visa tai man nepatiko, nes trukdė užmiginėti ir teikė tik diskomfortą, aš netgi piktindavausi, kad negaliu normaliai, kaip visi, užmiginėti, o turiu būti keistų gamtos žaidimų dalyviu. Paskui atsirado tyrinėtojo domėjimasis... Gal rytoj nuvažiuoti į kalnus?

-   Šafi! Rytoj aš noriu į kalnus!

-   Puiku, mem. Aš busiu Jūsų gidas.

-   Nelauktas posūkis. Vaikinas, žinoma, paslaugus, bet perspektyva praleisti su juo visą dieną kažkaip netraukia.

-   O man ten bus reikalingas gidas? – stengiuosi užduoti šį klausymą taip, kad jis nesuprastų, kodėl aš jį užduodu ir vėl užplaukia specifinis pykinimas nuo apsinuodijimo nenuoširdumu.

Koks gi šlykštus yra susirūpinimas dėl savo vardo prieš kiekvieną žmogų, su kuriuo aš tyčia arba netyčia susiduriu! Nekenčiu šios impotencijos, tai taip trukdo gyventi... tarsi spygliuotas daugiabriaunis užstringa kažkur sieloje ir pabandyk tu jį išspjauti, tik su krauju... be to, dėlto aš visą laiką neišvengiamai patenku į situacijas, kurios man nepatinka!

-   Žinoma, juk tai kalnai, galima pasiklysti.

-   Žodis „kalnai“ suteikia Šafi reikalingą įspūdį ir leidžia man pateisinti savo silpnavališkumą, - dabar aš galiu save nuraminti, kad pasirinkimo nebuvo – vis dėlto kalnai...

-   Reiškia rytoj, šeštą ryto (šeštą ryto??? ir čia mane jis mane pasiekė savo negailestingomis letenomis!) Jus lauks pusryčiai. Labanakt, mem.

-   Tolstantys žingsniai, turėklų girgždesys, kažkas kurktelėjo, kažkur nusijuokė – ir tyluma... Keturios dienos Indijoje ir nieko nevyksta! Kur išminčiai, mokytojai, jėgos vietos, paslaptingos šventyklos? Ta pati, kaip ir visada, rutina, bet to dar ir nuolatinė įtampa... Kalnai... Kalnuose viskas bus kitaip.

 

 

<< Back

Forward >>