« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 05

Akmeninis ežero krantas atrodo niūrokai. Toliau už jo prasideda kelias. Kas dešimt metrų stovi automatininkai, kelio duburiais triukšmingai šokinėja seni, sudaužyti automobiliai, apdraskyti lengvieji ir oranžiniai, paveiksliukais iš indiško epo apipaišyti sunkvežimiai. Maži nameliai, kai kur nebaigti statyti, kaip pervirti koldūnai prilipo vieni prie kitų... Tikriausiai juos pradėjo statyti labai seniai, nes pagal išvaizdą atrodo, kad tuoj-tuoj sugrius. Pro vieno namuko duris į mane su susižavėjimu ir smalsumu žiūri neįtikėtinai purvinų vaikų būrelis... gal jie išvis niekada nesiprausia? Susivėlę, basi, skarmaluoti, siaubingai varvančia nosimi jie net nevaikiškai atrodo... Pilve atsiranda keista istoma, įtampa, tarsi kažkas atitruko nuo manęs, nuskriejo link jų ir susiliejo. Visu kūnu jaučiu švelnią trauką bet kartu rustų atstūmimą. Nežinau kodėl, bet aiškiai jaučiu norą kuo greičiau dingti iš šios vietos.

Vėl indiška „Volga“ su nepatogiomis, išgaubtomis sėdynėmis, vėl skurdas, totali suirutė ir purvas, todėl pasibaigus gyvenamiems rajonams aš pagaliau savo nuostabai su palengvėjimu.

Tiesiai virš kelio nusviro neaukšti, uolėti, kabantys kauburiai, o iš kairės – slėnis, kalnai, begalinės ryžinių laukų terasos. Slėnio farvateriu tarp pilku akmenų vingiuoja mažas upelis, neigdamas mano įsivaizdavimą, jog visos kalnų upės yra grandiozinės, ryžtingos ir audringos.

- Musonų metu ši upė išsilieja ir pasidaro dešimt kartų platesnė – tarsi už kadro pasigirdo Šafi balsas.

Debesuota, bet nors saulė nuolatos prasiskverbia pro debesis, tolimesnius kalnus visiškai paslėpė rūkas. Susidaro toks įspūdis, kad slėnis kažkur dingsta, įkrenta į tuštumą. Įsižiūriu ten, kur slėnis dingsta ir įsivaizduoju, kad ten išvis nieko nėra, kad toje vietoje baigiasi man žinomas pasaulis, o aš randuosi nedidelėje saloje, aplink kurios iš visų pusių yra bedugnė nežinomybė. Ir lygiai taip pat, kaip galima prieiti prie pat aukšto kalno skardžio ir žiūrėti į apačią, į prarają, arba toli į horizontą, sulaikius kvapą galima prieiti prie šios salos krašto ir pažiūrėti į nežinomybę, į šią bekraštę tuštumą, kuri gali pasirodyti beveide, bet tik iš pirmo žvilgsnio.

Kai kur laukuose dirba valstiečiai, beje, juodžiausią darbą atlieka moterys ir paaugliai, vyrai tik vadovauja darbui. Įdomu, kuo užimti kiti vyrai?

-   Šafi, kodėl laukuose dirba tik moterys?

-   Nes tai moteriškas darbas.

-   Kokia prasme?

-   Moterys visada dirbo laukuose. O vyrai pardavinėja tai, ką moterys padaro.

-   Bet juk darbas laukuose labai sunkus, vyrai galėtų padėti moterims. Juk išskyrus to moterys užsiėminėja dar ir namų ūkiu, vaikais. Kodėl jie negali padėti joms?

Jo veidas pareiškė nepasitenkinimą ir negatyvų santykį man. Štai kokia jo natūra! Kol aš laikausi tuose siauruose bėgiuose, kuriuos man siūlo, gaunu paklusnią jo fizionomiją ir priverstine šypsena. Kai tik aš darau smulkų žingsnį į šalį, suabejoju tuo, kuo žmogus šventai tiki, iš karto matau, koks jis yra. Nuoširdus poelgis nuplėšia kaukes ir atskleidžia melą, aš pagaliau susiduriu su realybe, o koks gaivinantis šis susidūrimas! Įprastinėje pasaulio santvarkoje iš šio įtrūkimo iššauna tikrų, realia patirtimi, o ne fantomais pagrįstų svarstymų daigai, ko dėka sukyla susidomėjimas gyvenimu, gyva aistra, kvapą gniaužantis tyrimų džiaugsmas. Kas gi man įdomiau – gyventi suprantamame, pažįstamame, komfortiškame, veidmainiškame, kartoniniame pasaulyje ar mesti iššūkį stichijai, kurios visą gyvenimą mane sąžiningai mokino nepastebėti? Atrodo, atsakymas yra vienareikšmiškas, bet kokia tai didžiulė jėga – rutina. Kaip saldžiabalsė sirena ji vilioja, gundo, migdo mirtinu miegu ir nebelieka net liūdnų prisiminimų, apie tai, kad norėjai pasirinkti kitą kelią.

-   Mem, čia viskas yra taip, kaip turi būti. Visus tai tenkina ir niekas nesiruošia nieko keisti. Tai būtų prieš Alacho norus.

Na taip jau, su tuo nepasiginčisi – kai į sceną išeina Alachas arba Kristus, belieka tik pasislėpti šešėlyje, nes išskyrus neapykantos, ginančios dievų įstatymus, aš nieko negausiu – nei įdomios diskusijos, nei patirties aprašymo, nei protingų argumentų.

Moterys Indijoje yra nedaugiau negu naminiai gyvūnai. Ir tai ne perdėjimas, apie jokį lygiateisiškumą net kalbos negali būti! Papročiai, tūkstantmečiais protėvių išpuoselėti, labai stropiai ginami iki šių laikų ir kiekvienas kitos moralės žmogus Indijoje rizikuoja savo gyvenimu, tiesiogine to žodžio prasme. Bet kol kas aš to nežinojau. Nežinojau aš ir apie tai, kad vyrams gatvėse negalima laikyti moterį už rankos, bet koks policininkas gali prieiti ir trenkti lazda per rankas. Ir tai vyksta Deli gatvėse! O ką jau sakyti apie visus šiuos užkampius, čia išvis akmens amžius, iš čia norisi kuo greičiu galvotrūkčiais bėgti ir pamiršti, ką pamatei.

Už merginą, kurią ištekina, giminaičiai turi sumokėti jaunikliui ir jo šeimai, juk tai jie dabar šers šį gyvulį. O jeigu nėra pinigų, nuotakos šeima imasi sukčiavimų – ištekina merginą, o paskui pinigų negrąžina. Siaubingame sapne nesusapnuosi, ką tokiais atvejais netgi šiais laikais (!) daro kai kurios jaunikių šeimos. Jie sudegina merginą... Šią istoriją man papasakojo viena turtinga indė, kuri visą savo gyvenimą kovoja už moterų teises Indijoje.

Štai dar viena siaubinga istorija – aplenkė visas informacines pasaulio juostas. Indijoje iki šio laiko klesti kastos ir iki šio laiko praktiškai negalima susieti savo gyvenimo su žmogumi iš žemesnės kastos. Tai va, vienas jaunuolis įsimylėjo žemesnės kastos merginą ir nepaisant visų savo giminaičių pastangų jis nenorėjo jos atsisakyti. Nubaudė abu – linčiavo bendrame susirinkime gimtojo kaimo gyventojai – žinoma, visiškai sutikę su dievų ir protėvių norais. Net įsivaizduoju šiuos gerus, protingus seniūnų, skelbiančių verdiktą – „pakarti abu“ veidus. Ir tai vyksta dabar, mūsų laikais. O aš galvojau, jog gyvenu progreso ir proto pasaulyje...

Moters palyginimas su naminiu gyvuliu netgi nevisiškai teisingas, nes už karvės nužudymą indą gali nubausti mirtimi, o už moters nužudymą geriausiu atveju keliems metams pasodins į kalėjimą. Bet aš negalvoju, kad moterys, kurias negailestingai eksploatuoja pykti vyrai indai, yra indiškos kultūros aukos. Kiekvienas gadina sau gyvenimą kitaip. Rusiškas vyras kvėpuoja nuodais ir geria alkoholį, europietis sėdi bukame pasitenkinime, o indiška moteris nori būti tyliu gyvuliu ir pati uoliai gina vietinius papročius ir auklėja savo vaikus atitinkamai visus protėvių papročius. Žiaurumas dažniausiai derinamas žmoguje su bukinančiu sentimentalumu, paaštrėjęs gailestis sau netikėtai pavirsta ryškia neapykanta, o pažeminta moters padėtis Indijoje lydima tuo, kad vaikai fanatiškai gerbia savo motinas. Kažkas laikys tai harmoninga priešsvarų sistema, o mano požiūriu tai tiesiog dvi vienos monetos pusės – krėnai ne saldesni negu ridikėliai.

... Moterys apsirengusios ryškiais sariais ant galvų nešioja didelius žolės ryšulius. Plonos figūrėlės, idealios laikysenos, įvyniotos į ryškiai žalius, rožinius, raudonus, geltonus, žydrus audinius, grakščiai, neskubant juda tamsiai-geltonu lauku su sultingų žalių ryžių diegų salelėmis.

-   Hello! – neiškentėjau ir pamojavau ranka palei kelia einančioms moterims ir merginoms. Aišku kvaila... o ką dar belieka daryti, jeigu nori išreikšti joms savo simpatiją, bet nežinai kaip!

Jų akys sužibo, veiduose atsirado šypsenos – nieko sau, koks betarpiškumas, malonu... Įdomu – kaip jos reaguos į tai, kad aš jas nufotografuočiau. Paslapčiomis, žinoma, laukiu agresijos, (aš juk ne Vakarų Ukrainoje), mažiausiai nepasitenkinimo... bet ne, išsirikiuoja, pataiso savo sarius – vėl labai juokingai, maloniai rimtai, neskubėdamos... štai iš jų turėti tie turtingi povai pasimokyti! Pergalingai sustingo. Laukia.

-   Mem, joms tai suteikia laimę. Dar niekas jų nefotografavo, jos žino tik iš gandų kas yra fotoaparatas – tarė Šafi.

-   Tikiuosi jos nebijo?

-   Ne, mem, nu ką Jus, kaip galima JUS bijoti! – koks melagis, visas savo frazes formuluoja ir taria taip, kad sustiprėtų mano savigarbos jausmas, ir tai jam pavyksta. Aš jau pripratau, jog esu „mem“, kad galiu žiūrėti į jį iš aukšto ir netgi vadovauti, bet nejaugi mane taip lengva apgauti tokioms pigiomis frazėmis ir minkštu tonu? Juk akivaizdu, jog visa tai veidmainiškumas, bet vis dėlto kartais pradedu garbingai žaisti šį žaidimą.

-   Šafi, paklausk, gal man joms sumokėti...

-   Mem, Jus ir taip padarėte joms dovaną, kurią atsimins visą gyvenimą.

Taip, šios moterys sudaro daug malonesnį įspūdį negu pasiturinčios indės. Netgi pagyvenusios moterys atrodo maloniai – liekni, pasitempę kūnai, rimti veidai, bet be susirūpinimo, ramūs, bet ne apatiški, nei liūdesio, nei pasitenkinimo, jos visiškai neatrodo bukos. Visa jų išvaizda yra savotiškai graži. Prisiminiau mūsų valstietes – amžinai skandalingos, amžinai nepatenkintos, bruzgios, stiprios bobos, rūpestį ir susierzinimą atspindinčių veidų. Ir samanė aišku. Mintys apie mūsų bobas sukėlė nerimą, kad jas velnias...

Pakviečiu, kad prieitų ir rodau fotoaparato ekrane nuotraukas. Jos kvepia laužu, suodžiais ir padėvėtais rūbais. Dieve mano, kiek susižavėjimo, baltadančių šypsenų, juoko! Juokaudamos stumdosi, grumiasi, visa gerkle žvengia, dengia veidus – gėdijasi. Net nesitikėjau tokio žvalumo, galvojau, kad jos pavargusios... o juk nuovargis man tvirtai asocijuojasi su pasipiktinimu, niūrumu, o pas jas to nėra...

Dar valanda malonių bet monotoniškų peizažų ir kelias pereina į serpentiną. Pušiniai miškai keliasi ryškiai-žaliu aksominiu žolelių kilimu į viršų. Kaip man patinka pušys! Sakų kvapas, spyglių skonis, pūkuotos šakos... kartais beveik matau, kaip jos spindi auksine šviesa, kuri susimaišo su sodriu kvapu ir nuneša pojūčius kažkur labai toli – į seniai užmirštus vaikystės prisiminimus, į atminties užkampius, o gal netgi ten, kur aš dar tik busiu.

Pagaliau atvažiuojame į nedidelę, apskritą aikštelę su vaizdu į golfo laukus, kalvas, panašias į gigantiškas žalias bangas, pereinančias į neaukštus, uolėtus kalnus. Tai galinė automobilių aikštelė ir čia jų, kaip bebūtų keista, nemažai, nors turistų ir nesimato. Dangus apsiniaukęs, vėsu, einu į vieną iš atidarytų kavinių, prie kurios stovi ilgas medinis stalas ir visos skirtingos kėdės, gerti arbatą... Nejaugi užsienietis? Pagal visus požymius panašus. Eidama spėjau pripiešti jį kaip patrauklų vyrą. Nuo pat vaikystės mėgstu įsimylėti ir įsimyliu visus iš eilės. Kartais netgi tokius išsigimėlius, kad gėda prisimintiJ

Prieinu visiškai arti ir jis tarytum pajutęs mane atsigręžė. Mechaniška šypsena, banalus pasisveikinimas, tuščios akys, geraširdiškai-abejinga veido išraiška – paprasčiausias užsienietis, su kuriuo gali aptarti tik maršrutą ir kainas. Bet vis dėlto aš pasisveikinu ir atsisėdu šalia... Kam???

-   Tu iš kur? –vyrišku balsu pirmą frazę išspjovė automatas.

Kodėl būtent „tu iš kur?“, „kur važiuoji“, „ar ilgai jau Indijoje“ ... ar jie visi iš plastilino? Kodėl niekas neklausia „ko tu ieškai savo kelionėje?“ arba „kaip tu manai, kodėl šitie kalnai sukelia tokią nuotaiką, kokia būna prabudus nakties vidury, kai nesupranti – ar keltis ir pasivaikščioti, ar pabandyti užmigti toliau“, arba... Juk bet ką galima pasakyti arba paklausti, jeigu tik siela ne kartoninė, jeigu nors kažkoks gyvenimas ten žėruoja, bet matyt, jie visi būtent iš kartono...

-   Iš Rusijos – apatiškai atsakau, bet vis dėlto išspaudžiu šypseną. (Tuoj pasakys – „O! Rusija!!“)

-   O! Rusija! Niekada nebuvau Rusijoje. Galvojau, kad visos rusiškos merginos aukštos ir stiprios, o tu labiau panaši į prancūzaitę. O aš iš Anglijos. Ar buvai kada nors Anglijoje?

-   Ne, manęs kažkaip netraukia Europa. Ypač dabar... - supras, nesupras? Ne, nesuprato. O tuoj pasakys – „taip, čia viskas kitaip“, tarsi nesupranta, jog tik debilas nepastebėtų, jo čia visiškai kitaip...

-   O taip, čia viskas visiškai kitaip.

Iš tikrųjų tai yra kartoninių žmonių bendravimo stilius – jie keičiasi „bendrai pripažintais“ ir „tinkamais pokalbio su senos geros Europos tetulėmis ir dėdulėmis palaikymui“, išsireiškimais. Tuo pačiu geriau nežiūrėti jiems į akis – tais momentais jie beveik nieko nejaučia ir pojūtis nuo bendravimo su jais, minkštai sakant, nėra malonus. Jeigu nori Indijoje keliaujančiame europietyje įžvelgti kažkokį gyvybingumą – parodyk jam skanią dešrelę arba kokį nors žaisliuką – iš karto ugnimi, kuria galima laikyti susidomėjimu gyvenimu, sublizgės akytės.

-   Čia žmonės atvažiuoja kažko ieškodami, o Europoje dirba, - nusijuokė nesuprantamai kodėl.

-   Aš daugiau nebedirbu.

-   Kodėl?

Sumanus išeina pokalbis... tylėdama žiūriu jam į akis, bet ten nieko nepasikeitė – tiesiog patefono adata peršoko į sekantį takelį. Koks toliau bus klausymas?

-   Patinka tau Džammu ir Kašmyras?

-   Ne, čia labai įtempta atmosfera – tikriausiai visi bijo, kad bet kokiu momentu prasidės karas.

(Tik nereikia pasakoti, kaip čia viskas buvo prieš dešimt metų...)

-   Taip, prieš dešimt metų čia viskas buvo kitaip. Dal-Leike neįmanoma buvo rasti laisvos vietos – tiek daug turistų buvo. Ir visi atvažiuodavo ne trims dienoms, kaip dabar, o keliems mėnesiams. Mes nenorėjome grįžti namo, čia buvo mūsų namas, mūsų rojus žemėje, rojus tiems, kas nenori sėdėti ofise, daryti karjerą, nešioti kostiumą. Tai buvo romantiška vieta, kur galima buvo būti tuo, kas tu esi. Mes rengėme saloje beprotiškus vakarėlius, čia rinkosi geriausi viso pasaulio didžejai – sako taip, tarsi viskas, kas geriausia liko praeityje, dabar liko tik prisiminimai, ir tik tada, kai jis visa tai prisimena, jis tikrai gyvena. Vėl sukvepėjo kapu. Viskas, daugiau negaliu, reikia kuo greičiu atsisveikinti su šiuo žmogumi be dabarties... Kažkas prisilietė prie nugaros ir šis pojūtis silpnu aidu atsiliepė mano kūne. Atsigręžus matau pas mus einantį vaikiną, jis žiūri į mane... man patinka, kai taip į mane žiūri... tarsi neabejoja, jog galės sužavėti... bet ne todėl, jog pasitikintis savimi.

-   O, štai ir Denis! Deni, tai Maja, ji iš Rusijos, įsivaizduoji?

-   Labas Maja, - Denis atsisėdo priešais ir aš galėjau jį apžiūrėti.

Jam tikriausiai apie trisdešimt. Malonus veidas – visiškai ne toks, kokį laikoma gražiu, bet jame yra kažkas man patrauklaus. Skruostikauliai platesni negu įprasta, netaisyklingos formos nosis (greičiausiai lūžio pasekmė), ramios, bet neabejingos akys, kuriose labai norisi pagauti intelekto ir rimtumo prošvaistes, lūpos, kurias tikriausiai būtų malonu bučiuoti... O ypač patinka tai, kad jo veide nėra fanerinės saldžios šypsenos, kuri atsiranda pas bendraujančius ir netgi tylinčius užsieniečius. Priimta manyti, jog ši šypsena liudija, kad viskas gerai, kad jie patenkinti gyvenimu ir visi turėti norėti tokias šypsenas bei tokį gyvenimą. Neduok dieve! Nieko malonaus šioje užstingusioje grimasoje nematau – kvailas įprotis, kurį ilgo bendravimo su užsieniečiais dėka, galų gale pastebėjau ir pas save. Tais momentais aš esu negyvoje ir pilkoje būsenoje, o veidas įtemptas ir nenatūralus, todėl nusprendžiau bendravimo metu šypsotis tik tada, kai iš tikrųjų norisi (o norisi nelabai dažnai), o visą kitą laiką išlaikyt ramų ir neįtemptą veidą.

-   Tu seniai Indijoje – jo balsas man irgi patinka.

-   Penktą dieną.

-   Penktą dieną? Galiu įsivaizduoti, kaip tu jautiesi – kaip pragare, ane?

-   Ne, jau ne. Čia maždaug ramu, ypač palyginus su Deli, nors jausmas, kad kiekviename kampe mane apgaudinėja visiškai nepalieka.

-   Taip, tikriausiai taip ir yra... Kiek tu moki už kambarį? Juk tu gyveni Dal-Leike plaukiojančiam namely?

-   Taip, dvidešimt dolerių per dieną su pusryčiais.
Jie abu nusijuokė.

-   Dvivietis kambarys čia kainuoja tris-keturis dolerius per parą, o maistas vienam visai dienai – penki, daugiausiai šeši.

Įdomu, ar Šafi girdi šį pokalbį?... Jis stovi nelabai toli, žvilgčioja, veidas įtemptas, netgi nepatenkintas. Tikriausiai jis bijo, jog mes pradėsime kalbėti apie kainas, kas daugiau galėtų sukelti jam nerimą?

-   Ką tu, rimtai? – neviltis užslinko ant nuostabos. Velnias. Aš dar Deli apmokėjau už tris pragyvenimo čia dienas.

-   Tai plačiai paplitęs triukas – patenki į turizmo agentūrą ir jie įkišą tau labiausiai neturinčia paklausos prekę... Tikriausiai tu pasakei jiems, kad pirmą kartą Indijoje.

-   Taip.

-   Tuo sąžiningumu galima pasirašyti sau mirties nuosprendįJ Jokiu būdu negalima to sakyti – mažiausiai kas atsitiks – prarasi pinigus, kas su tavimi ir atsitiko.

-   Jie gąsdino visokiais siaubais, sakė, kad prieš kelias dienas dvi rusų merginas viešbutyje supjaustė į gabalus...

-   Nu žinoma... ir todėl tau pasiūlė SAVO viešbutį, taip?

-   Išeina taip.

-   Jie yra tokių triukų meistrai...

-   O beje, kiek kainuoja pusės dienos kelionė šikara po ežerą?

-   Maksimumas du šimtai rupijų. Keturi doleriai.

-   !... Aišku...

-   Ar turi vadovą „Lonely planet“?

-   Ne, o kas tai?

Denis ištraukė iš kuprinės storą, ryškaus viršelio knygą ir ištiesė man. (Akies krašteliu matau, jog Šafi veidas lengvai papilkėja).

-   Kelrodis, nepakeičiamas daiktas. Čia visa informacija apie Indiją – kainos, viešbučiai, ekskursijos. Viskas labai detaliai, yra žemėlapių, aprašymų, rekomendacijų, su juo pasiklysti neįmanoma.

-   Ar čia galima jį nupirkti?

-   Bet kokiam knygyne! Kaip bebūtų, bet knygynai Indijoje tave tikrai nudžiugins... jeigu tu žinoma domiesi ezoterine literatūra.

Velniai griebtų, žinoma aš domiuosi ezoterine literatūra! Paskutiniu laiku tik tai ir skaitau, nors kartais galiu ir pavartyti Hesse bei Kafka... Pasirodė, Denis ir anglas visiškai atsitiktinai susitiko ir neturi nieko bendro. Subangavo erotinės fantazijos, persipina, žaidžia kaip delfinai – tai šokinėja paviršiuje, tai pasineria į gilumą. (Juk tu galvoji apie tą patį? Juk tu jau nekartą pagalvojai apie mano odos švelnumą, ar mano krūtys gražios, ar stangrus užpakaliukas...). Lengvai sukasi galva ir man patinka ši būsena, ji nesukels nusivylimo net jeigu ir nebus jokio pasiūlymo, juk aš nieko nelaukiu, aš mėgaujuosi tiesiog dabar.

-   Čia kalnuose galima išnuomoti žirgą – Denis kreipiasi tik į mane!

Nors anglas man visiškai nesimpatiškas ir esu jam abejinga, atsiranda nesmagumas, kad mes (štai ir „mes“ atsirado :)) norime jį „palikti“. Arba anglas tai suprato, arba iš tikrųjų norėjo kažko kito (man visiškai tai neįdomu, noriu tik kuo greičiau jo atsikratyti), bet vis dėlto su sentencija „O, tai tikrai ne man!“, visiems laikams dingo iš mano regėjimo lauko. Atmosfera sutirštėjo, dangus pasidarė minkštas ir auksinis, mes su Deniu tylėdami žiūrime vienas į kitą, o Kašmyras tapo tik vos, vos pagaunamo žvilgsnio šokio dekoracija.

-   Deni... – užspringau, užsikosėjau, pasirodo, net gerklė perdžiuvo..., - Deni, mums reikės gido? – savaime aišku, jog labai nesinori, kad kartu būtų Šafi, bet jeigu mes pasiklysime...

-   Ne, gidas nereikalingas. Turistinėse Indijos vietose išvis retai reikalingi gidai, žinoma, jeigu tu nesiruoši būti kalnuose kelias dienas, bet vis tiek, didelė kalnų maršrutų dalis yra labai gerai praminta, vargu ar galima pasiklysti. Indai, žinoma, slegia visą padėtį, sako, jog gidas būtinas netgi tam, kad nuvestų iki tualeto. O pakeliui jie būtinai , tarsi netyčia, nuves tave į savo dėdės ar brolio parduotuvę arba restoraną. Aklai netikėk indais – nors jie ir nepavojingi, bet dažniausiai būna labai gudrūs.

-   Nu ir puikuJ Eime, aš pasakysiu savo gidui, kad lauktų mane čia.

Šafi vaizduoja šypseną, už kurios matosi ir nepasitenkinimas, ir nerimas. Reiškia suprato, jog pralaimėjo, jog aš daugiau juo nepasitikėsiu, o svarbiausiai – jis man nebus reikalingas.

Įtemptu balsu sako, jog lauks čia neilgiau nei tris valandas.

-   O kodėl tu jai diktuoji savo sąlygas? – sako griežtai bet nepyktai Denis ir tai iš karto sukelia manyje simpatijos suliepsnojimą. – Argi ji neapmokėjo visos dienos?

-   Taip, bet...

-   Jokių „bet“ negali būti. Maja, kiek tu jam sumokėjai?

Aš sumišau, nenorėčiau konfliktuoti... Ar pasakyti Deniui, jog Šafi ne paprastas praeivis ir man visiškai nesinori matyti jo nepatenkintą veidą dar dvi dienas? Bet nėra laiko priimti sprendimą, viską apgalvoti... Tebūnie kaip yra!

-   Penkiasdešimt dolerių.

Šafi veidas pajuodavo – veltui stengėsi išsilaikyti ramus. Pasidarė panašus į mokinuką, kuris neapkenčia savo mokytojo, bet supranta, jog šioje situacijoje negali rodyti pykčio. Tikriausiai net dantis sukando...

-   Penkiasdešimt dolerių? Automobilis su vairuotoju visai dienai kainuoja penkiolika dolerių. Tu manai, kad tavo darbas vertas trisdešimt penkių? Ir už trisdešimt penkis dolerius tu nesutinki čia tiesiog tiek, kiek reikės pasėdėti ir pagerti arbatą?

Nuleidęs akis tyli, o aš jaučiu nesmagumą, simpatiją ir kartu kažkokį naują man džiaugsmą. Žiūriu į Deni – jis ramus ir pasitikintis savimi. Nedažnai mano gyvenime buvo situacijos, kai savo poelgiais aš kažką statydavau į keblią padėtį, bet ne todėl, kad aš visada jaučiau simpatiją, o todėl, kad bijojau žengti už mandagumo ribas, nors ir galėjau save išteisinti. Ir štai dabar aš netikėtai supratau, jog man patinka tokia situacija, jog joje girdisi gyvenimo kunkuliavimas ir kad mano nesmagumas – tik lupenos, kurias norisi numesti kaip kažką visiškai svetimą.

Šafi atsakymo mes taip ir nesulaukėme, ir Denis pasakė, kad mes grįšime po penkių-šešių valandų.

Neplatus, asfaltuotas kelias veda prie kalnų, jis dar šlapias nuo neseniai pasibaigusio lietaus. Dangus užtrauktas tirštu rūku, bet jaučiasi, jog tuoj, tuoj pro jį prasiskverbs saulė. Didžiuliuose golfo laukuose kai kur stūkso figūrėlės su lazdomis. Stambiais, akmeniniais kalnų šlaitais kopia pušynas – ten nepasivaikščiosi, galima tik žiūrėti... Netgi čia, toli nuo purvino miesto ir automatininkų, ant kiekvienos šakos kaba įtampa ... 220 J, tikriausiai prisilietus trenktų elektra.

-   Deni, tau čia patinka?

-   Dvejopas pojūtis. Jeigu nugriaučiau viską, ką pastatė žmonės, tikriausiai būtų gražu. 0 šiaip... ne, čia labai neramu.

-   Aš irgi tai jaučiu, bet negaliu suprasti, kodėl. Atrodo, čia, kalnuose turėtų būti kitaip, negu mieste... Ar tai tiesiog aš negaliu atsipalaiduoti, numesti įspūdžių krūvį?

-   O tu galvoji, kad žmonių nuotaikos neįtakoja tos vietos sielos?

-   Nežinau... o kaip tai galima išsiaiškinti? Kuo tai galima pamatuoti?

-   Žinoma, savo pojūčiais, daugiau nėra kuo.

-   Suprantama. Gal ir taip J Argi išvis galima suprasti, koks yra pasaulis be savo pojūčių? Juk ką besuprasčiau, tai būtų MANO pojūčiai, MANO suvokimai. Aš dažnai apie tai galvoju. Bet aš matau dar kažką – mano suvokimai nėra kažkuo nepajudinamu. Šiandien tai kažkas viena, rytoj – kita, o situacija gali būti ta pati. Pavyzdžiui, šios vietos. Nesu įsitikinusi, jog rytoj aš jas matysiu taip pat, kaip šiandien, o tai reiškia, jog nėra jokių pagrindų manyti, kad čia iš tikrųjų viskas prisotinta sunkumu, juk tai gali būti būtent mano ir tik šios sekundės pasaulio suvokimo ypatybės. Nors... tu irgi sakai, kad jauti tą patį ir šitie samprotavimai tarsi slidinėja paviršiumi, bet neliečia esmės, o ar išvis samprotavimai gali liesti esmę? Ir kas yra „esmė“? Atrodo suprantu, bet negaliu išsireikšti... arba nesuprantu... žodžiu tamsus miškasJ

-   Ir vis dėlto šiandien tu suvoki šią vietą būtent taip. Tavo būsenoje, žmonių veiduose, kalnuose, ore, praeivių intonacijose, jų žvilgsniuose – viskame tu jauti įtampa, ar ne?

-   Jo, taip. Bet tai nereiškia, jog ši įtampa egzistuoja nepriklausomai nuo manęs.

Susimąstė... Jo veidas nereiškia nei nepasitenkinimo, nei nusivylimo ir tai tikrai malonu. Dauguma žmonių, su kuriais teko bendrauti įvairiomis temomis, reiškia siaubingą nepakantumą, kai jų pasaulio vaizdui arba požiūriui gresia vos įžiūrimas pavojus, o jeigu dar jie negali kažko paaiškinti, juos apima nerimas ir susierzinimas. Kai kažkame nėra aiškumo, paprastai griebiamasi patogaus, komfortiško paaiškinimo. Žmonės nenori skirtis nei su vienu iš savo įsitikinimų, net jeigu kalbama apie kažkokią nesąmonę, kaip pavyzdžiui rankinio skalbimo privalumai palyginus su skalbimu mašinomis. Prisimenu, kaip įsigudrinau tris valandas ginčytis šia tema. Aš tvirtinau, kad skalbimo mašina yra būdas sutaupyti laiką ir saugoti nugarą, o mano aponentai, jauna šeima, tvirtino, jog rankinis skelbimas yra vienintelis būdas pasiekti nepriekaištingą švarumą ir baltumą. Po trijų valandų mes galutinai neapkentėm vieni kitų, taip ir nepriėję vienintelės išvados, po ko daugiau nesusitikome. Ką jau bekalbėti apie tokius įsitikinimus, ant kurių laikosi visa sudėtinga gyvenimo santvarkų konstrukcija – apie šeimą, apie santykius tarp vyro ir moters, vaikų auklėjimą, ir panašiai. Mano pašnekovai visada rasdavo galimybę pajausti tam tikrą priešiškumo formą, jeigu aš argumentuotai giniau savo nuomonę, kuri prieštarauja jų įprastiems įsitikinimams. Netgi daugiau – būtent tada, kai prieštaravimas yra argumentuotas, atsiranda ryškiausia priešiškumo forma, todėl supratau, jog bet koks bendravimas tarp žmonių – tai visiškai ne bendravimas, tik juokingas svaidymasis kandžiais žodžiais. Šiame bendravime žmonės, kaip lygiagrečios tiesiosios, niekada nepersikerta, nors jiems ir atrodo, kad jie kontaktuoja tarpusavyje.

-   Tai žinomas požiūris, kad pasaulis be mūsų neegzistuoja, bet kol kas man tai nesuprantama – po kelių tylumos minučių pasakė Denis – Juk visiškai aišku, kad nuo to, jog manęs nebebus, pasaulis nenustos egzistuoti. Pavyzdžiui, rytoj aš galiu numirti, bet aš tikrai žinau, jog pasaulis liks, juk kiekvieną dieną kažkas miršta ir nuo to pasaulis nesikeičia. Žmonės ateina ir išeina, bet pasaulis niekur nedingsta. Dingsta tik mano pasaulis... nors ir tai dar didelė mįslė – kaip gi tai gali būti? Tikriausia tai, kad aš galiu dingti, mirti, yra sunkiausia, ką tik galima įsivaizduoti... tai virš mūsų supratimą, net nenoriu apie tai galvoti, bet ir neįsivaizduoju, kaip apie tai galvoti.

-   Su tavimi malonu bendrauti, Deni. Net jeigu mes ir neprieisime jokių išvadų – malonu. Net nežinau, kas būtent man patinka, gal tavo nuoširdumas?

-   Smalsu...

-   Kas būtent?

-   Tai, kad tu kalbi apie nuoširdumą, kaip apie svarbiausią dalyką... tuoj pasakysiu – kodėl, bet iš pradžių noriu tau pasakyti, kad...

Denis nutilo ir sustojo, aš irgi. Tam tikrą laiką mes stovime ir žiūrime vienas į kitą. Tylėjimas, kelioms minutėms įsigaliojęs tarp mūsų, visiškai nesunkus, nėra įtampos, kaip dažniausiai būna tokiais atvejais.

-   Bet juk nuoširdumas ne tik tavo žodžiuose, Deni, jis negi tavo tylėjime. Supranti, ką turiu omenyje?

-   Ne, nesuprantu.

Lengvas nusivylimo suliepsnojimas.

-   Nesupranti?

-   Ne... bet jaučiu! Puikiai jaučiu! J

Mes nusijuokėme ir mažos kalnų varnus pagavo mūsų juoką ir pakėlė jį į kalvas.

-   Tu žaidi su manimi J - juokaudama pastūmiau jį petimi.

-   Žinoma. Ir tau tai patinka. Žinojau tai nuo pirmo momento, kai pamačiau tavo akis.

-   Aš irgi...

-   O ką mes kalbėjome dėl pasaulio aplink mus egzistavimo? Prie ko mes sustojome?

-   Prie to, kad tu man pažadėjai kažką pasakyti apie nuoširdumą, pamiršai jau?

-   Jo... aš bandžiau nustatyti – kas man pačiam yra svarbiausia, kas yra tai, ko negalėčiau prarasti, ko nenorėčiau pamiršti. Protas – nesąmonė, galėčiau gyventi nebūdamas labai protingas. Grožis? Ne...Nuoširdumas... Nuoširdumas – ties juo aš visada neišvengiamai sustodavau. Be jo aš lavonas. Man netgi atrodo, jog tiesiog savaime nėra jokios kvailystės, jokio negražumo, bejausmingumo – visa tai tik svarbiausio – nuoširdumo su savimi - praradimo pasekmė.

Už rankos pritraukiau jį prie savęs.

-   Deni, tikriausiai ir aistringumas priklauso nuo nuoširdumo?

-   Tu žaidi su manimi? J

-   Ir tau tai patinkaJ. Einam toliau. Tai va, aš nesakau, jog pasaulis egzistuoja be mūsų, aš tik sakau, kad nežinau, ar egzistuoja kažkas už mano suvokimų arba už manęs ir aš neturiu jokio būdo tai patikrinti. Jeigu yra šių kalnų suvokimas – ar tai reiškia, jog yra kažkoks „aš“ ir „jie“, „už manęs“ ir ar yra kažkoks suvokimo tarp „manęs“ ir „jų“ procesas? Kas yra „už“ ir kas „manęs“? Viskas ką aš galiu pasakyti, tai tik tai, jog yra toks dalykas, kurį aš vadinu „kalnų suvokimas“, todėl ir klausymo apie kažko „už manęs“ egzistavimą pastatymas yra neteisingas, klaidingas, nes yra priimtas neabejotinas faktas, jog yra „aš“, yra „už“ ir atskirai nuo viso to yra suvokimas, o mes apie tai nieko ir nežinome... Nesuprantu, kaip tai praktiškai pritaikyti savo gyvenime, juk aš negaliu dabar pradėti galvoti, jog yra būtent „kalno suvokimas“, o ne „aš“, „suvokiantis“ „kalną“. O gal būtent tai ir yra nenuoširdumas? Dėl išsireiškimų patogumų remtis aiškiu melu? Ir vis dėlto... aš nesu psichologijos specialistė, bet kaip žmogus, siekiantis nuoširdumo, galiu pasakyti tik vieną – yra suvokimas ir tai viskas, ką aš žinau, o ar yra kažkas išskyrus to – tiesiog nežinau.

Denis greitai pagavo šią mintį.

-   Gerai, reiškia aš galiu kalbėti tik apie tai, jog šioje vietoje yra suvokimas, kuris vadinasi „jaučiu saulės šilumą“ arba „girdžiu balsą“, bet aš nežinau, kas yra saulė, dangus, balsas. Gal ir taip, nors tiesą sakant, tai tik abstraktūs samprotavimai, kurių aš tikrai nesuprantu.

-   Aš irgiJ. Kas gi išeina toliau... o juk jeigu tu nusigręši, kalnas liks ir gali tai patikrinti, kai vėl atsigręši. O tai reiškia, kad jis egzistuoja ir tada, kai tu jo nesuvoki.

Pajutę, jog pasineriame į slidžius neaiškumus, mes abu nusikvatojome.

-   Bet tai nereiškia, jog kai aš nusigręžiu, pas mane nėra suvokimo, kuri aš vadinu „matau kalną“, o kai atsigręžiu – jis vėl atsiranda.

-   Bet juk tu prisimeni, kad jis yra už tavęs, tiesiog nematai.

-   Aš galiu pagalvoti apie tai, kad jeigu atsigręšiu, bus kalno suvokimas, o dabar yra tik minties apie kalną arba kalno vaizdo suvokimas. Kažkada perskaičiau knygoje vieną frazę, kuri ilgainiui liko galvoje – jis lengvai pažvalėjo ir paspartino žingsnį – frazė skambėjo taip: „niekada nežinau, kas už manęs, juk aš visą laiką žiūriu į priekį. Kas žino, gal visa tai, ką ką tik mačiau, nebeegzistuos kai atsigręšiu“.

-   Tu nieko negali apie tai žinoti, tu gali kalbėti tik apie tai, ką suvoki... jo... ką gi su viskuo daryti, Deni?

-   Kol kas nieko – jis surimtėjo – bet man tai nėra tiesiog abstraktūs samprotavimai, aš bandau tame pagauti aiškumo skonį ir kartais netgi pavyksta, bet dažniausiai – ne.

-   Taip, panašu į aklavietę. Įdomu – žmogus gali pats save šviesti, savarankiškai pasiekti tiesą, ar būtinai turi būti kažkas, kas paaiškins ir pasakys? Pirma mintis man labiau patinka, bet patvirtinti jos savo pavyzdžiu aš negaliu.

-   Man tikrai patinka su tavimi kalbėtis. Nenustoju stebėtisJ Tu daug skaitei, daug galvojai?

-   Taip, skaičiau aš daug... paskui galvojau apie tai, ką perskaičiau, paskui dar galvojau, o paskui išvis neskaičiau, nes tai nieko nekeisdavo mano gyvenime. Grožinė literatūra nieko, išskyrus emocijų, nesuteikia, retai pasitaikydavo kažkas tikrai reikšmingo... galiu išvardinti kelis vardus, bet tikriausiai jie mažai ką tu pasakys, tai rusiški rašytojai – Buninas, Nabokovas, Gazdanovas...

-   Buniną ir Nabokovą aš žinau!

-   ? Įprastai žino tik Dostojevskį, net nežinau, kuo jis žmones traukia, nieko gero... Tai va. Ir aš pradėjau skaityti psichologines, religines, įvairių praktikų knygas, bet ir čia neradau nieko, vis tiek likdavo neaiškumo ir nusivylimo pojūtis – viskas neaišku, nei terminai, nei taip vadinamų nušvitusiųjų būsenų pasiekimo būdai... Tarp kitko, Kastanedą aš perskaičiau visus vienuolika tomų gal penkis kartus ir skaitysiu dar, bet tai tas pats, kas maudytis šiltose bangose – pakėlė ir nuleido, nes atsakymo į klausymą „ką konkrečiai daryti“ ten irgi nėra. O jau filosofija.. visi tie Hegeliai, Kantai – išvis nesąmonė, net trūksta žodžių. Šiukšlės. Skaitei?

-   Nu aišku skaičiauJ Šopenhaueris, Nyčė, Kantas, Sartras... Kažkokiu laiku filosofija buvo mano aistra... grožinė literatūra irgi įkvėpdavo – paskutiniu laiku – Kortazaras, LIosa...

-   Tai pakeitė tavo gyvenimą?

-   Taip.

-   ?? Taip?

-   Taip.

-   Ir kaip gi?

-   Nustojau tikėti, jog filosofija kažką žino, o psichologija kažką gali – tai išblaivino.

-   A, nu taip. Aš apie tą patįJ. Gal tris metus kapsčiausi šiame purve, kol galų gale supratau, jog visa tai – tik žongliravimas fantomais, abstrakcijomis, kuriuos neaišku kaip projektuoti savo gyvenime. Visokiais būdais bandžiau, tu tikriausiai supranti, kaip visa tai vykstaJ - ne, nieko neišeidavo... Ir jau dabar aš nieko neskaitau, - nieko. Gal kada nors pati kažką parašysiu, žinoma jeigu turėsiu apie ką rašytiJ

-   Įdomi idėjaJ. Bet norisi padaryti kažką tikro, kad to daug žadančio daugiareikšmiškumo, iš kurio sukurta visa literatūra, nebūtų nei šešėlio. Visą laiką lauki, tuoj, tuoj atsiras naujas naujo supratimo, atradimo protrūkis, o galų gale NIEKO apibrėžto neatsiranda... Meninė forma naudojama rašytojų ne kaip įrėmimas, o kaip širma, už kurios jie slepia visišką savo gyvenimo prasmės nesupratimą, o kas siaubingiausia – visa šita sudėtinga siužeto struktūra sudaroma būtent tam, kad pasislėptų pats šio nesupratimo faktas. Tiesiog pasipiktinimą keliantis melas. Kai pirmą kartą įsidrąsinau sau pasakyti, jog visą šį žmogiškos kultūros „elitą“ laikau melagiais... man išvis pasirodė, jog žmogus – gamtos evoliucijos šaka esanti aklavietėje.

-   Taip netoli ir iki mizantropijos.

-   Taip netoli iki tiesos. Tarp kitko, kai nusivyliau žmonėmis ir jų kultūra, manyje atsirado stiprus noras rasti tokius žmones ir tokį meną, kuriems aš jausčiau tikrą simpatiją, todėl aš ir netapau mizantropu.

-   Žinai, aš netgi buvau susitikus su šiuolaikiniais filosofais ir „išminčiais“. Buvo įdomu pažiūrėti, kaip tie žmonės gyvena, galvojau, kad jie tikrai gyvena ypatingą, prasmingą gyvenimą... bet ne, viskas tas pats – virtuvėje bulvės, žmona su plaukų suktukais, rutina, nuobodybė, savimeilė, agresija, pavydas...

-   Žmona su plaukų suktukais – siaubasJ

 Kūnas į jo juoką atsiliepė saldžia banga, praplaukė nuo apačios iki viršaus. Kelias pradėjo kilti, mes priėjome prie keltuvo.

Seniai aš nebuvau kalnuose! Elbrusas... Po ano pakilimo galvojau, kad niekada daugiau netgi prie kalvelės arti neprieisiu, nelįsiu ten netgi pasivaikščiojimui pėsčiomis. Negailestinga stichija, keliems mėnesiams atėmė mano miego ramybę...

-   Arkliu ar keltuvu?

Įdomu, kam dvi bilietų kasos? Negaliu patikėti savo akimis, - viena moterims, kita - vyrams! Argi taip ar būna?

-   Tipiškas reiškinys Indijoje – nusijuokė Denis, - ypač musulmoniškai valstijai. Vietiniuose autobusuose tas pats – iš vienos pusės – sėdynės vyramas, iš kitos - moterims.

Priėjimas prie kasų atskirtas geležiniais turėklais. Na ir bendruomenė – vyrams ir moterims negalima netgi vienoje eilėje stovėti! Tai labiau primena paranoją, negu religingumą. Na jau ne, žaiskite savo žaidimus be manęs! Eisiu prie langelio su savo vaikinu, jeigu norite, galite mane areštuoti.

-   Deni, kas man už tai bus? J - vis dėlto yra lengvas nerimas.

-   Nieko, juk tu užsienietė!

Apsidairau aplinkui. Keli turistai-indai spokso į mus labiau negu į kalnus, bet jokių judesių link mūsų niekas nedaro.

Į keltuvo kabiną lipa dar keli žmonės, daro įvaizdį, jog į mus nežiūri, kalba savo burkuojančia, panašia į kažkokių keistų gyvūnų kalba, įtemptai kvatoja. Šimtas procentų, jog jie apkalbinėja mus. Jie aišku nepiktybiški, bet vis tiek nemalonu. Tegul juos velniai, te spokso sau, nesuprantu tokio bejausmingumo... kai buvau pirmą kartą kalnuose, aš negalėjau į nieką daugiau, išskyrus viršūnę, kuri mus laukė, žiūrėti.

 

<< Back

Forward >>