« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 06

Tai buvo prieš tris metus. Mano buvęs meilužis buvo profesionalus alpinistas... gal būt todėl aš jį įsimylėjau? Mane jau vaikystėje žavėjo viskas, kas turėjo ryšį su uolomis, apsnigtomis viršūnėmis. Nors vargu ar tik tai sužavėjo jame – išskyrus kelias, garsias pagal savo sudėtingumą viršūnes, jo arsenale buvo dar ir puikus seksualinis jutimas... Aš ilgai įkalbinėjau jį, kad paimtų mane kartu kopti į kalną, bet dėl savo kūno sudėjimo netikau kaip jo partneris, nes kritimo atveju, negalėčiau jo apdrausti. Ir pagaliau apsireiškė jo draugas. Jis praleido tris metus Meksikoje ieškodamas šamanų ir nagualistų, bet lygtai nieko nerado ir grįžo į Maskvą. Tai buvo balandžio pradžia ir buvo pakankamai laiko pasiruošti kopimui gegužės šventėmis. Jau greitai turėjau ledkirtį, kapliukus, didelę kuprinę, miegmaišį ir daugybę kitos įrangos, padedančios apsisaugoti nuo naktinių šalčių, negailestingo vėjo ir sniego pūgos. Apsirengusi „visa forma“ aš priminiau kosmonautą arba ateivį ir Maskvoj prasidėjus pavasariui, mes išsiruošėme į žiemą, tiesa, visiškai ne tokią, prie kurios pripratau.

Iš karto atkreipiau dėmesį į Olego neagresyvų nežmogiškumą ir truputį keistą išvaizdą. Negalėjau suprasti, kuo tas keistumas pasireiškia, bet jis buvo vienas iš tų, apie kuriuos sakoma „ne iš šio pasaulio“, beje, kartais šitie žmonės būna tikrais bepročiais, o kartais netgi labai adekvačiais ir blaiviai protaujančiais. Nesudariau jokios apibrėžtos nuomonės apie Olegą, bet likti vienai su juo buvo neramu. Negalėjau išreikšti jokių matomų šio neramumo priežasčių ir vis laukiau momentą, kad galų gale išsiaiškinčiau, koks tai žmogus. Bet panašu, jog jis nedegė noru su manimi bendrauti. Sprendžiant pagal Andrejaus pasakojimus, Olegas anksčiau buvo labai bendraujantis ir atviras žmogus, jis buvo „kompanijų siela“ ir toks praeities, ir dabarties neatitikimas žadino manyje smalsumą – nejaugi kelionė Meksikoje taip kardinaliai jį pakeitė, todėl aš laukiau tinkamo momento, kad galėčiau paklausti, kas gi su juo įvyko per paskutinius du metus.

Įvykiai klostėsi greitai. Prabudau ryte Andrejaus namuose Zelenograde, o jau prieš pietus mes buvome Minvoduose, paėmėme automobilį ir įpylę į „Kolos“ butelius benziną primusui, jau apie 4- tą valandą buvome Churzuke – paskutiniame kaime pakeliui į Elbrusą iš jo pietinės pusės. Toks aplinkybių pasikeitimo greitis gniaužė kvapą! Churzuke mes iškrovėme iš taksi visus savo daiktus, nutempėme juos iki į tako, vedančio palei upę viršų ir pradėjome kuprinių perpakavimą. Procedūra buvo juokinga – mes išvertėme visus daiktus į vieną didelę krūvą, sukaišiojome juos į maišus, pasvėrėme kiekvieną maišą buože ir suskirstėme į kuprines. Kiek čia visko buvo! Kaip šarką vilioja visokie blizgučiai, taip ir mano akys lipo prie kiekvienos naujos geležtės. Aš įkyriai išsiaiškindavau kiekvieno geležiuko pavadinimą ir paskirtį: gnybtai, karabinas, kopimo įrenginiai, ledo varžtas, ledkirtis, pamatų padėjimas, papildoma primuso pompa, kiti papildomi įrenginiai primusui... nejaugi tas primusas toks sudėtingas? Galų gale mano kuprinė svėrė 17 kilogramų, o vaikinai turėjo nešti po 27. Iki tamsumos likusios kelios valandos nepaliko abejonių, kad kopimas bus nelengvas.

Vienai dienai praėjus mes jau buvome amžinuose sniegynuose, minėme snieguose tranšėją link gigantiško uolos iškyšulio. Nepaisant šio darbo sunkumų ir monotoniškumo, aš beveik visą laiką jaučiau džiaugsmą – juk aplinkui buvo KALNAI! Nei žodžiais, nei nuotraukomis neperteiksi šios viską apimančios erdvės, tai glaudaus ryšio su grandiozinėmis uolomis, su išsiskraidančiu dangumi, negailestingu, bet minkštu vėju žavesys... Kai mes įsikūrėme nakvynei, pradėjo tempti. Dalyvaudama palapinės statyme, kas dėl netikėtų vėjo protrūkių tarp mirtino štilio nebuvo lengva, pastebėjau, jog lengviausias veiksmas mane vargino, stiprėjantis sunkumas galvoje trukdė susikoncentruoti – prasidėjo kalnų lyga. Išsirinkau gerą apžvalginę vietą trisdešimt metrų nuo palapinės, kad pabūčiau viena. Danguje visiškai nėra debesų. Tokia tyluma, jog girdisi, kaip kažkur čiurlena upelis, o gal tai tik iliuzija? Paprastame gyvenime, pripildytame aplinkinio triukšmo fono yra neįprasta taip aiškiai girdėti kiekvieną garsą – savo kvėpavimą (pasirodo, kaip įdomiai aš kvėpuoju!), bet kokį rankos, galvos, kojos judesį, aš netgi girdžiu kaip krenta sniegas! Aplinkui tik amžinai apsnigti kalnai, niekur nei menkiausio judesio – viršūnės, gaudydamos paskutinius saulės spindulius, sustingo... Dar po vienos akimirkos kalnai pasidarė ugniniais. Aš sužavėta žiūrėjau į saulėlydžio ir sniego žaidimą ir netikėtai tas vaizdas tarsi mane pagavo – ugninė vėsuma kėlėsi nuo pirštų galiukų per rankas, nejaučiau po savimi atramos, ausyse atsirado ošimas, iš pradžių vos pagaunamas, bet ryžtingai kylantis. Norėjau atsigręžti ir šaukti pagalbos, bet negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo kalnų, o netrukus išvis nejutau kūno ribų, jau nebuvo kam atsigręžti – toje vietoje, kur kažkada buvau aš, dabar buvo kažkas griaudžiančio ugnine didinga vėsuma, ir šiame „kažkas“ kažkokiu keistu būdu išliko MANO suvokimas. Nežinau, kiek laiko tai trūko, atrodo, tik kelios sekundės. Baigėsi viskas labai paprastai ir greitai – tarsi kažkas palaipsniui įjungė šviesą ir aš pastebėjau, jog lengvai nušalo užpakaliukas, o visas kūnas nutirpo nuo sėdėjimo. Reiškia tai trūko tikrai ne kelios sekundės!

Tai atsitiko su manimi pirmą kartą. Atsistojau ir pajutau lengvą silpnumą, bet tai buvo malonus pojūtis. Atrodo, mano draugai nieko nepastebėjo. Būdami pasinėrę į kasdienius reikalus, susijusius su kopimų, o jų yra dešimtys, jie netgi nežiūrėjo į mano pusę. Pati nesuprasdama kodėl nusprendžiau, kad nieko jiems nesakysiu.

Kai tik nusileido saulė, iš karto pasidarė beprotiškai šalta. Niekada nepatikėčiau, kad toks varginantis karštis akimirksniu gali pasikeisti į mirtiną šaltį! Mes greitai suvalgėme savo vakarienę, įlindome į palapinę ir įsivyniojome į pūkinius miegmaišius, kurie jau dabar neatrodė man per daug storais. Naktį sapnavau nieko nereiškiantį sapną ir netikėtai kažkas suliepsnojo, tarsi įsijungė ryški šviesa, kuri vis labiau ryškėjo. Ši šviesa buvo iš visų pusių ir neįmanoma buvo nuo jos pasislėpti. Surėkiau iš baimės – man pasirodė, jog ji tuoj mane sunaikins, suplėšys į gabalus ir tuo pačiu momentu stipriai krūptelėjus prabudau. Iš tamsumos mieguistas Andrejaus balsas paklausė, kas atsitiko. Papasakojau jam šį keistą sapną, jis sulemeno, jog tai tikriausiai kalnų liga, priglaudė mane prie savęs ir vėl užmigo.

Ryte mane pažadino Olegas, jis man padavė kremą nuo saulės, marškinėlius ir kalnų saulės akinius.

- Be to netgi vakare iš palapinės neišeidinėk – jis kalbėjo su manimi, kaip su nerūpestingu vaiku ir tuo sumenkino mano savigarbą. Tikriausiai jis nesudarė geros nuomonės apie mane, o juk aš dar nespėjau apsireikšti.

Kalnai iš tikrųjų akino ir tiesiogine, ir netiesioginio to žodžio prasme. Liepsnojanti saulė buvo tiesiai virš mūsų, visiškai nebuvo vėjo, pradėjau nusirenginėti ir likau tik su lengva striuke virš marškinėlių. Suspaudę rankose ledkirčius, mes iš lėto ėjome į viršų. Niekas nepranašavo jokių sunkumų, o tuo labiau – tragedijos...     

 

<< Back

Forward >>