« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 07

Keltuvo kabina griausmingai nusileido, kelis kartus susiūbavo ir atsidarė nepermatomame rūke – dvidešimties metrų spindulyje nieko, išskyrus akmeninės dirvos su retais šlapios žolės kuokšteliais, nesimatė – čia ką tik lijo. Visi pasimetę dairosi aplinkui, nežinodami, ką šiame nepermatome debesyje, kuris gresia nauju lietumi, daryti. Kokio velnio mes atėjome čia tokiu oru?

-   Pasėdėkime truputį kavinėje, gal praeis? – Man nesinori lįsti į tą šlapią purvyną.

-   Gersi žolelių arbatą?

-   GersiuJ

-   Kas tave taip pralinksmino?

-   Prisiminiau, kaip Šafi su rimtu veidu man pasakojo apie vieną šios vietinės arbatos privalumą – ją renka nekaltos mergaitės.

-   Taip?... Kaip gi vis dėlto žmonės mėgsta eiti iš proto! Nekaltybė sukelia ypatingas beprotystės formas... Niekaip negaliu priprasti, kad gyvenu tikram beprotnamyje. Juk tas, kam nekaltybė turi tokią svarbią reikšmę, negali būti aistringas, jausmingas... Aš įsitikinęs, kad tokį santykį lemia ne kas kitas, o tikras frigidiškumas.

Norisi juoktis, bet matydama, jog mano nerimta nuotaika nesiderina su Denio rimtumu, su kuriuo jis atsakinėja į klausymus, susilaikau.

-    Bet juk tai ne visada mūsų asmeninis pasirinkimas – būti tokiais droviais, užspaustais, juk mums visiems perša tam tikrus požiūrius ir ne labai lengva jų atsikratyti, todėl nemanau, kad samprotavimai, kad „visos nekaltos mergaitės“ yra tokios, turi kažkokius pagrindus. Mes visi skirtingi, kiekvienas žmogus...

-   ... atskira visata? J

-   Kažkas panašaus, net nežinau, kaip tai suformuluoti...

-   Matau, kad tu tiesiog kažkur girdėjai šią frazę, todėl ir negali suformuluoti, nepanašu, kad tu iš tikrųjų taip galvoji... Žinai, įprastai manęs nesudomina žmonės, kurie kiekviename žmoguje mato visatą; tai liudija ne apie sielos platybes, o apie saldoką baimę turėti savo nuomonę, apie totalią impotenciją, apie nesugebėjimą reikšti savo norus ir skonį. O ko galima laukti iš žmogaus, kuris bijo laisvai reikšti savo norus, kuris nesiekia netgi nuoširdžiai išsiaiškinti – kokie jie – jo norai? Bet šita baimė yra suprantama, juk jeigu suprasi, ko tu nori, reikės kažką daryti su noru tai gauti? „Gerai“, jeigu šis noras atitiks stereotipus, kurie tavyje gyvuoja, o jeigu ne? Arba turėsi gyventi pastoviam nuodijančiam puvime, arba pradėsi daryti kažkokius žingsnius, kurie nesugrįžtamai pakeis gyvenimą, o kas yra pasiruošęs nesugrįžtamai keisti savo gyvenimą nežinodamas to pasekmių? Patogiau yra įkišti savo nuoširdumą kur nors toliausiai, o paviršiuje laikyti pavyzdinį taikumą ir netvirtų požiūrių platumą, kitaip tariant sveiko proto ekumenizmo pavyzdį. Kai man pagaliau užteko drąsos pripažinti mažą tiesos apie savęs dalį, tapau dar mažiau laimingas, nei buvau pieš tai, bet aš nesigailiu, kad praradau ir komfortą, ir pasitenkinimą, ir ramybę. Geriau nudvėsti, negu taikiai tame gyventi visą gyvenimą.

Nesitikėjau, kad kažkokioje kavinėje, Šri Nagare galima sutikti tokį pašnekovą. Iš karto išlindo plėšrūniškos letenos – pasisavinti šį vaikiną! Bet tuo pačiu supykino – nenoriu supakuoti savo intereso į kasdieniškumo pakuotę. Pas mane jau atsirado alergija į visokiausių rūšių šeimyninius dalykus – kai girdžiu frazes „jie kartu jau dešimt metų“, atsiranda pasišlykštėjimas – neabejoju, jog kuo tie žmonės bebūtų, jų bendras gyvenimas yra nuobodulio, abejingumo, pilkumos pergalė... Jau per du metus užsimuša viskas, kas kažkada buvo gyvu, įkvepiančiu, džiaugsmingu. Tiesiog trūksta pasiryžimo ir nuoširdumo visą tai pripažinti ir nutraukti santykius... Pykina vien nuo frazės „mūsų santykiai“.

Dar viena atvykusi keltuvo kabina išmeta į žolę triukšmingą jaunų indų kompaniją. Triukšmauja, bėgioja, dainuoja, stumdosi – jeigu jie turėtų po dešimt metų, tai atrodytų natūraliai, bet jiems po dvidešimt, trisdešimt... Nieko nereiškiantys veidai, išpūstos akys. Gerai, kad nors neagresyvūs... Užgriuvę į kavinę jie žinoma nepraeis šalia mūsų su Deniu. Savo draugiškai-įkyria maniera indų porelė iš karto prilimpa nusifotografuoti su mumis. Kiek galima mandagiai atsisakau, bet jie tik daro vaizdą, kad atstoja – nueina porą žingsnių toliau ir bando mane nufotografuoti, kad aš nepastebėčiau. Užėmiau tokią pozą, kad matytųsi tik mano nugara. Patrypčiojo kurį laiką ir nieko negavę įsiliejo į savo spiečių.

Nepaisant to, kad nieko prieš savo valią nedariau, jaučiau tam tikrą apsinuodijimą, kuris neišvengiamai atsiranda, kai darai ne tai, ką nori.

-   Kaip gi mane erzina tas įkyrus dėmesys. Jeigu tu būtum mergaitė – suprastum... Jie visą laiką nori su manimi fotografuotis. Ką jie vėliau darys su tomis nuotraukomis? Rodys savo giminaičiams, esą koks aš kietas, su užsieniete nusifotografavau? Jau nustačiau taisyklę jiems ryžtingai atsakinėti, nors anksčiau man buvo labai nesmagu.

-   Nustatei taisyklę ryžtingai atsakinėti??

-   Taip, o kuo tu stebiesi? Tu manai, jog tai...

-   Mane stebina tai, kad tu atsisakei, bet tikrai ne ryžtingai! Greičiau atvirkščiai – tu jauti kaltę.

-   Taip, tikrai... bet tikriausiai tai nėra labai svarbu, tai smulkmena, svarbiausia, kad aš atsisakau.

-   Tai yra, tu galvoji, kad tai tiesiog smulkmena ir „tu nesumenkėsi“? Aš anksčiau irgi taip maniau, o paskui netikėtai supratau, kad dar ir labai sumenkėsiu, ir jeigu nieko šioje pozicijoje nepakeisiu, tai ir mano gyvenimas sumenkės. Reiškia, vis dėlto kartojasi situacija.

-   Kokia?

-   Vienas žmogus...nesvarbu kas jis... žodžiu, vienas labai įdomus žmogus irgi atkreipė mano dėmesį į tai, kad aš apgaudinėju save dėl smulkmenų, jis pasakė, kad nėra nieko svarbesnio negu smulkmenos – stambios kvailystės ir klaidos sulaikomos analizės sietynu, išsikraipo, užgesta, o smulkios tiesiogiai praslysta ir gelia. Jo nuomone, būtent dėmesingumas smulkmenoms atskiria tikrą tiesos ieškotoją nuo fantazuotojo.

Denis nusiteikęs griežtokai, bet tai neatstumia, tame nesijaučia nei arogancijos, nei agresijos. Kas gi tame yra? Tai yra labai artima ir tarsi seniai užmiršta... Jis sako tai, kas mane iš tikrųjų domina! Niekaip negaliu to galutinai pripažinti – iš pradžių net nesusimasčiusi prariju jo frazes, juk iš anksto žinau, kad su žmonėmis nuobodu, kad geriausiu atveju aš išgirsiu kažkur nulaižytas filosofines arba ezoterines frazeles, kurios nieko nereiškia – nei samprotavimų, nei darbo, nei paieškos, nei realios patirties, o šis vaikinas, atrodo, tikrai savarankiškai galvoja – ar taip išvis būna? J ... Nors kartais atrodo, kad stengdamasis atitrūkti nuo stereotipų, jis truputį įkrenta į totalaus neigimo priešingą šoną.

Pasirodė, Denis šiek tiek pažįsta šią vietovę ir kadangi oras čia gali pasikeisti bet kokiu momentu, kaip dažniausiai ir būna kalnuose, išgėrę arbatą mes nusprendėme neatidėlioti kelionės žirgais. Mūsų pavyzdžiu niekas nenorėjo sekti it netrukus mes likome tik dviese su rūku.

Aš neturiu daug jojimo patirties, bet Denis įtikino, kad nebus problemų – žirgai čia gerai išmokinti ir jaučia mažiausią savo jojiko kojų judesį. Taip ir buvo. Kairės kojos prie kairiojo šono prilietimas ir žirgas suka į kairę, dešinės – į dešinę, iš karto abiem kojom – leidžiasi į priekį, lengvas diržų patempimas – pristabdo. Anksčiau galvojau, kad žirgas, kaip ir automobilius, jeigu nepraseksi, kur nors atsitrenks, bet baimės buvo visiškai nepagrįstos – jeigu žirgas nejaučia tvirto valdymo, jeigu leisi jam suprasti, kad tiesiog paskendai savo mintyse, jis pats eis įprastu keliu ir pasirinks optimaliausią trajektoriją. Prisižaidusi „vairavimu“, aš netgi jojau risčia, bet kelis kartus gana skausmingai dribtelėjau užpakaliu į žirgo kuprą, po ko grįžau į taką ir mes su Deniu jojome šalia vienas kito.

Netrukus dingo rūkas, dangus netikėtai pasidarė saulėtas ir ryškus. Toli apačioje tarp dangaus kamuolių, kaip jūrinė raukšlė, atsivėrė žalias slėnis. Laiko turime daug, kalnai maudosi lengvame rūke, netanki augmenija neužstoja jų vaizdo. Mes tylime, kartais žvilgtelime vienas į kitą, kiekvienas paskendęs savo mintyse.

Netrukus Denis prakalbo. Pakalbo taip, tarsi tęstų akimirkai pertrauktą pokalbį, nelauktai aistringai, tarytum tai būtų opus klausymas.

-   Aš ne pirmą kartą Indijoje, aš daug kur čia buvau, aš dažnai žiūrėjau žmonėms į akis, norėjau rasti atsakymus į mane kankinančius klausymus, bet visa tai, ką aš girdėjau nesuteikdavo man nei džiaugsmo, nei vilties, tame nesijautė jokio gyvenimo, nieko tikro. – Jis kelioms sekundėms nutilo, tarsi sverdamas ar tęsti, ar sustoti. – Aš negaliu šiaip sau pragyventi, aš negaliu ir nenoriu to! Nežinau, kaip gyvena visi tie žmonės, kurie leidžia dienas rūpesčiuose arba linksmybėse ir nesikankina ieškodami svarbiausios savo gyvenimo prasmės, svarbiausio turinio, to, kas užpildytų jų gyvenimą iki kraštu. Mačiau čia nemažai žmonių, vadinančių savo Mokytojais, bet jų akyse nebuvo tiesos paieškos kibirkščių, nebuvo desperatiško siekimo gyventi, kurį aš noriu rasti. Bendrai kalbant, visų šitų mokytojų bendras bruožas – pasitenkinimas, sotus pasitenkinimas. O tai dažniausiai biznis arba hobis. Negalėjau susitaikyti su tuo, kad ir čia, Indijoje, aš taip ir neradau tų būtybių, kurios būtų gyvais kažkokių ypatingų Žinių– vedančių, atrandančių, gimdančių iš naujo, nešėjais. Aš nenorėjau susitaikyti, aš nusprendžiau iki paskutiniųjų ieškoti, juk man nėra ko prarasti, aš nieko daugiau nenoriu. Žinai, aš mečiau savo darbą. Kam man darbas? Pinigų užtenka. Aš palikau viską, kuo gyvena mano draugai Prancūzijoje, iš esmės aš palikau netgi tuos savo draugus, nes tarp mūsų nebuvo svarbiausio... Per paskutinius du metus aš grįžtu namo tik kartą į pusmetį, nusiimu pinigus ir vėl važiuoju čia – čia šitų pinigų visiškai užtenka, bet neužtenka tos tiesos, kurios ieškoti aš čia atvažiavau. Aš tiesiog nežinau, ką aš darysiu, jeigu jos nerasiu...

Jeigu už artimiausio posūkio pamatyčiau mėlyną jūrą, tikriausiai mažiau nustebčiau, negu šiuo keistu monologu. Denis, atrodė, jau pasigailėjo, kad visą tai pasakė, jam tikrai nesmagu ir aš tarsi į atsaką irgi pasijutau nesmagiai. Tam tikrą laiką mes tylėjome, bet tai jau nebuvo ramus tylėjimas, jis buvo pasiruošęs įgelti. Pagaliau nusprendžiau pertraukti tylėjimą ir irgi kažką atsakyti.

Žmonės galvoja, kad tai jie užveda pokalbį. Iš tikrųjų pokalbis juos veda, jis kaip pavadžiais valdomas žirgas, seka juos. Štai ir aš pradėjau sakyti visiškai ne tai, ką norėčiau pasakyti. Sakau, kad matau, jog jam nesmagu, jog nereikia gėdytis, jog man visiškas suprantamas jo siekimas, esą aš pati ieškau tiesos ir tik todėl čia atvažiavau ir kad man labai patinka jo žodžiai, ir jis pats... Ne, užteks, reikia užsičiaupti – pakankamai retoriškumo, visos šios frazės netinkamos, jose nėra simpatijos, kuri užplūdo mane su galva, skambesio ir kiekvienas žodis atitolina nuo šio jausmo.

-   Visa tai ne tai, Deni, tai gražiai skambančios nesąmonės, o ne gyvi žodžiai, nežinau, kodėl pradėjau tau tai sakyti. Noriu pasakyti visiškai ką kitą, bet nežinau kaip.

-   Maja, kartais aš labai aiškiai jaučiu, kad tai yra man gyvenimo ir mirties klausimas, o kartais man atrodo, jog aš grįšiu į Prancūziją ir tapsiu jos piliečiu arba paprastu keliautoju, tarsi tiesiog užmigsiu,... – jo balse daugiau nebuvo nusivylimo, greičiau tai buvo nerimas, pagarba tiems keliams, kurie yra priekyje ir niekas nežino – kokie jie bus būtent jam.

-   Tu sakai „nežinojau“, „galvojau“, „negalėjau susitaikyti su tuo, kad neradau“ – visa tai praeitajame laike, o... dabar kas pasikeitė?

-   Maja, - jis sustojo, paėmė mano pavadžius, prisitraukė mano žirgą, paglostė jo snukį ir pažiūrėjo man į akis.

-   Iš tikrųjų aš kai ką radau savo kelionėse, kai ką, bet jaučiu, kad tame yra kažkoks ypatingas kvapas, kažko tikro kvapas, tai suteikia man viltį, tai liečia mane labai giliai, ir aš... aš bailys, Maja, bijau patikrinti šį šansą, nes bijau jį prarasti, bijau arba nesugebėti, arba sugebėti ir susidurti su eiline aklaviete. Noriu papasakoti tau šia istoriją, jau visus metus nežinau, ką su ja daryti, o kartais net bijau apie tai pagalvoti, tiesiog šildausi... kaip prie laužo... joje yra vilties kvapas, ir aš jos bijau, kaip bijoma prarasti paskutinę viltį. Tu man labai patinki, aš jaučiu tavyje ir aistrą gyvenimui, ir šaltą protą... ir dar kažką... pirmą kartą per šiuos metus atsirado noras papasakoti apie šį susitikimą... Tau. Tau įdomu?

Tylėdama linkčioju galva, nors iš tikrųjų norisi mestis jam į glėbį, žiūrėti į akis ir sakyti, jog tai nuostabu, jog to negali būti – kažkoks atsitiktinis susitikimas kavinėje ir tokia artima būtybė!

-   Tai buvo lygiai prieš metus. Aš grįžau į Prancūziją, nusiėmiau pinigus ir pagalvojau pakeisti aplinką, nuvažiuoti į Lotynų Ameriką arba Australiją. Negalėjau apsispęsti kur važiuoti. Kažkodėl šis klausymas atrodė labai svarbiu – gal todėl, kad Indijoje visada mačiau pirmiausiai tiesos paiešką, o nuvažiuoti kažkur kitur reiškė atsisakyti šios paieškos dėl banalių įspūdžių gavimo.

Galų gale susapnavau sapną: labai senas, apleistas pastatas, visiškai nesutriušęs ir netgi labai tvirtas, bet visos jo poros tiesiog sunkėsi senoviškumu. Jis stovėjo apie trisdešimt metrų nuo upės. Platūs, marmuriniai laiptai ėjo nuo pat vandens iki įėjimo vidun. Pastato kontūrai buvo neaiškūs, bet vis dėlto jis buvo panašus į senovinę šivaitų šventyklą – tokių yra daug Gango upės arba Indiško vandenyno krantuose.

Šitame sapne išgirdau labai keistą garsą – žemą, tirštą, tampų ir galingą, iš pradžių jis aidėjo pastato viduje, o paskui tarsi viduje manęs, ir kažkas nepaisant mano norų manyje priešinosi, bet aš įveikiau tą priešinimąsi ir atsidaviau jam, tada balsas mane užpildė – visiškai visą, be jokių likučių. Žinai, kažką panašaus galima pajausti atsistojus šalia gigantiško skambančio varpo... Tas garsas šaukė mane, kvietė, tempė, sroveno nuo viršaus į apačią, paversdamas visą kūną įtemptu džiaugsmo srautu... Kai prabudau, verkiau nuo to palaimingo siekimo, kurį patyriau atsidavęs tam garsui.

Labai keista, bet po šio sapno buvo labai aišku – visiškai apibrėžtai norėjau važiuoti į Himalajus, niekur daugiau ir būtent dabar. Tą pačią dieną aš išskridau į Nepalą.

Jokių apibrėžtų planų ir datų aš neturėjau, todėl kai atskridau į Katmandu, man buvo visi maršrutai atidaryti. Taip, Maja, Nepale – TIKRI Himalajai, būtinai ten nuvažiuok, būtinai! To neišreikši nei žodžiais, nei nuotraukomis, nei vaizdo įrašais, tai kažkas neįtikėtino.

Kitą rytą aš išskridau į Džomsom – mažą gyvenvietę tarp dviejų aštuonių tūkstančių metrų viršūnių – Anapurnos ir Daulagyrio. Ten tiesiog nuostabu ir galima vaikščioti plačiais takais. Norėjau visiškos vienatvės, todėl ketvirtą ryto išėjau iš svečių namų į kelią link Aukšto Mustango. Galvojau tiesiog pasivaikščioti, nes šis rajonas uždarytas turistų minioms ir leidimas įeiti kainuoja vienam žmogui 700 dolerių, bet tikrinimo poste nieko nebuvo, todėl nusprendžiau nesustoti.

Kelias dienas aš klaidžiojau visur be jokių kliūčių ir galų gale apsistojau nedidelėje gyvenvietėje netoli Lo-Mantango. Be kuprinės pasijutau lengviau ir galėjau eiti toliau į kalnus, kur jau nebuvo jokio gyvos dvasios. Vieną kartą už nedidelio kalnų atragio netikėtai pastebėjau gražų tibetietišką vienuolyną. Susidarė toks įspūdis, kad jis plevėsuoja virš žemės! Supratau, kad noriu nueiti iki jo ir man pasirodė, kad tai užtruks valandą laiko, bet galiausiai kopimui sunaudojau tris valandas. Mane sutiko draugiškai, su ramiomis šypsenomis. Niekada nemačiau, kad tibetiečiai, o ypač vienuoliai demonstruotų smalsumą, todėl aš taip ir nesupratau – ar jiems iš tikrųjų nebuvo smalsu paspoksoti į užsienietį, ar tiesiog nenorėjo sutrikdyti manęs savo dėmesiu.

Ženklais paaiškinau, kad prašau leidimo pasilikti. Net nesitikėjau, kad jie su džiaugsmu sutiks. Jie davė man kambarį, maistą. Dar niekada nemačiau tokios gražios vietos, ji man LABAI patiko. Netgi dingtelėjo mintis, kad galėčiau čia ilgam, o gal ir visam gyvenimui likti... Buvo dar tamsu, kai mane pažadino garsus triukšmas – žirgų žvengimas, aštrus tibetietiškų gigantiškų trimitų garsas, prislopintas balsų gaudesys. Iš pradžių pasirodė, jog tai sapnas, tokie nerealūs buvo šie garsai, jie tarsi ištruko iš tolimos praeities, o gal netgi iš kito išmatavimo... kai supratau, kad nemiegu, pašokau ir nuėjau link garso. Visas vienuolyno kiemas buvo užpildytas tibetietiškų vienuolių, tarp kurių išsiskirdavo vienas žmogus, kažkodėl pagalvojau, kad tai kažkoks aukščiausias Lama. Jis buvo aukštas ir stiprus, bet svarbiausia – jo žvilgsnis buvo labai skvarbus, tvirtas ir gilus... Žinai, Maja, tavo žvilgsnis labai panašus į to Lamos žvilgsnį – iš karto atkreipiau į tai dėmesį.

Tuo metu aiškiai supratau, kad jeigu neprieisiu prie jo dabar, galbūt prarasiu savo vienintelį šansą rasti svarbiausią savo gyvenime. Labai jaudinausi, nes nežinojau, ar galima prie tokio žmogaus tiesiog prieiti, ar manęs neišvarys už tai... Bet mane traukė prie jo, kaip prie magneto, ir aš nuėjau... Vienuoliai mandagiai užleido man kelią ir netikėtai aš atsidūriau prieš jį – tiesiai prieš jo žvilgsnį, nuo kurio atsirasdavo pojūtis, kad stoviu ant aukšto kalno, ir mane kiaurai perpučia šiltas vėjas. Iš vienos pusės tas pojūtis buvo nejaukus, o iš kitos labai skvarbus, pripildytas. Aš buvau sumišęs, nežinojau, kaip elgtis, nežinojau, ką jam sakyti ir tuo pačiu metu norėjau įsijausti į šį momentą – įvyko kažkas svarbaus, bet aš dar nesupratau, kas. Pagalvojau, kad galbūt mane taip paveikė neįprastas visų reiškinių aplinkui derinys – švelniai nutolę nuo aplinkos tibetietiškų vienuolių veidai, ryškios, rytinės tamsumos prislopintos jų drabužių spalvos, garsai – tie patys, kurie skambėjo dar prieš tūkstantį metų. Lama, matydamas, jog aš sustingau, vos, vos nusišypsojo ir netikėtai pakenčiama anglų kalba pakvietė mane vidurdienį ateiti pas jį.

... Valanda iki vidurdienio aš jau bėgiojau po vienuolyną. Ženklų pagalba bandžiau paklausti berniukus-vienuolius, sukeldamas jiems juoką, kur yra tas svarbus Lama, kuris pakvietė mane į svečius.

Lama priėmė mane nedideliame kambariuke antrame vienuolyno aukšte. Vienuolis, kuris mane atvedė, nusilenkė ir išėjo, mes likome vieni. Lamos vardas – Lobsangas. Atsakydamas į mano klausymus jis pasakė tik tiek, kad yra tantrinės meditacijos meistras, kad dabar yra ilgalaikėje kelionėje, kartais ilgai būna vienuolynuose Daramsale, Dardžilinge, Varanasi ir Šri Lankoje, kur susitinka su kitais vienuoliais, veda užsiėmimus, egzaminuoja. Kadangi tose vietose daug užsieniečių, jis neblogai kalba anglų kalba, be to jis pažįsta kelis vienuolius, kurie atvažiavo iš Prancūzijos ir Anglijos, būtent čia tapo vienuoliais, ir jau visiškai asimiliavę gyvena čia po kelis metus. Paskutiniais laikais tibetietiški vienuoliai, ypač vienuolynuose, įsikūrusiuose turizmo vietose, aktyviai mokinasi anglų kalbos. Vienoje klasėje galima pamatyti ir mažą mokinuką, ir seną vienuolį, bandančius įveikti užsienio kalbą.

Bandžiau papasakoti Lobsangui – kas mane atvedė į Indiją, bet visi žodžiai atrodė tuščiais, nežinojau, kaip išreikšti tą paslaptingą siekimą, kuris niekada aiškiai ir apibrėžtai neišeina į sąmonės paviršių, o tik gyva ir švaria versme srovena kažkur viduje? Kol aš kalbėjau, Lobsangas tiesiai ir atvirai žiūrėjo man į akis, atrodė, jog tas žvilgsnis įsiskverbia į mane, mano žodžiai darėsi vis labiau netinkamais, o tyluma tarp jų įgavo slypinčią skambesį, todėl galų gale nebaigus sakinio aš nutilau.

Lobsangas tam tikrą laiką sėdėjo nejudėdamas, atrodė, jog stengiasi įsiklausyti, įsijausti į mano mintis, o paskui pasakė, jog tyluma, tam, kas gali ją girdėti, gali daug daugiau papasakoti, negu žodžiai. Jis pridūrė, jog tyluma veda mus ten, kur negali nuvesti žodžiai, bet vis dėlto žodžiai irgi reikalingi, nes žmogus, neturėdamas aiškaus protavimo, tiesiog pasimes tylumos pasaulyje. Tai pasakęs jis garsiai ir užkrėsiančiai, kaip vaikas, nusijuokė. Jo trumpa prakalba padarė man neįprastą įspūdį. Mane nustebino ne jo žodžių prasmė, o tai – KAIP jis tai sakė. Jeigu tą patį pasakyčiau aš, tai skambėtų per daug retoriškai, giliamintiškai, pretenziškai arba netgi kvailai, o jis kalbėjo labai paprastai ir ramiai. Klausydamas Lobsangą, aš netikėtai visiškai aiškiai supratau, kad pompastiškai skamba tik fantazuotojo, svajotojo kalba, o kai tu kalbi tik apie tai, kas tau yra realybe, nėra jokio nenatūralumo, kalba įgauna nelauktą galią ir gebėjimą išsklaidyti nesupratimą.

-   Tikrai! – pertraukiau Denį ir nusijuokiau. – Kažkada man atrodė, jog žurnalistika – labai įdomus užsiėmimas ir kalbant apie ją, mano kalba didingai liejosiJ. Bet kai aš pradėjau studijuoti žurnalistikos fakultete, o tuo labiau dirbti žurnaliste, veidu į veidą susidūriau su gyvenimo proza, pastebėjau, jog jau nesugebu apie šią specialybę kalbėti taip, kaip anksčiau, žmonėms jau nebuvo įdomu manęs klausyti.

-   Taip, ir aš čia Indijoje daug girdėjau, kaip įvairūs žmonės kalba apie savo praktiką – tai ir piligrimai, atvažiavę mokytis jogos, ir netgi patys jogos mokytojai – jų kalba visada yra nenatūrali, retoriška, susirūpinusi, tarsi jie tave vilioja, ir tuo pačiu bijo, kad tik žuvytė nenutrūktų nuo kabliuko. Lobsangas buvo pirmas, kuris TAIP kalbėjo, buvo visiškai aišku – jis supranta apie ką kalba ir ne kažkaip abstrakčiai supranta, o VISIŠKAI aiškiai supranta, todėl kad kalba remdamasis savo realia patirtimi. Ir dar, aš buvau pritrenktas jo juoku – gal netgi labiau, nei jo žodžiais. Niekada nieko panašaus negirdėjau. Tikriausiai taip rojuje juokiasi vaikai, visiškai maži vaikai, kurie dar nepatyrė nei vieno rūpesčio savo trumpame gyvenime, kurie dar ne karto nesusiraukė. Garsiai, atvirai, betarpiškai, užkrečiamai. Jokie žodžiai neatvertų jo labiau, nei šis juokas. Tuo momentu aš pajutau jam labai skvarbų artumą, kurio niekada nei prieš, nei po, niekam nejutau. Dabar, kai noriu pajausti ir išgyventi nekaltumą, atvirumą, prisimenu jo juoką ir... kaip gaila, kad negaliu tau perteikti savo prisiminimų... esu tikras, tau patiktų šis Lama.

Kelias minutes mes tylėjome. Denis tikriausiai pasinėrė į savo prisiminimus, o aš susimasčiau apie tai, kad palaikau jo baimes – baimes prarasti vienintelį vilties gabaliuką. Iš pradžių jo pasakojimas buvo toks teigiamas, jog netgi pradėjau bijoti kokios nors banalios pabaigos. Netgi atsirado mintis pertraukti jį ir pradėti kitą pokalbį – nesinorėjo gadinti įspūdžių. Lengvai galėjau įsivaizduoti, kad viskas baigsis banaliai – pavyzdžiui, Lama jam pasakys, kad reikia tūkstantį kartų ištarti „Om mani dapme chum“ ir visi bus laimingi... Kiek kartų įsitraukiusi į prakalbas nusivildavau pabaigomis! Kiek kartų pabaigoje rasdavau tik spalvotą muilo burbulą... Tiek pažadų ir kiekvieną kartą nusivylimas. Prisimenu su kokiu susižavėjimu ir nuojauta skaičiau „Stiklo karoliukų žaidimą“ – visa knyga žadėjo pabaigoje išaiškinti Žaidimo esmę, bet galiausiai? Nieko... tai yra visiškai nieko. Tas pats buvo su Kafka... Tai lygu gražiai knygai su anspaudais, parašais, juostelėmis, įvadu, pratarme ir išvadomis, kur svarbūs žmonės rašo, jog ji labai svarbi, išmintinga, o atvertus ją, matai tik prabangų popierių su monograma ir jokio teksto. Kiek aš perskaičiau knygų apie jogą, meditaciją, psichologiją... kažkas pataria sėdėti įvairiose pozose, kažkas kažkaip ypatingai kvėpuoti, kažkas svarsto apie dievus, pasąmonę ir virš sąmonę, monadas ir dharmas ir galų gale – nieko. Geriausiu atveju mentalinė masturbacija, o blogiausiu – atvira komercija.

-   Deni, tik nesakyk man, kad reikia tūkstantį kartų ištarti „Om mani dapme chum“, gerai?

Jis nesuprasdamas įsižiopsojo į mane, sustingo nuo nuostabos, o paskui taip garsiai nusijuokė, kad net jo žirgas krūptelėjo, suprunkštojo ir atšoko į šalį.

-   Maja, dabar tu mane supranti!

Kelias atvedė mus prie nedidelio, iš aukštų uolų ant akmenų krentančio, upelio.

-   Einam į viršų, ten gražu, - Denis padėjo man nulipti nuo žirgo, mes pririšome žirgus ir upeliu nuėjome į viršų.

Man neduok pavalgyk, duok kur nors palakstyti. Lengvai šokinėti po akmenis, tarsi skraidant virš jų chaoso, atsistūmėti nuo jų, nusileidinėti ant jų, paskutinę sekundės dalį rasti atramos tašką – tikras malonumas, todėl aš labai greitai buvau viršuje ir radau patogią vietelę, kur du žolės kupstai vienas prieš kitą išsidėstė ant didelio akmens. Ant vieno iš jų aš atsisėdau.

 Lengvai šlamantis upelis teka po akmeniu ir reti purslai vos pasiekia mane. Po poros minučių atsirado Denis ir įsižiūrėjo į gretimą žolės kupstelį. Pasidarė karšta, todėl pakėliau marškinėlius ir iškišau saulės pasiilgusį pilvuką. Nuavus sportbačius išsitiesiau ir padėjau kojas Deniui ant kelių. Jis labai švelniai delnais paėmė mano pėdas, jausmingai vos, vos jas glostė, tarsi norėdamas prasisunkti pro ploną kojinių audinį. Visada jaučiu, ar žmogui pasiekiamas subtilus erotinis mėgavimasis, kai kūnai vienas kitam švelniai atsiveria, tarsi užsidengdami vualiu. Tokį subtilų erotinį mėgavimąsi neįmanoma patirti su žmogumi, kuriam nejauti švelnumo, malonios simpatijos, žavesio artimu žmogumi. Jis išauga būtent iš tokios simpatijos, yra jos pratęsimu. Su seksualiniais pojūčiais viskas kitaip, nes jie eina priešinga kryptimi – iš pradžių prisilietimas, paskui seksualinis susijaudinimas, ir tik po to visa tai gali sukelti švelnumo ir simpatijos suliepsnojimą, o gali ir nesukelti, ir jeigu jų nėra, seksas lieka tiktai mažiau ar labiau intensyviu malonumu, kuris veržiasi pratrūkti orgazmu ir palieka neaiškų pasitenkinimą ant ribos su nusivylimu. Kai tik pradėjau realizuoti savo seksualinius norus, apie jokią erotiką nebuvo kalbos, norėjosi tik kuo greičiau gauti tai, kas anksčiau buvo neprieinama – greičiau griebti ir kuo daugiau, kad galėčiau kompensuoti prarastą. Jeigu nuo ankstyvos vaikystės mūsų nemokintų, kad seksas yra „fe“, jeigu būtų galimybė glamonėtis su bendraamžiais ir bendraamžėmis, jeigu ne siaubinga aplinkinių vaikiškiems erotiniams potraukiams neapykanta, mes nebūtume tokie apimti sekso troškimu ir kartu neapykanta jam, statytume savo santykius remdamiesi simpatija ir švelnumu, o ne formų apvalumais ir pasiruošimu arba nepasiruošimu atsiduoti. Kai buvau vaikas, labai norėjau švelnumo, bet vietoj to gaudavau tik smūgius žodžiais ir rankomis.

Aš mėgaujuosi saule, o Denis tuo tarpu švelniai perrinkinėja mano kojų pirštukus, lengvai paspaudinėdamas glosto kulnus ir maloni istoma jau keliasi nuo pėdų į viršų, pakeliui kažką lengvai užgauna pilvo gilumoje, po to susilieja su trykštančiu švelnumu krūtinėje, ir patenka dar aukščiau, pavirsta kutenančiu subtiliu žavesiu gerklėje, garuoja saulės rūkana, ir eina kažkur aukščiau manęs... tai geriau nei bet koks seksas, tikrai...

-   Deni, ką pasakė Lobsangas? Aš turiu omenyje – ką iš esmės jis pasakė? Noriu žinoti esmę, pasakyk man ją. Kokia bebūtų – ji tikrai nepakeis jausmų, kuriuos sukelia tavo rankos, taigi drąsiau!

Denis lengvai sutriko, kas mane nustebino – jis man pasirodė labai patyrusiu ir atsipalaidavusiu – nejaugi man tik taip atrodė? (Gal jis išvis nekaltas dar??:))

-   Viskas ne taip paprasta... Iki šiol nesuprantu, ką jis man pasakė – tai žinoma ne esmė? Iš vienos pusės atrodo, jog jis išsireiškė konkrečiai, o iš kitos... mano galvoje netelpa, kaip visą tai gali pavirsti realybe.

-   Deni, netempk laiko, nes tuoj patrauksiu savo kojas.

Grasinimas paveikė ir Denis tęsė savo pasakojimą.

-   Stovėjau prieš jį suprasdamas, jog nieko negaliu paklausti, juk užduoti klausymą – nėra labai lengva. Įsivaizduok, kad prieš tave visažinis žmogus ir tu turi galimybę užduoti jam tik vieną klausymą – klausymą, kurio atsakymo radimui tu paskyrei visą savo paiešką, nusivylimą ir viltį. Į galvą atėjo visokie kvaili klausymai, pavyzdžiui, „kaip man atsidurti nirvanoje“ arba „kam yra budizmo mokymo esmė“, bet aš žinojau, kad visa tai tiesiog nesąmonė, visi „protingi“ žodžiai nubyrėjo kaip dulkės, jaučiau, jog negaliu jų nuoširdžiai ištarti – tai būtų melas, todėl galėjau tik pasakyti kažką paprastą – tokį paprastą, kad ir nereikėjo tarti to balsu. Buvau visiškai nusivylęs, mano gyvenimas toks tuščias, kad net neturiu ko paklausti, o kaip gi aš rasiu kelią, jeigu negaliu užduoti klausymo??

Lobsangas pakėlė ranką ir delnu padarė raminantį gestą. Po to jis užsimerkė ir minute-dvi pasėdėjo nejudėdamas ir tylėdamas. Žiūrėjau į jo veidą ir negalėjau atsitraukti. Kažkokia nematoma šviesa nušviesdavo jį iš vidaus. Jo negalima pavadinti gražiu, įprasta to žodžio prasme – jame nėra nei gražumo, nei formų proporcingumo, veido bruožai netgi šiurkštoki gal ir griežtoki, bet jie ne tokie, kokius galima pamatyti paprastų žmonių veiduose. Jo veide nėra agresijos, pretenzijos arba savimeilės šešėlio, tik ypatingas griežtumas, rimtumas, tarsi jis iš savo laivo borto žiūri į neramią jūrą ir jeigu kas nors atsitiktų, būtų pasiruošęs be dvejonių atlikti savo sunkų darbą ir plauktų per audrą. Keistai, bet tas rimtumas nebuvo niūrus, o tuo labiau susirūpinęs – jis buvo trykštantis džiaugsmu, nors iki šiol nesuprantu, kaip vienas gali derintis su kitu, ir jeigu pats nematyčiau Lobsango veido, o tik girdėčiau savo paties aprašymą, tikriausiai įsivaizduočiau visiškai ką kitą – įprastai įtemptą arba atsipalaidavusį veidą.

Atsimerkęs, Lobsangas pasakė man keistus dalykus. Jis pasakė, kad tiesa atsiveria kiekvienam, kas nuoširdžiai ieško ir žmonės nesuranda jos ne todėl, kad ji uždaryta už septynių antspaudų, o todėl, kad tik daro įvaizdį, jog ieško, iš tikrųjų ieško visiškai kažką kitą, bet nenori tuo sau prisipažinti. Jis pasakė, jog netgi tarp tibetietiškų vienuolių yra daug tokių, kurie neieško tiesos, kurie netgi meditacijos metu galvoja ar greitai pasieks nušvitimą, arba jeigu jiems nesiseks praktikoje, ar ne per vėlu bus išeiti iš vienuolyno, apsivesti ir įgyti ūkį.

Jis pasakė, jog įvykiai, atsitinkantys su paprastu žmogumi niekur neveda, esą paprastą žmogų nedomina tiesa, jį domina turtai, kitų žmonių dėmesys, įspūdžių gavimas, įvairūs ginčai, ko pasekmėje gyvenimas pavirsta pamazgine ir visi jų gyvenimo įvykiai yra tik viena iš šios pamazginės sekcijų.

Jis pasakė, kad yra būdas rasti savo kelią visose šio žodžio prasmėse – tiesioginėje ir giliausioje. Esą tam reikia „išgirsti“ ypatingą šaukimą iš vidaus ir kai tu jį „išgirsi“, su niekuo kitu nesupainiosi, niekada nenorėsi nieko kito, jis tau atrodys paslaptingu, saldžiausiu, aukščiausiu tavo gyvenime, ir būtent todėl tas šaukimas nurodinės tau kelią, jis pats taps tavo keliu, todėl, kad tu turėsi keisti savo gyvenimą tam, kad jis tavęs nepaliktų, kad „girdėtum“ jį dažniau, ir giliau, kad taptum tuo, ką jis atveria tavyje.

Jis pabrėžė, kad žodis „girdėti“ vartoja perkeltine prasme, kad kai atsiranda šis šaukimas, tu pats juo tampi, ir niekas daugiau jo negirdi – tu pats tampi tuo šaukimu.

Visą tai pasakęs jis nutilo ir klausiamai, tarsi bandydamas pajausti – kaip aš reaguoju į pasakytą - į mane žiūrėjo. Šį kartą problemų su klausymu nebuvo ir aš iš karto jį uždaviau: „Lobsangas, KAIP išgirsti šį šaukimą. Ką man daryti, ką konkrečiai reikia daryti?“

Jis linkčiojo ir pasakė, jog tam reikia tapti tyliu, labai tyliu viduje, nes kai mūsų gyvenimas triukšmauja, kai mintys, norai, negatyvios emocijos nuolatos vienos kitus keičia, tokiam triukšme neįmanoma nieko išgirsti. Kai gimsta šaukimas, jis skamba labai tyliai ir tik po ilgios praktikos jis pradeda skambėti vis garsiau ir garsiau, kol neįgys pilnavertiško skambesio, kuris pilnai tave apims, kiekvieną kūno ir sielos ląstelę, užpildys tave galingą palaiminga vibracija. Jis pasakė, kad tai, apie ką jis pasakoja, man jau pažįstama.

Nustebau dėl jo žodžių ir netgi norėjau pasakyti, kad jis klysta, kad pas mane niekada nieko tokio nebuvo ir tai, ką jis sako, aš tik intelektualiai suprantu, tik aprašymą, o ne patį to išgyvenimą. Bet Lobsangas į mane taip žiūrėjo, kad vos išsižiojęs, aš nutilau, ir man netikėtai dingtelėjo – nu žinoma, juk tai būtent TAI – tas šaukimas iš mano sapno! Lobsangas labai tiksliai išsakė tai, ko man pačiam nepavykdavo išsakyti – tai, jog tas garsas visiškai nebuvo garsu, tiesiog žodis „garsas“ labiausiai tiko ir jis buvo užpildytas tą nuostabia pilnatve, kurioje viskas egzistuoja. Tai buvo būtent šaukimas, kuris niekur nešaukia, kuris ir yra kelias. Rūkanoti prisiminimai vėl labai ryškiai išnėrė, aš viską labai aiškiai išgyvenau iš naujo ir Lobsangas nusišypsojęs linktelėjo – „matai...“

-   Ar paklausei jo kaip tapti tyliu, kaip tai padaryti? – aš buvau truputį nusivylusi išgirstu, aš ir laukiau, jog toliau jis sakys kažką panašaus į „nuramink savo protą“ arba „įsivaizduok, jog viskas šiame pasaulyje iliuzija“ arba „įsivaizduok, jog visos būtybės praeitam gyvenime buvo tavo motinomis ir pamilk visas“, po ko galima bus keltis ir važiuoti namo, juk jau laikas vakarieniauti.

Patraukiau kojas ir pradėjau siautis.

-   Žinoma paklausiau, jis pasakė – visų pirmą reikią nustoti jausti neigiamas emocijas.

-   Aga, viskas aišku...

Užrišau batų raiščius ir atsikėliau, kojos truputį nutirpo.

-   Einam Deni, jau laikas, aš truputį pavargau ir išalkau, o mums dar pusę valandos joti iki keltuvo.

Mes jojome tylėdami, kartais žirgas bėgo risčia, aš iš tikrųjų pavargau, apie nieką nesinorėjo šnekėti. Tarsi pritardamas mano nuotaikai paliko rūkas, pakibo kamuoliais virš medžių, atsidavė drėgme.

-   Sudie, snuki! – aš patapšnojau savo žirgą ir atidaviau pavadžius žirgininkui – Daugiau mes su tavimi nesusimatysime, mūsų bendra kelionė baigėsi.

Žiūrėdama į jo dideles akis aš netikėtai stipriai pajutau išsiskyrimo skausmą, užsinorėjo verkti. Aš niekada daugiau jo nepamatysiu, niekada... amžinybė skirs mus ir kada nors ji išsklaidys ir mane... kaip kvaila netikėtai pajausti išsiskyrimo su kažkokiu žirgu skausmą... o gal ne, ne kvaila, tiesiog kažkas viduj pratruko ir nenori daugiau užsitraukti.

Iki automobilio mes ėjome taip pat tylėdami. Šafi, mane pamatęs pralinksmėjo (matyt pasiilgoJ), galantiškai atidarė dureles.

-   Mem.

-   Ačiū Šafi. Deni, iki, jeigu norėsi, užeik į svečius. Gali netgi šiandien vakare, tik vėliau, norėsiu pavakarieniauti ir pasivolioti lovoje, gal netgi pamiegosiu, o apie devintą gali atvažiuoti į mano „viešbutį“, pasėdėsim, dar pašnekėsim. Šafi, juk jeigu jis paims šikarą, valtininkas ras pagal pavadinimą tavo namą?

-   Taip, mem, žinoma, tai tas pats, kaip ir mieste. Štai imk vis dėlto – Jis davė Deniui savo vizitinę kortelę.

-   Būtinai atvažiuosiu šiandien, jeigu miegosi galėsiu tave pažadinti?

-   Taip. Šafi parodysi Deniui mano kambarį.

Šafi matyt suprato, kad tarp mūsų gimsta ne tik draugiški santykiai ir sąmoksliškai pamirksėjo.

- OK, mem, kaip pasakysite.

 

<< Back

Forward >>