« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 08

...Sniegas buvo sausas ir šiurkštus, negailestingi vėjai padarė jį labai kietu. Reikia stengtis statant ant jo koją, kad kapliukų dantukai gerai užsifiksuotų. Ledkirtis girgždamas į jį įsismeigdavo, bet lengvai išslysdavo. Vakarinė Elbruso viršūne buvo panaši į draugišką, akinančiai baltą, ryškiai mėlyno dangaus fone, kalvą. Už jos užsikabino debesis ir šis idiliškas vaizdas reiškė, jog ten siautėja uraganas. Atrodė, jog viršūnė nėra labai toli – tuo momentu mus nuo jos skyrė pusantro kilometro nuolatinio savęs įveikimo, galvos skausmo, kiaurai apėmusio nuovargio, nemigos, kartaus oro ir negailestingų kalnų didybės.

Aplinkui buvo akinanti rūko pilkuma. Snigo, bet nebuvo šalta. Buvo diena, bet eiti į priekį buvo neįmanoma, todėl, padarę aklimatizacinį kopimą su kuprinėmis, turėjome 200 merų nusileisti į apačią ir pastatyti palapinę (taip sunkiai kopti aukštyn, o dabar leistis!! Tai tikras barbariškumas!). Tačiau, sudėtingiausiose kopimo vietose mes palikome virves, todėl rytoj kopimas ledine siena užims jau ne 3-4 valandas, kaip šiandien, o pusantros valandos. Mes gulėjome miegmaišiuose ir kiekvienas apie kažką galvojo. Olegą jau atakavo herpesas – jis nepakankamai pasitepė kremu nuo saulės, o šiandieninis šaltis pabaigė saulės pradėtą darbą, lūpos užtino, suskilo ir sprendžiant pagal viską jam skaudėjo. Atsiradinėjo mieguistumas, netrukus praeidavo, atrodė, jog ore kabėjo totali apatija. Palapinėje labai greitai pasidarė karšta ir aš visiškai negalėjau suprasti, kaip jaučiuosi, o tai vargino dar labiau, negu žinojimas, jog jaučiuosi blogai. Užsimerkus iš karto mačiau praėjusios dienos vaizdus... žingsnis po žingsnio beribiais, Elbruso sniegų laukais – mes einame susirišę, aš viduje... dešimt žingsnių, poilsis, dar dešimt žingsnių, poilsis... gyvenimas padalintas į gabalus po dešimt žingsnių... ant kojų sunkūs svarsčiai – plastmasiniai batai „Asolo“, šimtas žingsnių – ilgas poilsis, aš tiesiog griūnu šonu ant savo kuprinės į sniegą ir guliu taip, plačiai išsižiojus gaudau deguonim skurdų orą, širdis plaka, aš užsimerkiu, atpalaiduoju visą kūną ir mėgaujuosi kiekviena poilsio akimirka... kas gi yra – neįmanoma netgi pailsėti, pasnausti, kai tik užsimerkiu, aš vėl kopiu į viršų, o kas baisiausia – nuo šio įsivaizduojamo kopimo pavargstu nemažiau, negu nuo realaus! Krūpteliu, bandau atsikratyti nuovargio ir pagalvoti apie ką nors malonaus... akys užsimerkia... aš vėl kopiu į viršų... vaikinai kažką aptarinėja, monokliu apžiūrinėja kalną... siaubinga plyšių zona, kuri vos neįsiurbė manęs į savo nasrus – netikėtai po kojomis atsirado tuštuma, dingo sniegas, aš praradau pusiausvyrą ir nukritau į dešinę, bet ne į plyšį, o virvės palaikoma užstrigau žemyn galva sniege, rankos kažkodėl atsirado už nugaros, prispaustos sniegu, todėl negaliu numesti kuprinės, kabu ir garsiai juokiuosi – suprantu, jog vaikinai tuojau mane ištrauks, buvo visiškai nebaisu, o jau dabar... dangus tamsiai mėlynos spalvos... viskas prieš akis siūbuoja, vėl noriu nustumti toliau šiuos vaizdus ir tai dar labiau vargina, tai prakeikta kalnų lyga... kažkokie frazių fragmentai įkyriai sukasi mano galvoje ir neduoda ramybės...

-   Tu turi kažkuo užsiimti – kažkieno balsas primigtinai ištraukia iš kliedesingo snaudimo – a... tai Andrejus mane bakština. – Geriausias būdas greitai aklimatizuoti – rasti sau užsiėmimą. Pavyzdžiui, galiama pastatyti vėją sulaikančią sieną aplink palapinę (Ką??!! Nu jau ne...) arba ką nors užsiūti, arba pašnekėti, o jeigu taip gulėsi, tik labiau pavargsi – keista, bet faktas.

Nuo kiekvieno judesio šlykščiai pulsuoja skausmas galvoje, pakračiau galvą bandydama išvaryti jį ir vos nesukniaukiau nuo aštraus skausmo priepuolio.

-   Štai išgerk – Andrejus ištiesia rankoje kelias tabletes.

-   Kas tai?

-   Gerk, nebijok, tai ciano kalis, tuo palengvės...

Nejuokinga... nuskausminamieji? Išgersiu, padarau pastangų žygį, pasikeliu ant alkūnių ir miegmaišyje atsisėdu.

-   Ką tu ieškojai Meksikoje? – klausiu Olego, kad tik ką nors paklausti.

Dėmesingai žiūri į mane, tarsi studijuodamas ir staigiai pro išorinį neprieinamumą ir herpeso išpūstas lūpas pasirodo šypsena, tarytum jis pajuto, jog aš domiuosi ne iš smalsumo.

-   Žinios, kurios galėtų nuvesti už šio pasaulio ribas.

-   Kodėl būtent ten?

-   Juk tu tikriausiai skaitei Kastanedą? – kai aš įtikinamai linkčiojau, jis tęsė, - norėjau rasti magus. Galvojau, kad kai busiu tose vietose ir man pavyks sukurti intenciją, galėsiu su jais susikontaktuoti. (hm... ar viskas tvarkoj su jo galva? Reikėjo gi man į kalnus duotis, tuoj pradėsime magus ieškoti...) Bet arba mano intencija buvo per silpna, arba visi magai pasikorė, nieko nesutikau. Savaitę po savaitės aš važinėjau ta laukine ir labai nedraugiška šalimi iš vienos vietos į kitą, bet taip ir nesutikau nei vieno žmogaus, kuris nors truputį būtų susiję su magija. Pasitaikydavo tik paprasti, iki ausų panėrę kasdieniškume, žmonės. Miestuose neįmanoma buvo gyventi dėl triukšmo ir purvo, turistinėse centruose beprasmiška ir brangu, o ne miestuose, toli nuo turistų – pavojinga. Galėčiau daug pasakoti apie šias keliones, bet visa tai neturi jokios reikšmės, nes manęs nedomino tiesiog kelionė. Buvau beveik visose Kastanedos aprašytose vietose, išskyrus žinoma tų, kurių pavadinimų jis nenurodė. Gali įsivaizduoti mano nusivylimą, kai radau ten paprasčiausias vietas, paprasčiausią gyvenimą ir minias apsirūkusių turistų. Galvojau, jog buvau tam pasiruošęs, bet pasirodė, ne.

Jis trumpam nutilo, nuleido akis, tarsi jam sunku buvo tęsti ir pas mane vėl atsirado savotiška simpatija – nors ir nieko nerado, nors šios paieškos panašios į beprotiškas, vis dėlto jis ieškojo, ir ši paieška sukelia geresnį atsiliepimą negu sklandus, taikus gyvenimas, kuriame žmonija praranda savo jėgas sąlygų gerinimui ir bandymui pajausti pasitenkinimą nuo materialinių dalykų, ir taip stumia savo dienas. Išplaukė vienos mano buvusios draugės, kuri iš pradžių draugavo su manimi, lakstė kartu po kiemus ir atrodė, jog ji lygiai tokia pat, kaip ir aš, o paskui skubotai ištekėjo, ir netikėtai rado savo gyvenimo prasmę – įrengti svetainę, koridorių, virtuvę, vonią... o paskui atsikratyti savo atsibodusio vyro, bet neprarasti nei vienos lentynos, veidrodėlio, užuolaidos, vaizdas.

-   Beveik du bevaisių paieškos metų galų gale atvedė mane į vieną visiškai neįžymią vietą. Ten nebuvo nei ypatingų pastatų, nei ypatingo gamtos grožio, bet buvo kažkas, kas traukė, kaip magnetas. Mažas miestelis Meksikos šiaurėje. Važiavau pro ten ir netgi neįsiminiau pavadinimo, o kai vėliau norėjau jį sužinoti, nepavyko. Atvažiavau į tą miestą vėlų rytą, tuojau turėjo būti karšta. Papietavus šlykščioje užeigoje laksčiau po miestą. (Vis dėlto jis yra labai nepatenkintas, nusivylęs, nėra jokio paieškos džiaugsmo, greičiau tai kažkoks skaudulys). Nepaisant to, kad tvirtai nusprendžiau negrįžti, kol nerasiu to, ką ieškau, galvojau, jog laikas važiuoti namo. Šitie metai labai mane nualino, juose buvo daug apgaulės ir skausmo nuo sugriuvusių vaiduokliškų vilčių, todėl vis dažniau atsiradinėjo noras viską mesti ir tapti paprastu žmogumi. Nors nuo šitų minčių darėsi tik blogiau, negalėjau toliau tęsti savo paieškos, antra vertus negalėjau jų mesti, tai buvo lygu savižudybei.

-   Kodėl tu galvojai, kad tik ten rasi tai, ką ieškojai?

-   Mane traukė būtent ten, ten mokėsi Kastaneda.

-   Bet kai pamatei realybę, tau ir toliau atrodė, jog būtent ten tu gali kažką rasti?

-   Nežinau, kas buvo, kai pamačiau realybę, neprisimenu, arba tiesiog nenoriu prisiminti. Tikriausiai viskas susimaišė – ir viltis, ir garbės vaikymasis, ir siekimas, ir baimė prarasti paskutinę atramą, juk aš buvau tikras, jog rasiu.

-   Tai kas gi atsitiko tame mieste?

Olegas žiūrėjo į palapinės sieną, tikriausiai sverdamas – pasakoti ar ne. Jo veidas buvo labai rimtas, aš sustingau, kad netyčia nepajudinčiau jo apmąstymo svarstyklių į tylėjimo pusę. Andrejaus išvis ši tema nedomino. Iš pradžių jis vaidino, jog klauso, o dabar jau neatsispyręs mieguistumui, pusiau sėdėdamas ir juokingai išsižiojęs užmigo. Bet Olegas to netgi nepastebėjo.

-   Aš radau tai, ką ieškojau.

-   ???

-   Taip, radau, šioje dievų pamirštoje vietoje radau tai, ką taip kruopščiai ieškojau tarp senovinių griuvėsių ir paslaptingų kalnų du metus.

-   Ką gi tu radai?

-   Tu laikysi mane bepročiu.J Nors koks skirtumas... Dabar jau viskas prarasta, dabar jau nėra jokios prasmės ir nieko nepasikeis nuo to, kad laikysi mane bepročiu... Aš lėtai ėjau gatve norėdamas rasti vietą, kur galėčiau pasislėpti nuo karščio. Nesimatė jokio parko, jokios vietelės, kur galima būtų atsisėsti pavėsyje. Paskutines kelias dienas aš labai blogai miegojau, sapnavau košmarus, dažnai sėdėjau balkone ir rūkiau cigaretes... Aš užklydau į tikrą varguomenės kvartalą, galva buvo sunki ir tam tikru momentu man pasirodė, jog prarandu sąmonę, tikriausiai tai buvo saulės smūgis. Sustojau ir atsirėmiau į šiurkščią akmeninę sieną. Tarsi iš po žemės prieš mane atsirado maža, basa, murzina, sudraskytų keliukų mergytė. Ji užjaučiamai pažiūrėjo į mane savo didelėmis gražiomis akimis, ranka padarė gestą, kviečiantį eiti paskui ją. Apsvaigęs nuo triukšmo galvoje ir nieko nesuprasdamas nuėjau, sunkiai fokusuodamas žvilgsnį į jos geltoną, nešvarią suknelę. Nereikėjo ilgai eiti. Plona rankyte ji pastūmė vartelius ir aš atsiradau nedideliame sode su aukštais vaismedžiais. Kojos vos mane laikė, todėl iš karto užsinorėjo kristi į pavėsį, bet mergytė traukdama mane už rankovės vertė eiti į namus. Neprisimenu koks tai buvo namas, prisimenu tik, kad viduje buvo vėsu ir tamsu. Kai tik atsiradau prieškambaryje, galutinai apėmė silpnumas, kelioms sekundėms netgi praradau regėjimą – gal tiesiog todėl, kad atėjau iš ryškiai saulės apšviesto lauko. Mergytė kažką garsiai surėkė ir jos balsas nuaidėjo per visą namą. Pasigirdo žingsniai ir aš pajutau, kaip mane palaiko tvirtos ir malonios rankos. Mane nuvedė į kambarį, pasodino į krėslą, pasidarė lengviau ir jau galėjau apžiūrėti visą aplinką ir tą, kas mane atvedė.

Tai buvo moteris – stipri neaukšta indė arba netikra indė. Veidas buvo griežtas ir nors jame nebuvo net lengvos šypsenos, draugiškas. Ji pasodino mane ant šiaudinio čiužinio ir darkyta ispanų kalba pasakė, jog atneš vandens. Likau vienas pusiau tamsiame kambaryje, todėl atsirado išgąstis – kur gi aš randuosi? Priėjau prie lango, atidariau medines žaliuzes, bet pamačiau tik vaismedžius ir netoliese sodo sieną. Moteris labai greitai grįžo, ištiesė man šalto vandens dubenėlį ir paklausė, ką aš veikiu šiame miestely. Atsakiau, jog esu užvažiavęs tik pakeliui. Nenorėjau gąsdinti jos pasakojimais apie magų ir šamanų paieškas, jau žinojau, jog vietiniai gyventojai į klausymą „gal žinote, kur rasti šamaną?“ tiesiog mane išjuokdavo. Bet ji žinojo, jog atvažiavau būtent dėlto. Gėriau saldžiai –rūgštų vandenį ir kūnas vis labiau sunkėjo. Užsinorėjo miegoti ir ji paguldė mane ant čiužinio, kuris nors ir buvo kietokas, pasirodė labai patogiu. Dar kurį laiką aš girdėjau jos niūniuojantį arba lėtai tariantį man nesuprantama kalba balsą, kuris įsipindavo į mane ir sukeldavo saugumo jausmą. Ir netikėtai aš atsidūriau kažkokioj negyvenamojoje, tuščioje vietoje, bet tai nebuvo sapnas! Tuo sunku patikėti, bet tai tikrai nebuvo sapnas.

Andrejus suknarkė, apsivertė ant kito šono, Olegas sutriko, nutilo kelioms sekundėms ir beveik gėdingu žvilgsniu pažiūrėjęs į mane, tęsė.

-   Kelis kartus aš turėjau sąmoningus sapnus, todėl žinau, kas tai yra, bet TAI buvo kitaip, tai buvo realybė. Aš buvau toje plynėje taip pat, kaip dabar esu su tavimi. Visiškai normaliai galėjau valdyti savo kūną, galėjau viską, ką norėjau, apžiūrėti, čiupinėjau akmeningą sausą žemę, čiupinėjau save, ko tik aš nedariau, kad įsitikinčiau, jog viskas, kas vyksta – būdravimas. Nebuvo ir nėra jokių abejonių, jog tai buvo ne sapnas – jis vėl su užsidegimu tai ištarė, - nors geriau tai būtų buvęs sapnas, tuo atveju nebūtų tiek kančių, aš tiesiog grįžčiau namo ir pasistengčiau vėl tapti paprastu žmogumi... Aš ėjau ta plyne, tolumoje matėsi kalnai ir aš žinojau, jog tuoj kažkas įvyks. Man buvo baisu, juk aš taip ilgai to laukiau. Netrukus aš pamačiau mano kryptimi einantį žmogų. Likus keliems žingsniams iki jo, pagaliau galėjau jį aiškiai apžiūrėti. Tai buvo indas darbiniais rūbais, tarytum tam, kad galėtų su manimi pasišnekėti, jis trumpam atsitraukė nuo darbo, o paskuis vėl ten grįš. Jis labai arti prie manęs priėjo ir velniai griebtų – jis atrodė būtent taip, kaip aš įsivaizdavau magus iš Kastanedos knygų! Niekada nepamiršiu jo akių, tai buvo dievo akys! (Vis dėlto vaikine, tau tikrai galvoje ne viskas tvarkoj...). Jis man pasakė tik kelias frazes – „tu gali eiti su manimi ir tada tu niekada negrįši atgal, bet būtent dabar tavo tėvas miršta nuo vėžio, šalia jo nėra nieko, kas galėtų palengvinti jo kančias“. Tuo momentu mane apėmė tokia kančia, toks netikėtinas gailestis tėvui, jog aš vos neapsiverkiau. Tai buvo tikras smūgis – kaip aš galėjau eiti į priekį, jeigu mano tėvas, kuris davė man GYVENIMĄ, dabar miršta kančiose? Bet ir kaip aš galėjau atsisakyti vienintelio šanso atsilaisvinti nuo buko, pilko gyvenimo? Negalėjau padaryti pasirinkimo ir praradau savo vienintelį šansą...

Olegas nutilo ir pasidarė labai niūrus, tarsi ką tik iš naujo išgyveno visą tragediją. Aš supratau, jog jis dar niekam nepasakojo šios istorijos, aš buvau pirma, kas sužinojo apie šį sugalvotą arba nesugalvotą atvejį, bet jo kančios tikrai nebuvo sugalvotos – šios kančios trukdė jam sakyti.

-   Kai prabudau nuo šio siaubingo sudvigubėjimo, pamačiau, jog sėdžiu ant šaligatvio prie tos pačios šiurkščios sienos, o aplinkui susibūrė vietiniai vaikai. Jie tikriausiai galvojo, jog aš girtas ir juokėsi iš mano nerangumo. Ausyse spengė, visas kūnas skaudėjo, kaip po muštynių, kojos atsisakė tarnauti... Didelių pastangų dėka, pakeliui nesutikęs nei vieno galinčio padėti žmogaus, nusikrapščiau iki viešbučio. Viešbutyje pargriuvau ant lovos ir kietai užmigau. Nežinau kiek laiko miegojau, prabudau jau kitame mieste, kitame viešbutyje, kitoje lovoje. Negalėjau prisiminti, kaip čia atsidūriau. Atrodo, būdamas nesąmoningos būsenos įlipau į autobusą, o paskui gėriau alų... daug alaus... su kažkuo šnekėjau... ir kažkas mane atvežė čia. Nesusitvarkęs griebiau kuprinę ir galvotrūkčiais nulėkiau į recepciją sužinoti, kada čia atvykau. Budintysis davė man savo knygą, o tuo metu, niekšas, davė tarnui-berniukui ženklą, kad iškviestų policiją. Knygoje, kuri man nieko nesakė, prie datos pamačiau savo parašą – negalėjau nieko prisiminti. Tai mane įsiutino ir aš pradėjau nežinia ką reikalauti iš budinčiojo, jeigu ne policija, kuri tuoj pat turėjo atvažiuoti, galbūt sumuščiau jį. Išlėkęs iš viešbučio sėdau į pirmą pasitaikiusią taksi, atvažiavau į stotį ir tik tada pagalvojau – kodėl aš nusprendžiau, jog budintysis iškvietė policiją? Kažkokia begalinė fantasmagorijos ir neapgalvotų poelgių eilė... absurdiškumas, beveik beprotiškumas... daugiau niekas šioje šalyje manęs nedomino ir aš netrukus išskridau namo.

-   O tavo tėvas? Tai buvo tiesa, kad jis serga mirtina lyga?

-   Tai buvo tiesa, bet aš pavėlavau ir čia – spėjau grįžti tik minėtuves.

Išgirdus šią istoriją Olegas man pasidarė dar labiau niūrus. Buvau įsitikinusi, jog viskas, ką jis man pasakojo, buvo paprasta haliucinacija – gal Meksikoje ko nors prisivalgė, juk ten pilna visokių nuodų. Turėdama rimtas abejones dėl jo psichinės sveikatos, nusprendžiau pasikalbėti apie tai su Andrejumi, juk kopimas kalnais tai ne pasivaikščiojimas po parką, iš kurio bet kokiu momentu gali grįžti namo.

 

<< Back

Forward >>