« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 09

Per miegus išgirdau tylų bildesį ir švelnaus erotiškumo banga priminė apie Denį. Šūktelėjau, jog tuoj busiu, greitai apsirengiau ir išėjau į lauką. Denis laukė atsirėmęs į netvirtus turėklus. Šis vaikinas man tikrai patinka, norisi paimti jį už rankos ir pajausti jo pirštų prisilietimus... toks subtilus seksualinis žaidimas, kuris tikriausiai įmanomas tik pažinties pradžioje, kai tik gimsta aistra.

-   Labas Maja! – jo akyse šokinėjo tas pats velniūkštis, kaip ir pas mane pilvo apačioje – čia netoliese yra neblogas restoranas, gal norėtum pavakarieniauti?

-   Žinoma, noriu. Einame snukuti!

Išgirdęs žodį „snukuti“ jis lengvai sutriko, bet pažiūrėjęs į mano susiraukusį nuo gudrios šypsenos veiduką, įprasmino išgirstą (nebuk stabdys, priprask, jog aš nesu dama su kamelijomis).

Aš pastūmiau jį prie šikaros, mes įšokome į ją ir nuplaukėme išilgai plaukiojančių namelių, metančių į vandenį šviesas. Šitie viduje apšviesti namai-laivai panašūs į didelius pintus lempų gaubtus, kurių viduje taip lengvai pripiešiamas kažkoks pasakiškas gyvenimas. Vandens plekštelėjimas, graži, melodinga muzika tolumoje, naktinių paukščių čiulbėjimas – viskas žavi, gilios tylumos paviršių padengia ažūriniu raibumu.

Mes sėdėjome labai arti vienas kito, jaučiau jo kūną ir kvapą. Kaip gerai, kad jis niekuo nesikvepina, galėjau jausti, kaip kvepia būtent jis – saulėtai ir ramiai. Denis tarsi pajutęs mano nuotaiką, valdingai bet švelniai paėmė mane už pečių ir pritraukė prie savęs... Jokių bučinių arba kitų standartinių scenarijų, - jis tiesiog stipriai priglaudė mane prie savęs. Tai sužadino erotinių išgyvenimų suliepsnojimą, lengvai apsisuko galva ir pajutau kutenančios palaimos prošvaistes krūtinėje. Muzika, tai arti, tai toli, meilikaujančiai skamba vandenyje tarp lotosų, ypač saldžiai įsipina į šių jausmų raizginį – ji pati panaši į erotinius prisilietimus. Giliai pilvo apačioje, tyliai pulsuoja nuojauta, o nuo viršaus į apačią visame kūne srovena saldus, vos jaučiams jausmas – kaip klampus vanduo sapnuose.

-   Čia yra terasa su vaizdu į ežerą, einame?

-   Taip, būtų smagu. Einam!

Mes priplaukėme prie restorano. Žemos, minkštos kėdės panašios į šezlongus, jose galima sėdėti ir pusiau gulėti. Kiekvienas staliukas atskirtas nuo kitų kubiluose augančiai krūmais, didelė lempa skleidžia minkštą, šiltą šviesą, kuri tik truputį nustumia tamsumą. Kažkur kampe vos-vos skamba mantra ir smilksta smilkalai. Pastūmiau savo kėdę, ištiesiau kojas ir padėjau jas Deniui tarp kelių. Paėmęs mano pėdas jis pradėjo labai atvirai jas spaudinėti, glamonėti. Prisitraukiau ir mano kojos atsirado tarp jo kojų, aukščiau. Ten buvo karšta ir stangru... Žiūrėjau jam į akis ir minkštai spaudinėjau kojų pirštais... man patiko šis žaidimas (vaikine, tik nebaik)... Į galvą atėjo beprotiška mintis. Neskubėdama, atiduodama kiekvieną žodį mus jungiančiai erdvei, aš tariau:

-   Deni, o jeigu... aš paprašyčiau tave... atsegti džinsus... ištraukti penį... ir atiduoti jį mano kojytėms... ar padarytum tai?

Po mano pirštais pasidarė dar kiečiau – tikriausiai jam ten net skaudėjo nuo ankštumo. Jo kvėpavimas padažnėjo, dvejojimo sekundė, vos pastebimas žvilgsnis į šalis, dar sekundė įsitikinti, jog aplinkui mes vieni, ir net jeigu prieitų padavėjas, vis tiek nieko neįžiūrėtų kėdės gilumoje tokioje tamsumoje.

-   Tu nesupratai, aš neprašau tavęs to daryti, aš tik klausiu – ar tu tai padarytum, jeigu paprašyčiau?

Jis suprato mano žaidimą.

-   Aišku.

-   Tu jį ištrauksi ir atsiduosi mano kojytėms?

-   Ištrauksiu...

-   Nori to?

-   Noriu...

Sakydami trumpas frazes, kurių prasmė reiškė mažiau, negu pats jų tarimo faktas tokioje situacijoje, žiūrėjome vienas kitam į akis.

-   Deni, o koks jis?

-   Jis nori tavęs...

-   Aš jaučiu... jis toks kietas ir karštas... tau neskauda, juk tikriausiai spaudžia, nes džinsuose taip ankšta?

-   Truputį skauda...

-   Tu nori pabučiuoti man kojas?

-   Taip

-   Tu pabučiuosi kiekvieną pirštą? Paliesk, pažiūrėk, kokie mano pirštukai maži ir dailūs.

-   Pabučiuosiu...

-   Įsivaizduok, jeigu tu tuoj jį ištrauksi, aš griebsiu jį pirštais ... tu galėsi nebaigti?

-   ...

-   Galėsi?

-   Gal...

-   Negalėsi... Įsivaizduok – aš suspaudžiu jį savo kojomis, glamonėju, smaukau, iš vidaus atridena karšta banga, o tu nieko negali su tuo padaryti, bejėgiškai atsiduodi mėgavimuisi ir baigi, aš jaučiu, kaip tavo penis begėdiškai krūpteli, kai iš jo išsiveržia eilinis spermos lašelis... karštas... tiesiai į mano kojines...

-   Palauk... baik... nes aš jau tuoj...

Bumpt!! Atsivedėjus trenkiau kumščiu į stalą. Denis išsigandęs krūptelėjo ir vos ne pašoko nuo vietos. Kažkur kavinės viduje indai padavėjai purptelėjo kaip vištos ir iš karto nutilo.

-   Deni – patraukiau kojas, pasilenkiau į priekį ir esesininko žvilgsniu pažiūrėjau jam į akis. – pabaikime pokalbį apie tą tibetietišką Lamą. Pastatykime tašką, kad praeityje neliktų nieko nebaigto iki galo. Tu sukeli manyje simpatiją ir ne tik erotišką, todėl busiu su tavimi tiesmuka ir atvira. Sakai, paimti ir visiškai liautis jausti negatyvias emocijas... Šis patarimas man atrodo kaip absurdiškumo viršūnė – tai reiškia, jog aš turėčiau pamilti visus žmones, todėl arba tas tavo Lama mala liežuviu, arba tu kažką ne taip supratai.

Audra džinsuose akimirksniu nurimo, jis pristūmė kėdę prie stalo, sugniaužė kumščius ir padėjo juos ant stalo.

Praėjo tylumos minutė.

Antra.

-   Deni?

-   Gerai, aš papasakosiu tau šią istoriją iki galo ir kartu pagalvosime, ką visa tai reiškia.

-   A... nemoku aš kartu galvoti...

-   Maja?

-   Ką? Ką Maja? – Norėjau dar kažką tarti, gal kokį nors šiurkštumą, o gal tiesiog užsinorėjo paverkti... minutei viskas atrodė beprasmiškai, vargingai – sėdi du idiotai, seka pasakas, vienas kitam išsiverkia, o gyvenimas praeina šalia, ką besakytum... – Gerai, Deni pamiršk apie tai... Tai kas ten buvo?

Denis dar minutę įdėmiai žiūrėjo į mane, juokingai iškišęs liežuvio galiuką. Išplaukė vaizdas iš lopšelio – mažiukas rubuilis sėdi ant puoduko lygiai taip pat iškišęs liežuvio galiuką... man šalta, vėlyvas vakaras, plytelių grindys, viskas svetima... taip, viskas svetima – šį jausmą aš su pasididžiavimu nešu per savo gyvenimą – savęs, kaip visiškai svetimos, šioje varganoje lėkštėje, jausmas.

-   Išgirdęs Lobsango patarimą, pajutau suglumimą ir nusivylimą – maždaug kaip ir tu. Jeigu man tai pasakytų kažkas prie stalo kavinėje, aš tikriausiai pasielgčiau taip, kaip pasielgei tu kalnuose – atsikelčiau ir išeičiau. Bet tai man sakė žmogus, kurio pats buvimas yra gražesnis negu bet kokie žodžiai. Man aišku nepavyks perteikti tos atmosferos žodžiais, bet tas žmogus... net nežinau, kaip pasakyti – jo buvime aš jaučiau kažką labai skvarbaus, ryškaus, tam tikru momentu net užsinorėjo paverkti, prisiglausti prie jo, kaip prisiglaudžia vaikai prie motinos, bet ne dėl gailesčio sau, o dėl gilaus susižavėjimo, tarsi aš radau savo lobių salą, visa tai vyko su manimi! O aš visiškai nelinkęs sentimentaliems jausmams, neverkiu naktimis, neskaitau garsiai eilėraščių ir nedeklamuoju jų praeiviams gatvėseJ. Aš esu racionalus ir nelinkęs..., kaip tu ten sakei, burbuliuotai ir paviršutiniškai egzaltacijai, todėl man tikrai buvo neįmanoma atsisakyti to, ką jo buvimo dėka patyriau ir paaiškinti tai paprastu neišmiegojimu arba per dideliu jautrumu... Numatydamas mandagią pokalbio pabaigą, su liūdesiu pasakiau, jog mano požiūriu tai neįmanoma – pašalinti visas negatyvias emocijas, į ką jis atsakė, jog neturi reikšmės tai, ką aš galvoju, turi reikšmės tai – ar aš esu pasiruošęs užsibrėžti sau tokį tikslą ir bet kokia kaina jo siekti? Ar aš suprantu, jog ši užduotis yra gyvybiškai svarbi, jog jos neatlikus, nieko nebus, nebus jokio kelio, jokio budizmo, jokios krikščionybės, jokių nušvitimų – visiškai nieko, ar aš to nejaučiu?

-   Deni – nekantriai pertraukiau jį – gal ir svarbi ši užduotis, bet atlikti jos neįmanoma, kur tu matei žmones, kurie ją atliko?

-   Aš jo paklausiau lygiai to paties! Jis atsakė – „o kur tu matei žmones, kurie uždavė sau tokią užduotį ir stengėsi sąžiningai ar atsidavę ją atlikti. O jeigu nori matyti žmogų, kuris užsibrėžė sau tikslą ir jį pasiekė – jis prieš tave“.

-   Norėčiau pažiūrėti į jį... vis dėlto įdomu – žmogus, kuris visiškai nejaučia negatyvių emocijų... aišku jeigu tik tai ne pigus vaidinimas... O kur rasti tą Lamą, juk jis kažkur čia Indijoje, ar Nepale?

-   Jokios naudos net jeigu jis sėdėtų gretimame kambary... klausyk toliau.

Manyje sėdintis velniūkštis netikėtai pamojavo uodega, ženklu paprašiau Deni nutilti, nuleidau nuo pečių petnešėles, leidau savo suknelei lėtai nusmukti žemyn. Nuo jo žvilgsnio mano apnuoginti speneliai įsitempė ir begėdiškai stūksojo.

-   Nori paliesti?

Tyluma sakė daugiau, nei žodžiai.

- O palaižyti, pačiulpti, paglamonėti... švelniai ir stipriai sugriebti, laikyti mano krūtis savo rankose, spaudinėti ir žiūrėti man į akis - nori?

Man patinka kontrastai...

Palaukusi dar pusę minutės apsirengiau. Denis prarijęs seiles tęsė.

-   Nieko ypatingai nesitikėdamas aš paklausiau, ar aš galėčiau išmokti, tą prasmę ar kažkas galėtų mane išmokinti. Gal galėtų jis pats mane pamokinti, arba patartų, kas galėtų pamokyti? Tam, kad padaryčiau įspūdį, pasakiau, jog man atrodo, kad dideliu laipsniu jau esu laisvas nuo negatyvių emocijų, ir vadovaujant patyrusiam meistrui, tikriausia greitai pasiekčiau tikslą.

Lobsangas susimąstė ir tam tikrą laiką kažkur pro mane dėmesingai žiūrėjo: „Ateik rytoj čia pat, penktą ryto. Tau viskas paaiškės“.

Padavėjas atnešė sulčių, troškintas daržoves ir ilgai lauktą viščiuką! Penkiolika minučių mums nerūpėjo nei pokalbiai, nei erotika. Griauždami viščiuką kaip vilkai mes čiauškėme, atėminėdami vienas iš kito gardesnius kąsnelius, riaumojome ir juokėmės. Viščiukas palaipsniui užėmė jam skirtą vietą mūsų skrandžiuose, rijimo tempas lėtėjo, lėtėjo... ir sustojo. Išgėrę sultis toliau sėdėjome.

-   Ir kas buvo toliau?

Žiūrėdamas į mano nuogus kelius Denis tęsė savo pasakojimą.

-   Penktą ryto už aukštų kalnų vos, vos pradėjo matytis saulėtekis. Buvo vėsu, visiškai tylu ir neįtikėtinai gražu. Priėjau prie gompos, manęs niekas nesutiko, bet durys nebuvo užrakintos. Užlipęs į antrą aukštą atsiradau koridoriuje, kuris vedė į Lobsango kambarį. Bijojau jo nepažadinti, juk dar buvo tamsu. Padaręs porą žingsnių į priekį netikėtai supratau, kad nuo pirmo žingsnio „kažkas yra ne taip“. Iš inercijos pasistūmiau dar truputį ir sustojau – mintis, jog „kažkas ne taip“ stiprėjo. Dar niekada gyvenime nieko panašaus nebuvau patyręs. Jaučiau, jog iš tamsumos kampų mane kažkas čiupinėja negeru, sunkiu, gresiančiu man žvilgsniu. Taip, jautėsi pavojus. Aš stovėjau ir virškinau savo pojūčius. Jie labai aiškiai stiprėjo, man pasidarė visiškai negerai. Prisimenu savo nuostabą – juk dar vakar viskas čia buvo persmelkta saulės šviesos, ekstatiško nerūpestingumo, kas gi pasikeitė ir kodėl?

Padariau dar porą žingsnių ir mane persmelkė silpnas, bet aštrus, kaip adatos skausmas. Vos nesuklykiau. Dabar dingo visos abejonės. Visiškai aiškiau jutau, kad kažkas mane nekenčia. Kažkas piktas, niūrus nekenčia manęs ir visų kitų. Ta neapykanta sklido iš visur. Man pasidarė tikrai baisu, apsisukau ir padariau kelis žingsnius link išėjimo. Sustojau prie laiptų, atgavau kvapą ir pastebėjau, jog neapykanta dingo, liko tik įtempto negeranoriškumo jausmas.

Stovėjau nežinodamas ką daryti toliau. Nejaugi aš taip galėjau suklysti dėl to žmogaus? Tai nepertraukiamai sukosi mano galvoje. Kaip aš galėjau pamatyti Lobsange prašvitusią būtybę, kai aplink jį yra tokia neapykantos atmosfera? Mano galvoje atsirado įvairių siaubų vaizdai. Tikriausiai žinai, kad kartais Indijoje dingsta užsienio turistai?

-   Taip, kelis kartus mačiau skelbimus apie dingusius be žinios Indijoje.

-   Tai įvyksta čia neretai. Nors Indija ir laikoma nepavojinga ir daugelis keliauja vieni, netgi merginos, iš tikrųjų šis saugumas egzistuoja tik neapibrėžtose ribose. Main Bazare arba Tamele viskas OK, bet padaręs žingsnį į šalį, pamatysi tiesiog siaubingą lūšnyną, kur niekas negarantuoja tau saugumo. Ypač jeigu tu vartoji narkotikus... Girdėjau, jos vagia baltus žmones aukojimui dievams. Tuo metu man į galvą lindo mintys apie tai, kad Lobsangas taip pat pripažįsta kokį nors kultą, juk senovinėje tibetietiškoje „bon“ tradicijoje taip pat buvo žmonių aukavimo ritualai... o gal aš tai tiesiog sugalvojau paveiktas baimės? Lobsango vaizdą atstojo kažkas pikto, atsirado aiškus noras greičiau iš ten dingti, netgi bandžiau prisiminti – kaip atrodo vienuolyno vartai, kad susivokčiau ar galėčiau perlipti juos, jei bus užrakinti ir pabėgti?

Dar po minutės, prisiminęs vakarykščius išgyvenimus, aš vis dėlto įveikiau baimę ir pabandžiau vėl prieiti prie Lobsango durų. Viskas vėl pasikartojo. Šį kartą manyje prabudo atsakinis priešiškumas, įveikęs savo baimę ir įsidrąsinęs nusprendžiau susitikti su Lobsangu veidas į veidą, nesvarbu kas jis bebūtų – piktybinis sektantas ar išmintingas mokytojas. Padaręs dar kelis žingsnius koridoriumi, aš vėl buvau priverstas sustoti. Galva tiesiog plyšo nuo stiprių skausmo priepuolių – neapykanta, kurią jau dabar jaučiau kiekviena savo kūno ląstele, buvo labai stipri. Netgi pasilenkiau į priekį, tarsi kovodamas su parbloškiančia audra ir pasistūmiau dar kelis žingsnius į priekį. Iki Lobsango kambario durų liko keli žingsniai, bet šis atstumas pavirto amžinybe. Negalėjau padaryti nė vieno žingsnio daugiau, galvoje tvyrojo rūkas, akyse raudonos dėmės, jaučiau, kad dar truputį, ir arba numirsiu, arba prarasiu sąmonę. Skausmas ir baimė mane paralyžavo, dabar jau negalėjau išeiti – išvis negalėjau pajudėti, nes atrodė, jog nors truputį pajudėjęs iš karto numirsiu nuo kažko siaubingo. Dingo visos jėgos, jaučiau, jog mirštu nuo į mane nukreiptos neapykantos, mano kraujas tuoj užvirs.

Denio pasakojimas gniaužė kvapą, jo baimė persidavė man, mus supančioje tamsumoje pasijutau nejaukiai, lempų šviesa pasidarė grėsminga.

-   Netrukus viskas baigėsi. Tarsi viską – ir baimes, ir neapykantą, ir skausmą – iš manęs išėmė. Švelni plono šviesos srauto vėsuma užpildė mane šviežumu, grožio išgyvenimu. Atpažinau jausmų, kuriuos išgyvenau vakar bendraudamas su Lobsangu, atspalvius. Jo kambario durys atsivėrė ir aš įkritau per slenkstį vos ne į jo rankas.

-   Negali būti? Kaip gi tokia siaubinga neapykanta derinasi su laisve nuo negatyvių emocijų?

-   Kai atsigavau išgėręs šlykštaus skonio arbatos puodelį, kuriuo jis mane iš karto pavaišino, būtent tai aš jo ir paklausiau. Jo atsakymas mane šokiravo. Jis pasakė, jog visas šis siaubas, kurį aš patyriau – buvo visos mano asmeniškos negatyvios emocijos! Viskas, ką jis padarė, buvo „tik tai“, kad koridoriaus erdvę užpildė beveide jėga, kuri sustiprina viską, kas patenka į jos lauką. Jis pasakė, jog nepaisant mano įsivaizdavimų, jog esu nepikta būtybe, aš be perstojo kultivuoju didžiulį spektrą įvairiausių negatyvių emocijų. Netgi tada, kai man atrodo, jog esu visiškai laisvas, be perstojo išgyvenu šalutines fonines negatyvias emocijas – įvairias nerimų, susirūpinimo ir kitų rūšis. Aš žinoma su juo nesutikau ir pasakiau, jog nemeluoju ir visiškai sąžiningai jam tai sakiau, kad jis – išmintingas žmogus – turi matyti, jog esu sąžiningas, visiškai nepagražinu savęs, nebandau pasirodyti geresniu negu esu ir visiškai atvirai sakau, jog eidamas pas jį, buvau pozityviai nusiteikęs, jaučiau įkvėpimą, gilią simpatiją, smalsumą, nebuvo jokių šalutinių, foninių negatyvių emocijų, todėl ši siaubinga neapykanta atsirado tikrai ne iš manęs, tai buvo kažkas man svetimo ir jautėsi kaip svetima.

-   Atrodo labai įtartina, juk tu nieko nežinai apie tai, ką ir kaip jis ten „užpildė“... Ką jis tau atsakė?

-   Jis pasakė, jog tiki, kad aš iš tikrųjų taip manau, bet vis dėlto nors aš ir esu nuoširdus, aš klystu, o šis pavyzdys gali būti pamoka, įrodančia, kaip giliai žmoguje įsėdo „negatyvių emocijų“ virusas – žmogus jų visiškai nepastebi. Tuo momentu sutikau su juo, kad negatyvios emocijos tirai virusas, bet visą laiką prarasdavau šį aiškumą, kuris atrodė labai paprastu ir visada pasiekiamu.

-   Dėl viruso aš sutinku, bet visiškai neaišku, kaip su juo kovoti, jeigu dažnai netgi negali jo pastebėti.

-   Lobsangas pasakė, jog negatyvių emocijų šalinimas prasideda nuo tų, kurios yra paviršiuje, kurios akivaizdžiai apsireiškia ir jeigu šis darbas sėkmingai atliekamas, palaipsniui galima išmokti įžvelgti ir kitus plonus negatyvių emocijų sluoksnius, ir juos šalinti. Jis dar kartą pakartojo, jog jeigu manyje iš tikrųjų nebūtų negatyvių emocijų, koridoriuje įvyktų priešingas reiškinys, vietoj apykantos aš pajausčiau taip pat intensyviai kylančią palaimą.

-   Jo... Gal šis Lobsangas tikrai labai neįprastas žmogus... Tu juk man neatsakei – kur jis dabar arba nors kur jį galima būtų rasti? Aš labai noriu jį rasti!

Net nepastebėjau, kad klausantys Denio pasakojimą, neabejotinai susidomėjau Lobsangu, priešiškumas beveik visiškai dingo.

-   Deni, aš noriu jį surasti!

Kuo daugiau tai kartojau, tuo įkyresnis tapo mano noras.

-   Aš būtinai turiu jį rasti, juk tu mane jau truputi pažįsti – jeigu aš kažko noriu, aš nepasiduosiu, kol to negausiu, kol nepadarysiu visko, ką pajėgiu. Tu žinai, kur jį galima rasti?

-   Ir taip, ir ne.

-   Palik savo giliamintiškumą kitiems atvejams, arčiau reikalo ir buk paprastesnis, prašau. Aš kaip siurbėlė – įsisiurbsiu ir neatstosiu J - perkėliau savo žvilgsnį žemiau, Denis atsikvėpė ir nusijuokė.

-   Tu nesupranti, leisk man pasakyti. Atsisveikindamas Lobsangas pasakė, jog jeigu norėsiu, rasiu jį, jis man tai PRIŽADA, bet jis nenori turėti reikalų su tuščiais fantazuotojais, todėl prieš susitikdamas su juo ir prieš sugrįždami su juo prie mūsų pokalbio apie mano mokymąsi, aš turėčiau išlaikyti egzaminą. Jis susideda iš dviejų dalių ir pirma – būtent jį rasti. Lobsangas pasakė, kad rasti jį galėsiu vadovaudamasis savo noru su juos susitikti ir ženklais, kuriuos pamatysiu savo gyvenimo kelyje. Jis atsisakė pasakyti kažką labiau apibrėžto apie šiuos ženklus, pasakė tik, kad šitie ženklai apsireiškia kiekviename žmoguje, ieškančiame tiesos ir pradedančiam nuoširdžią ir negailestingą negatyvių emocijų šalinimo praktiką. Šiems ženklams atsiradus neliks abejonių dėl jų, o jeigu ir bus, tai paviršutinės ir negalinčios uždengti norų, kurie ves ieškantį toliau. Ženklai atsiradinės ir rodys kelią tik tada, kai mano gyvenimas, visos mano jėgos ir siekimas bus nukreipti į negailestingą, nekompromisinį visų negatyvių emocijų rūšių, kurias matysiu savyje, šalinimą.

-   O antra egzamino dalis?

-   Antra dalis bus tuo pačiu, ką aš patyriau koridoriuje. Jeigu aš jį rasiu ir sugebėsiu „pereiti koridorių“, tai reikš, jog mano pasiekimas vertas jo dėmesio, tada jis ir kiti jo draugai skirs tiek dėmesio ir laiko mano tolesniam mokymuisi, kiek tik reikės.

-   Tai viskas? Viskas, su kuo tu išėjai?

-   Ne visai. Mes dar pakalbėjome apie tibetietišką budizmą, buvo įdomu iš pirmų rankų, be jokių iškraipymų gauti informaciją. Mane domino, pavyzdžiui, ar tikrai kai kurie tibetietiški mokytojai iš vieno gyvenimo persikūnija į kitą. Ar galima atpažinti, kad pavyzdžiui, šis vaikas yra nepaprastas vaikas, o koks nors buvęs Lama. Jis nelabai smulkiai atsakinėjo į mano klausymus ir beveik viską, ką jis papasakojo, aš žinojau iš perskaitytų knygų, bet dabar tai tapo realesniu, labiau jaučiamu. Užsinorėjo pagyventi tarp tibetiečių kelis mėnesius ir pasimokyti tibetietiškos kalbos, kad galėčiau būti artimesnis praktikos, kurią atstovauja Lobsangas, nešėjams, bet jis pasakė, kad tai neturi prasmės, bet vis dėlto pasiūlė pagyventi Daramsale – mažame Indijos miestelyje, kur šiuo metu yra Dalaj-Lamos rezidencija ir keli tibetietiški vienuolynai. Beje, tikriausiai šiais metais ten nuvažiuosiu. Užsirašysiu į tibetietiškos kalbos kursus arba netgi nusamdysiu kurį nors vienuolį, kad būtų mano mokytoju. Iki šiol to nepadariau, nes pagal Lobsango žodžius kalbos žinojimas, norint šalinti negatyvias emocijas, visiškai nebūtinas. Jis nepasakė man smulkiai apie šios praktikos įkūrėją, pasakė tik, kad skirtingai nuo kitų tibetietiškų mokyklų, kurių įkūrėjai – Dalaj-Lama, Karmapa, Traši-Lama, Pančen-Lama ir kiti – įsikūnija Tibeto ribose, jis savo įsikūnijimuose keliauja iš vienos kultūros į kitą, ir ši praktika vadinasi „tiesiojo kelio praktika“, nes nesiremia jokiu religingumu, jokiomis doktrinomis, tik asmenine patirtimi, ir faktiškai kiekvienas žmogus gali ją naudoti, tereikia tik atkaklumo, ir jeigu jam pasisektų, savo gyvenime jis galėtų realizuoti paprastam žmogui neįmanomus gebėjimus, taip pat ir gebėjimą išlaikyti sąmonę mirties metu, po ir VIETOJ jos, gebėjimą persikūnyti arba tiesiogiai transformuotis, tuo pačiu savo patirties nepertraukiamumą; tokių žmonių gyvenimas tampa labai neįprastas ir pripildytas nuostabių išgyvenimų bei dvasios nuotykių, bet apie tai dabar kalbėti su manimi beprasmiška. Šios praktikos esmė yra tokia, kad tu gali išmokti vienus suvokimus, atsižvelgdamas į savo norus, keisti į kitus, įtvirtinti šiuos pasikeitimus. Žmogus, užsiėminėdamas praktika, šiuos procesus gali visiškai kontroliuoti, o suvokimų pasikeitimas pas paprastą žmogų įvyksta automatiškai, jis jame sąmoningai nedalyvauja. Kai apie tai galvoju, užgniaužia kvapą – kaip pasikeistų mano gyvenimas, jeigu galėčiau jausti tik tai, kas man patinka, galvoti tik apie tai, apie ką noriu galvoti, ir netgi norėti tai, ką iš tikrųjų noriu! Netgi pati sąmonės kelionės idėja yra labai žavinti.

-   O koks šio praktikos įkūrėjo, arba kaip jį vadina – patriarcho, svarbiausio Lamos – vardas? Kur jis dabar? Kaip rasti kitus šios mokyklos vienuolius? Kaip liautis jausti negatyvias emocijas, juk jeigu tai yra „mokykla“, turėtų būti kažkokios patikrintos metodikos? O kas bus kai nebejausiu negatyvių emocijų, ar nepavirsiu bejausmiu rąstu, ar jas pakeis kažkokie nauji suvokimai? Jie patys atsiras ar irgi reikės taikyti kažkokias praktikas... – tu klausei apie tai?

Klausymai tiesiog byrėjo iš manęs, net nepamačiau Denio šypsenos.

-   Žinoma, Maja, aš irgi norėjau Lobsangą užversti klausymais, bet skirtingai nuo virš mūsų kabančios begalinės nakties, mano susitikimo su juos laikas ėjo į pabaigą, nes šeštą valandą Lobsangas turėjo dalyvauti religinėje ceremonijoje. Jis pasiūlė man susikoncentruoti ties dvejais pasirinktais klausymais ir po to išsiskirti. Kiekvieną kartą prisimindamas šį momentą, jaučiu baimę, nes smalsumas galėjo mane įveikti ir paklausčiau kokią nors nesąmonę ir nesužinočiau svarbiausio.

-   O gal tai buvo irgi tam tikro pobūdžio egzaminas? Juk jeigu viską išgirdęs pradėtum klausti „ar vienuoliai gali skraidyti?“, reikštų jog tu esi tikras bukaprotis?

-   Gali būti. Aš uždaviau du klausymus. Pirmas – koks šios mokyklos įkūrėjo vardas ir ar jis dabar įsikūnijęs ir galima jį rasti. Lobsangas tarė man nieko nesakantį vardą, kad jis dabar įsikūnijęs, tai yra kažkur gyvena, kad ieškoti jį yra beprasmiška, bet galima į jį kreiptis.

-   Kaip suprasti „nieko nesakantis vardas“?

-   Jis pasakė, kad šio žmogaus vardas Bodhis, bet „bodhi“ tibetiečių kalba reiškia „prašvitusi sąmonė“, reiškia tai nėra vardas, todėl net neįsivaizduoju, kaip ieškoti žmogų su tokiu vardu – klausti „nežinote, ar čia kažkur rasčiau prašvitusią sąmonę“? J

-   O ką reiškia „į jį galima kreiptis“?

-   Neturiu supratimo, kažkaip praleidau šią frazę pro ausis.

-   O kas toliau?

-   Paprašiau, kad pasakytų, ką būtent reikia daryti, kad nejausčiau negatyvių emocijų. Tikėjausi bet ko – kad jis parodys man kokią nors jogos pozą, arba papasakos kaip reikia kvėpuoti, arba prašnibždės į ausį kokią nors mantrą, arba išvis padarys kokį nors stebuklą – bet ir šiuo atveju jis mane nustebino. Pasakė štai ką (tikiuosi aš nieko nesupainiojau): yra trys priežastys, dėl kurių žmonės jaučia negatyvias emocijas. Pirma – jie nori jas jausti. Antra – klaidingas samprotavimas. Trečia – įprotis. (Budizmas perpus sumaišytas su primityvia psichoanalize?). Todėl tam, kad nustotum jas jausti visų pirma reikia tvirtai apsiręsti, jog tu nenori jausti tam tikros negatyvios emocijos. Pakanka pradėti nuo vienos, kurios labiausiai nenori niekada daugiau jausti. Antra, reikia išnagrinėti visus klaidingus samprotavimus, kurie sako, jog tą emociją „reikia“ arba „tinka“ jausti. Pavyzdžiui, tu gali manyti, jog tavo kaimynas turi su tavimi sveikintis ir jeigu jis nepasisveikins, tu jausi nepasitenkinimą ir galvosi, jog ši tavo emocija yra „teisinga“, bet tuo tarpu tai tik tavo laisvas pasirinkimas – ką jausti, o ko ne. Ir svarbiausia trečia – būtina tiesiog perlaužti įprotį jausti tam tikrą emociją, kurios tu nenori jausti ir sukurti naują įprotį – jos nejausti. Jis pasakė, kad iš pirmo karto to padaryti nepavyks, gal nepavyks ir po šimto kartų, bet du šimtinį kartą tu pastebėsi, jog kažkas toje emocijoje pasikeitė, nes jau bus sukurtas naujas įprotis – įprotis „bandyti šalinti nenorimą emociją“, kuri jau savaime įtakos tavo gyvenimą, ji taps įtakos šaltiniu, bet skirtingai nuo kitų įpročiu, šią tu pasirinkai pats, todėl ji turi ypatingą jėgą, ypatingą „savybę“ ir stiprėdama ji galų gale atneš vaisių, ir kuo daugiau negatyvių emocijų pašalinsi iš savo gyvenimo, tuo greičiau išgirsi iš vidaus ypatingą šaukimą, pripildytą palaimos, traukianti į nežinomus išgyvenimus.

-   Jo... Tu man štai ką pasakyk – juk dar Froidas rašė apie tai, kad numalšintos negatyvios emocijos išlenda per pakaušį! Tai stresai, neurozės... iš savo patirties puikiai žinau, ką reiškia emocijų malšinimas, geriau jau jas išlieti ir nors tokiu būdu atsikratyti. Nors ne, negeriau... vienas velnias. Japonai savo firmose turi viršininkų iškamšas, kad pavaldiniai, išliedami savo pyktį, galėtų juos daužyti kumščiais, spardyti kojomis. Japonai juk ne kvailiai, jeigu jie tai sugalvojo, reiškia jie kruopščiai ištyrė šį klausymą.

-   Taip, aš sutinku ir kai visą tai išgirdau iš Lobsango, man pasirodė, jog veltui gaištu laiką. Prisiminiau vieną pažįstamą iš universiteto, kuris sužinojęs, jog aš domiuosi tibetietišku budizmu, paniekinamai paklausė: „Įdomu ko galima būtų išmokti iš tų nesiprausiančių gyvulininkų? Jie juk iki šio laiko laužus kūrena karvių mėšlu ir tame pačiame mėšlė gyvena. Tu iš vis išprotėjai, Deni, lygini šiuos šamaniškus zababonus su KULTŪRA! Getė, Šopenhaueris, Kantas, Russo... – viskas ne tai ko reikia, reiškia eisiu pabendrausiu su smirdančiais gyvulininkais... tik gerai nusiprausk grįžęs namo, nes visus baldus ištepsi“.

Lobsangas suprato mano klausymą nebaigus man jo ištarti ir atsakė, jog malšinimas ir šalinimas – du visiškai skirtingi procesai. Numalšinus emocijas tu ir toliau jas jauti, arba pradedi jausti kokią nors kitą negatyvią emociją, o pašalinęs, tu visiškai nustoji ją jausti – jos tiesiog nėra, nėra ko slėpti, tu tarsi „įšoki“ į laisvės būseną, kurioje visiškai nėra negatyvios emocijos, prisimeni save jaučiantį džiaugsmą arba švelnumą, tuo momentu jau nėra ko malšinti, ir jeigu tu viską padarai teisingai, iš karto pašalinus tu jauti ypatingą tylų džiaugsmą. Jis pasakė, jog sunkiausia įveikti ilgametį įprotį jausti negatyvią emociją, tai sunku ir gali netgi atrodyti nerealiai, bet vis dėlto tai padaryti yra įmanoma, po ko tau atsiveria Kelias... Dabar pasakyk, ką tu galvoji apie šį pasakojimą?

-   Skamba gražiai... o kas praktikoje? Tu bandei tai daryti?

-   Žinoma bandžiau... daug kartų, bet kol kas man taip ir nepavyko išgyventi tai, ką Lobsangas pavadino „tyliu džiaugsmu“. Jis pasakė, kad su niekuo nesupainiosiu šio išgyvenimo, kad tylus džiaugsmas tai ne poetiškas posakis, o tikslus suvokimo aprašymas. Geriausiu atveju man pavykdavo pasiekti būseną, kurioje nieko nevyko – nebuvo nieko pozityvaus ir nieko negatyvaus, bet ir tai man patiko, vis dėlto tai geriau, negu būti agresyviu arba nusivylusiu.

-   Tai kodėl tu toks įsitikinęs, jog tai išvis įmanoma? Nuo laiko, kai sužinojai apie šią praktiką, praėjo jau beveik metai, o tavo gyvenime dar niekas nepasikeitė...

-   Ne visai taip. Juk pasakiau, kad kažkas pasikeitė. Jaučiuosi laisvesnis, mane rečiau apima beviltiškumo ir apatijos būsenos. Dažniau pastebiu savo negatyvias emocijas situacijose, kuriose jos anksčiau egzistavo kaip savaime suprantamos ir pateisinamos – dabar aš tarsi susiduriu su jomis.

-   Tiesa sakant tai kažkokios bendros frazės, kuriomis žmonės save apgaudinėja... Aš ir pati galiu save bet kuo įtikinti, o paskui vis tiek anksčiau ar vėliau ateis prablaivėjimas, juk savo „nušvitimą“ galima tik iki tam tikro laipsnio prifantazuoti, galų gale tiesa vis ties išlis į paviršių. Man taip atsitiko ne vieną kartą – pradedu skaityti kokią nors jogos knygą... juk tu ir pats gerai viską supranti.

-   Prablaivėjimas? Ką turi omenyje?

-   Skaitai, svajoji, įsivaizduoji esą nušvitęs, džiaugsmingas, galingas, kelias dienas vaikštai apsvaigęs nuo viso to, o paskui tave užgriūna realybė ir tu vėl esi įkinkomas ir leki kaip išprotėjęs...

-   Užgriūna realybė... bet iš tikrųjų niekas neužgriūna, tai tiesiog išsireiškimo būdas, iš tikrųjų atsitinka kažkas, su kuo tu negali susidoroti. Kiek aš suprantu čia kalbama apie įpročio, kurį mes vadiname „realybe“, įveikimą, juk realios yra tik aplinkybės, o ne būtinybė jausti negatyvias emocijas. Būtent čia ir yra kabliukas, už kurio galima užsikabinti, tu tai supranti? – Deni padarė pauzę, įpylė sau sulčių – Tau įpilti?

-   Ne, nenoriu... suprantu ką?

-   Žiūrėk, įsivaizduokime, kad tu sudaužei savo stiklinę. Vienu atveju tu gali susinervinti ir nuliūsti, kitu – nusijuokti.

-   Žinoma, juk tai priklauso...

-   Būtent apie tai aš tau ir sakau! Tai priklauso! Nuo to, nuo to, nuo ano... tai reiškia, jog nėra griežto dėsningumo, kad jeigu kažkas atsitiko, turi būtinai sukelti liūdesį. Tavo reakcija priklauso nuo daugelio faktorių, bet būtent tai ir reiškia, kad iš principo yra galimybė rinktis.

-   Ir kas?

-   O tas, kad kai tave „užgriūna realybė“, tai yra irgi tam tikrų įvykių rinkinys, todėl tu gali rinktis ką jausti.

-   ...

-   Tu supranti?

-   Gerai... tai kuo baigėsi ta istorija?

-   Lobsangas atsikėlė ir aš supratau, kad mūsų pokalbis baigėsi. Jos žvilgsnis pasidarė griežtas ir truputį svetimas. Jau beveik atsisveikinęs prie išėjmo mane sulaikė. Paėmė užrašų knygelę ir pieštuką, nupiešė man ženklą ir pasakė, kad tai – tiesiojo kelio praktikos simbolis. Tada jis lengvai nusilenkė, abiem rankom paėmė mano ranką, suspaudė ją ir atsisveikino. Jo veidas įgavo griežtą, veiklų, bet kokiam sentimentalumui svetimą, grožį.

Tą pačią dieną aš palikau vienuolyną ir grįžau į Muktinatch, kur ruošiausi truputį padirbėti su tuo, ką išgirdau iš Lobsango, o po to, jeigu kiltų klausymų, pabandyčiau vėl aplankyti vienuolyną, tuo pačiu vis dėlto norėjau pasimokyti tibetiečių kalbos, bet Muktinatche sutikau vieną labai simpatišką merginą iš Islandijos (nu va, pavydas įdūrė plona adatėle, gerai būtų jį pašalinti, bet kaip?), todėl vieninteliai žodžiai tibetiečių kalba, kuriuos mes kartu išmokome, buvo „čiurčiur-dže“ – „glamonėti“, „o-dže“ – „bučiuoti“ ir „tam“ – „apkabinti“.

-   „Tam?“ J Juokingai. Rusiškai „tam“ reiškia „ten“.

Priėjo padavėjas, atnešė sąskaitą ir nurinko nuo stalo indus. Denis ištraukė pinigus... klausiamai pažiūrėjo.

-   Kažkas ne taip?

-   O tu nesiruoši mokėti už save? – jo klausymas mane užklupo.

-   Hm... ne, nu kodėl, žinoma ruošiuosi... kiek skolinga?

Denis nusišypsojo.

-   Ne, tu mane neteisingai supratai. Juk tu galvojai, kad aš sumokėsiu, ar ne?

-   Nu jo, taip – bandydama paslėpti, kad tokia smulkmena iš jo pusės man nėra maloni, kreivai nusišypsojau į atsaką. O gal pas jį mažai pinigų?...

-   Žinoma, aš sumokėsiu, tai ne problema, mane nustebino tai, kad europietiškos merginos visada pačios moka už save, net jeigu mes gertume vandenį, o jeigu aš bandyčiau sumokėti, tai būtų priimta kaip įžeidimas, kaip diskriminacija, kaip užuomina į tai, kad jos neturi kuo sumokėti, į tai, kad yra antros rūšies.

-   Kokia nesąmonė! - Man vėl pasidarė lengva ir malonu šalia jo, – aš suprantu, jeigu būtų kalbama apie dideles išlaidas... bet va taip sėdėt ir rimtai dalinti du dolerius su savo vaikinu?

-   Sutinku, bet... kaip sakė Lobsangas – įprastinis klaidingas samprotavimas sukelia merginoms įprastines negatyvias emocijasJ.

Nepastebimai susikaupė nuovargis – ar nuo ilgo pokalbio, reikalaujančio daug dėmesingumo, ar nuo visos dienos pripildytos įvairių įspūdžių. Truputį norėjosi miegoti... o gal dar truputį pabūti su Deniu.

-   Važiuosi pas mane? – jis uždavė šį klausymą labai natūraliai, net užsinorėjo skambiai ir vaikiškai nusijuokti.

-   Važiuosiu, jeigu pažadėsi, kad leisi man truputį pamiegotiJ

-   Nu jeigu tik truputįJ, - jis stipriai priglaudė mane ir iš karto dingo noras miegoti.

 

<< Back

Forward >>