« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 10


-   Mano mergyte, mažute, kaip malonu tave glamonėti. Prisimeni, kaip tibetietiškai „glamonėti“? Čiurčiudže... gražiai? Pažiūrėk į mane, noriu pamatyti tavo akis.

-   Man svaigsta galvaJ. Taip smagu voliotis lovoje, glamonėtis, jausti vienas kitą, norėti vienas kito... – tvirtai suspaudžiau jo standų penį, jis pardėjo pulsuoti mano rankoje.

Denis visu kūnu prisiglaudė prie manęs... nuojautos dejonė... Švelnios rankos... valdingos ir įkyrios, suspaudžia mano klubus, plekšnoja per užpakaliuką, lengvai glosto mano pilvuką, bet neprisiliečią nei prie spenelių, nei prie drėgnos nuo geismo putės... Malonumo kibirkštys pasipylė į visas šalis tūkstančiais fontanų, o viduje vis ryškiau užsidega liepsna, degina savo liežuviais, savo karščiu išlaižo kūną iš vidaus.

...Nori manęs? Mano visu kūnu aidi šnabždesys... Pasakyk, kad nori manęs, noriu, kad tai pasakytum... paliesk, kaip ten drėgna... vos pagaunamas prisilietimas ir suliepsnojanti akimirka... Noriu... dar, dar, liesk mane... Man patinka, jog tu nori... liežuvis paliečia mano spenelį... saldžios aistros išlenkta nugara... Dar! Mano mergytė... Dar! Labai karštas oras... kada gi pagaliau??? Lūpos apgniaužia kojų pirštelius, tai tampa nepakeliama, aš tuos užrėksiu – tavo penis tiesiog negali tapti labiau standžiu... Aš irgi tave pakankinsiu... štai taip... štai taip... kentėk... smaukysiu tave tiek, kiek norėsiu... greiti šešėlių judesiai.... Kokie skanūs tavo pirštukai... jausmingi keliukai... kokia tu visa sušlapus... su netikėta jėga praskečia mano šlaunis... visas kūnas jo reikalauja, jis labai jo noriu ir todėl gauna!

 

Žandu jaučiu Denio kvėpavimą, prabundu, dar labiau prie jo prisiglaudžiu. Kūnas prisiminė naktinę aistrą, iš pilvo gilumos į visas šalis sužaibavo geismas, toks aštrus, kad net kelis kartus konvulsyviai krūptelėjau. Ištiesiau ranką... kaip smagu... jis taip pat miega, minkštas, švelnus... aga... atrodo, jau nemiega... J. Apvertė mane ant nugaros, delnu griebė už putės – stipriai, bet ne šiurkščiai, suspaudė rankoje, maigo ją...

-   Tu vis dar šlapia, mažyle... iš karto mane užgulė, stipriai prispaudė prie lovos, neturėjau jokios galimybės priešintis.

Kartais man patinka taip žaisti. Vaikinas ima mane nepalikdamas jokios galimybės priešintis. Būtent dabar aš to ir norėjau. Apkabinau jo pečius, praskėčiau kojas... Koks jis aistringas! Pradedu priešintis, bandau nustumti jį, išslysti iš po jo, garsiai šnibždu „imk mane“, rangydamasi kaip gyvatė minkštai išsiplėšiu, bet standi jėga neįveikiamai praskečia mano lūpas, bet neįeina vidun – Denis minutei sustojo, pažvelgė man į akis, tarytum išvydo ten horizontą...

-   Nori?

-   Taip... tik neskubėk... dar lėčiau... sustok, sustok... kol kas nejudėk, palauk, nekišk giliau...

-   Gerai, judėsiu lėčiau, tiesiog noriu savo peniu tave paglamonėti, bet iš tikrųjų išdulkinčiau tave gerai, mergyt!

-   Hm-m-mJ ...Jeigu taip žiūrėsi, aš tuoj baigsiu!

-   Ką gi man su tavimi daryti, maža nepasotinama tigre... Norisi į tave žiūrėti, žiūrėti ir žiūrėti... tu tokia graži... tokia aistringa... Dar lėčiau? J

-   Deni, tai nepakeliama, tiesiog stebuklas, kad aš dar nebaigiau.

-   Aš taip pat, mano mergytė, taip pat...

-   Eime, eime, gilau, dar...

Ir vėl veržlus malonumo srautas perkerta stuburą, atkleidžia viršugalvį, kažkur aukštai sproginėja ir nubyra aistra įkaitintomis žiežirbomis, kaip saliuto salvė.

Kiek trunka šis prisilietimas prie į gabalus plėšiančios palaimos? Kelias sekundes? Minutę? Man to mažai, man to labai mažai... niekaip nepavyksta susilaikyti ten, pačiame pike. Švelnumas dar ilgai tęsiasi, bet jau ne taip ryškiai, tarsi aptrauktas matinės rūkanos... dabar norisi ilgo, švelnaus sekso... štai taip, štai taip... tiek, kiek sugebėsi... nors ir visą amžinybę...

 

-   Šiandien mano paskutinė apmokėta diena čia ir tiesa sakant nenorėčiau čia likti toliau, nors kol kas neturi supratimo, ką veikti toliau.

-   Gal važiuotum kartu š Daramsalą?

Kokia gi aš alkana! Man per mažai šių pusryčių, noriu dar.

-   Tikrai nepasotinamaJ

-   Tau juokinga, pažiūrėčiau kaip tu atrodytum, jeigu būtum tie kartu išprievartautas... naktį, ryte, dar kartą ryteJ

-   Tai ką, važiuojam?

Danguje atspindi ežeras... nuo pat ryto šviežumas... ko aš noriu? Ar aš išvis ko nors noriu? Aš nemoku norėti... skamba neįprastai – „mokėti norėti“..., taip, jau seniai pamiršau kaip reikia mokėti stipriai, galingai, džiaugsmingai norėti, pripratau prie to, kad mano noras – visiškai ne „norai“, o „užgaidos“, „kaprizai“, „kvailystės“. Net nepastebėjau to, kad į savo norus pradėjau žiūrėti, kaip į apgailėtinus trukdymus, kaip į kažką nepadoraus, beveik gėdingo, juk tai jau tęsiasi nuo pat vaikystės... ir dabar, kai ištraukiau galvą iš smaugiančios pelkės, kai aplinkui laisvė, turiu išmokti norėti iš naujo.

-   Ne Deni, man dabar mažiausiai norisi prie ko nors prisirišti. Man labai gerai su tavimi, bet taip galima apie viską pamiršti, o juk aš atvažiavau čia ne tiesiog keliauti. Manau, kad galėtume po mėnesio, antro susitikti, galbūt netgi Daramsale, bet nenoriu, kad taptume pora. Juk tu mane supranti, apie ką aš kalbu?

Kelias sekundes jo akyse mačiau liūdesį, bet tai greitai išsisklaidė.

-   Taip, suprantu. Pirmą savaitę tu nepalieki lovos ir visas pasaulis atrodo, kaip pasaka. Antrą savaitę jau po truputi atslenka pilkuma, bet tu dar vaikštai laikydamasis už rankos, o paskui netikėtai kasdienybė atsivedėjus smogia tau į galvą, tu ir toliau darai vaizdą, jog įsimylėjęs, nori visas naktis be perstojo bučiuotis, laikytis už rankos... Taip? J - jis nusijuokė, dabar aš buvau visiškai įsitikinusi, jog jis nėra nusivylęs, gal lengvai nuliūdęs.

-   Taip, būtent taip. Kaip aš norėčiau, kad viskas būtų kitaip! Kaip galvoji, ar tai įmanoma?

-    Nežinau Maja, aš irgi to norėčiau, bet tai labiau panašėja į fantaziją. Bent jau gyvenime to nemačiau.

-   Gal tai įmanoma tik su vienu vieninteliu žmogumi? Tu tiki savo „antra puse“?

-   Kaip pasakė vienas vakarų guru (ir aš su juos sutinku) – yra antroji pusė, bet deja, ji randasi pačiame tavyje.

-   Gal ir taip, bet kiekvieną kartą įsimylėdama, aš tikiu, kad ji yra. Išvis, tokio principinės vienatvės idėja mane ir traukia, ir gąsdina.

-   O gal tam, kas rado savyje antrą pusę, nebeegzistuoja vienatvė?

-   Netikiu... nenoriu tikėti, kad taip būna. Taip, vienatvės jausmas... jis gilus, jis kvėpuoja, jis pats savaime nėra niūrus ir netgi negąsdina, bet... visa tai turėtų būti kažkaip kitaip, ne taip tiesmukai, bet kaip, aš ir pati nežinau. Labai norisi tikėti kažkokiu „netikėtai“.

-   Ką tu jauti įsivaizduodama, kad likai viena ir niekad šalia tavęs nieko nebebus, tik trumpi susitikimai, jokio prisirišimo, jokių lūkesčių...

-   Žavesį ir kartu baimę.

-   Aš irgi. Ir vis dėlto baimė yra kažkur paviršiuje, kaip šašai, kurie galų gale atkrenta. Kai aš tai matau, pradedu išgyventi pasaulį, kaip stichiją ir kiekvienas mano žingsnis atsiliepia joje džiaugsmingu aidu. Supranti?

-   Manau, jog suprantu... jaučiu. Keista, bet man patinka, galvoti, jog gal niekada daugiau nesusitiksim. Ir visiškai ne todėl, kad nenoriu šio susitikimo, o todėl jog suvokiu tave, kaip stichijos apsireiškimą, kaip nelauktos laimės suliepsnojimą, o ne kaip savo boyfriendą, kuris visą laiką yra po ranka.

-   Taip, taip! Aš irgi tave suvokiu kaip stichiją, kai nežinau, kas bus toliau ir ar mes kada nors dar susitiksime. Bet vis dėlto, kur tu toliau važiuosi?

Toliau? Neturėjau supratimo, kur važiuosiu, nebuvo jokių orientyrų, jokių apibrėžtų norų. Kadangi „kultūrinės vertybės“ domino mane mažiausiai, kelrodžių patarimai man niekuo nepadėtų. Tiksliau aš žinojau tik tai, kad nenoriu daugiau likti Šri Nagare.

Akinantį ežero kūną perpus praplėšė mane vieną nugabenanti šikara. Aš spoksojau į vandens ir saulės žaidimą, kol nepradėjo skaudėti akis. Atsirėmiau į sėdynės atlošą ir iš karto užsinorėjo miegoti. Tai buvo malonus mieguistumas, primenantis man Denį... iš karto pajutau jo buvimą šalia. Atrodė, jog kai tik atsimerksiu, pamatysiu jį. Keista, bet man neatrodė, jog tai saviapgaulė arba mano fantazija, aš tikrai jutau jį šalia savęs! O gal tiksliau būtų pasakyti, jog visi mano suvokimai yra tokie pat, kaip buvo esant jam šalia? Kas gi yra išsiskyrimas? Ir kas yra „būti kartu“? Jeigu aš sėdžiu viename kambaryje su savo vaikinu ir nežiūriu į jį, ar mes esame kartu? O jeigu aš ne tik į jį nežiūriu, bet ir negalvoju apie jį, mes esame irgi kartu? O jeigu aš tiesiog dabar jaučiu, tarytum jis tikrai būtų šalia, tik nematau jo, reiškia mes esame kartu? Kur gi galima pravesti tą ribą? Reikia tik truputi pakasti, kad ten, kur visada viskas būtų aišku, atsirastų praraja...

Įlindus po šalta antklode, aš vis dar galvojau apie tai ir kuo aiškiau mačiau, jog nesuprantu, kas yra „būti kartu“, ir kas „nebūti kartu“ tuo intensyviau reiškėsi mano pasižavėjimas – tarsi tuoj, tuoj atsivers kažkas, kas apvers aukštyn kojom visus mano įsivaizdavimus apie pasaulį.

…Skambus juokas, didelės medinės supynės, žvilganti žolė ir auksiniai medžiai, debesys, kaip fantastinių paukščių sparnai, besišypsanti saulė, slėpynes žaidžiantis vėjas... Ar tai kažkada buvo? Ar tai tik sapnas? Jeigu tai sapnas, nenoriu niekada prabusti... Ir vis dėlto tai kažkada buvo, labai seniai, ankstyvoje vaikystėje... Takeliai, kuriais aš bėgioju, paslaptingai ir stebuklingai išsiraito, pakeliu galvą į viršų, didžiuliai medžiai, kaip geri milžinai, tiesia man savo letenas, lapija maudžiasi tirštoje saulės šviesoje, kuria galima paliesti pirštų galiukais...

 



<< Back Forward >>