« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 11


Beribės, žydra žole apaugusios kalvos, o virš jų – karštas pusdienio dangus, suplėšytas plaukiančių debesų. Apžvelgiau šį pasaulį, atrodė, jog egzistuoja tik man ir išgirdau pažįstamą skambesį, nežinia iš kur atsiradusį, ar iš mano galvos, ar suskambėjo visas pasaulis. Pajutau, jog prarandu pusiausvyrą, viskas aplinkui pradėjo irti ir dingti violetinėje juodumoje. Skambesys stiprėjo, visas kūnas ūžė, kaip įtempta styga, kurią vos, vos paliečia pirštai...

Aš miegu dabar? Apsidariau aplinkui, viskas atrodė aiškiai ir tvirtai, bet vis dėlto tai buvo sapnas.

-   Tai sapnas? – šūktelėjau aš, o mano balsas nuaidėjo labai toli.

-   Miegu ir nemiegu! – aš tai pasakiau, ar tik sugalvojau?

Po akimirkos prabudau, buvo tylu ir labai norėjosi gerti. Norėjau ištiesti ranką prie vandens buteliuko, bet neišėjo, ranka buvo kaip švininė. Išsigandau, pagalvojau, jog susirgau, norėjau pašaukti Šafi, bet burna neatsivėrė, atrodė, kad jos išvis nebuvo – nei liežuvio, nei lūpų, nei dantų. Supratau, kad vis dar miegu ir iš karto atsidūriau kitame sapne. Gotikinė bažnyčia su aukštomis lubomis ir spalvingais vitražais ūžė ir siūbavo nuo pamokslininko, kurio akys degė nuo aistros, balso. Drėgnas nuo ekstatiško malonumo kūnas įsisiūbuoja į griaudžiančio balso taktą ir kiekvienas judesys sukuria egzaltacijos bangas. Šambala! Šambala! – dejonių jūroje pasigirdo išvadavimo maldaujantys žodžiai.

-   Šambala! – šūktelėjau atsisėdusi lovoje, pilna entuziazmo, kad atsivėrė tolesnis kelias.

Tik po kelių minučių atsigavau nuo šio sapno. Puiku... tokiu būdu netrukus pradėsiu Atlantidos paiešką... Sapno likučiai nubyrėjo kaip dulkės ir aš supratau, jog tai buvo tik paprastas sapnas.

Šambala – tai mitas... Beje, kažkur skaičiau, jog Rerichas rado kelią į šį mitą. Rerichas, Rerichas... Rerichas gyveno Kulu slėnyje!

Greitai apsirengiau ir susiruošiau į miestą nupirkti „Lonely planet“. Denis sakė, jog miesto centre yra keli geri knygynai ir iš tikrųjų nesunkiai radau vieną iš jų.

Virš sunkių, stiklinių durų, kuriuos pastūmiau, suskambėjo kabantis varpelis. Viduje pusiau tamsu, vėsu ir ypatingai ramu – visiškai kitas pasaulis, nepanašus į ūžiantį chaosą, viešpataujanti už medinių langų žaliuzių. Iš už medinių, nedidelių durų, paslėptų tarp aukštų lentynų, kažkas išėjo ir draugiškai pasisveikino su manimi.

-   Ram?

-   Laba diena, mem!

-   Tu dirbi knygyne?

-   Taip pat ir knygyne. Tai mano brolio knygynas, aš dažnai jį pavaduoju.

-   Aišku, tai padėk man rasti kelrodį. Ruošiuosi į Kulu. Ar žinia ką nors apie tą vietovę?

-   Aišku, žinau. Tai labai graži vieta. Ten gyveno Riši ir netgi pats Krišna.

-   Puiku... O kaip ten su apgyvendinimu?

-   Ten daug viešbučių ir labai daug marihuanos.

-   Marihuana manęs nedomina.

-   Keista tai girdėti iš užsienietės, juk čia visi rūko. Visi važiuoja į Kulu, nes ten gera marihuana auga tiesiog gatvėse.

-   Reiškia ten yra viešbučiai.

-   Taip, labai daug. Galite detaliai apie tai paskaityti kelrodyje. Štai, – jis man padavė storą knygą, - aš jums parduosiu tik už 10 dolerių. Tiesa, jis nenaujas, bet naujam nepadarysiu nuolaidos.

-   OK, imu ir gal dar ką nors...

-   Kas Jus domina? Joga, medicina, astrologija, šamanizmas, psichologija, filosofija, senoviniai tekstai, Kastaneda?

-   Tu skaitei Kastanedą?

-   Ne, bet daug girdėjau iš užsieniečių.

-   Tai kodėl pats jo neperkaitysi? Neįdomu?

-   Mem, aš skaitau tik Bhagavadgytą, juk aš garbinu Krišną.

-   Aišku...

Knygų pasirinkimas buvo išties stulbinantis – jokių skaitalų, bulvarinės spaudos ar detektyvų. Visos lentynos nuo grindų iki lubų užkimštos ezoterikos, daugiausiai anglų kalbos. Neturėjau daug laiko knygų studijavimui, todėl iš visų spalvingų viršelių sužvejojau tai, kas man buvo pažįstama – kelis Kastanedo tomus vienoje knygoje ir Ramakrišnos autobiografiją su nuotraukomis.

-   Ar galėsiu šiandien nuvažiuoti į Kulu?

-   Taip, mem, tuoj nupaišysiu Jums kaip rasti autobusų stotį. Autobusai važiuoja į Kulu tris kartus per dieną. Galbūt būtent dabar tiesioginis nevažiuos, bet galima važiuoti su persėdimu Džamme, tai nesudėtinga. Iš ten tikrai važinėja tiesioginiai autobusai į Kulu.

-   Kiek laiko truks kelias?

-   Apie dvidešimt valandų.

-   O ne, tik ne tai!!! – iškilo dar gyvi prisiminimai apie trisdešimt valandų kelio į Kašmyrą, kūnas įsitempė nuo išgąsčio.

-   Kašmyras yra toli nuo viso pasaulio J. Nepasigailėsite, jeigu važiuosite į Kulu. Tai labai senovinė ir paslaptinga vieta. Ten labai, labai gražu.

-   Ram, tu ką, dirbi Krišnai? J - jis įkalbinėjo mane važiuoti į Kulu taip, kaip įkalbinėja turistus įeiti į parduotuvę.

-   Tam tikra prasme taip, memJ.

-   Nu ką gi, reiškia mane laukia dvidešimt valandų kelio!

 



<< Back Forward >>