« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 12


... Visa naktis praėjo kankinančioje būsenoje tarp būdravimo ir sapnavimo – labai norėjosi miegoti, nuovargis buvo tiesiog siaubingas, bet pilnavertiškai užmigti nepavyko. Kūnas skaudėjo tarsi esant gripui, galvą maudė netgi išgėrus stiprius nuskausminamuosius. Pilve kelis kartus atsiradinėjo spazmai, todėl su siaubu galvojau, kad tik nepaleistų vidurių, nes reikėtų išlįsti iš palapinės į speigą ir tamsumą, ir šaldyti užpakaliuką, kuriam labiausiai norėjosi būti šilumoje!

Rytas prasidėjo ryžtingai, saulė greitai sušildė orą, aš išlindau iš palapinės, bet palengvėjimo nepajutau – šaltį ir žvarbų vėją pakeitė troškinantis karštis, kvėpuoti pasidarė dar sunkiau, jaučiausi, kaip įkaitusioje keptuvėje.

Dar niekada nebuvo taip sunku išsinarplioti iš miegmaišio ir iššliaužti iš palapinės. Visiškai pamiršau, kad reikia užsidėti akinius ir pasitepti kremu nuo saulės, bet kai tik išlindau į lauką, akinanti saulė iš karto apie viską priminė.

-   Nu va, o tu vakar įsižeidei, kad aš elgiausi su tavimi, kaip su vaiku, - suburbėjo Olegas.

-   ??? Juk aš to nesakiau... ar sakiau?

-   Koks skirtumas, bet taip buvo?

Buvau įsitikinusi, jog to nesakiau, nors po takios sunkios nakties aš jau dėl nieko nebuvau tikra. Man jau nesinorėjo apie tai galvoti - prisiminimai, kaip ir visa kita, reikalavo didelių pastangų, bet baimė dėl ateinančio kopimo į kalnus su Olegu labai lengvai stiprėjo.

Sniego laukai atspindėjo saulės šviesą, kaip viena didžiulė linzė, rinkdama šilumą viename taške. Tiesiog nuostabu – nepakenčiamas karštis, o sniegas netirpsta, tikriausiai tai turi kažkokį paaiškinimą. Ore – jokio judėjimo, sustingęs snieginis-ledinis pečius, kuriame, atrodo, tuoj uždusiu. Įlindau atgal į palapinę ir iš karto atgal – viduje tikra sauna.

-   Dieve, kaip gi tai įmanoma – tokiame aukštyje, tarp sniegynų ir ledynų toks karštis!

-   Pavėsyje bus gerai – išgirdau balsą iš palapinės. – Tuoj nuimsime tentą, atidarysime palapinę ir viskas bus OK.

Iš tento vaikinai padarė nedidelę pastogę, vieną jo kraštą užkabino už palapinės, o kitą ledo varžtais įsmeigė į sniegą. Pavėsyje iš tikrųjų buvo netikėtai vėsu. Judindama ranka nuo šešėlio į saulę aš stebėjau, kaip rankai darėsi tai karšta, tai vėsu.

-   Jo, čia taip yra – Andrejus bandė užkurti primusą, nors valgyti visiškai nesinorėjo, - toks temperatūrų pavėsyje ir saulėje skirtumas sukuria daug problemų plyšių zonose, kadangi saulėje gali būti plius 80, o plyšių pavėsyje, kai nusileidi į jį, kad persikeltum į kitą pusė – minus 10, ir jeigu karštyje esi nusirengęs, tai patekęs minutei į pavėsį gali peršalti, o bronchitas dideliame aukštyje... didelė problema. Jau nekalbu apie tokią banalią situaciją, kaip įkritimas į plyšį – nors tu ir neįkrisi giliai, gal tik pusei metro, nes esi surištas, be to tave sulaikys sniegas, kuriuo plyšiai yra užkimšti, - vis tiek gali rimtai peršalti per kelias minutes kol tave ištrauks.

-   Jo, bronchitas nelabai malonus dalykas...

Andrejus sausai nusijuokė.

-   Tai apačioje bronchitas nemalonus dalykas, o čia – didelė problema ir rimtas pavojus gyvybei. Čia, aukštyje, nuo ligos pradžios iki pabaigos – para, gal dvi. O kosulys čia įveikia beveik visus ir negali nustatyti, ar tau prasideda bronchitas, ar tai tiesiog kosulys. Jeigu bronchitas – reikia nedelsiant leistis žemyn, kas, kaip tu supranti, pertraukia kopimą, bet jeigu tai tik kosulys, galima eiti toliau, bet klaidos kaina yra labai aukšta.

Pamatęs mano susirūpinusį veidą jis nusijuokė.

-   Nebijok, tokiame mažame aukštyje – iki 5000 metrų – ne taip baisu, bet peršalti vis tiek nesunku, esant tokiam dideliam temperatūrų skirtumui, todėl negalima nusirengti net karščiui.

Kopimą įsivaizdavau visiškai kitaip. Įsivaizdavau ryžtingus, įveikimo džiaugsmo perpildytus, žvaliai kertančius laiptukus lede, žmones, o iš tikrųjų... iš tikrųjų mane apėmė visiška apatija, nieko nesinorėjo, sėdėjau ant kilimėlio gulinčio ant sniego ir negalėjau net pajudėti – mažiausias judesys sukeldavo kančią. Dideli patamsinti akiniai darė pasaulį blausiu, bet be jų iš vis negalėjau žiūrėti, iš karto akino saulė, o po poros minučių galima būtų net visiškai apakti. Kadangi nebuvo vėjo, akiniai nuolatos užrasodavo, reikėjo juos nuvalyti rankomis. Iš apačios veidą dengė marlės tvarstis, kitaip viskas sudegtų ir atsirastų pūslės, todėl jaučiausi kaip skafandre ir dar orkaitėje... bendrai paėmus jaučiausi tiesiog šlykščiai.

Nusprendžiau atsisakyti pusryčių – neįmanoma nieko į save įkišti, nebent tik išgerčiau vištienos sultinį... ką ten ruošia vaikinai... ooo... kokia bjaurybė... kava... žuvų konservai...

-   Taip, štai kokia yra kalnų liga, - patapšnojo man per petį Andrejus, - nieko nesinori, iš maisto reikalaujama neįmanomo, bet nėra pasirinkimo – reikia valgyti net jeigu „nenori“, kitaip neturėsi jėgų eiti. Kimšk sau maistą, pilk vandenį, net jeigu pykins. Bet tu vis tiek šaunuolė, neverki, nesiskundi. Ir įsimink – jeigu taip sėdėsi – darysis tik dar blogiau.

-   Aš prisimenu... Bet gi ką veikti?!

-   Bet ką. Gali iš vietos į vietą nešioti kuprinę. Geriausiai, žinoma, daryti kažką naudingo, o dar geriau – pavaikščiok žemyn-aukštyn.

-   O!!! Pavaikščioti!! Tu juokauji, aš juk negaliu atsikelti...

-   Reiškia turi tik manimi tikėti. Kuo labiau kažką veiksi, tuo bus geriau. Čia niekas nepadės – arba tu pati įveikinėji savo ligą, arba ji tave įveiks. Atsikelk ir pradžiai pradėk pakuoti savo kuprinę. Po kelių dienų prasidės aklimatizacija, tau palengvės.

Perpakuodama savo kuprinę akies krašteliu aš pažiūrėjau į Olegą, - jis buvo niūrus ir netgi nežiūrėjo į mus. Vėl atsirado abejonės dėl jo adekvatumo ir naujas susirūpinimas – kaip pasikalbėti apie tai su Andrejumi, kad Olegas nieko neįtartų. Pasisukau į Andrejų ir akimis parodžiau jam, kad noriu pasikalbėti su juo nuošalėje. Jis padarė nustebusį veidą ir ruošėsi kažką pasakyti, bet aš iš karto pridėjau pirštus prie lūpų, vaizduodama nerimą ir prašymą. Nieko nesuprasdamas jis tylėdamas paėmė ledkirtį.

-   Einam, pažiūrėsime į šiandieninį sniegą. – Andrejus numetė man virvės galą ir pradėjo minti žingsnius į viršų.

Man pasirodė, jog Olegas tapo dar labiau niūrus, jis tarytum pats tai pastebėjo ir bandė įsiklausyti į savo niūrumus, nerasdamas paaiškinimo... o gal tai tik dėl mano akinių jo veidas atrodė mėlynai-žalias, o aš pasidariau įtaringa dėl savo nuovargio, galvos skausmų priepuolių ir foninio nerimo? Kaip ten bebūtų, aš vis dėlto norėjau pasikalbėti su Andrejumi, iškloti jam savo būgštavimus.

-   Tu esi tikras, kad Olegas yra psichiškai sveikas? Vakar, kai tu užmigai, jis pasakojo man apie savo keliones ir man kartais atrodė, jos jis yra nesveiko proto. Tau neatrodo, jog jam ne viskas tvarkoj?

Andrejaus veidas iškrypo nuo nepatenkintos grimasos.

-   Kokias nesąmones tu čia kalbi? Ne, aš nieko tokio nepastebiu. Kas su tavimi yra? Net tavo balsas nerviškas, trūkčiojantis. Tau tik taip atrodo. Aš Olegą gerai pažįstu, jis yra protiškai sveikesnis, negu daugelis kitų žmonių.

-   Tu jį pažinojai anksčiau! Jeigu tu tik girdėtum, ką jis man vakar sakė, o svarbiausiai – KAIP jis tai sakė. Andrejau, man baisu eiti su tokiu žmogumi toliau. Iš jo galima bet ko tikėtis.

-   Maja, paklausyk, tai tiesiog kalnų liga. Tu pavargai, tu neišsimiegojai, tu viską dabar klaidingai suvoki. Tu turi nusiraminti, kitu atveju tai su tavimi bus pavojinga toliau eiti.

-   Su manimi??? – visiškai nelauktai mane apėmė stipriausias pasipiktinimas.

-   Štai, matai, kaip neadekvačiai tu reaguoji...

-   Taip, tikrai neadekvačiai, - man pasidarė gėda dėl savo emocijų. – Bet vakar aš juk jaučiausi gerai, bet vis tiek mačiau jame beprotį.

-   Vakar tau jau prasidėdavo kalnų liga, ji visada prasideda pavakariui, todėl baikime šį pokalbį, tuo labiau, kad laikas ruoštis kilti toliau. Tuoj sušlaps sniegas ir minti bus sunkiau. Kai truputį palengvės nuo kalnų ligos, eisime miegoti 7-8 valandą vakare, o kelsimės ir eisime toliau maždaug trečia nakties, taip bus lengviau. Sniegas, prigriebtas šalčio, suformuoja kietą plutą ir ja galima eiti su kuprine neprasmengant.

-   Nejaugi jis gali būti toks tvirtas, kad išlaikys tave su kuprinę?

-   Nu... manęs gal ir ne, o tave išlaikys. Blogiausiu atveju galima numesti kuprine ir vilkti ją už virvės. Tokiame aukštyje minti taką su kiekvienu žingsniu įkrentant į sniegą iki pat... žodžiu, tai tikra kančia.

Aš įsivaizdavau, kaip mes einame vilkdami už virvės storas kuprines ir nusijuokiau – tikrai scena iš psichiatrinės ligoninės...

Mes grįžome prie palapinės. Kepurė ir dideli saulės akiniai pilnai slėpė mano išgąsdintą veidą, aš nusivyliau, nes praradau Andrejaus atramą, supratau, jog turėsiu arba reikalauti, kad visi leistumėmės, juk kelio atgal aš viena nerasiu, arba turėsiu kopti, apsinuodijusi augančiu nerimu ir kalnų liga.

 



<< Back Forward >>