« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 13


Pakilus į viršų, aš surikau ir atsimerkiau. Praėjo dar kelios akimirkos, kol nemaloni nežinomybė pavirto autobusu, šokinėjančiu Kulu slėnio tropinių miškų ir kedrų kupstais. Toli apačioje sustingo tamsiai-mėlyna upės juosta. Niekur nėra civilizacijos požymių ir jeigu nebūtų autobuso triukšmo, čia viešpatautų skaisti tyluma, trikdoma tik beprotiškai klykiančių cikadų.

Temo. Jau beveik nejaučiau nuovargio nuo labai ilgo sėdėjimo vienoje pozoje, atrodė, jog taip buvo ir bus visada ir aš jau įsitraukiau į pusiau miegančią, o kartais pusiau sąmoningą būseną, tingėjau net išlipti iš autobuso pusvalandinėms pertraukoms. Mano sėdynė buvo lengvai palenkta, atlošas užfiksuotas viela vienoje padėtyje – tai yra komfortabilus autobusas... tai koks yra „Local Bus“... net baisu įsivaizduoti. Langas sandariai neužsidarė ir skersvėjis kas valandą darėsi šaltesnis... velnias, šilta striukė liko kuprinėje, aklinai užkimštoje bagažinėje... iš sėdynės kažkodėl išlindusi siaubinga geležtė... duria man į nugarą... vėl pasinėriau į pusiau užmirštį... taip truputį šilčiau...

Eilinį kartą kažkas ištraukė mane iš regimųjų vaizdų, garsų ir minčių, kurios turėtų atvesti mane prie svarbaus atradimo, sūkurio.

-   Naggar, mem!

Kaip sunerimęs somnambulas išlipau, užsidėjau kuprinę ir sustingau kelio, bėgančio į tamsumą, viduryje. Autobusas išspjovė šlykščių, juodų degėsių bangą (jie tuoj užterš visus Himalajus) ir palikęs mane ant kelio, po švariu žvaigždėtu dangaus kupolu virš juodų kalnų juostų, nuriedėjo į naktį. Iš tamsumos išlindo juodoka, gudri fizionomija, kuri tiksliai žinojo, kur man reikia važiuoti.

-   Jums į Naggarą, mem?

-   Kas reiškia „į Naggarą“? O čia kas??

-   Dar ne Naggaras, nuo čia dar dešimt minučių važiuoti automobiliu štai tuo keliu – ranka nurodė kažkur į tamsumą.

-   Kiek?

-   Tik tai šimtas rupijų.

Mažas mikroautobusas panašus į kalėdinę eglutę – nukabinėtas mirksinčių, spalvotų lempučių, iš vidaus sklinda primityvus motyvas, panašus į kalėdinę dainelę.

-   Iš Rusijos?

-   Kaip tu atspėjai?

-   Naggare dažnai sutinkami rusai

-   O aš jau galvojau, kad man ant veido tai užrašyta.

-   Užrašyta ant veido?

-   Tai toks posakis.

-   A-a... aišku.

-   Kaip tu manai, ten šiuo metu galima išnuomoti gerą kambarį? Juk jau 9 valandos vakaro.

-   Žinoma galima, be jokių problemų. Dabar labai mažai turistų, todėl nesunku rasti.

Kam aš pradėjau šį kvailą pokalbį? Tikriausiai išvis atbukau nuo ilgo sėdėjimo autobuse... Juk aš ir taip jau viską perskaičiau kelrodyje, ir nėra jokių pagrindų nerimauti, jog gali nebūti laisvų kambarių. Nerimas – stiprus užkratas... įlenda į bet kokį plyšį... Štai jau dabar atsilyginu už tai, kad uždaviau niekingą klausymą, dabar ant mano galvos nukrito šimtai tokių kvailų klausymų, kuriuos mėgsta uždavinėti taksi vairuotojai, praeiviai ir kiti žmonėsJ. Nėra jokio noro tęsti pokalbį, bet nuo minties, kad nutraukus šį pokalbį sukelčiau neaiškią reakciją, atsiranda nesmagumas. Kai tik įsivaizduoju, jog nutilsiu, išlenda įtemptos tylos vaizdas... bet kokio velnio ji turi būti būtent įtempta? Aš sėdžiu tamsiame automobilyje ir netgi nematau vairuotojo veido, tai apie kokią įtampa čia kalbu? Koks skirtumas, kodėl mes tylime – ar todėl kad nepradėjome pokalbį, ar todėl kad aš jį nutraukiau? Vėl nerimas... kaip norėčiau jį pašalinti... – išplaukė Denio, pasakojančio apie Lobsangą, vaizdas. Bet tiesiog čia, automobilyje, naktį, pakeliui į Naggarą... tikrai ne geriausia vieta praktikuoti... o iš tikrųjų kodėl tai negeriausia vietą? O kokia vieta būrų geresnė?? Iš kur aš išvis galėčiau žinoti, kuri vieta yra gera, o kuri netinkama? Tikriausiai reikia bandyti šalinti nerimą nepriklausomai nuo nieko... ne malšinti, o būtent šalinti, skirtumas lygtai suprantamas: numalšinti – reiškia įsivaizduoti, jog nieko nejaučiu, apgaudinėti save, o pašalinti – tikrai nustoti jausti ... pradėti jausti kažką kito – švelnumą, džiaugsmą... nustoti jausti... pradėti jausti... kaip? Kam aš čia galėčiau jausti švelnumą??

Minčių eiga – kaip traktoriaus vėžės – tuoj pasakysiu jam „aš nemėgstu pasakoti apie save, aš išvis dabar nenoriu kalbėti“, jis, žinoma, įsižeis, nors ir neparodys to man, o pas mane, aišku, vėl atsiras priežastis augti nerimui... atsiras priežastis... štai aš įsivaizduoju, kad tai sakau ir tikrai – nerimas stiprėja... bet kodėl? Ką būtent aš vadinu nerimo „priežastimi“? Sakykime, taksi vairuotojas taps agresyvus (bet kad tai būtų Indijoje - nelabai tikėtinas spėliojimas), tarkime, jis nuveš mane kur nors ne ten (tik todėl, kad aš su juo nebendravau?.. ne), ne, kažkas čia ne taip, aš neteisingai galvoju. Jeigu dėl mano veiksmų gali įvykti kažkokios problemos, reiškia tai yra motyvas apgalvoti šių veiksmų prasmingumą, o kur čia nerimo priežastys? O gal aš nerimauju todėl, kad mano noro jėga įveikia argumentų „prieš“ jo realizaciją jėgą ir aš gaunu nenorimus rezultatus, bet jeigu aš juos ir gausiu – kam nerimauti? Turėsiu išspręsti problemą, o ne nerimauti... ne aš vėl kažkur grybauju.

Mintys šokinėja, kaip mūsų mikroautobusas važiuodamas į viršų per kupstus, tarp karančių uolų ir krūmų. Staigiai tarsi žaibas – košmaras, juk per tą laiką, kol vaidinau filosofą, aš visiškai pamiršau apie taksi vairuotoją, jis jau seniai suprato, kad aš jo neklausau ir pats nutilo. Reiškia – būtent čia ir yra tai, už ko galima užsikabinti! Kad tik vėl neįkrisčiau į bukumą, neprarasčiau šios aiškumo kibirkšties. Dar pakartosiu – visą tą laiką, kol taksistas su manimi kalbėjo, aš tylėjau ir nekreipiau į jį jokio dėmesio. Tuo metu aš galėjau jausti nerimą. Galėjau. Turėjau motyvus. Iš kitos pusės aš jo nejutau, bet tik todėl, kad buvau paskendusi savo mintyse. Esmė... tuoj pagausiu esmę – galėjau jausti... aga – ne tik „galėjau“ jausti nerimą, o dar ir TURĖJAU TAM MOTYVUS, bet vis dėlto – nejutau. Reiškia visi šitie motyvai, priežastys – tikra nesąmonė. Motyvus sukelia pats nerimas, o ne tam tikri apibrėžti dėsningumai, jo apsireiškimo neišvengiamumai... kažkas tame yra... greičiau į lovą... su Deniu... aptarčiau visas galimybes ir motyvus... motyvus... paimčiau jį arčiau motyvų... stipriau apkabinčiau... kad pritvinktų, įsitemptų, užpildytų visą burną...

-   Mem, atvažiavome!

Krūptelėjau, siaubas... kur gi mane vėl atnešė... ne, tokioje būsenoje nieko nesugalvosiu, reikia pamiegoti.

Reiškia atvažiavome. Ir puiku. Ištraukiu kuprinę. Ne, ne, neliesk, aš pati... imk savo šimtą rupijų... patenkintas... reiškia iš tikrųjų tai verta tik penkiasdešimties, o gal netgi trisdešimties... Vėl galvoju – negaliu prarasti aiškumo – reikia jį padaryti akivaizdžiu, skaidriai aiškiu. Beje, juk begalvodama aš nejutau nerimo... būtent tame ir esmė – nejutau nerimo. Nešalinau jo, bet ir nejutau – nebuvo ko šalinti, reiškia galima daryti prielaidą, jog...

- Labas vakaras, mem, Jums reikalingas kambarys? – išgirdau menedžerio, stovinčio svečių namų prieangyje, klausymą. Svečių namai taip pat papuošti, kaip kalėdinė eglutė... gal pas juos ištisus metus Kalėdos?

- Taip, reikalingas kambarys – imu kuprinę ir einu į vidų. – Kur?

- Jus ilgam Naggare?

- Labai pavargau autobuse, todėl dabar negaliu atsakinėti į tokius klausymus. Atleisk...

Įsibrovė kažkoks „atleisk“... Netgi ne įsibrovė, o pats ištrūko iš burnos, juk aš visiškai nesiruošiau atsiprašinėti. Matyt, nesmagumas tuo metu pasiekė apogėjų ir tam tikram momentui mane apakino... Nuo šio „atleisk“ pasijutau dar labiau buka ir pavargusi. Reikia kuo greičiau pamiršti apie autobusą, vairuotoją, nešviežius rūbus, išsimaudyti po karštu dušu (tikiuosi čia yra karštas vanduo?) ir tam tiktą laiką apie nieką negalvoti...

-   Yra karštas vanduo?

-   Žinoma, mem. Įjunkite šildytuvą ir po penkių minučių galėsite maudytis.

Puiku... tuoj išsimaudysiu ir apie nieką negalvosiu... miegosiu... Ne, būtent to ir negalima sau leisti. Padedu kuprinę ant grindų, atsisėdu ant blausiai apšviestos lovos, pradedu toliau galvoti. Taigi. Galima padaryti prielaidą, jog „šalinti“ negatyvią emociją – reiškia atsidurti tokioje padėtyje, kurioje tiesiog nebus ko šalinti, tai reiškia, būsenoje, kai jos išvis nėra. Tai ir bus būtent „šalinimas“ – čia ji yra, čia jos nėra. Bet kaip tai padaryti? Juk aš nesu jogas, aš negaliu pagal užsakymą įsitraukti į kokią nors mintį ir pamiršti apie negatyvią emociją. Bet dabar sugebėjau... taip... bet kitą kartą nesugebėsiu... kaip tai padaryti? Kaip padaryti tai, ką jau sugebėjau padaryti... juk dabar reikia tai padaryti „pagal užsakymą“.

Dar kelias minutes prasėdėjau bevaisiškai nagrinėdama šį klausymą ir supratau, kad tuoj užmigsiu, iš paskutiniųjų jėgų nusirengiau, palindau po dušu ir pargriuvau į lovą. Mirksinčiais blykstelėjimais nudūmė į užmarštį klausymas: „kaip padaryti tai pagal savo norą“, „kaip tai padaryti“...

 



<< Back Forward >>