« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 14

Malonu prabusti šilumoje, po švelniais saulės spinduliais, niekur neskubėti. Šiandien norėčiau tiesiog pavaikščioti, pasėdėti po medžiu su užrašų knygele, pasišildyti saulėje, užrašyti viską, ką prisimenu iš pokalbio su Deniu, savo mintis dėl tiesiojo kelio praktikos, apie kurią niekada anksčiau nebuvau nieko skaičius. Beje, o kodėl? Gal tai slapta praktika? Man patiko susieti su paslaptimi, tuo labiau su dvasinės praktikos paslaptimi, norėjosi galvoti, jog apie šią praktiką nieko anksčiau negirdėjau tik todėl, kad ji nepasiekiama paprastiems mirtingiesiems... Sėdėjau po išsišakojusia pušimi, su tuščia užrašu knygele, stačiom ausim ir beveik lėlės akimis, ir svajojau apie mistinius ritualus, pasišventimus ir šventos dvasios malones.

Velnias! Juk saldžiose svajonėse galima praleisti visą gyvenimą! Vaikystėje kiekvieną dieną prieš užmigdama labai ilgai svajodavau ir nors tai buvo svajones apie visokias nesąmones, tai padėdavo įkristi į užmarštį ir jausti malonumą, nes visą kitą laiką aš turėjau daryti ne tai, ką norėjau. Šitos pareigos kabėjo virš manęs kaip švininiai debesys, pro kuriuos neprasiskverbdavo tikras džiaugsmas. Aš net dabar jaučiu šį kartų švino skonį.... o iš kur aš žinau jo skonį?... a... prie upės su vaikinais deginome laužą ir lydėme šviną iš akumuliatorių... užpili į kūgišką spragą plytoje, išeina sunki piramidė, karšta, tepasi, karčios rankos... spiegiantis motinos balsas ausyse: „Ką tu, mergaitė, darai šitų berniukų draugijoje? Kas tai per berniukai... Kodėl tu nedraugauji su kuo nors...“. Bet mano svajonės nė per plauką nekeitė mano gyvenimo – niūrius ir nuobodžius šiokiadienius keitė bjaurūs siamo dvyniai - savaitgaliai, po kurių vėl prasideda tie patys šiokiadieniai.

Ši požemio tamsybė, kurioje praėjo didesnė mokyklos laikų gyvenimo dalis, - negatyvios emocijos ar kažkas kito? Nejaugi TAI galima buvo pašalinti? Dabar to nėra, bet nejau aš dabar gyvenu visu pajėgumu? Vienareikšmiškai ne. Po tamsybės atsirado pilkuma, keičianti savo atspalvius priklausomai nuo metų laiko, oro ir mechaniškų susidėjusių aplinkybių. Vasarą ji šviesėja ir leidžia po šilta saule arba vakaro vėsumoje užsimiršti, žiemą tampa įkyri ir netgi grėsminga, ir dažnai persiformuoja į apatišką žieminę depresiją. Ir kiek galima taip gyventi... bet juk visi jie kažkaip gali, gyvena, tempia gumą... bet manęs toks gyvenimas kategoriškai netenkina, aš noriu jį keisti tiesiog dabar. Bet ką gi daryti? Tiesiog dabar pas mane nėra jokių negatyvių emocijų, reiškia nėra ko šalinti... OK, taip ir užrašysiu – „nėra negatyvių emocijų... blogiausiu atveju aš jų nepastebiu. Kol kas nematau, ką galėčiau tiesiog dabar šalinti“. Peržiūrėjau savo užrašą... Nieko gero.

Bet vis dėlto, sprendimas užrašinėti visas mintis ir įvykius, susijusius su mano paiešką, netikėtai sukėlė šaunų džiaugsmą, tokį ryškų, jog užsinorėjo pašokti ir kažkur bėgti, kažką skubiai atlikti – gal netgi užlipti ant šios aukštos pušies, išsišakojusios Himalajų danguje, arba bėgti penkis kilometrus žaliais, spirale kylančiais į kalnus takais... Taip aš pradėjau rašyti savo praktikos dienoraštį.

Ilgiau sėdėti nenorėjau todėl pagaliau nusprendžiau aplankyti Rerichų namą-muziejų. Prie įėjimo mane sutiko labai sena, bet žvali senutė, kuri, tikriausia, viskam čia vadovavo. Jos aštrus, bet nesunkus žvilgsnis sukėlė diskomfortą ir tuo pačiu smalsumą. Nė karto nenusišypsojusi ji parodė man į antrą aukštą vedančius laiptus. Tikrai griežta prižiūrėtoja... Bet man ji patiko – visiškai nepanaši į senę. Nepaisant gilių raukšlių, joje nebuvo nieko, kas sietų ja su jaunesnio amžiaus žmonėmis – susidarė įspūdis, jog visą gyvenimą ji atrodė būtent taip, kaip dabar. Užsinorėjo su ja pabendrauti, bet jį jau įėjo į namą ir uždarė duris. Smalsumas stūmė mane į priekį, priėjau taip arti durų, kad net pajutau jos kvapą – sunkaus medžio kvapas, kuris masonų metų pasidaro drėgnas, tamsus ir lengvai švitintis, o nuo aistringos kalnų saulės – šiltas ir išblukęs.

Lengvai pabeldžiau į duris, niekas neatsiliepė, todėl pabeldžiau dar kartą, atkakliau. Vėl nebuvo atsakymo.

-   Ko norite, miss?

Krūptelėjus nuo netikėtumo, tarsi mane užklupo darant tai, ko negalima daryti, atsigręžiau. Prieš mane stovėjo pagyvenęs vyras, iš karto supratau, kad jis irgi čia gyvena. Skirtingai nuo paslaptingos moters jis lengvai šypsojosi, todėl pagalvojau, jog su juo tikrai rasiu bendrą kalbą.

- Čia ką tik įėjo moteris, sena moteris. Gal galėtumėte ją pakviesti?

- Ne, nemanau, kad galiu ją pakviesti.

- Kodėl?

- Šiuo metu ji įprastai būna užimta ir aš niekad jai netrukdau.

- Ji yra šio namo prižiūrėtoja?

Jis kažkodėl susijuokė.

-   Kažkas panašaus, bet tai neturi reikšmės... Miss, dabar negalima eiti į namo vidų, todėl eikite į antrą aukštą į balkoną ir žiūrėkite į vidų per langus, o paskui galite apžiūrėti paveikslus štai čia – jis parodė ranka į kairę namo pusę ir supratau, jog nepaisant savo draugiškumo, jis nenusiteikęs pokalbiui, tuo labiau apie namo prižiūrėtoją.

Truputį nusivylusi aš nupėdinau į antrą aukštą ir su nuostaba aptikau ten turistus, ratais slankiojančius po balkoną, limpančius prie langų, išteptų pirštų iš viso pasaulio atspaudų. Aš irgi priėjau prie lango, per kurį vos galima buvo įžiūrėti pusiau tamsų, jokio įspūdžio nedarantį kambarį. Prieinu prie kito lango ir matau dar vieną kambarį... stalas... kėdės... indauja... Kam aš tai darau? Lėtai einu per balkoną, suku už kampo – apačioje, mažame kiemelyje, po aukštu medžiu stovi akmeninės indiškų dievų figūrėlės, papuoštos oranžiniais žiedais ir raudona ritualine pudra. Vyras, su kuriuo ką tik šnekėjau, specialia šluota iššluoja šiukšles iš po aptvaro, pataiso smilkančius aštraus, pernelyg malonaus kvapo, kuris vis dėlto man patiko ir netgi sukėlė kažkokius neaiškius, liūdnus prisiminimus, smilkalus.

Užsinorėjo prieiti arčiau tos vietos, todėl nusileidau į apačią. Prižiūrėtojas (kulto tarnas?) pajuto mano buvimą, atsisuko ir tam tikrą laiką žiūrėjo tylėdamas, tarsi galvojo – kalbėti su mani ar ne. Keista, bet jo žvilgsnis keitėsi tiesiog akyse – iš pradžių svetimai mandagus ir netgi bukas, po to visiškai patrauklus, man net pasirodė, kad jeigu ilgiau žiūrėčiau jam į akis, sužinočiau kažką, kas negalėtų būti perteikta kitu būdu.

-   Tu atėjai ne fotografuoti?

-   Ne, man tiesiog užsinorėjo ateiti čia arčiau.

-   Kodėl nežiūrėjai į kambarius?

-   O kas juose įdomaus?

Jis nusijuokė.

-   NežinauJ, bet kiekvieną dieną čia ateina žmonės, daug žmonių ir žiūri pro langus į kambarius. Kai kurie ateina netgi ne po vieną kartą. Nesuprantu, kam jie tai daro? Koks skirtumas, kaip pas kažką stovėjo kėdė arba naktipuodis?

Jis visiškai neblogai kalba angliškai, panašu, jog dabar labiau nusiteikęs pokalbiui, negu prieš penkias minutes. Tikriausiai jam padarė įspūdį mano neįprastas elgesys – pagalvojau ir pasijutau svarbia persona, pasipūtusia varle, nepastebinčia nieko išskyrus įspūdžių, kuriuos sukelia kitiems žmonėms. Visiškai nemaloni, bukinanti būsena, tai kodėl ji mane traukia? Nutraukiau nuo savęs varlės odą ir vėl tapau maža, smalsia mergaite.

-   Tiksliai, aš irgi kelis kartus pažiūrėjau pro langą ir supratau, kad tai tikra kvailystė.

-   O jie tau patinka? – nukreipė mano dėmesį į akmeninius dievus.

-    Nežinau, kas būtent, bet kažkas šioje vietoje man patinka. Tai kažkas neaiškaus, kol kas negaliu to apibrėžti žodžiais.

-   Šioje vietoje yra buvimas, - jis pabrėžė žodi „buvimas“, bet aš nesupratau, ką būtent jis turėjo omenyje, tai sakydamas.

-   Buvimas?

-   Jie gyvi, - jis pasakė tai taip paprastai o tuo pačiu taip jausmingai, kad man pasidarė nejauku.

-   Kas?

Lengvu galvos mostu parodė į akmeninius dievus, bet tai padarė taip, kad buvau įsitikinusi: jis bando rodyti į juos nepastebimai, tarsi bijodamas, jog gali sukelti jų nepasitenkinimą, dėlto, kad kalba su žmogumi, kuris nesupranta, jog jie gyvi.

Nežinojau, kaip turiu reaguoti. Jis nepanašus į beprotį arba religinį fanatiką, bet aišku, jokiu būdu netgi trumpam negalėjau įsivaizduoti, jog šios senos, primityvios, kai kur nubirusios statulos – gyvos.

-   Aš pats girdėjau, kaip jos kalba – tęsė jis nepertraukiamai žiūrėdamas į mane.

-   Apie ką gi jos kalbėjo?

-   Tu netiki, taip? – šyptelėjo jis.

-   Ne, netikiu, Netikiu ne todėl, kad netikiu būtent tau, o todėl, kad aš išvis nesu religinga, ir kol savo akimis nepamatysiu, kaip jos kalba, nepatikėsiu. Negalėsiu patikėti, supranti? J

Jis pažiūrėjo į mane su gailesčiu, kaip į kurčią arba aklą.

-   Tam, kad tai išgirstum ar pamatytum, neužtenka tiesiog žiūrėti ir klausyti.

-   O ko gi tam reikia dar?

-   Reikia atverti savo širdį ir patikėti. Ne tik patikėti, o pamilti juos labiau negu savo giminaičius ir draugus. (juokingas... pamilti labiau nei giminaičius...).

-   Tu tikrai matei, kaip jos kalba ar tu tik tuo tiki?

-   Aš mačiau, bet vis tiek mano žodžiai yra tau tuščiais. Žmonės iš vakarų visada nori įrodymų, o kaip aš galėčiau tau tai įrodyti? Jeigu tu jaustum tą meilę joms, kurią jaučiu aš, neturėtum jokių abejonių. Tu matai akmenines statulas, o aš matau gyvą dvasią. Tu pripratai gyvame matyti tai, kas juda, kalba, juokiasi ir, deja, pripratai nematyti gyvo viskam kitam. Aš mokinuosi matyti gyvą dvasią ten, kur man pavyksta tai įžvelgti, ir jeigu tai žmogus - reiškia tai žmogus, jeigu tai akmuo – reiškia tai akmuo. Kaip galima riboti Dievą jo apsireiškimuose? Jeigu jam užteko išminties sukurti šį pasaulį, reiškia šios išminties užteks ir tam, kad rodytų save jį mylinčiai širdžiai visuose savo kūriniuose.

-   Skaičiau apie tai knygoje apie Ramakrišną.

-   Taip, - jo akys aistringai sužibo, - Ramakrišna buvo mylimiausias motinos Kali vaikas. Ji apsireikšdavo jam, kai tik jis to norėjo. Jis matė ją visur, nes mylėjo ją taip aistringai, jog kelis metus visiškai nemiegojo. Kai jis nejautė jos buvimo, krisdavo ant žemės ir trynė savo veidą iki kraujo, maldaudamas ją sugrįžti. Jis mylėjo ją taip aistringai, jog ji ateidavo pas jį ne kaip galvas kertantis demonas, o kaip motina, kuri žaidžia su savo mylimiausiu vaiku. Nejaugi tu netiki, kad iš tikrųjų taip buvo?

-   Nežinau... Skaitydama apie Ramakrišną ir Kali aš verkiau nuo mane perpildytų jausmų. Visa tai buvo labai gyvai ir ryškiai aprašyta... ir vis dėlto akmuo man yra tik akmeniu.

-   Tai reiškia tik vieną iš dviejų – arba dar neatėjo laikas, kai dievai norės tau apsireikšti, arba tavo meilės jėga yra labai menka.

-   Bet juk taip gali praeiti visas gyvenimas!!!

-   Tyliau, tyliauJ. Tu galvoji, kad šio Susitikimo laukimas – tuščias laiko gaišimas? Ne, tai yra kažkas ypatingo. Šis laukimas – malda, į kurią tu įdedi visą savo širdį. Ką bedaryčiau, aš galvoju apie Ją, ... apie Kali. Kaip įsimylėjusi mergina – plauna indus, verda pietus, kalba su kaimyne, bet nei sekundei neužmiršta savo mylimojo.

-   Bet kaip aš galiu galvoti apie tą, kurio nė karto nemačiau? Reiškia aš turiu mylėti vaizdą?

-   Ne, iš pradžių tu tiesiog turi patikėti, jog dievai egzistuoja – taip pat, kaip ir egzistuoja žmonės. Nežinau iš kur jie ateina ir kur išeina, bet aš tikiu, jog jie įkūnija meilę, žinias, grožį, aistrą, įkvėpimą... – viską, kas yra vertingiausia, ką tik aš galiu įsivaizduoti, o gal ir tūkstantį kartų daugiau, todėl, kad aš esu tik mažas žmogelis ir negaliu savyje patalpinti viso to, ką Jie laiko savyje. Jeigu tavo tikėjimas bus pakankamai stiprus ir atkaklus, vieną rytą tu prabusi, pradėsi daryti savo įprastus darbus, atsigręši ir pamatysi dievą, kurį garbinai visą savo gyvenimą iki pat šios dienos.

-   Su tavimi tai atsitiko?

Tylėjimas.

-   Su tavimi atsitiko kažkas panašaus? Kodėl tu nenori apie tai kalbėti?

-   Ar kai pas tave ateis tavo mylimasis, tu pakviesi į savo miegamąjį trečią asmenį?

(O ką – gal visai neblogai būtų pabandyti... J)

- Bet juk Ramakrišna pasakojo apie savo susitikimus su Kali?

- Ramakrišna galėjo sau leisti ne tik tai. Jis pats tapo dievu, o dievas gali daryti viską, ką tik panorėjęs... skirtingai nuo tų, kas jį garbina. Aš negaliu pasakoti apie savo santykius su dievu. Ir netikėk tais plepiais, kurie šaukia gatvėse, jog pažįsta dievus. Tokių Indijoje yra daug, bet jiems reikalingi tik tavo dėmesys ir aišku pinigai.

- Kaip gi atpažinti tuos, kurie iš tikrųjų kažką žino nuo melagių?

- Jeigu tu pateksi į tokio melagio nagus ir neatskirsi jo nuo sąžiningo žmogaus, reiškia tokia yra tavo karma, reiškia melas yra pačioje tavyje. Nežinau, kaip galėsi juos atskirti. Man tai nesukelia sunkumų. Jeigu kai aš žiūriu į žmogų, mano aistra dievui stiprėja, reiškia šis žmogus yra melagis.

- O kaip buvo atveju su manimi?

- Atveju su tavimi buvo dvejopas pojūtis. Tu man patikai, bet kažkaip neapibrėžtai, todėl aš pagalvojau, kad tu čia atėjai ieškodama įspūdžių, kaip ir visi kiti.

- Na... iš dalies taip ir buvo. Bet buvo dar kažkas kito. Aš susapnavau sapną apie Šambalą ir prisiminiau, jog Rerichai daug rašė apie šią paslaptingą šalį. Todėl aš ir atvažiavau į Naggarą. O kai pamačiau prižiūrėtoją, labai užsinorėjo su ja pašnekėti, ne kaip turistė su muziejaus prižiūrėtoja, o dėlto, kad susidomėjau ja, pajutau kažkokį potraukį jai... O tu tiki tuo, kad Šambala egzistuoja?

- Tu taip paprastai kalbi apie Šambala ir dievus, tarsi kalbama apie kokias nors ekskursijas. Žinoma, aš tikiu, jog ji egzistuoja, bet ji egzistuoja visiškai ne taip, kaip dauguma tai įsivaizduoja.

- Ką tu turi omenyje?

- Ji neegzistuoja tik nepaprastiems žmonėms, nes nėra jokios galimybės nei kojomis prie jos prieiti, nei kokiais nors prietaisas ją pastebėti, nes ji yra kitame pasaulyje, kuris įdėtas į šį pasaulį, kurį tu matau savo akimis ir lieti savo delnais.

- Aš skaičiau, jog yra įėjimas į tą kitą pasaulį.

Jis vėl nusijuokė, patrypčiojo, į šalį padėjo dubenį, kuriame gulėjo patrinti raudonai-geltoni žiedai. Šiuo žiedu mišiniu jis prisiliesdavo prie statulų lūpų ir akių, dažė juos iki eilinio lietaus, dėjo žiedus joms prie kojų.

-   Tu tikriausiai įsivaizduoji stebuklingas duris su didele spyna, atrakini ją, o ten Šambala. Ar taip?

-   Nu taip, kažkas panašausJ

-   Tam, kad patektum į Šambalą, reikia atrakinti visiškai kitas duris ir šios durys yra čia – jis parodė sau į pilvą.

Visiškai nesitikėjau, jog jis parodys būtent į pilvą! J Galvojau į galvą, krūtinę, širdį – tai būtų visiškai paaiškinama, bet pilvas? ...

-   Man labai svarbu štai kas – tu pasakoji, jog kažkur skaitei arba girdėjai, ar tai yra tavo asmeninė patirtis?

-   Kol kas pas mane tokios patirties nėra, kol kas... bet aš tikiu savo mokytoju. Jis pasakė, jog jeigu mano praktika bus atkakli, šioje vietoje – jis vėl parodė į pilvą, - atsiradinės ypatingi pojūčiai, kuriuos aš nesupainiosiu su jokiais kitais, ir tai liudys, jog ši čakra atsidarinėja, būtent ji ir yra pirmos durys į Šambalą.

-   Tu sakai „kol kas nėra“. Tu įsitikinęs, kad kada nors tai įvyks?

-   Aš, žinoma, negaliu būti įsitikinęs, juk tai priklauso nuo mano meilės jėgos, nuo dievų palankumo, bet paskutiniu laiku pas mane atsirado keisto laužymo pilve pojūtis, bambos srityje, tarsi kažkas veržiasi išsprukti laukan... arba tarytum kažkoks šaltinis nori atsiverti, pralaužti sau duris pro žemės sluoksnį. Tai labai neįprastas pojūtis, bet malonus ir aš tiksliai žinau, kad tai nėra liga, nes kai yra šitie pojūčiai, mano aistra dievams tampa ypač ryški.

-   Reiškia, čia, Kulu, nėra jokio įėjimo į Šambalą.

-   Žinoma ne.

-   Reiškia Rerichas buvo melagis?

-   Melagis? Ne... nemanau, jis buvo svajotojas. O gal jis kalba apie tai, kad rado Šambalą čia, perkeltine prasme? O gal tam, kad uždegtų žmonėse tas niekingas dievų siekimo žiežirbas, kurios niekada netaps liepsna? Gal jis sąmoningai ėmėsi šio melo, kad pažadintų žmones iš miego? Žinoma, aš to nežinau, bet jis nebuvo panašus į žmogų, kuriam reikėjo dėmesio arba pinigų. Jis buvo panašus į nuoširdžiai ieškantį.

Fotoaparato blykstelėjimas apakino mus abu ir aš prisiminiau, jog esu muziejuje. Virš mūsų pakibo geraširdžių ir abejingų turistų grupė, jie apžiūrinėjo mane ir mano pašnekovą, tarytum mes irgi būtume tik eksponatai. Prižiūrėtojas vienu akimirksniu tapo visiškai kitokiu žmogumi – paprastu indu su kvailoku žvilgsniu, kalbančiu laužyta anglų kalba.

-   Mem, čia labai daug gražių vietų kalnuose. Labai patariu Jums rytoj nueiti į Čandrakhani kalnų perėją. Mano sūnus galėtų būti Jūsų gidas, jis neims daug pinigų.

Aš apstulbau nuo tokio greito pasikeitimo ir lengvas pasipiktinimas padengė mus savo debesiu. Nieko nesuprasdama aš palaikiau jo pradėtą pokalbį.

-   Gerai... aš vis tiek ruošiausi pavaikščioti čia kalnais... bet gal ne rytoj, nes man...

Prižiūrėtojas mane pertraukė.

-   Mem, aš Jums patariu rytoj nueiti į kalnų perėją.

Pro tyčinį jo veido išraiškos beprasmiškumą švystelėjo kažkas, kas akimirksniu padėjo man susikaupti, padarė tylia ir rimta.

-   Gerai. Aš noriu rytoj ryte ten nueiti.

-   Reiškia rytoj ryte prie viešbučio Jus lauks Radžas. Kuriame Jus gyvenate?

-   Naggar Castle.

-   O, tai labai brangus viešbutis – su pagarba linktelėjo galva. – Reiškia rytoj septintą valandą.

-   O kada aš galėčiau dar susitikti su tavimi? Tu čia kiekvieną dieną dirbi?

-   Viskam dievų valia, mem – griebė savo šluotelę, pradėjo toliau šluostyti šiukšles ir tepti drambliukams ir žmonių figūrėlėms nosis.

 

<< Back

Forward >>