« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 15

Kalnų perėja sutiko mus šiltu, žvarbiu vėju, pučiančiu pakrikai debesims ir ryškiai kalnų saulei, uždegančiai tolimų ir tuo pačiu artimų snieguotų viršūnių pusratį. Po ne itin sunkaus, penkių valandų kopimo, šiandienos kelionės tikslas buvo pasiektas. Numetus kuprinę, nuėjau pasivaikščioti po ilgą, bet neplačią aikštelę. Radžas išsidrėbė ant žolės iš karto užsnūdo. Laiko atsargos keliui atgal buvo didelės, todėl neskubėdama judėjau į kairę, aplenkdama aštrius uolų išsikišimus. Norėjau dėmesingiau apžiūrėti tarpukalnę iš tos kalnų perėjos pusės. Štai čia, iš kaimyninės kalvos ji turėtų visiškai atsiverti... ne, dar iš kitos... dar... Yra! Eilinis pakilimas baigėsi staigiu skardžiu – toliau nebuvo kur eiti. Tarpukalnė buvo labai siaura, skardinga, užlieta saulės šviesos ir tolumoje ją uždarinėjo beveik stačias kalnas. Žiūrint iš čia, iš aukščiausio taško į tolumą, susidarė skrydžio, plevenimo virš tarpukalnės įspūdis ir aš pavydėjau stipriems paukščiams, kurie galėjo skraidyti oro srautais, beveik neplasnodami sparnais, arba visu greičiu smigti žemyn, akimirksniu pavirsdami tašku. Man labai norėjosi nors dar vienu žingsniu priartėti prie šio grožio... aš padariau žingsnį link prarajos, antrą, trečią... ir netikėtai pastebėjau, jog į apačią veda gerai pramintas tekelis – toks status, kad jį galima būtų pamatyti tik prisiartinus prie pat jo.

-    Radžai!

Jis negirdėjo, vėjas nunešdavo visus garsus į šalį.

-   Raaaaadžai!!!

Jokios reakcijos. Kur jis? Tikriausiai drybso sau, pasislėpęs nuo saulės ir vėjo už akmens. Teko grįžti prie kalnų perėjos taško.

-   Radžai, aš pamačiau taką, kuris veda iš perėjos į dešinę žemyn. Ten yra kažkoks perėjimas? Kas toje tarpukalnėje?

-   Taip, ten yra takas, bet mes negalėsime ten nueiti, nes neliks laiko grįžto atgal, kol dar šviesu.

-   O kas ten?

-   Pačioje tarpukalnės apačioje yra kaimas, Malana, bet užsieniečiai ten neįleidžiami, tai šventos vietos, geriau ten išvis neeiti.

-   Keista... Tiesiog neįleidžia? Ten ką, pasieniečiai stovi?

-   Ne, žinoma, pasieniečių nėra, bet vis tiek mums geriau ten neeiti, be to nėra laiko. Pereiti per kaimą galima, bet tik pagrindiniu taku, kuris eina per kaimo vidurį. Net už vieną žingsnį, žengtą nuo šio tako į šalį, labai rimtai baudžiama – geriausiu atveju tave privers sumokėti didelę baudą – apie šimtą dolerių (kiek??!!)

-   O kas toliau?

-   Toliau takas suka į dešinę ir apie dvi-tris valandas veda išilgai upės iki kelio.

-   O ten važinėja taksi?

-   Sunku pasakyti... tikriausiai važinėja, bet vis tiek mums neliks laiko.

-   O man atrodo, kad liks. Žiūrėk, dvi valandos į apačią, trys valandos iki kelio, dar valanda šen ten ir dar iki tamsumos mes galėsime susilaukti taksi, ir grįžti į Naggarą. Aš labai noriu pamatyti šį kaimą, be to, aš labai nemėgstu, kaip lygintuvas, vaikščioti ten ir atgal tuo pačiu keliu. Einame, Radžai. Aš tau sumokėsiu už šią kelio atkarpą papildomai... dar du šimtai rupijų, OK?

Radžas dvejojo, nors du šimtai rupijų iš karto nusvėrė svarstyklių lėkštę į mano pusę. Galų gale jis pasiryžo.

-   Tik pažadėk, kad Malanoje tu eisi TIK taku, nepasuksi iš jo ne per žingsnį, su niekuo nekalbėsi, juk jeigu kas, nubaus ir mane kartu. Net jeigu kas nors, nesvarbu vaikas ar suaugęs, pakvies tave, jokiu atveju nenukrypk nuo tako.

-   Kam gi jie mane kvies, jeigu patys žino, jog man negalima nukrypti? Kam gi provokuoti, juk tai tikra melagystė?

-   ... Štai tam...

-   Gerai, Radžai, einame.

Kelias į apačią buvo labai gražus, bet nelengvas. Takas labai stačiai leidosi žemyn, kartais net atrodė, jog už eilinio laipto jis tiesiog dings, bet kiekvieną kartą, priėjus prie pat krašto, vis dėlto rasdavau jį, toliau einantį neįsivaizduojamu zigzagu. Iš abejų pusių kilo uolos, aplink taką augo krūmynai, tarp kurių tirštais debesimis bujojo puikios kanapės. Kanapės, nuo viršaus iki apačios aplipę Kulu slėnį, padarė iš jo savotišką rojų mėgėjams parūkyti žolę, bet čia jų krūmai buvo itin vešlūs. (Gal Rerichai būtent todėl ir apsigyveno Kulu? J)

Beveik pusę valandos mes ėjome stačiai į apačią, po ko netikėtai iš dešinės pusės pamačiau ištisų uolų sienoje vos pastebimą taką. Tikrai jo nepastebėčiau, jeigu Andrejus savo laikais neišmokintų manęs matyti kalnų takelius uolose – to neįmanoma paaiškinti. Pavyzdžiui, Andrejus rodo į šlaitą ir sako – žiūrėk, ten takas. Stoviu, minutę, antrą bandau įžiūrėti – ne, nieko nesimato – šlaitas, kaip šlaitas, visiškai vientisa akmenų, žolės ir krūmų sangrūda. Nukreipi žvilgsnį kitur, pamirksi ir vėl. Gal tik dešimtą kartą pastebi – taip, tikrai, ten yra takas! Bet matai jį tarsi net ne akimis, tiksliau ne tada, kai žiūri tiesiai ten. Tam, kad pastebėtum tokį taką, reikia žiūrėti į jį tarsi vogčiomis, nukreipiat šoninio regėjimo žvilgsnius į tą vietą, ir tada staigiai šlaite atsiranda šviesesnė, vingiuota juostelė. Žiūri tiesiai ten – vėl nieko nėra. Vėl skanuoji šoniniu regėjimu – tikrai, yra juostelė. Vaikščioti tokiais takais reikia irgi taip pat – posūkius ieškoti šoniniu regėjimu.

-   Radžai, žiūrėk, ten takas. Kur jis veda?

Paklausiau tik tam, kad minutėlei sustočiau ir atsikvėpčiau, bet mano klausymas sukėlė netikėtą Radžo reakciją. Jis tarytum išsigando.

-   Einame, Maja, mes neturime laiko.

-   O kas tave taip išgąsdino?

-   Niekas, tiesiog nesinorėtų tamsumoje eiti kalnais ir aš...

-   Ne, Radžai, tu manęs neapgausi. Taigi pasakok, aš tau moku ne tam, kad tu varinėtum mane kaip ožką. Jeigu jau esi mano gidas, dirbk gido darbą, pasakok apie tai, kas mane domina.

-   Tai aš ir pasakoju...

-   Pasakok, tik nemeluok man, moku tau ne už melavimą ir iš vis tai yra nedraugiškai.

Spaudimas į „draugystės“ pusę padėjo, - indai labai jautrūs žodžiams „draugas“, „nesąžiningai“ ir t.t. Kiek jie yra nepunktualūs ir įžūlūs, tiek pat sąžiningi. Kažkada pakeliui iš Deli į Kašmyrą, mūsų autobusui sustojus, įlipo visokio šlamšto pardavėjai ir aš užsinorėjau nupirkti bananų kekę. Indiški bananai visiškai nepanašūs į tuos, kuriuos pardavinėja pas mus – jie maži, penkiolikos centimetrų ilgio, ir jų skonis aitrus ir pernelyg stiprus. Ir žinoma jie labai pigūs. Pardavėjas pasakė man kainą: dvidešimt rupijų už kilogramą. Mūsų pinigais tai visiškai nedaug, todėl nesusimąstydama pradėjau ieškoti pinigų, bet pardavėjo akyse kažkas labai man nepatiko, todėl nusprendžiau paklausti kaimyną-indą, kiek kainuoja tokia bananų kekė. „Aštuoni, dešimt rupijų, mem“. Sužinojęs, kad pardavėjas prašo iš manęs dvidešimt, jis visiškai netikėtai pradėjo jį... gėdinti! Būtent gėdinti, o ne barti, kaip galima būtų įsivaizduoti. Pardavėjui, suaugusiam vyrui, pasidarė gėda, jis susigūžo, gėdingai šypsojosi, maldaujančiai žiūrėjo į mane, atsiprašinėjo visus (!) autobuso keleivius, paėmė dešimt rupijų, penkis kartus padėkojo ir taip susigėdijęs išėjo. Štai ir dabar nurodymas į Radžo elgesio nedraugiškumą suveikė ir jis pradėjo išpirkinėti savo kaltę.

-   Šis takas veda į urvą. Keista, kad tu jį pastebėjai... šis urvas nepaprastas ir prie jo geriau nesiartinti.

-   O ką, irgi kas nors gali nubausti?

-   Ne, jo niekas nesaugo ir įeiti ten gali bet kas, kas nori... bet niekas nenori.

-   Gyvatės? Vorai? Pavojingas skardis? Kas ten?

-   Kaip gi tau pasakyti, Maja... sunku paaiškinti... tik negalvok, kad aš tau meluoju, aš neapgaudinėju tavęs...

Gestu nuraminau Radžą, kad liautųsi trūkčioti.

-   Šis urvas vadinasi „pagrobtų sielų urvas“.

-   Įdomus pavadinimas! Tai pavojinga?

-   Nepasakyčiau, kad pavojinga, ne, tai saugu, bet kiekvienam tai baigiasi kitaip ir dažniausiai tragiškai... aš bijau ten eiti, bet ten buvo mano brolis, jis papasakojo apie viską, kas su juo atsitiko, arba ne apie viską..., dabar jau nieko nesužinosi. Po to jis negalėjo ilgiau gyventi taip, kaip anksčiau, jis tapo nelaimingas, labai nelaimingas, išvažiavo iš čia, ir jau daug metų mes nieko apie jį nežinome. Šis urvas daro žmones nelaimingais ir mūsų šeima taip pat nukentėjo. Jis pagrobė mano brolį.

Buvo labai karšta ir visiškai nesinorėjo dabar klausyti istorijų apie sudaužytas šeimas, tai man nerūpėjo. Indams šeimos reiškia daug daugiau negu europiečiams, bet žmogaus gyvenimą pavadinti prarastu tik todėl, kad jis visiems laikams paliko savo giminaičius – tai jau pernelyg kvaila. Bet juk kažkas ten įvyksta, jeigu po to žmonės viską palieka ir išeina? Man nėra ko palikti, aš ir taip jau viską palikau (išplaukė ir išsisklaidė pagrindinio redaktoriaus fizionomija – ji pernelyg nesiderino su šiomis grožybėmis aplinkui).

-   Gerai, Radžai, užtenka mistikos. Noriu žinoti vieną dalyką – jeigu aš ten nueisiu (nuo šių žodžių tamsus Radžo veidas išbalo), man negrės joks pavojus? Aš turiu omenyje realų pavojų, tikrą, jokios mistikos. Velnių ir dievų aš nebijau, pas mus Rusijoje jų deficitas, todėl tik apsidžiaugsiu, jeigu sutiksiu kažką panašaus.

-   Ne, nieko pavojingo ten nėra. Tik buk atsargi, čia galima nugarmėti ir susižeisti į aštrius akmenis.

-   Tai man rūpi mažiausiai, aš moku gerai kabarotis kalnais. Aš neilgai busiu, tiesiog nueisiu pažiūrėti. Nežiūrėk taip smerkiančiai, aš netikiu dvasiomis ir vaiduokliais.

 Takas nebuvo skardingas, kopti juo nebuvo sunku, bet leistis, aišku, bus sunkiau... tiek to, turiu patirties. Kol kabarojausi, prisiminiau, kaip su Andrejumi važiavau į Koktebelį, ten iš karto už kalvos su Vološino kapu, yra nedidelė uola, prie jos veda takas, kuris toliau eina tiesiai vertikaliai į viršų. Užkopę 10 metrų į viršų, stovėdami ant nedidelio išsikišimo, kur vos galėjo tilpti vienas žmogus, mes užsiėmėme seksu. Pojūčių aštrumą teikė tai, kad tiesiai po mumis driekėsi trijų šimtų metrų ilgio slėnio praraja. Prisispaudus siena prie uolos, įsikibus rankomis iš kairės ir dešinės į iškyšulį, o kojomis apkabinus Andrejų, aš pakibau ant jo, pasidaviau pojūčiams, kurie nuo viršaus į apačią su kiekvienu jo judesiu išsiliejo po visą kūną, stengiausi įgerti į visas puses nusidriekusios erdvės neaprėpiamumą...

Pakilus dvidešimt metrų į viršų, pastebėjau uoloje lentyną, vedančią į dešinę į viršų, o už dvidešimties metrų tiesiai į urvą. Įėjimas tirštai apaugo krūmais ir marihuana, buvo gerai matomas tik priėjus prie pat jo. Viduje buvo gaudu, sausa, visiškai nebaisu ir betgi jauku. Čia galima būtų puikiai pailsėti pavėsyje, paskaityti knygą. Negilus, gal tik trys metrai. O štai ten gera vieta pasėdėti. Tikriausia čia sėdėjo ir Radžos brolis, ir kiti... nieko ypatingo. Kažkokie labai jautrūs tie indai, tikrai. Virš lygiagrečios urvo sienos plasnojo paukščiai, dangus buvo ryškiai žydras, buvo labai patogu sėdėti ir palengva užslinko lengvas apsnūdimas. Pasnausiu porą minučių ir eisiu...

Bet pasnausti neišėjo ir šen ten pasimuisčius užpakaliuku ir neradus patogios padėties miegui, nusprendžiau užbaigti šios įžymios vietos apsilankymą. Trupučiuką apgailestaudama, jog nesutikau jokių vaiduoklių, nepatyriau paslaptingų nuotykių ar dar kažko, atsargiai pradėjau leistis žemyn. Dar ant uolos lentynos pastebėjau, jog niekur nesimato Radžo – tikriausiai vėl išsidrėbė po kokiu nors akmeniu ir miega. Leistis nebuvo sunku, nes skirtingai nuo Krymo uolų, kur kiekvienas akmuo yra „gyvas“, šitie kalnai yra labai tvirti, įsikabinus į kokį nors iškyšulį, galima drąsiai už jo laikytis. Tarsi mano pasitikėjimo savimi sugriovimui, jau beveik prie pat tako, iš po kojos išlėkė akmuo, praradau pusiausvyrą ir nugriuvau žemyn. Laimei, nudardėjau tik pusę metro, bet vis dėlto labai skaudžiai atsitrenkiau šlaunimi. Įveikinėdama savo ašaras, kelias minutes sėdėjau ant žolės, kol nenurimo skausmas.

Radžo ant tako nebuvo. Išeiti be manęs jis tikrai negalėjo, reiškia... aišku, vaikinas pasinaudojęs proga kažkur už akmens atlieka savo gamtinius reikalus.

Tuo momentu pamačiau, kad taku nuo viršaus kažkas leidžiasi, be to labai greitai. Tiesiog per kelias minutes jis įveikė atstumą, kurį aš įveikčiau tik per pusvalandį. Negalėjau patikėti savo akimis, jog tokiu nepatogiu taku galima taip greitai judėti. Kai žmogus priartėjo, pamačiau, jog tai taip vadinamas „sadhu“ ir jis buvo basas! Tokiais aštriais akmenimis jis judėjo basas! Sadhu – tai keliaujantys vienuoliai, kurių vieninteliai turtai – ryškiai oranžiniai rūbai ir bidonas, kuriame nešioja maistą. Ir dar lazda. Deli aš mačiau tokius, bet ten jie sudarydavo paprastų vaidintojų, kurie begėdiškai traukia pinigus iš turistų arba su jais fotografuojasi, žinoma irgi už pinigus, įspūdį. Šis sadhu akivaizdžiai nebuvo toks. Neaukštas, susitelkę, tikslūs judesiai, visas jo įvaizdis tarytum kvėpuoja siekimu. Kai jis priartėjo, norėjau pasitraukti į šalį, bet užkliuvau už akmens ir vos ne pardribau lygioje vietoje. Sadhu žvilgtelėjo į mane ir jo žvilgsnis mane nustebino. Kiek galėjo trukti tas žvilgsnis – pusę sekundės, sekundę, tikrai ne daugiau, jis buvo nukreiptas tarsi į vidų, o ne į mano išorę, gilus, tvirtas. Veidus, kūnus, daiktus mes vertiname pagal tai, kaip jie atrodo, bet tikrą, gyvą žvilgsnį galima įvertinti tik pagal tai, ką jis sukelia tavyje. Sadhu žvilgsnis tarsi varpo skambesiu nuaidėjo mano širdyje, prariedėjo kūnu kaip šilta banga ir sukėlė aštrų simpatijos, ir švelnumo antplūdį. Tai buvo ypač keista ir absurdiška todėl, kad jis visiškai neatrodė kaip simpatiškas vaikinas, todėl iš kur atsirado toks netikėtas švelnumas apdulkėjusiam, senam, išdžiuvusiam seniui? Žinoma, tai ne erotinė simpatija, bet su kuo ją palyginti... snieginga, sūkuringa, lengva bet ryžtinga pūga čiuožykloje, kurioje aš dar maža čiuožinėju, ledas atspindi lempų šviesą ir viskas supasi arba manyje, arba aplink manęs.

Užkerėta netikėtai užklupusiais išgyvenimais, užstrigusi ant tako kaip kamštis tarp dviejų riedulių ir užtvėrus sadhu kelią, įsispoksojau į jį. Gal sadhu kalba angliškai? Tikimybė, nors ir menka, yra, aš girdėjau, kad Varanasi galima sutikti sadhu, kurie turi aukštą išsilavinimą ir puikiai kalba angliškai.

-   Tu kalbi angliškai?

Sadhu nieko neatsakė, tiesiog žiūrėjo į mane. Ir vis dėlto iš vos pagaunamo blakstienų mosto, man pasirodė, jog jis supranta.

-   Aš ne turistė, tiksliau aš nepaprasta turistė, aš neuždavinėsiu kvailų klausymų, mane tik domina... (velnias, o kaip gi tai pasakyti...) tiesa, supranti? Aš noriu tiesos, noriu tikrovės, noriu to, ką matau tavo akyse.

Vėl vos pastebimas blakstienų mostas. Velnias žino... tokia susikaupusi ir rami mimika, kaip pas jį, tikriausiai kažką reiškia... gal nuostabą? Ką gi jam pasakyti... juk jis tuoj išeis, o aš noriu su juo pasišnekėti, gal pasakyti jam, kad aš iš Rusijos – įprastai indai išsižioja ir džiaugsmingai šaukia – „ooo... Rusija!!“, bet juk tai marazmas. Iš vienos pusės aš jaučiau visišką kvailumą, nežinojimą, ką pasakyti, o tuo pačiu metu, iš kitos pusės – neįprastą aiškumą, tarytum kitą savo sąmonės pusę.

-   Tu gali ką nors papasakoti apie savo praktiką, apie savo religiją?

Jis ir toliau tylėdamas žiūrėjo man tiesiai į akis, bet jau dabar ne visiškai uždaru žvilgsniu, o tarsi bandytų kažką įžiūrėti. Tuo metu aš supratau, jog mano lūkesčiai yra nepateisinami. Tai tiesiog klajojantis vienuolis, kuris tikriausiai nežino ne tik anglų, bet ir indi kalbos, moka tik kokį nors dievų pamirštą dialektą...

-   Klausyk savo norų! – nuskambėjo gerai pastatytas, tvirtas ir geranoriškas balsas. Vis dėlto jis kalba angliškai!

Kaip keista išgirsti iš klajojančio vienuolio tokį patarimą! Tikėjausi greičiausia priešingo – pasiūlymo apie asketišką gyvenimo būdą. Jis tarytum perskaitė mano mintis:

-   Taip, aš esu sadhu, bet ne todėl, kad draudžiu sau būti paprastu žmogumi, ne todėl, kad prieštarauju savo norams, o būtent todėl, kad leidžiu jiems reikštis ir jie atvedė mane čia, kur esu dabar, ir ves toliau. Nėra visiškai nieko, kas galėtų kur nors atvesi, išskyrus norų.

-   Bet jeigu klausytum VISUS savo norus, argi nepavirstum savo kaprizų priedėliu?

-   O ką tu vadini kaprizais? Norus, kuriuos tave išmokino laikyti nieko nereiškiančiais? Norai – kaip gyvos būtybės. Jeigu juos ilgai ir planingai malšintum, jie mirtų, ir kartu su jais mirtų visa kita žmoguje, liktų tik skaudantis kūnas bei protas, ir skausmą sukeliančios emocijos. Žmonės viską sau draudžia, draudžia, draudžia... verčia drausti kitus, kažką nori iš savo vaikų, linki jiems aišku laimės, bet kas gavo tą laimę? Prie laimės žmogų gali atvesti tik jo laisvi norai. O kai jie yra laisvi, tada jie yra džiaugsmingi, tada juose apsireiškia ypatingas šviežumas, ypatinga jėga, norai iš neišsipildusių fantazijų pavirsta realybe, o žmogus tampa tikru kūrėju, jis sukuria pasaulį ir viduje savęs, ir išorėje, atitinkamai to, ką norės sukurti.

Tikrai nesitikėjau to išgirsti iš vienuolio! Mane nustebino ir jo žodžių prasmė ir jo ekspresija. Nebuvo jokio vaidinimo, tai buvo laisvas, aiškus noras. Kol jis kalbėjo, aš pamiršau apie savo užgautą šlaunį. Tikriausia mažiau nustebčiau, pamačius kalbantį dramblį. Jo pasakymas mane tiesiog apstulbino.

-   Bet kaip gi su tais žmonėmis, kurie turi norus griauti, žudyti, sukelti skausmą kitiems, tenkinti savo gobšumą, ar jiems reikia irgi leisti reikšti šiuos norus?

-   Argi pas tave yra norai skaudinti ir griauti?

-   Pas mane ne...

-   Tai kodėl klausi?

-   Aš klausiu apie kitus...

-   Aš dabar nekalbu su kitais, aš kalbu su tavimi ir klausau savo norų būtent dabar, o jeigu prieš mane stovėtų kas nors kitas, atsirastų visiškai kitoks noras.

Nebuvo kaip paprieštarauti.

-   Be to, jeigu žmogus toks ligotas, kad jaučia norą žudyti, plėšti, kenkti kitiems, - tęsė ji – reiškia jame gyvena labai daug kitų niūrumų, kurie visi kartu yra jo natūraliais ribotojais. O man... ir kiek matau tau taip pat – man malonu, kai aplinkui džiaugsmingi, ieškantys ir atrandantys savo kelią, žmonės, man patinka jiems padėti, bet tik tame, kas mano požiūriu, gali atvesti juos iki tikros laisvės.

-   Būtent taip aš ir noriu gyventi.

-   Tu tik taip galvoji, kad nori, bet aš įsitikinęs, kad nėra taip, kitu atveju tu netgi atrodytum kitaip, tavo žvilgsnis, judesiai, tavo žodžiai, viskas, būtų kitokie. Tu nori laisvės ir nušvitimo tik „iš principo“, bet kaip tu išgyveni kiekvieną savo akimirką? Tikriausiai nesuklysiu, jeigu pasakysiu, kad tik šimtadalį savo gyvenimo tu praleidi ieškodama laisvės, visas kitas laikas praeina menkoje, bet žudančioje nieko nereiškiančių minčių ir veiksmų tuštybėje – įprastas laiko užpildymas nesukeliančiais džiaugsmo, pilnatvės, o tik stipriau tave pririšančias prie vidinės pilkumos ir spazmiškų pastangų pabėgti nuo jos sūkurio, įspūdžiais. Kvaila yra susigraužti dėl to, kad tiesa tau neatsiveria, juk didesnę savo gyvenimo dalį tu jos neieškai. Čia nėra kompromiso. Arba tiesiog dabar, - jis parodė pirštu į žemę prieš save, - tu darai tai, ką nori, arba tiesiog dabar gyveni mechaniškai, ir ši akimirka dedama arba ant vienos svarstyklių lėkštės, arba ant kitos. Jeigu tu tai suprasi – ne žodžiais, o praktiškai, veiksmais pradėsi kovoti už kiekvieną savo gyvenimo akimirką... - Sadhu truputį atsitraukė, ruošėsi jau eiti, bet netikėtai akimirkai sustingo ir atsigręžė į mane.

-   Yra viena alegorinė istorija, aš tau papasakosiu. Viename kalnų kaime gyveno išminčius, jam patiko rašyti apie savo kelionės pasąmonėje atradimus, bet nebuvo kam skaityti tai, ką jis rašė. Tam, kad uždirbtų pragyvenimui, jis gaudė žuvis, suvyniodavo jas į lapus iš savo knygos ir pardavinėjo jas turguje. Knygos lapų lemtis buvo nežinoma. Kur nuneš juos likimas - gal kažkuris keliaus į šiukšlyną, kažkuris suplyš ir sudūlės, o kažkuris pateks į kažkieno rankas ir jame parašyti žodžiai pasieks ieškančią širdį, ir paliks ten savo pėdsaką? Kadangi toks buvo jo noras, kadangi jis buvo gyvas ir laisvas, jis taip darė dieną po dienos, visą savo gyvenimą. Kai aš dabar kalbu su tavimi, aš darau tą patį – klausau savo norą nepriklausomai nuo to, ką aš galiu pagalvoti apie tavo likimą ir mano pasakytų žodžių likimą. Aš nieko nelaukiu – aš darau tai, ką noriu daryti ir einu toliau.

-   Tu pasakei noras buvo „gyvas ir lengvas“. O kaip atskirti...

-   Yra norai, kurių turėjimas ir realizavimas tau sukelia džiaugsmą, interesą, nuojautą, tu savo ateityje lauki paslaptingumo. O yra norai, kurie sukelia tik palengvėjimą.

Laukiau pratesimo, bet atrodo, jis jau pasakė viską, ką norėjo.

-   Labai malonu buvo su tavimi susitikti, - pasakiau žiūrėdama jam į akis. – Kiek daug priklauso nuo atsitiktinumo.

-   Atsitiktinumo? Kaip tu supranti šį žodį?

-   Na... atsitiktinumą aš ir turiu omenyjeJ

Jis vėl savo žvilgsniu gręžė manyje skylę, susidarė įspūdis, jog mano atsakymas buvo ne toks, kuris galėtų palaikyti jo interesą.

-   Pakauk. Atsitiktinumas – tai kai tarp dviejų reiškinių nėra ryšio, nėra priežasties ir pasekmės ryšio, aš tai turiu omenyje. Tai, kad atsiradau čia šiuo laiku – yra atsitiktinumas, nes lygiai taip pat galėčiau dabar būti kitoje vietoje.

-   Bet argi tu turi tokį suvokimą, kaip „nėra ryšio“ arba „lygiai taip pat“? Štai, pavyzdžiui, dabar, aš matau kalnus ir galiu juos aprašyti – gražūs, aukšti. Aš jaučiu savo norus ir taip pat galiu juos aprašyti, suvokiu savo mintis, ir tai toliau – visi šitie suvokimai akivaizdžiai yra ir man nesunku juos tiksliai aprašyti. O kas per suvokimai yra „nėra ryšio“, „lygiai taip pat“? Aprašyk juos, jeigu tu juos suvoki.

Tylėjau virškindama pasakytą. Toks metodas man buvo žinomas, bet niekada nebandžiau jo taikyti tokiems paprastiems dalykams. Jis tęsė:

-   Pas tave yra minties suvokimas: „nėra ryšio“, bet paties suvokimo „nėra ryšio“ nėra. Tai didžiulis skirtumas.

-   Taip, aš tikrai nematau jokio „ryšio“ ir jokio „ryšio nebuvimo“, aš tik galiu įsivaizduoti, kad jis...

-   „Jis“ – tai kas? „Ryšis“? Kaip tu gali kalbėti apie suvokimą, kurio neturi? Tai melas, tai saviapgaulė, kuri formuoja klaidingą mąstymą. Jeigu nori, gali kalbėti apie mintį „ryšis“, nes žodis „ryšis“ yra, bet apie patį „ryšį“ tu nieko negali pasakyti - nieko! Nei to, kad jis egzistuoja, nei to, kad neegzistuoja, nei netgi to, kad yra „jis“ arba „jo“ nėra.

-   Bet kaip gi taip, palauk...

Norėjau kruopščiai apmastyti savo prieštaravimą, kad vėl kvailai nepasirodyčiau.

-   Žiūrėk, juk aš galiu matyti, jog iš pradžių įvyksta vienas reiškinys, paskui – kitas ir taip tose pačiose sąlygose vyksta nuolatos. Aš metu akmenį ir atsiranda smūgio į žemę garsas. Argi aš negaliu spėlioti, jog tarp šių dviejų reiškinių yra ryšis?

-   Gali. Bet tai nereiškia, jog dabar tu turi suvokimą „ryšis“. Kai tu nematai jokio dėsningumo įvykiuose, tai nereiškia, jog tu matai kažkokį „nėra ryšio“, reiškia mes nieko negalime pasakyti apie mūsų susitikimą – atsitiktinumas tai ar ne. Yra didžiulis skirtumas tarp šių dviejų pozicijų. Pirma pozicija – sudarinėti nuomones, kai tu neturi tam pagrindų, antra pozicija – nesudarinėti nuomonių, jeigu neturi tam pakankamai pagrindų. Jeigu peržiūrėsi visus savo požiūrius ir įsitikinimus, pastebėsi, jog didelis jų kaičius visiškai niekuo nepagrįstas, ir tu palaikai juos tik iš įpročio, arba iš noro atitikti kitų žmonių nuomones, ir panašiai.

-   Klausyk, man būtų įdomu pasišnekėti apie tai daugiau, juk tu eini į apačią, galbūt mes galėtume eiti kartu ir pasikalbėtume? O gal netgi žinai kas – aš dabar sustojau Naggare, tu nieko prieš jeigu aš tave pakviesiu į svečius?

-   Ne, tokio noro neturiu.

-   Gaila... kodėl gi susitikimai būna tokie trumpi...

-   Aš manau, jog todėl, kad šiuo momentu tu nesi kažkuo ypatingu (ta prasme!??). Tu nepatikrinai jokios praktikos, neturi jokios patirties ir galbūt todėl pas mane neatsiranda noras tęsti pokalbį su tavimi. Ar tu turėsi šansą susitikti su žinančiais žmonėmis – nežinoma, bet ar atsiras pas juos noras bendrauti su tavimi, priklauso tik nuo to, ką tu padarysi su dabar išgirstu... Važiuok į Rišikeš.

Paskutinius žodžius jis tarė labai nesuprantamai, vos ne kaip greitakalbę.

-   Į Rišikeš? Kam? Kodėl? Kada?

Bet Sadhu jau ryžtingai nelėkė taku žemyn, tarsi išvis nebuvo sustojęs. Jį pasivyti buvo neįmanoma – iš karto sulaužyčiau kojas, be to užgauta šlaunis vėl priminė apie save, mėlynė jau apsireiškė visa savo mėlynai-žalia platuma. Bet kur gi Radžas?? Šis klausymas jau ne juokas mane jaudino, žiūrėjau į apačią, į viršų, apsisuko galva ir... aš prabudau! Prabudau urve! Reiškia visą šį laiką aš miegojau... O velnias... Vos ne atsitrenkus į lubas išlėkiau į lauką, perbėgau uolų lentyną ir pažiūrėjus į taką, pamačiau Radžą, kuris ruošėsi mesti eilinį akmenuką į viršų.

-   Maja, tikiuosi netyčia nepataikiau į tave? Ėmiau mėtyti akmenukus, nes tave jau nebuvo penkias minutes.

-   Kiek?!! Penkias minutes?

-   Taip, apie penkias minutes.

Nusileidus ant tako aš priėjau prie pat Radžo.

-   Radžai, tu visą laiką čia stovėjai?

-   Žinoma, aš tave sekiau akimis, kol dar mačiau.

-   Čia nieko nebuvo daugiau?

-   Ne.

-   Ir nematei čia jokio sadhu?

Radžas sunerimo.

-   Sadhu? Ne, čia nieko nebuvo... Maja, tu tvarkoj? Atrodai labai keistai. Kas atsitiko?

 Velnias... Atsisėdau ant akmens, susiėmiau už galvos ir susimąsčiau. (Tiesiog negaliu patikėti, nejaugi tai buvo tik sapnas? Argi būna TOKIE realūs sapnai... tai neįmanoma.)

-   Maja, atsakyk man, tau viskas tvarkoj?

-   Žinai ką, Radžai, o juk dabar aš suprantu, kodėl šį urvą pavadino „prarastų sielų urvu“. Tu neprisimeni, ką būtent tau pasakojo tavo brolis?

-   Nieko apibrėžto, beveik nesąmonę, tikriausiai tą dieną jis tiesiog pamišo. Jis sakė, kad sutiko kažkokią merginą, kurią įsimylėjo, su kuria gyveno ir turėjo vaikų, namą, buvo laimingas, o po to viskas dingo, bet ką visa tai reiškia, aš nežinau. Iki tos dienos jis ilgai negalėjo sau rasti žmonos, o labai norėjo turėti šeimą, vaikus, gal tai ir buvo priežastis, jog jis pamišo ir taip atsitiko...

-   Atrodo, jog aš viską suprantu. Urvas pagrobė iš tavo brolio gyvenimą, todėl, kad iš pradžių davė tai, ką jis ieškojo, bet kadangi jis ieškojo tai, iš ko norėjo padaryti atramą savo gyvenimui, vietoj to, kad ieškotų patį gyvenimą savyje, tai paliko jam tik prisiminimus, niekas jame pačiame nepasikeitė, tai kur gi jam liko dėtis su tokia gyvenimo skyle... o iš manęs urvas nieko nepavogė, kadangi tai, ką jis man davė, negali būti atimta, juk tai ne turtai, ne šeima, tai yra tai – kas esu aš, dalis manęs – mano supratimas, mano siekimas.

Radžas atrodė išsigandęs.

-   Maja, einame toliau, nes aš nesuprantu apie ką tu kalbi, man atrodo, nėra prasmės čia ilgiau stovėti, einame.

Vos nemaldaujančiai jis tempė mane už rankovės ir iš tikrųjų buvo pats laikas eiti, čia nebuvo ką veikti ilgiau. Pasilenkiau, norėdama paimti savo kūprinę ir vos ne surikau nuo aštraus skausmo. Paliečiau savo šlaunį – joje puikavosi didelė, sultinga mėlynė.

 

Dar po valandos nuolatinio leidimosi stačia nuokalne, aš pradėjau abejoti, kad tai buvo gera idėja – praeiti dvigubą kelio atkarpą per vieną dieną. Nusileidimas tik atrodo, kad yra lengvesnis, negu pakilimas. Kylant pavargsta raumenys, bet koja statoma tvirtai ant tako, matai, kur ją statai, ir yra labai maža traumos tikimybė. O nuo nusileidimo gėlė mano pėdas, kelius. Dėl šiai apkrovai charakteringo nuovargio, tarsi įsibėgėjus nesileidi ant kupsto ar akmens, drebėjo kojos. Laiko poilsiui nebuvo – reikėjo spėti iki kelio kol dar šviesu.

Netikėtai tolumoje pamačiau kelis labai organiškai spalva ir faktūra į kalnus įsipynusius namus, jog galima būtų jų ir nepastebėti.

-   Malana!

Nerimą kelianti vėsumą prabėgo per nugarą. Apsidairiusi aplinkui pamačiau, jog marihuanos krūmai čia ypač vešlūs ir netrūkus pasirodė kaimo gyventojai – vyrai, kertantys mažai pjautuvais šiuos krūmus. Nesišypsodami ir išvis jokių emocijų nereikšdami jie sveikinosi su Radžu, o į mane net pasižiūrėjo.

-   Keista, visoje Indijoje vyrai be perstojo spokso į mane, o čia netgi niekas nežvilgtelėjo. Aš jiems nepatinku, ar čia kažkokie labai ypatingu santykiai tarp vyrų ir moterų?

-   Santykiai ypatingi, tikrai.... Čia galima tekėti ir vesti tiek kartų, kiek tik norėsi, jeigu tu tik turi dvidešimt rupijų, kuriuos kiekvieną kartą aukoji dievams. Gali vesti netgi tik vienai nakčiai. Skirtis taip galima tiek, kiek tik nori. Nemokamai.

-   ! O kaip gi moralė?

-   Čia kitokia moralė, čia viskas yra kitaip, negu bet kur kitur. Bendrai yra kalbama, kad šis kaimas yra prakeiktas, jis priklauso demonams.

-   Ir ką tai reiškia?

-   Kad geriau laikytis nuo jo atokiau.

-   Nes kas gali atsitikti?

-   Čia gali atsitikti bet kas. Praeitais metais čia buvo perkūnija ir viename name mirė visi, kas ten buvo. Kodėl jie mirė – nežinoma, ten buvo ir vaikai, ir suaugusieji, išviso septyni žmonės. Jų kūnus numetė nuo uolos ir nuo to laiko tame name kiekvieną naktį girdėjosi įvairūs garsai. Todėl vėliau tą namą sudegino, bet pasidarė tik dar blogiau – garsai sklido iš krūmų, iš visų kampų, todėl kai sutemsta, čia nepamatysi ne vieno žmogaus gatvėje. Ir tai dar ne viskas! Čia tiek visko atsitinka...

-   Gal jie tiesiog per daug rūko marihuanos?

-   Greičiau visiškai atvirkščiai – dėlto to jie ir rūko tiek daug... aš išvis net nenoriu galvoti, kodėl čia visa ta velniava įvyksta, aš čia labai retai būnu ir visada kuo greičiau pralekiu pro šią vietą.

 Mes įėjome į kaimą. Išilgai sudaužyto tako, kuriuo teka upelis, stovi mediniai dviaukščiai namai su balkonais be turėklų, ant kurių sėdi rūsčių ir sunkių žvilgsnių, kojas nukarusios moterys. Visos jos užsiima vienu darbu – gamina hašišą, kuris platinamas visoje Indijoje ir už jos ribų. Intensyvus marihuanos krūmų trynimas tarp delnų per tam tikrą laiką sukelia storą, aliejingą kanapių masės atsiradimą ant delnų. Šią masę nuima nuo delnų ir daro iš jos juosteles pardavimui. Vietiniai visų amžių vaikai taip pat užsiima tuo pačiu – kai kurie stovi tiesiai prie kelio ir trina savo mažais delneliais virš kelio karančias marihuanos šakas, o kai kurie atbėga prie mūsų ir siūlo įvairias hašišo rūšis, įtikinėja mane, jog čia tai galima nupirkti mažiausia kaina. Paprašiau, kad Radžas nuvarytų nuo manęs mažus snargliuotus narkotikų prekiautojus ir parodžiau į nedidelę šventyklą kaimo tolumoje.

-   Tai šventykla?

-   Taip, bet ten negalima eiti ir netgi fotografuoti jos negalima. Dar pamiršau pasakyti, kad neliestum jokių akmenų. Vietiniai gyventojai tiki, jog kai kuriuose akmenyse gyvena dvasios, kurias jie garbina ir jeigu tu prisiliesi prie tokio akmens, turėsi nemalonumų – turėsi mokėti ir tikriausiai nemažai, - priklauso nuo Malanos gyventojų nuotaikos.

-   Bet juk pažiūrėti į tokį akmenį aš galiu?

-   Jeigu aš žinočiau, parodyčiau, bet nežinau.

Užsinorėjo gerti ir mes kaip tik ėjome pro parduotuvę, pusiau tamsų langą sukapotam mediniam tvarte, kuriame mirgėjo snikersai ir coca-cola. Nuo tako iki parduotuvės buvo vos tik du žingsniai ir aš beveik juos padariau, kai Radžas mane išgelbėjo, stipriai griebė už peties.

-   Juk ten negalima! Aš gi tau sakiau – nenuženk nuo tako. Duok pinigus.

Įkišau jam popieriukus, jis perdavė juos netoliese stovinčiam vietiniam gyventojui, tas įkišo juos į kreivą langą, iš kurio tamsi, purvina ranka ištiesė vandens butelį.

Netrukus mes priėjome prie kaimo galo ir aš nieko, išskyrus marihuanos ir niūrių žmonių, nepamačiau. Štai tau ir paslaptinga Malana...

 

<< Back

Forward >>