« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 16

...Tiesiog iš kojų verčiantis vėjas. Toliau eiti neįmanoma. Nėra nei jėgų, nei laiko. Jau šešias valandas mes slankiojame lygiu, sluoksniuotu ledu, į kurį kapliukų dantukai vos, vos kimba. Kiekvienas žingsnis – stiprus smūgis kapliuku į ledą. Toks ėjimas nualina, kojos dreba nuo įtampos, nuovargis šnibžda į ausį „Nesistenk labai, nes prarasi visas jėgas“, baimė diktuoja: „Bet koks neteisingas žingsnis – ir mirtis, smeik kapliukus stipriau“. Užsikabino, laiko? OK, kūno svorį perkeliu į šią koją, kitas žingsnis. Po kelių darbo ledyne valandų - virvių kabinėjimo ir ledo varžtų įsukinėjimo, mes peršlapome iki siūlo galo, juk saulė tirpdo ledą, vanduo lygiu sluoksniu padengia visą ledyną ir kai tu be jėgų guli ant ledo, saugodamas priekyje einantį, permirksti tuo vandeniu, ir iš pradžių tokiame karštyje tai netgi malonu. O dabar pučiant uraganiniam vėjui, drabužiai pavirto lediniu šarvu, todėl mes turime judėti iš paskutiniųjų jėgų. Užvakar pro mus į apačią beveik prabėgo septynių žmonių grupė – trys iš jų buvo nušalusiais veidais. Nežinau, kaip jie toliau gyvens, jeigu, žinoma, išgyvens. Kodėl aš nepaskelbiau streiko ir nepareikalavau sugrįžti, juk buvo aišku, kad viršuje siaučia uraganas? Tikriausiai išsigandau niekinančios Olego pašaipos. Dabar jau vėlu galvoti, dabar reikia stengtis išgyventi. Andrejus, kaip tankas, veržiasi pirmyn, vis tikisi rasti kokį nors akmenį, kokį nors plyšį, kur galima būtų įlisti, pasislėpti, išsigelbėti nuo žudančio vėjo, išplėšiančio netgi sielą. Eilinis tikslas buvo apgaulingas – plyšis, į kurį jis taikė, buvo per siauras ir atviras – bandydamas rasti jame jaukią vietelę, kur galėtume pasislėpti nuo uragano, jis vos pats neįkrito į jį, tada tikrai būtų nekas... Atrodo, jog netgi jis nusivylęs, nors ir bando tai paslėpti – panika kalnuose lygi mirčiai. Nėra kur dėtis, riekia statyti palapinę tiesiog čia, daugiau nėra kur eiti, saulė jau leidžiasi ir jeigu iki tamsumos nepastatysime palapinės – žūsime, todėl apie komfortą net nėra kalbos. Olegas toks pavargęs, jog atrodo, kad visiškai nesupranta, ką daro – tiesiog jo rankos ir kojos daro įprastą darbą, jam pačiam visiškai tame nedalyvaujant. Aklimatizacija įvairiose aukštumose praeina kiekvienam skirtingai ir atrodo, jog būtent dabar pas jį yra aštrus kalnų ligos priepuolis. Nuspręsta – sustojame čia – tiesiog viduryje didelio ledyno lauko, palinkusio 30 laipsnių kampu. Kritimas tokiu šlaitu lygus laisvam kritimui. Gal ir gerai?... Pailsėsiu... Su siaubu veju mintis, bet labai norisi užsimerkti ir užsimiršti... Reikia pavirsti konvejeriu – visi vaikinų judesiai atidirbti, aš juos kartoju. Įsukame ledo varžtus savidraudai. Geriau po du. Su pūkinėmis kumštinėmis pirštinėmis niekas neišeina, o kur mano pirštinės nežinau, reikės plikomis rankomis... nušalo, nieko baisaus, įkyšiu į šiltuką, kvėpavimu sušildau. Ledo varžtas dviem trečdaliais įsmigo lede. Užteks. Ne, per mažai. Gal užteks... Taip norisi greičiau viską užbaigti... Ne, vis dėlto negalima pasiduoti, reikia sąžiningai įsukti. Tvarka – iki pat galvutės. Kad rytinė saulė neįkaitintų ledo varžtų ir neištirpdytų ledo aplink juos, užlipdau juos iš viršaus sniegu. Dar po vieną ledo varžtą kiekvienam – šitie kuprinių pakabinimui. Pagaliau numetu kuprinę... ech... virvė labai ilga, kuprinė dabar kabaruoja metru žemiau manęs, kaip ją pasiekti...tiek to, vėliau... dabar reikia iškirsti lede laiptukus. Kertu. Mažai, reikia giliau. Prakaitas užpila akis, o kūnas padengtas ledine plutele. Kaip aš išvis galiu kažką daryti? Mirties baimė? Atrodo jog jau ir jos nėra, man jau niekas nerūpi, tiesiog atlieku garsius Andrejaus nurodymus. Olegas taip pat dirba tylėdamas, įnirtingai. Padeda kirsti laiptelį. Dabar galima stovėti, pusiau išsitiesinus, žiūrėti visur aplinkui į kylančią begalybę. Žvarbus vėjas persmelkia viską – šiltuką, striukę, pūkinę liemenę po šiltuku, palaidinę po liemenę, atrodo tai neįmanoma, bet šitam siaubingam vėjui nėra jokių kliūčių. Ant jo galima netgi atsigulti ir pagulėti, ką aš ir darau – stulbinantis pojūtis – aš guliu ant vėjo! Jeigu ne savidrauda, mane tiesiog nupustų nuo kalno, kai nesiėmiau kuprinę. Dabar pradedu kuprinės išpakavimą – statysime palapinę. Atsegu vožtuvą – iš viršaus primusas, ištraukiu, perduodu į Olego rankas – „paėmei?“ – „paėmiau“, paleidžiu rankas, ištraukiu tentą - „paėmei?“ – „paėmiau“. Kiekvieną daiktą perduodame iš rankų į rankas, bet kokia klaida – ir viską nuneš į prarają, o tai – mirtis. Dar truputį ir nusileis saulė.

Kiekvieną kartą, kai atsiranda noras viską mesti į pasiusti velniop, suprantu, kad aš ne namuose, kad neužsiėminėju kažkuo, ką galima atidėti arba pavesti kitam, nėra jokios galimybės pabėgti nuo atsakomybės už savo veiksmus, todėl kartas po karto turiu įveikinėti atsirandančią neviltį. Olegas jau penktą ar šeštą kartą bando užtiesti palapinę ant karkaso, gal tuoj..., ne, vėl vėjas viską apverčia išvirkščiai. Tą patį daro Andrejus iš kito galo, irgi nesėkmingai. Jau visą valandą, krapštydamiesi ant ledyninės pusiau vertikalios sienos, mes bandome pastatyti palapinę. Saulė galutinai nusileido, o dar niekas neparuošta... be saulės iš karto sustiprėjo šaltis, o juk mes kiaurai permirkę! Priimame sprendimą – nestatyti palapinės, nes neįmanoma, ji plakasi kaip būrė, ir atrodo, kad tuoj visus tris pakels į orą, nepaisant visų apsidraudimų. Keista, kad palapinė išvis nesuplyšo. Pritvirtiname palapinės kampus ledo varžtais ir tiesiog numetame ją ant ledo – įlendame į vidų kaip į didelį užvalkalą. Įsukame dar kelis ledo varžtus prieš palapinės įėjimą, pririšame prie jų mus laikančias virves – dabar galima įlysti toliau ir pakibti ant savo virvių. Apsirišimas smaugia, reikėtų prie kojų pakabinti kuprines, kad galėtume į jas įsispirti kojomis, bet tam jau nebėra jėgų. Pas Andrejų ir Olegą vis dėl to dar liko jėgų! O aš jau nieko negaliu – pakibau pusiau snausdama, vaikinai kažką be perstojo daro, bet man jau niekas nerūpi. Po kojomis apčiuopiu atramą – reiškia vis dėlto kuprinė pakabinta po kojomis, galima įsiremti ir apsirišimas ne taip stipriai smaugs. Vis tiek nudvėsime. Užkurti primuso negalėsim, reiškia nieko negersim? Dehidratacija – tikra pražūtis. Šios nakties be vandens mes neišgyvensim – mes nudvėsime nuo troškulio, aš noriu gerti, aš nieko daugiau nenoriu, tik gerti – tik gerti, nes kitaip atsikelsiu ir šoksiu žemyn, aš daugiau nebegaliu... vanduo... kiek daug vandens, visas ežeras, aš pasilenkiu, pradedu pliuškentis, kokia laimė, tiek daug vandens! Bet tai tik kliedesys, kliedesys... prabudus iš užmaršties aš krūpčioju, vaikinai kažką daro, atrodo, jog kažkuris išlindo laukan, plyšyje prisėmė sniegą ir atnešė vidun, jau visiškai tamsu, viskas daroma apčiuopomis, dideliame šaltyje žibintuvėlių elementai akimirksniu išsikrauna, šviesti galime tik žibintuvėliu, kuris veikia nuo įmontuoto generatoriaus, panašaus į espanderį. Šildome sniegą puodeliuose ant savo pilvų, gurkšnis po gurkšnio palaipsniui atsiranda vanduo. Praėjo dar valanda... o gal dvi? Pavyko truputį numalšinti troškulį. Užtraukiame įėjimą į palapinę, bet vis tiek lieka nemaža, 20-30 centimetrų anga. Pro šią angą praeina virvės, ant kurių mes visi kabame. Pašėlusios jėgos vėjas veržiasi vidun, suveržiame virves karabinu, ne... vis tiek skylė gana didelė, pro ją įpučia sniegą – mažiausias sniego kruopeles, bet jų labai daug... Po dviejų valandų visa palapinė bus užpildyta sniegu! Gulime apsupti sniegu. Artimiausi sniego sluoksniai tirpsta nuo kūno šilumos ir pavirsta ledu. Ledinis kapas... Bandome nustumti nuo savęs sniegą, jo sluoksnis storėja, pastoviai pripučia naujo, todėl galų gale mes įmūryti – neįmanoma pajudėti, bet gerai, nes truputį pasidarė šilčiau – sniegas apsaugo mus nuo šalčio. Nėra laiko, yra tik nepertraukiamas kliedesys, jis amžinas, kaip amžini šitie kalnai. Aš nežinau, kur realybė, aš netgi nežinau, kur aš.

Rytas... tai pirmas ar jau antras rytas? O ar rytas? Pagal laiką rytas, bet viskas beveik taip pat tamsu – audra nenurimo, atrodo, jog netgi stiprėja. Nesuprantu, kaip ir kada Olegas su Andrejumi išlindo iš palapinės, sudaužė ledines sienas, išlaisvino kuprines ir ištraukė sušalusias kaip akmenys dešras ir sūrį, bet koks skirtumas, juk burnoj yra maistas. Čiulpiu jį, skonio nėra, nėra nieko, dėmesys susitelkęs ties eiliniu sniego, kurį vėl tirpinu savo kūnu, puoduku, kad tik jo vėl nenumesčiau. Tikrai, rytas jau buvo, dabar diena ar jau vakaras? Dabar reikia išgyventi iki kito ryto – mes turime šansą... Sausainis – mano burnoje sausainis, aš jį kramtau – kaip jiems pavyko šioje tamsumoje ir pusnyne ištraukti iš kuprinės po kojomis sausainius? Koks keistas skonis... tiek to, ne laikas ir ne vieta dabar galvoti apie skonį, bet tikrai šlykštu... kas tai? Dieve, juk tai benzinas! Jie bandė ištraukti benzino butelį primuso užkūrimui ir benzinas išsilaistė ant sausainių. Mes tai suvalgėme? Taip, jie irgi per vėlai tai suprato – pradėjo pykinti, tuoj apsivemsiu ... reikia kažką užkasti... Kaip gerai būtų užkurti primusą, turėtume vandenį, mano lūpos nebeatrodytų, kaip išsipūtęs batas, kosulys nebeplėšytų gerklės... netikėtas skausmo širdyje priepuolis, dar, dar – kas tai gali būti? Gal apsinuodijau benzinu? Dabar vakaras ar rytas? Rytas? Antras rytas. Niekas nesikeičia. Viskas kaip ir buvo. Aš nebenoriu daugiau gyventi, aš noriu mirti. Leiskite man mirti. Kūnas išdžiuvo, nėra vandens netgi ašaroms. Kaip gerai buvo apačioje! Kokia laiminga aš ten buvau! Vandens kiek tik nori, žalia žolė, duona, bulvės, kefyras, kiaušinienė... seksas... juk kažkada aš užsiėminėjau seksu, nejaugi daugiau to nebedarysiu!... niekas niekada daugiau manęs nebeapkabins, nebesivoliosiu šiltoje lovoje, nebejausiu aistros, švelnumo... reikia viską mesti ir leistis apačion! Mes dar galėsime visą tai daryti, reikia tik viską mesti ir pradėti leistis. Nors ir be kojų, be rankų, bet nusilesime, liksime gyvi, dar galima pabandyti! Aš atsikeliu, išlendu iš palapinės, einu apačion – kaip lengvai einasi, aš sugebėsiu. Ne... tai tik mano kliedesys... aiškios sąmonės suliepsnojimai pasidaro vis retesni, trumpesni, jau beveik visą laiką kliedžiu, bet tai nuostabu, aš jaučiu gražius išgyvenimus – skambantį džiaugsmą, palaimą, laimę, susižavėjimą gyvenimu. Kiek laiko mes čia? Trečią dieną? Trys dienos!!... Tuoj ateis trečias rytas ir jeigu niekas nepasikeis, mes mirsime. Nėra emocijų, nėra minčių – krištolinė palaima sako skambiu, abejingu balsu – šiandien tu mirsi, jau greitai atsilaisvinsi nuo visų kančių.

Rytas... saulėtas, šviesus, nėra vėjo, mes išlendame, burna apžiojame saule, užkuriame primusą, verdame vištienos sultinį... tai tikra laimė, vištienos sultinys – tikras dievas. Tris dienas nesišlapinau, dabar kūnas vėl atgyja, nėra jėgų nueiti šalin, aš šlapinuosi tiesiai čia, aš tuo neapsakomai mėgaujuosi. Mes krauname kuprines, mes pilni jėgų, reikia leistis, mes dar gyvi, dabar tik žemyn, link žalių laukų ir krištolinių upelių, gulėti, degintis, stebėti dangų, valgyti, gerti. Noriu dilgelių sriubos, noriu virtų kiaušinių, norių aromatingų keptų bulvių... Olegas leidosi pirmas, aš viduryje, Andrejus paskutinis. Kaip nuostabiai šviečia saulė. Riksmas. Kas riekia? Kur Olegas??!! Ryžtingai tolstantis apačioje taškelis – lengvas ledo šnabždesys ir vėl tyluma... Štai taip – per vieną sekundę kalnas nulaižė žmogų... nesuprantu, kaip tai įmanoma... mes tiek išgyvenome, ir... kaip gi taip... priėjus arčiau Olego kabusios kuprinės pamatėme skylę lede – viskas aišku, jis skubėjo, neįsuko iki galo ledo varžto, viršutinis ledo sluoksnis atskilo plonu lęšiu, o po juo – purus, pūslėtas ledas neišlaikė pusiau įsuktą ledo varžtą. Ar kalnuose sunku numirti? Paprasta klaida, paprasta mirtis, jo daugiau nebėra, aš negaliu to suprasti. Tarsi per sapną išėminėjame visus jo daiktus iš kuprinės, imame tik tai, kas pravers kelyje atgal, visą kitą numetame į apačią. Trūksta žodžių, bet rankos daro savo darbą – mes turime išgyventi, turime nusileisti, praeiti plyšių zoną, priekyje dar daug kovų, ir mes neturime teisės suklysti – jeigu dar kažkuris įkris į plyšį, kitas, likęs vienas, jo jau nebeištrauks. Tarp daiktų pastebėjau sąsiuvinį. Kas tai? Olego dienynas! Pasiimsiu jį. Andrejus mane skubina, mes leidžiamės toliau.

 

<< Back

Forward >>