« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 17

Kai tik saulė pasirodo horizonte, kalnai, kurie stovi priešais ja, vakaruose, labai ryškiai apšviečiami, o tie, kurie stovi pusiau atsisukę į saulę, yra pasinėrę drėgname, miglotame miraže ir tarsi maudosi jame. Tai atrodo labai gražiai, bet beprasmiška fotografuoti, nuotraukos vis tiek išeis blankios... taigi kalnų, besimaudančių rytinėje rūkanoje vaizdas liks tik mano atmintyje.

Šiandien prabudau su nuostabiu jausmu, tarytum vėl pagavau kažkokią kibirkštėlę... kartais, kai aš prabundu, nuo miego lieka kažkoks keistas jausmas... ir jeigu būčiau rami, nešokinėčiau, nejudėčiau ir leisčiau jam apsireikšti aiškiau... atsiduočiau šiam pusiau mieguistam snūdimui... šis pojūtis, atrodo, su niekuo nesusijęs, nei su dienos siužetu, nei išvis su niekuo kitu iš mūsų gyvenimo... jis keistas, ateinantis iš pačios miego gilumos... jis išgyvenamas truputį neramiai, gal netgi gąsdinančiai... jis labai nepanašus į viską, su kuo mes susiduriame realybėje, būdravime ir sapno realybėje... jis tarsi išeina iš manęs pačios, iš mano gilumos... tai mano individualumo žinia man pačiai... grėsmingas, o tiksliau prieš audrinis pojūtis... jis kaupiasi, tiksliau kaupiasi jo išgyvenimo patirtis ir švelniai įtakoja visą mano gyvenimą, nepriklausomai nuo noro arba nenoro. Kaip aprašyti šią įtaką? Kodėl ji gąsdinanti ir tuo pačiu traukianti? Gąsdinanti todėl, kad sudaro grėsmę viskam, kas nesiderina su ja, kas jai nepasiduoda – kuo stipresnis šis pojūtis, tuo labiau paviršutiniškai atrodo mano įprastas asmeninis gyvenimas. Jis patrauklus todėl, kad mano kelias veda kažkur ten, todėl, kad patekimas į tiesioginį mano individualumo išgyvenimą daro mane vientisa ir viską be likučių užpildo tuštuma, kuri iš manęs persilieja kažkur kitur, labai toli... Mes esame vieniši keliauninkai susiskirstymo pasaulyje, todėl išorinei dienos sąmonei beprotiškai atrodo nakties sapnų prisiminimai...

Užlipau ant gėlių vazonais apstatyto stogo. Palaipsniui dingo neigiamas santykis ankstyvam rytui ir kasdienybei, kurį ištisus dešimtmečius man į galvą įkalinėjo vaikščiojimas į vaikų darželį, mokyklą, universitetą, darbą... Pradėjo netgi patikti keltis anksti ryte, kaip be galo tolimoje vaikystėje, kai nereikėjo niekur „eiti“. Kodėl gi patys švelniausi žmogaus gyvenimo metai taip negailestingai eksploatuojami? Kam viso to reikia? Visada atsiranda mazochistai, kurie dėkoja mamai, kad „vertė, mane kvailą, kažkur vaikščioti, kažką lankyti, juk dabar štai kokias aukštas pareigas užimu...“ O mano požiūriu tai yra tyčiojimasis ir visko, kas gyva, nugalabinimas. Kas iš to, kad dabar tu užėmęs kažkokias pareigas, jeigu tu esi medžio gabalas arba tavo gyvenimas nėra laimingas? Kai man buvo du metukai, jaučiau daugybę šviesių, savo naujumu kutenančių išgyvenimų, nepriklausomai nuo to, ar voliojausi lovoj, žaidžiau smėlio dėžėje, ar laksčiau po pievą. O kai prasidėjo „darbinės veiklos kasdienybė“ – darželis, muzikos mokykla, paprasta mokykla, baseinas... viskas dingo, išėjo, atsisveikino, užleido vietą amžinai rytiniai kančiai dėl naujų pareigų, kurių galo bei krašto nesimatė. Kas nuo visų šitų pamokų, vadovėlių, lekcijų manyje liko? Mane privertė pakeisti visą mano gyvenimą į šį blausų atsitiktinės informacijos srautą... Kai turėdama penkis metus norėjau savo noru išmokti matematiką, tiesiog paėmiau vadovėlį ir matematika pati įsiliejo į mane, todėl, kad AŠ PATI NORĖJAU ir man tai PATIKO, aš neturėjau jokio grafiko, jokių įskaitų ir pamokų. O kai matematika prasidėjo mokykloje... mane supykino ir išvėmiau viską, pamokose vos gaudavau netgi trejetus. Štai skirtumas tarp „gero išsilavinimo“, tai yra prievartavimo padoriu pretekstu, gimdančio patenkintų puskvailių minias ir natūralaus, spontaniško intereso, kuris harmoningai įsipina į grožio, naujumo, nuojautos ir naujų atradimų džiaugsmo suvokimus. Netgi pats šio įteisinto prievartavimo motyvas yra be galo kvailas, esą tuo vaikai ruošiami suaugusiųjų gyvenimui... mirčiai juos ruošia, o ne gyvenimui. Geras profesionalas, su pasitikėjimu užimantis savo vietą po saule, atsiras tik tada, kai jaus malonumą nuo savo darbo, įdės į jį savo sielą, reikš savo individualumą, taigi, jeigu aš kada nors turėsiu vaiką – tikrai neatiduosiu jo į mokyklą. Darys tik tai, kas jį domins ir aš padėsiu jam vystyti savo interesus – būtent padėsiu, o ne versiu.

Beje, juk čia yra Internetas... Eisiu patikrinsiu paštą, gal Nataša parašė.

Naggare yra dvi ar trys Interneto kavinės. Kalnų gyvenvietei, tolimai nuo civilizacijos, visai pakenčiamos kainos – pusantro dolerio per valandą, taigi galima pasėdėti, pažiūrėti, kas dedasi pasaulyje ir mano paštų dėžutėje. Su Nataša aš susipažinau autobuse. Ji važiavo su savo draugais toliau – į Manali. Atkreipiau į ją dėmesį eidama į savo vietą – simpatiška, gyvų akių lėlytė. Galvojau, kad ji iš Izraelio, bet išgirdau rusų kalbą. Ji sėdėjo kitoje eilėje priešais manęs ir aš dažnokai gaudžiau jos žvilgsnius. Jos bendrakeleivės buvo šleikščios panos – viena labai pasipūtusi, kita bjaurybė, pastebėjau, kad Natašos veidas, kai pradeda su jomis kalbėtis, tampa bukesnis. Nusispjovus į visus padorumus aš gana šaltai atsikračiau bjaurios mergos, besikreipiančios į mane su kažkokiu klausymu, ir patraukiau lėlytę į savo pusę, po ko sužinojau, jog jos vardas Nataša, jog iš karto jai patikau, jog jos bendrakeleivės – atsitiktinės pažįstamos, su kuriomis ji skrido lėktuve į Indiją ir prie jų prilipo, kadangi pati dar nežinojo, kaip čia kas. Mes iš karto radome bendrą kalbą, man buvo su ja gera, buvo malonu liesti jos pečius, rankas, apkabinti ją, žiūrėti į akis, ir tai jai irgi patiko. Prašnekėjome kelias valandas. Taip pat, kaip ir aš, ji ieškojo „tai, ko nežinojo“ – tai, kas užpildytų jos gyvenimą prasme, turiniu, džiaugsmu, paieška, nuojauta. Kaip ir aš, ji nenorėjo supelyti namuose ir darbe, viską paliko ir su viltimi ką nors rasti, arba išsiaiškinti savyje toli nuo kasdienybės rūpesčių, nulėkė į Indiją. Mes pasikeitėme elektroninių paštų adresais ir susitarėme, kad būtinai susitiksime Maskvoje. Tikriausiai ji man jau kažką parašė iš Manali!... Tikrai! Laiškas nuo Natašos...

 

„Labas Maja! Tai tikras stebuklas, kad mes su tavimi susitikome! Aš nepasilikau Manali – čia visiškai nebuvo ką veikti ir tiesiog dabar važiuosiu į Daramsalą, sakoma, jog ten nuostabios vietos – daug tibetietiškų vienuolių, gražūs kalnai... prisimeni, tu man pasakojai apie Lobsangą – gal aš jį ten sutiksiu?J. Parašysiu tau iš ten, papasakosiu, kaip sekasi. Įsimylėjau tave iš pirmo žvilgsnio...

 Maja, sėkmės tau tavo paieškoje, parašyk – ar kas nors išeina su negatyviomis emocijomis, o aš tau parašysiu iš Daramsalos. Stipriai apkabinu, bučiuojuJ

Tavo Nataša.“

 

Čia dar keli laiškai, vienas iš jų nuo tėvų... Jau beveik įsivaizduoju, ką jie man rašo... Na tikrai!

 

„Maja, mes nesitikėjome, kad taip su mumis pasielgsi. Tikriausiai tu laikai save jau visiškai suaugusia, kad priėminėji tokius rimtus sprendimus, bet tai, ką tu darai, akivaizdžiai rodo, jog esi dar vaikas, žiaurus vaikas, kuris nepaisant visų mūsų maldavimų ir rūpesčių, viską paliko ir su galvą nėrėsi į siaubingą pelkę – Indiją. Kas tave ten traukia? Maja, mes įsitikinę, jog tu priklausai kažkokiai sektai. Kodėl tu nenori atvirai mums išsipasakoti? Juk jau seniai viskas prasidėjo. Tave visada traukė ne ten, kur reikia – tai pas rokerius, tai pas jogus, tai pas tuos siaubingus tantristus... Ir kiekvieną kartą tu buvai sužavėta savo naujais pažįstamais, kas kiekvieną kartą buvo tiesiog siaubinga – kas šį kartą? Tik mūsų dėka tu gavai gerą išsilavinimą ir radai prestižinį darbą. Ir kas iš to? Tu nusivalei į mus kojas ir pabėgai į Indiją. Ar tu žinia, kas atsitiko su tavo motina, kai ji paskambino tau, o atsiliepė ta kekšė Jana? Kaip tu išdrįsai išnuomoti močiutės būtą? Ir dar kam! Gal tu dar parduoti jį nori? Nekeista... Tavo draugeliai sektantai dar ne to pareikalaus!

Tu sakai, jog mes nenorime tavęs suprasti, tu visada taip sakei... Ir niekada nenorėjai mūsų klausyti, nenorėjai mūsų suprasti. Kur dabar būtum, jeigu ne mes? Viešnamyje? Rūsyje? Kalėjime? Kas žino... Iki šiol tau pavykdavo eiti prarajos krašteliu ir neįkristi į bedugnę, bet atrodo, dabar tu patekai į rimtą bėdą ir nepalieki mums jokios galimybės tave išgelbėti. Jeigu nors papasakotum tiesą! Jau tai būtų mūsų žingsnis link tavęs.

Maja, mamai labai negerai, juk tu žinai, kad jos sveikata negera. Jeigu negrįši, bet kokiu momentu gali atsitikti kažkas siaubingo. Su sveikata nejuokaujama. Jeigu tavyje dar liko nors kiek žmoniškumo, grįžk. Aš susitarsiu dėl darbo, blogiausiu atveju aš turiu atsarginį variantą – yra vieta Anglijos ambasadoje. Maja, juk mes tave mylime labiau negu gyvenimą ir darome viską, kad tu būtumei laiminga. Dukryte, grįžk kol nevėlu, netempk iki nelaimės. Tave mylintys mama ir tėtis“

 

Slidžios ir kibios letenos išlindo iš rūstaus požemio. Iki šio laiko joms pavykdavo įvairiais būdais manimi manipuliuoti – iš pradžių agresijos ir įrodymų pagalba, o jeigu tai nesuveikdavo, jie spaudė į mano gailestį ir kaltės jausmą. Neprisimenu nei vieno vakarėlio, kuris nebūtų apnuodytas kaltės jausmu prieš tėvus, ypač prieš mamą, už viską, už tai, kad nepaskambinau, už tai, kad ilgiau užtrukau, už tai, kad kvepiu suaugusiu gyvenimu, o ne vaikišku muilu.

Kai mirė močiutė, buvau labai laiminga, – dabar galėsiu gyventi viena, nors teko labai pakovoti už tokią teisę, nepaisant to, kad turėjau jau 22... Ir štai vėl šios letenos nori mane pagauti, bet kokia kaina priversti gyventi taip, kad jiems būtų ramu. Kokia po velniu tai meilė, jeigu jie tik galvoja apie tai, kad JIEMS būtų ramu? Ir kodėl aš turiu smaugti save savo rankomis, net jeigu ta ramybė būtų reikalinga dievui? Niekada negalėjau to suprasti. Aš turiu savo įsivaizdavimus apie gyvenimą, aš turiu savo norus, potraukius, o mano tėvų gyvenimo prasmė, atrodo, yra subjauroti mane, kad padaryčiau jų gyvenimą patogesniu. Ir tik pabandyk pasakyti, jog man norisi nusispjauti į jų patogumą ir ramybę. Iš karto užgrius „teisėtos“ neapykantos škvalas – mes tave auginome, mes tave maitinome, ir taip toliau, ir panašiai – visiems pažįstama dvėsena, kuri pasitaikius progai, kai iš esmės nėra ko pasakyti, smogia visiems į snukius.

Čia, Indijoje, vargšai sužaloja savo vaikus labai ištobulintais metodais – kūdikystėje laužo jiems kojas, rankas, guldo juos į specialias formas, kad jos bjauriai suaugtų, įvairių ilgių ir formų; arba suaugina pirštus, arba ką nors nukerta, arba išvis iš žmogaus daro į karvę panašų padarą ant keturių letenų, - tokio siaubo niekur daugiau pasaulyje nepamatysi...Bet argi ne tą patį daro tėvai su savo vaikų psichiką taip vadinamuose civilizuotose Vakaruose? Ar gi jie neuždeda ankstyvoje vaikystėje tų pačių formų ant mūsų norų, tyrimų, siekimų? Argi pasaulis nesusideda iš moralinių apsigimėlių, kurių gyvenimas pilnas kompleksų, baimių, numalšintų norų ir negatyvių emocijų? Ir visa tai paslėpta po neperšaunama padorumo ir totalaus melo kauke. Po šia kauke slepiasi ne nekalti vaikai, kaip pataria manyti psichologija, - tai žiaurūs padarai, kurie už savo išprievartautus norus ir siekius pasiruošę pergriaužti gerklę bet kam, jeigu tik vieną gražią dieną ponas dievas paimtų išeiginę ir atšauktų moralę ir baudžiamąją atsakomybę.

Nenoriu dabar galvoti apie tėvus, nežinau, kaip pasielgti. Krišnamurti rašė, jog tikrai ieškantis nėra prie nieko prisirišęs, neturi nei šeimos, nei namo, nei tėvynės. Šri Ramana „pasiuntė“ savo tėvus, kai tie atvažiavo jį „gelbėti“. Ramakrišna rašė, jog jeigu tu nepasirūpinai savo šeima prieš tapdamas vienuoliu, tu neturi širdies. Don Chanas pasiuntė savo žmoną ir vaikus kuo toliausiai ir visiems laikams... bet juk ne visą gyvenimą aš slėpsiuos už autoritetų! Pats laikas savarankiškai priėminėti sprendimus, kurie nesiderina su visomis atramomis, kuriomis gyvena pūliuojantis hibridas – visuomenė.

Na ir laiškas nuo Makso... Tikriausiai nepasikraus, kraunasi jau apie minutę. Bet ne – pasisekė J

„Aš pasiimu magnetofoną, radiotelefoną ir pusę kompaktinių plokštelių. Perspėk Janą, kad aš ateisiu šių daiktų. Maksas“

Tai viskas, ką jis sugebėjo parašyti po dviejų bendro gyvenimo metų...? Nejaugi tikrai nėra ko pasakyti? Anksčiau man atrodė, jog pas mus bendri interesai, bendri siekiai, bet argi galėjo tai parašyti žmogus, nors kiek man artimas? Jo reakciją į tai, kad aš jį palikau, aš pateisinau tuo, kad tai nebuvo lengva situacija, ir aš pati visada neadekvačiai reagavau, kai mane palikdavo kas nors, - man irgi norėjosi atsakyti skausmu, nors kitose situacijose aš visiškai nelinkusi keršyti... Todėl nepaisant visų jo įžeidimų, atmintyje liko šviesus Makso vaizdas, kuris, perskaičius šį trumpą laiškelį, subyrėjo į dulkeles. Šios eilutės iškėlė į paviršių mano fantazijų ir mitinių įsivaizdavimų negražią realybę – du metus aš bendravau pati su savimi, tame žmoguje pripiešdavau tai, su kuo man norėjosi bendrauti, o jis pats tuo metu buvo tuščia vieta, besislepiančia po patenkinta dailaus vaikino fizionomija...

Viskas, šiandienai užteks. Ryšis galutinai dingo ir aš be jokio tikslo, pusiau užmarštyje spoksojau į mirusį vaizduoklį. Praeitis užlipdavo ant kulnų, ateitį mačiau tik penkiais metrais į priekį, o toliau nepermatoma rūkana... O esamajam laike apibrėžtų norų, minčių, ką toliau daryti, nebuvo. Buvo pusiaudienis ir reikėjo kažkuo užsiimti. Aiškiai žinojau, jog noriu likti Naggare dar tam tikrą laiką, po ko, sadhu patarimu, planavau važiuoti į Rišikeš.

Ir kaip gi aš turiu pasielgti, jeigu tiesiog dabar turiu kelis vienas kitam prieštaraujančius norus? Kurių klausyti, jeigu „aš“ noriu eiti pagulėti po medžiu, ir taip pat „aš“ noriu važiuoti į Manali, ir ta pati „aš“ noriu nueiti į kambarį pamiegoti? Pagalvojus, jog sadhu davė man per mažai informacijos ir nenorėjo duoti galimybės susitikti su juo dar kartą, pajutau stiprų nepasitenkinimą ir netgi negatyvų santykį jam. O! Negatyvios emocijos! Pagaliau man pavyko prisiminti apie jas jų atsiradimo metu ir tuo pačiu prisiminti apie praktiką. Net širdis suplakė greičiau, - būtent dabar ir reikia pabandyti pašalinti jas... Bet kaip? Aš galvojau apie sadhu ir supratau, jog vietoj simpatijos, kuri užpildo mane siekimu, aš jaučiuosi sukaustyta negatyvaus santykio. Aš jau negaliu adekvačiai išnagrinėti jo veiksmų ir žodžių, šiuo metu viskas yra suvokiama per šio kaustančio susvetimėjimo prizmę. Aš visą tai matau, tiesiog matau šią prizmę, šį mechanizmą, bet nieko su tuo negaliu padaryti. Kaip gi taip? Štai kaip viskas yra iš tikrųjų! O aš galvojau, jog visada turiu pasirinkimą - ką jausti, ko ne, o išeina taip, kad jokio pasirinkimo nėra?! Tiesiog dabar negatyvus santykis griebė mane už gerklės ir nepaleidžia nepaisant to, kad eilinė ir ta pati „AŠ“ NENORIU jo jausti. Juk tai tikras „savęs“ prievartavimas! (O ar iš vis tas sadhu buvo?...)

Šnopuodama, sukandus dantis nuo įtampos ir nusivylimo dėl atsiradusios padėties, pakilau ilgais ir stačiais laipteliais. Dabar aš aiškiai mačiau – negatyvios emocijos- tai ne „aš“, tai parazitai, kurie prisisiurbė prie manęs, ir jų nenutrauksi vienu elegantišku gestu, čia būtina kažkas rimtesnio, negu norai jų nejausti, kurie atsiranda pakaitomis su noru pateikti į Manali. Pasijutau laukiniu arkliu, kuris ketina numesti nuo savo balno įžūlų kaubojų.

Rausdama kanopomis žemę, įkandus žąslus ir šnopuodama nuo mane perpildyto entuziazmo, atėjau į kambarį, atsisėdau ant lovos ir tvirtai apsisprendžiau niekur neeiti, - man nesinorėjo iškristi iš šio nusivylimo į įprastą gyvenimo lengvumą. Kelias minutes pasėdėjus, vis dėlto pagavau norą, jog labai noriu kur nors nueiti, netrukus pastebėjau, jog jau pradėjau apie tai galvoti, jog nėra jokios prasmės sėdėti kambaryje ir kaip višta perėti savo nusivylusią būseną. Tai „aš“ taip manau, ar tai „jie“ taip mano? Atrodo, jog tai „aš“ taip manau. Mano mintys keliavo toliau, aš jas stebėjau ir dar kažkas stebėjo stebintį „aš“... jo... štai ką reiškia atsistoti skersai srovės – viskas pradeda audroti ir kunkuliuoti. Kaip nors pratruksiu... Taigi, kokia prasmė sėdėti kambaryje? Juk būtent visokiausių situacijų sūkuryje įvyksta negatyvios emocijos, o tai reiškia, jog aš vėl ir vėl bandysiu jas šalinti. Lobsangas sakė Deniui, jog tai labai sudėtinga užduotis, jog iš pradžių išvis nieko neišeina, bet man patinka tai daryti, man patinka bandyti, patinka netgi jausti nusivylimą nuo to, kad niekas neišeina – vis tiek išgyvenu tai kaip žingsnį į priekį. Dabar aš galiu priešintis negatyvioms emocijoms, ir šiame priešinimąsi yra kažkas naujo, ko anksčiau nebuvo, yra jau laisvės nuo susitapatinimo su jomis dalis. Būtent tai aš išgyvenu – netgi tuo momentu, kai atsirado pasipiktinimas ir nuo nesugebėjimo liautis jausti susvetimėjimą, ir nepasitenkinimą, aš pasijutau stipresnė, labiau susikaupusi, pamačiau priešo veidą ir nors pralaimėjau šią kovą, dabar jau žinau, kas reiškia būti susikaupusia ir ryžtinga, dabar žinau, jog turiu priešą, su kuriuo kovosiu, ir svarbiausia žinau, už ką kovosiu. Dar kartą palyginau du sadhu suvokimus – vakarykštį ir šiandieninį. Vakar kiekviena mintis apie jį skambia strėle pataikydavo tiesiai į tikslą - žavesiu ūžiantį džiaugsmą, o šiandien – moterišku segtuku, netvarkingai įsmeigtu į kaprizingus plaukus - į nepasitenkinimą, įniršį.

Noriu į Manali! Neturiu supratimo, ką ten darysiu... Kadangi pripratau visada žinoti, kam aš kažkur einu, o tuo labiau važiuoju, jaučiu diskomfortą, jog dabar nežinau ko ten važiuosiu. Įmetu viską būtiniausią į kuprinę, atsiranda nerimas... Nustoju krautis, bandau pašalinti nerimą, velnias, niekas neišeina, jis tik dar labiau sustiprėja, to dar betruko... Susvetimėjimo Deniui suliepsnojimas – kas tai per praktika, vien tik kančios nuo jos atsiranda? – Kaltės jausmas dėl atsiradusio susvetimėjimo. KAIP gi nužudyti šiuos padarus??? – Stiprus nepasitenkinimas, jog esu tokioje niūrioje būsenoje – KAIP??? – gailestis sau, dėl to, kad nieko su tuo negaliu padaryti. Kaip iš gausybės rago be perstojo atsiranda nauji monstrai. Krentu ant lovos ir verkiu nuo nusivylimo. Sudaužyta, tiksliau sutriuškinta, beveik sunaikinta negatyvių emocijų ir nieko negaliu, noriu, bet NEGALIU nieko su jomis padaryti, jau netgi neatsiranda gaivinantis nusivylimas, - kiekviena mintis apie esamą būklę trykšta ašaromis. Taip... turiu baigti kankintis, siusti, jau isterija prasidėjo. Nekenčiu isterikių! Imu užrašų knygelę, užrašinėju viską, kas įvyko, truputį dvejoju, kaip užrašyti „nieko neįvyko“, bet taip ir rašau, ir tuo momentu būsena keičiasi be jokių pastangų, – norisi juoktis, ir vėl ašaros akyse, bet jau ne nuo nusivylimo, o nuo džiaugsmo. Atrodo, jog išprotėjau. Bet vis dėlto yra skirtumas – pralaimėti situaciją ir pralaimėti bet užfiksuoti ją savo dienoraštyje, esą buvo tai, ir tai, bandžiau daryti tai, ir tai, išėjo štai tai, tiksliau – nieko neišėjo. Mažas, bet atradimas ir visiškai nesuprantu, kodėl taip išeina, bet tiek to, svarbiausia – pats faktas, jog taip išeina: rašytinė fiksacija to, kas su manimi įvyko, iš pralaimėjimo padaro mažą laimėjimą. Puiku! Norisi su kuo nors pasidalinti savo atradimu. Nubraukiu ašaras ir lėkiu į gatvę pasigauti rikšą į Manali.

 

<< Back

Forward >>