« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 18

Pro tirštus marihuanos krūmus man šypsojosi didelis mėlynveidis Šiva su aplink kaklą apsivyniojusia ištikima kobra. Sprendžiant pagal viską, jo akys turėtų vaizduoti nušvitusią būseną, bet iš tikrųjų jis labiau panašus į apsirūkusį hipi. Už Šivos – nedidelė šventykla, apaugusi dviejų metrų aukščio kanapių krūmais, prie kurių sėdėjo sadhu ir niūriai rūkė kaljaną. Jis pakėlė raudonas, stiklines akis, nusišypsojo ir garsiai išpusdamas dūmą, kimiu balsu pasisveikino.

-   Sveiki atvykę į lordo Šivos vienuolynąJ - šypsena nepaliko jo lieso veido. – Nori parūkyti kartu su manimi? Nori pasišnekėti su Šiva kartu su manimi?

-    Aš nerūkau.

-   ??? Čia visi rūko.

-   Argi tai nedraudžiama įstatymais?

-   Bendrai paėmus, žinoma, draudžiama... formaliai draudžiama, bet realiai šis įstatymas negalioja. O Šivos šventykloje galima rūkyti oficialiaiJ.

-   ?

-   Ar nežinojai, jog marihuanos rūkymas – vienas iš šivaitų ritualų?... Na va, dabar jau žinai, nors kažkokia nauda iš manęsJ. Čia gali rūkyti kiek tik nori, aš turiu daug draugų iš viso pasaulio, visi jie ateina parūkyti su manimi. Lordui Šivai tai patinka.

-   Iš kur tu jį pažįsti?

-   Juk tai akivaizduJ.

-   Tu sadhu?

-   Kažkada aš buvau sadhu, bet dabar aš gyvenu čia, prižiūriu šią šventyklą – šluostau grindis, valau dulkes, uždegu lordui Šivai smilkalusJ.

Nors jis ir nuolatos šypsojosi, susidarė gana nemalonus pojūtis, - tarsi aš kalbėjau ne su žmogumi, o su kaktusu, kuriam gerai ten, kur jį pasodino ir nieko daugiau nereikia. Į visus kitus klausymus apie praktiką jis atsakinėjo nieko nereiškiančiomis frazėmis, kaip, pavyzdžiui, „Šiva visažinis, o todėl ir visagalis“, todėl netrukus atsisveikinau su juo ir jo šventykla, kuri labiau panaši į narkomanų prieglobstį, negu į praktikos vietą.

Jo, tikriausiai labai patogu užsidengti visokiomis Šivomis, tuo pačiu įteisinus savo pomėgius ir savanaudiškus įsivaizdavimus. Prisimenu, kažkada Maskvoje aš nusprendžiau nueiti į ezoterinį šivaitų vakarėlį. Mane domino viskas, kas susiję su taip vadinama dvasine paieška, todėl varoma noro rasti kokį nors šaltinį akmeningoje Maskvos dykumoje, važinėjau į visas skyles. Klaidžiodama šunkeliu, vedančiu į perėją, prisiminiau šią istoriją...

... Tai buvo šivaitų „dvasinės bendruomenės“ susirinkimas vienoje žinomoje Maskvos hipnozės mokykloje. Buvo atidarymo diena ir kai kurie buvo visiškai naujokais, o kai kurie jau pažįstamais. Nuo pat veiksmo pradžios mane nustebino tai, kad visus paprašė prisistatyti ir papasakoti apie savo darbą. Nenorėjau sukelti įtampos, pareiškus, jog nesuprantu, kokį ryšį turi mano darbas su spėliojama dvasine praktika, išsisukau nuo klausymo ir pasakiau, jog kol kas dar ieškau darbo. Kostia, svarbiausias šioje bendruomenėje, pradėjo kažką pasakoti merginai apie dvasinį mokytoją iš Indijos. Jis atrodė pasitikintis savimi ir ramus. Tačiau išvengti konfrontacijos nepavyko, nes netrukus aš išgirdau frazę, po kurios viskas ir prasidėjo:

-   ... yra tam tikri požymiai, pagal kuriuos galima suprasti, jog Vidžajus – prašvitęs.

-   O galima pasidomėti, kokie tai požymiai? – įsikišau į pokalbį.

Kostia atsigręžė į mane, jo veide pasirodė nuostaba ir sumišimas.

-   Jis niekada, nieko pas save nevilioja.

-   Nejaugi to pakanka, kad laikytume jį prašvitusiu?

-   Taip, pakanka, nes tie, kurie vilioja pas save, yra apgavikai.

-   Taip, apie tuos, kurie vilioja pas save, aš irgi taip pat manau. Bet argi tai reiškia, jog tie, kurie nevilioja, yra prašvitusiais?

(liaudies balsas agresyviai): „mergina, jeigu Jus domina, ar jis prašvitęs, eikite pas jį ir patikrinkite, ką Jus norite iš Kostios?“

-   Aš sutinku su tuo, jog negaliu suprasti, kas per žmogus yra tas Vidžajus, sprendžiant tik pagal Kostios žodžius. Mane domina kitas klausymas – kodėl Kostia mano, jog jis prašvitęs.

-   Vidžajus visada daro tai, ką sako. Jeigu jis sako, jog ateis šeštą valandą, reiškia ateis būtent šeštą, - Kostia vėl atgavo pasitikėjimą veide.

-   Reiškia tu manai, jog punktualumas yra prašvitimo požymis? O punktualus verslininkas – jis irgi prašvitęs?

-   Žinoma, ne. Bet jeigu Vidžajus nebūtų punktualus, tai reikštų jos jis nėra prašvitęs.

-   Tarkime taip. Bet ar tai reiškia, jog jis yra prašvitęs? Tai yra tik tokie požymiai – jis nieko nevilioja ir visada ateina laiku, ar yra dar kažkokių?

-   Ne, žinoma yra dar. Aš matau jame šviesą.

-   O! Keista, jog tu nepradėjai nuo to... O kokia tai šviesa? Kur tu ją matai? Kaip? Tu ją matai akimis?

-   Pas mane labiau išvystyti kinestetiniai-sensoriniai pojūčiai...

-   Tai man nieko nesako. Tu jį matai akimis ar kažkuo kitu?

-   ... Na taip, akimis.

-   O tu gali aprašyti, ką būtent tu matai?

(agresyvūs liaudies šoksniai): „prasidėjo... ar tai apklausa... kam Jums to reikia?, „kodėl Jus uždavinėjate visus šiuos klausymus? Ko Jus čia atėjote?“, „yra intuicija, kurios pagalba galima suprasti, koks žmogus yra prieš tave“.

-   O kas yra intuicija? – šiuo klausymu aš galutinai išardžiau širšių lizdą. Iš visų pusių suliepsnojo emocijos – „intuicija??? Jus nežinote, kas tai yra???? Tai kai tu žiūri ir žinai!“

-   Bet ką konkrečiai jus vadinate intuicija? Kaip jus tai jaučiate, kur, kaip atskiriate nuo kitų minčių, pasakykite detaliau.

-   Energetiniai srautai mano čakrose visada sako man, koks žmogus stovi prieš mane, - Kostia vėl perėmė pokalbio iniciatyvą, raminančiai šypsojosi kitiems.

-   Ką tu vadini srautais ir ką čakromis?

-   Čakra išvertus iš sanskrito reiškia apskritimą.

-   Puiku, ir kaip tu tas čakras suvoki?

(liaudis vos susilaiko, kartas nuo karto sušunka): „Jus visą dėmesį atėmėte sau, jus neleidžiate pasireikšti kitiems, mes turime daug svarbesnių klausymų“, „leiskite kietiems pasireikšti“.

-   Tai jus nedomina ši tema? Jus nedomina tiesos paieška?

-   Ši tema labai įdomi, bet perkelkime ją vėlesniam laikui, mes dabar turime išklausyti kitus.

-   Jeigu jus turite kažkokį suvokimą, jus galite jį pavadinti, galite aprašyti šį suvokimą? Štai sakykime, aš jaučiu švelnumą – galiu dešimt puslapių aprašinėti, kaip aš tai išgyvenu, kas tai lydi, kaip šis jausmas pasireiškia ir taip toliau. Sutinkate su manimi? Bet jus negalite dabar aprašyti, ką konkrečiai jus vadinate intuicija.

-   Juk tai visiems aišku ir akivaizdu, kam tada aprašinėti?

-   O man neaišku. Aš manau, jog kiekvienas turi omenyje kažką kito, todėl man ir įdomu, ką turite omenyje jus.

-   O mano intuicija sako man dabar, jog Jus ne šiaip sau čia atėjote. Jus kažko norite, bet slepiate nuo mūsų savo tikrus ketinimus. Galbūt Jus psichologas ir tiriate mus? Jaučiu, jog viskas nėra taip, kaip Jus sakote. Tai, tikriausiai, Jūsų darbas - atlikinėti tokias apklausas.

-   Tu laikai save siekiančiu laisvės, tiesos?

-   Žinoma.

-   Tai kodėl tau nepatinka mano klausymai? Juk šiuo momentu aš bandau išaiškinti tiesą.

-   Tuoj aš patikrinsiu, ar Jus dvasiškai realizuota! Štai toks klausymas – kas yra „dharana“? – paklausė Kostia griežtu veidu.

-   Neturiu supratimo. Ką tu vadini šiuo žodžiu?

-   Išvertus iš sanskrito tai reiškia „koncentracija“. Kas tai yra?

-   Neturiu supratimo. O ką tu taip vadini?

-   Juk Jus nieko nežinote! Jus turite mokytis ir mokytis, Jus neturite jokios patirties, kaip aš galėčiau Jums ką nors išaiškinti?

-   Aš neprašau paaiškinimų, aš prašau aprašymų.

(liaudis agresyviai): „ko Jus čia atėjote? Jeigu Jus turite kažkokį savanaudišką tikslą, mokėkite pinigus už tai, kad sėdite su mumis“.

-   Kostia, aš žiūriu dabar į tave, juk tu 15 merų užsiėminėji joga, o šiuo metu jauti man kažkokią neapykantą...

(liaudies riksmai): „Ir kas iš to?“, „Ji mus išnaudoja“, „Tu pati visa pasinėrus neapykantoje“, „Jus tik pažiūrėkite, kaip Jus sėdite, pas Jus daugybė problemų, Jus įtempta, nerami, Jums nusispjauti į kitus...“, „Jus pikta, Jus visus čia skaudinate, Jus esate atsakinga už šį skausmą...“, „Kam Jums to reikia? Kodėl Jus reikalaujate iš mūsų atsakymų? Ko Jus čia atėjote?“.

Pagaliau Kostia padarė išvadas:

-   Su Jumis labai sunku bendrauti. Aš nenoriu pasakyti, kad Jus piktas ir negeras žmogus...

-   Bet tu juk taip manai?

-   Reikia žinoti padorumo taisykles, etiketą, reikia būti švelniu su kitais.

-   Atleiskite, bet aš neatėjau į virtuvę gerti arbatos, aš atėjau bendrauti su žmonėmis, kurie mano, jog ieško tiesos...

Tokiu būdu pokalbis tęsėsi apie valandą – kuo labiau aš bandžiau išsilaikyti aptarinėjant kokią nors vieną temą, kažką dalykiško, tuo labiau jie mane įtarinėjo ir kaltino dėl to, kad kažką iš jų reikalauju, kad juos slegiu. Jie visi susivienijo prieš mane vieną - piktą ir gudrų žmogų. Jie visi įtarinėjo mane dėl kažko siaubingo, bet dėl ko – jie patys nežinojo, ir dėlto siuto dar labiau.

Toliau atsitiko dar vienas įdomus įvykis. Visas renginys persikėlė į kitą salę. Vadovauti dabar pradėjo vienas labai įžymus, mažas ir liesas Maskvos hipnotizuotojas (sutartinai rašysiu G). Jis visaip bandė vaidinti paprastą vaikiną, bet nuo to darėsi tik dar labiau svarbus ir pasiputęs. Jo mažos suktos akytės taip pat bandė sudaryti įspūdį, jog gali ramiai į bet ką žiūrėti, bet iš tikrųjų buvo panašios į dvi atviras skylutes, tik vaidinančias žmogaus akis. Visi labai meiliai su juo bendravo, juokavo. Prasidėjo arbatos gėrimo ceremonija, pagal tam tikras ypatingas taisykles. Jai vadovavo G. Atsisakiau dalyvauti, nes nemėgstu jokių ceremonijų.

G poniška intonacija pareiškė, jog ceremonija skiriama didžiajam mokytojui Šivai, viso tikro kūrėjui. Iš karto atsirado noras užduoti jam klausymą apie „Šivą“, bet tuo pačiu atsirado ir nerimas. Velnias, juk jis hipnotizuotojas, autoritetas, suprasi, ką jis gali su manimi padaryti. Vis dėlto jis svarbi persona, juk netgi įsteigė savo mokyklą, reiškia ne šiaip sau tokią garbę užsitarnavo. Žmonių jau irgi nemažai, apie trisdešimt... bet negaliu likti su savo baime užantyje, kaip su kroviniu, kurį dar ilgai turėsiu su savimi nešioti ir negalėsiu numesti, todėl po poros minučių suspaudžiau savo drėgnus nuo jaudulio delnus ir vis dėlto uždaviau jam kelis klausymus. Jis siaubingai nenorėjo atsakinėti į šiuos klausymus, bet ir toliau šypsojosi. Aš atkakliai laukiau atsakymo ir kai jis sudarinėjo įvaizdį, jog nesupranta, kad aš kreipiuosi būtent į jį, saldžiai šypsojosi savo kaimynei, visaip atsisukinėjo nuo manęs, o aš šaukiau jį vardu, kad atsakytų į mano klausymus. Galų gale jis pareiškė, jog klausymus galima bus uždavinėti tik po trečio arbatos puodelio, kai mes įeisime į arbatos erdvę.

Kai mes įėjome į arbatos erdvę, G paprašė visus prisistatyti ir trumpai papasakoti kuo užsiėminėja gyvenime. Dauguma sakė, jog juos domina tik atsilaisvinimas. Kostia, kukliai prisistatęs, kaip „jogas“, taip pat pasakė, jog jį kankina tai, kad jo tėvynė suskaidyta, jog aplinkui viešpatauja chaosas ir jis nori sukurti tokią bendruomenę, kurioje viskas susivienys ir viskas bus gerai. Keli žmonės pasakė, jog visas jų gyvenimas – Šivos garbinimas. Pats G pasakė, jog tik neseniai suprato, kad yra šivaitas ir pagaliau save atrado...

-   O ką jus vadinate „Šiva“? – vis dėlto nusprendžiau viską išaiškinti.

G iš karto pasidarė nepatenkintas, bet stengėsi to neparodyti. Viso tolesnio pokalbio metu, kai aš uždavinėjau savo klausymus, jis nežiūrėjo man į akis, atsisukinėjo ir atkakliai sudarinėjo įvaizdį, jog nesupranta, kad klausymus jam uždavinėju būtent aš. Akivaizdžiai jis jautė stiprų nepasitenkinimą, susierzinimą, bet vis tiek šypsojosi ir vaidino visiškai ramų:

- Šiva – didysis jogas.

- Reiškia jus garbinate istorinę asmenybę?

- Ne, jokios istorinės asmenybės nebuvo.

- Tai ką jus garbinate?

- Dievą, vadinkite jį kaip tik norite – galite ir Brahma.

- Tai kas tada tai yra?

- Yra toks įvaizdis...

- Tai jus garbinate įvaizdį?

- Ne.

- Tai gal jus kažkaip matote jį?

- Ne, nematau.

- Tai kas gi yra „Šiva“?

- NEDRĮSKITE SAKYTI „KAS“, kalbėdama apie Šiva! Eikite skaityti knygas. Jeigu neturite jokių žinių, kodėl nepasėdėtumėte tyliai kampelyje ir nepaklausytumėte?

- Todėl, kad aš nesuprantu, apie ką jus kalbate. Jus garbinate kažką, ką vadinate „Šiva“. Jus galite paaiškinti kas tai yra?

- Šiva yra viskas, netgi ši arbata.

- Tai kodėl jus nesakote Šiva, Šiva, Šiva, o sakote – paduok arbatos puodelį.

- To neįmanoma perteikti žodžiais! Jus norite viską suprasti tiesiog protu! O protu Šivos nesuprasi!

- Atleiskite, ko ar ką protu nesuprasi? Jus galite kaip nors tai aprašyti?

Kol jis išsisukinėjo, atkreipiau dėmesį į du pavydžius Šivos tarnautojus, kurie gindami savo teises vadovauti apeigai, piktai barėsi ir vos nesusimušė. Nuo šio vaizdo aš pratrūkau ir visu garsu pareiškiau, kad jo pozicija yra melaginga ir baili, ir kad kiekvienas iš čia susirinkusių, turi kažkokį savanaudišką tikslą, ir tai tikrai ne tiesos paieška... Kas čia prasidėjo!!! Geranoriški šivaitai atsiplėšė nuo savo darbo prie ką tik įrengto altoriaus ir raudoni nuo neapykantos pradėjo vadinti mane vampyru, pradėjo reikalauti, kad aš nutilčiau, bet kažkodėl niekas neišdrįso manęs išvaryti – tikriausiai kažko bijojo. Beje, mano interesas savaime išseko, todėl ėjau link išėjimo. Man iš paskos aidėjo „Užteks mus išnaudoti!“, „Juk jai neįmanoma nieko paaiškinti! Jai reikia tik pasiginčyti!“, „tu pikta, šalta, žiauri vampyrė“, „mums nemaloni Jūsų draugija“, „joje nėra nei gėrio, nei šilumos“, „Ko jūs čia išvis atėjote? Pasityčioti iš mūsų?“. Išeidama aš pajutau tikrą laisvę nuo to, kad neplaukiu viename laive su šiais nuo pykčio pūvančiais „tiesos ieškotojais“...

 

Atsikračius nesveiko šių prisiminimų kvapo, pastebėjau, jog užlipau į viršų prie dar vienos vietinės įžymios vietos – senovinės Kali šventyklos. Kol dar nebuvau atvažiavus į Indiją, vien nuo minties apie indišką šventyklą, kūnu perbėgdavo lengva egzaltacijos ir nuojautos banga. Mano įsivaizdavime šios šventyklos nebuvo vien akmeniniais, architektūriniais pastatais, bet realybėje jos tapo būtent tuo.

O, įdomu kas tai? Atrodo, kad tai jakas – stambus, pūkuotas, kresnas gyvūnas, panašus į didelį minkštą žaislą, kuri norisi priglausti ir apkabinti. Jakai su puošniomis gūniomis stovėjo nejudėdami šalia savo šeimininkų, kurie iš visų jėgų kvietė turistus fotografuotis. Priėjau prie vieno jako. Jo akys buvo panašios į du didelius, drėgnus migdolus. Paglosčiau minkštą ir prisilietimui malonų snukį ir ranka pajutau jo karštą, galingą kvėpavimą. Kažkas įžūliai patraukė mane už rankovės... Berniūkštis!

- Ko tau reikia?

- Šafranas, labai pigus, - jis ištiesė man mažą dėžutę.

Berniukas man patiko, jame nebuvo savimi pasitikinčio įžūlumo, kuris daro visus Indijos prekiautojus panašiais į gimtuosius brolius. Aš pakviečiau jį į šalį, norėdama paklausti apie jo gyvenimą, jis paklusniai nupėdino man iš paskos.

-   Tu kalbi angliškai?

-   Truputį.

-   Lankai mokyklą?

-   Ne.

-   Visiškai nesimokai?

-   Mokykla – ne.

Panašu, jos jis išvis silpnai kalba angliškai.

-   Kiek tau metų?

-   12...Mem, pas mane pigiausias šafranas ir labai geras.

Jo akys atrodė kaip mergytės, svajojančios apie princą, o oda buvo graži, lygi ir švelni, vos susilaikiau jos nepaliesdama. Jis buvo basas, bet pėdos dar nespėjo sušiurkštėti ir suskilinėti, kaip pas visu vargšus. Rūbai buvo purvini, bet tai nesukėlė jokio pasišlykštėjimo. Putlios tamsios lūpos... balti kaip sniegas dantys... malonu būtų su juo pasibučiuoti... Apkabinau jį, vaidindama globojimą, tarytum netyčia prisiliečiau prie kaklo, nugaros.

-   Na gerai, išdykėlį, imk 50 rupijų, man nieko nereikia... o aš einu į šventyklą, tai ten?

-   Taip, tenai... Mem, pas mane pigiausias šafranas... – kiaulytė! Jis tarsi nepastebėjo, jog daviau jam pinigų ir tęsė savo nuobodų prekės piršimą.

Numojusi ranka ėjau toliau, nuvarydama nuo savęs kitus berniūkščius, jakų šeimininkus ir tiesios elgetas.

 

Pagal vietinius įpročius, aš nusiaviau. Vėsus, akmeninis takas atvedė mane į spalvų, skambančių apyrankių, smilkalų, oranžinės spalvos, muzikos, emocijų, drėgnų kūnų, indiškų merginų akių, išdžiuvusių dėl klajojimų sadhu, tankumyną... Priėjau prie šventyklos ir žvilgtelėjau į vidų – lėlė, vaizduojanti deivę Kali skendo gėlių girliandose, kvepiančiame smilkalų rūke ir spalvingose rupijose. Religinės šventės Indijoje yra tikros šventės – žmonės juokiasi ir šoka... Krikščioniškas šventes net baisu prisiminti, visada norėjosi laikytis kuo toliau nuo tos tamsumos. Kultivuojamos kančios ir apdainuojamas žmogaus niekingumo jausmas – ne man, beje, induizmas, kruopščiau jį išnagrinėjus, irgi nesukėlė nieko, išskyrus lengvos simpatijos savo išoriniam nesivaržymui. Gilintis į šią religiją nenorėjau, nes stulbinanti induistų dauguma sudarinėjo infantilių būtybių, kurios savo ritualuose ieško ne ilgalaikį džiaugsmą, o atramą savo kasdienybei, įspūdį.

Kokios simpatiškos kojytės! Mažos ir labai prižiūrėtos... Žvilgsnis slystelėjo aukščiau ir pastebėjo dailų užpakaliuką aptemptą džinsais, dar aukščiau, pro baltus marškinėlius begėdiškai atsikišusius spenelius... lengvai užriestą nosytę... ypatingai besigarbanojančius auksinius plaukus... Mane tarsi magnetas patraukė prie šio velniūkščio su grakščiomis rankomis.

-   LabasJ

Rudos, išdykėliškos akytės, atrodo, viską suprato ir ieškojo to paties?

-   LabasJ Aš Kristė.

-   O mano vardas Maja.

-   Panašu į vaikų šventę, argi netiesa?

-   Jo, labai panašu!

-   Nors prieš dešimt minučių čia paskerdė ožką. Tu matei?

-   Nemačiau. Paaukojimas?

-   Taip, juk tai Kali šventykla. Šiandien čia buvo vestuvės. Pirmą kartą mačiau, kaip užmušamas gyvūnas.

-   Ir kaip?

-   Keisti pojūčiai. Manau, jog jeigu tai įvyktų, ne čia, ne Indijoje, tai sukeltų manyje pasišlykštėjimą, o čia viskas suvokiama kitaip... Čia mirtis nesukelia siaubo. Vieną kartą mačiau žmogaus lavoną ant kelio Portugalijoje, paskui kelias dienas negalėjau atsigauti, visas mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, keturias dienas tik svajojau apie tai, kad galėčiau tapti žmogumi, kuriuo buvau prieš pamačiusi šį lavoną. Jaučiausi taip, tarytum iš manęs viską išėmė ir liko tuštuma – nei džiaugsmo, nei baimės, nieko neliko. Ir niekur nuo šios tuštumos nepabėgsi... O, pavyzdžiui, Varanasi, mano akyse sudegino kelis lavonus ir tai nesukėlė jokių emocijų, visiškai nieko. Štai ir dabar nėra jokio pasišlykštėjimo mirčiai, jokios baimės, bet atsirado kažkas tokio... kaip tai aprašyti... Aš netikėtai supratau, jog mirtis neišvengiama, supranti? Mirštančio gyvūno akyse aš pamačiau mirties šešėlį, galios, kurios niekas nesulaiko, šešėlį. Man pasirodė, jog sustojo laikas... man užsinorėjo įsiklausyti į šį momentą... Aš jau seniai keliauju po Indiją ir čia visą laiką įvyksta kažkas tokio, kas nesiderina su įprastais įsivaizdavimais apie gyvenimą. Matyt, todėl aš čia ir klajoju – tokiais momentais kažkas sustoja neįprasto pasaulio sraute, matrica sutrinka ir tu gali pažvelgti už jos ribų.

Ji patrypčiojo, o mano akys nuolatos krypo tai į jos basas pėdas, tai į spenelius, kurie dabar jau buvo labai arti. Pagal jos intonacija supratau, jog ji jaučia mano žvilgsnius ir jai patiko prasidėjęs žaidimas. Mūsų kūnai tarytum sulipo, kvėpavo šelmišku erotizmu, kiekvienas žodis buvo skirtas ne tik ausims, todėl pokalbis virto patraukliu žaidimu. Mes tarytum susiėmėme už rankų, supomės, žiūrėdamos viena kitai į akis, o aplinkinis pasaulis pavirto spalvingu sūkuriu, kylančiu link pušų viršūnių.

-   Ką gi tu matai už matricos, kaip tu tai išgyveni?

-   Tarytum aš išlindau iš savo kokono ir galiu žiūrėti į pasaulį, ir save iš kito kampo, iš kitos pozicijos. Tarytum aš anksčiau stovėjau vienoje vietoje ir mačiau viską tik vienu kampu, kiekvieną dieną buvo tik toks vaizdas, o dabar netikėtai atsirandu kitoje vietoje, ir matau tą patį, tik visiškai iš kitos pusės. Tai jau visiškai kitas pasaulis.

-   O yra kokie nors ypatingi suvokimai?

-   Ypatingi suvokimai? – ji susimąstė...

Ji nesudarė žmogaus, kuris griaužia save norėdamas suprasti, kas yra iš tikrųjų, kas jį traukia, įspūdį. Jai patiko plaukioti savo neįprastose būsenose ir, matyt, to jai užtekdavo. Nemačiau joje desperatiško siekimo, bet ir augančio pasitenkinimo nebuvo. Man tikrai patiko būti šalia jos, jos siekimas jausti malonumą nuo kiekvieno žingsnio apsuko man galvą. Norėjosi juoktis, šokinėti, žaisti su ja, kaip du žvėreliai, kurie įsisuka į pūkuotą uodegų, letenų ir ausyčių kamuolį.

-   Pasakyčiau taip: susidomėjimas gyvenimu tais momentais tampa ypač ryškus, ypač gyvas. Atsiranda įvairios kūrybinės idėjos... žinai, aš piešiu, ir tai irgi viena iš priežasčių, kodėl aš esu Indijoje, - čia gyvenimas apsireiškia įvairiais veidais: snieguotos viršūnės, džiunglės, palmių giraitės, vandenynas, kalnų upeliai... O kokie čia žmonių veidai!... Aš noriu tave nupiešti. Ateisi pas mane į svečius? J

-   Žinoma ateisiu.

-   Aš gyvenu štai ten, - ji parodė ranka. Atkreipiau dėmesį į jos gražias, sportiškas rankas, panašias į stipraus, bet gracingo gyvūno letenas. - Kalnuose. Ten galima voliotis ant žolytės, degintis... Tu geri vyną?

-   Kartais.

-   Aš turiu puikų vyną iš Portugalijos, ateisi rytoj vakare?

Žinoma aš ateisiu rytoj vakare ir mes susitarsime dėl susitikimo itališkoje kavinėje, kuri pakibusi virš žalios prarajos, pro kurios didelius, užtamsintus langus matosi snieguotos kalnų viršūnės. Palikau Kristę po dideliu medžiu šalia Kali šventyklos, ji dar norėjo paplaukioti tarp veidų ir įspūdžių, o aš norėjau palakstyti viena. Norėja užrašyti naujas mintis, pabandyti rasti įdomią idėją. Erotinė simpatija šiai merginai sukėlė įkvėpimo suliepsnojimą ir aš kuo greičiau norėjau įsiklausyti į jį, pagauti jo švelnią ir tuo pačiu įžūliai traukiančia bangą, ir ryžtis atsiveriančiai gyvenimo erdvei, susikūrusiai ne kažkur manyje, o mano egzistencijos esmėje.

 

„rugsėjo**

Kartais pastebiu, jog turiu gebėjimą visiškai atsiduoti tam ar kitam žmogui, kuriame pamatau kažką artimo – sugebu visiškai atiduoti savo dėmesį, pateikti į to žmogaus dėmesį, suaugti su juo, kad galėčiau pajausti jį iš vidaus. Bet šis gebėjimas iš karto dingsta, kai tik į išorę išlenda koks nors asmeniškas santykis tam žmogui. Tai yra, jeigu sielos gilumoje aš kažką noriu iš to žmogaus – iš karto prarandu gebėjimą tai jausti. Tai visiškai nebūtinai turi būti kažkoks atvirai pragmatinis noras kažką iš jo gauti, pavyzdžiui, tai gali būti noras išgyventi kažką įdomaus, arba netgi noras pajausti džiaugsmą nuo to, kad man pavyko pabendrauti su kuo nors įdomiu, netgi tokie norai iš karto apsunkina ir nuleidžia ant žemės. Tik nuoširdus ir lengvas džiaugsmas nuo žmogaus jautimo, tik lengvas įsimylėjimas gyvenimą, situaciją, mėgavimasis žmogumi, panašus į tokį, koks patiriamas matant didelį, gražų šunį, kai visiškai nieko nelauki ir tiesiog gyveni šiuo momentu – tik tai nėra kliūtimi.

Šią būseną nėra lengva surasti, o rodyklių persukimo į norą kažką gauti iš bendravimo mechanizmas įsijungia visiškai nepastebimai, įprastai aš tai pastebiu, kai yra jau per vėlu. Todėl ypač svarbiais man momentais aš stengiuosi skanuoti savo būseną ir tikrinti ar joje yra poreikis kažką turėti. Tai iš karto sukelia šviežumo suliepsnojimą. Tai labai panašu į bandymą drebančia ranka pataikyti pieštuko smaigaliu į mažą tašką – arti, arti, bet ne ten, kažkur aplink taško, šalia ir štai netikėtai – pataikau, ir tai lydima staigaus pirminio pojūčių šviežumo.

Įdomu, kad šį išgyvenimą lydi labai aistringas kutenantis mėgavimasis gerklės srityje – mažas orgazmas gerklėje. Keistas pojūtis. Labai skvarbus ir džiaugsmingas. Nuostabu, jog sutikau Kristę – vėl tai išgyvenau, malonu nujausti greitą pasimatymą.“

 

<< Back

Forward >>