« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 19

... Olego dienyną perskaičiau apačioje, gulėdama tylaus upelio, ištekančio iš po kabančio Elbruso ledyno liežuvio, krante. Beveik visi puslapiai sugadinti vandeniu. Norėdama perbristi per mažą kalnų upelį, aš neapskaičiavau savo jėgų, srovė mane parbloškė, pradėjo nešti, gerai, kad Andrejus spėjo įsikabinti į mane. Dabar, kol viskas išdžiūs, turėsime likti čia visą dieną. Tiesiog nuostabu – kokią galią turi netgi iš išvaizdos mažas upeliūkštis! Vartau dienyną, kai ką vis dėlto galima perskaityti.

 

„smirda, kiekvieną sekundę, nuo kiekvienos minties. viskas siaubingai supuvo. šis vaikas tvirtina „palauk dar, juk protingiausiai būtų dar mėnesį pagyventi Meksikoje, šilumoje ir sotume, o vėliau galima bus grįžti“. kokia kiaulė! šis mėnuo, kaip paskutinė plyta kalėjime, kurį jis man pastatė. užtepė kiekvieną plyšį, užmūrijo, iš viršaus pasodino gėlytes. niekšas. viskas taip gražu ir miela, jog ne vien aš susigundžiau, kiti irgi – kiekvienas, kas prisilietė prie šito šūdo, anksčiau ar vėliau sakė, jog kažkas čia ne tvarkoj, čia auga tikrai ne gėlės, ir ne arimo darbai čia atliekami. kažkas šitam rūsyje yra, kažkas pūvančio ir smirdančio. ir jo rankos, mintys išlenda iš šio rūsio, ir jis sako „ką jus, viskas tvarkoj! jums pasirodė. ir tau šeimininke tik taip pasirodė, niekas nieko nepastebėjo“. o paskui verčia mane mano rankomis užtaisinėti visus plyšius, iš kurių smirda, nauju tinkavimo sluoksniu, naujus daigus iš viršaus sodinti.

 o pats, niekšas, pilnas visokiausių baimių. priėminėti sprendimus? aaaaaaaaaaa, ne. daryti veiksmus? neeee! juk viskas tvarkoj! juk pažiūrėk – gėlytės auga.

....

košmaras, aš ilgiau negaliu taip! jis išlenda iš visų skylių, šis mažas, niekingas, smirdantis, kerštingas, gobšus, agresyvus vaikas. kiekviena mintis, kiekvienas veiksmas primena jį.

...

viskas, ką čia dariau – kalėjimo, rūsio statymas, gyvų laidojimas. dar akmenukas, dar plyta, dar tinko sluoksnis ir darbas beveik bus baigtas. bet juk aš esu viduje! man juk smirda. kokio velnio man reikalingos šios gėlytės išorėje? aš esu šūde, iki ausų šūde. jis griūna ant sofos ir pradeda bliauti, paskui jis nori miegoti. prasideda nauja diena – viskas iš naujo, kalėjimas po saule. viskas miela. prakeikimas.

...

kabinėjasi prie žmonių. sako „ pažiūrėk – štai žmonės sėdi savo būtuose ir dirba! reiškia ir aš turiu taip daryti. tu kol kas ten padirbk, o aš tuo tarpu baigsiu statybas...“. į savo letenas perėmė viską – viską, kas buvo šviesiu, nuoširdžiu, viską pakelia. kai tik atsiranda protrūkis ką nors padaryti, iš karto tas niekšas įsiterpia su savo mintimis „nėra geresnių sąlygų praktikai, sėdėk ir nejudėk, impotente. štai taip, ir su praktika viskas puiku! ką, tu išvažiuosi? ir kas bus? juk aš liksiu su tavimi. šis šūdas bus visur su tavimi“. bliaaaaaaaa. koks niekšas.

...

man baisu, tiksliau jam baisu, viską mesti, pradėti kažką daryti. ir jokie skaitymai bei pokalbiai apie praktiką nieko nepakeis – viską padarys į savo naudą, kiaulė, pateiks rezultatus, garbės lentą pakabins kalėjime. užkimšiu jo burną savo veiksmais. kol kažko nepadarysiu nebus įsitikinimo, jog kažkas pasikeitė... smarvė, puvėsiai, triedalų statinė, teka per plyšius, užmušiu bjaurybę.“

 

Dieve, kas tai!? Štai iš kur tas skausmas jo akyse, bet kodėl jis nieko nepapasakojo? Ką dar galiu čia perskaityti? Vartydama puslapį po puslapio, beveik įsitikinau, jog nieko daugiau negalėsiu perskaityti. Tik pabaigoje dar vienas teksto gabalas išliko:

 

„prabundu 7 ryto, pasaulis aplinkui priešiškas. aš vėl prabudau. labai vakar nenorėjau gultis miegoti. buvo baisu, tamsu. sapnai. visą laiką sapnuoju kažkokius košmarus. ir štai vėl rytas. blia. man šilta ir jauku po antklode. vėl diena, reikia kažką daryti. mama, virtuvėje sėdi mama ir džiovina plaukus. tuoj lipsiu iš lovos. su pusiau atmerktomis akimis, vien kelnaitėmis ir marškinėliais bėgu per neapkenčiamą būtą į tualetą, greitai nusišlapinu ir einu į virtuvę. ant taburetės guli pagalvėlė, kad nebūtų šalta atsisėsti pusiau pliku užpakaliu. ant stalo stovi jau paruošta arbata ir blyneliai. aš sėdžiu, šalia ūžia plaukų džiovintuvas, pučia šiltą orą. blia, kaip nesinori prabusti. mama išgėrė arbatą ir nuėjo ruoštis į darbą. viena išeitis – grįžti į lovą. įlendu po patalynę, ji dar šilta. įsisupu su galvą po antklode, įlendu po pagalve. štai, pagulėsiu dar pusę valandos, gal palengvės. užmigau. blia, be dvidešimt aštuonios, reikia keltis į mokyklą, į nepakenčiamą mokyklą su vaikais, kurie žiūri į mane, vertina, sugalvoja pravardes, tyčiojasi iš manęs. blia, jiems linksma, o kodėl man nelinksma? aš irgi noriu taip, kaip jie, drąsiai, savarankiškai. kur ta bjauri mokykline uniforma? švarkas – jo dešinėje kišenėje šlykštūs juodos išdžiuvusios duonos trupiniai, kurią prieš savaitę paėmiau per pietus ir paslėpiau, svajodamas, kad atsisėsiu kur nors po medžiu prie kanalo ir sukramtysiu vienumoje ir ilgesyje, ir pagaliau pajausiu malonumą. iškratyti trupinių ant kilimo negaliu, iškratysiu lauke. oi, jau be penkių, reikia bėgti. smirdanti kuprinė, jame matematikos vadovėlis, juk nepadariau namų darbų, o mane tikriausiai iškvies prie lentos. bėgu į mokyklą, žiūriu į vaikus aplinkui. jie šnekasi, juokiasi, o man baisu. štai šios durys, kurių girgždesys yra iki skausmo pažįstamas, holo kvapas. minutė iki skambučio. įbėgu į klasę, slepiu akis, kas nematyčiau pažįstamų, niekinančių žvilgsnių. Andrejus, blia, vėl vėluoja. girdžiu, kaip jie apie jį kalba, juokiasi. štai matau jį pro langą, kaip įprastai jis vėluoja 10 minučių, skuba su savo lagaminėliu rankoj, svarbus labai, susiraukęs, pasiruošęs atremti pajuokas įėjus į klasę. kas iš to, kad aš jo draugas, aš nesiruošiu jį užtarti, tai jo problema, bjaurybė smirdanti. mokytoja, tik kad manęs neiškviestų prie lentos atsakinėti prieš visus

...

kaimas, man 6 metai. jie vėl mane atvežė į kaimą, automobilyje, kuriame kvepia benzinu ir nuolatos pykina. čia nuobodu, čia tik apdulkėjęs kelias, nepažįstami vaikai, bobulė su savo šlykščiu vienarūšiu maistu, kuri nuolatos burba, jog aš lieknas, turiu daug valgyti. šarikas, kieme yra šarikas – mielas, šaunus šuniukas su kadarojančiomis ausimis, ilgu, šviesiu kailiu ir riesta uodegyte. jis visada džiaugiasi mane pamatęs. degtukai – įdomus užsiėmimas, jie labai šauniai užsidega, o bobulė visą laiką dreba ir bara mane, jog noriu padegti jos lūšnelę. į namą priešais atvežė kažkokį berniuką, metais jaunesnį. tėvai įkalbinėja, kad eičiau su juo susipažinčiau, pažaisčiau. nuveskite mane ten, aš vienas bijau eiti į svetimą namą. berniukas, kažkoks niekingas mažas berniukas. palakstėme po kiemą, pasikasėme pagaliukais smėlyje ant kelio. šarikas, gal su juo pasilinksminti. jis linksmas, laksto po kiemą, vizgina uodegą. po vartais į kiemą jis turi nedidelę pakasą, kur jis ir vištos landžioja, norėdami išeiti į kelią. bobulė pastoviai nori užkimšti tą pakasą, bet šarikas vis tiek iškasa naują. vartų skersiniais galima laipioti, žiūrėti iš viršaus į kelią ir kaimą. iš ten matosi ir močiutės sodas, ten šermukšnis ir baisi į žemę įkasta statinė, iki kurios keliu eina vamzdis iš šulinio, į jį pripilamas vanduo daržo laistymui. o sodo gale yra rūsys, po žemę, su skylėtomis durimis, pro kurias matosi tamsuma ir kvepia vėsia drėgme, bulvėmis ir raugintais agurkais. už nieką pasaulyje neužeisiu į šį rūsį. jis, bjaurybė, išsidėstęs tiesiai ant tako, vedančio į laukus už namo, pakeliui į mišką. baisu ten eiti. vartai, mes su berniuku užlipome ant jų, saulė, galvoje įvairios kvailystės, reikia kažką sugalvoti, kad padaryčiau berniukui įspūdį. apačioje pro skyle prašliaužė šarikas, pusiau išlindo į gatvę ir tingiai žiūri į kelią. gerai būtų ką nors ant jo numesti, išgąsdinti šuniuką. nulipau nuo vartų, paėmiau plytą, užlipau atgal ir su piktybine šypsenėle metu plytą jam ant galvos. siaubas, ką aš padariau, mano mielas šarikas sustaugė, pašoko, nubėgo inkšdamas. niekšas, koks gi aš niekšas. ir šis šlykštus berniukas viską matė. tai jis kaltas, jis viską padarė, sumeluosiu tėvams. išgirdę garsus bobulė ir tėvas išbėgo, aš verkiu, rodau pirštu į berniuką, koks jis niekšas, tai padarė berniukas. berniukas verkia ir viską neigia, tėvas su neapykanta žiūri į mus abu. paskui eina su močiute ieškoti šunį, ieško pusę dienos, man šlykštu, pykina, baisu. baisu padėti surasti kenčiantį šunį. nueisiu tik iki gretimo tvenkinio, apie šimtą metrų. šarikai, kur tu, branguti. jis grįžo po 3 dienų, inkšdamas, vengiamas žmonių. bijau prie jo prieiti. šarikai, atleisk man, ką gi aš padariau.

...

blia, aš visko bijau. visą gyvenimą. aš bijau žmonių, kiekvienas iš jų man yra svetimas, kiekvienas gali mane nuskriausti, trenkti, apibarti. bijau rašyti šį dienyną. bijau, kad kas nors man išreikš simpatiją, nes pajausiu pasitenkinimą, bijau, jog kažkas man reikš neapykantą, nes jausčiausi įskaudintas ir pasigailėtinas. bijau likti vienas ir tuo pačiu bijau būti tarp žmonių. draugijoje slepiuosi į kampą ir sudarinėju įvaizdį, jog viskas gerai, jog aš toks pat, kaip ir visi. bet aš nesu toks pat, visa tai tik kaukė, uždėta ant veido, kai man buvo 3 metai ir nuo to laiko nei sekundei prieš nieko nenuimta. niekas nieko nežino, kaip yra viskas iš tikrųjų. man dažnai sakoma – žiūriu tau į akis ir nesuprantu, apie ką tu galvoji. o aš didžiuojuosi tuo – kaukė veikia! mano konspiracija pagaliau veikia, dabar aš esu toks pat, kaip ir visi kiti. dabar aš esu bendraujantis, linksmas, sėkmingas, aš galiu juokauti, aš išaugau ir esu stiprus, sesuo jau bijo mane mušti, tėvas irgi to vengia. tai va, aš jau nebe vaikas.

...

blia, bet juk aš esu su kaukė, manekenas. nei žodžio, nei minties, nei poelgio negaliu padaryti nuoširdesniu, nes tada visi pamatys, kas viduje, jog ten baimės, priklausomybės, gailestis sau, storas, viską surijantis gailestis sau. kaltinti, norėtųsi ką nors kaltinti. kaip gi taip gali būti, kad aš nuo pat vaikų darželio, esu tikras šūdas, įbaugintas, besislepiantis, keršijantis, apsukrus šūdas? tėvas, tai jis, jis irgi buvo toks, bobulė pasakojo, kad jis tylėjo, gėdingai ir tuo pačiu pasipūtusiai, išdidžiai tylėjo, kai jo jaunesnis brolis kažką iškrėtė ir apkaltino jį, ir bobulė jį nubaudė. jis galvojo, jog tai yra drąsumas. tėvas, pasigailėtina, smirdanti būtybė, kurią niekino ir motina, ir sesuo, ir aš. mama gera, nuoširdi, protinga? ne velnio! gailestis, joje susikaupęs nesibaigiantis gailestis tėvui, gyvena su juo, kankinasi, verkia, bet jo nepalieka, gaili jo. ir manęs jai gaila, Olegai, pavalgyk blynelių. juk tai liga, nuo vaikystės kiekvieną sekundę man įkalinėjama liga, nei sekundės iki šio laiko manęs nepalikusi.

...

sėkmingumas, pasitenkinimas, išoriniai atributai. taip, juose galima pasislėpti. ko galvoti apie baimes – juk viską turiu, nebebijosiu. sudarinėsiu drąsios pozicijos įspūdį – sudarau, o paskui galvoju, nebegalvosiu apie pasekmes. reikia būti bebaimiu. bet juk tai pabėgimas, taip aš visada dariau. atidirbtas mechanizmas. anksčiau, kai neturėjau kur pasislėpti viduje, aš slėpiausi išorėje, bėgau nuo aplinkybių, juk pasaulyje yra tiek daug visko, aš galėsiu pabėgti, rasti vietą tarp žmonių, kurie bus man geri ir malonūs. o dabar galiu niekur ir nebėgti – juk aš viską turiu, aš galiu pasislėpti pasitenkinime, svarbumo jausme, tai puikus būdas! koks aš protingas, kad sugalvojau tokį pabėgimo būdą, jog meistriškai jį ištobulinau, nei sekundei niekas negalės mane labai išgąsdinti. aš darysiu pastangas, įveiksiu save, sutraiškysiu baimę. tiesiog akimirksniu pagalvosiu apie ką nors gerą.

 vakar verkiau, blioviau, aimanavau, negaliu ilgiau taip gyventi! blia, ir pamačiau kaip pabėgimo mechanizmas veikia!!! per sekundę galingai, lengvai išvariau baimes, bliovimą, persijungiau į ramią, mąstančią būseną, tolygiu balsu pasakiau „va, štai išeitis, štai kaip reikia šalinti ašaras ir gailestį“. bet iš karto po to apėmė siaubas, baisus supratimo siaubas, jog tuo momentu veikė mašina. beprasmiška bėgimui, apsukrumui pritaikyta mašina. aš pradėjau dar labiau, dar stipriau staugti.

...

kur dėtis? ką besugalvočiau daryti – tai šito mechanizmo darbas. neprisimenu, kas yra tikras džiaugsmas, jis visada atsiranda tik su pasitenkinimo, jog viskas ramu, prieskoniu. aš nežinau, kas yra švelnumas – tai tik gailestis. aš nežinau, kas yra simpatija – tai pasitenkinimas nuo to, kad kažkas turi gerus santykius man. kas man simpatiškas? tas, kas gerai elgiasi su manimi. bet kai tik jis man dėl kažko paprieštarauja, iš karto atsiranda negatyvus požiūris, tiesiog akimirksniu, iš karto atsiranda apsukrumas, savigyna, paieška, kaip sugražinti pasitenkinimą.

...

žmonės, aplinkui žmonės. aš jų bijau. žiūriu į juos ir įsivaizduoju, jog su kalaviju rankoje perkertu juos per pusę ir jie krenta ant žemės, kaip du mėsos gabalai. juk tai narsumas, taip, štai jis, aš narsus, bebaimis karys... šūdo krūva, neapkenčianti, pasigailėtina būtybė, neturinti jokio šanso pabėgti, esanti užpakalyje. baisu pamatyti save tokį, baisu prisipažinti, jog esu maniakas, galėčiau žudyti žmones, kirsti juos ne tik savo mintyse, bet ir realybėje. save užmušti drąsos neužtenka. mintis apie savižudybę daro mane pasyviu, neveikliu, suteikia viltį, jog viskas praeis savaime, ateis rytas ir viskas užsimirš

...

kalėjimas, kurį pats apvaikščiojau, pastačiau, - idealiai veikianti, labai greita pabėgimo vidun sistema. nenoriu jame gyventi, noriu pabėgti, noriu padaryti kažką, ko bijau labiausiai – ištrukti iš šių nagų. išbariau save, pradėjau kreiptis į vaiką trečiuoju asmeniu, slopinti jo mintis savo balsu, kalbėdamas su savimi ir vėl pasidarė baisu – baisu išprotėti, blia, aš kalbu su savo vaiku viduje!!! gal reikia trenktis galva į sieną, sužeisti jį, kiaulę

...

negailestingumas, agresija nukreipta vidun. planas, sprendimas – mesti viską, parduoti daiktus, išeiti iš darbo, išvažiuoti į vienuolyną. juk niekada nieko pats nedariau, viskas išeidavo savaime, atsitiktinai, bet juk aš impotentas, pasyvus, nenoriu nieko daryti, gal viskas savaime susiklostys. bijau pasikeitimų, bijau kažką padaryti pats. bet būtent tai sprendimas – viską mesti, tiesiogine to žodžio prasme, likti su kuprine ir sąskaita banke, pinigų turėtų užtekti vargano gyvenimo metams . priėmiau sprendimą, nusprendžiau pažiūrėti, kas atsitiks kitą rytą. štai ir rytas, fonas, šlykštus fonas dėl vakarykščio gailesčio sau, sunki galva nuo verkimo, mintyse sukasi sprendimas viską mesti. kažkas apie jį jau žino, nuo kitų noriu jį paslėpti. baisu kaip reaguos, ką paskys, pasmerks, atsiranda paranoiško nerimo, gailesčio sau suliepsnojimas, pabėgimas nuo aplinkybių. bet į atsaką aš šaukiu – likti, gyventi kalėjime reikš pabėgimą, aš juk niekada nieko pats nedariau, nekeičiau savo gyvenimo, praeis diena, dvi, man vėl bus niūru, bloga, aaaaaaaaaa.... kaip gi aš to nenoriu, kokia smarvė, vaikščioti į darbą, visiems šypsoti tuo, momentu, kai visų ir visko nekenčiu. pasitenkinimas, pasmirdusi mėsa, užpildanti mano kūną, savo saldžiomis sultimis užpildanti visas mano skyles. juk tai nuodai

....

baisu pabėgti, baisu, jog niekas nuo to nepasikeis, jog nerasiu jėgų kovoti dar ir su gyvenimu naujose sąlygose. baisu pasilikti, nes negalėsiu nieko padaryti, viskas bus kaip ir anksčiau, aš bijosiu žmonių, jų nuomonių, kiekviena mintis apie tam tikro veiksmo atlikimą atsiradinės ne nuo laisvės siekimo, o nuo mechanizmo prisitaikyti prie naujų sąlygų

...

kur paimti nuoširdumą? blia, juk buvau sąžiningas tik kai verkiau, kai apgailestaudavau dėl savo gyvenimo, man tada nebuvo baisu išlieti savo turinį, aš esu nuoširdus tik panikoje ir nusivylime. nusiraminu ir vėl viskas važiuoja išriedėta schema, prisitaikymas, nes kitaip baimės plūste plūsta, KIEKVIENĄ MOMENTĄ, galas... man tikrai galas

...

sėdžiu, kankinu save šiomis mintimis, nes jos yra nuoširdumu, nenoriu priėminėti sprendimų, nes ateis ramumas, yra planas, viskas gerai, viskas pavyks, yra viltis, ir vėl pradeda veikti visa šita schema, vėl sprendimai ir jų realizacija – tai nenuoširdus poelgis, o poelgis tik tam, kad pakabinčiau savo rezultatus ant garbės lentos, kad pajausčiau padvisusį pasitenkinimą.

...

nežinia ką daryti, kaip laikytis už šio nusivylimo, kaip neleisti jam praeiti, kaip neleisti kalėjimui vėl mane užrakinti

...

galas, ką bedaryčiau –tai smarvė ir puvėsiai, lavoniškas, saldus pasitenkinimo kvapas“.

 

<< Back

Forward >>