« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 20

Kristė gėrė sultis su ledu per šiaudelį, žaidė basomis kojytėmis su mažu akmenuku. Dar nesutemo ir tamsiai rožinis dangus nudažė apsnigtą kalnų eilę sapnų spalvomis.

-   Dangus panašus į pasakišką skliautą, (koks malonus jos balsas), žiūrėk koks mėnulis, jis panašus į lopšinę.

-   Tu tokia graži, KristėJ

Ji truputį patylėjo, nesusidrovėjo ir nepradėjo kalbėti nesąmonių arba kažką man malonaus į atsaką.

-   Aš galvojau apie tave. – Kristė sakė susimąsčius, neskubant parinkdama žodžius. – Tu ne tokia, kaip visi, kas gi tavyje yra, ko nėra kituose... O gal būtent to ir negalima suprasti? Bet man patinka bandyti suprastiJ. Nuo to tu daraisi dar labiau paslaptinga... Čia yra nuostabi kava ir tiramisu pyragas. Nori?

-   Noriu... Tu irgi keliauji viena?

-   Pirmą kartą aš čia atvažiavau prieš penkis metus su savo vaikinu, tai buvo siaubinga! Po dviejų bendro gyvenimo mėnesių aš prisiekiau sau, jog niekada neištekėsiu. Tuo metu aš norėjau nuolatos su kuo nors bendrauti, linksmintis, o jis turėjo kitus planus. Jis man viską draudė. Vieną kartą jis rado pas mane hašišą ir išvarė tiesiog naktį iš viešbučio... Aš labai supykau ir iš tikrųjų išėjau, net negrįžau pasiimti savo daiktų, jis mane tada tikrai užkniso... Dabar aš kitokia. Dabar aš retai su kuo nors susipažįstu, nevaikštau į transo muzikos vakarėlius, nerūkau hašišo, jau nebeįdomu. Dauguma važiuoja čia tik tam – pigūs narkotikai, pigus maistas, viešbučiai, seksas, muzika, kalnai... Iš pradžių visa tai tave žavi. Po išlaižytos, paklusnios įstatymams Europos tu jautiesi kaip rojuje sukurtam tokiems, kaip ir tu, kurie gyvena tuo, kuo tu gyveni. Bet paskui pradedi suprasti, jog tai ne durys į laisvę, o greičiau eiliniai spąstai. Visi šitie transo vakarėliai, marihuana, vienodai dailūs berniukai turi grindis, sienas ir lubas, o už šios kameros ribų nėra nieko... Žinoma, galima stengtis visą gyvenimą taip prasėdėti, bet man nusibodo. Dabar dažniausiai norisi būti vienai... Tavo eilė pasakoti, kokie keliai tave čia atnešė. Juk tu irgi viena?

-   O man nusibodi gyventi tuo, ką sukūrė mano tėvai ir bendruomenė, todėl pastačiau tašką ant viso savo praeito gyvenimo... arba dar tik tašką su kableliu. Nors kuo ilgiau čia esu, tuo pradedu aiškiau suprasti, jog nenoriu grįžti prie seno gyvenimo... Kartais netgi darosi baisu nuo minties, jog prabusiu ir suprasiu, jog tik sapnavau Indiją, ir vėl reikia eiti į darbą.

Ji nuoširdžiai nusijuokė.

-   Jo, tikrai košmariška mintis! Ką gi tu čia ieškai? Tik nesakyk, jog nušvitimo.

-   Tiesą sakant, panašiai. Indija – mano sena svajonė ir svajone ji tapo todėl, kad mane visada viliojo tai, ko nėra Vakaruose, ko nėra Rusijoje. Negaliu dabar tiksliai pasakyti, kas būtent mane traukia, nušvitimas – labai neaiškus supratimas. Žinai, kartais skaidydamas knygą tu pagauni kažką gyvo, tarytum griebiesi už siūlo, kuris gali tave atvesti ten, kur busi laiminga, turėsi įdomų, pilnavertišką gyvenimą. Bet dažniausia tai trumpi suliepsnojimai ir siūlas nutrūksta... O kartais siužete aš pagaunu milžinišką galią! Man taip atsitiko, kai skaičiau Kastanedą, beje, tai atsitikdavo ne nuo įmantrių aprašymų, netgi atvirkščiai – kuo paprastesni buvo aprašymai, tuo ryškiau reiškėsi kažkas, kas atrodo neišplaukia iš jokio siužeto posūkio.

-   Bet juk jie patys sakė, aš turiu omenyje ir Kastanedą, ir Taišą Abeliar su Florida Donner, jog jų knygas rašė dvasia, reiškia tai ir išryškėja jų siužete...

-   Tu taip sakai apie tai, tarsi tai kažką paaiškinaJ Tai va, į Indiją mane taip pat traukė šis siūlas. Aš, žinoma, galvojau, kad jai tik čia atsirasiu, mano gyvenimas iš karto pasikeis ir labiausiai aš nesitikėjau to, jog susidursiu čia su nuoboduliu, su kasdienybe. Galvojau, jog čia bus visada labai įdomu ir ne tik todėl, kad daug keliausiu, dar ir todėl, kad pačią Indiją įsivaizdavau ne kaip paprastą žemės gabalą, apgyvendintą paprastais žmonėmis... Juk tikriausiai girdėjai pasakas, jog čia ypatingi magnetiniai laukai, jog čia iš karto keičiasi visos tavo būsenos, jog būtent čia daug prašvitusių, nes tam yra geros sąlygos...

-   Tu laikai tai pasakomis? – eilinis tiramisu gabaliukas dingo už jos putlių lūpų. – O gal tai tiesa? Galiu pasakyti, jog Indija mane labai pakeitė. Aš aiškiai labai jaučiu skirtumą savo jausmuose, kai grįžtu į Europą ir kai vėl atskrendu į Indiją. Kiekviena diena čia – mistinė patirtis, kiekvieną dieną atsiranda naujos sąmonės būsenos.

-   Gal taip atsitinka būtent todėl, kad tu tuo tiki? Kažkas panašaus į placebą... Galbūt tu čia tiesiog leidi sau patirti kažką mistiško, o Europoje viskas yra įprasta, kasdieniška, ir ten tu pripratai jausti kažką kito?

-   Drąsi mintis!

-   Man pačiai nesinori įsitikinti tuo, kad nėra nieko „išoriško“, kas galėtų mane įtakoti, kad tai, kaip aš suvokiu pasaulį dabar, priklauso tik nuo manęs pačios. Tokia idėja gąsdina... bet jeigu sąžiningai praanalizuočiau savo stebėjimus, nepagražinčiau jų, nieko nepripieščiau, galėčiau pripažinti, jog nematau jokios išorinės įtakos, kuri įtakotų mano būseną. Šiandien aš galiu žiūrėti į šiuos kalnus ir išgyventi kažką, kaip tu sakai, mistinį, rytoj nieko nebus, bus tiesiog ta pati rutina.

-   Reiškia tu tiesiog nesugebi suvokti šių kalnų dvasios, reiškia yra kažkokia kliūtis. Pavyzdžiui, tu gali pradėti abejoti, jog yra tokia išorinė įtaka, ir tai bus kliūtimi. Pažiūrėk į mane, aš tuo neabejojuJ

-   Ir ką gi tu jauti?

-   Tu tikrai nori sužinoti? – jos tamsiai rudose akyse sužibo aistringa liepsna. – Einame greičiau!

Ji stipriai griebė mane už rankos ir nutempė į mažą kalnų namelį, užpildytą artimo krioklio šniokštimo.

... Kokios karštos jos lūpos, ji bučiuojasi kaip vaikinas. Visi mano portugališkos merginos judesiai yra taip pat drąsus, ne moteriški. Kaip puiku atsiduoti jos rankoms, kurios beveik plėšia nuo manęs rūbus... Atrodo, jog būtent tai laukiau visą gyvenimą... Ji prikando man spenelį, nekantriais nageliais perbraukia man per nugarą... stumia mane ir aš krentu ant lovos... Greitai nusirenginėja ir lipa ant lovos, pagaliau galiu prisiglausti prie jos visu savo kūnu. Stangri, raumeninga, lanksti. Mano ranka slidinėja jos tvirtais, dailiais nugaros raumenimis. Prisiliečiu prie jos mažo užpakaliuko ir įsikimbu į jį, prispaudžiu prie savęs, išplėšdama tylią Kristės dejonę... Dar žemiau, tarp begėdiškų sėdmenų besiglaudančių prie mano delnų – karšta jos užpakaliuko skylutė lengvai krūpteli ir pasiduoda mano pirštukui, iš jos bučinio į mane įsilieja jos dejonė, dabar ilgesnė ir žemesnė... Jos rankos tarytum įkrenta į mano kūną, o aš švelniai dulkinu ją į užpakalį savo piršto galiuku ir žinau, jog jos putė jau visiškai šlapia, kaip ir mano... Noriu kuo greičiau tuo įsitikinti, paliesti... Lengvai ją atsuku į save, kad būtų patogiau ją glamonėti iš karto abiem rankom... Neįtikėtina, aš dulkinu pirštu merginą į užpakalį! Neįtikėtina... jaudina... kaip jis slidinėja tokioje siauroje aistringoje skylutėje.. atrodo, jog tuoj baigsiu vien nuo to, kad žiūriu į tai... nuo to, kad abu mano pirštai jaučia vienas kitą pro ploną sienelę... Tigrė apsvaigusiomis akimis vis nebaiginėja po manimi, bet sustoja, atsilaisvina nuo mano rankų nelaisvės, praskečia man šlaunis ir įsigeria lūpomis ir liežuviu į mano karštas, šlapias lūpas... ji ten daro kažką neįtikėtino, nesuprantu, kur baigiasi jos liežuvis ir prasideda mano klitorius, kur dabar jos lūpos, o kur vikrus jos pirštukas, kuris susispaudžia nuo artėjančio orgazmo, bet aš sustoju, aš dar noriu būti ties orgazmo viršūne, nors tai labai sunku, mes norime baigti kartu, bet dar truputį, ir dar truputį... Laikykis, mano riaumojanti mergiūkšte, aš dar noriu tave palaižyti. Tiesiog pagulėk čia, aš pakandžiosiu tavo kojų pirštukus... Kokios skanios tavo kojytės... Tavo irgi. Mes glamonėjame viena kitai kojas, laižome mūsų pėdų „delnus“, čiulpiame pirštus, norisi vėl ant jos atsigulti, laižyti jos įžūlų klitorių, atsiduoti jos rankoms, lūpoms... Griebiu abiem rankomis už jos krūtų, spaudinėju jas švelniai, paskui stipriau, tarp pirštų suspaudžiu spenelius, paleidžiu, vėl suspaudžiu... kandžioju, ne, dabar aš... dabar aš busiu valdinga ir stipri, aš tave paimsiu, mano mergyte, aš tave išprievartausiu! Išgirdau šūksnį iš jos lūpų, rankų ir kojų judesiai tapo visiškai nevaldomi, ar ji supranta dabar, kur ir su kuo yra?... prispaudžiu ją prie lovos, valdingai maigau jos pilvą, krūtis, šlaunis, man norisi daugiau, ryškiau, stipriau, netikėtai pačiai sau aš jai duodu antausį, nestipriai, dar, dar! Įsisiurbiu į jos lūpas, prikandau jos liežuvį ir pačiulpiu jį... ji jau nedejuoja, o tarytum riaumoja, ar netgi verkia.. ech tu, vis dėlto išsisukai, įlindo į mane dviem pirštukais, kita ranka spaudžia mane prie lovos ir užlipa ant manęs. Spaudžia savo šlapia pute man prie veido ir aš suprantu, jog dabar jau mes nesustosime, nes daugiau nėra jėgų kęsti šią lava trykštančią aistrą, mus abi nunešė vandens sūkurys, supa, paskandina, apvertė išvirkščiai ir užmetė kažkur ten, kur nėra žodžių, yra tik džiaugsmas ir begarsis šaukimas...

 

...

-   Atėjo laikas tau kažką prisiminti, - ji žvilgtelėjo man į akis ir aš supratau, jog tuoj atsitiks kažkas labai svarbaus, jaudinančio ir džiaugsmingo. – Aš nuvesiu tave į vietą, kur tu jau vieną kartą buvai, bet apie tai pamiršai...

... Kas tai? Aš įsižiūriu, be jokių abejonių tai labai pažįstamas veidas, bet trūksta labai mažos pastangos, kad atpažinčiau, kas tai... Ji šypsosi man, ji labai džiaugiesi, jog pagaliau gali man atidaryti tai, kas...

-   ...tai buvo prieš daugelį metų. Tu buvai dar visiškai maža. Mes atėjome tenai kartu, su mumis dar buvo jis, - ji padarė galvos mostą, rodydama už savęs ir... Jį aš irgi pažįstu, bet kas gi jis?? Jis pakėlė akis...

-   Ta diena pakeitė visą mano gyvenimą, - žemas balsas lengvai virpantis nuo jaudinimosi... – Ši Moteris...

-   Ji pati viską pamatys, - ji pertraukė jį. – Eime, - ji paėmė mane už rankos... Sausas, šiltas delnas, kurio nesinori paleisti.

... Vakaras. Bet viskas atrodo labai keistai! Koks neįprastas apšvietimas aplinkui, iš kur jis? Jau tamsu, bet viskas matosi kaip ant delno... Namas! Širdies plakimas pasakinėja man, jog ši vieta pažįstama. Medinis namas, panašus į kinišką šventyklą. Norėčiau eiti greičiau, bet negaliu, akis aptemdė ašaros... Jos ranka suspaudžia mano, leisdama man suprasti, jog ji žino, ką dabar jaučiu. Kodėl aš verkiu? Nežinau... Tarytum pralaužė užtvanką ir... aš tuoj suplyšiu nuo šio kankinančio pojūčio, įtemptos nuojautos, jog netrukus prisiminsiu kažką tokio, kas apvers visus mano įsivaizdavimus apie save aukštyn kojom... Durys atsidaro lengvai prisilietus, ji paleidžia mano ranką ir vėjo gusis stumia mane namo vidun... Ne, palauk, neišeik, bet jos jau nėra, ją nunešė vėjas... Pusiau tamsaus kambario gilumoje tyliai atsidarė durys, aš pradedu bliauti ir be jėgų krentu ant Jos. Ji sena, bet neleidžia man nukristi, stipriai apkabina mane.

-   Nu va, štai tu ir atėjai. Tu vėl čia, mano mergyte. Tu verki.. Būna, būna.

Jos veidas pilnas raukšlių, ji glosto mane, bet jos akyse nėra nei šešėlio gailesčio... Aš labai raudu nuo mane plėšiančių jausmų, o Ji žiūri į mane, kaip į vaiką, kuris verkia, nes mokindamasis vaikščioti nukrito. Ji žino, jog tai visiškai ne skausmas, tai tik dulkelės prie amžinybės slenksčio.

Trys jaunos moterys su šaltu bet draugišku smalsumu stebi mane pro atvirų durų tarpą. Jos panašios kaip dvynės – ilgos juodos kasos, ilgos, juodos suknelės... Įsižiūriu, bet jos visiškai skirtingos, tik iš tolumos panašios... Nusijuokiu.

-   Mes ne dvynės, mes tiesiog trumpam užsinorėjome būti panašiomisJ

-   Tu jų neprisimeni?:) Nu aišku, tu jų neprisimeni, tai mano sūnaus žmonos.

Kambario kampe pamačiau labai aukštą žmogų, kurio kontūrai beveik iš karto pasidarė neaiškūs ir jis tapo panašus į ilgą žvakę, sklindančią šviesiai geltoną šviesą.

-   Nu va, matai, jau prisimeni, - ji tęsė mane glostydama.

Jaučiausi taip, tarsi grįžau į vietą, kuri visada buvo mano namu. Niekur ir niekada nesijaučiau taip jaukiai ir saugiai. Rūpestis, kuriuo viskas čia kvepėjo, pasiekė tokią intensyvumo jėgą, jog turėjau padėti daug pastangų, kad sulaikyčiau ašarų, sukeltų visiškai naujais jausmais, srautą. Tai visiškai nepanešėjo į emocijas... Čia iš vis nebuvo emocijų! Tai buvo visiškai nepanašu į mano įprastus suvokimus. Kažkas visiškai kito, bet ne emocijos... Tai nebuvo kažkas grandioziško, tai tiesiog buvo kažkas kito... Viskas buvo kitaip, bet tuo pačiu šis pasaulis man buvo gerai pažįstamas. Kaip gi aš galėjau tai pamiršti?

... Kambariu šliaužė kūdikiai ir spoksojo į mane savo senių akytėmis. Niekas jų neprižiūrėjo... Iš karto supratau, jog tai Jos anūkai... O aš? Kas esu aš?

Pastumiu duris, už kurių atsiveria šviesiai violetinio dangaus naktis. O gal tai ne naktis? Akmeninės kalvos, smėlio spalvos kalvų ratas, skleidžiantis vos pastebimą minkštą šviesą... Kaip gi čia gerai ir nuostabiai gražu, jaučiasi susitaikymas su pasauliu! Ant nedidelio iškyšulio sėdi senutė baltais skarmalais, abejingai žiūri į purpurinį dangų, žindo kūdikį... Tai ne žmonės! Ši senė ir jos kūdikis – tik iš toli panašūs į žmones! Ir kaip jie man pažįstami ir artimi, aš jaučiu jiems stiprią simpatiją...

Tai sapnas?...TAI SAPNAS!!! Argi būna tokie realūs sapnai? Aš pažįstu šį pasaulį! Ryžtingu ir ryškiu viesulu užplūdo atsiminimai. Čia nebūna saulės... Šioje mažoje planetoje, pamestoje visatos užkampiuose, nebūna saulės, čia visada šviesiai violetinė naktis... Čia nebūna karų ir emocijų, čia viskas kitaip... Bekraščiai smėlėti kalnai, artima planeta, panaši į Mėnulį... ir... tai ne žmonės! Nejaugi aš vis dar įsisąmoninu save sapne?

-   Močiute! Močiute! Aš prisiminiau! – bėgu namo... Aš pavadinau ją močiute???

Kūdikiai prarado žmogaus pavidalą... šviečiančios, violetinės dėmės spokso į mane ir aš visą tai mačiau jau daug kartų, aš pažįstu šį pasaulį.

-   Na gi, vesk mane pas močiute! Greičiau, aš prarandu sąmonę... Na gi greičiau!... – saulė jau mane pažadino, o aš visa savo esybe dar buvau ten – mažoje purpurinio dangaus ir smėlėtų kalnų, skleidžiančių minkštą, vos pagaunamą šviesą, planetoje.

Dar ilgai gulėjau, nenorėdama atsisveikinti su išslystančiu violetiniu aromatu, su tirpstančiu nežmogiško pasaulio pojūčiu. Sapnuodama tokius sapnus, labai aiškiai matau psichologų išvestos ir bandymais patikrintos hipotezės, jog sapnai – tik būdravimo suvokimų kompiliacija, menkystę. Nežinau, kas yra realiau – purpurinė planeta ar Kulu slėnis. Kuo pamatuoti vieno ir kito realumą ir nerealumą? Jeigu remčiausi išgyvenimų giluma ir intensyvumu, tai žinoma planeta būtų realesne, negu slėnis. Dažniausiai aš sapnuoju įprastus sapnus, kuriu negaliu kontroliuoti – tai panašu į tai, tarytum aš būdravime būčiau visiškai girta. Bet kartais sapnuose aš „išsiblaivinu“ ir tada nėra jokio chaoso, visos spalvos tampa kerinčiai gražiomis, o vaizdai – užbaigtais ir gyvais. Nežinau, ką turiu padaryti, kad savęs įsisąmoninimas sapnuose būtų nuolatinis, bet visiškai neabejoju, jog jeigu tai įvyktų, nežinau, kokiomis svarstyklėmis sverčiau šiuos du pasaulius, kad suprasčiau, kuris iš jų yra realesnis. Galvojant apie tai, būdravimo pasaulis tarytum daro žingsnį link sapnų pasaulio, tarytum įprastinis suderinimas pasistumia ir kiekvieną kartą atsiranda beprotiška mintis – o gal tarp jų nėra jokios ribos?

 

<< Back

Forward >>