« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 21

 

Iki Rišikešo liko apie valandą kelio. Nepaisant eilinės bemiegės nakties, praleistos autobuse, aš visiškai nenorėjau miegoti ir jaučiausi žvali ir susikaupusi, kas retai būna netgi po pilnavertiško miego. Beveik aštuonios valandos ryto, o saulė jau tokia ryški, jog jeigu tam tikrą laiką žiūrėčiau pro langą, o paskui atsigręžčiau, dar ilgai nieko nematyčiau. Kalnai čia panašūs į dideles vešlias kalvas su tankiai apžėlusiais takais. Iškišau galvą pro langą, atkišau veidą šiltam vėjui, kuris tarytum skriejo pro mane. Mano kūnas buvo lengvas ir tuo pačiu pasitempęs, kaip ką tik atsigaivinus po šaltu dušu. Šviežumo kvapas – lengvai vėsinantis, aštrus ir tuo pačiu labai švelnus... bet tai nebuvo kvapas, tai buvo kažkas visame kūne, aš tarytum tapau gėle, skleidžiančia šį aromatą, ir netgi autobusas, amžiams tūnantis indiškų kelių dulkėse ir purvuose, kėlė šio stiprėjančio išgyvenimo suliepsnojimus. Aš tarytum atsiradau vėsioje  ankstyvos lapijos erdvėje, užpildytoje rytinės saulės ir pati tapau ta lapija. Delnuose – mentolinės vėsumos jausmas, iš pradžių vos pagaunamas, vėliau jaučiamas labai intensyviai, kas netgi sukėlė nerimą – „kaip toli tai gali nuvesti“. Mentolinis jausmas pakilo nuo delnų į viršų ir tapo ryškesnis krūtinės ir veido srityje. Kvėpavimas irgi pasidarė šaltas, tarytum burnoje būtų buvęs šaltis. Šitie nauji pojūčiai manęs neišgąsdino, kažkodėl buvau įsitikinusi, jog jie taip pat yra pasikeitimų, kurie vyko su manimi, dalis.

Paskutinėmis dienomis manęs neapleisdavo jausmas, kad tuojau kažkas turi įvykti, kažkas ypatingai svarbaus, tarytum visą savo gyvenimą aš to laukiau ir siekiau, ir štai pagaliau liko tik keli žingsniai... Ir dar keli žingsniai... Kada gi? Tikriausiai taip jaučiasi kūdikis motinos įsčiose, kai darosi vis ankščiau ir iš visų pusių spaudžia neišvengiamumas keisti egzistavimo būdą. Sugniaužiu kumščius, nes negaliu ilgiau laukti, aš nežinau, kas tai bus – susitikimas su nuostabiomis būtybėmis, arba tiesiog iš vidaus pajausiu nelauktą kažko grandiozinio suliepsnojimą, o gal aš prabusiu ryte visiškai kitame pasaulyje, kaip rašė Aurobindo, bet žinau, jog TAI įvyks. Man atrodo, jog esu pasiruošusi viskam, bet kokiems gyvenimo pasikeitimams, kuriuos lydės šis džiaugsmingas skambesys ir aistringas susižavėjimas. Tai, kaip aš gyvensiu, kokios dekoracijos bus aplink mane, neturi jokios reikšmės. Nenoriu niekuo daugiau vadovautis, išskyrus savo norų, noriu išgyventi tik tai, ką aš noriu išgyventi. Supratau, ką norėjo pasakyti sadhu, supratau, apie kokius norus jis kalbėjo – jų nesupainiosi su niekuo, todėl aš ir nenoriu analizuoti ar jie yra „teisingi“, ar „neteisingi“... Netgi užgniaužia kvapą, kai įsivaizduoju, jog galiu necenzūruoti šių norų, jog galiu tiesiog jų klausyti, jų laikytis, jiems atsiduoti, visiškai pasitikėti ypatingu, žavinčiu išgyvenimu, kuris juos lydės. Labai norėčiau, kad visi mano jausmai būtų būtent tokie – kaip saulėto vėjo gūsiai, kaip saulės spinduliai, kurie neturi jokių kliūčių. Įvykių audinys tampa gyvas ir jausmingas, kaip jaunos, aistringos merginos kūnas – jis prasiveria prieš džiaugsmingus siekimus, atveria savo gilumą, traukia toliau, toli nuo išblukusio paveikslo, kurį aš kiekvieną rytą laikau vieninteliu įmanomu gyvenimu... Kaip? Arba – „kas?“ Arba ??? Nežinau, kaip suformuluoti reikalingą klausymą, bet šios formuluotės paiešką išgyvenu kaip nuostabią kūrybingumo būseną. O gal ir nereikia ieškoti jokių žodžių? Kai nebebandau parinkinėti tinkamos šio klausymo formos, kurią atrodo, tuojau ištarsiu, siekimo intensyvumas darosi ryškesnis, peržengia visas įmanomas ribas... Gal tai ir yra „atsakymas“?...

 

Rišikeš sukėlė manyje malonią šypseną. Tikėjausi pamatyti senovinių indiškų šventyklų, žilų rimtų jogų, miestą, o pamačiau kelis primityvius karnavalus – maskaradus. Dešimtys ryškiai įvairiausiomis spalvomis išdažytų šventyklų ir šventyklėlių mirgėjo iš visų pusių, kaip ant šventinio stalo. Čia pilna kvadratinio metro dydžio altorių (aptverta aikštelė, centre stūkso trišakis, ant jo karoja skudurėlis, prieš jį dūmuoja smilkalai – štai ir paruošta šventa vieta) ir piramidės formos, dešimties aukštų dangoraižiai, papuošti gigantiškomis iškabomis „tam tikra joga“. Koridoriais, iš išorės apvyniojusiais dangoraižius, eina nepertraukiamas žmonių srautas. Ant kiekvieno stulpo, kiekvienoje kavinėje kaba skelbimai, jog vyksta priėmimas į tam tikrus jogos, tam tikro masažo ir t.t. kursus – dvidieniai, savaitiniai, mėnesiniai... ir daug kitų. Ant kiekvieno kampo, ilgomis eilėmis sėdi sadhu, bet jie visiškai nepanašūs į tą, kurį sutikau Kulu slėnyje. Šitie buvo Deli sadhu dvyniai: gailestingai ir graudžiai marmėdami neaiškias greitakalbes, begėdiškai maldavo pinigus iš turistų, meilikaujančiai šypsojosi jiems, tęsė savo rankas ir išvis atrodė tiesiog nemaloniai – paprasti duoneliautojai, šiame karnavale apsirengę klajojančio vienuolio rūbais.

Išsinuomojau kambarį Lakšman Džula rajone – maloniausia ir ramiausia vieta visame Rišikeše, du kilometrai atstumu nuo centro palei Gangą. Kitas turistinis rajonas, Svarg Ašram, man pasirodė labai apdulkėjęs, triukšmingas ir brangus. Pirmas dvi dienas nenorėjau su niekuo bendrauti – aš tiesiog slankiojau takais, šėriau riešutais kažkokias neįprastas, pilkas, nuostabiai-susirūpinusių snukių beždžiones, kurios iš pradžių labai draugiškai šokinėjo aplink mane, o paskui vienas patinas tiesiog mane užpuolė, stipriai griebė mane už rankų ir atvėręs savo nasrus bei pademonstravęs gigantiškų dantų eilę, išplėšė iš rankų visą riešutų maišelį. Sumanus sutvėrimas... jo, reiškia nelabai jau tos beždžionytės yra bejėgės. Fotografavau mažas mergytes-valkatas, kalbėjau su jomis apie visokias nesąmones, nes jos mane traukė savo gražiais, išraiškingais veidais, gyvomis akimis...Jos mane labai nustebimo ir sužavėjo, visi mūsų fotomodeliai neverti net jų puspadžio. Jos visą laiką šypsojosi, aš šypsojausi joms irgi ir grožėjausi šiais gamtos sutvėrimais.

Pakilau iki krioklio, pastovėjau mažo ežerėlio, kurį tvarkingai suformavo veržlūs vandens srautai, vandenyje ir truputį aukščiau pastebėjau tamsų, šlapią grotą. Jo sienomis ir lubomis sunkėsi vanduo, pusiaukelėje nutrūkdavo ir krisdavo žemyn sunkiais lašais, išsisklaidydavo ore smulkiomis vandens dulkelėmis. Gulėjau pliaže, kuris buvo čia pat, penkios kelio pėsčiomis minutės nuo mažos, centrinės aikštelės prie tilto, ant kurio pačiame centre sėdi mėlynas Šiva. Pliažas pakankamai gražus – smulkus, baltas smėlis, čia pat stovi apleista šventykla, tarsi iš pasakos apie Maugli, labai švarus vanduo, kaip Viduržemio jūroje, nestipri tėkmė, apie aštuoniolika laipsnių temperatūros. Užsienio turistai laikosi grupelėmis, o indų žiopliai aplenkia juos, kas labai džiugina, nes susirūpinusiai žiūrinčių indų vaizdas jau pradėjo mane nervinti. Užkniso jie savo paprastumu! Ateina grupelėmis, atsisėda eilėmis, kaip beždžionės, be perstojo barba, visiškai neslepia savo įkyraus smalsumo, spokso į nuogus baltų moterų pečius, kojas, pilvus. Paskui dingsta krūmuose (arba šlapinasi, arba masturbuojasi), grįžta ir vėl spokso. Skurdūs vyrai, moterys, seniai, o ypač maži berniukai ir mergaitės dažniausiai sukelia manyje arba neutralų santykį jiems, arba simpatiją. Stiprų pasišlykštėjimą pradėjo kelti seksualiai susirūpinę jauni vaikinai ir vyrai – įkyrūs, buki, triukšmingi, stiklinių akių ir su auksinėmis grandinėlėmis, o dar turtingi indai, kurie vaikščiojant stato savo kojas, kaip pingvinai, su tarp kojų karančiais pilvais, pasiputusiai vaikščiojantys gatvėmis sraigės greičiu ir vėlgi nuolatos vieni su kitais barbantys be jokios veido išraiškos – tarsi kramtytų kramtomąją gumą. Iš tikrųjų tai, kodėl indai niekada nevaikšto vieni, o visada bandomis po penkis-dešimtis žmonių, yra mįslė. Taip pat mįsle yra tai, apie ką jie nuolatos kalba. Smalsumo varoma aš nepastebimai prisijungiau prie vienos porelės: vyras pakankamai nešvankiai laikė savo merginą už rankos (turistinėse rajonuose indai kartais leidžia sau tokį atvirą ištvirkimą), be perstojo kažką jai sakė ir kartas nuo karto gestikuliavo. Man pasisekė, nes ši porelė kalbėjo angliškai. Anglų kalba – viena iš valstybinių Indijos kalbų ir dažnai ja bendrauja tarpusavyje indai iš turtingų arba įžymių šeimų. Mergina, niūriai nuleidus galvą ėjo nieko neatsakinėdama, bet laikas nuo laiko, pokalbio palaikymui, linktelėjo galva, arba įterpdavo kelis žodžius. Kol sudarinėjau be tikslo vaikščiojančios žioplės, kuri atsitiktinai ėjo šalia jų kartu su kitų tingiai judančių žmonių srautu, vaizdą, galvoje atsiradinėjo įvairūs variantai. Tikriausiai jie neseniai susipažino ir jis pasakoja jai apie save. Arba tai vyras ir žmona, ir jis dalinasi su ja savo mintimis apie tai, kur geriausiai atiduoti mokytis jų sūnų. Jie kol kas neturi vienodos nuomonės, todėl ir gestikuliuoja taip išraiškingai. Priėjus labai arti, išgirdau, jog vyras jausmingai ir labai išraiškingai... skaito balsu iškabų tekstus! Tiesiog apstulbusi nuėjau šalin ir dar kelias minutes bandžiau suprasti – „kaip gi taip??“. Iš tikrųjų eilinis kultūrinis šokas.

Vaikščiodama po Rišikešą, paimdavau savo užrašų knygelę, kurioje ir toliau užrašinėjau savo pirmas pastangas tyrinėti negatyvias emocijas ir dėl jų atsirandančias mintis.

 

„spalio **.

Tarytum visą laiką kažką nešu..., aš panaši į maišeliais apsikrovusią bobą, grįžtančią iš turgaus. Noriu pakilti nuo vietos ir nulėkti, kaip pantera, bet vietoj to nuolatos viska sveriu, vertinu, į viską reaguoju. Einu gatve ir kiekvienas įvykis sukelia tam tikrą reakciją – emocijas, mintis. Galiu pusę valandos, o netgi ilgiau jausti nepasitenkinimą, ir visiškai to nepastebėti. Iš tikrųjų kvaila būtų manyti, jog jaučiu mažai negatyvių emocijų. Jeigu aš nepastebiu tokių monstrų, kaip nepasitenkinimas, tai ką bekalbėti apie smulkias emocijas, kurios atsiranda, kaip man paaiškėjo, nuolatos... Vakar ėjau gatve ir supratau, jog jau ilgą laiką turiu jausmą, tarytum į mane duriama smulkiomis stiklo duženomis, ir aš visa sužeista einu toliau, bet ši būsena yra tokia įprasta, jog aš tuo pačiu lengvai galiu galvoti, svajoti arba fantazuoti apie ką nors malonaus. Kai tik pastebėjau „sudaužytą stiklą“, pradėjau galvoti, kas tai galėtų būti ir buvau priversta padaryti ypač nemalonų atradimą – beveik kiekvienam žmogui, kurį sutinku gatvėje aš jaučiu priešiškumą – vienam mažiau, kitam daugiau. Niekada nemaniau, jog man taip labai nepatinka žmonės. Ir štai kas įdomu – kai pagalvojau apie tai, kad turėčiau liautis jausdama šį priešiškumą, iš karto kažkas pasišiaušė, užsispyrė kaip ožys, ir užsinorėjo greičiau grįžti į įprastą „sužeistosios“ būseną. Negatyvios emocijos, kaip šlykštūs padarai aplipdę visą tamsų kambarį, jų nesimato, jų nesigirdi, bet užtenka tik pašviesti ir jie iškarto pradeda judėti, šieptis, klykti. Norisi kuo greičiau užtrenkti duris į šį kambarį, ir gyventi taip, kaip ir anksčiau. Bet aš negaliu... Negaliu pamiršti apie tai, ką pamačiau, juk šis kambarys – tai aš. Jaučiuosi lyg ką tik sužinojus, jog mano viduryje pilna kirmėlių... ir kaip galima po to tęsti seną gyvenimą? Kaip galima kažkuo džiaugtis, jeigu tu negali vėl, kaip ir anksčiau priversti save nematyti, nekreipti dėmesio, pamiršti apie tai, jog tave be perstojo ėda šitie bjaurūs kirminai. 

Kol kas dar nepavyko nieko padaryti su negatyviomis emocijomis (NE). Denis sakė, jog tik po metų (bet tik tam tikrose situacijose) jam pavyko liautis jausti tam tikras NE, bet tylaus džiaugsmo, apie kurį jam pasakojo Lobsangas jis taip ir nepatyrė. Kas iš vis yra tas tylus džiaugsmas? ... Man kol kas išvis nieko neišeina, todėl dažnai pradedu abejoti, kad tai išvis įmanoma. Kartas nuo karto mane traukia padaryti kažką tokio vieną kartą ir atsirasti ten, kur NE tiesiog visiškai neatsiradinės. Tai netgi atrodo labai realiai. O tai, jog aš, tokia, kokia esu dabar, galėčiau žingsnis po žingsnio nustoti jausti NE, atrodo man praktiškai neįmanomu. Beje, Kastaneda niekur nerašė apie NE šalinimą! Jis užsiėminėjo visiškai kitomis praktikomis ir NE atsiradinėjo vis rečiau ir rečiau... Bet kol kas aš neturiu pasirinkimo, šalia nėra nei Don Chuano, nei Ramakrišnos, kuris, kaip aš skaičiau, vienu prisilietimu galėjo pakeisti žmogaus suvokimą. Todėl viskas, ką aš galiu padaryti – kažką daryti su savimi...

O galbūt, kai aš galvoju apie kokį nors stebuklą, kuris pakeis mano gyvenimą, lyg pamojus burtų lazdele, tiesiog rodau savo silpnumą? Galbūt ir šios mintys atsiranda tik todėl, kad aš esu tikra niekšybe, kuri verčiau lauktų magų ir šventųjų, o ne kovotų už savo laisvę? Labai panašu į tai, sprendžiant pagal mano patenkintą, buką būseną, į kurią aš įkrentu, kai nuleidžiu rankas ir pradedu laukti, kad gyvenimas pasikeis be jokios kovos.

Vakar aiškiai supratau, jog man labai nepatinka jausti priešiškumą žmonėms, juk tai ne tiesiog kažkoks įvertinimas, tai MANO būsena, tai AŠ pati apsinuodijusi savo priešiškumu. Reikia galų gale suprasti, jog jokios reikšmės neturi tai, kokie žmonės yra aplink mane ir jog nėra jokios priežasties jausti jiems kažką negatyvaus. Aš noriu jausti šviežumą, džiaugsmą, lengvumą, nenoriu būti turgaus boba, apsikrovusia nuolatiniais vertinimais, ir priešiškumu kitiems žmonėms“.    

 

   Man nuo pat pradžių nesisekė bendrauti su vietiniais mokytojais ir išminčiais. Pirmiausiai Lakšman Džula aš aplankiau prie pat tilto, jungiančio vakarinį Gango krantą su rytiniu, stovinčią šventyklą. Šventykla sudarinėjo įspūdį pakankamai solidžios ir kai aš, eidama basa vėsiomis, marmurinėmis plytomis, dėmesingai apžiūrinėjau juokingas statulas, stovinčias akmeninėse nišose, iš šventyklos gilumos pasirodė žmogus, kuris pranešė, jog yra Mokytojas. Jau pastebėjau, jog čia, Rišikeše, labai viliojama geranoriškumu, kuris rodomas visose be išimties šventyklose jos lankytojams – net jeigu tu darai kažką ne taip, niekas kreivai į tave nepažiūrės, ir nebent jau tu kažką darai labai neteisingai, tau su šypsena parodys – kaip reikia, o kaip nereikia daryti. Todėl aš visiškai nenustebau, kai jogos mokytojas ėmėsi man padėti apžiūrinėti šventyklą, pasakoti tai apie vieną, tai apie kitą dalyką. Suprantama, jog labai greitai pokalbis perėjo į tiesos paieškos ir nušvitimo temą, ir jis pakvietė mane į vidinę šventyklos dalį. Mes atėjome į meditacijos patalpą – vietą, kur vyksta mokymai ir pašnekesiai su mokiniais. Atsisėdęs ant pagalvės ir pasiūlęs man atsisėsti priešais, jis davė man į rankas kažkokius nukopijuotus lapus ir pradėjo pasakoti, jog asmeniškai mokina to ir to, jog pats sugalvojo visą eilę sėkmingų praktikų. Paklausiusi jo penkias minutes, aš visiškai netikėtai sau pastebėjau didėjančio nuobodulio ir netgi mieguistumo būseną. Kas tai, gal aš neišsimiegojau? Pabandžiau atsigauti, bet nepavyko. Monotoniškus mokytojo žodžius girdėjau kaip nuo magnetofono juostelės: buvo aišku, jog jis juos kartojo jau nesuskaitomą kartą ir visiškai galėtų šią užduotį suderinti su rytiniu laikraščio skaitymu. Padariusi kelis bandymus įterpti nors vieną žodį, pastebėjau, jog jo kalboje nėra numatytos pauzės, kas man dar labiau nepatiko. Manęs netenkino tylinčio paskaitos klausytojo vaidmuo, tuo labiau, jog jos prasmę sudarinėjo abstraktūs tvirtinimai, kurių neįmanoma būtų praktiškai panaudoti. Jau tuo momentu man paaiškėjo, jog aš atėjau ne tuo adresu, jog ko bemokytų tas žmogus – manęs visiškai nedomina nei jis, nei jo mokymas, bet tiesiog atsikelti ir išeiti buvo nemandagu, be to norėjau patikrinti jam susidariusius jausmus, kuriais, vis dėlto, aš labai nepasitikiu... iš vienos pusės labai norisi jais pasitikėti, įsiklausyti į juos, kai jie atsiranda tarsi iš niekur, kaip vėjelis, nešantis betarpiškos reakcijos šviežumą, o iš kitos pusės, tarsi sausas ir nuobodus skeptikas, jie nuolatos man tvirtina: „nėra jokio skirtumo, ką sako tau tavo pojūčiai... negalima jais pasitikėti, nes tu gali suklysti...“. Juk tai labai panašu į mamos rūpestį! Lygiai taip pat vargina ir atsiranda baimė – o gal vis dėlto ji teisi, jog negalima  pasitikėti savo norais, o reikia daryti taip ir taip, nes taip turi būti, taip yra teisinga, taip yra patikimiau... Siaubas, norėčiau pasiųsti tą savo mamą su jos rūpesčiais kuo toliausiai, o ji vis atsiranda mano galvoje....

Vis dėlto aš nusprendžiau užduoti mokytojui kelis klausymus ir ryžtingai jį pertraukiau. Jis mandagiai leido tai padaryti. Aš dar nežinojau – ką būtent noriu paklausti, patylėjau apie minutę galvoje parinkinėdama variantus. Tuo metu man toptelėjo mintis, jog aš niekada gyvenime nepriėminėjau sprendimų PATI, visą laiką mano sprendimus nulemdavo mano galvoje esantys skeptikai-baimės. Tai yra, aš beveik niekada nesilaikiau savo potraukių, kurie nors ir išgyvenami džiaugsmingai bei lydimi nuojautos, nėra palaikomi jokių autoritetų svorio, ir todėl vidinio skeptiko akyse visiškai nieko nereiškia. O rezultate aš gaunu tai, ką gaunu – pilkumą, beprasmiškumą – tą patį, nuo ko pabėgau į Indiją... ir kas dabar... juk sakoma – nuo savęs nepabėgsi, ir tikrai – kokia nauda iš to, kad esu dabar Indijoje, o ne savo darbe, jeigu ir toliau gyvenu taip, kaip ir anksčiau, ir toliau nepaisau savo džiaugsmingų, skambančių norų, kurie kartais atsiranda, o laikausi „teisingos, pilkos“ būsenos. Ne, po velniu viskas. Nors ir neturiu supratimo – ką dabar daryti ir apie ką jį paklausti – nepaisant nieko, klausiu bet ką, kas ateis į galvą, o ten jau bus matyt.

Tik išsižiojus, aš netikėtai prisiminiau, jog kalbėdamas kažką apie Šivą, meditaciją ir kitus panašius dalykus, mokytojas minėjo amžiną palaimą. Į galvą atėjo pasiutusi mintis, kurią iš pradžių norėjau išvaryti, kaip labai nemandagią, o paskui su pasipiktinimu išvariau „tą“, kas norėjo ją išvaryti – na jau ne, uždavinėsiu tuos klausymus, kuriuos norėsiu uždavinėti, velniop mano galvoje esančią motiną.

-   Sakykite, Mokytojau, Jus pasakojote apie kažkokią palaimą. Apie tai tiesiog rašoma knygose, ar tai Jūsų asmeninė patirtis? Ar jus iš tiesų išgyvenote šią Palaimą?

-   Gyvenimas, kuriuo aš gyvenu – ir yra palaima. – Mokytojas reikšmingai pažiūrėjo į mane, išsidrėbė ant pagalvių ir nusišypsojo.

(Jo... ir ką gi toliau klausti?) Vis dėlto jo šypsenoje yra kažkas nenatūralaus, tyčinio, nepatinka man kaip jis šypsosi, kaip kalba – taip, tikrai, jau laikas prisipažinti – jis man aiškiai nepatinka, netgi nepaisant to, jog jis yra labai svarbus mokytojas šioje didelėje šventykloje... Mokytojas... Bet kai įsivaizduoju jį be baltų rūbų, žmonių minioje arba pliaže, spoksantį į moteris,  iš karto matau paprastą, primityvų, sunkaus bei gyvūno žvilgsnio indą, ir štai jį aš bijau??? Vėl žiūriu į jį ir galvoju, kad prieš mane mokytojas, atsiranda nerimas, - svarbus žmogus, su juo negalima kalbėti taip tiesmukai... Kelis kartus apsvarsčius abu variantus, supratau, jog įtikinus save, jog jis Mokytojas, aš pasiduodu elementariai psichiniai manipuliacijai, - jeigu sakoma, jog ši prekė yra geriausia, aš pradedu tikėti, jog iš tikrųjų ji yra geriausia, nustoju adekvačiai suvokti reiškinius. Pasirodo, aš visiškai nesiskiriu nuo visų tų idiotų, kuriuos labai lengva užhipnotizuoti reklama, o juk aš visada galvojau, jog tokie dalykai neveikia manęs, jog aš nors tuo skiriuosi nuo jų...

Kai tik tai supratau, man tarsi atsileido stabdžiai ir nuo šio momento mūsų pokalbis pasidarė greitas ir paprastas. Atsilaisvinusi nuo baimės prisipažinti sau, jog jis man nepatinka, iš karto pajutau laisvę ir lengvumą, dingo susikaustymas, ir aš pradėjau su juo kalbėti kaip, pavyzdžiui, kalbėčiau su savo kaimynu iš gretimos laiptinės, ir kaip bebūtų keista, būtent toks kalbėjimo būdas, kaip lygus su lygiu, aiškiausiai parodė viską, kame aš ieškojau apibrėžtumų. Aš patikslinau, jog kalbama ne apie gyvenimo būdo vertinimą, o apie betarpišką išgyvenimą - palaimos išgyvenimą – jis arba yra, arba jo nėra. Mokytojas į tai dar kartą atsakė, jog gyvenimo būdas, kurį jis veda, ir yra palaima, po ko vėl pradėjo detaliai aprašinėti savo metodą. Nusprendžiau laikytis savo klausymo ir mandagiai, bet tvirtai pertraukiau jį, ir žiūrėdama į akis paklausiau, pabrėždama kiekvieną žodį – ar būtent dabar arba iš vis kada nors pas jį būna realus, apibrėžtas, aiškus palaimos išgyvenimas, apie kurį jis kalbėjo.

Mokytojas, atrodo, pirmą kartą gyvenime buvo tardomas. Man pasirodė, jog niekas iki manęs nebuvo sau leidęs pertraukti jo rišlios iškalbos ir kai jis norėjo atsukti juostelę atgal, ir paleisti ją iš naujo, jo žvilgsnyje pastebėjau nerimą, beveik paniką. Jo žvilgsnis nelauktai nuslydo, jis pradėjo žiūrėti kažkur į lubas, po ko, iš pradžių nelabai su pasitikėjimu, o vėliau tvirtai, pareiškė, jog jis dažnai tai patyria. Kadangi jis vėl pradėjo dėstyti savo meditacijos praktikos atradimus (jie parsidėjo nuo to, kad meditacijos metu nereikia nuolatos sėdėti lotoso pozoje, o galima padėti kojas taip - parodė kaip, ir taip – vėl parodė, o galima iš vis štai taip sėdėti), aš vėl jį pertraukiau ir paprašiau aprašyti tai, ką jis išgyvena, juk kiekvienas žodį „palaima“ gali suprasti kitaip – tuo aš jau daug kartų įsitikinau bendraudama su įvairiais žmonėmis, besidominančiais (arba sudarinėjančiais vaizdą, jog domisi) įvairiomis praktikomis. Šis klausymas buvo jam aiškiai netikėtas, akys kažkodėl vėl nuslydo į lubas (neįtikėtinai panašiai į juokingą vaikišką karikatūrą, kurioje mokyklinukas žiūri į lubas, kai neišmoko pamokos), o po to jis padarė palaimingą šypseną ir pasakė, jog tai neįmanoma aprašyti, jog nėra žodžių, kuriais galima būtų perteikti tai, ką jis išgyvena. Na ką gi... labai patogus būdas išvengti atsakymo, bet man tokios aktoriaus išdaigos nepalieka  jokio įspūdžio, - aš ir pati galiu suvaidinti netgi patį velnią,  bet taip apgauti galima tik bejausmius ir tuščius žmones. Aš juk pasitikiu savo jausmais, o ne tuo, ką matau, ir šis žmogus man atrodo tikru šarlatanu... Pabandysiu užduoti dar vieną klausymą.

 Aš paprašiau jį aprašyti tuštumos išgyvenimą, apie kurį jis tiek daug dabar kalbėjo, minėjo tą tuštumą tai šen, tai ten. Čia Mokytojas jau buvo pasiruošęs atsakymui ir iš karto pasakė, jog kartais užsiėmimo meditacija, kurią jis čia mokina, metu jis atmerkia akis ir mato tuštumą, o kartais atmerkia, ir mato įprastą pasaulį. Aš supratau, jog nepakankamai aiškiai suformulavau klausymą ir paklausiau jį dar kartą – ne ką jis mato, o ką jis išgyvena, ką jaučia. Jis atsakė, jog kartais mato tuštumą, tiksliau kartais atmerkia akis ir nieko nemato. Ir aš supratau! Jeigu kažkas norės sugalvoti tam tikrą suvokimą, kurio jis neturi, tai aišku jam nieko neliks daryti, tik sukomponuoti jo aprašymą iš senų, jau žinomų suvokimų! Reiškia, jeigu kažkas nori pasakyti, jog pas jį yra tuštumos išgyvenimas, jis gali įsivaizduoti šį išgyvenimą? Vietoj išgyvenimo jis sakys apie tuštumos „supratimą“ arba apie tuštumos „matymą“, tarytum išgyvenimas būtų tik tai, kas matoma, girdima arba užuodžiama! Tai lygiai tas pats, kaip išgirsti kilogramą. Kiek kartų per savo gyvenimą aš susidūriau su sugalvojimais to, ko nėra... aš labai daug kartų melavau pati sau, kai bandžiau prifantazuoti tai, ko iš tikrųjų nebuvo. Todėl dabar jau turiu alergiją garsioms ir gražioms frazėms, kurios lygtai aprašinėja realią patirtį.  

Vakaras artėjo link ekvatoriaus, temo, nuo Gango pūtė vėsuma, daugiau nebuvo ką čia veikti. Išdažytos drambliukų ir žmogeliukų statulėlės vargu ar galėtų mane pralinksminti, o Mokytojo statula – tuo labiau. Susiruošusi išeiti dar paklausiau – ar jis kada nors jaučia negatyvias emocijas. Mokytojo akys atsimerkė labiau negu įprastai, jis vėl įsistebeilijo į lubas ir man pasirodė, jog jis kankinančiai bando nuspręsti – sumeluoti ar ne. Bet atrodo jis suprato, jog jam nepavyks sumeluoti, nes prieš jį sėdinti europietiška kalė vėl prirems jį prie sienos kokiu nors nauju savo klausymu. Jis atsakė, jog taip, žinoma jis jas patyria, bet! Su žodžiu „bet“ jo veidas vėl įgijo pergalingą galutinio nušvitimo išraišką. Bet ne tiesiog patyria, o patyria, bet neįsitraukia bei nejaučia jokios atsakomybės, kaip pavyzdžiui, šuo, kuris iššiepia nasrus į kažką, bet visiškai dėlto nepergyvena. Štai ir jis taip pat – jaučia negatyvias emocijas, bet nesigilina į jas.

Vos nepasidaviau šiai frazei, jau pradėjau įsivaizduoti, ką jis turi omenyje, bet pajutau, kad pradėjau plaukti kažkur ne ten, toli nuo aiškumo, nuo nuoširdumo, o juk iš tikrųjų norisi patikėti, jog galima jausti negatyvias emocijas, ir tuo pačiu būti nušvitusiu, juk tai reikštų, jog nėra jokios būtinybės kovoti su jomis... Bet jau ne, nebenoriu daugiau nieko girdėti apie kažkokius mistinius neįsitraukimus, aš tuo gyvenau beveik du metus, kas nesukėlė nieko, išskyrus užmaršties ir neaiškaus pasitenkinimo. Jau visiškai neslėpdama savo skeptiškumo, pasakiau, jog tai tikra kvailystė, jog jeigu jis patyria negatyvias emocijas, reiškia tuo momentu įsitraukia į jas. Mokytojas greitai atsitraukė nuo savo pozicijos ir pasitraukė į labiau įtvirtintus flangus – jis pripažino, jog aš esu visiškai teisi, teisi, bet jis turėjo omenyje tai, kad nejaučia atsakomybės už savo negatyvias emocijas, jog suvokia jas kaip neatskiriamą pasaulio dalį, taip, kaip šuo kažką suvokia... aš nenorėjau klausyti iki galo, ką ten šuo suvokia, atsistojau ir tiesiog išėjau. Šios šventyklos ir ašramo vadovas buvo tiesiog bailys, melagis ir sukčius. Pokalbio metu jis bandė man įkišti lapus, ant kurių buvo atspausdinti gražūs šūkiai, kvietimai tapti jo mokiniu. Žinoma, už tam tikrą kainą. Ir netgi ne už mažą! 

Nuėjau ant tilto, jo viduryje sustojau. Malonu buvo žiūrėti į gyvą, neišgalvotą, galingą stichiją apačioje, į audrojantį vandenį, atsimušantį į didelius riedulius. Po šio pokalbio liko nemalonios nuosėdos, tarsi ėjau į šventę, o patekau į nuotekų griovį, kur mane įžeidė. Tikra kvailystė, bet vis tiek apmaudu, bet kokiu atveju šiandienai dingo noras lankyti šventyklas ir visokius mokytojus.

Naktį aš patyriau retą šiose vietovėse malonumą – pabuvau tylioje Sibiro taigoje žiauriame sausio šaltyje. Reikalas tame, jog apie valandą nakties nuo Gango pradeda pūsti kalnų vėjas iš šiaurės į pietus ir kai tu guli viešbučio lovoje, susidaro iliuzija, jog už lango siaučia pūga. Vėjas, aišku, iš tikrųjų yra šiltas, bet gali nunešti balkone esančius daiktus. Turėjau atsikelti ir surinkti ant stogo kabančius rūbus. Klausantis už lango siaučiančios naktinės stichijos atsirado kūrybinga nuotaika, ištraukiau savo dienyną ir pabandžiau aprašyti savo paskutinius atradimus, savo esamą būseną.

 

„spalio**.

 Viskas mane migdo. Aš pusryčiauju, pietauju, žiūriu televizorių, dirbu, keliauju ir visa tai mane migdo, monotoniškai užliūliuoja, ir kartais aš tarytum prabundu, ir visa tai matau... O kad nematytų mano akys... bet kartais yra jėgos ir gebėjimai visą tai tiesiog pamatyti.

Viskas migdo – seksas arba jo nebuvimas, darbas arba jo neturėjimas – nesvarbu. Štai koks paradoksas. Aš visada galvoju, jog būtent dabar darau tai ir tai, ir jeigu aš darysiu arba nedarysiu – tai būtent tada pradėsiu gyventi kažkaip kitaip. Liūdnas suklydimas, kurį retai pavyksta suvokti – juk tam reikia turėti pakankamai jėgų, pakankamai norų, kad padaryčiau ir taip, ir kitaip, ir tik tada galėčiau įsitikinti, jog nėra skirtumo. O juk neužtenka tiesiog daryti tai ir tai, juk aš šimtus kartų buvau atsiradus įvairiose prieštaravimuose. Deja, kiekvieną kartą pasikartoja tas pats. Su pražudančiu pastovumu, pasinerdama į dugną aš pradedu ieškoti išvadavimo kažkame kitame, ir pasiekus kažką naujo svajoju apie seną. Tai gali tęstis metų metus ir pas dauguma žmonių, tikriausiai, tai tęsiasi visą gyvenimą. Neryžtingumas klausyti savo norų – tai tikriausiai yra priežastis to, jog patirtis užsitęsia labai ilgam žmogaus gyvenimo laikui. Kartais man atrodo, jog aš pasikeliu VIRŠ ir tada aš matau bet kokių variantų tuštumą. Bet ne variantuose reikalas. Aš vis dar nežinau ko ieškau ir kur turiu judėti. Kai ką aš žinau, bet to per mažai. Aš žinau, jog gyvenimas, paprastas gyvenimas – toks, kokį pažįsta visi, ką aš pažįstu – tai keturkampių, langelių rinkinys - žaidimas, kurį mes žaidžiame iki gyvenimo pabaigos. Ant asfalto nubraižyti langeliai, kuriais mes šokinėjame, kaip to mus išmokino. Už šitų langelių mums nėra kito gyvenimo – ten nežinoma arba tiesiog gąsdinanti paslaptis.

Mane periodiškai užvaldo įtūžis, įtūžis per pusę su nusivylimu. Nejaugi aš taip ir nerasiu išeities? Nėra kam suversti atsakomybę. Net jeigu šalia yra šimtai nusipelniusių išminčių – ar mano gyvenimas pasidarytų nuo to kitoks? Aš nieko apie tai nežinau.

Aš visą laiką nuosekliai išgyvenu tą patį suvokimų rinkinį, vieną ir tą pačią minčių, tikslų, motyvų eilę. Beje, čia yra vienas kablys. Iš asmeninės patirties žinau, jog jeigu savo įtemptomis pastangomis pertraukčiau bet kokioje vietoje nuoseklumą, atsirastų jausmas, jog pasaulis įgyja tam tikrą ankščiau nežinomą gilumą. Tais momentais aš užgrobiu naujas gyvenimo sritis, naujas sąmonės sritis, kurios ankščiau nebuvo pasiekiamos. Pats savaime šių naujų sąmonės sluoksnių išgyvenimas yra neįprastai patrauklus. Akivaizdu, jog jis turi savyje kažką ypatingo, kadangi tai labai skiriasi nuo viso kito, ką galima atrasti ir sukaupti. Nauji sąmonės sluoksniai iš pradžių visada sunkiai išgyvenami – jie labai svetimi, jie tiesiog neapsakomai svetimi. Jausmas, kaip iš ankstyvos vaikystės – atsirandi ligoninėje, o ten viskas kitaip, viskas svetima, nėra nei namo, nei giminaičių, nei tų, kas būtų su tavimi švelniais ir skirtų tau dėmesį – visiško atsiplėšimo nuo pažįstamo pasaulio jausmas. Nors netgi „svetimas“ – netinkantis žodis. Jeigu tai būtų svetimu, tai nebūtų labai patraukliu... tiksliau būtų vadinti „neįprastu“. Paaštrėjęs skvarbus kažko nenaminio jausmas. Nepaisant to, kad tai yra sunkiai virškinama, čia gludi kažkas, ko negalima niekur daugiau rasti, todėl tai visą laiką traukia atgal – ten, kur nėra žinojimo jausmo, kažko pernelyg gimto jausmo, sotaus saugumo pūvančios žinomybės jausmo.

Man visiškai aišku, jog tai, ką aš ieškau, gludi kažkur už šitų erdvių, už langelių iš žaidimo. Ten jaučiamas neįprastas šviežumas, ten tikros erdvės, kuriose aš galbūt kažką rasiu, o gal ir nerasiu, bet aš noriu ten patekti. Man reikia kažkur ten patekti. Bet tai nėra lengva. Visiškas negatyvių emocijų pašalinimas.... nejaugi tai įmanoma? Anksčiau aš tikrai pasakyčiau, jog neįmanoma, bet dabar jau nežinau.

Kodėl aš tiesiog dabar nepradedu užsiėminėti šia praktika? Ko man reikia? Pas mane pilna negatyvių emocijų, man tai visiškai aišku, bet nuo ko reikia pradėti? Kiek ilgai aš dar vaikščiosiu aplinkui? Visada yra pagunda nuslysti į kokius nors kitus norus... aha, reiškia aš galvoju, jog užsiėmimas praktika atims iš manęs kažką patrauklaus? Ką?? Tai aš noriu ar ne? Štai klausymas į kurį man reikia atsakyti, o ne tik sudarinėti įvaizdį, jog yra kažkokios kliūtys. Aš noriu paskelbti kovą negatyvioms emocijoms ar ne? Kiek yra įvairių norų... jų labai daug... ar aš noriu būti tam tikra karvė, kuri yra apakinta troškimo turėti savo lizdą arba karjerą ir lėkti link savo svajonės, kad jai išsipildus, pasisotinčiau, išvemčiau, įsivaizduočiau sau naują laimės sąlygą ir lėkčiau toliau? Bjaurus, apgailėtinas vaizdelis, kuriame aš labai gerai atpažįstu save. Noriu sustingti, pajausti jaudinantį vėjo šviežumą ant savo veido, pasiduoti jam ir KAŽKĄ ieškoti.“      

<< Back

Forward >>