« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 45

Prabudau nuo ryškios saulės. Dvi kotedžo sienos buvo dvejais dideliais langais, todėl viduje saulė buvo beveik visą dieną. Dar tik devynios, o kepina jau labai solidžiai... ir tai lapkričio mėnesį! Gal nuleisti žaliuzes ir dar truputį pasnausti... Apsivertusi ant kito šono, pamačiau kažką, kas akimirksniu išvijo mano mieguistumą – priešais, prie sienos sėdėjo Kamas ir žiūrėjo pro langą.

- Kamai!

- Šiandien išvažiuoju, todėl prieš išvažiavimą norėčiau dar su tavimi pasišnekėti.

- Kur išvažiuoji? Gal ir aš galiu kartu su tavimi?

- Į Šri-Lanką, bet tu negali važiuoti kartu.

- Kodėl?

- Todėl, kad neturiu tokio noro.

- O gal galiu ką nors padaryti, kad toks noras atsirastų?

- Manau, kad taip.

- Šalinti negatyvias emocijas?:) – išlindau iš po antklodės ir pasirąžiau, man patiko nuogai maudytis Kamo žvilgsnyje.

- Žinoma, ką gi daugiau. Tu atvažiavai į Indiją, susitikai su praktikuojančiais, gavai truputį informacijos apie tiesiojo kelio praktiką, ir viskas, ką lieka dabar daryti, arba pradėti ją atlikinėti, arba grįžti prie įprasto namų šeimininkės arba žurnalistės, arba keliautojos – nesvarbu, gyvenimo.

- Aš....

- Šiuo momentu tu – niekas. – Kamas pasakė tai su tokiu švelnumu, kad nei akimirkai nepajutau nieko įžeidžiančio, o netgi... kažkas kutenančio prabudo širdyje, saldžiai pašokinėjo ir nuėjo link kairiosios rankos, kur paskui ištirpo. – Šiuo momentu tu tiesiog tuščias garsas, kapinių alegorija. Papūtė vėjas, nuplėšė lapą nuo šakos, jis nukrito ant kelių. Nukratai – ir nėra jo. Žmonės gimsta, gyvena ir miršta ir visa tai tik sausų lapų šnaresys, ne daugiau.

- Aš užsiėminėsiu praktika, aš tuo įsitikinusi.

- O aš – ne.

- Kodėl? Tau atrodo, kad esu beviltiška, kad man neišeis?

- Ne, tiesiog aš niekada negalvoju tariamąja nuosaka, aš negalvoju apie ateitį, kadangi jos - ateities nėra, yra tik esamasis momentas, yra tik dabar, ir jeigu tu arba jauti nušvitusias būsenas, arba niūrumus, jokie žodžiai nepakeis to, kas yra dabar. Tiesiog dabar tu neužsiėminėji praktika, reiškia nėra jokių pagrindų manyti, kad tu ja kada nors užsiimsi.

- Užsiimsiu, suprantu, kad mano žodžiai nieko nereiškia, bet aš tikrai užsiimsiu.

- Aš nesakiau, kad tavo žodžiai nieko nereiškia, Maja. Tie žodžiai, kuriuos pasakei pirmą kartą, nereiškė nieko. Dabar tu pakartojai tuos pačius žodžius, bet tuo metu jautei kažką kito – tu ne tik sakai tai, kuo pati tiki, tu jauti daugiau pasiryžimo, desperatiškumo. O tai jau truputį „turi reikšmės“. O jeigu dar pradėsi dėti pastangas, fiksuoti jas, kovoti būtent už šią minutę, tai su kiekvienu veiksmu tavo gyvenimas reikš daugiau ir daugiau – ne tik man, bet visų pirmą tau pačiai.

- Suprantu. Aš kovosiu už šį supratimą.

- Vėl kalbi ateinančiu laiku? Neegzistuoja ateinantis laikas, Maja. Pradėk tiesiog dabar – ne rytoj, ne po pietų, o tiesiog dabar, ir sakyk taip: „aš kovoju dabar“ arba „aš dabar nekovoju“. Visa kita – saviapgaulė. Jeigu dabar tu nekovoji, tai ir nesakyk, kad kovosi – tai tik saldžios kalbos, kuriomis tu apgaudinėji pati save, todėl, kad svarbiausiai yra ne planai, o tai, kas yra dabar.

- Šiuo metu aš niekuo neužsiėminėju. Aš nesudarinėju savo negatyvių emocijų sąrašo, aš nefiksuoju, kokį intensyvumą ir trukmę jos turėjo, nedarau tikrai reikšmingų jų šalinimo pastangų, nekalbant jau apie virš pastangas, nebandau pakeisti negatyvių emocijų į suvokimus, kurie man patinka.

- Taip, visai kitas reikalas, - Kamas patenkintas nusišypsojo. – Juk jauti skirtumą?

- Skirtumą?

- Taip, iš pradžių tu pasakei „aš darysiu“, o paskui – „aš nieko nedarau“. Nešališkas stebėtojas, neturintis praktikos patirties, pamanytų, kad pirma frazė yra labiau optimistiška, o antra – pesimistiška. O tu jauti skirtumą tame, kaip jautiesi nuo abiejų frazių?

- Taip... taip, jaučiu. Pirmu atveju – nieko aiškaus, negaliu pasakyti nieko apibrėžto. Kitu – daugiau susikaupimo, daugiau noro, taip, tiksliai – daugiau noro ir ... nejaugi džiaugsmo?

- Gal nuojauta?

- Taip, ir nuojauta... štai kas, Kamai... tikriausiai, nėra prasmės man čia likti. Nei stovykloje, nei Daramsaloje, nei iš vis Indijoje ir jau tikrai nėra prasmės važiuoti į Šri-lanką. Stovykloje man nėra ką veikti, nes esu dar visai viščiukas, o Indijoje... čia neradau nieko įdomaus, tai tiesiog kita šalis, kiti žmonės, nemažiau ir nedaugiau gyvi, nei bet kur kitur. Štai ką aš padarysiu... manau, kad važiuosiu namo. Ten bus daugybė situacijų, kuriose galėsiu užsiėminėti praktika. Vos tik įsivaizduoju, kad vėl grimsiu į tą balą, pamatysiu savo tėvus, pažįstamus, eisiu į darbą... iš karto išplaukia daugybė negatyvių emocijų!! Tu net neįsivaizduoji kiek!! J

- ĮsivaizduojuJ - Kamas garsiai prajuko, mostelėjo galva. – Netgi labai įsivaizduoju, juk aš ne iš kiaušinio išperėjau, aš irgi momento praėjau savo kelią, pilną visokiausių niūrumų iki šio momento. Taip, man patinka šis tavo sprendimas.

- Manai, jis teisingas?

- Pamiršk žodžius „teisingas“, „turi prasmę“ ir kitus panašius. Kartoju – jis man patinka. Man patinka įsivaizduoti, kad tu grįžti namo ir su visa galva įkrenti į pelkę – būtent savo, Maja, nes tos negatyvios emocijos, kurios pas tave atsiranda, tai būtent tavo emocijos, todėl nesakyk į „tą pelkę“, sakys į „mano pelkę“! Patinka įsivaizduoti, kad tu, kaip tigre, pradedi kovoti su niūrumais, nugali juos, miršti nuo jų, pasineri į nusivylimą, švyti nuo džiaugsmo. Tam tikru momentu tu priimsi sprendimą nusispjauti į viską – į praktiką, į praktikuojančius, į Sartą, į mane ir kitus...

- Kamai,...

- Žinau, ką sakau. Tu PRIIMSI tokį sprendimą ir galbūt netgi ne vieną kartą. Tu ne vieną kartą nugrimsi, ne vieną kartą išnersi atgal ir man tai patinka, nes tai kova, kurioje tu gali laimėti. Šios kovos nebuvimas – tikras ir visiškas pralaimėjimas.

- Net negaliu sau įsivaizduoti, kad galiu pasiusti praktiką... tave... na gerai, o juk tu sakei, kad reikšmės turi tik tai, kas yra dabar, kodėl tada sakai, kad tau patinka įsivaizduoti tai, kas gali būti, o gali nebūti?

- O tu įkyri mergaitė, - Kamas nusišypsojo. – Ši savybė tau labai pravers, jeigu sugebėsi ją nukreiti prieš savo niūrumus ir tokiu būdu pritrauksi ją į savo pusę. Aš nesakau, kad kažkas bus, aš sakau, kad dabar man patinka tai įsivaizduoti ir šitie suvokimai egzistuoja būtent dabar - ir mano noras įsivaizduoti tave aistringa tigre, puolančia savo negatyvias emocijas, ir mano malonumas nuo šio įsivaizdavimo. Bet nuo to neatsiranda jokių suklydimo šaknų – neatsiranda baimė, kad viskas gali būti kitaip, neatsiranda susirūpinimai, nepasitenkinimas tuo, kad prieš tave stovi sunki užduotis. Nušvitęs suvokimas sužadina tik nušvitusius suvokimus. Noras įsivaizduoti tave aistringa tigre apsireiškė kartu su simpatijos tau suliepsnojimu, o iš kur atsirado šis suliepsnojimas? Niekas nežino... nežinau ir aš. Galbūt tuo momentu, kai tu vardinai viską, ko NEdarai, tuo momentu tu padarei pastangą, atsisakei migdančios ramybės, parodei nuoširdumo aktą, patyrei ryžtingumą – o juk tai irgi nušvitę suvokimai, vienas žiežirbas pagimdė kitą, o ta savo ruožtu - dar kitą. Juk Išgyvenimai nepriklauso kažkam asmeniškai, tai yra tai, kas yra už „aš“ ir „tu“ ribų, todėl tavo nuoširdumas sužadino mano džiaugsmingą fantaziją, kurią lydi Palaimos antplūdis, o jis, savo ruožtu, būtinai kada nors atsilieps tavyje, arba kame nors kitame, ir kai busi sunkioje būsenoje, kai tavo niūrumai beveik nugalės tave, jis netikėtai akimirksniui suliepsnos tavyje, suteiks dar vieną šansą sukaupti jėgas ir nugalėti. Arba atvirkščiai – kai džiaugsmingai stebėsi kovos lauką, nuvalytą netgi nuo niūrumų lavonų, jis užsidegs tavyje beribiškumo švytimu arba nenudrumsčiamu tvirtumu, arba klampia palaima – bet kuo, niekas nežino kuo būtent. Taigi, nei vienas nuoširdumo aktas, nei vienas tavo pastangų aktas nedingsta veltui, todėl ir kovok už kiekvieną savo akimirką, nes ši akimirka gali būti pragyventa arba nušvitusiuose suvokimuose, arba niūriuose suvokimuose, arba kovoje su niūrumais – kito varianto nėra.

- Taiga pakvietė mane čia kitiems metams, jis bus čia?

- Ji norėtų atsirasti čia, bet kaip bus ir kaip viskas susiklostys – tai, kaip tu supranti, nežinoma. Man irgi norisi, kad tu čia atsirastum ir tai, kas čia įvyks tarp mūsų visų, ir kiekviename iš mūsų, priklauso tik nuo to, kaip kiekvienas iš mūsų pragyvens šiuos metus.

Bendrai viskas aišku, apie ką čia dar kalbėsi... tik atsiranda vienas klausimas, bet jis iš karto, kaip peiliuku, nukerpamas – o ką aš padariau tam, kad pati atsakyčiau į šį klausimą? Kol kas nieko, tai kam klausti? Ką dabar, būdama savo bukoje būsenoje, galiu suprasti? Noriu apsivalyti nuo kvailysčių, noriu sunaikinti negatyvias emocijas ir man labai patinka įsivaizduoti, kad kitais metais atvažiuosiu čia visiškai kitokia, visiškai KITOKIA – ne todėl, kad turėsiu tokią nuotaiką, o todėl, kad manęs senos jau tiesiog nebus, juk aš tapsiu būtent kitu žmogumi... ir kai galvoju, kad tada ir Kamas, ir Sartas, ir netgi „tas žmogus“ galės išmokinti mane daugybės dalykų... atsiranda toks... toks jausmas... priekyje visas gyvenimas, priekyje tikras gyvenimas! Aš išvis dar negyvenau, bet aš kovosiu už tai, kad pradėčiau gyventi, kad išnaudočiau savo šansą.

- Noriu su tavimi pasivaikščioti, Kamai. Eime? Aš turiu dar vieną klausimą ir noriu jį išaiškinti.

- Kokį klausimą?

- Apie negatyvias emocijas, kas jas sukelia – noriu pasiekti labiausiai įmanomo aiškumo šiame klausime.

- Gerai, po dvidešimties minučių susitiksime prie vartelių, nueisime į kalnus ir pasišnekėsime.

 

Nusileidę prie MakLeod Gandžo, mes nuėjome iki krioklio. Prie „Green Hotel“ mane vos nepasmeigė ant savo ragų klajojanti karvė ir ką tai galėjo reikšti, nesuprantu iki šiolJ Nemalonus jausmas, kai tau po šonkaulius kišamas kietas kaulas... kalė... ko ji iš manęs norėjo? Saulė, visiškai nesigėdydama aplinkinių žvilgsnių, laižė mūsų nugaras.

- Reiškia, tokias išvadas padariau iš mūsų pokalbio... Žmogus turi gebėjimą mokytis kurti pakankamai sudėtingus įpročius, jeigu norės, jis gali daryti stebuklukus, bet su negatyviomis emocijos viskas yra kitaip – visų pirmą, niekas nenori nuo jų atsilaisvinti, ir neatsiranda net mintys, kad tai išvis galima padaryti. Antrą, net, jeigu ir norės, tai be virš pastangų nieko neišeis, reikia tiesiog išsiversti iš kailio iki pat kaulų, kad pašalintum paprasčiausią susierzinimą, aš tai jau gerai žinau... Ir kai tie, kurie gali matyti, mato negatyvios emocijos patyrimo žmogumi procesą, jie mato, kad kažkokios būtybės suėda žmogų, taip?

- Jie mato kažką, kas interpretuojama, kaip suėdimas.

- Bet juk jeigu tai suėdimas, reiškia žmogaus darosi vis mažiau ir mažiau, o tų būtybių daugiau?

- Žinoma, taip ir yra, bet vis dėlto „suėdimas“ – tai tik interpretacija, nes jeigu pirtyje tu daraisi švaresnis, nuplauni visą purvą, tai, tai galima būtų interpretuoti esą vanduo tave suėda, juk ant tavęs mažėja purvo, o vandenyje – daugėja.

- Kiek suprantu, su negatyviomis emocijomis vis dėlto, viskas yra kitaip, netgi todėl, kad po maudymosi jaučiuosi geriau, o po negatyvios emocijos – siaubingai.

- Taip ir vis dėlto aš nenorėčiau pamiršti, kad „suėdimas“ – tai tik interpretacija, ir nėra jokios garantijos, kad su laiku neatsiras nauji tavo suvokimų aspektai, kurie bus patogiau aprašomi kokia nors kita interpretacija, pradedant nuo „jos saugo mus nuo dar didesnės bėdos“, baigiant „jos padarė iš mūsų amžinus savo vergus“

- Ir ką daryti, jeigu viskas taip neapibrėžtai? Juk patirtis tęsiasi ir mes niekada neturėsime galutinio suvokimų rinkinio, visada priekyje atsiradinės kažkas naujo, kas galės vėlgi pakeisti netgi tinkamą interpretaciją... ką gi daryti, Kamai? Kaip išvis galima kažką daryti, jeigu nėra įsitikinimo tame, kad tu teisingai vertini viską, kas vyksta?

Kamas apkabino mane už pečių, mes lėtai ėjome keliu, vedančiu iki Bagso.

- Maja, dar kartą kartoju – nėra ir negali būti jokios galutinės interpretacijos. Yra tik ta, kuri tau pačiai atrodo tinkama šiose aplinkybėse ir esant tam tikriems suvokimams. Na pavyzdžiui, tu matai, kad kažkas ant tavęs užsimojo peiliu. Ar tu galvosi tuo momentu – ar jis tave nori nužudyti, ar tik išgąsdinti, o gal išvis ne tave nori nužudyti, ir tuoj įsižiūrės, ir supras, kad tu ne tas žmogus, ir nuleis ranką? Juk iš tikrųjų visada gali atsitikti bet kas, bet tai netrukdo tau padaryti ryžtingų veiksmų – išmušti iš jo rankos peilį, išsisukti nuo smūgio, o tik tada viską apgalvoti. Taigi į klausimą „kaip ką daryti, jeigu nėra absoliučiai teisingos interpretacijos“ yra paprastas atsakymas – daryk tai, ką nori. Tai, ką norėsi daryti esančios interpretacijos sąlygose.

- O jeigu paskui pasirodys, kad ši interpretacija buvo klaidinga?

Kamas pažiūrėjo į mane su pašaipa.

- Maja, tu primeni man mamą, kuri dreba dėl savo vaikų, esą kad tik nieko neatsitiktų... jeigu pasirodys, kad tavo veiksmų pasekmėje tu pastebėjai naujus aspektus, tiesiog pakeisi interpretaciją arba pasikeis tavo norai. Tokiu būdu tu mokinsies. Kitaip nebus.

- Ne, Kamai, iš tikrųjų man patinka šis metodas, bet aš noriu specialiai užimti tokios mamos poziciją, kad išsiaiškinčiau viskame. Ar neišeis taip, kad tokių tyrimu dėka kaip nors sau pakenksiu?

- Taip, gali ir taip išeiti. Jeigu mokinsies riedėti riedučiais irgi gausi daugybę mėlynių, bet argi tai tave nuliūdins? Jeigu taip, tu nustosi mokintis riedėti ir užsiimsi kuo nors kitu, o riedančių žmonių vaizdas jau nekels tavyje liūdesio priepuolius, esą jie moka, o aš ne, nes tu žinosi – tu norėjai, pabandei ir pati atsisakei tai daryti. Nereikia žiūrėti į savo interesus, savo norus, kaip į kažką aklo. Norai, interesai, nuojauta – tai gyvi suvokimai. Pas paprastą žmogų visa tai atrofavosi, nes nuo pat vaikystės jis priprato prie to, kad reikia daryti ne tai, ką nori, o tai, ką turi, kas priimta, leistina, o kai jis pradeda traukti save iš šio kalėjimo, pastebi, kad jo norai netobuli, prieštaringi, retai lydimi susižavėjimo, ir dažnai negatyvių emocijų, bet išauginti vaiką galima tik vienu keliu – leidus jam augti. Leisk savo norams reikštis, atlaisvink juos nuo niūrių suvokimų, kurk nušvitusius suvokimus ir jie greitai pradės stiprėti, ir visiškai nesuprantamu protui būdu ves tave prie atradimų.

- Taip, aš žinau! Juk aš tiek kartų buvau tai atradus! Tu viską aprašei labai tiksliai, KamaiJ Reiškia nepaisant to, kad aš suprantu, jog interpretacija negatyvių emocijų, kaip suvokimų, kuriuos lydi kitų būtybių suėdimas mus, kada nors gali man pasirodyti neteisinga arba netgi neadekvačia, bet vis dėlto negatyvios emocijos yra būsena, kurios aš nenoriu patirti, noriu nustoti jas jausti, ir naudoti šią interpretaciją todėl, kad dabar ji yra pagrįsta, ir todėl, kad ji leidžia mobilizuoti jėgas.

- Taip, dabar tu supratai pakankamai tiksliai.

- Nuostabu... man patinka su tavimi kalbėti, išeina kažkas panašaus į fortepijono derinimą pagal kamertoną J Išleidžiu garsą (tai yra gimsta mintis), šis garsas atsiliepia tavyje, susilygina su etalonu (aiškiu supratimu), grįžta atgal pas mane jau su paženklinimu – štai čia netiksli intonacija, čia irgi, o čia – gerai. O kas keista... kiekvieną kartą aš stebiuosi – kodėl iš pradžių pati to nesupratau? Kodėl pati nepastebėjau netikslios intonacijos ir nepataisiau jos? Juk aš ne tiesiog aklai priėminėju tavo paaiškinimus, aš juos suprantu!

Prasibrovę pro siaurus, metalinius, sukamuosius vartelius išėjome ant plokščiais akmenimis iškloto kelio, kuris veda prie krioklio ir aplenkę vienuolių grupę, pradėjome kilti į viršų.

- Gerai, Kamai. Ar galėtum dar ką nors papasakoti apie šią negatyvių emocijų interpretaciją? Į ką turėčiau atkreipti dėmesį, kad padaryčiau supratimą, jog ši interpretacija yra labai įmanoma, aiškesne? Juk pas mane nėra jokių ypatingų suvokimų, todėl belieka tik... o kas man lieka, jeigu suvokimų nėra? Nenoriu kurti naujos koncepcijos, naujo tikėjimo, todėl galiu remtis tik esančiais suvokimais, o pas mane tokių nėra, tai ką daryti?

- Tu gali sąžiningai peržiūrėti faktus, kuriuos turi. Iš tikrųjų niekas to nedaro.

- O ką tada visi daro?

- Visi filtruoja informaciją, daro savo minčių cenzūrą. Jeigu tu sąžiningai lyginsi visus turimus duomenis, prieisi įdomias išvadas. Na gerai, atliksiu šį darbą už tave. Žiūrėk, kas pas mus išeina.

Kamas nuvilko marškinėlius ir aš su malonumu perbraukiau delnu per jo pilvą, nugarą nustebintų turistų-indų, einančių į mūsų pusę, akyse. Jiems tai tikras ištvirkimas.

- Pirmą. Mes matome, kad dauguma žmonių išmoksta labai sunkius dalykus – diferencialinių lygčių sprendimus, važinėjimą vienračiu ir taip toliau. Bet išmokti šalinti netgi pačią elementariausią negatyvią emociją... sakysiu tiesiog „NE“ – tai trumpai sakant, pašalinti NE yra labai sunkiu, praktiškai neįmanomu darbu. Ir netgi atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas žmogus turi patirtį, kad panašiose situacijose NE gali atsirasti, o gali ir neatsirasti. Kiekvienas turi nušvitusių suvokimų patirtį – švelnumo, įsimylėjimo, simpatijos, džiaugsmo, taigi yra iš ko rinktis. Iš čia atsiranda prielaida, kad yra kitos jėgos, kurios neleidžia žmogui daryti šių pastangų, be to, šios jėgos veikia įvairiomis kryptimis.

- Antrą. Atkreik dėmesį štai į tokį momentą. Kai tik atsirado krikščionybė, iš karto atsirado erezija. Kai tik atsiranda kokia nors teorija, iš karto atsiranda žmonės, kurie šią teoriją neigia, tyrinėja, bando atmesti. Žemėje nėra vienintelės religijos – yra dešimtys „pagrindinių“ ir tūkstančiai jų atmainų. Žmonės nevaikšto rikiuotėje – jiems patinka vaikščioti ten, kur jie nori. Jeigu valstybė priėminėja šalies vystymosi programą, iš karto atsiranda teisių gynėjai, advokatai, politikai, kurie dėl savo tikslų pradeda šią programą kritikuoti, keisti. Jeigu bendrai priimta, kad nėra Amerikos, iš karto atsiranda žmonės, kurie išplauks ją ieškoti. Jeigu laikoma, kad viešasis seksas – „blogai“, iš karto šimtai žmonių apsinuogina gatvėse. Tu pati gali ilgai nesusimastydama pateikti panašių pavyzdžių sąrašą. O dabar pažiūrėk į NE. Keistu būdu VISA žmonija tiki, kad gyventi be jų neįmanoma, todėl tokios idėjos, geriausiu atveju, bus suvoktos su nepasitikėjimu, o blogiausiu – su agresija, bet kurios žemės kampelyje, ir Australijoje, ir Japonijoje. Tai kaip visame pasaulyje išplatinta religija, prieš kurią niekas nežengia! Dėl kurios tikrumo niekas neabejoja! Nėra nei vieno žmogaus, kuris pareikštų, kad užsibrėžia tikslą visiškai atsilaisvinti nuo NE! Tai totalus visuomeninis sutikimas! Tai labai, labai keista. Dabar įsivaizduok, kad tu piemuo, tu gani karves. Geriausias būdas išsaugoti visą bandą, padaryti taip, kad karvės negalvotų apie tai, jog už aptvaro egzistuoja kažkoks kitas gyvenimas, tada jos ne tik nepradėtų griauti aptvarą, bet netgi jo neieškotų, negalvotų apie jį, tiesiog kakta įsiremtų, apsisuktų ir nueitų toliau. O jeigu kokią nors karvė „kvailiodama“ užsibrėš sau tokį tikslą, ją iš karto atakuos visa armija įmontuotų institutų, pradedant nuo moralės, baigiant atvira prievarta.

- Eime toliau. Trečią. Pažiūrėk, kaip žmonės reaguoja į epidemijas, į karus. Tarkime, visas miestas susirgo gripu – visiems labai bloga, žmonės be perstoto kenčia, nuo skausmo praranda sveiką protą, jų sveikata staigiai pablogėja, atsiranda kitos ligos... Kokių priemonių imsis visuomenė? Ji akumuliuos visas jėgas, įves privalomą vakcinaciją, ligonius izoliuos nuo sveikų ir išvis pastatys visus ant kojų. O dabar žiūrėk – NE paralyžiavo visą pasaulį, žmonės be perstoto jas patiria, be to, šios ligos laipsnis tiesiog siaubingas. Niekam nereikia aiškinti, kad NE – kančia, visiems tai aišku. „Tu sukėlei man skausmą“ – tipinė reakcija į veiksmą, nuo kurio žmogus patyrė nuoskriaudą, pavyduliavimą, pyktį, bet kokią kitą NE. Žmonės supranta, kad NE – kančia, bet jie NEDARO NIEKO netgi tam, kad pabandytų pagalvoti - kaip išspęsti šią problemą, kaip nustoti kentėti, kaip pašalinti kančių šaltinį. Argi tai ne keista? Argi ne keista tai, kad žmonės, siekiantis pasitenkinimo, komforto, sveikatos, NIEKO nedaro prieš vieną pagrindinių savo kančių priežasčių? Ir vėl įsivaizduok save piemeniu. Jeigu melžimo procesas teiktų karvėms kančias, tai tu pasistengtum padaryti taip, kad jos žiūrėtų į tai, kaip į kažką savaime suprantamo, kad pas jas neatsiradinėtų jokios mintys apie tai, kad galima imtis kažkokių priemonių.

- Toliau. Ketvirtą. Pažiūrėk į mūsų kultūrą, į knygas, į kiną. Nėra nei vienos knygos, kurioje nebūtų kultivuojama kokia nors NE forma, kur ji nebūtų vaizduojama, kaip kažkas, kas daro gyvenimą gilesnį. Geromis laikomos tos knygos arba filmai, kuriems pavyksta sukelti daugybę įvairių emocijų, o pažiūrėk į šių emocijų sudėtį? Geriausiu atveju tik penki procentai džiaugsmo, švelnumo, visa kita – NE. Jeigu tu būtum piemeniu – tu, žinoma, pasirūpintum, kad tavo karvės turėtų kultūrą, draudžiančią joms žiūrėti už aptvaro, verčiančią jausti prisirišimą prie gimtosios perdarynės bei kentėti vien nuo minties, kad galima ją palikti.

- Penktą. Pažiūrėk į tokį mokslą , kaip psichologija. Atrodo, kas jeigu ne psichologai turėtų tyrinėti, ieškoti kelią link laimės, laisvės? Jie ir ieško, bet kaip? Pažiūrėk, kaip jie tai daro ir kur ieško? Protingas piemuo būtinai sukurs „psichologiją“, kuri ieškos laisvę nuo perdarynės... bet žinoma, pačioje perdarynėje. Štai tau vienas pavyzdys – Didžiojoje Britanijoje, vadovaujant ne bet kam, o Karališkai mokslo bendruomenei, organizuojami mokslininkų-psichologų seminarai, kuriuose aptarinėjamos žmogaus laimės problemos, o taip pat Martyno Seligmano (amerikietiško psichologo iš Pensilvanijos valstijos universiteto) „amžiaus“ atradimas – „pozityvios psichologijos“ teorija. Jis 30 metų studijavo depresines būsenas ir darbo procese suprato, kad reikia remtis ne bloga, o gera nuotaika. Pagal jį, išstudijavus tai, ką jaučia laimingas žmogus, galima būtų surasti laimės kriterijus. Šitie kriterijai, jis sako, galima bus programuoti nelaimingiems žmonėms, mokyti juos būti laimingais. Seligmanas, paskelbęs šią teoriją, gavo už tyrimus 30 milijonų dolerių ir dabar, kartu su savo mokslininkas iš Kembridžo universiteto ruošiasi platinti šią teoriją Europoje. Atrodo, kas čia ypatingo? Štai tau, Maja, kas nors jo teorijoje atrodo įtaringu?

- Na ne... lygtai ne, žmogus ieško laimės receptusJ

- Na va, matai, ir tau tai neatrodo įtaringu. O visa esmė tame, kad parastas žmogus, visą tai perskaitęs, pagalvos: „aha, na ačiū dievui, pagaliau jie atras laimės receptą, užprogramuos manyje reikiamą būseną ir aš tapsiu laimingas“. Ir jis sėdės ir lauks oro prie jūros – kada gi pagaliau sukurs laimės tabletę. Ir žinoma, jam net ir neateis į galvą, kad ieškoti reikės pačiam. Kaipgi taip? Juk jeigu didieji mokslininkai iš žymiausių universitetų negali niekaip sugalvoti laimės receptą, kaip jis pats tai padarys... Visi laukia laimės tablečių ir niekas net nepagalvoja apie tai, kad viskas yra tavo rankose. Tokiu būdu panašus „mokslas“ tiesiog nukerta žmonėse bet kokį paieškos aktyvumą.

- Na ne, tai... palauk, tu ką, nori pasakyti, kad šios būtybės persirenginėja žmonėmis ir finansiškai remia aklavietines kryptis...

- Žinoma neJ. Nors nenuostabu, kad netgi dabar tau į galvą ateina labiausiai beprasmiškas netgi fantastiškas variantas. Kam to reikia? Šios būtybės turi labai tiesioginę įtaką bet kokiam žmogui, juk jos valdo jo emocijas! Jos taip pat valdo jo mintis, pririša jas prie emocijų, minčių, laisvę apriboja griežtais, nežinia kieno sugalvotų koncepcijų rėmais. Įsivaizduok, kad tu turi galimybę tapti pasaulio valdovu! Vienam žmogui tu įteigsi neapykantą tau nepatinkantiems žmonėms ir teorijoms, kitam kažką kito. Taigi sėdi tie mokslininkai ir klauso referentą, bet jie ne tiesiog jį klauso, jie patiria emocijas, Maja. Jų mintis apribotos koncepcijomis. Paimk į savo rankas jų emocijų ir minčių kontrolę, ir tu gausi viską, ką norėsi.

- Dėl emocijų aš sutinku, bet kas liečia koncepcijas... mokslininkai kaip tik ir...

- Mokslininkai – tai paprasti, NE apimti žmonės. Jie moka spręsti lygtis arba tyrinėti tas pačias emocijas, bet paklausk bet ką – kodėl reikia gerbti vyresnio amžiaus žmones ir jis su išsprogusiomis akimis pasakys: „juk tai akivaizdu“, „tu ką, mažyle, nesupranti?“, „tai visuomenės principas“ ir panašiai. O paklausk jį, kodėl jis gyvena su savo žmona, kokie suvokimai jam patinka? Į šį klausymą, nesvarbu koks protingas jis bebūtų, jis išreikš tau agresijos ir beprasmiškų frazių porcijas. Tu turi daug iliuzijų apie mokslininkus. Pabendrauk su jais. Pas kiekvieną yra savo griežtas koncepcijų rinkinys, už kurių ribų jis ne tik negali išlįsti, bet netgi negali išdrįsti apie tai galvoti. Ir kadangi pas skirtingus žmones šių griežtų schemų rinkinys truputį skiriasi, jie niekada nesupras vienas kitą. Natūralus babiloniškas chaosas. Jeigu aš bučiau dievu, kuris turi sugriauti bokštą, niekada neužsiėminėčiau tokia nesąmone, kaip skirtingiems žmonėms suteikti skirtingą kalbą – kokia prasmė? Juk jie iš karto sukūrė žodynus ir išmoko vienas kito kalbas. Aš duočiau jiems skirtingas koncepcijas, kurių ribas saugotų NE, ir štai tada rezultatas būtų pasiektas, nes vietoje diskusijų ir samprotavimų žmonės tiesiog spjaudosi vienas į kitą savo koncepcijomis, neturėdami nei mažiausio noro pagalvoti apie tai – kodėl jie laiko savo koncepcijas besąlygiškai teisingomis.

- Kuo toliau tu kalbi, tuo nejaukiau man darosi...

- Eime toliau, Maja. Įsivaizduok, kad kokia nors karvė pasiuto, išsiblaivino ir veržiasi už aptvaro, į preriją, pradeda badyti ragais aptvarą, klerinti jį ir išvis, elgtis nepadoriai. Ką tu, kaip piemuo, padarytum? Pagalvok kartu su manimi.

- Na... Pirmiausią aš sutvirtinčiau aptvarą.

- Teisingai. Jeigu pradėsi užsiėminėti tiesiojo kelio praktika, pastebėsi, kad NE padaugėja, kad jos pradeda reikštis aktyviau, ryškiau, ir netgi kartais galvosi, kad tai neteisinga praktika, jeigu NE tik daugėja ir daugėja! Jeigu pradedi užsiėminėti sustojimo orgazmo riboje praktika, bus tas pats efektas! Pirmą laiką tu tiesiog plėšysies nuo NE ir nuo noro baigti! Štai tai ir yra aptvaro tvirtinimo nuo audringos karvės procesas...

- Kamai... suprantu, kad tu dabar nieko nesugalvoji, tu tik rodai man tai, ką kiekvienas ir taip žino, bet... man tikrai darosi baisu.

- Ką tu dar padarytum su ta karve, jeigu ji nepaisant visko, toliau laužytų aptvarą ir netrukus galėtų prasiveržti už jo, ir mažai to, pabėgtų bei patrauktų kitas?

- Na nežinau, kas liečia būtent mane, tai tikriausia paleisčiau jaJ Kam taip su ja terštis... o gal nužudyčiau ja... oj...

- Štai būtent.

- Kamai, tu manai, kad yra reali gyvenimo grėsmė tam, kas bando šalinti NE??

- Ne, aš taip nemanau. Neturiu jokių pagrindų taip manyti, nes visi tie, kas užsiėminėja praktika, ne tik nemiršta, bet ir atvirkščiai, turi puikią sveikatą. Būtent tai ir yra priežastis, kodėl aš nelaikau šių būtybių, kaip mums pavojingų jėgų, interpretacijos. Na, ėjai tu keliu, pamatei karvutę, jos pieniukas skanus... pririšiu virvę, vesiu su savimi, tuo labiau, kad ji nieko prieš... vis dėlto prieš? Trauksiu stipriau... stipriai nepatinka?... Na gerai, eik toliau. Aš laikausi būtent tokių interpretacijų. Kai virvė įtempta per stipriai, mus paleidžia.

- Bet juk lengviau užmušti, kodėl neužmuša? Tada ir kitos nenorėtų. Štai mes dabar lipame uola, truputį mane pastumsi – ir viskas, nėra praktikuojančioJ

- Keistai tu samprotauji, Maja... ar tu pati laikaisi tokio požiūrio – „užmušti lengviau“, kai susiduri su kažkuo, kas trukdo tavo planams?

- Ne, pati ne.

- Štai ir jos ne. Be to, nepamiršk, kas jos negali pastumti, jos gali tik sukelti kame nors neapykantą, ir tada jau tas galės tave pastumti. Aš netgi neneigiu, kad kartas nuo karto jos gali imtis tokių priemonių... jos irgi gali būti įvairiomis, kaip ir mes, žmonės. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš noriu būti socialiai adaptuotu. Jeigu dabar mane pastatytum eilėje su pirmais pasitaikiusiais žmonėmis ir surengtum „normalumo“ konkursą, aš laimėčiau šį konkursą, aš parodysiu save, kaip solidų ir gerbiamą poną, nes labai gerai pažįstu mechanizmus, kurie valdo niūrius žmones.

- Mane stebina tai, kad iš vienos pusės tu – kažkas labai paslaptingo, bendravimas su tavimi sužadina manyje tiek visko... neįprasto..., ir tuo pačiu tu gali visiškai normaliai kalbėti apie mokslą, o kol mes su tavimi ėjome Daramsala, aš išvis tavęs nepažinojau, tu tikrai buvau kitokiu – paprastu užsienio turistu, ir tik iš tavo akių aš atpažindavau tą, su kuriuo aš susipažinau Bodhajoje, tave-stichiją.

- Tai menas. Išgyvenimų menas. Juk tavęs nestebina tai, kad žmogus, besiruošiantis į kalnus mokosi kopti kalnais, mokosi naudotis virve ir uolų kabliukais. Štai ir aš, kai ruošiuosi į žmonijos bendruomenę, apsirūpinu visa būtina įranga ir menu išgyventi šioje aplinkoje.

Mes pakilome iki akmenų, ant kurių, prieš kelias dienas, aš sėdėjau su Lessi. Jutau, kad artėja momentas, kai liksiu viena, liko vos kelios akimirkos iki dar vieno mano gyvenimo etapo pabaigos. Kas bus toliau? ...Krioklys krenta į slėnį, pasiklysdamas jame sidabrine gyvate... Kamas sėdi, užsimerkęs, jo veidas sukelia ir žavesį, ir keistą, nežinomą įtampą visame kūne. Ji pereina į vos pagaunamą ūžimą, kuris susiderina su griaudžiančia vandens ir akmenų stichija. Kūnas pradeda tolygiai siūbuoti į šalis visai man tame nedalyvaujant. Vaizdas tarška kaip sapne... Staigus mieguistumo priepuolis, per jėgą atmerkiu akis... Kamai!... To negali būti! Kamai!! Juk negalėjau taip ilgai miegoti, kad jis spėtų išeiti, juk aš išvis nemiegojau! Kamai! Iš akių pasipylė ašaros, - nenorėjau taip išsiskirti, nenorėjau tiesiog užmigti... bet juk jis pats panorėjo taip išeiti, būtent taip. Kamai, kodėl? Atsisėdau vėl ant akmens ir pradėjau raudoti, pati nežinodama dėl ko. Man buvo labai gaila savęs, nesinorėjo likti viena ir jau nesinorėjo grįžti namo... Stop! Smūgis, dar smūgis, šuolis, įsitvirtinu, nukertu, dar smūgis, vėl įsitvirtinu, atodūsis.. Maža laisvės salelė.

Tibetietiškas vienuolynas! Pašokau ir nulėkiau akmenimis... Dangus, debesys, slėnis, pušys, paukščiai, - viskas susisuko sūkuryje, pakėlė mane protrūkyje link laisvės. Skambantis žavesys, juokas visam pasauliui, aš myliu gyvenimą! Įbėgau į vienuolyną kaip mažas tigras, pasiruošęs įtraukti į savo žaidimą visus, ką tik sutiks savo kelyje... Monotoniškas dainavimas, susitaikymas su pasauliu, piktas Buda, susikaupimas.

Atsisėdau kampe, atsirėmiau į sieną... Negatyvios emocijos. Aš ką tik vėl pašalinau negatyvias emocijas. Tai realybė. Ir už šios realybės atsiveria pasauliai, kuriuose net vos matomas šešėlis yra grandiozinis. Kokia plona ši siena! Reikia tik pašalinti negatyvias emocijas!... Bet kiek džiaugsmo, siekimo, pasiryžimo, drąsumo reikia atiduoti šiam „tik“!

Kažkada turėjau žiurkėną, kuris visą dieną griaužė savo geležinį narvelį. Tai sukeldavo liūdnus jausmus, kuriuos visą laiką norėjosi išvaryti. Jis lakstė po narvelį, įšokdavo į ratą, sukdavo jį tai į vieną, tai į kitą pusę, o paskui vėl pradėdavo griauti geležinius virbus. Aš tiksliai žinojau, kad jis niekada, NIEKADA neišspruks į laisvę... O jeigu ir aš toks pats griaužikas? O jeigu???!!! Tai nieko nekeičia. Griaušiu savo narvą, niekada nesusitaikysiu su šiuo ratu.

Nuleidusi galvą, sugniaužusi kumščius, išvijau šią mintį, šį amžiną skeptiką, kuris visada lenda su savo šlykščiu balsu į bet kokią pradžią, į viską, kame yra desperatiško drąsumo žiežirbas. Įnirtingi šuoliai, aistra gyvenimui. Šioje šalyje aš įvesiu naujus įstatymus. Neleisiu šiam chaosui plėšyti mano dėmesį. Įvedinėsiu savo įstatymus šioje vietoje, kiekvieną sekundę. Tylaus Džiaugsmo Įstatymą. Ramybės Įstatymą. Stichijos Įstatymą.

- Taši delek!

- Taši delek!

Su nuostaba apžiūrinėju mažą, simpatišką vienuolį. Neįprasti regimieji suvokimai... elektrinė šiluma visame kūne, ošimas, lengvas blerbimas...

- Eime su manimiJ

- Kur? ...Na žinoma, eime!

Keista, bet buvo labai sunku atsistoti, kas sukėlė draugišką ir tokią išdykėlišką berniuko šypseną, kad nelabai tikėjosi, jog jis gali būti vienuoliu... keisti fiziniai išgyvenimai... Tarytum visas kūnas užtirpo, jaučiuosi, kaip kosmonautas sunkiais batais ir didžiuliame skafandre, kurio dar nemoku valdyti. Negaliu pasakyti, kad tai malonūs pojūčiai. Bet niekada anksčiau to nejutau! Šią mintį priėmiau su įkvėpimu ir patraukiau pirmyn. Visiškai nesuvokiamu būdu, mane, kaip oro balioną, perkėlė į vienuolyno kiemą, kuriame prieš kelias dienas sėdėjau ant suoliuko.

... Lengvas, rudeninis vėjas suka geltonus lapus tuščiame, mažame kiemelyje... Medžiai virpa ir lengvai siūbuoja... Kai žiūriu į juos tiesiai, jie darosi paprastais medžiais, o kai žiūriu šoniniu regėjimu – vėl pradeda virpėti. Užkerėta tuo vaizdu, spoksojau į juos, visiškai pamiršus, kad kažkur ėjau. Nėra jokių minčių.

- Ei, eime, mus laukia!

- Kas? – tik dabar prisiminiau, kad ėjau mažam vienuoliui iš paskos.

- Tuoj pamatysi, eime.

Nėra vartų! Kaip keista... Bet juk tai negali būti sapnu.

- Klausyk, kas tai, sapnas?

- Sapnas? Ką turi omenyje?

- Kaip ką? Sapną turiu omenyje.

- Nežinau, kas tai, - iš jo veido supratau, kas jis tikrai nesupranta, apie ką aš kalbu.

- Tu ką, niekada nemiegi?

Berniukas suglumo, atrodė, kad irgi jau pamiršo, kur mes ėjome. Žiūri į mane nesuprantančiomis akimis...

- Aš tikrai tavęs nesuprantu.

- Na reiškia tikrai sapnasJ

- Keista tu būtybė! – prajuko ir nubėgo ten, kur turėjo būti vartai, bet dabar ten stovi išsikeroję, geltonuojantys medžiai.

Pažiūrėjau į vienuolyną ir tik po kelių sekundžių susidarė vaizdas. Aplinkui ne vienos dvasios, o juk kai ėjau čia, čia buvo daugybė žmonių! Vis dėlto tai ne sapnas, tai kažkas kito. Kas? Velnias, vos vėl nepamiršau apie berniuką. Jaučiuosi kaip girta. Net negaliu pasukti galvos! Ne, tik ne tai, tik ne tai... Bet kaip gi man ją pasukti?

- Padėk man! – surėkiau iš visų jėgų ir iš karto pajutau, kad kažkas griebė mane už rankos ir tempė iš paskos, kaip bejėgį kačiuką.

Tai tiksliai priminė būseną, kai buvau prisigėrusi iki sąmonės praradimo ir draugai turėjo vilkti mane namo, o aiškumas grįždavo tik prošvaistėmis... Velniškai pavargau, norėjosi miegoti.

Ir vėl prošvaistė! Mes nedideliame, erdviame kambaryje, apsidairau aplinkui... Kas tie žmonės? Jie visi žiūri į mane... Vienuoliai... Auksinis susitaikymas su pasauliu, saulėtas ramumas, tylus džiaugsmas, nesugriaunamas pasitikėjimas, - nejaugi taip būna?

- Vos atvedžiau ją čia! – skambus berniuko balsas subirėjo žiežirbomis ant mano nugaros.

- Na, na, mažiuk, nebūk išpuikęs! Ši mergiotė galėtų tave daugybės išmokyti, jeigu nebūtum toks kvailys.

Tikriausiai tai Lama, nuo jo sklinda tokia galia, bet tuo pačiu visi judesiai spinduliuoja minkštumu, ramumu, neskubumu.

- Tai sapnas? – kaipgi noriu suprasti, kas vyksta.

- Priklauso nuo to, ką tu vadini sapnu, - pokalbį pradėjo aukštas Lama su stambiais ir gražiais veido bruožais... Koks jis panašus į Lobsangą! Būtent taip aš jį įsivaizdavau!

- Tu Lobsangas?

Jis lengvai nusišypsojo.

- Taip ir aš norėjau su tavimi susitikti. Žinau, kad mane ieškojai.

- Kas tau papasakojo apie tai?

- Tu jį pažįsti, kaip Tajų.

- Tajus??? Jis čia?

- Ne, dabar jo nėra čia..

- Dabar? Lobsangai, ką reiškia „dabar“? Aš labai norėčiau jį pamatyti! Kaip tai padaryti?

- Tu tai puikiai žinai pati. Šalink negatyvias emocijas, pasiek nepertraukiamą savęs įsisąmoninimą sapne ir tu surasi jį... Kas sukelia tavo liūdesį? Tu manai, kad tai neįkandama užduotis? Kuo daugiau taip galvosi, tuo toliau busi nuo jos atlikimo. Kito kelio nėra, tik pastangos. Nepertraukiamos, kas sekundinės pastangos. Bet argi tu nori kokio nors kito gyvenimo?

- Ne!

- Tai baik dejuoti ir imkis darbo. Kas trukdo tau tiesiog dabar nustoti jausti negatyvias emocijas?

Sugniaužti kumščiai, aistringas riaumojimas, dar, dar, dar! Yra! Pašalinau.

- Žiūrėk mažyli, dėmesingai žiūrėk, kaip ji tai daro. Štai taip galima pakeisti visus suvokimus, visus, be išimties.

- Po dviejų, trijų atkaklaus darbo metų, tu busi visiškai laisva nuo negatyvių emocijų, tada mes vėl susitiksime ir aš padėsiu tau prisiminti tai, kas padės tau tavo tolimesniam judėjime prie išgyvenimų sankryžos.

- Kur?

- Išgyvenimų sankryža - taip mes vadiname būtybę, atsilaisvinusią nuo negatyvių emocijų, chaotiškų minčių, mechaniškų norų, aklosios skiriamosios sąmonės ir įprastinio kūno suvokimo.

- Argi jūs nevadinate tai Buda?

- Taip, galima ir taip pasakyti.

Kiekvienas jos žodis įsilieja į mane auksiniu nektaru. Žodis?... Ne, taip įvyksta ir tiesiog dabar, kai jis tyli. Supratimas gimsta taip, tarsi išsiskleidžia žiedas, viskas atsistoja į savo vietas, krūtinėje banguoja džiaugsmo vandenynas. Suprantu, kaip galima nebūti abejingu, bet ir nejausti nei šešėlio kančios. Suprantu... žodžiai nereikalingi, jie tik stabdo, atsiduodu Lobsango akims, užkerėta žiūriu jam į veidą, ir supratimas liejasi plačia, neskubančia upe... Kokį kelią jis praėjo, KO jis dar siekia? O Tajus? ...Kamas, Sartas? ...Stichijos veidai, kurios šauksmui neįmanoma pasipriešinti.

 

<< Back

Forward >>