« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 44

Kai tik priėjau prie „vartelių“, jie iš karto atsidarė, - nejaugi kažkas nuolatos sėdi ir stebi per kamerą? Kaoru buvo viena savo kotedže.

- Kaoru, tu ką, visą parą žiūri per kamerą?:)

- Nebuk kvailute, Maja, tu gyveni dvidešimt pirmame amžiuje. Išilgai takelio įrengti infraraudoni davikliai, be to, kameros reaguoja į stambių objektų judesius. Kompiuteris sulygina vaizdus ir jeigu vaizdas atitinka tą, kuris yra duomenų bazėje, durys automatiškai atsidaro. Jeigu ne – duodamas signalas ir priėminėjamos adekvačios priemonės priklausomai nuo tolesnės įvykių eigos. Labai paprasta ir jokių stebuklų.

- O jeigu kažkas užsidės kaukę su mano nuotrauka?

- Na juk čia ne Amerikos Karinės Oro Pajėgos! Visiems Daramsalos gyventojams – tai tiesiog privati jogos mokykla, tokių čia keli dešimtys, todėl niekam ir neateitų į galvą užsiėminėti tokiomis nesąmonėmis ir kaukėmis tik tam, kad pamatytų eilinius jogos arba masažo kursus. Be to, nereikia neįvertinti kompiuterių galimybių. Sulyginami ne tik veidai, bet ir elgesys, žmogaus eisena, jo parametrai, todėl nėra jokios problemos. Jeigu netgi ir įsivaizduotume, kad kažkas čia pateko – ką jis pamatys? Žmones, sėdinčius ir kažką rašančius savo bloknotuose? Galima numirti iš nuobodybės... Eime, nuvesiu tave pas Mišele.

Mišelės kotedžas buvo nudažytas apsauginėmis spalvomis ir atrodė labai karingai.

- Čia gyvena „komandos“?

- Taip, - Kaoru pažiūrėjo į mane ir netikėtai pratrūko juoku. – Šis išdažymas – tai pokštas, toks pat pokštas, kaip ir pats žodis „komandos“. Bet tai, kuo jie ten užsiėminėja, visiškai ne pokštas.

Atidarė duris, įstūmė mane vidun ir dingo.

Tikėjausi bet ką pamatyti, bet pasirodė, buvau visiškai nepasiruošusi pamatyti tai, ką iš tikrųjų pamačiau. Nuo netikėtumo atsisėdau tiesiog ten, kur stovėjau.

Dešimt mečių vėliau

- Vasilijau, Atnešk chalatą!

- Tuoj, tuoj, Maja... argi nematai, kad aš užimtas? Kodėl kiekvieną kartą, kai tik atsisėdu prie laikraščių, tau iš karto kažko reikia... aš jau pradėjau skaityti... na gerai, nešu, nešu... na nešu jau!

- O kur dingo Griša? Tikriausiai vėl po mokyklos nuėjo prie upės su savo tais.... nepatinka man ta kompanija... ar tu išvis girdi, ką aš sakau, Vasilijau? Aš su tavimi kalbu!

- Juk šiandien septintą „Spartakas“ žaidžia! Vos nepamiršau, štai velnias... – laikraščio šnaresys pasiekė apogėjų. – Gaus po ketvirtą....

- Kas?? Na jau ne, užteks man tavo „Spartakų“, - Maja išėjo iš vonios su rankšluosčiu ant galvos, - aš žiūrėsiu laidą su Pozneriu, taigi kaip sau nori... gali eiti pas Ivaną, ten pažiūrėsi savo futbolą...

Numetęs laikraštį, Vasilijus pliaukštelėjo delnais ir su neapykanta įrėmė žvilinį į žmoną.

- Juk tu žinai, kad jo Zojka negali manęs pakęsti, kaip gi aš eisiu ten?

- Nieko nežinau, Vasilijau, kaip sau nori... – Maja, darydama neįtikėtinas grimasas prieš veidrodį, apžiūrinėjo spuogiuką, kuris atsirado praeitą savaitę. – ir nepamiršk, kad rytoj mes einame pas Biriukovus, vis dėlto anūkė gimė... ir pats pasakyk Griškai, kad grįžti laiku.... juk dar reikia dovaną nupirkti... gal tą krištolinę vazelę, prisimeni, neseniai matėme... Kodėl visada aš turiu apie tai galvoti, ką? Ką, aš neturiu kitų reikalų? Tu pats niekada niekuo nepasirūpinsi...

- Na prasidėjo jau...

 

Laukinė fantazija... o kas dar gali ateiti į galvą TAI pamačius? Vaizdas, atsivėręs prieš mano akis, buvo toks slegiantis, kad jokio kito žodžio neparinksi ir velnias žino iš kur išplaukusi fantazija apie Mają su bigutukais ateityje, kuri vargsta su savo vyru, iš tikrųjų atsirado labai ne vietoje.

Mišelė sėdi ant pagalvių, taikiai valgo obuolį ir su labai idiotišku įvaizdžiu spoksojo į televizorių. Arčiau manęs sėdi anas japonas, su kuriuo ji voliojosi ant takelio, kramto traškučius ir irgi visas pasinėręs televizoriuje. Kriketas! Jie žiūri kriketą! Tiesiog apstulbau... Indijoje neniekas nežiūri futbolo ar ledo ritulio, čia niekam nereikalingas tenisas arba plaukimas, arba lengvoji atletika – čia visi žiūri kriketą... visą parą keliuose televizijos kanaluose transliuojamas vienas iš labiausiai bukų, žmonijos sugalvotų žaidimų. Vienas vyra įsibėgėja, meta kamuolį, kitas trenkia jam savo ranka, kamuolys nuskrieja, jį gaudo ir visi laimingi... žvaigždės, interviu, kaip galima tai žiūrėti? Tūkstantį kartų kartojami tie patys judesiai... metė – trenkė, metė – trenkė, metė – trenkė... valandą po valandos, dieną po dienos... milijonai indų žiūri į ekraną... metė – trenkė... zombi... jų smegenis tuoj išsitaškys pro ausis. Ir dabar aš matau, kad nesutaikomi „ultra“ sėdi ir žiūri į tai!

Neatplėšdama žvilgsnio Mišelė rodo į pagalvę šalia savęs, kviesdama atsisėsti.

- Nori arbatos, brangioji?

„Arbatos“? „Brangioji“?? O juk jos balsas kažkoks... kažkoks bjaurus, tikrai kaip iš mano fantastinės utopijos. Eidama pas Mišelę truputį prisiliečiau prie japono.

- Negali atsargiau?!

- KAS??

- Kas, kas? Sakau, ar negali atsargiau?

Nepatenkintas žvilgsnis... kas per pretenzija? Ką atsakyti... Velniop jį... Mišele!

- Nestabdyk, sėskis, - ji vėl parodė ranka į savo pagalvę. – Pas mus čia linksma.

- Taigi... Mišele... kas čia vyksta?

- Nekniauk, kačiuk, tuoj paaiškinsiu. Įsivaizduoju, kas tavo galvoje dabar darosiJ

- Tikra netvarkė!

- Žiūrėk, matai? – Mišelė iš kažkur išsitraukė užrašų knygutę, pavartė ją man prieš nosį. – Tu atkreipei dėmesį, kad ji visada su manimi?

- Ne.

- Sėdėdama čia, prie televizoriaus, valgydama obuolį, darydama buką veidą, aš nuolatos atlikinėju emocinio poliravimo praktiką, supranti? Nuolatos! Nes jeigu nors akimirkai atsipalaiduotum, iš karto atsirastų negatyvi emocija. Šiame kotedže mes sukūrėme ypatingas sąlygas, kurios skirtos tik vienam tikslui – suprovokuoti žmoguje negatyvias emocijas buitinio pasitenkinimo arba atvirkščiai – buitinio nepasitenkinimo keliu. Mes turime pačios kvailiausios, kokią tik galima įsivaizduoti, popso muzikos rinkinį, - Mišelė parodė į muzikos grotuvą. – Čia yra bukiausių knygų, bukiausių filmų rinkiniai, čia susirenka žmonės, geria arbatą, kalba apie orą, politiką, ginčijasi, rėkauja, reiškia pretenzijas ir visa tai atrodo taip natūraliai, kad nei vienas pašalinis žmogus nepavadintų to apsimetinėjimu, o jeigu kažkas nelabai natūraliai vaidina kvailumą, reiškia jame yra kažkoks niūrumas, ir jis pradeda jį ieškoti.

- Koks niūrumas gali būti tame, kad negali natūraliai pavaizduoti idiotą??

- O bet koks. Pavyzdžiui, vienas paprasčiausių – susirūpinimas kitų nuomone. Tu bijai, kad kažkas iš tikrųjų pagalvos, kad esi idiotas, todėl ir pradedi vaidinti truputį nenatūraliai, kad tarytum leistum suprasti, kad iš tikrųjų esi kitoks. Čia, tarp savų, tai tik pirmas etapas, tikra treniruotė prasideda, kai tu išeini į žmones ir elgiesi tarp paprastų žmonių, kaip debilas – taip, kad jie tuo patikėtų. Tai labai sunku – šalinti susirūpinimą dėl kitų nuomonės realaus gyvenimo sąlygose, bet pastangos, dedamos tokiose sąlygose, daug efektingesnės negu „praktikos ant sofos“. Šį darbo dalį mes vadiname „socialiniais eksperimentais“. Socialinių eksperimentų pagalba mes išdirbame daugybę niūrumų šalinimo pastangų. Aš siekiu nepriekaištingo negatyvinių emocijų šalinimo, tai mano artimiausias tikslas, dėl kurio atiduosiu viską.

- Man patinka tavo desperatiškas pasiryžimas.

- Turiu ką su kuo lyginti. Kuo arčiau tu prie nepriekaištingo negatyvių emocijų pašalinimo, tuo dažniau ir ryškiau atsiranda išgyvenimai, ir žinai... kai atsiranda Išgyvenimo suliepsnojimai... sugrįžimas prie kasdienės būsenos – tai kaip maža mirtis, ir aš su ja kovoju. Žmonės galvoja, kad jie miršta tada, kai nustoja plakti jų širdis, bet tai siaubinga klaida – jie po truputį miršta kiekvieną kartą, kai patiria negatyvią emociją.

Vėl prisiminiau, kaip mes sėdėjome ant pievelės Bodhajoje, Sartas kažką pasakojo, o visi aplinkui klausė jo, tarytum pirmą kartą. Dabar aiškiai supratau, kodėl jie taip klausė, jie norėjo suprasti ne tik protu, bet ir visa savo esybe. Mišelė dabar nepasakė nieko naujo iš principo, bet vis dėlto, aš labai aiškiau jaučiu, kad supratimas įsilieja į mane – supratimas to, kad kiekviena negatyvi emocija - maža mirtis, palaipsniui sudaranti ligą, senatvę ir galutinę mirtį.

- Bet juk kiekvienas miršta, Mišele...

- Sveika bobute!! – Mišelė suspiegė kvailu balsu ir sužvengė, kaip traukinys. Atkreipiau dėmesį, kad japono veidas ne kiek nepasikeitė – sėdėjo su ta pačia nepatenkinta išraiška. Turėčiau pasakyti, kad labai natūralu... nejaugi tai tik žaidimas?...

- Kodėl „bobutė“?

- Tikriausiai girdėjai tūkstantį kartų šią frazę iš bobulių, senelių ir kitų gyvų lavonų. Ką tu žinai apie mirtį? Tau „mirtis“ – tuščias žodis. Tu matai, kad žmonės miršta, bet ką tu žinai apie tai, ką jie tuo metu patiria? Ką tu žinai apie tai , kas yra mirtis kiekvienam iš jų? Nieko tu nežinai, todėl nieko ir negali apie tai pasakyti. O aš galiu pasakyti, kad mirtis yra tokia pat skirtinga, kaip ir gyvenimas. Juk galima parodyti į mane ir į paprastą Daramsalos turistą, rūkantį savo smegenis, ir pasakyti – jūs abu gyvenate. Taip, mes abu gyvename. Bet mes gyvename skirtingai, jo gyvenimas ir mano gyvenimas – visiškai skirtingos egzistavimo formos. Ir šiame fakte niekas nekeičia to, kad tai vadinama vienu žodžiu „gyvenimas“. Tas pats ir su mirtimi – mirtis mirčiai nelygi. Mirtis – tai visko pabaiga tik tiems, kurių visas gyvenimas buvo tokia pat pabaiga – paprasta mechaniškų suvokimų fosforescencija.

Net užgniaužė kvapą... žodis „mirtis“ tiesiog užgriuvo, o jam iš paskos nuskrido suyrusi ola visokiausių nesąmonių, susijusių su šiuo fantomu. Reikės pasėdėti ir dėmesingai išsiaiškinti visuose savo įsivaizdavimuose, susijusiuose su mirtimi... Tarytum žvilgtelėjau į prarają.... jo... tą patį pajutau, kai pažiūrėjau Kamui į akis – ryžtingas kritimas į prarają. Staigus žavesys, kažkas atsiveria, krūtinėje spazmas... ne, ne spazmas – tarytum susidarė srovelė, kuri mane įsiurbia...

- Fizinis išgyvenimas?

- Kas?

- Sakau, ar jauti kažką neįprasto kūne? – Mišelė smigtelėjo pirštu tiesiai į vietą, kur buvo šios „srovelės“ suliepsnojimas.

- Taip, tikrai.

Norėjosi pasėdėti tyliai, be jokių žodžių, be minčių, tiesiog sėdėti ir leisti kažkaip įsigulėti supratimui, kuris gimė po Mišelės žodžių apie mirtį. Dabar aš beveik FIZIŠKAI jutau šį supratimą – stulbinantis pojūtis... bet, žinoma, tai ne pojūtis, tiesiog protas iš įpročio vadina tai įprastu žodžiu, aš jaučiu tai ne kūnu, bet tai ir ne emocija, tai ir ne mintis... kas gi tai?!

Atsirado išgąstis ir akimirksniu ištrinu netgi pėdsakus to, kas vyko manyje. Kokia bjaurybė!! Kam gi aš patyriau šį išgąstį! Tai buvo taip svarbu, taip... taip ypatingai svarbu – tai, kas vyko... Mišelė dėmesingai mane stebėjo, nežiūrėdama kažkur konkrečiai, o tarsi vaikščiodama po manimi šoninio regėjimo žvilgsniu. Pradėjau pasakoti, kas su manimi įvyko, bet pasakojimo viduryje ji mane pertraukė.

- Tiesiog dabar, Maja, kai tu pasakoji, tu jauti gailestį sau, praradimo gailestį, pyktį ant atsiradusio išgąsčio ir taip toliau, ir tokiu būdu tu galutinai uždaužai savo patirtį iš viršaus.

- Ką gi daryti?

- Ką daryti? Viską tą patį – šalinti negatyvias emocijas visada, kai tik jos atsiranda. Lygiagrečiai, būtent „lygiagrečiai“, o ne „vietoj“, o po pašalinimo akto geriausiai surasti su jomis susijusias koncepcijas. Tu dabar išgyveni patirtį – tai buvo naujo suvokimo patirtis! Būtent naujo, jo negalima palyginti su niekuo, ką jau kažkada buvau patyrus. Toks tiesiojo kelio praktikos efektas. Priklausomai nuo to, kaip tu šalini niūrumus ir sieki būsenų, kurios tau patinka, tavyje pradeda atsiradinėti visiškai nauji suvokimai, nauji atspalviai, ir tu vėl gauni galimybę jų siekti ir atradinėti vis naujas ir naujas būsenų erdves. Tu išgyvenai patirtį ir blogiausia, ką galima dabar padaryti, pradėti jausti gailėjimą, kad ši akimirka buvo per trumpa, pikti ant baimės, kuri uždarė praėjimą prie išgyvenimo ir taip toliau. Tu jau išgyvenai šią patirtį! Suprask tai ir pakabink savo namuose ant sienos didelį plakatą – „AŠ IŠGYVENAU ŠIĄ PATIRTĮ“, ir to jau niekas niekada iš tavęs neatims. Praktikos esmė - siekimas vėl ir vėl pateikti į būseną, kuri tau patinka, kaupti momentą po momento, juk šių momentų išgyvenimo patirtis būtent kaupiasi, kaip tavo amžius. Juk tavęs nestebina, kad kai tau sukanka dvylika, tavo kūnas staigiai pradeda keistis, prasideda menstruacijos, auga krūtis? Su išgyvenimais lygiai tas pats. Kai susikaupia tam tikras jų apsireiškimo „amžius“ – jie keičiasi, jie keičia savo savybes, tampa ryškiais, apima visą tavo esybę, transformuoją ją, atveria naujas galimybes. Sekundą po sekundes kaupk savo akimirkas, kovok už kiekvieną akimirką, juk tiesiog dabar tu galėtum nejausti negatyvių emocijų, o šalinti jas ir jausti dar akimirką šių išgyvenimų, dar ir dar! O paskui akimirkos pradės susilieti į akimirkų grupes ir išgyvenimas tęsis jau kelias sekundes, o paskui – kelias minutes! Tai išgyvenama kaip gimimas iš naujo, tai ir yra gimimas iš naujo, bet to neįmanoma aprašyti, tai reikia patirti.

Maždaug dešimt minučių mes sėdėjome tyliai, aš virškinau išgirstą ir patirtą, Mišelė su japonu tęsė savo darbus, laikas nuo laiko išsitraukdavo užrašų knygelę ir kažką žymėjo.

- Reiškia viskas, ką aš čia matau – tai žaidimas...

- Taip, tai žaidimas. Nori pažaisti?:)

- Ne, kol kas ne...

- Kai tik padarysi debilo veidą, iš karto juo pavirsi, kai tik pradėsi elgtis kaip bukagalvė – sakyti bukus žodžius, būti veidmainiškai mandagia ir panašiai, iš karto pavirsi bukagalve, į galvą lis bukos mintys, kartu su jomis atsiradinės negatyvios emocijos. Štai ir išeina treniruotė. Galiu prisiekti šio gražuolio kiaušais, - Mišelė rankos mostu parodė į japoną, - kad kol atėjai iki manęs, dvidešimt kartų buvai patyrus ryškias negatyvias emocijas.

- Taip, patyriau. Reiškia... jis tiesiog mane tikrino, kai kalbėjo su manimi susierzinusiu tonu?

- Tikrino? Kam?:) Maja, kekšyte tu mano, pamiršk tu savo mokyklinius įpročius. Čia niekas nieko netrina... nėra reikalo... tikrina tik tas, kas pats neturi ką veikti, o tokių čia nėra, čia akimirkai atsipalaiduosi – ir yra, atslinks kokia nors niekšybė. Ant tavęs neparašyta, kad esi maža nemokša, jeigu esi čia – reiškia įsitrauki į mūsų praktikos sūkurį, nori tu to ar ne, todėl tavo atėjimas buvo panaudotas kaip treniruotė, o kaip tu šią situaciją panaudosi – priklauso tik nuo tavęs, tau rinktis. Tu pasirinkai jausti graužulį, negatyvų santykį.

- Aš nepasirinkau, aš...

- Kas??

- Aha... na taip, žinoma...

Juk reikia – iki šio laiko savaime iššoka automatizmas „aš nesirinkau jausti pyktį, jis pats...“. Atrodo viską „suprantu“, bet iki šio laiko nėra tikro supratimo – tokio supratimo, kuris maitintų visus mano veiksmus, žodžius, kiekvieną įkvėpimą.

- Kokių dar savęs provokavimo priemonių jūs imatės?

- Daug visko, daug... Kam ką patars jo fantazija, juk labai daug priklauso nuo individualių ypatybių – kažkas pripratęs susierzinti, kažkas jausti nepasitenkinimą...

- Pasitenkinimą jūs irgi šalinate?

- Žinoma! Pasitenkinimas – tas pats, kas mėšlo gabalas dizenteriniam pagaliukui. Argi tu nepastebėdavai, kad kuo daugiau jauti pasitenkinimo, tuo bukesnė tampi, tuo daugiau pradeda atsiradinėti negatyvių emocijų, tuo mažesnį interesą gyvenimui ir siekimą jauti? Todėl tas, kas linkęs pasitenkinimui, nors bendrai, tai liečia kiekvieną, tas, kaip treniruoklį sukuria naminį jaukumą, komfortą, kuris ir sukelia pasitenkinimą, migdo. Minkštos pagalvės, skanus maistas, įdomus filmas, sekas...

- Seksas?

- Žinoma. Visiems žmonėms, kurie neužsiėminėja praktika, seksas, visų pirmą - būdas gauti malonumą, baigti ir užsimiršti.

- Reiškia, pasitenkinimas – tai blogai?

- „Blogai“??

- Štai velnias, aš turėjau omenyje... aha. Tai jau buvo. „Turėjau omenyje“. Reiškia...

- Taip, tai reiškia, kad tu tik formaliai sutinki su tuo, kad nėra nieko gero ir blogo, o iš tikrųjų tu ir toliau palaikai savyje šias koncepcijas. Nelabai jau ir lengva atsilaisvinti nuo įpročio laikytis koncepcijų, čia neužtenka tiesiog „suprasti“ – reikia dar ir įvesti šį supratimą į savo gyvenimą, užpildyti juo kiekvieną savo veiksmą, ir tam irgi labai patogi yra provokavimo praktika, bet tai jau kitas pokalbis, ne dabar... yra daugybė būdų išnuodyti savyje kvailumo sėklas, pavyzdžiui, mechaniško pakeitimo praktika... na gerai, apie tai irgi vėliau. – Mišelė truputį patylėjo. – Grįžus prie pasitenkinimo. Gaunu malonumą nuo daugybės dalykų, nuo daugybės suvokimų, ir dar daugiau – būtent malonumo gavimas ir yra viena iš varomųjų jėgų, juk tu nori gauti malonumą nuo gyvenimo? Aš – noriu ir man katastrofiškai tame trukdo negatyvios emocijos ir kitas mėšlas, ir kaip tai bebūtų keista – pasitenkinimas! Taip, nepainiok pasitenkinimo su malonumu. Tai iš principo du skirtingi dalykai. Malonumas daro tave energiškesne, aistringa, pažadina nuojautą, atsiranda skirtingi išgyvenimo laipsniai, siekimas tampa įnirtingas... bet kai tik atsiranda pasitenkinimas – viskas apvirta aukštyn kojom. Ištirk šį klausimą pati – tai nesunku. Viena iš labiausiai laukinių kvailysčių, kurią išpažįsta visuomenė – klaidinga koncepcija apie tai, kad pasitenkinimas sukelia laimę, užpildytą gyvenimą. Iš tikrųjų viskas atvirkščiai, taigi, kol neapsinuodysi pasitenkinimu, tai sunku pajausti.

- Kodėl tada žmonės nuodijasi pasitenkinimu ir neateina prie šio, tokio paprasto supratimo?

- O kaip?

- Kas?

- Na kaip jiems apsinuodyti pasitenkinimu? Juk jį pirmą reikia patirti, kad apsinuodytum, o kaip jį patirsi, jeigu žmonės neklauso savo norų? Pasitenkinimą pradedi jausti tada, kai turi tai, ko nori, o jeigu tu nedarai to, ko nori, o tik visą gyvenimą atlikinėji programas-koncepcijas, įdiegtas ankstyvoje vaikystėje, tai pasitenkinimas tampa vaiduoklišku tikslu-apgaule.

- Jo... įdomu... sudėtinga visa tai...

- Sudėtinga? – Mišelė klausiamai pakėlė galvą. – O gyventi visiškame marazme, taip, kaip tu gyveni – tai nesudėtinga? Rinktis tik tau, Maja.

 

<< Back

Forward >>