« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 43

Išeiti iš stovyklos buvo daug lengviau, nei įeiti. Labiausiai matomoje vietoje styrojo lengvai pastebimas mygtukas – paspaudžiau, durys atsidarė. Nesuprantu, kaip iš karto jo nepastebėjau, o blaškiausi ieškodama išėjimo, galvojau jau mestis ant spygliuotos vėlos... ką vis dėlto baimė su žmogumi daro ... o juk baimė – tai irgi negatyvi emocija, nepatinka man šis jausmas. Iš kitos pusės... štai dabar aš einu taku, o jeigu padarysiu žingsnį į šalį – užsimušiu, reiškia baimė yra saugotoju, jis padeda išlikti gyvu? Ar ne? O nejaugi tiesiog savo galva aš nesuprantu, kad užsimušiu? Žinoma suprantu. Visiškai aišku, kad didelė baimių dalis išvis yra beprasmiška ir nereikalinga, tai tiesiog balastas, traukiantis už savęs visuomeninį spazmą, totalų pasinėrimą į negatyvias emocijas, todėl labai norėčiau pašalinti šias akivaizdžiai beprasmiškas baimes.

Netikėtai, kaip iš niekur išsiveržė didelė beždžionių gauja – dešimti, dvidešimt... keturiasdešimt... kiek gi jų?! Džiunglės atgijo, šimtai šakų siūbuoja, šlama krūmai, visur judėjimas ir ant kelio užgriūva dešimtys po dešimčių naujų įvairiausių dydžių beždžionių – nuo mažyčių iki gigantų žmogaus dydžio, kažką panašaus mačiau filmuke apie Maugli – niekada negalvojau, kad filmukas gali būti labai panašus į realybę! Tiesiog upė – tikra beždžionių upė. Aplenkia mane, apteka iš abiejų pusių... ir tarp kitko, labai baisu! Stoviu, kaip stiebas, viduryje gyvo srauto, o jeigu mane užpuls?

Apie dvi minutes tekėjo gyva upė iš džiunglių į kitą pusę ir baigėsi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Džiunglės dar juda, kvėpuoja, kaip jūra, bet po truputį tyla, dingsta. Tik patelė su dviem vaikučiais sustojo ant šaligatvio, tupi, žiūri į mane – gailiomis akimis, o gal liūdnomis - tupi ir žiūri, juokingai pasikasa, mikroskopiniai vaikučiai įsikabinę į juos kailį kaba kaip... žinoma, kaip beždžioniukai J Gal ji alkana... o juk nieko neturiu su savimi, nieko negaliu duoti, patikrinau kišenes – nieko. Gaila man jos, priėjau arčiau, pritūpiau, žiūriu, žvilgsnis susitiko su jos akimis, kokios gailios... oj... OJ!!! Nieko sau!! Gaili beždžionytė akimirksniu pavirto furija! Kai tik mano akys susitiko su jos akimis, jos iš kartu apsipylė krauju, beždžionė išsižiojo ir parodė savo dantuotus nasrus, pradėjo mane pulti! Iš už krūmų iššoko didelis patinas ir akimirksniu atsirado prie mano kojų, atsirėmė ant plačiai išžergtų priekinių letenų, ištiesino nugarą, tuoj šoks! Dantys! O! Velniškai plačiai atidaryti nasrai nusėti TOKIŲ dantų – tikras ryklys! Pagaliau man šovė į galvą, kad negalima žiūrėti jiems į akis, tai juos siutina. Bet, atrodo, jau vėlu... Nuo baimės iš pradžių buvau suparalyžiuota, o paskui, kai supratau, jog neišbengsiu užpuolimo, padariau tai, ko pati iš savęs nesitikėjau – staigiai pasilenkiau prie patino, vos ne snukis su snukiu, plačiai išsižiojau, garsiai sušnypščiau, sumojavau rankomis, padariau piktą veidą, grobuoniškai sukalenau dantimis... matytų dabar kas nors maneJ Tuoj nužudys mane, bjaurybė... nieko sau!... suveikė! Patinas atvėso, truputį atsitraukė, šonu apsisuko, pasitraukė... ir taip mes taikiai išsiskirstėme. Pamoka ateičiai – nežiūrėti beždžionėms į akis. Pasirodė, baimė vis dėlto kartais padeda rasti netikėtą sprendimą – man juk net į galvą neateitų štai taip išsižioti ir sušnypšti, tikriausiai prabudo kažkokie senoviniai instinktai. Reiškia, vis dėlto baimė kartais padeda surasti teisingą sprendimą? Taigi – tai, kas akivaizdžiai trukdo, aš bandau šalinti, o kitame dar reikia išsiaiškinti. Gali būti taip, kad kai negatyvių emocijų ir beprasmių baimių šiukšlės dings, viskas pasidarys aiškiau.

O iš tikrųjų viskas kažkaip keistai išeina... Kaoru pasakė, kad ji – tolygi ultra, o Mišelė – komandos, bet jos atrodo visiškai atvirkščiai: Kaoru – susikaupusi, aktyvi, netgi šiurkšti, nors anam berniukui plekštelėjo per užpakaliuką netgi labai jausmingai... tikrai ištvirkusi kalytė... O Mišelė – karšta, neskubanti, kvėpuoja į ausį, šnibždo meilius žodžius... pačiupinėjo man krūtis... net nukratė nuo atslinkusios susijaudinimo bangos... o Kamas... ne, kol kas nesuprantu – kame yra skirtumas tarp jų.

 

Jau dešimt minučių vaikštau prie kažko panašaus į Jo Šventenybės ofisą, visos durys atidarytos, bet ne vienos gyvos dvasios. Vienišas senas tibetietis stebi mano judesius, dešinėje rankoje sukdamas kažkokį tibetietišką daikčiuką su grandinėle ant galo, jo lūpos juda į judesio taktą, - tikriausiai, tai jo praktika. Įdomu, nejaugi jis tikisi prašvisti sukdamas kažkokį geležiuką?... Bet juk aš nežinau, ką dar jis daro išskyrus šių, mano atžvilgių, kvailų judesių. Pabandžiau paklausti, bet jis, žinoma, visiškai nekalba angliškai ir nusišypsojęs vėl pasinėrė į savo monotonišką užsiėmimą.

Desperatiškai norėdama kažką išsiaiškinti, atsisėdau ant kreivos kėdės, kurią kažkas pastatė nedideliame, saulės užlietame kieme. Čia visiškai kitoks gyvenimas, jau dabar visiškai neįmanoma įsivaizduoti, kad kažkur yra metro, skubėjimas, pilkuma, žiema, darbas... Neskubantis, monotoniškas, žavintis tibetietiško pasaulio ritmas organiškai įsipina į ryžtingumą ir kas sekundinį gyvenimo įkarštį stovykloje, - kaip du srautai karšto ir šalto susipynė, bet nesusimaišė. Man patinka siūbuoti tai čia, tai ten, kaip ant sūpynių – nuo ramybės link ryžtingumo, nuo ryžtingumo link ramybės, nuo rimtumo link galvą nutraukiančios aistros. Supynės, besisupančios virš pasaulio... Kokia aš? Niekada negalėjau atsakyti į šį klausimą.

- Tu kažką lauki? – tolimesniam kiemo kampe atsirado kūningas, bet žemaūgis tibetietis.

- Taip, man reikalingas kas nors dirbantis ofise.

- Aš dirbu ofise.

- Taip? PuikuJ Tai pasakyk man, kaip patekti į Karmapos audienciją.

- Rytoj, 11 valandą turi būti jo rezidencijoje su pasu.

- O kaip ten nuvažiuoti?

- Galima važiuoti su taksi, nors, žinoma, tai nebūtina. Paprasčiausiai tikriausiai autobusu, tik iš pradžių turėsi nuvažiuoti iki žemutinės Daramsalos, o ten persėsti į autobusą iki Norbulingi. Na tai nesunkuJ, nebent jeigu tu pirmą dieną Indijoje.

 

Indijoje aš ne pirmą dieną, bet prie reiškinio, pavadinto „local bus“, aš, tikriausiai, niekada nepriprasiu, tuo labiau kalnuose! Visiškai nesuprantama, kaip šis vežimas, šis sugriūvantis geležies ir plastiko skeletas, gali išdarinėti tokius staigius posūkius serpantinuose. Du indai, sėdintys su manimi ant vienos kėdės (vietinėse autobusuose sėdinės trigubos, tiesa, jos buvo sugalvotos tik labai liekniems asmenims), be perstojo prispaudinėjo mane prie lango savo sudvigubinta mase, nenoriai atlipdami po „priverstinių“ prisispaudimų. Geležies dardėjimas, nuolatos per smegenis trenkiantis ūžimas, ratų grikšėjimas, ir ant viso šito dar užpilamas pritrenkiantis vietinės, šaunios muzikos kaskadas, kurią kartu dainuoja pusė keleivių... Fee... na jau ne... Gal tai jau žemutinė Daramsala? Toliau aš važiuosiu su taksi, kiek tai man bekainuotų.

Po tokio egzotiško nusileidimo mane pykino visa šio žodžio prasme. Autobusas išspjovė mane į patį šventinio ėjimo vidurį, siauroje ir purvinoje gatvėje. Kurtinanti varinių trimitų klyksmo, blizgančių karštoje dienos saulėje ir didžiulių bronzinių lėkščių skambesio, kuriomis ne į taktą muša dešimtys butaforinių dievų, procesija neskubėdama plaukė žemyn gatve.

Aš išnėriau ant šaligatvio, bet lipni srovė švenčiančių masių įsiliejo ir čia, ir iš nusivylimo užbėgau į pirmą pasitaikiusią parduotuvę, kad atsikvėpčiau prieš eilinį šuolį į susitikimą su Karmapa. Parduotuvė sutiko mane įprastu smalsumu ir aštriu vietinės chemijos kvapu... Na jau ne, tikriausiai geriau gatvė... dar tik šios smarvės man truko.

Pasinaudodama visais laipiojimo uolomis, kopimo kalnais ir kliūčių įveikimo įgūdžiais, pagaliau prasibroviau prie taksi stovėjimo aikštelės ir įšokau į pirmą pasitaikiusį automobilį.

 

Ankštame priimamajame pirmame aukšte lankytojai, suspausti kaip silkės statinėje, laukia paskirtos valandos. Jo, Karmapos karma nelabai jau ir gera, jeigu jis yra priverstas matyti savo audiencijose visus šiuos žodžius. Viena šypsena visiems, - tarytum jie visi nupirko ją vienoje parduotuvėje. Ką jie dabar jaučia? O juk galima paklausti! Prieinu prie porelės – jaunas vaikinas kažką pasakoja beveidei pagyvenusiai moteriai, pasisveikinu, klausiu, ką jie jaučia prieš susitikimą su Karmapą.

- O! O! Aš labai susijaudinusi... Juk tai gyvas dievas! Jaučiuosi prieš ji vaiku, nors man jau 40, o jam 17, - tuo metu jos veidas buvo tuščias, nuobodus, bet ištemptas šypsenos.

- Aš irgi jaučiu, kad tuojau įvyks kažkas svarbaus, labai svarbaus mano gyvenime, - vaikinas sako savo draugei.

Matosi, kad jam iš tikrųjų įdomu pažiūrėti į „gyvą dievą“, bet tokį pat susidomėjimą jame galėčiau įsivaizduoti ir ... Ką čia galvoti! Atrodo, kad jis išvis niekada nujuto tikro, gyvaus, aistringo susidomėjimo, kad dėlto, prie ko tave traukia, galėtum viską mesti, viską atiduoti... O ar išvis yra tokie žmonės? Yra, mačiau tokius Bodhajoje, stovykloje... Bet visi kiti, visi žmonės, esantys dabar aplinkui, nepertraukiamai rodantys savo butaforinį žavesį, - ar juose yra kažkas gyvo?

O juk aš pati dažnai būnu tokia pat butaforinė! Mane išmokino kuo ir kada reikia žavėtis, ir kartais aš tiesiog sudarinėju įvaizdį, kad man kažkas patinka... Kuo aš gyvenau, kol atvažiavau į Indiją? Visada atrodė, jog mano gyvenimas labai užpildytas, įdomus, ryškus, bet dabar jis visas pralėkė prieš akis vos už kelias sekundes... Visa tai, ką laikiau ryškiu ir intensyviu, dabar neturi jokios reikšmės. Gąsdinantis ir džiugus atradimas. Bet buvo ne tik tai. Ne tik tai. Per visą šią butaforiją, gyvu nervu praeidavo siekimas, iš pradžių tik lengvai pagaunamas, neturintis tikslo, vėliau vis aiškiau ir aiškiau pranešantis apie save, ir štai pagaliau susprogęs išsiskyrimu su senu gyvenimu ir atvažiavimu čia, desperatišku šuoliu velnias žino ko paieškose.

... Ir kam viso to reikia Karmapai? Ir ši kvaila raudonų siūliukų įteikimo ceremonija ir ši tuščia paskaita, šios formalios frazės, kurias jis taria nuobodžia ir monotoniška intonacija jau eilinį kartą? Juk jam tik septyniolika... Tigro akys, lūpos... Tyliai pulsuojantis noras... Letenos, žvilgsnis, - jis žiūri į mane kaip berniukas! Kol kitas vienuolis verčia į anglų kalba Karmpos žodžius, jis spokso į mane kaip vaikas arba kaip gyvūnas... Griebčiau jį, nuviliočiau, voliočiausi su juo aukštoje žolėje, žiūrėčiau į akis. Aistringas tebietiškas berniukas vienuolių drabužiais... Įdomu, jis sapnuoja erotinius sapnus?

Aš nieko nesuprantu apie budizmą masėms. Ką reiškia kiekvienoje būtybėje matyti savo motiną? Argi motina – būtybė, kuri yra artimiausia iš visų? Kodėl? Būtų daug aiškiau, jeigu jie mokintų kiekvienoje būtybėje matyti Dalai-Lamą, Budą, bet motiną??? Na jau ne, jeigu aš matysiu savo motiną kiekvienoje žolelėje... Užjautimo idėja man irgi nesuprantama. Iš to, ką jie sako, susidaro įspūdis, kad svarbiausiai yra ne tai, ką išgyveni, o tai, ką tu darai – padėk, atiduok ir taip toliau. Tarytum pagalbos esmė yra tiktai tada, kai kažką atiduodi! O jeigu aš atiduosiu, o tas žmogus nuo to pasidarys tik dar labiau gobšus, godus, dar labiau įsitvirtins savo niūrumuose? Ne, aš nesutinku, kad yra kažkokie veiksmai, kuriuos apibrėžtai galima priskirti prie pagalbos, prie kažko, kas padarys žmogui kažką gero... Gero? O kas yra gero? Juk tai, kas gero man, kitiems gali visai nebūti geru... Tai kuo tada vadovautis? Reiškia budistai vadovaujasi tuo, kad jų „geras“ yra „tikras“, jeigu savo veiksmus laiko pagalba kitiems žmonėms?

 

Gražūs takeliai Norbulingo parke atvedė mane prie mažo upelio su dekoratyviniu tilteliu. Čia sustojau norėdama išsiaiškinti savo mintyse. Geriau-blogiau – ką tai išvis reiškia? Jeigu noriu prašvitimo, tai man geriausiu bus viskas, kas man padės tai pasiekti. Bet juk tai nebūtinai bus tuo, kas bus maloniu man! Kaip tik atvirkščiai, - kuo ryškesnės mano kančios, tuo labiau nepakenčiamas tampa mano gyvenimas ir tuo įtūžingiau aš siekiu laisvės nuo NE. Reiškia, mano tikslui – laisvei, užjausdamas ir norintis man padėti žmogus turi kurti tokias situacijas, kuriose pas mane atsiradinės kančios, jeigu tuo momentu norėsiu būtent to! Bet argi kažkas mane klausia, ko aš dabar noriu? Argi apie tai kalba nors vienas budistas? Negirdėjau to. Jie visi kalba apie kažkokius gerus darbus ir žinoma, visi kiti taip tai ir supranta – atiduok paskutinį gabaliuką, išklausyk, nerodyk pykčio.... Nesuprantama...

Kas gi yra užuojauta? Juk tai ne bendras kentėjimas? Anksčiau galvojau būtent taip – jeigu matau, kad kažkas kenčia, reiškia ir aš turiu pradėti tai jausti, ir tai buvo mano „liguistos dvasios“ kriterijumi. Kokie kliedesiai! Vietoj vieno kenčiančio dabar jau bus du kenčiantys. Argi tai nušvitimas?

Ne, nėra jokio aiškumo. Lakas grįžti atgal. Nors gerai būtų pasėdėti dabar vėsioje, gražioje kavinėje su juodomis grindimis ir nepriekaištinga tibetietiška tapyba, bet man norisi kažko kito, negaliu dabar sėdėti. Man reikalingas veiksmas.

 

<< Back

Forward >>