« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 42

Kiekvieną dieną mintys vis įkyriau sugrįždavau prie lapuko su adresu, kurį paliko man Taiga. Tiesa, ten parašyta, kad mane lauks tik kitų metų rudenį, bet kaip galima laukti visus metus? Iš kur aš galiu žinoti, kas bus po metų? Juk aš galiu išvis čia neatvažiuoti, galiu susirgti, mirti... O gal tai išbandymas? Gal Taiga tokiu būdu norėjo patikrinti, ar manyje yra tikra aistra laisvei? Juk jeigu ji yra, tai neįmanoma būtų atidėti nei savaitei to, kas turį tiesioginį ryšį su šia aistra?

Juk galima tiesiog ten nueiti pasivaikščioti, pažiūrėti, kas ten... Einu.

Jo, adresu tai galima tik sutartinai pavadinti – labiau panašu į maršruto aprašymą, koks duodamas sportinio orientavimosi varžybose. Tokiu keliu eiti į viršų iki tokio posūkio, po to pasukti ten, dar aukščiau, pro akmeninį veidą, pro nukritusios uolos... galų gale takelis atvedė prie kalvos, oriai iškilusios virš Daramsalos ir tankiai apaugusios pūkuotais kėniais, papėdės. Toliau, apie dešimt-dvidešimt metrų, reikia lipti siauru takeliu tarp akmenų į viršų, - tiesiai už jo mažas pakilimasJ

Nieko sau, kaip užsibarikadavo... Užlipus iki pat viršaus atsirėmiau į vartelius, ant kurių didelėmis raidėmis buvo parašyta, kad tai privati teritorija ir įėjimas griežtai draudžiamas. Užrašai tibetietiškai ir hindi, sprendžiant pagal viską,dubliavo šį tekstą. Norint patvirtinti parašyto rimtumą, iš abejų vartelių pusių ir pakankamai aukštai į viršų, keliomis eilėmis buvo ištiesta spygliuota vėla. Kodėl taip plaka širdis? Nerimas ir fizinė įtampa, viskas susimaišė... Kas toliau? Išeiti? Kaip išeiti? ... Atrodo, jog jau negalėsiu išeiti, smalsumas tiesiog veržiasi pirmyn, net pradėjau šokinėti vietoje. Ir koks iš esmės jiems (širdis pradėjo greičiau plakti, juk aš net nežinau, kas ten, o jeigu... arba?...) skirtumas – dabar ar po metų?... O jeigu išvarys? Na reiškia jau bus kažkoks apibrėžtumas... O jeigu daugiau neįleis? Jo, tikrai, o jeigu daugiau neįleis, todėl, kad nesilaikiau susitikimo sąlygų?... O ar man bus įdomūs žmonės, kurie nenorės su manimi bendrauti tik todėl, kad nenorėjau laukti dar visus metus to, kas galėtų pakeisti mano gyvenimą jau dabar? Panašu, jog pas mane susidarė negera nuomonė apie juos, jeigu manau, kad dėl šio poelgio, jie galės uždrausti su jais bendrauti. O gal aš kažko nežinau, nesuprantu, ir štai padarysiu tuoj kokią nors kvailystę, nepataisomą klaidą. Ką gi daryti? Kuo vadovautis?

Iš šitos vietos prie vartelių, pamatyti ką nors už jų neįmanoma, išilgai vartų praeiti irgi neįmanoma dėl spygliuotos vėlos, labai stataus nusileidimo ir daugybės ypatingai spygliuotų krūmynų (atrodo, jog juos specialiai čia pasodino). Trypčiodama vietoje iš neryžtingumo, netikėtai akimi pagavau juodą tašką virš vartelių. Nieko sau! Juk tai kamera! O štai ir dar viena! Reiškia jie jau mato mane? Nerimas sustiprėjo. Juk tai tiesiog kažkoks kalėjimas... Nerimas lengvai palietė ir pakibo kažkur krūmuose, netoliese. Beje, skambučio nėra. Kaip gi ten įeiti? Nejaugi mėtyti akmenukus? O gal šaukti? Ar gal čia kur nors oloje eilinis technikos stebuklas? Kažkas panašaus į ištraukiamą kompiuterinę panelę... Kol mano vaizduotė piešė paveikslus, vertus kosminių karų, spyna varteliuose netikėtai spragtelėjo ir jie atsidarė.

Negaliu pasakyti, kad tai mane labi nudžiugino. Nerimas šokinėjo plačiais šuoliais ant kėnių letenų, lakstė aplinkui, besiruošiantis užpulti ir pakibti ant kaklo. Kažkaip viskas militarizuota – stebėjimo kameros, spygliuota vėla... juk sprendžiant pagal viską, ne tik „ten“ patekti neįmanoma, bet ir „iš ten“!

Visiškai pamiršau, kad šį adresą man davė Taiga! Tai ko aš svarstau? Ryžtingai įeinu vidun, sekundė dvejojimo – uždaryti už savęs vartelius ar palikti? Netikėtai užgriuvo mintys o jeigu tai kokia nors prekiautojų žmonėmis banda? Iš Rusijos ir SNG valstybių kiekvienais metais eksportuojama apie trisdešimt tūkstančių moterų. Jas vilioja pažadais apie darbą užsienyje arba tiesiog vagia, paverčia tylinčiais gyvuliais, kurie uždirba sau ant duonos prostitucijos nišose, baisiausiose pasaulio laidynėse. O jeigu ir tiesiojo kelio praktika yra tik „know-how“ – sėkmingas įvairių kvailučių, ieškančių saldžių kalbų, suviliojimo į savo tinklus metodas? Štai taip apgauti, suvilioti, paskui palikti, kad dar labiau norėtųsi ir palikti savo adresą... atvažiuoji čia, tave čiumpa – ir viskas, pelėkautai užsitrenkia... Vėl išplaukė pamišėlės Taigos, aistringai mane bučiuojančios gatvės viduryje, vaizdas.. Ar verta rizikuoti? ... O juk Taiga - ne Sartas ir ne Kamas... Ką aš apie ją žinau? Juk neužtenka to, kad ji buvo su jais, juk aš nežinau, koks jų santykis jai, gal ir jie ją pažįsta tik kelias dienas, o ji pasinaudojo mano pasitikėjimu jais, kad suviliotų mane į spąstus... Čia į sceną vėl išlindo smalsumas ir maldaujančiai vizgino uodega – nors viena akimi, na užeikime tik kelioms minutėms... Ne, ne, aš nieko nežinau apie Taigą ir apie tai, kur atėjau, jeigu kas nors atsitiks, čia manęs niekas, niekada neras. Geriau parašysiu jiems raštelį, paskirsiu susitikimą vietinėje kavinėje...

Čiaukšt! Štai velnias! Kol aš čia tripčiojau, varteliai sugebėjo ne tik automatiškai atsidaryti, bet ir automatiškai užsidaryti. Tikriausiai kažkas stebi per kamerą ir kai pamatė, kad paleidau vartelius iš rankų, pagavo momentą, ir uždarė juos. Per nugara nubėgo nemaloni vėsuma. Įkliuvau... įkliuvau... pamišėlė Taiga... spygliuota vėla... Velnias žino, kas darosi mano galvoje – tai norisi mestis ant spygliuotos vėlos ir pabandyti peršokti ją, tai netikėtai apima ramumas, ypač, kai prisimenu Taigos akis, rankas... lūpas... Gerai, kas bus tas bus. Nepatinka man šios panikos natos – jose yra kažkas panašaus į isteriją, kurią sukėlė mano tėvai prieš mano išvažiavimą į Indiją. Ateina kažkas iš viršaus! Greitų žingsnių už uolos šnaresys, susikaupiau, įsitempiau... arčiau.... dabar! Iš už akmens iššoka mergina – labai maža, meilių akių. Visos mano baimės akimirksniu išgaravo. Aš nervingai nusijuokiau, kuo, matyt, ją nustebinau. Japonė? Korėjietė?

- Kaoru, - ištiesė ranką. JaponėJ

- Ochoio godamas [jap. „labas rytas“]. Aš – Maja. – Suspaudžiu jos delną, šiltas, malonus delnas... Kas tai?! Ant jos rankos net trys laikrodžiai! Turistinėse agentūrose kartais kaba laikrodžiai, rodantys laiką įvairiuose Žemės taškuose, o kam jai tiek reikia? Paėmė iš mano rankų Taigos raštelį, dėmesingai žiūri į raštą.

- Ikimasio, [jap.“eime“] – momentaliai perėjo į japonų kalbą, atsisuka ir lengvais žingsniais lekia viršun, aš jai iš paskos.

Dar keli žingsniai į viršų ir atsiveria vaizdas į kotedžus, apsuptus saulės užlietomis pievelėmis. Tankių ir aukštų krūmynų ir gėlynų eilės atskiria vienas pieveles nuo kitų, dalina jas į dalis, todėl kiekvienoje susidaro labai jauki atmosfera. Daugybė nuošalių kampelių, kur galima pailsėti su knyga, pagulėti ant tankaus žolės kilimo... baseinas su mažu bokšteliu... teniso kortai... čia nuostabu! Plokščiais akmenimis iškloti takeliai vingiuojasi gyvatėmis, ant jų ryžtingai bėgioja driežai, besišildydami po ryškia saule. Kaoru veda mane vidun. Žvilgsnis išsilaksto, žiūriu visur, kur tik leidžia pažiūrėti prasiskirstę krūmai. Ant vienos pievelės įrengtas atviras dušas, o po juo taškosi nuoga mergina... nuostabu J Tolimesnėje nišoje, ant tankios žolės, po nusvirusių medžių šešėliu, sėdi vaikinas ir kažką rašo savo nešiojamajam kompiuteryje, nuo kurio laidas prijungtas prie styrančio iš po žolės stulpelio. Štai kas tai per stulpeliai, styrantys tai čia, tai ten! Reiškia visa teritorija taip įrengta? Genialu!

O dieve! – nevalingai išsiveržia šūksnis, kai už eilinio takelio posūkio mes susiduriame su besidulkinančia porele. Mergina guli vidury takelio, pražergus kojas ir, atrodo, tuoj baigs... tikriausia čia jis ją ir pagavo... arba ji jįJ ... drasko jam nugarą, raitosi, dejuoja, aistringai bučiuoja lūpas... panaši į italę, aukšta putli, didelių krūtų. Norėdama numesti jojiką, išlenkus nugarą ir įsirėmus basomis kojomis į žolę, aistringai pasikelia. Lengvai patinusių, pražergtų šlaunų, vaizdas, gražaus vaikino kūno, aistringai ir tolygiai judančio visu kūnu, išteptų žeme merginos pėdų vaizdas, netikėtai susprogsta susijaudinimo mano pilvo apačioje... didelės letenos... girdžiu jos balsą: „Motto! Motto!!“. Keista... į japonę ji visiškai nepanaši...tikriausiai vaikinas japonas.

Kaoru turi peržengti juos, netikėtai ji pasilenkia ir pakankamai jausmingai ir skambiai plekšnoja vaikinui per nuogą užpakaliuką, jis pagretina savo judesius, su jėga juda pirmyn-atgal, į kairę-į dešinę, jie bučiuojasi, žiūri vienas kitam į akis. Kaoru kelioms sekundėms sustoja, grožėdamasi vaizdu, o paskui galvos mostu kviečia mane eiti toliau. Su tam tikru būgštavimu peržengiu per porelę, kuri artėja prie orgazmo ir einu toliau.

Su būgštavimu... ko būgštavimu?? Keista... Supratau, jog su įtampa bijojau – ar jie negriebs mane, kai juos perženginėsiu. O dėl ko įtampa? Porelės, besidulkinančios ekstazėje tiesiog vidury kelio, vaizdas mane labai jaudina... gal tiesiog aš nežinočiau, kaip elgtis, jeigu jie mane įtrauktų į savo žaidimą? Nesmagumas?... Iš dalies taip... bet ne tai priežastis. Nieko sau, niekada negalvojau, kad būtent išteptų žeme merginos pėdų, kvepiančių žole, vaizdas gali taip manyje atsiliepti... noriu... Švarių dabar nenorėčiau, noriu būtent išteptas žeme, kvepiančias žole... kaip nuostabu, kai seksualumas prabunda, gyvena savo gyvenimą, kai atsiranda spontaniški norai – įprasti ir neįprasti...

Už medžių pasirodė dar viena labai patraukliai atrodančių kotedžų grupė. Jie panašus į bungalus, iš raudonų plytų, taip pat apsupti tankių krūmų eilių ir pūkuotų žolės kilimų. Priėjus prie kotedžo, kur mane vedė Kaoru, supratau šios įtampos priežastį – jutau negatyvų santykį besidulkinančiai porai! Manyje prabudo neapykantos atgarsis, kurį jaučia paprasti žmonės atviram seksui. Įsivaizduoju, kaip reaguotų praeiviai, jeigu kur nors parke Maskvoje, tiesiog viduryje kelio, kas nors užsiėminėtų seksu....Jo... Mums visiems įkalė į užpakalį ramentą ir šis ramentas – sekso „intymumo“ idėja, be to, tai dar ir įprotis jausti neapykantą tam, kas neslepia savo „intymaus“ gyvenimo. Juk reikia... po visų mano seksualinių nuotykių , po to, kai apibrėžtai pajutau labiausiai „ištvirkusių“, labiausiai įvairiausių seksualinių fantazijų realizavimo patrauklumą, pamačiau savyje seksą nekenčiančią senę! Kaip gi taip?... Jo... šį mėšlą reikia kažkaip iš savęs iškrapštyti, ištraukinėti gabaliuką po gabaliuko, jis auga už kiekvieno kampo, kur dar net nebuvau pažvelgus...

Kotedže buvo labai jauku. Mes su Kaoru išsidrėbėme ant pūkuotų čiužinių, viena priešais kitą, pro atvirą langą įsiveržė saulė, paukščių čiulbėjimas, lapų šnaresys, atsklido kažkieno klyksmai – atrodo, kažkas taškosi baseine.

- Tu jau turi apibrėžtą planą?

- Planą? Ne... – nustebau dėl šio klausimo, bet pasistengiau neparodyti to.

- Keista... o kam tada... – Kaoru prikando liežuvį ir nutilo. – Juk tave čia Taiga atsiuntė?

- Taiga. O kai atidarei vartelius – kaip supratai, kad aš ne tiesiog smalsaujanti?

- Tiesiog smalsaujantys atrodo kitaip, Maja, ir juos atbaidyti mes turime pakankamai adekvačių priemonių, be to, mačiau tavo rankose raštelį su praėjimo schema – nusišypsojo, pasitempė visu kūneliu, klausiamai į mane pažiūrėjo. – Tai ką veiksim?

Net ir nežinau, ką jai atsakyti... atsakysiu, ką galvoju...

- Klausyk Kaoru, neturiu supratimo, ką mes čia veiksimeJ Neturiu nei mažiausio supratimo, kodėl Taiga mane čia nukreipė. Supratau tik tai, kad čia gyvena praktikuojantys tiesųjį kelią ir man būtų labai įdomu su jais pabendrauti.

- Pabendrauti?... Ir ji visiškai nieko nepapasakojo apie tai, kas čia vyksta?

- Ne... – vėl prabudo nerimas.

- Aišku. Na gerai. Jeigu ji tave čia atsiuntė, nepaisant to, kad tu nieko nežinai apie šią vietą, reiškia ji matė tame kažkokią prasmę... – Kaora parietė po savimi kojas ir atsisėdo kaip maža Budda.

- Čia – „ultra“ stovykla.

- Kas?

- „Ultra“. Taip save vadina tie, kas savo praktikoje pasirenka imtis ekstraordinarinių priemonių veikti patį save.

- Pavyzdžiui?

- Aš viską papasakosiu. Neskubėk. Pažiūrėk, kaip gyvena žmonės – jie užsiėminėja visokiomis nesąmonėmis, vaikšto į kiną, į darbą, perka įvairius daiktus, įrenginėja būtus, neskubėdami laksto gatvėmis – bendrai sakant, kiekvienas stengiasi gauti malonumą nuo gyvenimo savo būdais. O dabar įsivaizduok, kad prasidėjo karas. Arba potvynis, arba maro epidemija, trumpai sakant – įvyksta katastrofa. Pažiūrėk, kaip keičiasi žmonių gyvenimai. Keičiasi viskas! Jie rengiasi vienodais rūbais – kariniais rūbais, jie savanoriškai paklusta karinei arba darbinei disciplinai, grupuojasi į įvairias socialines struktūras – kariuomenę arba pašauktines, arba priešgaisrines tarnybas, ir panašiai. Jie visiškai keičia savo asmeninio gyvenimo tvarką – jau nėra tolygaus poilsio ir tolygaus darbo – viskas pastatyta ant kortų, visos jėgos, visas laikas atiduotas kovai už bendrą veiklą, todėl, kad šios veiklos kaina – gyvenimas. Jie pradeda gyventi pagal karinio laiko įstatymus. Bet juk negalima pasakyti, kad tai sukelia vien tik kančias. Žinoma, žmonės kenčia nepatogumus, neturi galimybių gauti tam tikrų malonumų, bet vis dėlto, jie dažnai patiria džiaugsmą, jie pilni entuziazmo, nes supranta – dabar viskas daroma dėl ateities, dėl jų šeimų, jų pačių, jų vaikų išgelbėjimo nuo katastrofos – nuo epidemijos arba stichinės nelaimės arba nuo terorizmo, ir dėl to jie pasiruošę viskam. Ir dar vienas svarbus momentas tame yra tai, kad priešas yra žinomas ir gyvenimo prasmė labai aiški. Štai taip mes...

Atsidarė durys ir įėjo ta pati italė! Netvarkingi drabužiai, jie greičiau pabrėžia jos pusiau apnuoginto kūno grožį, negu uždengia jį, matosi, kad ką tik išlindo iš po savo vaikino. Krito ant kelių, labai juokingai, kaip šuniukas, prišliaužė prie manęs, užšliaužė už nugaros, atsirėmus ant alkūnių stipriai prie savęs prispaudė ir karštai sušnibždėjo į ausį: „tu man patinki“. Kalytė!:) Kada ji spėjo mane apžiūrėti?.. malonu, kad ji taip stipriai mane prie savęs spaudžia. Nieko nedaro – tik prispaudė ir sėdi, ir kvėpuoja man į kaklą.

- ... štai taip ir mes – mes gyvename pagal karinio laiko įstatymus, bet šiuos įstatymus kiekvienas pats pasirenka.

- O koks tai karas? Su kuo?

Kaoru iš nuostabos net pliaukštelėjo rankomis, nusijuokė.

- Kaip tai „su kuo“? Su negatyviomis emocijomis, žinoma! Iš kasdienybės taško požiūrio negatyvios emocijos – kažkas panašaus į nematomą nuodėmę, supykai, atleisk, buvau neteisus... Tikriausiai kažkada taip žiūrėjo į sifilį. Bet tai baisiau negu sifilis ir visiškai įmanoma, kad po penkių šimtų metų, žmogus, patyręs pavyduliavimą arba pyktį, bus suvokiamas aplinkiniais taip, kaip dabar suvokiamas sergantis sifiliu ir nenorintis gydytis nuo jo, o besistengiantis užkrėsti kitus. Negatyvios emocijos – baisi liga, siaubinga! Ji išėda žmogų iš vidaus, išėda visą jo sielą, paverta jį vaikščiojančiu lavonu, atima prieigą prie išgyvenimų.

Kaoru, kalbėdama apie „baisią ligą“, nepakeitė nei savo intonacijos, nei veido išraiškos. Iš šalies galima būtų pagalvoti, kad mes kalbame apie orą.

- Priskiriu save prie saikingų „ultra“, bet tarp mūsų yra tie, kurie sudaro ypatingai kairiųjų sparną, jų požiūris į negatyvias emocijas truputį skiriasi nuo mano... bet, manau, jie patys tau papasakos apie savo praktiką.

Mano įsivaizdavime atsirado „ypatingai kairiųjų ultra“ vaizdas – pamačiau žmones su automatais, paskui jis pasikeitė į išsekusių asketų, kankinančių save, lituokliais deginančius savo negatyvias emocijas, vaizdą. Bendai sakant, į galvą pradėjo lįsti visokiok nesąmonės ir tik pastangomis pavyko atmesti užslenkančius niekus.

- Kaoru, o kur aš galiu pamatyti šiuos kairiuosius ultra? Su jais išvis galima bendrauti ar jie...

- Šiuo momentu, Maja, labiausiai kairioji ultra savo letenėle braunasi prie tavo putės! – Kaoru pradėjo juoktis ir tik po kelių sekundžių supratau, kad ji turi omenyje italę, kurios ranka jau judėjo mano pilvuku, žemiau, žemiau... ir dabar jau perrinkinėjo mano gaktos plaukelius.

- Tu kairioji ultra? – aš pasisukau jos glėbyje ir ji iš karto lūpomis prisilietė prie mano nosies.

- Taip, taip, vėliau pakalbėsime, dabar klausyk, ką sako Kaora... – karštas šnabždesys, lūpų prisilietimas prie mano ausies... visu kūnu nuo viršaus į apačią prariedėjo saldi banga, sustojo kažkur apačioje, pavibravo saldžiu sūkuriu ir dingo, palikus po savęs keistą „elektrinį“pojūtį liežuvyje, lūpose, speneliuose ir pėdose.

- Jie dar juokais vadina save „komandos“.

- Bet vis dėlto, trumpai sakant, koks skirtumas tarp jūsų pozicijų?

Kaoru susimąstė.

- Aiškinti – gadinti laiką, geriau parodyti, tai bus aiškiau... bet aš negaliu to padaryti... nebent... Kamas? – Kaoru klausiamai pažvelgė į Mišelę.

Ta linktelėjo.

- Kamas? Čia yra ir Kamas? Jis čia? – vos nepašokau nuo džiaugsmo.

- Čia jis, čia.

Šiuo momentu Mišelė ištiesė ranką į Kaoros pusę ir netikėtai, tvirtu tonu garsiai tarė – „negatyvi emocija“! Kaora trupučiuką kruptelėjo, žvilgsnį nukreipė kažkur į apačią, sugniaužė kumščius ir tą pačią akimirką Mišelė vėl pakartojo tą pačią frazę, lydėdama ją tuo pačiu energingu gestu. Šį kartą Kaoru tik plačiau atidarė akis, kelias sekundes sėdėjo tylėdama, nejudėdama, po ko pradėjo daryti kažkokius užrašus savo užrašų knygelėje.

- Pas tave buvo negatyvi emocija?

- Taip. Iš pradžių pajutau negatyvų santykį penki tavo impulsyviam klyksmui ir jeigu būtum dėmesinga paieškai, ir negatyvių emocijų šalinimui, suprastum tai iš mano intonacijos bei mimikos. Kai Mišelė man tai nurodė, patyriau nuliūdimą trys nuo to, kad pajutau negatyvų požiūrį, nuliūdimą du nuo to, kad pati tai praleidau, ir nepašalinau jo nepriekaištingai, be to atsirado nepasitenkinimas trys, kai Mišelė... kai tik praleidi vieną niūrumą, jis apima placdarmą, ir iš karto užgriūna kiti.

- Palauk, palauk... koks nepasitenkinimas penki, penki ko?

- Kaora pakeitė pozą ir vėl kažką pažymėjo bloknote.

- Kas, vėl negatyvi emocija?:)

- Taip.

- Aha... o juk aš taip bandžiau pajuokauti.

- Juokai juokais, bet tai nepanaikina fakto, kad nuo tavo klausimo vėl prašoko nepasitenkinimas. Jeigu tu praleidai ir nepriekaištingai nepašalinai visos niūrumų serijos, tai artimiausiu laiku jie bandys prasimušti su paaštrėjusia jėga, štai ir vėl ji prasimušė. Tiesa, šį kartą nors ir ne nepriekaištingai, bet pakankamai greitai ją pašalinau – mažiau negu per sekundę.

- Tu turi omenyje intensyvumą, ar ką?

- Taip, intensyvumą skalėje nuo vieno iki dešimt. Yra didžiulis skirtumas tame – kaip būtent tu fiksuoji savo NE. Jeigu vartotum lirinius aprašymus, tokius, kaip „man buvo labai blogai, bet paskui pasidarė geriau“ arba „iš pradžių buvo stiprus nepasitenkinimas, o paskui jis pasidarė silpnesnis“, tai tu niekur ir nepajudėsi, o jeigu sakytum „iš pradžių buvo nepasitenkinimas penkių balų stiprumo, o per tris sekundes sumažėjo iki trijų, o dar po trijų sekundžių pašalinau, po ko pavyko sužadinti tam tikros kokybės palaimos suvokimą“ – visai kitas reikalas, tada NE kontrolės ir šalinimo procesas vyks greičiau.

- Su kuo tai turi ryšio?

- Nežinau... štai žiūrėk, toks pavyzdys – tarkime, tu turi užduotį padidinti piršto temperatūrą. Jeigu tu tiesiog sėdėsi ir stengsies, kad tavo pirštas sušiltų, nieko iš to neišeis, ir pašalinis stebėtojas, kuris stebės tavo piršto temperatūrą, nepamatys jokių pasikeitimų. Ir visai kitas reikalas, kai tu pati matai temperatūros jutiklio parodymus. Tu matysi, kad tam tikru momentu temperatūra staigiai šoktelėjo – visai truputį, šimtine laipsnio dalimi. Tai kažkoks spontaniškas šuolis, visiškai nežymus. Bet vis dėlto, kai tu tampi liudininku kelių dešimčių tokių spontaniškų šuolių, kažkokį būdu tu pradedi palaipsniui gaudyti ryšį tarp savo būsenos tuo momentu ir padidintos temperatūros, ko dėka tu pradedi po truputį valdyti tavo piršto temperatūrą. Tai labai žinomas efektas, plačiai naudojamas autotreninge. Bet mūsų atveju nėra tokio prietaiso, kuris nustatinėtų tavo NE intensyvumą, nors iš tikrųjų, nėra tokios būtinybės – tu ir pat gali labai tiksliai vertinti, ir tokiu būdu išmoksi jausti – kokios būtent pastangos padeda truputį sumažinti NE intensyvumą, o kokios labiau, ir taip toliau.

- Taip, visiškai suprantama... beje, kodėl pas tave atsirado nepasitenkinimas nuo to, kad aš labai audringai sureagavau? Gal pavyduliauji?

- Pirmiausią, aš tiesiog turiu įsisenėjusį įprotį taip reaguoti į bet kokias audringas emocijas. Antrą, Kamas vadovaujasi savo norais, o ne manoJ ir čia atsirado nusivylimas tuo, kad norėčiau su juo artimiau pabendrauti, bet šiuo momentu tai neįmanoma, nes jis to nenori.

- Kodėl?

- Kokia prasme „kodėl“?

- Kodėl jis nenori?

- O ar būtinai turi būti „todėl“? Tiesiog pas jį neatsiranda toks noras ir viskas. Ir jeigu aš atsirandu pilkoje būsenoje, jeigu neišeina emocinis poliravimas, tai, savaime aišku, kad pradeda atsiradinėti negatyvios emocijos, visokios mintys, kaip pavyzdžiui, „aš beviltiška“, „aš tikra kvailė, jeigu jis nenori su manimi bendrauti“ ir panašiai. O kai visą tai įveikiu, tai net nuo bet kokios minties apie Kamą jaučiu džiaugsmą, švelnumą jam, pradedu suprasti, jog šiuo metu aš pati neturiu apie ką su juo kalbėti – dabar prieš save turiu visiškai aiškų ir didelį darbų frontą, ir pati nenoriu nuo to atsitraukinėti, o visomis jėgomis trenkti ir perlaužti įprotį jausti niūrumus.

- Reiškia.... – išgirdau žingsnius už lango, Kaoru įsitempė, žingsniai priartėjo, atsidarė durys ir ... įėjo Kamas!

Ką daryti?? Galvoje pradėjo lakstyti paniškos mintys. Užsinorėjo pasakyti „labas“, bet juk tai kvaila, o kodėl kvaila, jeigu aš džiaugiuosi jį matydama, o gal aš džiaugiuosi todėl, kad tiesiog pati nematau savo darbų fronto ir atrodysiu kvailai, nors kaip susijęs mano darbų frontas su džiaugsmu, o jeigu čia priimta kaip nors kitaip bendrauti tarpusavyje, o ką reiškia „priimta“... Kamas stovėjo prie įėjimo ir žiūrėjo į mane. Net negalėjau pajudėti, buvau sukaustyta neryžtingumo. Kai jis priėjo prie pat manęs, atsikėliau automatiškai ir jis, netikėtai stipriai mane apkabino, plačiai nusišypsojo, papešiojo plaukus.

- Džiaugiuosi tave matydamas, mergyte!

Tokios betarpiškos reakcijos tikėjausi mažiausiai, bet jeigu taip... – ir aš apkabinau jį, sucypiau, suspaudžiau, prie manęs prišoko kitos dvi bestijos, ir visos trys mes pargriovėm savo auką ant čiužinio. Vėl galėjau žiūrėti į bedugnes Kamo akis... ir vėl pajutau kažko labai subtilaus, kam dar negaliu rasti tinkamų žodžių, suliepsnojimą.

- Kamai, parodyk jai – kas yra negatyvios emocijos. Parodysi? Parodysi... matau, kad parodysiJ - Kaoru greitai, veikliai susodino mus visus tam tikra tvarka. Mane pasodino nugara su Mišelė, ta patenkinta sušnypštėjo ir letenėlėmis paėmė už pilvo... na truputį auščiau...:) Kamas atsisėdo priešais manęs ir perėmė vadovavimą žaidimu į savo rankas. Kaoru atsisėdo šalia jo.

- Iš pradžių mes truputį nustumsime tavo suvokimą elementariausiu būdu – su deguoninio apsinuodijimo pagalba, o po to aš padėsiu tau užimti poziciją, iš kurios tu pamatysi.

- Ką pamatysiu?

- Nesvarbu, taigi – padaryk dvidešimt gilių įkvėpimų-iškvėpimų, paskui giliai įkvėpk ir sulaikyk orą, o Mišelė suspaus tavo kūtinės ląstą. Visi vaikystėje žaidė taip, nebijok. Kai pajausi, kad pradedi praradinėti sąmonę, sutelktai žiūrėk man į akis, gerai? Žiūrėk į akis, supratai?!

- Gerai, aš pradedu.

Dvidešimt įkvėpimų-iškvėpimų pilna krūtine darėsi nelengvai – galvojau, kad neišeis, bet pavyko ir po paskutinio įkvėpimo stipriai suspaudžiau orą plaučiuose. Mišelė tolygiai didino spaudimą ir aš pradėjau silpti, iš paskutiniųjų jėgų dar sulaikydama savo dėmesį Kamo akyse. Tam tikru momentu išvis beveik praradau sąmonę – ausyse ošimas, krūtinėje – šaltis, prieš akis – užslenkantis juodumas ir netikėtai tarytum kažkas mane užkabino už... net nežinau, kaip tai išreikšti. Tarp griūvančio pasaulio paveikslo, tarp sugriuvusios manęs pačios, susidarė salelė – iš pradžių, nesuvokdama, kas vyksta, tiesiog laikiausi už šio pojūčio, bet vėliau nuo šios salelės pradėjo sklysti aiškumo bangos, grįžo regėjimas ir klausa, Mišelė palaipsniui silpnino spaudimą, ir pagaliau visiškai nuleido rankas.

- Nenustok žiūrėdama į mano akis, gerai? – truputį prislopintas Kamo balsas, tarsi būtų užgultos ausys.

Tuo momentu aš supratau, kad jo akys ir buvo ta salele, kuri neleisdavo man įgriūti į nesąmonės būseną. Susikaupimas ties jo žvilgsniu, nuostabiu vaizdu palaikydavo šviežiausio aiškumo būseną, aiškaus regėjimo to, kas mane supa, bet iš kitos pusės aš negalėjau suprasti – nuo ko atsiranda toks krištolinio aiškumo pojūtis, nes visus mane supančius objektus aš mačiau šoniniu regėjimu, kaip ir įprastai, gal truputį mažiau aiškiai.

- Neatplėšk žvilgsnio nuo mano akių ir šoniniu regėjimu apžiūrėk mano kūną, ar matai ką nors neįprasto?

Neįprasto? Ne, nieko neįprasto nemačiau...

- Žiūrėk į paveiksliukus, į ribas!

- Į ribas?

- Šoniniu regėjimu susikaupk ties mano kūno ribomis!

- Matau! – nevalingai išsiveržė spiegesys.

- Aprašyk tai, ką matai.

- Visu tavo kūno kontūru praeina ryški, balta, švitinti juosta, tarsi visas kūnas kažką atspindi.

- Žiūrėk dar į šią juostą šoniniu regėjimu, susikaupk, pasiek tai, kad vaizdas būtų visiškai aiškus.

Dar minutę aš dvejojau šiame keistame suvokime, bet greitai supratau, kodėl jis temsta, o nuo ko darosi ryškesnis.

- Dabar nukreipk savo žvilgsnį nuo mano akių į šį švytėjimą, bet neskubėdama, lėtai, žvilgsnį pravesk per visą mano kūną.

- Jo, jo... išeina... man pavyksta, aš matau.

Apėmiau akimis jo kūno kontūrus ir visur mačiau šį ryškų švytėjimą, maždaug penkiolikos centimetrų pločio. Švytėjimo riba visiškai atitikdavo visus kūno išlenkimus.

- Dabar tu randiesi neįprastos tau realybės būsenoje, tu matai tai, ko įprastai akimis nematoma. Nedaryk staigių judesių, nepasiduok klaidingam įsitikinimui, dėmesingai stebėk savo būsenos nuotaiką, nes kitaip galėsi pasimesti, sutrikti, supratai?

- Taip. Kas toliau?

- Dabar vėl sugražink žvilgsnį man į akis, lėtai, tuo pačiu neprarasdama nusiderinimo į baltą švytėjimą. Lėtai, Maja, lėtai...

Jaučiausi, kaip nepatyręs plaukikas po vandeniu – visi judesiai sulėtinti, pasaulis atrodo truputį kitaip. Pats paprasčiausias judesys reikalauja tam tikrų pastangų, šiuo atveju pastangos buvo reikalingos tam, kad neprarasčiau būsenos, kurioje galėjau aiškiai matyti baltą švytėjimą. Permečiau žvilgsnį į Kamo akis.

- Žiūrėk neatsitraukdama.

Iš tikrųjų, jau pati negalėčiau atsitraukti... siaubingai primena tai, kas tada sapne vyko su „jo“ akimis... KAIP TAI GALI BŪTI!!!?? Tikriausiai, pas mane atkaro žandikaulis arba kažkas panašaus, nes Kamas lėtu balsu ir toliau kartojo: „Neatsitraukinėk, tiesiog žiūrėk“. O atsitraukti buvo į ką... jo akys PRIARTĖJO prie manęs taip arti, tarsi žiūrėčiau į jas pro padidinamąjį stiklą. Šis vaizdas tarsi užsidėjo ant kito pasaulio vaizdo – įprasto pasaulio, kuriame Kamas sėdėjo metras nuo mane.

- Nesidvejink, neužsiėminėk nesąmonėmis, susikaupk ties stambiu planu! – balsas truputį prislopintas, kaip pro vatą.

Gerai, susikaupiu ties jo akimis, kokios didelės... ežerai... gilūs ežerai neįtikėtinai mėlynos spalvos...

- Dabar pirmu regėjimu žiūrėk į mano kūną. Ką tu matai?

Vėl nukreipiu dėmesį į „bendrą planą“ – nieko sau...!

- Ką tu matai, Maja? Sakyk.

- Matau... matau, nežinau, ką, KamaiJ Kažką nuostabaus...

- Mažiau epitetų, mergyt, sakyk esmę, - karštas šnibždesys į ausį ir malonus sprogimas kairiajam spenely, išsiliejantis po krūtinę – tai Mišelė staigiai suspaudė jį savo pirštukais...jo, tonizuoja, išblaivinaJ

- Aš matau... spalvas, daug spalvų, jos takios... kokių niekaip nepavadinsi, nežinau, kaip jas pavadinti, niekada tokių nemačiau, oranžinis... bet tai ne oranžinis.... violetinis... kaip gi TAI galima pavadinti „violetiniu“... trūksta žodžių...

- Gerai, viskas teisingai. O dabar nukreipk žvilgsnį į Kaorą ir žiūrėk dėmesingai - dėmesingai!

Balsas įgijo varpelių atgarsį ir netikėtai pamačiau, kaip juodas šešėlis mirktelėjo ir įsismeigė į Karos kūną! Net krūptelėjau nuo netikėtumo.

- Matai, mergyte? – vėl Mišelės šnibždesys į ausį. – Žiūrėk toliau.

Vėl mirktelėjo šešėlis, tarytum atspindėjo nuo daugybės ribų, pralėkė su neįtikėtinu greičiu ir dingo (kaip aš išvis galiu matyti kažką, kas laksto su TOKIU greičiu!).

- Ką ji mato – paklausė Kaoru, bet tikrai ne mane.

- Kol kas tik šešėlius.

(Iš kur jis žino!?)

- Maja, susikaupk, neatsitraukinėk. Tai ne šešėliai, žiūrėk dėmesingiau!

Įsižiūrėjau, suspaudžiau lūpas, žiūriu... Dar šešėlis, dar.

- Tik šešėliai Kamai, daugiau nieko nematau.

- Žiūrėk įdomiau, pritrauk paveiksliuką arčiau..

- Kaip??

- Neklausinėk, daryk! „Kaip“ tegul tavęs nejaudina, daryk, o aš tau padedu!

Pritraukiau... šešėliai didėja, pasidarė labiau... gal apčiuopiamais.

- Jie turi spalvą, Maja, žiūrėk, kokios jie spalvos.

Jie neturi spalvos, tiesiog šešėliai... Netikėtai vienas iš šešėlių nustojo lakstyti aplink Kaoru, tarsi apsisuko, kaip naikintuvas ir netikėtai pasisuko į mane, tapo didelis, mėlynai-juodas, smūgis! Jis smogtelėjo man! Dar smūgis! Kaip skauda! Tarsi pro mano žarnas, krūtinę pratiesė spygliuotą vėlą.

- Smogtelk atgal, nemiegok!

Smogiu – nežinau kaip, bet smogiu dar, dar, dar, jis nepasitraukia, jaučiu svaiginantį kovos įtūžį ir tuo pačiu laukinę baimę.

- Stiprink įtūžį, užpildyk savo pastangą!

Stiprinu, užpildau – nežinau „kaip“, bet darau tai! Šešėlis apsisuka eiliniam koviniam užpuolimui, tuoj trenks, labai trenks... sukaupiu jėgas, vos nešaukdama nuo įtampos, smūgis! Aš vėl nesugebėjau jo sustabdyti ir vėl skausmas išsilieja po visą kūną. Kas gi bus toliau? Naujas tamsios bjaurybės kovinis apsisukimas, suliepsnojo baimė, bjaurybė pasidarė labai didelė, atrodė, jog ji ne tiesiog uždengia nuo manęs visą pasaulį, ji tarytum apgaubia, smaugia, muša ir smaugia, ir tuo momentu aš suspiegiau visu balsu – „Kamai! Kamai!“. „Antras“paveiksliukas iš karto paaiškėjo, vėl pradėjau matyti Kamą pro pakibusio šešėlio audrinį juodumą, ir iš karto pajutau, kad mane kažkas užpildo, į mane arba iš manęs liejosi kažkoks stiprus srautas – sunku aprašyti, į ką tai buvo panašu – viskas kunkuliavo, bet ne audringai, o labai tyliai, būsena ant ribos juoko ir ašarų, pasidarė labai džiugu, kad net bijojau išgąsdinti šį pojūtį, atsirado beribė simpatija nesuprantamai kam, ir tirštas, atakuojantis šešėlis netikėtai suskilo į milijonus dalelių, šviečiančių milijardais ryškiai raudonai blizgančių ribų. Spalva labai tiršta , bet kažkokia sunki. Labai keista taip sakyti apie spalvas, bet jose atsirado visiškai nauja kokybė, kurią ir norėtųsi pavadinti „sunki“ arba „švytinti“, kaip buvo su spalvomis, kurias mačiau Kamo akyse. Tiršto, sunkaus raudonumo atspalviai persilieja, perteka, švyti ribomis, ir netikėtai... tai beprotystė, ne, tai tikra beprotystė!

- Mato?

- Manau, kad mato, mato... – Kaoru ir Mišelė tyliai kalbasi tarpusavyje.

- To negali būti... – tai jau mano balsas.

- Na tikrai, mato, - krištolinis juokas, labai malonus, jis nuneša mane į šalį, viskas susilieja...

Prabudau Mišelės rankose. Kamas, negaišindamas nei sekundės, toliau vadovavo man.

- Negaišink laiko, tiesiog dabar aprašyk tai, ką pamatei paskutiniu momentu, kitaip pamirši, priversi save patikėti, kad visai nieko ir nebuvo. Išmokink save iš karto aprašinėti neįprastus suvokimus, ypač išgyvenimus. Tai padeda įveikti įmontuoto skeptiko automatizmą.

Ką aš prisimenu... To, ką aš prisimenu, negalėjo būti.

- Sakysi, ar tu jau pradėjai save įtikinėti, kad nieko nebuvo?

- Atrodo, jau pradėjau...

- Maja, sakyk viską iš eilės, neparinkinėk žodžių, net jeigu tai ir skamba kvailai. Žodžius parinksi vėliau – tiesiog sakyk viską, kas ateis ant liežuvio, net jeigu tai tau atrodys tikra nesąmone.

- Na gerai... Mačiau būtybę, laukinę, nepanašią į mus, ji buvo gyva ir turėjo sąmonę, ji žinojo, kad aš ją matau, ir tai ją siutino, bet tai nebuvo žmogaus jausmais, tai buvo kažkas kito, trūksta žodžių... mes abu – ji ir aš – suprasdavome, kad suprantame, kad... ech, susimaišiau. Kas tai buvo?

- Žinoma, kad negatyvi emocijaJ Tiksliau – iš pradžių tu matei neigiamą emociją, o paskui tu matei TAI, kas už jos slepiasi.

- ??

- O tu galvojai, kas yra „negatyvi emocija“?

- Na... aš nežinau, Kamai... tai, ką aš jaučiu.

- Žinoma, tai yra tai, ką tu jauti, žinoma, bet aš ne apie tai... tarkime, tu užsimerkei ir prie tavęs priėjo šuniukas – jis trinasi į tave, laižo, pakandžioja, panašiai, kaip dabar Mišelė...:) ir tu visą tai jauti, ir jeigu tave paklaustume – „kas yra šuniukas“, tu pasakysi, kad tai būtent tai, ką tu jauti, bet kas stovi už to, ką tu jauti? Juk „šuo“ – tai ne tik pojūčių, kurie atsiranda kai jis prie tavęs prisiliečia, rinkinys, tai kažkas daugiau, ir jeigu tu dabar atsimerksi, atsiras nauji „šuniuko“ suvokimai – tu galėsi jį pamatyti, pamatysi jo akis, jo emocijas, džiaugsmą ir kitus dalykus, ir tada į klausimą „kas yra šuniukas“ tu jau neatsakysi, kad tai tam tikrų kailio ir letenų suvokimų rinkinys – tu jau aprašysi jį kaip asmenybę, nes tu suvoksi jį kitaip, tu matysi jį kaip asmenybę. Eime toliau – o kas stovi „už“ to, ką tu suvoki kaip asmenybe? Supranti mano klausimą?

- Klausimą suprantu, visiškai aiškiai suprantu, bet niekada negalvojau apie tai...

- Žinoma, tau pasaulis – „objektų“ pasaulis, kur objektais yra ir pojūčių visuma, ir emocijos, ir mintys. Bet kas už viso to stovi?

- Iš kur aš galiu žinoti?

- Va būtent – tu negali to žinoti ir kol kas tu gali tik sąmoningai užduoti sau tokį klausimą, bet užduoti tu jį galėsi tik patyrus aiškumą, kitaip jokio klausimo tu neužduosi, bet tai jau kita tema..., taigi, kol tu negali užduoti sau šio klausimo, pas tave neatsiras noras jį išspręsti ir rasti atsakymą į jį.

- O koks tai bus atsakymas?

- Tu lauki kažkokių žodžių, ar ko?

Negaliu suprasti... jo žvilgsnis ir meilus, ir tuo pačiu griežtas, beje, mimikos šiuo metu išvis nėra, tarytum jo veidas spinduliuotų meilumu ir griežtumu...

- O kas?

- Atsakymu nebus žodžiai. Įsivaizduok, kad tu akla ir tau pasakoja apie šunį, kuris tau dabar yra tik pojūčių visuma...

- Na taip, supratau, aišku. Atsakymu gali būti tik nauji pojūčiai.

- Teisingai. Nauji pojūčiai. Jeigu užduosi sau klausimą, atsiradusį nuo aiškumo išgyvenimo, jeigu pajausi norą gauti atsakymą, tai atsakymas atsiras būtent kaip nauji suvokimai. Tai gali būti tau žinomų suvokimų tipai, bet gali atsiverti ir visiškai nauji. Dabar tu neturi galimybės padaryti tai savarankiškai ir aš padėjau tau gauti „atsakymą“ į klausimą „kas yra negatyvi emocija“ – perteikiau tau tam tikram laikui gebėjimą turėti naujus suvokimus, ir dabar tu supranti, kad „negatyvi emocija“ – ne tik „tai, ką tu vadini negatyvios emocijos suvokimu“ – tai dar ir kažkas tokio, sąveika su kuo tu suvoki kaip „negatyvią emociją“. Supranti skirtumą?

- Žinoma!

- Dabar tu žinai, kad negatyvi emocija – tai kažkas, kas gimsta sąveikos su šia „būtybe“ metu ir atsakymas į klausimą „kokia tai būtybė“ taip pat reikalauja naujų suvokimų, kurie ir bus atsakymu.

- O kas tai per būtybės?

- O kokius suvokimus turi, kad gautumei atsakymą į šį klausimą? Tu vėl nori tiesiog plikų žodžių? Nori sukurti sau naują religiją vietoj senos? Mes čia negimdome religijas, bet atsilaisviname nuo jų.

Mišelė pasitraukė iš už nugaros, atsisėdo šalia, apčiupinėjo mane ir geidulingai apžiūrinėjo iš visų pusių.

- Kairieji „ultra“ savo suvokimus, susijusius su sąmonę, kurią tu patirti, linkę interpretuoti kaip tam tikras būtybes, kurios minta mumis, o tai, ką mes vadiname „negatyviomis emocijomis“, yra tik būdas gauti šį maistą – tokį pat įvairų, kaip ir įvairios yra negatyvios emocijos.

- Reiškia mes maitiname jas savo neigiamomis emocijomis?

- Ne, kartoju dar kartą – negatyvios emocijos – specifiniai suvokimai, kurie gimsta sąveikos su šiomis būtybėmis momentu, kai jos „suėda“ mus jomis. Panašiai, kaip maistas turi maistingumą ir skonį. Skonis – tai neigiamos emocijos, o maistingumas – kažkas kito, apie ką kol kas negaliu tau papasakoti, čia reikalingi ne žodžiai, o patirtis, kurios tu kol kas neturi. Ir jeigu žmogus paskelbia karą negatyvioms emocijoms, tuo pačiu jis uždaro šioms būtybėms maitinimo srovę, ir jos, skirtingai nuo daugybės kitų, jos pareiškia atsakomąją reakciją, kurią kairieji linkę interpretuoti kaip „karą“. Pagal jų požiūrį šios būtybės paskelbia karą kiekvienam, kas bando šalinti neigiamas emocijas, būtent todėl labai lengva išmokti važinėti su burlente, spręsti lygtis, o labai sudėtinga pašalinti paprasčiausią negatyvią emociją.

- Tu visą laiką sakai „linkę interpretuoti“, o kas įvyksta iš tikrųjų? – pokalbis mane tai įtraukė, kad pamiršau apie laiką.

- O kas yra „iš tikrųjų“? Yra suvokimų grupės, yra šiuo metu neprieštaringos interpretacijos, yra dar toks reiškinys, kaip interpretacijos ir Aiškumo išgyvenimo rezonansas, yra dar daugybė to, apie ką tu kol kas neturi mažiausio įsivaizdavimo. Kairieji ultra savo kovoje su negatyviomis emocijomis mato realią kovą su pavergėjais, engėjais, vampyrais, įsisiurbusiais į mus, ir žiūri į tai labai rimtai – kaip į tikrą karą. Tu galėsi pamatyti, kaip ir kuo jie gyvena, galėsi, jeigu norėsi, pajausti jų paieškos ir kovos atmosferą.

- O tau ši atmosfera nepatinka? Kodėl tu ne „kairysis ultra“?

- Aš linkęs interpretuoti savo suvokimus kitaip, kitaip sakant, mano interpretacija atrodo truputį kitaip.

- O kaipgi....

- O niekaip! – visi trys kartu prajuokė. - Niekaip! Nėra absoliučios tiesos, Maja, nėra „partijos linijos“, nėra „iš tikrųjų“. Pasaulis yra toks, kokį mes jį suvokiame, ir jeigu mums pakeliui, reiškia mums pakeliui, jeigu ne – reiškia ne. Mes – keliautojai sąmonės vandenyne, o mūsų laivas – nuoširdumas, burės – siekimas, jūreiviai – norai.

Kažkodėl nuo šių žodžių akys apteko ašaromis.

- Kamai, tu pasakei „skirtingai nuo daugybės kitų“. Kas – yra dar ir kitos būtybės?

- O kas – argi nėra kitų būtybių? – Mišelės šnabždesys į ausį. – Tai tavo religija –matyti aplinkui tik „negyvą gamtą“, o realybė – kitokia, visai kitokia...

- Taip, tai mano religija... ir ji man nepatinka.

Kamas atsilošė ant pagalvių ir toliau kalbėjo, o aš žiūrėjau jam į akis arba begėdiškai apžiūrinėjau jo gražų kūną, ir kuo labiau žavėjausi pamatytu, tuo labiau landžiais darėsi Mišelės pirštukai...

- Jeigu įdėsi į burną musmirės gabaliuką ir pakramtysi ją, pajausi kartumą ir išspjausi – tau nepatiks skonis. Kai aš patiriu neigiamą emociją, aš išspjaunu ją – man nepatinka šis suvokimas, todėl ir atsiranda noras atsikratyti jo. Išspjaudama musmirę, tu atsisakai kontaktuoti su būtybe, kurią tu suvoki, kaip „musmirės vaizdas, musmirės skonis“, bet vis tiek tau nepavyksta visiškai pabėgti nuo jos kontakto pasekmių – dar kelias valandas tau skaudės pilvą. O kitas žmogus gali pasielgti kitaip. Jis pastebės, kad jeigu musmirę valgytum ne žalią, o virtą, diegliai skrandyje nebūtų labai aštrūs, o pakeistos sąmonės būsenos, kuriose jis atsirastų, pasirodytų jam įdomiomis. Panašiai kaip su tuo šuniuku – jeigu prieitum prie jo ir pradėtum tampyti už uodegos, kai jis yra alkanas, graužia kaulą, galėtum patirti nemalonius pojūčius, o jeigu iš pradžių jį pašertum, paskui paglostytum galvą ir panašiai – patirtum malonius pojūčius.

- Turiu visą tai suvirškinti... nes kitaip galėsiu ir įkąstiJ

- SuvirškinsiJ... taigi, žmonės elgiasi su negatyviomis emocijomis būtent taip, kaip tas žmogus su musmire – jie bando suteikti joms formą, kurioje jos negeltų mirtinai, o nuodytų palaipsniui, ir šis apsinuodijimo jausmas – tai yra, atitinkamu būdu pakeista sąmonė – jiems patinka, kaip narkomanams patinka rūkyti ir durtis.

- Reiškia, narkotikai – medžiagos, kurios yra kažkokių būtybių, kažkokių sąmonių apsireiškimais?

- Aišku! Ir jos nemažiau „agresyvios“, negu būsena, kurią sukelia neigiamos emocijos – tai yra, kai kurie interpretuoja jos veiksmus kaip „agresiją“. Todėl prie heroino galima priprasti po pirmo karto ir niekada daugiau neišsprukti iš jo letenų, o prie marihuanos žmonės pripranta taip stipriai, kad net neįmanoma atprasti. Ir neigiamos emocijos...

- Kiek aš žinau, prie marihuanos nepriprantama, kodėl tu sakai, kad nuo jos neįmanoma atprasti?

- Aš žinau, ką aš sakau, Maja... marihuana retai sukelia fiziologinį prisirišimą, ir tai būtent turi omenyje tie, kas sako, jog prie marihuanos nepriprantama – nėra fizinio skausmo, nieko panašaus, kas būna, pavyzdžiui, nuo heroino. Bet yra kita šio reikalo pusė – psichinis pripratimas. Be marihuanos pasaulis tampa labai pilkas... o kuo toliau, tuo labiau pilkas ir tuo labiau norisi vėl, ir vėl įnerti į marihuanos dūmus, ir tuo mažiau šansų, kad savo jėgomis pradėsi judėti būtent ten, kur nori, o ne kur veda tave narkotikas. Marihuana – kalėjimas, siaubingas kalėjimas. Jos sienos guminės, o po ta guma – geležis.

- Pasakei „kur veda narkotikas“, ką tu turi omenyje?

- Papasakosiu apie tai vėliau.

Kaoru pažvelgė į savo laikrodį, paspaudė kelis mygtukus, iš kišenės ištraukė bloknotą ir tušinuką, ir pradėjo žymėti kažkokius ženkliukus bei skaičiukus.

- Jeigu turite kažkokių reikalų, aš kol kas paslankiosiu, o paskui vėl užsuksiu čia.

- Paslankiosi? – Kaoru pakėlė į mane žvilgsnį. – Maja, tu esi stovykloje „ultra“, nėra laiko „slankioti“, čia niekas ne „slankioja“, „slankiosi“ Daramsalos gatvėmis, - Kaoru tolygiai tarė frazes, akcentuodama kiekvieną „slankioti“.

- Kam tau tiek laikrodžių?

Tylėjimas.

- Koks tavo amžius? – kol Kaoru kažką žymėjo toliau, Mišelė įsitraukė į pokalbį. Gilus, žemas balsas, man patinka... ir jos rankos man patinka...

- Man 26, o kas?

- O man 6649.

- Nesupratau...

- Žinai, kodėl tau 26?

- Na...

- Todėl, kad tu negyveni, o miegi.

- Nesuprantu, ką tu turi omenyje?

- Įsivaizduok, kad tu sprinteris, bėgioji šimtą metrų. Per šimtą metrų distanciją tu išgyveni visą gyvenimo gabalą. Tu stebi kiekvieną momentą – kaip jaučiasi tam tikra raumenų grupė, kaip įvyko startas, kaip buvo didinamas greitis, stadionas su žiūrovais išplaukia į šalį, tu negirdi nei plojimų, nei ovacijų, tu susikaupusi ties viena sekunde, štai šia, bet kokia iš dešimties sekundžių – tai ištisas apsakymas, tu gali smulkiai parašyti apie jas kelių puslapių tekstą... o dabar paimk stajerį, kuris bėga maratoną. Paklausk jį – kas buvo tarp aštuoniasdešimto ir šimto aštuoniasdešimto metro? Jis išpus akis ir pradės juoktis. Štai taip mes – sprinteriai, mes neturime laiko bėgti maratoną. Mes turime atsargoje tik 50-60 metų, ir tai tik geriausiu atveju. Bet reikalas ne tik tame – tiesiog mes esame sprinteriais pagal charakterį, pagal temperamentą. Nenoriu laukti prašvitimo, kuris pasieks mane po 100 arba 500 metų – aš noriu gyventi tiesiog dabar, aš tiesiog dabar noriu paspringti gyvenimo pilnatve, supranti? Todėl aš ir nematuoju savo amžiaus metais, tai tikras absurdas, bet tai ir neįmanoma, nes dabar aš per vieną dieną išgyvenu daugiau, negu anksčiau išgyvendavau per visą mėnesį – tau nesunku pamatyti pagal dienoraštį, bet aš ir pati tai puikiai jaučiu. Matuoju savo gyvenimą dienomis! Mano diena padalinta į sutartinius „mėnesius“, kadangi paroje yra 24 valandos. Pirmos dvi valandos – sausis, antros – vasaris ir taip toliau. Ir už kiekvieną „mėnesį“ darau raštinę ataskaitą – užrašau viską, kas per tą laiką įvyko. Ką dariau praktikoje, kas išėjo, kas neišėjo, kokios naujos mintys, naujos idėjos, nauji atspalviai ir suvokimai atsirado ir panašiai. Kaoru dabar daro tą patį – užrašo svarbiausius dalykus, kurie įvyko per paskutines dvi valandas, ką jai pavyko padaryti savo praktikoje. Kaip tau toks požiūris į gyvenimą?

- Neįtikėtina! Ir ką – iš tikrųjų per KIEKVIENAS dvi valandas įvyksta kažkas svarbaus?

- Jo. Įprastai mano ataskaita už pragyventą „mėnesį“ užima puslapį, o kartais netgi du ir penkis, kartais tik kelias eilutes, bet beveik nebūna taip, kad iš vis neturėčiau ko parašyti, o jeigu ir būtų, reiškia aš tiesiog „pramiegojau“ šį „mėnesį“.

- Ir ką gi parašys Kaoru apie praėjusiais „dvi savaites“ jos „mėnesio“, jeigu ji nieko neužsiėminėjo, o tik kalbėjo su manimi? Na gal porą negatyvių emocijų...

- O... įtikinu tave, kad ji daug ką parašys savo dienoraštyje, daug ką, Maja!:) – jos abi prajuko, Mišelė dar stipriau, kaip meškiukas, apkabino mane iš šono rankomis ir kojomis. – Tu klysti, jeigu galvoji, kad ji nieko daugiau nedarė, o tik su tavimi kalbėjo. Visų pirmą, pats pokalbis ir yra tam tikra praktika, nes bet koks pokalbis – užplūstančių norų, emocijų, minčių, susirūpinimų, stereotipų ir kitų būsenų mišinys. Tik paprasti žmonės kalba tiesiog pasidavę žodžiu srautui, kuris priimtas šioje situacijoje. Mes taip nebendraujame, nes tai, kas „priimta“ – mūsų netenkina. Mes atidžiai sekame kiekvieną žodį, kiekvieną kartą egzaminuojame save – ar aš tikrai noriu tai pasakyti arba padaryti? O tai? Ar tai tiesiog įsitraukimas ir įspūdžių gavimas? O gal aš tai sakau tik todėl, kad nepatogu tylėti? Ir žinoma, mes labai kruopščiai sekame, kad bendravimo metu neatsirastų negatyvių emocijų, užsėminėjame emociniu poliravimu. Negalvok, kad prieš tave prašvitusios būtybėsJ Aš ir Kaoru, ir kiti žmonės, kuriuos čia sutiksi – vieni iš labiausiai niūrių būtybių, ir viskas, kas šiuo metu mus skiria nuo paprasto žmogaus, tai siekimas išsikapstyti iš šio liūno.

- Na ne, kiek matau, jūs ne „paprasti“ niūrūs žmonės... ir štai dar kas – nežinau, kas yra „emocinis poliravimas“.

- Na žinoma, visiškai paprastais mūsų nepavadinsi, bet ultra nemėgsta kabinti ant savęs garbės lentos. Mums nepatinka galvoti: „aš jau išgyvenau tai ir tai, todėl tarp manęs ir paprasto žmogaus jau didžiulė praraja“. Mums patinka galvoti taip: „jo, kažkas padaryta, bet vis dėlto prieš mane dar didžiulis darbų frontas, prieš mane didžiulės būsenų erdvės, į kurias neturiu įėjimo dėl savo niūrumų, ir praraja, skirianti mane nuo labiau prašvitusių būtybių, yra didžiulė, neįveikiama“.

- O tai nesukelia nusivylimo...

- Tokia pozicija sukelia įvairius efektus – nusivylimą ir susirūpinimą, bet tuo pačiu ir nuojautą, siekimo augimą, simpatijos prašvitusioms būtybėms sustiprėjimą, norą išsikapstyti iš šios pelkės sustiprėjimą ir panašiai.

- Suprantu. Reiškia, nusivylimą ir kitą šlamštą jūs šalinate, o tai kas patinka – kultivuojate ir palaikote.

- Visiškai teisingai.

- Noriu dar paklausti apie tą emocinį poliravimą.

- Tai labai paprasta. Jeigu tiesiog dabar tu jauti neigiamas emocijas, tiksliau – jeigu galvoji, kad jų nejauti, nepastebi jų, bet tuo pačiu metu nepatiri jokio Išgyvenimo, jokios nušvitusios būsenos, jeigu nejauti nematomo švytimo, kurį tarsi skleidžia tavo emocinis švarumas, jeigu nejauti ypatingos minkštos egzaltacijos, tai būtent tai reiškia, kad šiuo metu, kai tu nejauti viso to, tavyje yra „silpnas“ negatyvus fonas. Ir nepaisant to, kad jis yra santykinai „silpnas“, vis dėlto tai yra stiprus nuodas, kadangi jis trukdo apsireikšti Išgyvenimams. Aktyvi paieška leidžia atrasti tas negatyvias emocijas, kurių mes nepastebėdavome anksčiau, bet jeigu ir ji jau nesukelia naujų atradimų, o nepertraukiamai atsiradinėjančių Išgyvenimų vis dėlto nėra, tada yra tinkamiausias laikas imtis emocinio poliravimo praktikos, todėl nemanau, kad tau reikės tai daryti artimoje ateityje, Maja, nors... nežinau, tai tavo norų, nuo ko pradėti praktiką, reikalas. Šios praktikos esmė tame, kad pradedi daryti negatyvių būsenų šalinimo pastangas tada, kai atrodo, jog šių negatyvių emocijų visai ir nėra! Tai yra, tau tik atrodo, kad jų nėra, nes jeigu nėra Išgyvenimų, reiškia yra negatyvios būsenos. Ir šios pastangos daromos nepriklausomai nuo nieko – ar pas tave šviesi būsena, ar pilka, rūkanota ar dar kokia nors, pastebi savyje negatyvią energetinę būseną, ar nepastebi nieko – vis tiek darai tokias pastangas, tarytum pastebėjai savyje kokią nors negatyvią emociją ir turi ją pašalinti.

- Tai, ką tu man pasakei, Mišelė, yra labai svarbu, nes tai yra akmuo, už kurio nuolatos užkliūnu... Jeigu nėra negatyvių emocijų, tai kaip ir neužsiėminėsi jų šalinimo praktika, tai ką tada daryti? Ir man visai neateidavo į galvą mintis, kad iš tikrųjų, jeigu aš nepatiriu negatyvių emocijų dabar, tai kodėl vis tiek mano gyvenimas lieka pilkas? Ir jau tuo labiau neateidavo mintis, kad galima šalinti negatyvias emocijas netgi tada, kai jų nėra...

- Ne „kada jų nėra“, o kai tu jų nepastebi!

- Na taip, aš tai ir turėjau omenyje...

Mišelė akimirksniu persimetė žvilgsniu su Kaoru, uždengė delnu mano burną ir neatitraukdama jo visą laiką, kol Kaoru kalbėjo, glamonėjo pirštukais mano lūpas arba lietė jas visu delnu.

- Maja, kiekvieną kartą, kai sakai ne tai, ką norėjau pasakyti, kiekvieną kartą tam yra priežastis. Didelė klaida yra manyti, kad tai tiesiog kalbos apsirikimas. Štai dabar tu norėjai pasakyti „kai aš jų nepastebiu“, o pasakei „kai jų nėra“. Sakydama „kai jų nėra“, tu, kaip keistai tai beskambėtų, įtikinėji save, kad iš tikrųjų negatyvių emocijų nėra, o tai visiškai nesuderinama su praktika. Gerai! – Kaoru pasikėlė. – Eik vaikščiok sau Daramsale, ateisi čia šeštą, jau neturiu noro tavimi užsiėminėti.

Pažiūrėjau į Kamą – jis jau pakankam ilgai nedalyvavo mūsų pokalbyje ir dabar irgi niekaip nesureagavo į Kaoru žodžius. Ir kas įdomiausia, juk žinau, kad tikrai atsirado lengvas įsižeidimas į tokį nemandagumą, kad mane „išvaro“, atsiranda nepasitenkinimas tuo, kad apsireiškė įsižeidimas, ir aš visiškai nelaikau šio nemandagumo užgauliu, o atvirkščiai, man patinka, kai žmonės tiesiog sako sau tai, ką galvoja, be jokių pagalvių, skirtų suminkštinti žodžius – BET VIS DĖLTO atsiradinėja nuoskriaudaJ Neįtikėtinas užsispyrimas. Jo... tam, kad pagautum šią bjaurybę, neužtenka tiesiog panorėti, neužtenka tiesiog „visko suprasti“ – reikia dar daugiau... atrodo, dabar suprantu, ko noriu – visų pirmą noriu susipažinti su darbu „komandos“.

 

<< Back

Forward >>