« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 41

Ankstyvas rytas Daramsaloje. Tolimi tibetietiški kalnai, skvarbi, vėsi saulė, prislopinti būgnų mušimai, pulsuojanti aistra – mane pažadino mintys apie Tajų. Tai net ne mintys, tai kažkas visiškai kito... Man vėl susisapnavo, kad jis buvo kartu, jis vos prisilietė prie manęs ir tai suliepsnojo ugnimi. Aš vėl gyvenu, šiandien prasidėjo nauja amžinybė, šiandien jau kitas pasaulis, vakar buvo labai seniai. Vakar. Ši diena degs mano atmintyje, - vakar aš pašalinau negatyvias emocijas. Nežinau, kaip tai padariau. Aš visa pavirtau noru, aistra, audringu ketinimu gyventi. Šis užsidegimas uždegė mane iš vidaus ir viskas sudegė, ir pasidarė tylu, taip tylu dar niekada nebuvo. Taip Deni, tu mano švelni būtybe... koks gi dabar esi man artimas... taip, aš dabar irgi žinau, kas yra tylus džiaugsmas. Tai būtent tie žodžiai, dabar aš žinau, kad neįmanoma tame suklysti, neįmanoma sugalvoti šios būsenos, nėra jokių abejonių, kad tai buvo ne ji. Netgi dabar girdžiu jos atgarsius, visa mano būtybė tiesiasi link jos, atsiveria jai. Deni, berniukai...:)

Tik dvidešimt minučių pėsčiomis kalnų keliu nuo centrinės Daramsalos aikštės (Makleodą galima tik sutartinai pavadinti aikšte) ir mes su Lessi esame Bagse. Čia viskas visiškai kitaip, negu Makleode Gandž. Netgi nežinau, kas būtent kitaip, bet jaučiu tai visiškai aiškiai. A–a... Beveik nėra tibetiečių, Chanumano vienuolynas, įkyrūs tamsūs snukiai kviečiantys į krautuves.... Aišku, čia gyvena indai. Per vakarykštę dieną, kol vaikščiojau ir dairiausi vaikinų (paieškos nebuvo sėkmingos – aplink vieni apsigimėliai arba apsirūkę apsigimėliai), spėjau suprasti-pažinti-pajausti, kad tarp tibetiečių ir indų nėra jokios nesantaikos, kaip tarp Palestino ir Izraelio, bet vis dėlto ne viskas yra taip taikiai, kaip tai norėtų matyti turistai. Tibetiečiai laiko brangiausiai parduotuves – sidabras, suvenyrai, drabužiai, muzika. Indai prekiauja daržovėmis ir visus užknisa savo rikšomis ir taksi. Tibetietiški vaikinai vaikšto apsikabinę su europietiškomis merginomis, indai spokso į tai su panieka ir gašlumu. Tibetiečiai atrodo visiškai patenkintais savo gyvenimu, o pas indus tarytum kažkas noksta – neaiškus nepasitenkinimas, tyli neapykanta (labai netgi tinkamas terminas).

... Žodžiu, greičiau prie krioklio, - pro vaizdingą vienuolyno vartų arką, greta beveidžio Chanumano (aš taip ir nesugebėjau suprasti induizmo), aplenkdami akmeninį baseiną, pilną besiprausiančių indų, pro besisupantį geležinį turniketą (kokio velnio jis čia pastatytas?), ant kurio besikarsto apsisnargliavęs berniukas, - link kalnų.

Platus takas veda į viršų, tolumoje matosi aviečių taškai, - vienuoliai irgi eina į kalnus. Mes pagreitiname žingsnį, norėdami kuo greičiau aplenkti suprakaitavusius indus, kurie be perstojo dejuodami ir kalbėdami, visomis šeimomis velkasi į viršų, o šeimos pas juos tikrai labai gausios.

Kaip gerai, kad su Lessi galima tiesiog tylėti. Ji kartais prašo, kad sustočiau, susuka plonus tabako papirosus ir rūko juos neįsiraukdama, juokingai išpūsdama dūmus su rimta veido išraiška. Man patinka tiesiog būti šalia jos. Jeigu į ją nežiūrėčiau, o tiesiog įsiklausyčiau į savo pojūčius, tai vietoje, kur sėdi Lessi, atsiveria ankstyvas pavasaris – balandžio pradžia, drėgnas ir šviežias oras, tamsiu asfaltu bėga vandens srovelės, juodi, drėgni medžiai, plona saulės šviesa skverbiasi pro pavasario rūkaną, galingumo, greitinančio savo apsukas, nuojauta.

Karšta. Mums patinka eiti greitai į viršų, nors ir esame jau kiaurai šlapios. Kažkas mus šaukia, bet mes neatsisukame, - kam, jeigu mes žinome, ko norime?

Šivos kavinė. Marihuanos medžiai, augalai su žmonių veidais, mažas baseinas su žydru vandeniu, spalvingi piešiniai ant akmenų, kažkas žaidžia šachmatus (akies krašteliu žvilgteliu, negaliu ramiai praeiti pro šachmatų lentą, - košmaras, juk reikia taip apsirūkyti, kad karalius žaidimo viduryje stovėtų tokioje vietoje!), kažkas voliojasi saulėje, o kažkas po medžiais... Tikiuosi mes eisime dar aukščiau? Matyt Lessi pastebėjo mano suglumimą ir pastūmė taku toliau. Nusileidome nuo tako žemyn, tiesiai prie krioklio, ir netrūkus, šokinėdamos dideliais rieduliais, kuriuos skalauja kalnų šaltinio vanduo, pakilome į didelę akmeninę aikštelę su mažų ežerėliu tarp akmenų, kurio gylis siekdavo man tik iki juosmens.

Su palengvėjimu nuvilkau kiaurai šlapią palaidinukę ir atkišau pakilimo sušildytą kūną lengvam, bet jaučiamai vėsokam vėjui. Lessi irgi tuo pačiu momentu nusirengė ir dabar galiu spoksoti į jos liesą, tamsaus gymio kūnelį, ilgas, gražias kojas, mažas krūtis su dideliais, rožiniais speneliais... Vikriai, aplenkus aštrius akmenis ji įlipo į vandenį, susitraukė nuo šalčio, o po to su klyksmu nėrė. Įkvėpta, puoliai jai iš paskos.

!!! Koks ledinis vanduo! Deginančiai ledinis! Nuo netikėtumo surikau taip garsiai, kad Lessi pradėjo juoktis.

- Nesitikėjai?

Kaip kulka iššokau atgal, susitraukus į drebantį kamuoliuką, mėšlungiškai radau didelę skarą, ant kurios ruošiausi degintis.

- Nieko sau! – niekaip negaliu atsigauti.

Lessi vėl pradėjo juoktis.

- Kad tik tu matytum savo veidą dabar! – dar kelias sekundes ji žiūrėjo į mane, bet greitai prarado interesą ir išsitiesė ant didelio plokščio akmens, sušildyto pusdienio saulės.

Pagaliau sušilau, pasidarė beveik (koks malonu tas „beveik“) karšta. Užrašų knygelė, muzikos grotuvas, karštas akmuo, krioklio šniokštimas, kalnai, saulė, - galėčiau būti čia amžinai.

Krioklio šniokštimas sukelia saldžią, greitai besikeičiančių vaizdų, sumaišytų su saulės šiluma, pusiau užmarštį, muzika susimaišo su skambiu juoku ir frazių fragmentais iš sapnų... tuoj, tuoj, štai! Krioklio šniokštimas, muzika. Tuoj!... tai tik sapnas... kaip gerai.... kada nors saulė pasiims mane amžiams.

Net nepastebėju, kaip praėjo kelios valandos. Nieko ir neparašiau. Priešvakarinė vėsuma priminė, jog laikas grįžti ir visai neblogai būtų pavalgyti, ir gal šiandien rasiu berniuką, ir kaip puiku, kad galiu daryti viską, ką noriu.

Pasirąžiau, atmetus rankas į šalis, - kaip nuostabu!... Viskas vėl pasikeitė, - griaudžiantis krioklys, atspindintis nesuskaitomais kontūrais ir blyksniais, veržiasi žemyn, į tolimą slėnį , vienu, šlapių akmenų, vandens, kalnų, apaugusių krūmynais, srautu. Saulės šiluma, pagauta iš čia nematomų ledynų kvėpavimo, sukasi aplinkui, kviesdama žaidimui... Gyvenimas yra visiškai kitoks, kai nėra negatyvių emocijų! Argi galėjau anksčiau įsivaizduoti tai, ką dabar išgyvenu? Aš netgi nežinau, kaip tai aprašyti, šis išgyvenimas tiesiog virš visų lūkesčių ir įsivaizdavimų apie tai, ką galiu patirti. Bet kaipgi išlikti šiame išgyvenime? Nėra jokio kito kelio, - tik šalinti NE, tik tai. Jaučiu tikrą įtūžį savyje, dabar, kai jau žinau, už KĄ noriu kovoti. Dabar aš vėl galvoju, kad taip bus visada, kad niekas jau negalės pasikeisti, bet taip jau buvo, jau daug kartų buvo, ir vėliau vėl atsiradinėjo NE, ir vėl nelikdavo nei mažiausios prošvaistės TO. O juk tai galėtų tęstis amžinai! Visą laiką laukiu, kad galima kažkaip kitaip, kad dar truputį ir viskas įvyks savaime, be kovos. Tokie lūkesčiai kaip mirtis... Ne, tai ir yra mirtis. Jau tuo momentu, kai pradedu kovoti, atsiranda TAI! Jau tuo momentu atsiranda kažkas iš kito pasaulio, iš visiškai kito gyvenimo. Štai bent! Nuostabus atradimas, galbūt netgi vienas iš svarbiausių per paskutinį laiką.

- Tu dabar tokia graži, MajaJ

- Jo? O kaip tu matai šį grožį?

- Na nežinau... Štai pavyzdžiui vakar vakare tu netikėtai pasidarei tikra nuobodybe (na nieko sau, pastebėjo!... kokia gėda.). O dabar tu visiškai kitokia. Tu labai keitiesi, - dabar Lessi panaši į mažą vaiką, susižavėjusiai spoksantį į stebuklą. Ji irgi pasikeitė.

Prišliaužiau labai arti jos ir pradėjau žiūrėti tiesiai į akis. Pavasarinio šviežumo banga apgaubė visus judesius, netikėtai Lessi paėmė mane už pečių ir per jėga paguldė ant nugaros. Galvoje pradėjo pulsuoti nuo staigaus susijaudinimo šuolio, kvėpavimas sutriko. Lessi... Nerangi paauglė pavirto maža ragana su valdingomis ir švelniomis akimis, glamonėjančiomis mano kūną lėtais žvilgsniais... Nekalti ir gilūs bučiniai į žandus... man norisi dejuoti. Ploni jos pirštukai vos liečia raktikaulius ir leidžiasi prie krūtų... Išsilenkiu nuo skvarbaus ir nepakenčiamo mėgavimosi... susitraukia artėjančio orgazmo vulkanas... Sustok! Sustok, Lapiukai, nes tuoj baigsiu... Štai taip... Dar! Šiltu delnu spaudžia man kaktą, kitu krūtinės ląstą, žiūri į akis. Pavasaris, balandžio pabaiga. Drėgni medžiai, puri žemė, švelnus šilkinis-alyvinis dangus, - gilaus vandenyno srautai, susimaišantys į vos praeinamas didžiules spirales... Žydėjimo pradžios riba, pavasario pikas, kuris tiesiog dabar taps begarse ir nerūpestinga žydėjimo pradžia... Kaip ilgai gali tęstis tas „tiesiog dabar“? Nejaugi????!!!

 

Grįžtame atgal tamsiu keliu, kartais krūptelėdamos nuo kurtinančių motorikšnų, pralekiančių visai šalia. Šiandieninis rytas buvo labai seniai, bandau prisiminti, suderinti tai su įprastiniu laiko suvokimu, bet niekas neišeina, - mane kaip kamštuką išstumia į pusiau tamsų kelią, vedantį prie ugnelių ir dar atspindintį aukštą, vakarinį dangų. Mintys tarsi sušąla ir nėra jėgų jas atgaivinti. Minkštas ir palaima kutenantis sukimasis tuščiame ir lengvame kūne... Kažkokiems momentams kūnas dingsta, - mažutės, sidabrinės ikrelės skaidrioje ir tirštoje erdvėje, ir kiekviena spinduliuoja mėgavimusi... Kaip gi tai galima aprašyti? Ir viskas, visi regimieji suvokimai irgi tampa tokiais vaizdeliais – lengvais, spindinčiais, vėsiais... Laisvė! Aš noriu būti laisva! Tu mane girdi??? Girdi???... Aukštas dangus, karštas žvilgsnis, įtūžingas šaukimas. Girdi???

 

- Lessi, norėčiau dabar pasėdėti kokiam nors vienuolyne, nežinai, ar tai įmanoma?

- Taip. Parodysiu tau kelią. Tai prie pat Dalai-Lamos rezidencijos. Ten vakarais nuostabu, - nieko nėra... Tiesa, niekas nedainuoja. Tik dieną dainuoja. Kiekvieną dieną keturi vienuoliai. O kai yra pudžos ir įvairios šventės, susirenka visi vienuoliai. Ir galima su jais visais pabūti.

- Jo???

- O kas tave taip nustebino?

- Na gal nenustebino... Nors ir tai irgi. Nejaugi taip paprasta galima bendrauti su vienuoliais?

- Na taip. Tik jie nekalba angliškai. Kartais būna išimtys.

- Ieškau vieno žmogaus, jis tikrai kalba angliškai.

- Aišku... Na gerai, nuvesiu tave ten.

- Tu nesupykai, kad eisiu be tavęs?

- TruputįJ Bet aš nenoriu, kad neeitum dėlto, kad aš supykau. Man nepatinka, kad jau truputį prie tavęs prisirišau, todėl man ir pačiai norisi pabūti viena. Žiūrėk, eik šiuo keliu tiesiai ir ateisi prie pat vienuolyno.

- Neliūdėk, mažyleJ

 

Laitai, laiptai, posūkiai, atrodo, kad čia nesunku pasiklysti... A, štai! Dideliame kieme, išklotame akmeninėmis plytomis, neskubėdami ir perrinkinėdami rankose rožančius, vaikšto vienuoliai. Po lempomis irgi sėdi vienuoliai ir siūbuodami į šalis choru skaito tibetietiškas knygas. Kiekvienas susikaupęs savo praktikai. Nėra nei plepėjimo, nei draugiškumo, nei pasitenkinimo, bet tuo pačiu tai ne niūri suplėkusių pravoslaviškų cerkvių atmosfera, - nieko bendro. Tai labiau panašu į mokslinį institutą, kur visi užimti savo tyrimais ir darbo rimtumas nepadaro žmones niūriais ir nežmoniškais. Pamatęs mane senas vienuolis plačiai nusišypsojo, pamirksėjo ir toliau nuėjo tyliai dainuodamas „Om Mani Padme Chum“. Jaučiuosi čia kaip namuose! Bet tuo pačiu tiksliai žinau, kad pirmą kartą randuosi tibetietiškame vienuolyne. Ryškūs vaizdai, labai panašūs į prisiminimus, pradėjo suktis vaizdingu sūkuriu.. Atsisėdau ant geležinio suolo, nuo kurio galima žiūrėti į tolimą slėnį, dingstantį už ateinančios nakties horizonto.

Celė. Nedidelis langas, saule užliejantis ir šviesas sienas, ir kelis paprasčiausius daiktus, - demblį, ploną antklodę, medinį dubenėlį, ilgą, tamsiai raudoną rožančių... Didelė salė, auksinis Buda, monotoniškas ir užburiantis kūno siūbavimasis, garsūs lėkščių dūžiai, aidintys tuščiame kaip varpas kūne... Geltonas, auksu išsiuvinėtas sostas. Pagarbumas.. Džiaugsmas, besiliejantis per kraštus. Dalai-Lama! Veidas, koks jo veidas? Negaliu prisiminti.

Nušokau nuo suolo su tvirtu kietinimu tiesiog dabar viską išaiškinti. Prieinu prie pirmo sutikto vienuolio ir sakau, kad noriu susitikti su Dalai-Lama. Jis išsiliejo šypsenoje, pakvietė kitus vienuolius ir pagaliau tarp jų atsirado kažkas, kas vos-vos kalbėjo angliškai.

- Jo Šventenybės dabar nėra Daramsaloje. Bet galbūt kitą savaitę jis grįš ir dalyvaus audiencijoje publikai.

- O jūs pažįstate Lobsangą? Ar yra tarp aukštesniųjų Lamų Lobsangas?

Jie susižvalgė ir patraukė pečiais.

- Man reikalingas kažkas, kas artimas Dalai-Lamai.

- Galbūt jo Šventenybė Karmapa?

- O kaip man jį rasti? Galima su juo susitikti?

- Taip, žinoma. Nesunku jį rasti – reikia važiuoti į žemutinę Daramsalą.

- Ir kas, su juo galima taip paprastai susitikti?

- Na taip. Trys kartus per savaitę jis taip pat dalyvauja audiencijoje publikai ir ten labai paprasta patekti. Tu gali sužinoti apie tai ofise, kuris randasi šalia viešbučio Tibet, Makleode. Bet kadangi šiandien šeštadienis, turėsi palaukti maždaug penkias dienas.

- Penkias dienas? Na gerai, ačiū... O kur gyvena Jo Šventenybė Dalai-Lama?

- Štai ten, - vienuoliai parodė vartus netoliese.

Pokalbis vyko labai sunkiai dėl jų anglų kalbos, pasidarė aišku, kad išskyrus šios dalykinės informacijos, aš nieko daugiau iš jų nesužinosiu, ir truputį nusivylusi dėlto, kad Dalai-Lamos nėra Daramsaloje, nuėjau prie vartų.

Apsauga, susidedanti iš aukštų indų abejingais veidais, su pirmo pasaulinio karo laikų ginklais, pažiūrėjo į mano pusę. Paklausiau – ar galima įeiti vidun... Na žinoma, kad ne. Nieko sau, atsiprašinėja... Ką gi, beliko – vaikinai, maistas (velnias, juk aš alkana kaip žvėris!), internetas... O gal tiesiog dabar nueiti pas Lessi?

 

<< Back

Forward >>