« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 40

Raudonai-alyvinis vanduo tirštomis ir neskubančiomis srovėmis susipina su aukštais ir skardžiais krantais, gėlių kilimu, kuris dingsta artimame danguje, susisukančiame į nuostabias palaimos spirales. Mane čia atvedė Tajus, jaučiu, kad jis visai šalia... ir Sartas, ir Kamas, ir Kjara, - jie tarytum visada kažkur labai arti... Galbūt ten, už eilinio upės kūno išsilenkimo?... Kodėl šitie sapnai labai greitai baigiasi? Jie užpildo mane nuojauta, - jeigu nerasiu jų būdravime, rasiu juos sapnuose. Šis keistas ir iracionalus įsitikinimas nepalieka manęs jau kelias dienas. Bet negaliu prisiminti, kas įvyko, kad jis atsirado. Dabar, štai dabar, atsisuksiu ir pamatysiu juos...

Daramsala. Net nepastebėjau, kaip praėjo penkiolika valandų autobuse. Saulėtas rytas Makleod Gandže, siauros gatvelės žvaigžde išsibėgioja į visas puses nuo manęs, tolimas laužo kvapas, kalnų vėsuma šiurpais nuėjo per kūną. Kur toliau? Nardau į pirmą pasitaikiusią kryptį ir jaučiu, kad būtent ten man ir reikia. Vos ne šokinėdama nubėgau, - sustabdė kuprinė.

Kokie veidai! Moterys, vaikai, vienuoliai, seniai, - tai visiškai kitoks pasaulis, kaip tai jaučiama po margos ir triukšmingos Indijos. Mažasis Tibetas, svajojantis apie laisvę. Norisi šypsotis visiems praeiviams, žiūrėti į jų žvairias, spindinčias akis, būti tarp jų, tapti kuo artimesne su šiuo saulėtu savarankiškumu, nukreipti žvilgsnį į savęs vidų.

Jau atrodo, radau vietą, kur norėčiau gyventi, - nedidelis raudonas kotedžas, netoli kelio, su baltais groteliniais langais, atvertais šviesiams rytiniams kalnams. „Šokoladinis kinis“ – taip vadinasi ši vietelė. Čia taip pat yra jauki nedidelė šokoladinė kavinė, akmeniniais laiptais besileidžianti tarp kalnų medžių prie žalios pievelės, ant kurios, užsimerkus, šildėsi po saule maža, tamsaus gymio mergaitė.

Šeimininkė nustebino mane viskuo – ir nepriekaištinga anglų kalba, ir itališka išvaizda, ir ekspresija posakių laisvume, kurios niekada nemačiau indų moteryse. Ji taip vikriai nuvedė mane į aukščiausią aukštą, kad net nespėjus susigaudyti, sėdėjau prašmatniuose, pagal indiškus standartus, apartamentuose ir buvau laiminga, kad ten buvo viskas, kas būtina gyvenimui, netgi šaldytuvas ir dujinė.

Mažas velniūkštis manyje vėl braunasi į lauką, kaip vaikystėje, kai bet kokiu momentu buvau pasiruošusi pašokti ir leistis į įdomią kelionę, net jeigu tai tik kelionė už namo kampą. Geležiniai, spiraliniai laiptai, kai bėgu žemyn, griaudi visame mažame kiemelyje ir pergalingai nutyla, kai, atsistumdama nuo paskutinių laiptukų, nušoku į žolę.

Pievelė kartu su jos šviesiaplauke viešnia su smalsumu spokso į mane, šnarėdama šešėliais ir dūkdama saulės spinduliais.

- Kur tu taip bėgi? – mėlynos akys studijuoja mane tokiu pačiu šviesiu žvilgsniu, kaip ir šiandieninis rytinis dangus.

- Pasitikti gyvenimą. Kas tu?

- Aš – Lessi.

- LesiiJ Koks švelnus vardas! Tu čia gyveni?

- Taip.

- Ateik šiandien pas mane.

- AteisiuJ

- Vakarop, OK? Apie penktą, tinka?

- Tinka.

- Tai aš bėgu toliau! Ateik būtinai, gerai?

- Būtinai ateisiu.

Lessi... Vos ne paėmiau jos su savimi, norėjau paprašyti, kad ji man viską čia aprodytų, bet tuojau supratai, kad tai ne tai, visiškai ne tai, kad jeigu padarysiu tai dabar, tai viskas šiuo momentu ir baigsis kasdienybe, nuoboduliu, pilkuma. Kaip gi taip? Kodėl kai galvoju, kad ji ateis vakare, įvyks kažkas skambaus ir spinduliuojančio, o jeigu tiesiog likčiau su ja arba paimčiau ją kartu, tai esu įsitikinusi, kad nieko to nebūtų?

Visą laiką gyvenu taip, tarsi pereinu iš taško A į tašką B, tai judėjimas tiesiąja. Mane tarsi įmūrijo į šią tiesiąja ir koks skirtumas, kada šioje tiesiojoje atsiras taškas „Lessi“? Valandą anksčiau, valandą vėliau... Visam šitam yra kažkoks mirtingumas! Tarytum iš visų pusių esu suspausta plytų ir galiu tik šliaužti.

Gyvi norai – štai kas nustumia šias plytas ir atveria pasaulį-kelionę! Nežinau, kas laukia mane, kai padarysiu eilinį žingsnį ir kiekvienas judesys – realybės, kuriose atsirasiu ateinantį momentą, pasirinkimas, naujo, kuriame svarbus kiekvienas posūkis, nustatymas. Užtenka tik truputį atsitraukti ir iškristi iš gyvo noro bangos, ir iš kartu grįžtu į rutinos pasaulį. Taip, tai buvo du visiškai skirtingi gyvenimai, – su Lessi dabar, ir su Lessi, kuri ateis vakare. Kodėl taip? Nežinau, neturiu jokių paaiškinimų, bet turiu aiškumą, kuris auksiniu siūlu veda mane prie vis naujų ir naujų atradimų.

Iš už vartų, papuoštų aistringais budistiškų dievų snukiais, išbėgo dvi visiškai jaunos, plikai nuskustomis galvomis, vienuolės. Pasigavusios savo tamsiai raudonas sukneles ir skambiai besijuokdamos, patraukė žemyn sudaužytu keliu, dar neišdžiuvusiu po naktinės rasos. Kažką labai greitai čiaukši žavinčia, susiliejančia kalba ir labai norisi sužinoti, apie ką jos kalba, apie ką galvoja, kuo gyvena... Vėjas perrinkinėja spalvotas vėliavėles su tibetietiška simbolika, saulė atspindi šviesiai geltoname vienuolyno pastate, kuris įsitvirtino aukštos kalvos, apsuptos kalnų pušų ir išsikerojusių kėnių, viršūnėje.

Aukštas dangus išsibarsto varnų būriais, kurie skelbia pasauliui kažkokią svarbią žinią. Norisi lėtai eiti, įsiklausyti į kiekvieną žingsnį, - besiskleidžiantis pumpuras, stichija, sprogstanti viduje.

Triukšminga nerangių šuniukų draugija pūkuotu kamuoliuku iškrenta iš durų, ant kurių kabėjo išsiuvinėtas patiesalas, tarpo. Šiaušdami uodegas, auksėdami ir kandžiodami vieni kitus, laksto aplink mane tam tikrą laiką, bet kai tik ant kelio pasirodo juoda kalė su gudriomis akimis ir dviem eilėmis nutampytų, tamsiai rudų spenių, jie pamiršta apie viską, ir užpuola ją reikalaudami dėmesio, ir maisto. Švelnumas suliepsnojo tiesiog pačiame krūtinės centre ir plonomis srovelėmis apėmė visą šią žvėriukų kompaniją, jautriai atsiliepdama į kiekvieną jų judesį.

Čia netgi karvė kitokios! O gal man tiesios čia labai patinka?... Įdomu, o kaip aš rasiu Lobsangą? Ir ar išvis galėsiu jį rasti? Juk Denis rašė, kad jam reikia būtinai grįžti į Prancūziją, o aš net ir nesužinojau, kas pas jį atsitiko. Aš juk nežinau, kaip tas Lobsangas atrodo... Nejaugi tiesiog už šių vienuolynų sienų vyksta stebuklai? Nejaugi tiesiai čia vyksta džiaugsminga kova su savimi, kuri žingsnis po žingsnio atveda į kitus pasaulius? Nuo šios minties karšta banga pakilo nuo kojų ir išmaudė visą kūną iš vidaus raudona ugnimi.

Apėmė kažkoks keistas nuovargis nuo tokio stipraus prisisotinimo suvokimais. Niekada nemaniau, kad galima pavargti būti laiminga, o dabar aš noriu atsipalaiduoti, užeiti į parduotuvę, pagalvoti apie nesąmones. Man norisi save atbukinti! Skaniai pavalgyti, nusipirkti naują palaidinukę, klusyti muzikos štai tame bare, kuris atvėrė gatvei tibetietiškų vienuolių abejingą dainavimą. Aplinkui vaikinai... Kas su manimi? Net nežinau už ko griebtis, o gal reikia pasislėpti kokiame nors vienuolyne ir pasėdėti ten vienatvėje? Įdomu, ar tai įmanoma? Reikia paieškoti tinkamos vietos... Vaikinai... Merginos. Lessi. Šiandien ji ateis.

Bet vis dėlto skanus maistas, muzika, vaikinai. Nardau.

- O kas yra „momo“?

- „Momo“? – tibetietiškas berniukas-padavėjas pažiūrėjo į mane su smalsumu, - tu nežinai? Na... Momo – tai momoJ Nori, galiu tau parodyti.

- Parodyk.

Po kelių minučių atneša lėkštėje koldūnus.

- A-a! AiškuJ Noriu. Su obuoliais ir medum... O kas yra tibetietiška duona?

- Tai didelis kepalas, o viduj tuščias... Labai skanu, Jums patiks.

- OK, imsiu, su sūriu. Ir štai tą šokoladinį tortą. Ir karštą šokoladą.

- Tau labai patinka saldumynai? – žiūri su vaikišku susižavėjimu.

- AhaJ

Nedidelė kavinė su masyviais mediniais stalais, perkirstais saulės spindulių ir kompiuterių kampu, atsikirtu užtvara, buvo beveik tuščia. Ant sienos didelis plakatas, ant kurio didelėmis raudonomis raidėmis užrašyta – „Mes neparduodame kinietiškų prekių“. Nieko sau!

Kinai, kaip atsparus antibiotikams virusas, okupavo Tibetą ir sprendžiant pagal viską, nenusilpnins savo spaudimo, kol vietoj Tibeto liks žiojanti laukymė, kurioje jie galės iškelti savo pragariškus komunistinių lyderių monumentus ir barakus bet kokiems kitaminčiams. Per savo įsiveržimo į Tibetą laiką kinai sugriovė šešis tūkstančius vienuolynų, nužudė milijoną dušimtus tibetietiškų vienuolių! Milijoną!! O tibetiečių išvis yra tik šeši milijonai. Totalus užgniaužimas bet kokio nacionalinio charakterio, blogiausi diskriminacijos visuose apsireiškimuose laipsniai, daugiamečiai įkalinimai, kankinimai, masinės mirties bausmės, ištisinis moterų ir vyrų sterilizavimas – štai kas yra tibetiečių, laiku nepasprukusių iš Tibeto, gyvenimas. Tarp kitko, Tibeto daugiau nėra, dabar čia tibetietiška Kinijos provincija.

Pasaulis aklas ir abejingas, ir tik mažam pamišėlių skaičiui kažkodėl rūpi, kas vyksta Tibete. Bet tai nieko nekeičia. Kas priešinsis šiam pasauliniam ekonominiam gigantui – Kinijai? Ir dėl ko? Dėl kažkokių ten tibetiečių... ne, doleriai svarbiau. Dalai-Lamai nesuteikė vizos į Rusiją – taip ramiau, kam erzinti mūsų kinietiškus draugus? Štai jau turime vieną kontraktą su žudikais, kitą, dujos, elektra... velniai su tuo Dalai-Lama, galų gale Rusija – stačiatikių šalis, nereikia mums visų šitų... Prievarta? Rasinė diskriminacija? Kankinimai ir teroras? Na žinoma, negerai, negerai... bet vizos Dalai-Lama vis tiek neišduosime. Kas? Sutikimas su prievarta ir rasine diskriminacija? Ne, na ką jūs – tai tiesiog strateginis mąstymas mūsų daug iškentėjusios tautos labui.

 

Lessi, Lessi, lapiukas, mergytė... Aš tuoj pargriūsiu miegoti, o kai prabusiu, iš karto tu ateisi. Juk tu ateisi?:) ... Pasirodė, kad vis dėlto pavargau nuo nakties autobuse, - kai tik atsiguliau ant lovos, iš karto tarytum prispaudė prie jos, akis aptraukė sunkus ir saldus rūkas... malonu užmieginėti galvojant apie šviesiaplaukį velniūkštį iš rytinės pievelės, net jeigu jis ir liks tik skambiu prisiminimu... Niekas nepasikeis, jeigu tu ir neateisi, niekas nepasikeis, mažyle... Kokia gyli sapno vandenyno tyluma, aš tarytum priglaudžiu tave prie savęs, nujausdama tavo kūno kvapą, - tai švelnumo kvapas.

 

Barškinimas į duris pasirodė keistas. Tarytum įprastas barškinimas, bet aš tiksliai žinau, kad tai ne Lessi, tai tikriausiai netgi kažkas nemalonus... Na tiksliai, - melagingų akių indas, tarnaujantis kotedžo šeimininkei. Visiškai bjauriai besišypsantis ir tuo pačiu varstomas mane savo ledinėmis, mažomis akytėmis, prašo duoti jam pasą. Įtaringai apžiūrėjus jį, pasakiau, kad nunešiu pati. Šis tipas, man atrodo, sugeba daug ką, nors ir timpčioja visas nuo nervų, artėjančių prie baimės. Nė vieną kartą po gailių ir bejėgių žmonių kaukėmis mačiau piktas pabaisas ir dinozaurus, todėl daugiau netikiu išorinio bejėgiškumo ir įbauginimo išvaizdomis. Gal tai tiesiog gudrus pykčio, kuris priverstas slėptis, kad galėtų be kliūčių egzistuoti, triukas?

O Štai ir Lessi!

- Eime ant stogo, tau patiks, aš ten kiekvieną vakarą sėdžiu. Dabar kaip tik saulėlydis, - jos balsas, kaip rytinėje saulėje čiurlenantis šaltinėlis. – Tik pasiimk ką nors šiltesnio.

Nuo apvalaus, plokščio stogo galima žiūrėti į kalnus, susimąsčiusį slėnį apačioje, vienuolyną, beveik jau apsuptą saulėlydžio, tuo metu, kai kalnai priešais dega raudonu saulėlydžio saulės auksu. Visai artimos nutilusių rudeninių mango medžio ir kalnų tuopų lajos, slepia savyje vakarinius paukščių žaidimus. Daramsala uždega šviesas ir dabar po mumis tamsiai žalia praraja, mirksinti ugnelėmis, nerianti į tolimą jonvabalių jūrą slėnyje.

Mes visiškai nenorime kalbėti.... Iš pradžių tyliai, tarytum netgi nedrąsiai, vienuolynas liečia mus moteriško choro dainavimu, bet po kelių minučių į jį įsilieja nauji ir vėl nauji balsai! Kaip nesunku įsivaizduoti šias nerūpestingas mergaites-vienuoles, kurios dabar tapo susikaupusios, rimtos, - būtent taip aš suvokiu tibetietišką dainavimą. Savyje jaučiu tą pačią stichiją, - veidrodinis štilius, griaunanti audra, pūtuojančios saulėtos bangos, sidabrinis švelnus margumas.

... Kaip gi man rasti Lobsangą?

- Lapiukai, dar nesušalai? – priglaudžiau Lessi prie savęs ir ji kaip kačiukas įsitaisė patogiau.

- Taip, trupučiuką šalta... man patinka šiluma, bet kai karšta – irgi nepatinka. Visą laiką noriu pavasarioJ

- Jo? O aš rudens! Kaip tik tokio, kaip čia. Ten, kur aš gyvenu, toks ruduo būna tik kelias dienas per metus.

- Tuoj prie vandenyno bus labai gerai. Tu buvai Goa?

- Ne, kol kas ne.

- Ten dabar dar karšta, o gruodį bus lengva ir vakarais vėsu.

- Lengva? Ką tu turi omenyje?

- Na... Tai kai visiškai nepastebi oro, kai tau nei karšta, nei šalta...

- A, supratau, supratau, man irgi patinka, kai taip lengva, juk tai ne tik pojūtis, tame yra dar kažkoks krištoliškumas, ar kažkas panašaus...

- Kaip gerai tu pasakei - krištoliškumas!... Taip, tai tikrai panašu į krištoliškumą, - ji dar glaudžiau prisiglaudė prie manęs.

- Nejaugi tu keliauji viena?

- Dabar taip.

- Kiek tu metų?

- Šešiolika.

- Šešiolika???

- AhaJ Atvažiavau čia su tėvais, jie čia susipažino, Goa mieste ir aš nuolatos čia atvažiuodavau su jais, nuo pat mano gimimo... Ir dar su manimi buvo mano draugė.

- Draugė? Tu turi omenyje draugę ar tai buvo tavo mergina?

- Mano mergina. Aš – lesbietė.

- Štai bent! Pirmą kartą sutinku merginą, kuri taip atvirai sako, kad ji lesbietė. Ir ką, tavo tėvai apie tai žinojo?

- Taip. Jiems patinka, kad pas mane yra mergina. Mano tėvas pasakė, kad kai buvo šešiolikos, irgi turėjo vaikiną ir jis mano, kad geriausia iš pradžių gauti homoseksualinę patirtį, o paskui jau pradėti dulkintis su priešinga lytimi (kaip keista iš jos girdėti žodį „fuck“) J

- Jo? Nieko sau, tu mane stebini! Ir kas gi atsitiko su tavo mergina?

- Mes susipykome. Iš pradžių mes norėjome, kad mūsų santykiai būtų atvirtais, kad ir aš, ir ji galėtume dulkintis, ir su kitais vaikinais, ir su kitomis merginomis. Bet kai pas mane atsirado vaikinas... ir netgi ne vaikinas, o tiesiog, berniukas vienai nakčiai... ji pasiuto iš pavyduliavimo, ir taip ir nesugebėjo man atleisti. O aš supratau, kad negaliu taip gyventi, nes man patinka dulkintis ir nenoriu būti vien su ja..., ir niekada daugiau nenoriu matyti jos pavyduliavimo. Tai buvo siaubinga, ji raudojo, riekė, netgi kelias kartus man trenkė. Tada aš pasakiau, kad ji nešdintųsi, nes po šios scenos tarp mūsų nieko daugiau nebus. Juk tu mane supranti?

- Na žinoma. Pavyduliavimas – tai viso gyvo mirtis, šis nuodas blogiau negu kalio cianidasJ

- Tiksliai, tiksliai! – visai netikėtai nusijuokė šiurkštoku juoku.

- O ką tavo tėvai, taip lengvai tave čia paliko vieną?

- Na taip. Jie pasakė, jog nori, kad likčiau dar pusei metų čia, kad pasilinksminčiau visokiuose vakarėliuose, kad pasidulkinčiau su vaikinais ir merginomis.

- Lessi! Aš tikriausiai sapnuoju? Papasakok man apie savo tėvus?

- Jie kažkada buvo hipiai...

- A, aiškuJ

- ... kelis metus gyveno Goa, tiesiog palapinėje ir netgi ne palapinėje, o po tinkleliu nuo moskitų. Tada Goa buvo kitoks, ten nebuvo turistų, viešbučių. Aš kažką prisimenu, bet blogai.... Kai man buvo 13, tėvai man davė paragauti marihuaną.

- O jie patys ją rūko?

- Visą gyvenimą. Tai jų ištisa filosofija. Bet aš kitokia. Man nepatinka narkotikai, vakarėliai ir dauguma vaikinų irgi nepatinka. Aš noriu sekso tik tada, kai yra teisingas jausmas.

- Teisingas jausmas?

- Na taipJ Kai žiūri į žmogų ir be jokių abejonių supranti, kad nori jo, tarytum viskas tavyje traukia prie jo.

- Na žinoma! Tau gerai pavyko tai išreikšti – teisingas jausmas. O kas su merginomis?

- Merginos man patinka dažniau ir netgi galvoju, kad išvis nesidulkinsiu su vaikinais, kažkas tame man nepatinka...

- Ne, Lessi, tiesiog sunku surasti švelnius vaikinus. Bet aš sutikdavauJ... eime pas mane išgersim arbatos, nes išvis vėsu pasidarė.

- Jo, bet už tai kokios žvaigždės!

Mano galvoje buvo ne žvaigždės, - ar tai abejonė, ar tai nepasitenkinimas savimi, ar tai pilkuma, ar tai viskas kartu – kažkas giliai pilve, tiesdamas savo čiuptuvus, bandė surasti kelią link krūtinės ir gerklės. Atrodo, jog čia netgi nusivylimas įsimaišė, - tikėjausi pamatyti Lessi švelnia ir trapia mergyte, o ji vis dažniau rodo save, kaip negrabi paauglė su aštriu juoku, nors kartais ir tampa tikru kačiuku. Lūkesčiai, lūkesčiai, - štai kas sukelia nusivylimą, štai kas uždaro mane nuo pasaulio. Tai tas pats, kas ateiti į žydintį sodą su antgaliu ant nosies, reaguojančiu tik į vieną kvapą ir vaikščioti ten nepatenkintu, kad viskas pilka, beskonė ir nekvepia....

Ir kas dabar? Dabar aš pati nesuprantu, ko noriu, - ar likti su Lessi, ar susitari su ja dėl susitikimo kitą dieną, kad per tą laiką galėčiau suprasti savo norus. Taip, tikriausiai taip ir padarysiu. Arbata! Juk jau pati ją pakviečiau. Na gerai, dar penkiolika minučių nieko nepakeis... Jaučiu šitame kažką nors ir neryškaus, bet kankinančio, prisiminiau susitikimus su draugėmis Maskvoje, - atrodo pati jas kviesdavau, bet kai jos ateidavo, netikėtai pasidarydavo nuobodu, liūdna, pilka, norėjosi tiesiog tyliai sėdėti, arba netgi jas išvaryti, bet vienatvės nuobodulio baimė ir mandagumas niekada neleisdavo suprasti, ko aš iš tikrųjų noriu.

- Nieko sau, kaip pas tave čia nuostabu! Pirmą kartą matau kažką tokio Indijoje. Netgi televizorius yra! O pyragaičius geriau pirk čia, pas Šeril, jie čia skaniausi.

- Tuo kuo nors užsiėminėji? – jaučiu vis didesnę ir didesnė distanciją tarp mūsų, jos klausimai man atrodo tuščiais... Aš dabar tarsi vyresnė sesuo, arba mama, teisinga intonacija uždavinėjanti teisingus klausimus.

- Na taip...

- Ir kuo? – ir kam aš tai klausiu?

- Skaitau... kartais, - matosi, kad jai nuobodu atsakinėti, ji pasidarė kitokia, tarytum jaustų, kad aš irgi pasikeičiau.

Vieną savo gyvenimo vasarą dirbau animatoriumi Turkijoje, nuo ryto iki pat vėlyvos nakties buvau su žmonėmis, - kalbėjau, vesdavau užsiėmimus aerobika, konkursus, diskotekas, kitus renginius. Ir pastebėjau tokį dėsningumą, - visada, kai aš buvau geroje ir džiaugsmingoje nuotaikoje, man nebuvo sunku „uždegti“ visus aplinkui, įtraukti juos į bet kokią avantiūrą, prajuokinti, sužavėti. Tais momentais jutau save banga, pagaunančia vandens lašelius ir įtraukiančia juos į ryškaus žaidimo sūkurį. Bet kai buvau pilka ir man buvo nuobodu, ką bedaryčiau, kaip berodyčiau jiems džiaugsmą ir gyvumą, niekas neišeidavo, - lašai džiuvo po karšta turkiška saule arba išsitaškydavo į šalis... Štai ir Lessi dabar, tiksliai jaučia, kad kažkas ne taip.... Bet ką aš galiu padaryti? Ar aš galiu tai pakeisti? Kaipgi aš visada norėjau rasti raktą nuo to, kad visada būčiau šia banga! Ir visada galvojau, kad tai neįmanoma, reikia tik sulaukti eilinio antplūdžio... Bet dabar, dabar aš turiu... ne, ne raktą, kol kas tai ne raktas, - aš turiu kryptį, kurioje galiu jį ieškoti. Bet kaip? Suvokimus galima keisti, galima tiesiog dabar patirti tai, ką noriu patirti. Galiu ištiesti ranką ir paimti tai, ką galiu paimti. Tai tas pats... Taip, Lessi žiūri televizorių, galima nekreipti į ją dėmesio, vaikas pagaliau save atrado:) ... Kai buvau naujagimiu irgi nemokėjau naudotis ranka, reikėjo kelių mėnesių, kad tai išmokčiau. Tai kodėl aš laukiu, kad man pavyks jau dabar? Kodėl leidžiu sau nusivilti ir pasiduoti abejonėms po beveik valandos kovos? ... Valandos??? Koks melas! Nejaugi aš kada nors kovojau valandą? Norisi tuo tikėti, norisi tai sau sakyti, bet koks tai siaubingas melas.O juk būtent jo dėka aš save nuraminu ir pradedu gyventi seną gyvenimą... Ne, aš niekada nekovojau valandą laiko. Net nežinau, kiek aš kovojau tikrai, aistringai, su visišku atsidavimu... Dvidešimt minučių? Dešimt? Penkias? Nejaugi tik penkias minutes? Juk tam, kad išmokčiau pakelti šaukštą prie burnos, turėčiau prarasti kelis metus, jeigu šiam užsiėmimui skirčiau tiek pat laiko vaikystėje, kiek dabar skiriu NE pašalinimui.

Lessi tingiai perjunginėja programas ir valgo pyragaitį, - panašu, jog aš jai visiškai nerūpiu, o aš jau kelis kartus norėjau jai pasakyti, kad ji nevalgytų saldumynų be arbatos... Gal man reikia pagimdyti ir pagaliau nusiraminti? Vietoj to, kad bučiuočiau ir liesčiau mažos lesbietės krūtis, aš sėdžiu, kaip pereklė... nereikia to, nereikia ano, Lessi, nežiūrėk šio kvailio serialo, geriau pašnekėkime apie gyvenimo prasmę... Jaučiuosi kaip apkūni tetulė, ne, netgi apkūni boba su virduliu, - sėdžiu, prisipūtusi kaip varlė, sudėjusi rankas, ir iš aukštai žiūriu į bejėgio vaiko žaidimus.

Pagaliau, jau prie arbatos, sakau Lessi, kad siaubingai noriu miegoti (kiek gi daug manyje melo) ir, kad mes galime susitikti rytoj.

- O tu buvai prie krioklio?

- Dar ne.

- Tai aš užeisiu ryte. Ten nuostabu. Ten galima degintis nuogomis... Tiesa, ten kartais užeina vienuliai J))

- Gerai, užeik, lapiukai, - gal iki ryto atsigausiu nuo savo melo?

Miegoti atsiguliau taip, tarsi įkritau į pilką duobę. Kaipgi spėjau taip greitai numirti – ryte turėjau tokią aistrą gyvenimui, tokį susižavėjimą, o užteko vos kelias minutes pasikalbėti su Lessi, kaip visiškai nepastebimai sau, pavirtau tuščia vieta, - visiškas norų nebuvimas, pilkuma, frigidiškumas, nusivylimas ir nepasitenkinimas? Argi įmanoma tai pašalinti? Kaip būtų paprasta – užsinorėjai ir pradėjai jausti kažką kito. Dabar jau netgi negaliu prisiminti, ką jutau ryte. Prisimenu tik, kad buvo kažkas ryškaus, kiekvienas žingsnis sukeldavo džiaugsmą ir nuojautą... O jeigu tai daugiau niekada nepasikartos??? Netgi pašokau lovoje, įjungiau šviesą. O kodėl aš tokia įsitikinusi, kad ši aistra gyvenimui nedingo visiems laikams? Ne, tik ne tai. Juk tai ir yra mirtis. Dabar esu mirusi ir matau tai labai aiškiai! Kaip galima miegoti tokioje būsenoje?!?!

Betoninės pilkuos sūkuriai pradėjo suktis kambaryje, tarytum sienos pradėjo lydytis ir užliejo mane nevilties siaubo srautais. Nuslystu į pilką niūrumo gelmę, skrendu žemyn su dideliu greičiu ir nėra už ko užsikabinti. Kur visos mano atramos? Kur nors mažiausias šansas patekti į žinomą ir pusiausvyrinę būseną? Kam aš prakaliau šias grindis, jeigu po jais atsirado niūri bedugnė? Reikėjo miegoti, reikėjo priversti save miegoti... Tvirtos nusiraminimo ir įprasto žmoniško gyvenimo sienos, kai tik prie jų prisiliečiau, pasirodė gailiomis kartono plokštėmis, pakeltomis stichijos vėju. Bet kurgi uostas? Nejaugi tai niekada nepasibaigs? Viskas atrodė kankinančiu – elektros šviesa, tyluma, naktis už lango, vienatvė, sunkus, šaltas patiesalas ant grindų... Sunkiai kvėpuoju, tarytum trūksta oro. Pilve spazmai, keisto pykinimo priepuoliai, visas kūnas tuoj išsivers nuo šio spaudimo į kitą pusę. Kas gi vyksta, nieko nesuprantu, man dar niekada nebuvo taip blogai nuo negatyvių emocijų. Ką blogo aš padariau, kuo aš nusikalčiau?... Čia jau kažkas isteriško pas mane prasidėjo, atrodo, tuoj pradėsiu bliauti velnias žino nuo ko – ar tai man pasidarė savęs gaila, ar tai kažkokia baimė atsirado, ir jokių kažkokio pastovumo prošvaisčių. Dar truputį ir aš nuskęsiu betone, jis susilies virš manęs ir viskas... viskas.... viskas... Ne!!! Prispaudžiau pagalvę prie veido ir surėkiau iš visų jėgų, mečiau į sieną, ir tarsi pro plyšį, praskilusioje erdvėje sušvito aistringumo ugnis. Ne!!! Aš!!! Nepasiduosiu.

Tyluma. Labai keista tyluma... Ne, tai visai ne tyluma... Ramumas? Susitaikymas su pasauliu?... Tylus džiaugsmas? Tylus džiaugsmas??? Tylus džiaugsmas!!! Tylus džiaugsmas.

Dabar, ką tik, aš pašalinau negatyvias emocijas.

 

<< Back

Forward >>