« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 39

Eilinis laimikis Internete – laiškas nuo mano seno draugo – kaip greitai atsakė! PuikuJ Reiškia, sėdi darbe, neturi ką veikti, skaito laiškus. Net truputį jo pasiilgau... Jo nuomonė turėtų būti įdomi – man visada patiko su juo kalbėtis, protingas vaikinas, perskaitė vos ne viską, ką tik galima rasti dvasinės raidos tema, medicinos, psichologijos specialistas, mėgsta nestandartiškai samprotauti, todėl pirmiausiai ir parašiau jam savo „tekstinį laišką“ – apie savo pastangas, apie tiesiojo kelio praktikos idėjas. Tai ne mama ir tėvas – tai protaujantis žmogus.

„Sveika Maja! Užsiimi tikromis nesąmonėmis... kokio velnio tave nunešė į tokias drumzles? Atrodo, buvai normali, protinga mergina...

Kas tai per idiotizmas – negatyvių emocijų malšinimas? Kas pavadino jas negatyviomis, kodėl? Dievas sukūrė mus tokiais, kokie esame ir reikia priimti save tokį, koks ir esi – štai kelias į tikrą harmoniją, o vietoj to, tu siūlai surengti terorą sau pačiam! Juk normalus žmogus niekada nepajaus simpatijos tam, kas yra be jokių emocijų. Kaip galima jausti simpatiją sausam bejausmiui rąstui?

Pagrindinė šio „metodo“ klaida tame, kad čia įvedamas užtušuotas nuodėmės, blogio, to, ką reikia pašalinti, ko reikia atsikratyti, supratimas. Todėl, jeigu šitie „išminčiai“ apibrėžė taip vadinamas NE, kaip kažką neigiamo-blogo, tai jiems nieko nelieka, tik iš esmės neigti neigiamą. Dar prieš tūkstantį metų Buda pasakė, kad prievartos niekada nepanaikinsi prievarta, o tik meile! Ir dabar tu, vietoj to, kad taptum tikra asmenybe, suvienytum save į harmoniją (ir vakarų žodis „religija“, ir rytų žodis „joga“ reiškia būtent tai), pradedi ieškoti savyje vidinius priešus, skaldyti save, pradedi klimpti regresyvioje analizėje, po truputį tampi šizoidiniu refleksantu. Yra du tokio kelio rezultatai: arba tu tampi bejausmiu kelmu, su, greičiausiai, per daug išvystytu seksualumu, arba maniakišku šizofrenišku, reflektuojančiu ir amžinai kovojančiu su tuo, kas šio proceso dėka tik dar labiau stiprės.

Aš teigiu, kad neįmanoma kontroliuoti negatyvių emocijų. Ir išvis, dvasinį kelią pradėti nuo kovos su jomis – tai kvailystė, nes jos – tik išorinė forma, antraeiliai požymiai vidinės problemos. Tai tas pats, kas kovoti su angina numušinėjant temperatūrą, kai pati temperatūra ir yra organizmo kova su liga – vidinio purvo deginimas. Taip ir emocijose – laiku ištikšta neigiama emocija – dvasinės ramybės garantija.

Pradėti dvasinį gyvenimą nuo emocijų malšinimo – ne tik bevaisis bet ir kenksmingas kelias, nes žmogus malšins save viduje, į savo pasąmonę kiš visą dvasinę įtampą, kas galų gale gali sukelti šizofrenijos ir neurozės protrūkius.

Kas liečia taip vadinamas „seksualines realizacijas“! Viskas, ką ten parašei, išvis yra tikras šūdas. Išeina taip, kad jeigu nori tapti prašvitusiu, turi pirmiausiai tapti pidarastu, onanistu, grupinio sekso dalyviu, ekshibicionistu ir taip toliau! Tai tuos, kuriems nesiseka, tikriausiai, visi iš eilės dulkins, kad padidėtų pažangumas? Apsirūpinkite vazelinu, mano draugai, bet manęs nekvieskite, aš ne ištvirkėlis. O jeigu tai normalus žmogus, tai pagal tavo schemą jis turi irgi tapti ištvirkėliu? Jeigu tam, kad pagal šią schemą pasiektum prašvitimą, reikia atkišti savo užpakalį – man tai labai juokinga, ir aš niekinsiu tokius homoseksualus. Ir tegul juos gelbėja kiti. O moteris – turi būti būtinai išdulkinta visų vyrų iš eilės?... Pasakysiu sąžiningai, kad nesuprantu – nejaugi tai labai nuostabu? Žinok, kad vyro garbė – išdulkintų moterų skaičius, o moterų – šių vyrų paliktų ant ledo skaičius.

Tai, apie ką tu rašai – kvailas, primityvus ir dėlto neveikiantis plagiatas iš klasikinės tantros, bet joje yra mokykla, tūkstančių metų bandymų, klaidų ir atradimų patirtis, tiksli, mokslinė metodologija, o kai atviras dulkinimasis pateikiamas, kaip būtina sąlyga vystytis dvasiškai – tai jau perlenkta lazda.

Jeigu iš tikrųjų nori sužinoti kažką TIKRO apie seksą – papasakosiu tau, juk visada tau pasakojau viską, ką tik norėjai, kodėl šį kartą nepaklausei pirmiausia manęs? Seksas – dieviškas aktas ir nuo pat pradžių tai buvo Šivos ir Šakti, jin ir jan, Rados ir Krišnos, Žemės ir Dangaus, Lingamo ir Joni, Puruši ir Prakriti, vyriško ir moteriško susiliejimas. Netgi iškrypėliška krikščioniška teologija neapsiėjo be Dievo Motinos būtinybės – moteriško dieviškumo principo. Dieviškumas pats susiskirstė į šias dvi priešingybes – moterišką ir vyrišką, kad šių dviejų priešingybių susiliejimo dėka įvyktų evoliucija, gimtų gyvenimas. Priešingybių vienybė ir kova. Štai taip.

Be to, reikia žinoti, kad kiekviena anga žmoguje – energijos su Kosmosu apsikeitimo kanalas. Analas, pavyzdžiui – purviniausiais kanalas ir vyras, išnaudojantis kitą vyrą, energetiškai užteršia savo reprodukcinį kanalą (penį) ir jau neturės normalių, psichologiškai sveikų palikuonių. Netgi įvaikinti vaikai, gimę iš homoseksualo, taip pat tampa pidarais.

Tą patį galima pasakyti apie grupinį: jeigu dievas norėtų, jis sukurtų Adomą, Joną ir Ievą. Vyras, sekso metu, palieka nematomą energetinį antspaudą moteryje. Moteris, žinoma, irgi, bet mažesnį, nes šiuo metu ji priima spermą ir energiją, ji yra pasyvi. O dabar įsivaizduok kekšę, kurią vienas vyras dulkina į užpakalį, kitas į putę, o trečias iš priekio – į burną, ir visą tai vienu laiku. Gaunasi buldogo su raganosiu mišinys. Moteris, turėjusi daug vyrų, nustoja būti moterimi, tiesiogine to žodžio prasme – ji tampa neišvaizdi, net jeigu ir turi dar gražią figūrą. Joje yra visų jos vyrų antspaudas, visas jų purvas. O moteris, turinti vienu metu kelis vyrus, dar labiau neišvaizdi. Kaip kažkoks energetinis Frankenšteinas.

Džiaugsmas ir stiprūs pojūčiai ištvirkimų metu – nuo įspūdžių naujoviškumo, stiprumo ir eksperimentavimo, bet apie jokį dvasinį procesą tuo metu negali net svajoti, nes dvasiškumas – žmogaus įveikimas savyje, o šiais ištvirkimais tu nusileidi žemiau gyvūnų lygio, nes netgi gyvūnai natūralioje aplinkoje neištvirkauja.

Lyties pergalė ir ekstazė padaro iš tavęs net ne kalę, o blogesnę, žemesnę, taigi viskas, ką parašei, pamišusio, susirūpinusio proto, o ne ezoteriko, kliedesiai.

Na o jeigu rimtai – ką tu ten atkasei? Kas tau įtrina tokias nesąmones? Dauguma, sielos gilumoje pavydinčių budai arba pasiekusių kažkokius, beveik mistinių išgyvenimų lašelius, pasiskelbia guru, prašvitusiais, ir daro tai tik dėl savo išlavinto, taip vadinamo dvasinio EGO. Šie žmonės pavojingi nekaltiems, neįžvalgiems žmonėms, nes suvilioja juos saldžiomis kalbomis ir pašaliniais, antrarūšiais bei antraeiliais okultizmo išgyvenimo žaisliukais.

Jūs, kaip akli kačiukai, apkerėti kokio nors katino miaukčiojimu, siekiate jo pieną (prašvitimą per jį, kaip per guru), bet rasite ten tik jo vyrišką penį vietoj čiulptuko ir iščiulpsite jo spermą (iškrypimą, dvasines lygas, iliuzijas, nusivylimą) vietoj pieno (dvasiškumo).

Štai kas, Majka, mesk tu tas nesąmones, kol dar niekas su tavimi neatsitiko, atvažiuok, ateik į mano seminarus, juk pas mane daug tikrai įdomių ir dvasinių žmonių ateina, pasimokysime protingumo.“

Pasakyti, kad šis laiškas mane šokiravo, reiškia nieko nepasakyti. Aš nieko nesuprantu... ne, šį laišką parašė ne jis... bet kaip gi ne jis, aišku, kad jis. Prieš mane gyvai iškilo jo veidas – žaismingas vaikinas, linksmuolis, protingas, mokantis samprotauti. Ir štai čia TOKS laiškas!! Neapykanta, bukumas, laukinis agresyvumas moteriškai seksualinei laisvei, ne ir išvis laukinė neapykanta seksui.O ką jis rašo apie negatyvias emocijas?? Tarsi visai ir neskaitė to, ką rašiau apie skirtumą tarp „malšinti“ ir „šalinti“. Juk tai kažkas laukinio, gyvuliško... bet visas siaubas tame, kad realybėje tai visiškai normalus vaikinas! Ką reiškia „realybėje“?? Štai ji, realybė! Štai ji, o ne tie vaizdai, kuriuos aš iškabindavau ant visų mano pažįstamų. Kas man trukdė anksčiau su juo pasikalbėti atvirai? Užduoti jam klausimus, išgirsti jo REALŲ požiūrį į gyvenimą. Visas siaubas tame, kad dabar jau ir nežinau – o kas jeigu VISI mano seni draugai - tai tik fantomai, kuriuos pati nupiešiau? Kaip gi dabar gyventi su žmonėmis, tarp žmonių, jeigu matau juose visus įmanomus pasinėrusius į siaubingas įvairių formų NE, neapykantą, gėdą?

Atsirado noras užduoti jam dar kelis klausimus, kad dar labiau matytųsi visas siaubas – KOKĮ žmogų aš nupiešiau kaip normalų... o gal tiesiog pati buvau tokia? Parašiau. Išsiunčiau. Sėdžiu. Laukiu. Virškinu. Negaliu patikėti, kad nemiegu. Atnaujinu langą – yra atsakymas. Ir netgi du! Atėjo dar laikas nuo Lenkos, iš penkto aukšto – reiškia irgi prie kompiuterio darbe ir neturi ką veikti. Net baisu atidaryti jos laišką... Iš pradžių pažiūrėsiu jo atsakymą...

 

„Tu klausi – ką aš darau su NE? Galėtum iš karto tai paklausti, o nesinerti su galva į kažkokią sektą. Kai NE jau atsirado – aš nieko nedarau, leidžiu išsekti, stebiu jas ir naudoju kaip papildomą energijos šaltinį savo veiklai. Emocijos – ne baidyklė, o jėga! Kur tą jėga panaudosi priklauso tik nuo tavęs. Galima panaudoti meilei dievui, galima neapykantai priešui, o galima neapykantai sau ir natūraliems procesams savyje – pavyzdys – tavo garsi „aistringa“ pastanga – neapykanta savo emocinei sferai. Proto ir išsiauklėjimo skonis.

Mano emocijos – MANO emocijos, jos negali trukdyti.

Taip pat, kaip tavo skaudanti galva, ji negali trukdyti, ji skaudanti ir jai reikia gydymo. Atidėk viską ir užsiimk galva. Nėra nieko svarbesnio negu tu. Viskas, arba beveik viskas, kam gali trukdyti galvos skausmas – tai ne tu, tai antraeiliai, išoriniai veiksmai. Kai jos (emocijos) yra – gerai, tai atgarsis į gyvenimą, į išorinius dirginimus. Tegul būna, tegul gyvena tavyje, jeigu jau atsirado. Vienintelis dalykas, reikalaujamas iš tavęs, tai dėmesys joms. Emocijos, kaip kaprizingas vaikas, reikalauja dėmesio. Jeigu vaiką visą laiką bartum „tas ne taip, tas ne tas, tu turi užsičiaupti, kad niekas tavęs negirdėtų, tu neturi reikštis, tavo gyvenimas – nesveikas reiškinys“ ir t.t. – jis užaugs užnuodytu vilkiuku arba paklusniu kiekvienam kretinui.

Vaikai todėl ir ožiuojasi, kad jaučia, jog juos pamiršo, ir bando padaryti daugiau triukšmo, kad į juos atkreiptų dėmesį. Taip ir mūsų emocijos, ir išvis mūsų sąmonė: protas, pojūčiai – reikalauja dėmesio čia ir dabar (o energija suvartojama svajonėms ir prisiminimams, tarytum ateičių ir praeičių sapnams būdravime) – kitu atveju keršija.

Nereikia nieko daryti nenatūraliai, nereikia krapštyti šių žaizdų, duok joms saulėtą dėmesio šviesą, ji numalšins skausmą, išgydys žaizdas, užpūliavimus, greitai, o svarbiausia NATŪRALIAI.“

Puiku. Atrodo, klausimų daugiau nėra – aš nemiegu, viskas taip ir yra. Pažiūrėsim ką jis atsakė į antrą klausimą – suprato, kad šis klausimas pasityčiojimas ar atsakinės rimtai?

 

„Tu klausi - ar galima daryti minėtą. Reiškia supratai, ką aš tau apie ištvirkimus rašiau, jeigu kalusi. Reikia išsiaiškinti, o nelįsti į visus sunkius... Na, taigi išsiaiškinkime.

Visų pirmą – ar pas tave buvo seksas su tavo vaikinu? Jeigu buvo, bus lengviau. Pavyzdžiui, tu esi lovoj ir jis tau sako „noriu, kad paimtum jį į burną“, tu esi šokiruota – tu bijai paimti šį didelį ir dažnai smirdantį daiktą į burną, bijai, kad tave gali supykinti ( ir dažniausiai šitie būgštavimai pasitvirtina), tau gieda ir tai tave žemina, bijai, kad po to jis tavęs nebegerbs kaip anksčiai ir kita...

Pirmiausią pasakyk jam apie tai, jis turi žinoti, kad tu ne šiaip sau nenori suteikti jam šio malonumo, kad priežastis ne tavo santykyje jam, o tavyje pačioje.

Paskui paprašyk, kad jis iš pradžių tai padarytų tau. Galų gale kam labiau norisi oralinio? Bet patikėk, moteriai minėtas suteikia ne mažiau malonumo negu vyrui. Tik iš pradžių pastudijuokite literatūrą, kaip tai daroma, arba paklausinėkite draugus ir pažįstamus. Bet kokį dalyką reikia daryti teisingai, su išprusimu, kad nesusigadintų pirmas įspūdis.

Taigi, įsivaizduokime, kad jis atsisakė – tu turi visišką moralinę teisę jam taip pat atsakyti ir paaiškinti, kad jeigu atsisakė nuo minėto moteriai, reiškia minėtas vyrui visai nebūtinas. Galų gale tu visiškai neblogesnė ir nežemesnė negu jis. Paaiškink taip, kad jis suprastų, jog jūs lygūs. Jis arba sutiks, arba susimąstys... ir sutiks vėliau.

Taigi, jeigu jis sutiko ir padarys tai tau pirmas – patirsi tikrą malonumą, naują, nuostabų jausmą, ir tada iš dėkingumo, tau pačiai bus lengviau tai padaryti. Baimės ir kompleksai dings. Tai bus natūralu, be prievartos. Bet iš pradžių pasitreniruok nors su agurku. Arba tegul jis paima tavo pirštuką į burną ir pats parodo, kaip jam norisi, kad tu darytum.

O galite padaryti tai 69 pozoje – atsigulti valetu – jis ant nugaros, o tu ant keliu ir alkūnėmis atsirėmus virš jo, bet vis tiek tegul jis pirmas pradeda, o tu pasivysi.

Iš principo, oralinis nėra purvinas seksas (bet prieš tai reikia gerai apsiprausti, o galima netgi aromatizuotis, galima atsinešti plaktos grietinėlės, arba kondensuoto pieno ir t.t.).

Burna – tai ne tik išėjimas bet ir įėjimas. Jos matmenys atitinka makšties matmenis.

Bet prisimink, kad ir šis sekas nėra prašvitimo garantija. Ir visa tai turi būti su sąlyga, kad tu nesi nusistačius prieš tokį seksą, kad tau nešlykštus jo penis. O jeigu tu dar nekalta – nepatariu pradėti nuo oralinio. Moteris – labai subtilus psichinis objektas, labai pažeidžiamas, imlus. Pirma seksualinė patirtis yra labai svarbi, svarbu, kad ji būtų tokia, kokią sugalvojo gamta – genitalijos genitalijose. Galų gale oralinis, net jeigu higieniškas – irgi iškrypimas prieš gamtą, nors ir labai nekaltas. Tiesiog išdykavimas. Bet jeigu tu nori – neverta jo malšinti. Atmesk moralę ir bendruomenės nuomones. Tai niekas. Ir išvis – daryk tai, ką nori, neprievartauk savęs. Juk geriau likti be šio vaikino, negu laužyti savo skonius. Vaikinų turėsi dar šimtus, o pažeistą psichiką sunku sutaisyti.

Tu neturi klausti, ką galima, o ko ne. Tu turi būti dėmesinga pati sau ir klausyti savo gamtos. Jeigu tu nori – daryk tai, bet tada neturėk iliuzijų, kad esi normali. Jeigu nori sekso su moterimi – pripažink, kad esi lesbietė ir suprask, kad kažkas tavyje nenormalu, nes Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, o ne Ievą ir Marytę.“

 

Skaitydama pajutau kelis pykinimo prieuolius. Ir jis VISAME ŠITAME gyvena? O juk jis turi žmoną, meilužę, vaikus... ne gerai...

Truputį baimingai atidarau Lenkos laišką. Ką gi ji parašė?

 

„Sveika Majka! Kaip puiku, kad tu atsiradai, be tavęs taip nuobodu! Kada atvažiuosi? Aš baigiau savo psichologiją, dabar studijuoju psichoanalizę, gal važiuosiu į Prancūziją stažuotis. Įsivaizduoji? O to, ką man parašei, nesuprantu. Gal išgėrei per daug?:) Nepyk, juokauju. Perskaičiau aš tavo kliedesius... Atleisk, tiesiog iš tavęs tokio nesitikėjau..., ir iš esmės štai ką tau pasakysiu, brangioji.

Juk mes visi esame skirtingi. Gal šis tavo tiesusis kelias tikrai tinka tiems, pas ką kančių energija labai giliai sukoncentruota ir kruopščiai paslėpta, kad elementarus jos išlaisvinimas ir pirmas rimtas bandymas ją valdyti (NE pašalinimas), iš karto suteikia ekstazinį išsilaisvinimą, kurį ten ir vadina prašvitimu. Panašiai, kaip bėgti dešimt kilometrų su kūprinę, o paskui atsisėti (irgi nuostabi praktika) – taip, taip, puikiai prisimenu – tikras prašvitimas! Rimtai! Arba anekdotas, kaip Abraomas pirko ožką. Tai yra, jeigu spaudžia batai, pas jūs išmokins, kaip teisingai juos užrištiJ O man niekas nespaudžia, man labai patinka gyventi, kaip gyvenu. Taip, karstais būna šūdinai, bet po to būna nuostabu! O tu ką, siūlai giljotiną, kaip priemonę nuo pleiskanų?

Niekas ir niekada negalės pašalinti visų negatyvių emocijų, o jeigu ir pašalins, tai gaus nuo gamtos-motinos pagal pilną programą. Toks įstatymas. Ir su tikslo apibrėžimu pas jus irgi nieko gero.

Žinoma, jokios grėsmės niekam čia nėra, jeigu kažkam lemta išprotėti, tai jis ir be kreivo jūsų kelio išprotės, o pratimai su savo sąmone – koks skirtumas, kokioje sistemoje juos daryti – žmogus arba užsiėminėja savimi, arba ne. Ir jeigu užsiėminėja, tai aišku, kad jis atsakingas už tai.

Išvados:

1. Silpnai suformuluotas visos praktikos tikslas. Man atrodo, tiesos paieška mažai ką jaudina, nors ir skamba paslaptingai.

2. Kaip galima kovoti su trukdančiomis gyventi koncepcijomis, jeigu pats koncepcijos supratimas konceptualiai negali egzistuoti?

3. Iš tikrųjų pas jus neigiamos emocijos ne ištrinamos, o nužūdamos, tai yra – naudojamos kaip ratas – amžinas variklis. Iš visų jėgų malšinu iš dešinės – viskas nužudyta, visa tai leidžiasi kažkur žemyn, ten prasisuka ir iš visų jėgų trenkia per galvą iš kairės pusės – gaunamas puikus išgyvenimas ir priežastinis-pasekminis aiškiai nustatytas ryšis – nužudei emociją – išgyvenai. Patirtis!

4. Tai yra, iš tikrųjų emocijos yra kruopščiai konservuojamos ir puoselėjamos. O prisipažinti sau tame – reiškia atimti iš savęs įvaldytą energijos šaltinį.

Štai taip, brangioji. Visos šios primityvios, kliedingos teorijos nevertos nė skatiko, patikėk manimi, aš viską apie tai išstudijavau. Tu ką manai – filosofai, psichologai, visa šiuolaikinio mokslo armija nieko nesupranta apie emocijas, o tu ten radai kažkokį erelį, kuris viską supranta? Tu paimk tą pačią jogą! Ten nėra nei žodžio, apie tai, kad reikia žudyti neigiamas emocijas! Taigi šūdinas tas tavo jogas, važiuok greičiau namo, kol tavo stogas išvis ten nenuvažiavo.“

 

Štai taip. Po viso to nei žodžių, nei net negatyvių emocijų nėra. Tiesiog sunaikinau laiškus, uždariau paštą ir nuėjau gerti arbatos. Štai tau prisilietimas prie realybės. Štai taip.

 

Main Bazare galima apsvaigti užsukant į įvairias krautuvėles, apžiūrinėjant daugybę apyrankių, marškinėlių, pledų, raktų pakabukų, suvenyrų, smilkalų... Čia tiek daug visko, kad net neturint jokio apibrėžto tikslo ką nors nupirkti, po pusvalandinio vaikščiojimo po parduotuves, pastebi savo rankose pirkinių pakelį. Tokiu būdu besilinksmindama, norėjau ištrinti, užmušti prisiminimus apie tuos, kuriuos laikiau savo draugais, nors... kam? Tegul lieka prisiminimai, juk tai mano patirtis. Kiekvieną kartą, kai patirdavau kokį nors šoką, krizę, norėjau išstumti tai iš savo sąmonės, pamiršti, užteplioti, užglaistyti, bet dabar manau, kad tai neteisingas veiksmas, tai sužadina kažkokius priedugninius nerimus, kurie tarsi laba lengva rūkana, tarsi dega grėsminga lempute sąmonės užkampiuose. Šitie priedugniniai nerimai ... mmm... kažką užkabinau, kažką supratau... štai vėl šis nuostabus jausmas – aš dabar kažką supratau, ir kaip tai išreikšti kalba, kaip performuoti į žodžius? Tai ne ta situacija, kuri buvo Bodhajoje, nes tada aš tiksliai žinojau – ką būtent suprantu, o dabar šis supratimas tarsi gimė kažkur giluminiame lygyje! Dabar žinau tik tai, kad manyje gimė supratimas, bet aš netgi nežinau, koks tai supratimas! Ką gi daryti... „Ko norisi“. Tai buvo mano mintis? Tai buvo mano mintis. Ar tai buvo balsas mano galvoje? Taip... tikrai, yra skirtumas tarp įvairių garsių minčių. Niekada anksčiau nebandžiau apibrėžti, išreikšti, užfiksuoti šio skirtumo ir vis dėlto jis yra. Skirtingos garsios mintys turi skirtingą... gal tai kokybę, skirtingą skonį. Bet dabar tai nesvarbu, aš tai paliksiu vėlesniam laikui, o svarbu tai, kad ši mintis-balsas pasiūlė man labai sumanią idėją – ką gi dar daryti, jeigu ne tai, ką noriu? Argi yra patikimesnė nuoroda? O šiuo metu man norisi sustingti... bet kaip aš čia sustingsiu – parduotuvės viduryje? O nusispjauti. Atsisėdu tiesiai ant bordiūro, nusispjauti net jeigu kas nors ir žiūrės į mane. Įkalbinėju save ar šalinu nerimą? Ir tas ir kitas... Dabar man svarbus rezultatas. Dabar aš noriu vėl ir vėl kartoti žodį „priedugniniai nerimai“... Dar kartą... nusiteikti... įsiklausyti... Sartas... ko čia dėtas Sartas?... iškilo Sarto vardas, na gerai... priedugniniai nerimai... Sartas... O! Jeigu nepergyvenu dėl to, kas ką apie mane pagalvos. Supratau, kad supratau!! Priedugniniai nerimai – negatyvus fonas. Kai tik susikūrė šių žodžių junginys, viskas sustojo į savo vietas. Iš kažkur atsirado gelžbetoninis įsitikinimas, kad būtent tai, ką aš pavadinau priedugniniais nerimais – tai ir yra tai, kas praktikoje vadinama negatyviu fonu. Visiškai akivaizdu, kad negatyvus fonas – tos pačios emocijos, tiesiog jos „ištepliotos“, įspaustos į gilumą ir sudaro priedugninį negatyvių emocijų sluoksnį. Jos neturi ryškiai išreikštų suliepsnojimų, o kai toks suliepsnojimas įvyksta, matau jame paprastą emociją ir dažnai net nepagalvoju, kad ji atsirado ne tuščioje vietoje, kad ji turi maitinimo sluoksnį – negatyvų foną. Negatyvus fonas... taip... šis užkratas, kiek aš matau, labai ištemptas laike, jis gali tęstis valandomis, dienomis, mėnesiais, visą gyvenimą... visą gyvenimą... O juk aš beveik niekada nebuvau išlindus iš nepertraukiamo negatyvaus fono! Ir kaip tik toks bėgimas nuo skausmingų prisiminimų, kaip bebūtų keista, maitina jį, sustiprina. Ne, šiaip ar taip, nepriklausomai nuo šių samprotavimų teisingumo ar klaidingumo, aš visiškai akivaizdžiai nenoriu atsisukti nuo savo patirties, noriu matyti pasaulį tokį, koks jis man yra, o jeigu kažkas sukelia skaudžius prisiminimus... o kas yra „skaudūs prisiminimai“, juk tai tos pačios negatyvios emocijos? Žinoma, kai aš vadinu jas taip poetiškai „skaudūs jausmai“, jos iš karto įgyja kažkokį kitą statusą, tai jau nebe nesąmonės, prilipusios pakeliui, tai jau „jausmai“. Primena pasakojimus apie tai, kad anksčiau migrena buvo laikoma aristokratų liga ir buvo suvokiama ne kaip liga, o kaip aukštos kilmės požymis.

Padarius nuostabų atradimą ir pakeitus santykį nemaloniems prisiminimams, tučtuojau pasikeitė ir esamas gyvenimo suvokimas – netgi pašviesėjo dangus. Atsirado noras grįžti į Interneto kavinę ir toliau skaityti laiškus, kurių buvo labai daug.

Nataška. Na netgi baisu atsidaryti jos laišką, velnias žino, ką ji ten parašė!?:) Vis dėlto Nataška – žmogus ne iš tolimos praeities, suvokiu jau tikriausiai labiau adekvačiai. Nieko sau... tolima praeitimi aš vadinu tai, kas buvo prieš du mėnesius... argi įmanoma – TAIP pasikeisti per du mėnesius... senos Majos daugiau nėra, visiškai nėra, dabar jos vietoje visiškai kitokia būtybė. Beje, juk aš neatsakiau į jos laišką apie Daramsalą.

 

„Sveika Majka! Pas mus kažkaip netikėtai iškrito sniegas, pasidarė šalta, visi įsisupa į šiltus drabužius ir beliko tik džiugūs prisiminimai, kaip bėgau nuo indiško karščio.

Atvažiavau namo, į Maskvą. Iš pradžių viskas buvo siaubinga, gyvenimas greitai ir nepastebimai panardino mane į savo pelkę. Viskas pradėjo „susitvarkyti“, nes lyg ir išsiaiškinau su kai kuriais savo niūrumais, atsirado ramybė, grįžo interesas kai kuriems dalykams. Atrodė, kad viską darau teisingai, kad kovoju su NE, keičiu pasaulio suvokimą, elgiuosi atitinkamai savo norus, bet greitai supratau, kad lioviausi tai daryti. Lioviausi rašyti ir analizuoti, pradėjau skaityti. Dingo situacijos, sukeliančios kančias. Viskas buvo tarytum gerai, nejutau skausmingo nevilties sunkumo. Ir po viso mėnesio tai buvo viskas, ką galėjau pasakyti apie savo gyvenimą! Siaubas. Kai visą tai pamačiau, pastebėjau, kad ryžtingai pasineriu į pelkę, mirštu, manyje tarsi kažkas išsilaisvino, tarsi spyruoklė kažkokia ir aš pradėjau kovoti.

Paskutiniais laikas matau labai ryškius sapnus. Dažnai juose įsisąmoninu save ir viską, kas vyksta bei darau apibrėžtas išvadas. Situacijos ir pokalbiai, kurie įvyksta sapnuose, tam tikru laipsniu yra artimi esantiems nerimams. Darau sapnuose tam tikrus atradimus ir iš karto po to prabundu, kad galėčiau atkurti visą sapną sąmonėje. Paskui vėl užmiegu, labai noriu pasinerti į seną sapną, bet atsiranda nauji įvykiai, nemažiau ryškūs, labai ryškūs ir spalvingi.

Sapne jaučiu, kad mane apima neįprasti jausmai. Ryte jau ne taip aiškiai atkuriu savo sapnus, bet kai kurie vaizdai išlieka. Prisimenu tik sapnų esmę, atsikuria spalvos, tam tikri išgyvenimai. Kaip tu manai, kas yra sapnai? Ką žmonės patiria miegodami, kas įvyksta su jais? Ar mes visada matome sapnus, tiktai rytais pamirštame juos?

Kitais metais noriu vėl atvažiuoti į Daramsalą, noriu nuvažiuoti į Nepalą, į kalnus. Gal mes važiuosime kartu, ką? J Labai to norėčiau...

Mane labai stipriai įtakoja tėvai. Pati atmosfera namuose nuolatos sukelia nerimą ir susierzinimą, kartais netgi pratrūkstu, o paskui dėlto gailiuosi. Nusprendžiau išeiti, bet ar tai nebus pabėgimu? Gal geriau pasilikti ir tiesiog šioje maišalynėje tęsti bandymus šalinti negatyvias emocijas? Grįžau prie šios tavo idėjos vėl, nes supratau, kad kitaip negaliu gyventi – šios bjaurybės mane suės. Grįžau prie jos jau kitaip, be karštligiško entuziazmo, nesuvokdama šio užsiėmimo, kaip formos gauti įspūdžius. Dabar viskas yra kitaip, dabar tai yra mano viltis.

Iš tikrųjų yra vienas dalykas, kurį vis noriu tau papasakoti, bet droviuosi. Dabar galvoju – „jau dabar tikrai pasakysiu“ ir iš karto – gėda, stabdiklis, abejonės... Bet jeigu aš galvoju, kad taip ir nepasakysiu tau to, tai tada išvis nesuprantu - kam gyventi? Kam gyventi, jeigu viskas, kas nuostabiausia patenka į gėdos spąstus? Ko išvis tada galiu laukti iš gyvenimo? Argi tai ne išdavystė – taip spausti sau gerklę? Tu, tikriausiai nesupranti, apie ką aš... Vis dėlto aš pasiryšiu, Majka, aš prašysiu tai tiesiog dabar. Maja, aš tave myliu. Štai taip. Esu tave įsimylėjusi, noriu tavęs, savo sapnuose aš dažnai myliuosi su tavimi, šiuose sapnuose tu esi mergyte, o kartais tuo pačiu ir vaikinas, supranti?:) Tiesą sakant, neturiu mylėjimosi su merginomis patirties, niekada net negalvojau, kad galiu įsimylėti merginą... ir aš labai droviuosi to, ką jaučiu tau. Prisimeni, kai mes su tavimi apsikabindavome, tiesiog draugiškai, nekaltai, pas mane tais momentais vos neužsidegdavo pilvo apačioje... dar tada norėjau tau pasakyti, bet taip ir nepasiryžau, drovėjausi. Juk tu padėsi man tai įveikti, Majka? Aš to labai noriu. Parašyk, ką tu apie tai galvoji. Tik sąžiningai, gerai?

Tavo Nataška“

Mano meili lėlytė. J Atsilošiau kėdėje, jutau stiprų švelnumą... jeigu grįšiu į Maskvą, pasigausiu aš tave, aistringa mano katytė. Iš karto atsirado noras atsakyti ir, nenorėdama atidėti vėlesniam laikui, įsiliejau į atsakymą.

 

„Mano mažoji Nataška... žinoma, aš negaliu išspręsti tavo problemų, susijusių su prasmės ieškojimu, su atsilaisvinimu nuo negatyvių emocijų, nežinau kas geriau – išeiti iš tėvų ar likti su jais, tikriausiai reikia klausyti savo norų. Mano protas sako, kad situacijose, kai negatyvių emocijų yra labai daug, gali neišeiti susidoroti su jomis. O jeigu iš pradžių išmoktum su jomis kovoti santykinai komfortinėse situacijose, tai vėliau galima būtų perkelti savo treniruotes į sunkesnes sąlygas. Bet tai tik samprotavimai, o kaip elgtis konkrečiose situacijose – turi nuspręsti tu pati. Niekas išskyrus tavęs negali būti atsakingas už tavo sprendimus. Bet, bet kokiu atveju, aš galiu bandyti atsakinėti į tavo klausimus ir manau, kad kai atvažiuosiu į Maskvą, galėsiu stipriai, ir švelniai tave apkabinti, žiūrėti į tavo akis, ir kalbėtis su tavimi, o galbūt ir bučiuoti tavo aistringas, ir saldžias lūpytes, o tai, kad kovoji pati su savimi, nieko nekeičia mano jausmuose tau.

Mano drovi Mažylė...:) Tu netgi droviesi parašyti apie tai, kad nori manęs? Man ir tai patinka tavyje. Ir tai irgi. Ir kalbėti su tavimi patinka, ir įsivaizduoti, kad mes kartu patinka... gal įsivaizduokime kartu – kaip tai bus? Noriu būti su tavimi ir mergina, ir tuo pačiu vaikinu, o žinai, kaip mes pasielgsime? Aš nupirksiu sau gerą, truputį užlenktą, stangrų, visiškai kaip tikrą, prisegamą penį, ir iš pradžių užglamonėsiu tave, kaip mergytė, o paskui paimsiu, kaip vaikinas, o kai po kelių valandų glamonių orgazmo riboje tu nuspręsi peržengti šią ribą, pasakysi „viskas, negaliu ilgiau laikytis, nenoriu daugiau sustoti, nesustok daugiau...“, aš pasakysiu „ne Mažyle, pasakyk man, kad NORI BAIGTI“, pabučiuosiu tavo lūpytes, pakandžiosiu švelnų ir putlų liežuviuką, ir tu jau, žinoma, negalėsi man atsakyti, ir įveikusi visą drovumą, pasakysi – „taip, dabar labai noriu baigti, labai noriu baigti tiesiog dabar, su tavimi, Maja“... tu stipriai mane apkabinsi, užsimerksi, o aš bučiuosiu tavo žandus, lūpas, akis, smakrą, ausytes, kaklą, krūtis... ir judėsiu tavyje, neskubėdama, atvesdama prie ribos... o paskui pradėsiu tave dulkinti stipriau, galingiau, įeisiu giliau – taip giliai, kiek tik įmanoma, ir banga po bangos tave apims mėgavimasis nuo sekso, švelnumo, ugnis tavo papilvėje susilies su mėgavimąsi nuo to, kad tave bučiuosiu, ir laižysiu tavo kaklelį, o kai pradėsi susispaudinėti ir atsidarinėti ateinančiam orgazmui, stipriai griebsiu tave už krūtų, suspausiu jas, suspausiu spenelius, kartas po karto su jėga įsiverždama į tave, uždegdama liepsną, apėmusią tave visą... ir lūpomis gaudysiu tavo dejones, šuktelėjimus, tavo kvėpavimą... nulaižysiu tavo ašarėles... mano maža mergytė Nataška...

Jeigu nori išvaryti savo drovumą, aš, žinoma, padėsiu tau tai padaryti, bet tai nereiškia, kad aš turiu kažkokį planą tavo persitvarkymuiJ. Noriu, kad žmonės judėtų ten, kur JIEMS norisi, ir jeigu tu norėsi tapti truputį ištvirkusia, bet tuo pačiu laiku kažkokiu laipsniu drovia, puiku... juk jaudina, traukia, sukelia švelnumą ne kažkokia apibrėžta forma, kurioje tu išreiški savo aistrą ir švelnumą, o pati ši aistra, pats švelnumas, tai, ką tu išgyveni, todėl nėra jokio skirtumo – ar tu busi ištvirkusi, ar drovi. Bet kokiu atveju tai sukels manyje atsakomuosius išgyvenimus. Aš labai lengvai įsivaizduoju tai, kad galima būti labai išsivysčiusiu seksualiai ir atsipalaidavusiu bei užsiėminėti labiausiai „ištvirkusiomis“ sekso formomis, bet tuo pačiu likti tikrai droviu, nedrąsiu... man labai nesunku įsivaizduoti tave būtent tokią, ir man patinka toks tavo įvaizdis.

Jeigu nori judėti link savo seksualumo vystymosi, aš galiu tik pasiūlyti tau visų pirmą išmokti aiškiai suprasti tai, ko būtent tu nori sekse. Įsivaizdavimai apie tai, kas leidžiama ir kas neleidžiama, blokuoja net pačią vaizduotę, o jeigu vaizduotė numalšinta, tai ir realybėje sunku elgtis laisvai. Siūlau tau padaryti savo seksualinių fantazijų sąrašą. Geriausiai daryti tai masturbacijos metu, kada priartėji prie orgazmo ir tam tikrą laiką randiesi jo riboje – paleisk savo fantaziją, leisk jai reikštis laisvai, būti geisminga. Įsivaizduok kokią nors sceną, sakykime, idėją, kuri tave jaudins. Ir būtinai ją užrašyk, ir nesunakink vėliau šio užrašo tik todėl, kad seksualinė nuotaika praėjo, ir į valdžią atėjo moraliniai draudimai. Daryk tokių fantazijų sąrašą ir pamatysi, kaip pradės keistis tavo pasaulio suvokimas – ne tik seksualinėje srityje. Pasirūpink tuo, kad tavo užrašų niekas negalėtų perskaityti – jeigu rašai ant popieriaus, vėliau perkelk tai į kompiuterį, popierių sunaikink, o failui sugalvok slaptažodį. Nes jeigu tu bijosi, kad kažkas tai perskaitys, tu nebusi nuoširdi su pačia savimi. Tegul į tokį sąrašą patenka ir visi siužetai apie kokį nors seksualinį nuotykį, ir atskiri eskizai, fragmentai.

Taigi mergyt, neužmieginėk ten, nepasiduok šiam užliūliuojančiam, kapinių himnui, dainuojamam aplinkinių žmonių choru.“

 

Elinę naktį sutinku restorane „Adžaja“. Galbūt chicken sizzler... taip, jį čia neblogai gamina. Įdomį užsiėmimą radau... švilpiko diena Delijietiškai – susitinku su žmonėmis, randu tokius, kurie atrodo protingesniais – mokslininkai, rašytojai, kalbu, pradedu temą apie negatyvias emocijas ir jų šalinimą. Viską paaiškinu, atsakinėju į klausimus, o po to mes išsiskirstome, rytoj bus nauji žmonės, rytoj vėl viską iš naujo aiškinsiu. Bendrai paėmus visų reakcijos yra vienodos – bejėgiškai suinteresuoti, matosi, kad žmonės ieško įspūdžių ir negatyvių emocijų bei išgyvenimų temą suvokia taip pat, kaip aš suvokiu kokio nors žmogaus pasakojimą apie varlytes. Jam varlytė – jo gyvenimas, jo darbas ir mūsų pokalbis – natūriniai mainai. Aš sudarinėju įvaizdį, kad mane domina tavo varlytės, o tu sudarinėji įvaizdį, kad tave domina mano negatyvios emocijos. Štai taip ir bendraujame.

- ... būtent Indijos vakarų kalnuose mes radome tai, ko, atrodė, neįmanoma būtų rasti –prarastų alyvinių varlyčių rūšį. Tai neįtikėtina, juk jos šokinėjo po dinozaurų kojomis – gražios alyvinės varlytės su maža galvute. Buvo manoma, kad ši varlyčių rūšis arba išmirė, arba netgi niekada ir neegzistavo....

Įdomu – apie ką jis kalba su savo žmona? Su draugais? Visi šitie pokalbiai man padeda suprasti, kad visi kiti žmonės negatyvių emocijų šalinimo idėją suvokia kaip alyvinių varlyčių paiešką – kaip kažką, kas gali suteikti įspūdžius, truputį paįvairinti gyvenimą, arba netgi įrašyti naują puslapį į psichologijos vadovėlį. Jie nesuvokia šios idėjos kaip kažko, kas gali iki pat šaknų pakeisti jų gyvenimą...

- ... tai ne tiesiog nauja rūšis. Mes atradome naują evoliucijos šaką! Šios rūšies atradimas padės mums suprasti, kaip evoliucionavo varlytės, o be šio atradimo jų evoliucija visiems laikams liktų paslaptis, nes nėra jokių archeologinių duomenų, jokių fosilijų iš tų laikų. Gatų kalnai – lobis ir kol jis egzistuoja pirmykščiu pobūdžiu, reikia jį ištirti, reikia jį išsaugoti.

- Sakyk, Frenki, o kaip visą tai padarius pasikeis tavo gyvenimas?

Kam aš tai paklausiau? Juk jis nesupranta, kad aš kalbu ne apie premiją, ne apie katedrą... jis nesupranta. Gerai Frenki, sėkmės tau drugelių paieškoje... tai yra, tų, varlyčių, taip....

Už gretimo staliuko – simpatiška mergina, japonė... Tvarkingas kūnas, visa mažutė, truputuką net juokinga. Apžiūrinėdama ją, netikėtai pajutau stiprų erotinio potraukio suliepsnojimą. Ne tiek norėjosi su ja užsiimti seksu, kiek tiesiog į ją žiūrėti, galbūt paglostyti, pabučiuoti, bet kaip tai padaryti... apsikeitėme keliomis standartinėmis frazėmis – labai mandagi, besišypsanti, labai lengvai bendraudama, bet už viso to... kažko nėra, kažkas ne taip. Bet vis tiek – pabandysiu, o paskui pažiūrėsim.

- Nori, pamokinsiu tave rusų kalbos?

Ji nori. Eime pas mane? Aš gyvenu beveik šalia. Ji piešia hieroglifus, išeina gražiai, išsidrėbusi ant mano patalinės rodo, kaip riekia vesti flomasterių, kad hieroglifas išeitų ypatingai gražus... nupiešė japoniškai žodį „Maja“. Taip, labai gražu, ačiū... klausyk mažute, gal nusipaveiksluojame? Ji nieko prieš. O galima aš padarysiu „ypatingą“ nuotrauką, galima? Ji nesupranta, ką reiškia „ypatingą“? Na galima... duodu jai fotoaparatą, pristūmiu ją prie sienos – kai pasakysiu, fotografuok, gerai? Paimu jos koją juokingoje, mergaitiškoje, gėlėtoje kojinėje, priglaudžiu prie lūpų, bučiuoju - fotografuok! Mergina šokiruota, bet fotografuoja. Numaunu kojinę... kokia skani kojytė... įkišu liežuvį tarp pirštų, „dulkinu“ jos koją, išlaižau mažą, švelnų pėdos „delną“, paimu į burną pirštukus ir čiulpiu, bučiniais padengiu kulną... Patinka?:) Ne??!!

Paleidžiu jos koją, prišliaužiu. Tai nepatinka??

- Ne... – labai tyliai, mandagiai, šypsosi.

- Negali būti... ką iš tikrųjų nemalonu?

- Malonu... bet nereikia.

- Na gerai...

Pritraukia koją, užmauna kojinę, nesmagu jai, žiūri į mane, nežino, ką pasakyti.

- O galima paliesti tavo ranką?

- Žinoma, ranką galima, - su palengvėjimu ištiesia delną.

Paimu jį, glostau, bučiuoju pirštukus, vėl įkišu liežuvį tarp pirštukų, vėl išlaižau delną, bučiuoju riešą, aukščiau, aukščiau, priartėju prie jos švelnios vietos alkūnės sulenkime, kokia švelni oda... pakandžioju... tau patinka?:) Ne??!!

- Ne...

Negali būti, nejaugi aš nejaučiu? Jos putė tikrai jau visa šlapia! Kas gi tau nepatinka, mažyle?

- Štai, žiūrėk, - nuo krūtinės paima medalioną, atidaro jį, rodo. Ten japonų vaikino nuotrauka.

- Tai tavo vyras?

- Sužadėtinis...

- Tai nenori su manimi mylėtis nes jis pavyduliaus?

- Taip, aš negaliu taip, juk jis mano sužadėtinis.

- Bet juk tau patiko?

- Taip, patiko.

- Labai?

- Labai...

Nenoriu daugiau gundyti šio japoniško kačiuko. Ji man labai patinka, labai švelni, meilios akytės, skani labai... bet taip daugiau nenoriu. Suprantu, jog jeigu toliau ją glamonėsiu, be sunkumų sugundysiu ją ir galėsiu daryti viską, ką norėsiu, dešimt kartų atvesiu prie orgazmo, o kas toliau? Paskui ji kentės dėl savo „išdavystės“, negalės nuoširdžiai žiūrėti savo vaikinui į akis, o aš to nenoriu.

- Juk jis nesupras?

- Ne, jis nesupras, bet labai įsižeistų, jeigu sužinotų, o aš nenoriu meluoti, aš negaliu meluoti savo sužadėtiniui. Aš negaliu, nereikia...

Apkabinu ją, raminu – na ką tu, mergyte, na žinoma, aš nieko nedarysiu prieš tavo valią, nenoriu tavęs įkalbinėti, suprantu, tai tavo sprendimas, tu taip nusprendei – taip ir bus, tu man tiesiog labai patinki... Apkabinkime dar kartą ir nusifotografuokime kartu, tiesiog atiminimui, kaip draugės, apsikabinusios, gerai? Jos veidas nušvito nuo šypsenos – „žinoma, žinoma!“. Padedame fotoaparatą ant kėdės, paimu distancinio valdymo pultą, apkabinu ją, priglaudžiu prie savęs. Kaip keista, kai apsikabinome kaip „draugės“, ji tiesiog kaip aistringa tigrė... galima pabučiuosiu tave? Tik vieną kartą – kaip draugė draugę? Galima?! ValioJ Švelniai lūpomis prisiliečiu prie žando, nosytės, lūpų... o, kokios lūpytės... dar, dar... kas tai – ji iškišo liežuviuką! Ech tu, kekšyte! J Palaižiau jos liežuviuką ir jis iš karto atsivėrė... juk ji nori... aš jaučiu – kaip ji nori, kaip giliai joje atsiliepia mano bučiniai... kaip gi galima taip malšinti savo erotiškumą... ir vėl joje didėja nerimas – mūsų „draugiškas“ bučinys jau seniai nedraugiškas, paleidžiu ją, glostau pečius, vėl nuraminu, sakau kažką, kad atitraukčiau dėmesį... juk aš praktiškai pamiršau, kad pasaulyje yra paprastos merginos – užkompleksuotos iki negalinamumo. Sartas, Taiga, Kamas... – tai iš vis buvo? Kokia gigantiška praraja... Ką aš čia veikiu?... Palydžiu ją iki durų. Iki, Mažyle, aš išsiusiu tau nuotraukas elektroniniu paštu, gerai? Štai ir gerai, rašyk, jeigu norėsi, mano japoniškas kačiukas…

 

<< Back

Forward >>