« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 38

Po dar vienos dienos Badhajoje, susiruošiau atgal į Deli – į savo kelionės pradinį tašką. Nežinau, ar važiuoti į Daramsalą, ar atdėti kelionę kitiems metams... o kur dabar dėtis? Į Nepalą tikriausiai jau per vėlu, ten reikia rugsėjį-spalį važiuoti... Bet bendrai paėmus, tai, kad neturėjau aiškaus tolimesnių veiksmų plano, visiškai nekėlė nerimo ir netgi nedomino. Jaučiausi kaip žiurkėnas, iki ausų prikišęs savo žandus grūdais, arba smaugliu, prarijusiu didelį storą triušį – dabar, kai iškritau iš susitikimų ir pokalbių eilės, turiu viską ramiai suvirškinti, permaišyti, peržiūrėti, apgalvoti. Dabar noriu tik vieno – kad niekas man netrukdytų, neapkrautų protingais pokalbiais. Nenoriu galvoti apie maistą ir gyvenamąją vietą, man reikalinga tik pievelė, kur galėčiau iki valios voliotis, stalas ir kėdė, kur galėčiau tylumoje pasėdėti su dienoraščiu. Kai atvažiuosiu į Delį, tada ir nuspręsiu – kur važiuoti toliau.

Deli! Miestas vertas vienos iš pirmų vietų rekomenduojamų turistinių maršrutų sąraše. Tiksliau būtų, jeigu pridurčiau iš galo.Tokio kiekio purvo, dulkių, triukšmo, įvairių tipų apskurėlių sunku dar kur nors sutikti. Deli – turistų, keliaujančių Indijoje, perkrovimo punktas. Jie čia atvažiuoja tik tam, kad greičiau iš čia išvažiuotų. Pats Deli aplankymas yra kaip atskira istorija, tai kaip papildomas apsipirkimas. Perki kelionę Indijoje? Kur nori? Į Varanasi? Puškarą? Amritsarą? Daramsalą? Štai tau dar ir papildomas apsilankymas Deli.

Grožybės prasideda jau išėjus iš oro uosto pastato. Taksistai kabinasi vos ne ant kaklo, rėkia kažką tau į ausį kalba, kurią patys laiko anglų, tempia prie savo mašinų. Parodyti silpnumą nėra mirtina, bet labai ištuština tavo piniginę. Kai kurie turistai praranda ne vieną šimtą dolerių taksistų ir vienai mafijai priklausančių viešbučių šeimininkų bei turistinių agentūrų sukčiavimo dėka. Visų pirmą, tau pasiūlo nuvežti į viešbutį už 500-700 rupijų. 45 Indijos rupijų – vienas amerikietiškas doleris. Jeigu tu nustebęs rodai jiems pirštu, kad Lonely Planet, kur juodai ant balto parašyta, kad normali kaina yra 100-150 rupijų ir nei centas daugiau, jie padaro įžeistus veidus, patraukia pečiais, ir išvis elgiasi taip, kad pradėtum galvoti, jog žinyne yra spaudos klaida. Teisinga elgesio linija čia tokia – tiesiog paskelbi, kad važiuosi už 150 rupijų ir nei už centą daugiau, ir ramiai eini keliu, vedančiu nuo oro uosto į plentą. Šimtą procentų garantuota, kad jeigu didvyriškai išlaikysi visus tave užgriūvančius pasiūlymus ir nueisi iki plento (tai dvi minutės pėsčiomis), kažkas būtinai sutiks su tavo kaina. O jeigu niekas ir nesutiks, nieko baisaus, plentu kursuoja daugybė motorikšnų, kurios su džiaugsmu tave nuveš ir už šimtą. Bet reikia būti labai atsargiu! Susitarti su taksistu dėl kainos – tai dar ne viskas! Mėgstamiausias jų triukas toks: tu susitari su kažkuo dėl konkrečios kainos, jis tave veda prie mašinos, o paskutiniu momentu už vairo atsisėda kažkas kitas. Tu į tai neatkreipi dėmesio, nes taksistų yra daug, visi panašūs vieni į kitus ir tau jokio skirtumo, kas tave veš. O atvažiavus į vietą, su nuostaba girdi trys kartus didesnę kainą, o į visus tavo prieštaravimus jis atsakinės, kad su tavimi asmeniškai jis nesusitarė, o jo šefas pasakė jam vežti tik už tokia kainą. Žinoma, jeigu tu esi vyras su bicepsais, o dar geriau, jeigu jūsų yra daugiau, problemų nebus, tik daug rėkimo, pasipiktinimų, mirimo scenų ir kitų. Dažnai padeda tokia procedūra – užrašai taksi numerį ir pareiški taksistui, kad kreipsies į policiją, norėdamas demaskuoti jo akiplėšiškus triukus. Sakoma, tai irgi veikia.

Būna ir taip, kad sutarta suma ir atrodo, jau viskas OK, o atvažiavus taksistas pradeda prisekinėti savo motina, kad turėjo omenyje ne kainą visiems keleiviams, o vienam, arba ne rupijomis, o doleriais. (Pateisinus Indus, turėčiau pasakyti, kad Rusijoje dar ne su tokiais dalykais galima susidurti, beje, ten visai ne su laiminga pabaiga. Mūsiškai yra daug agresyvesni ir pavojingi.)

Kas yra motorikša? O... – tai indiškas automobilių gamybos stebuklas! Panašus į atidarytą karstelį ant ratukų. Pasivažinėti Deli gatvėmis būtent motorikša, o ne uždarame automobiliuke – ypatingas malonumas – iki ausų pasineri į gatvės gyvenimą, o šis gyvenimas labai stipriai audroja. Iš tikrųjų, čia yra kelio eismo taisyklė. Viena. Kairepūsis judėjimas. Daugiausia... Visam kitam nėra jokių taisyklių, todėl pasirūpink validoliu – pirmas įspūdis bus panašus į tikrą infarktą. Džipai, autobusai, invalidai, dviratininkai, motorikšos, rikšos, karvės, jaučių vežimai, pėstieji, tiesiog einantys, pėstieji, stumiantys vežimus, pėstieji, tiesiog stovintys – viskas susilieja į vieną didžiulį, klykiantį, ūžiantį srautą, kur kiekvienas daro tai, ką nori. Jeigu kažkas nusprendė sutvarkyti savo sofą viduryje gatvės – nėra problemų. Pamiegoti? Prašom. Išdulkinti čiužinius? Dėl dievo meilės. Niekas ne tik neapibars, bei ir neatkreips dėmesio – srautas tiesiog aplenkia tokią kliūtį ir traukia toliau. Jeigu automobilis kažką pervažiavo, vairuotojas nėra atsakingas už tai, jeigu tuo momentu jis signalizavo, todėl visi ir pasirenka parastą sprendimą – jie signalizuoja beveik BE PERSTOJO. Deli gatvės - tai pragaras, kuris trenkia per ausis, smegenis, akis, nosį, o kartis piniginę.

Kai patenki į taksisto nagus, jis pasistengs sukaupti visas savo jėgas, kad tik apiplėštų tave iki paskutinio siūlo. Pavyzdžiui, jie mėgsta pasiūlyti papildomą paslaugą – padėti išsinominuoti viešbutį, arba, nuvežti į „gerą“ parduotuvę, į „gerą“ kelionių agentūrą. Tvirtai ir be jokių kompromisų atsisakyk visų pasiūlymų – VISŲ, nes kitu atveju už viską mokėsi dešimt kartų daugiau. Iš vis, niekada nieko neužsakinėk „iš anksto“ – Indijoje visada visur visko pilna, todėl patogiau ir pigiau viską pirkti vietoje, o ne užsakinėti, nors tave labai argumentuotai ir su labai sąžiningu veidu tuo įtikinės. Labiausiai saugokis, jeigu taksistas pasiūlys aplankyti turizmo agentūrą. Tai gali būti tikrai pavojingas sumanymas, nes tokiose agentūrose dirba tikri plėšikai, kurie žino savo darbą. Jie prievartaus tavo psichiką, apsups tave, griebs už rankų, plačiai šypsosis, rėks, galų gale gali netgi grasinti. Išeiti iš ten, nenupirkus kokios nors ekskursijos už 200 dolerių (kurios kaina 30) gali tik labai stiprios psichikos žmogus. Beje, taksistas gali tave atvežti į kokią nors agentūrą tau net nežinant – tiesiog pakeliui užvažiavo. Pavaizduok stiprų pasipiktinimą ir kuo greičiau priversk jį važiuoti toliau, grasindamas neapmokėti už kelią, ir kreiptis į policiją.

Adresas, kurį pasakai taksistui, taip pat turi būti iškaltas atmintinai. Deli yra gatvė, kur koncentruojasi beveik visi turistai – ten pilna nebrangių viešbučių, restoranų, parduotuvių, normaliai dirbančių turizmo agentūrų. Ta gatvė vadinasi „Main Bazar“. Svarbus momentas yra tai, kad Deli yra keli „Main Bazarai“, o tau reikalingas randasi rajone Pachar Gandž, todėl vienintelis teisingas adresas skamba taip: Pachar Gandž, Main Bazar. Jeigu pralesi pavadinimą Pachar Gandž – lauk bėdos... taksistas atveš tave į kitą rajoną, į iš anksto suplanuotą viešbutį, kur kainos ne 2-5 doleriai per parą už dvivietį kambarį, o 20-50! Išeisi į gatvę, kur nėra nei vieno europietiško snukio, klausinėsi „Tai Main Bazar?“ ir, žinoma, tai ir bus Main Bazar, ir tave aplips visokio šlamšto pardavėjai, valkatos, rikšnos, ir tu, su išsprogusiom akim pabėgsi atgal į viešbutį.

Būna ir labai šiurkštūs nepatyrusių turistų „apgavinėjimo“būdai. Pavyzdžiui, taksistai padaro įvaizdį, kad pasiklydo, „pamiršo“, kur reikalingas viešbutis ir sustoja prie „pirmos pasitaikiusios“ turizmo agentūros, kad pats paskambintų į viešbutį, ir patikslintų jų adresą. Tu padiktuoji jam telefono numerį, bet agentūros tarnautojas negali suprasti tavo anglų kalbos, todėl paima lapuką su telefono numeriu ir „patarnaujančiai“ surenka jį. Iš tikrųjų jis surenka visiškai kitą numerio ir „viešbučio menedžeris“ praneša, kad jam labai gaila, bet pas juos nėra vietų, ir negreitai atsiras (arba gaisras, arba potvynis, arba maro epidemija). Tu nusivylęs, bet agentūros tarnautojai padeda tau ir siūlo visai nebrangų (20-30$) viešbutį.

Kartus suvaidina tikrus spektaklius! Įvažiuojant į New-Deli taski sustabdo žmogus elegantiškoje uniformoje (tu manai „policininkas“) ir su griežtu veidu kažką sako tavo taksistui (žinoma, hindi kalba), ir kaip taksistas besipriešintų, jis nepasitraukia. Po to taksistas nuliūdęs tau praneša, kad jam labai gaila, bet Pachar Gandže streikas (maoistų sukilimas, ateivių atvykimas, teroristinis aktas arba kiti įmanomi atsitikimai), ir kad jau nužudė 50 užsienio turistų, bet laimei jis žino kitą, visiškai nebrangų viešbutį saugioje miesto dalyje...

Taigi įsimink: jeigu taksistas dėl kokios nors priežasties pasiūlo tau pakeisti maršrutą arba jau pakeitė, KOKIA BEBŪTŲ ŠI PRIEŽASTIS, neklausyk nė vieno jo žodžio ir arba priversk jį važiuoti pagal paskyrimą, arba išlipk, užrašyk jo automobilio numerį (greičiau dėl psichinio smurto), nieko nemokėk ir paimk kitą taksi, kurių čia milijonai.

Main Bazar – tikriausiai vienintelė vieta Indijoje, kur viskas turistams ir viskas nebrangu, parduotuvėse galima nesiderėti – beveik visos kainos fiksuojamos ir yra optimalios, ir nors purvas, ir triukšmas čia susimaišo velniškomis proporcijomis, ir visą parą pakibę ore, vis dėlto tai patogi vieta tranzitui. Daugybė turistų iš vakarų taip pat pagražina laisvalaikį. Čia nesunku rasti draugą, su kuriuo galima būtų kurs nors nuvažiuoti, parūkyti arba užsiimti greitu seksu, arba tiesiog pasišnekėti ir paskui išsiskirti.

Kadangi niekas iš aukščiau išvardinto manęs nedomino, neįsikūriau labiausiai pramoginiame Ajay Guest House, o išnuomojau kambarį kaimynystėje – Shelton viešbutyje. Kambariai truputį brangesni -10 dolerių per parą, bet juose galima gyventi, o ne tiesiog nakvoti. Atsigavus po kelionės, nuėjau pietauti į ta patį Ajay – ten gera virtuvė, visą parą dirbantis nebrangus restoranas su gausiu patiekalų pasirinkimu, taip pat visą parą veikiantis internetas, ir visada galima rasti laisvą vietą, jeigu nori pabūti vienas. O jeigu atvirkščiai – nori pasišnekėti – irgi ne problema, ten visą parą lankosi vakarų turistai, iš visų šalių. Svarbus šios vietos privalumas – niekas tavęs neužknisa. Niekas. O ant stogo yra kavinė, kur nelabai stipriai smirda gatve ir neužkemša ausų jos triukšmas. To man ir reikia.

 

Kokia gi keista ši Main Bazaro atmosfera. Važiavau čia su viena mintimi – truputį pabūti ir patraukti toliau, bet ištisos paros gyvenimas įtraukia, suteikia daugybę įspūdžių, nuolatos nauji žmonės, galima su jais suartėti ir iš karto nutolti, likti vienu, ir čia pat rasti pašnekovus. Main Bazar – tai lengvas narkotikas. Ką gi man rašo... ką gi man rašo... taip... laiškas nuo mamytės... perskaitysim! Skaitysiu viską iš eilės, turiu daugybę laiko. Kažkas apie piktžoles.. kokios dar piktžolės?... A... juk kažkada parašiau jai laišką, kuriame aiškinau, kad yra teorija, skelbianti, jog neigiamos emocijos – kaip piktžolės, kaip liga, jog galima gyventi visiškai be jų, kad kiekvienas pats pasirenka – ką nori jausti, ir štai aš pasirinkai nejausti šio mėšlo. Buvo įdomu, kaip ji sureaguos... pažiūrėsim...

„Kuo toliau skaitau tavo laišką, tuo labiau visa tai man nepatinka. Iš kur tu visą tai ištraukei? Tikras marazmas, sadizmas, šizofrenija. Kuo tu taip sužavėta? Kuo? Juk tai tiesiog apsaugos nuo aplinkinio pasaulio sistema, kurią trumpai galima pavadinti: „Eikit jūs visi ... kaip noriu taip ir darysiu“. Tu neturi sunkaus gyvenimo patirties, kai už kiekvieną duonos gabalą reikia kovoti, tau visada buvo lengva gyventi, todėl tau ir atrodo, kad tai Tiesa. Juk nėra tokios tiesos, kuri tiktų 100% visiems ir kiekvienam.

Yra nerealizuoti seksualiniai potraukiai ir norai, reiškia, dabar juos reikia realizuoti bet kokiu kiekiu, ir bet kokia kokybe, o nerealizuotas emocijas (kas, iš esmės, jeigu įsigalvotum, yra tas pats), reikia kategoriškai sau uždrausti! Ar tau neatrodo, kad vieną gražią arba negražią dieną, jos sudegins tave dėl kokios nors smulkmenos arba nelauktos tavo gyvenime situacijos? Tavyje prabus gyvūnas ir visos nerealizuotos emocijos tave praris – juk tu Žmogus. Nuoširdus, pasitikintis, ieškantis, galvojantis, bet būtent todėl dar ne visada mokantis atskirti gėrį nuo blogio. O čia jau sukurta tikrai velniška teorija. Negalima būti tokia akla, bejėge ir atvira. Noriu, kad grįžtum ne ištobulintų teorijų vergu, o savo gyvenimo kūrėju. Tegul tai būna toli nuo mūsų, kuriuos tu taip drąsiai ir ne kiek neabejodama pavadinai lavonais. (kažkada Leninas sakė: „kas ne su mumis, tas prieš mus“ ir ragino kategoriškai atsiriboti nuo kitaminčių it netgi naikinti juos. Komunistinė teorija. Nieko neprimena?).

Laukas be piktžolių – tikrai gražus vaizdas. Teoriškai. O praktiškai – ne. Nes tai negyvas laukas. Ant negyvos dirvos neauga net piktžolės. Ten, kur prigyja gera sėkla, ten ir piktžolė taikosi išdygti – toks gyvenimas. Ir dėlto neverta iš savo gyvenimo daryti asfaltuotą poligoną, kažkokių teorijų bandymams. Tu – moteris. Tu – būsima motina. O tas, kas visą tai įkalė tau į galvą – vienišas vilkas. Ir jo teorija gyvuliška, vilkiška. Jis tave suės – atsiraugs likučiais ir pasakys, kad toks gyvenimas. Ir kaip vilkas jis bus teisus.

Iš bet kokių teorijų paimk tai, kas tikrai padės tau pasatyti savo namą, o ne sugriauti viską arba patekti į psichinę ligoninę ir t.t. Esu įsitikinusi, kad jeigu tavo siela nebus sunaikinta, tu labai greitai suprasi neigiamas šios teorijos puses. Ši teorija tik tiems, kas gyvena tik dėl savęs, ir tikrai ne tau.“

 

Štai aš ir gavau atsakymus į savo klausimus. Tikrai – ji būtent PATI RENKASI jausti negatyvias emocijas, pagrindė visą tai teoriškai. Nuostabu... reiškia ji galvoja, kad nuoširdus, pasitikintis, ieškantis žmogus – tai būtent tas, kas patiria negatyvias emocijas, be kurių, reiškia, lieka tik negyvas laukas! Kaip gi ankščiau nemačiau to joje? Ir ne tik joje... ką aš išvis žinau apie visus, ką pažįstu? O ką būtent aš „pažįstu“? Nieko – tik migloti vaizdai plius tai, ką pati juose prigalvojau. Kodėl gi man anksčiau neatėjo į galvą , kad tam, kad pažinčiau žmogų, turėčiau užduoti jam klausimus - daug klausimų, tokių, kurie svarbūs man pačiai, pažiūrėčiau, kaip jis atsakytų į šiuo klausimus, ir priklausomai nuo to galėčiau formuoti savo santykį žmogui, nes tik tai būtų nesugalvota realybė. Įdomu būtų padaryti tokių klausimų sąrašą... Kas ten dar... laiškas nuo tėvo... puiku... Pirmos frazės, kurias pagavo mano žvilgsnis, sukėlė pykinimo priepuolį:

 

„Svarbiausia gyvenimo atrama – šeima. Tavo šeima nesusikūrė, bet pas tave buvome mes. Buvo ir yra šeima, kurioje tave myli ir pasiruošę visada padėti. Kas beatsitiktų nereikia nusivilti. Reikia tikėti savimi ir artimais žmonėmis, kurie niekada neišduos, kurių bendrų pastangų dėka galima viską įveikti...“

„Po paskutinio tavo laiško (jeigu tai galima pavadinti laišku) neapleidžia sunkus nerimo jausmas. Nutrūko spyruoklė, kuri laikė mane reikiamoje formoje. Buvo labai skaudu dukters veide matyti visiškai nepažįstamą žmogų...“

„Buvai nuostabiu vaiku...“

„Mes visada gyvenome tavo mokyklos gyvenimu. Tavo interesai buvo mūsų interesais. Mes ateidavome į visus susirinkimus, dalyvavome visuose renginiuose. Aptarinėjome visas mokykloje atsiradusias problemas. Tu pasakojai apie savo drauges, apie įvairius mokyklos įvykius. Niekas niekada nelikdavo be dėmesio...“

„Norėčiau suprasti, kodėl tu patikėjai visiškai svetimais žmonėmis. Kur įrodymas, kad tai yra kelias pas Dievą? Patikėjai asmenybėmis, kurios turi labai baisius tikslus. Patikėjai visiškai nepažįstamais žmonėmis ir patraukei jiems iš paskos, išbraukdama iš savo gyvenimo visus ir viską.“

„Šitie metodai sunaikina tikrą asmenybę...“

 

Ech....Užteks jau! Neapykantos, susierzinimo, kito mėšlo šalinimas – pasirodė, sunaikina tikrą asmenybę! Na aišku... Štai ką aš padarysiu – parašysiu aš laišką visiems savo draugams. Aprašysiu trumpai, ką galvoju apie negatyvias emocijas ir koncepcijas, ir paklausiu – ką jie apie tai galvoja. Štai ir pažiūrėsim, ištrauksim tiesą į paviršių.

 

Už kaimyninio kompiuterio kažkas impulsyviai mostelėjo ranka – vyras, maždaug keturiasdešimties metų, sprendžiant iš veido emocijų – tikrai ne tiesiojo kelio praktikuojantisJ O ką aš žinau apie žmones... ką aš išvis žinau apie paprastus, įprastus žmones. Kuo jie gyvena, kodėl gyvena šiame nepakenčiamame negatyvių emocijų sraute, kodėl nenori atsisakyti akivaizdžiai klaidingų koncepcijų? Kodėl? Gal žvilgsnis į juos iš šalies padės ir man pažvelgti į save objektyviau? O juk čia puiki vieta kalbėtis su žmonėmis. Šiandien jis čia, o rytoj jau už tūkstančių kilometrų, nėra jokios atsakomybės, nei baimės, kad pasakysi kažką nereikalingo ir, kad apie tai sužinos tavo žmona/vyras/kolega. Gal tai daro žmones labiau nuoširdžiais? Aš – graži, patraukli mergina, bet kas norės su manimi pasišnekėti – ir mergina, ir vaikinas.

Išėjau iš kambario, kur yra Internetas, atsisėdau prie stalelio ir kaip voras voratinklyje laukiu aukos!

Štai mano kaimynas, kuris sėdėjo šalia prie kompiuterio... jis tada atsiprašė, kad užgavo mane ranka, reiškia dabar neišsisuks... pamojavau jam, na žinoma... kur gi jam dėtis nuo tokios simpatiškos ir seksualios lėlytėsJ

Iš Austrijos, poilsiauja... fizikas... aha, astronomas-fizikas, kuo gi gyvena šis astronomas-fizikas, kas tave kankina, mielasis, kas traukia? Papasakok, mane labai domina tavo gyvenimas... Padariau susimasčiusį-suinteresuotą veidą, įdomu – ką šis žmogus papasakos apie savo gyvenimą?

- Supranti, Maja, aš esu visiškai tikras, kad Veste yra vanduo! O tai reiškia...

- Kur-kur?

(Nieko sau... nepasitenkinimo, o netgi susierzinimo suliepsnojimai! Anksčiau to net nepastebėčiau, o dabar tiesiog trenkia per akis jo iškreiptas veidas. Anksčiau palaikyčiau tai visiškai normalia situacija – juk tų kalbi apie svarbiausią tau klausimą ir tave kažkas pertraukinėja visiškai kvailiu klausimu...)

- Na, Veste, Maja... Supranti, tik primityvūs žmonės galvoja, kad saulės sistemoje yra tik devynios planetos...

(Įdomu, su žodžiais „primityvūs žmonės“ vėl iškrypo jo veidas... kas gi dabar reiškia – VISĄ TAI dabar matysiu visuose žmonėse)

- ...O iš tikrųjų tai susitarimo klausimas. Štai, pavyzdžiui, Vesta – labai įdomus objektas, labai! Kai kurie mano, kad tai tik didelis asteroidas, bet vis dėlto tai maža planeta, patikėk manimi. Galiu daug įdomaus apie ja papasakoti...

(pasitenkinimas savimi, pasididžiavimas... koks jis primityvus, o atrodo, kad svarbi asmenybė, profesorius... įdomu, jis tikrai galvoja, kad tai, ką jis pasakoja – labai įdomu? Ir tuo galima gyventi?)

- ... ji juda tarp Marso ir Jupiterio orbitų, o jos diametras tik 576 kilometrai, įsivaizduoji? Tokia mažytė planetėlė, toks jaukus rutuliukas. O juk ją galima pamatyti plika akimi, nes labai aukštas albedo – apie 25%...

- Aukštas kas?

(atrodo jį labai įžeidinėja tai, kad užduodama tokius klausimus nedarau grimasų. O juk tiesiog traukia pavaizduoti nesmagią šypseną, arba dar kažką.)

- Albedo. Tai dydis, rodantis kokią dalį spindulių atspindi kūno paviršius. Tikriausia, tau tai suprantama? Jis matuojamas nuo paviršiaus atspindusios šviesos kiekio ir į jį krentančios šviesos kiekio santykiu. Supranti?

(šitame „supranti“ vėl yra nepasitenkinimas, paniekinimas, nors ir nelabai ryškūs. Ar jis galėtų nors kažką pasakyti be negatyvių emocijų?)

- Taip, dabar aišku. Saulės šviesą atspindi ir mes ją matome.

- Būtent. Tai va, įsivaizduoji, ši maža planeta turi viduje metalinį branduolį, kaip Žemė!

- Nieko sau!

(Specialiai pasakiau „nieko sau“, kaip tik galėjau nenatūraliai, net atsirado nesmagumas, kad jis tuoj mane demaskuos, įsižeis, bet nieko panašaus! Jis aklas kaip kurmis!)

- Taip! Ir aš esu įsitikinęs, kad Vestoje yra vanduo!

(Atsilošė kėdėje, žaidžia su šakute, pergalingai žiūri. Kvailys, ar ką? Nejaugi nemato, kad mano susidomėjimas suvaidintas, juk aš netgi neapsimetinėju – tiesiog metu jam reikalingas frazes ir atvirai žiūriu į jį, kaip į idiotą! Reiškia – kvailys. Nagi reikia... O juk didysis mokslininkas...) Tu juk didysis mokslininkas, taip?

- O taip, aš vadovauju laboratorijai, mano darbuotojai... mes dabar tyrinėjame...

(Prasidėjo... Va, didysis mokslininkas, anksčiau tikriausiai sustingčiau nuo susižavėjimo ir pradėčiau pripiešinėti jo įvaizdį tokiu, koks man patiktų, o dabar matau prieš save tik netolimą, nelaimingą, nesveiką žmogų. Kas iš to, kad jis spokso į savo žiūronus ir žymi skaičiukus? Kas iš to, kad kiti laiko jį specialistu, svarbia asmenybe? Juk jis toks... bejėgis, naivus ir apnuodytas savo gyvenimu. Kaip gi jį pasukti arčiau gyvenimo... įdomu, kas pas jį šeimoje, koks jis lovoje...)

- britaniškas žiūronas... Havajų salos...

(Juk aš irgi anksčiau gyvenau daug kuo, tik apie patį svarbiausią, pasirodė, nesusimąstydavau... nenorėjau? Ne, norėjau... negalėjau, nežinojau „kaip“, tarytum čia reikia kažką žinoti. Konvejerius...)

- ... ir dabar mes visiškai įsitikinę, kad ten yra vanduo. Žinome, kad formavimosi procese Vesta išgyveno galingą temperatūros šuolį, tuo metu visa drėgmė išgaravo, ir štai klausimas- iš kur tada ten vanduo dabar? Ir štai atsakymas, Maja – vanduo Vestoje atsirado susidūrimo su kitu dangaus kūnu dėka! Klausimas - su kokiu? Ir štai čia prasideda įdomiausia...

(Įdomu – o jeigu... ne... o kas, visai nebloga mintis...)

- ... tai dar Olbersas 1802 metais suskaičiavo...

(Na o kas? Kodėl ne? Kas trukdo? Ką, ji labai svarbus? Juk jis tik vaikas...)

- ... sukasi aplink savo ašį su periodu 5,43 valandos...

(Aš privalau tai padaryti, privalau įveikti savo nesmagumą.)

- ... o pastebimi reguliarūs spalvos ir spektro pasikeitimai įrodo, jog jos paviršius nevienalytis ir Vesta – juk tai ne didelio kūno fragmentas, tai tikra mini-planeta, kuri liko beveik nepakitusi nuo Saulės sistemos formavimosi laikų! Prieš keturis milijonus metų ji turėjo išsilydžiusį branduolį!

- O kokiame velniui man to reikia?

(Štai taip visada – norėjau pasakyti vieną, o pasakiau visai kitą)

Įsižeidė... Atrodo, suprato, kad šiais fantais nepadarys man įspūdžių...

- Esu įsitikinęs, kad yra dar viena maža planeta, kuri sukasi maždaug toje pačioje orbitoje, kaip ir Plutonas, bet ta Saulės sistemos sritis tiesiog nusėta nedideliais akmenimis, ir ledynais, todėl niekada negalėsime jos pamatyti... aš niekada neįrodysiu, kad ši planeta ten yra... aš išskaičiavau ją, žinau, kad ji randasi rezonuojančioje orbitoje Neptūno atžvilgiu... bet niekada to neįrodysiu ir jeigu kada nors ją vis dėlto ras, tai nepavadins mano vardu, niekas net neprisimins, kad kalbėjau apie jos egzistavimą...

Štai kaip yra, tai tavo gyvenimo prasmė tapti enciklopedijos eilute, pastraipa kosmoso studijų istorijoje, skyriumi mažų planetų atradimų pasakojime.... žmonės gyvena tam, kad pavirstų raidėmis.

- Klausyk, - persilenkiau per stalą, paėmiau jo ranką. – Juk tu čia, Adžajuje apsistojai? Eime pas tave, eime... papasakosi man dar apie Vestą, apie branduolį... eime.

... Jau pusę valandos tiesiog sėdžiu ant jo penio ir krutu pirmyn-atgal... man patinka... jis bandė dar kažką sakyti, bet tiesiog uždariau jam burną rankomis. Jo penis simpatiškas, putlus ir didelis. Net galvojau, kad neįlįs... bet ne – netgi puikiai įlindo. Buvau teisi, kai maniau, kad sekse jis moka mažiau negu astronomijoje. Pirmą kartą baigė, kai pasodinau jį ant lovos, atsisėdau tarp kojų ir paėmiau į burną. Sperma labai tiršta, tikriausiai labai retai masturbuojasi, nes, žinoma, juk tai nepadoru – profesorius, laboratorijos vadovas ir masturbuotis.... tikriausiai visada, kai tai daro, jaučia sąžinės griaužimą. Neprarijau jos, turėjau pilną burną, nuvilkau palaidinukę, griebiau jį už sprando, pritraukiau prie savęs, paėmiau penį į ranką, smaukau jį – tegul žiūri, mano burna pilna jo spermos, liežuvis, lūpos, smakras – visur sperma, ji bėga iš burnos, teka smakru, laša ant krūtinės, pilvo.. Jaučiuosi kaip ragana... O juk tokia ir esu! ... Jis baigė iš karto ir antrą kartą – beveik be pauzės. Nurengiu jį, statau ant kelių, užmaunu ant savo dviejų pirštų prezervatyvą, ištepu jo spermoje, rodau – žiūrėk, išteptas tavo sperma, atsargiai įkišu jam į užpakalį ir pradedu energingai dulkinti... kur gi ten jo prostata... štai ji... nedidelis sutankėjimas priekinėje sienelėje užpakalio viduje, kaip tik ištiesto piršto atstumu... arba penio... na penio aš neturiu... šia vietą intensyviau patrinsim... jo... sudejavo... sudejavo... pradėjo tankiau kvėpuoti... sudejavo... velnias, kaip tai mane jaudina... kad tik pati nebaigčiau... vėl baigė... tikriausiai paskui kankinsis galvodamas, kad padariau iš jo homoseksualą, juk vėl norės gauti tokį malonumą, pradės kišti sau į užpakalį įvairius daiktus, nupirks faloimitatorių... parašys skelbimus internete, kad ieško aktyvaus vyro, o paskui apipylęs šaltu prakaitu naikins gautus laiškus... o koks man skirtumas – kiekvienas pats pasirenka, kaip jam gyventi. BET KOKS vyras jaučią nerealų, su niekuo nepalyginamą malonumą, kai jį švelniai dulkina į užpakalį, tuo pačiu masažuojant prostatą. Turėjau pažįstamą gėjų, daug man apie tai pasakojo, o dabar pati matau... teoriją įgyvendinau praktikoje... ir jeigu kažkas nori užmerkti akis į šį faktą, ir dar kankintis sąžinės graužimu nuo to, kad gauna šį malonumą – argi tai mano reikalas? Ne, mano – gauti malonumą dabar, o jis tegul pats aiškinasi savo reikaluose. Po trijų orgazmų jam pasidarė lengviau susilaikyti, todėl tiesiog paguldžiau jį ant nugaros, atsisėdau iš viršaus ir krutau ten ir atgal, galvodama apie savo... Ištiesiau koją, įkišau jam į burną – bučiuok, laižyk... niekada to nedarei? Daryk... čiulpia pirštus, laižo, kaip šuniukas. Patinka? Taigi... ir man labai patinka... nemokša, tik nebaik vėl, velnių profesorius... aš dar noriu pasėdėti ant tavo penio... ant tavo nuostabaus penio...

 

Vakare profesorius nepasirodė nei kavinėje, nei interneto-salone – tikriausiai sėdi savo kambaryje ir kankinasi... o nuo ko? Velnias žino – žmonės visada randa tinkamą priežastį kančioms, net nuobodu apie tai galvoti. Tai buvo įdomia patirtimi... visų pirmą, įdomu buvo įveikti savo stabdiklį – tiesiog paimti suaugusį vyrą, solidų, svarbų profesorių. Įdomu buvo jame pamatyti kvailą, nepatyrusį paukštelį. Įdomu buvo ir tai, kad jau negaliu nematyti daugumos negatyvių emocijų, kurias patiria žmogus, ir dar svarbu tai, kad tokie dalykai kaip „mokslas“, „profesorius“,jau nesudarinėja įspūdžių, ir po šiais pablizgais aš be vargo matau būtent žmogų – tokį, koks jis yra be lukštų, kurias spazmiškai ant savęs užmauna, bandydamas apsisaugoti... o nuo ko? O gal jis tiesiog išvažiavo... taip, tikriausiai išvažiavo, vakare iš Deli išvažiuoja autobusai ir traukiniai į visus Indijos galus. O aš likau čia dar vienai dienai. Autobusas į Daramsalą išvyksta kiekvieną dieną penktą vakare ir jeigu nori atsisėsti normalioje vietoje, reikia pirkti bilietą dieną prieš išvažiavimą. Šiandien nenupirkau bilieto, reiškia dar mažiausiai dvi dienas turėsiu čia praleisti. Sėdžiu vėl kavinėje, rašau dienoraštį.

 

„spalio**.

Bandymas įgyvendinti operatyvią NE kontrolę ir jų šalinimą.

Nuobodulys – 5 sekundės. Pašalinau? Numalšinau? Nesuprantama.... Tylus džiaugsmas? Nežinau... gal pabandyti sužadinti kažką tokio, ką labiausiai norėčiau dabar patirti?o

O ką aš noriu patirti būtent dabar? Kokį nušvitusį suvokimą? Jo.. o iš kur aš galiu tai žinoti, jeigu aš šiuo metu jaučiu nuobodulį ir negaliu jo pašalinti, atrodo, lyg ir numalšinau, o nušvitusio suvokimo nepatiriu, tai kaip aš tada galiu... uždaras ratas... užteks plepėti, darysiu tai, ką galiu. Jeigu nepavyksta sukelti savyje tylaus džiaugsmo, tiesiog prasukinėsiu kokios nors situacijos prisiminimą – pavyzdžiui, prisiminsiu Kamo rankas ir akis... arba Sarto rankas... arba Taigos putės kvapą... kaip visa tai toli... tarytum po mūsų susitikimo praėjo jau kelios savaitės.

Nuobodulys. Aha, štai kas dar svarbu – žymėsiu atsirandančios emocijos jėgą skalėje nuo 1 iki 10, o kadangi dar nemoku jų šalinti iki nušvitusio suvokimo atsiradimo, tai žymėsiu antru skaičiuku šios emocijos jėgą po bandymo ją pašalinti-numalšinti.

Nepasitenkinimas (Np) garsiu klyksmu iš gatvės - 3, 3 sekundės , 1.

Susierzinimas (Ss) tuo, kad prisiminiau, jog mane vos nepartrenkė motorikša – tiems indams jokio vargo nesudaro užvažiuoti ant tavęs, svarbiausia – nesusidurti su kita mašina – tai svarbu, o pervažiuoti žmogų, nieko baisaus... Vietoj susierzinimo šalinimo pradėjau galvoti apie indus ir šių galvojimų metu, palaikiau šią negatyvią emociją (NE), o nepašalinau jos... atrodė – šitie samprotavimai yra labai pateisinti ir nepasitenkinimas tai pat pateisintas... velnias...

Np tuo, kad užtirpo koja. Stiprumas 2 – 3 sekundės – stiprumas 1. Reikia trumpiau užrašinėti: 2-3-1.

Nerimas – o jeigu fizikas neišvažiavo, tuoj įeis, jam bus nesmagu ir man taip pat... o kokio velnio man bus nesmagu... bet juk reikia ne galvoti, o šalinti nerimą! Dešimt sekundžių samprotavimų ir visą šį laiką nerimas ir toliau gyvena manyje, vystosi, stiprėja.

Susierzinimas – kažkas pradėjo rūkyti, juk čia visur kaba lentelės „rūkyti draudžiama!“. Pašalinti jį... Bet kvapas toks šlykštus... šalinti... kalė, rūko...

Nesmagumas – nueiti ir pasakyti, kad nerūkytų. Negaliu pašalinti. Tik įsivaizduoju tai, iš karto nesmagumas sustiprėja, baisu tiesiog paimti ir... o va paimsiu ir padarysiu!

Kol ėjau, ruošiausi ištarti frazę, kad man nepatinka šis kvapas, čia negalima rūkyti – nerimas buvo 8. Pokalbio metu – pats savaime sumažėjo iki 5. Po to, kai pamačiau jo reakciją – atsiprašantį, draugišką – 0. Įdomu tai, kad nerimas yra stipresnis ne tada, kai kažką darai, o kol ruošiesi tai padaryti. Kai jau pradedi tai daryti, nerimas nusilpsta – pastebėdavau tai įvairiose situacijose. Kaip bebūtų, savo pastangomis aš nieko ir nepadariau.

Susirūpinimas, ką apie mane pagalvos žmonės, prie kurių priėjau su prašymu nerūkyti. O koks man reikalas... juk turiu ne galvoti, o šalinti! Ir užteks jau užrašinėti – dėl ko atsirado tas ar kitas šlamštas – koks skirtumas? Svarbu, kad tai įvyksta beveik nuolatos ir tai reikia tiesiog be jokių varstymų šalinti.“

 

Po pusvalandžio užsinorėjo pabėgioti, padaryti atsispaudimus, prasimankštinti (pašokinėti ant ko norsJ). NE ieškojimo ir šalinimo darbas – labai varginantis dalykas... Beje, aš juk netgi nesusidūriau rimtai su NE šalinimo problema – aišku tik tai, kad man niekas neišeina net atveju, kai jos yra neryškios, silpnos. Pasirodė, kad yra labai sunku būtent stebėti tai – ar šiuo metu aš patiriu NE, ar ne. Nuolatos turiu gražinti save prie stebėjimo proceso, nuolatos „užmiegu“, persijungiu į samprotavimus arba fantazavimą, ir tada jau bet kokiu skaičiuku žymiu, kad buvo daugybė smulkių NE. Netikėta kliūtis... Galvojau, kad svarbiausia - išmokti šalinti NE, o pasirodė, kad reikia dar mokėti jas atsekti, neįsitraukus į įprastą srautą. Kaip su tuo elgtis? Kaip elgtis... tikriausiai, taip ir elgtis – kartas po karto bandyti ir bandyti. Kas man sakė – atrodo Taiga, kad kai turėsiu šimtą tokių užrašų, tada ir pažiūrėsim... Gerai, kol kas turiu tik vieną užrašą, nors ir tas nieko vertas, jame daugiau žodžių, nei realių skaičių, kurie parodytų realias pastangas.

Moteris. Atsisėdo prie gretimo staliuko, paprašė, kad paduočiau druskinę. Padaviau, nusišypsojau, tarsi netyčia paliečiau jos ranką. Ji irgi nusišypsojo – šypsena, aišku, oficiali, bet šiai progai užteks.

- Per mažai druskos?

- Taip...

- Keista ši jų virtuvė – paprašiau pusiau išvirtų kiaušinių, half-boiled, kad trynis būtų skystas, o baltymas kietas, tai pirmą kartą atnešė išvirtą visiškai kietai, o kitą beveik neišvirtą, vargšas padavėjas vos neverkė, kai trečią kartą išvariau atnešti normalių kiaušinių, netgi vadovas atėjo ir jį išbarė...

Aha, suveikė... pokalbis sudomino moterį, net nesitikėjau, kad taip paprasta pritraukti žmonių dėmesį... Nuobodu jai, jai nuobodu kaip ir visiems kitiems, jai norisi dėmesio. Persėdau prie jos staliuko, susipažinome, aš tiesiog keliauju, o tu? Iš darbo? A... štai kaip... įdomu... jo... Jau beveik negalvodama galiu tarti frazes, kurios parodo susidomėjimą pašnekovu. Tai patogu – sakai visokius „hmm“, „niekos sau“, „kaip įdomu“, įterpi juos į bet kokią pokalbio vietą ir viskas OK. Jie ką – visi akli ar miega? Nejaugi nesimato iš mano akių, kad tai, ką jis sako, manęs visiškai nedomina? Dieve mano – jie visi be perstojo miega...

- Maja, jau 2020 metais bus madingi asmeninės (tu tik susimąstyk - asmeninės!) vėjo ir saulės elektrinės, pavojingo spinduliavimo detektoriai, automobiliai varomi vandeniliu, šaldytuvai, savarankiškai užsakantys maistą iš artimiausio prekybos centro – bet tai, žinoma, bus tik išsivysčiusiose valstybėse. Jūs iš kur, Maja? A, Rusija, kaip įdomu... na nežinau kaip Rusijoj, nežinau... aš atvažiavau į Indiją studijuoti trečio pasaulio šalių ekonomiką – mums tai padeda daryti prognozes, o prognozės – tai labai svarbu, tai leidžia apibrėžti strateginius...

(Anglė. Girdėjau, kad anglai visi labai šalti. Labai gali būti... žiūrėdama į ją, visiškai negaliu įsivaizduoti, kad ją glamonėju – atsiranda atstūmimas, nesinori netgi fantazuoti, tarsi tai, ką matau jos kūne, elgesy, visiškai nerezonuoja su mano seksualumu. Įdomu, ką tai reiškia – kad tiesiog ji ne mano skonio, ar iš tikrųjų yra šalta? O kaip tai patikrinti? Na, iš tikrųjų visai nesunku....)

- ... dideliuose miestuose automobilių kamščiai bus tik nemaloniu prisiminimu, nes dauguma žmonių dirbs namuose. Su savo vadybininkais darbininkai bendraus labai greitu Internetu ir miniatiūriniais mobiliais telefonais, kurie bus maitinami elektros energiją, kurią gamina smegenys...

(Žmonės atvažiuoja, pusryčiauja, pietauja, miega ir važiuoja toliau... Rytoj iš ryto aš vėl čia ateisiu ir beveik nieko iš čia esančių, jau nebus.)

- ... sanitariniai mazgai bus surišti su medicinos laboratorijomis, kurios atlikinės reguliarią gyvybės palaikymo produktų analizę ir teiks gyvenimo būdo pakeitimo ir sveiko maitinimosi rekomendacijas. Kompiuteriai galutinai išstums televizorius ir muzikinius centrus...

(Įdomu persijunginėti tarp dviejų šios moters suvokimo tipų – iš pradžių žiūriu į ją tarsi pro visus jos žodžius – matau ją nuogą, gležną, bejėgę, niekingą ir kvailą! Taip, būtent kvailą, nepaisant to, kad negaliu lygintis su ja strateginių perspektyvų 2020 metams apskaičiavimuose. O tarsi pasukus rankeną galiu matyti ją tokią, kokią ji pati save mato, kokią ją mato jos kolegos ir kiti žmonės – protinga, ambicinga, protinga, rimta. Ten – atgal. Ten – atgal... Nuo šio suvokimų interpretacijos žaidimo atsiranda ypatingas malonumas, netgi putė reaguoja! Nors ne, ne putė, kažkas giliau... gimda? Tikrai nesitikėjau, kad mano gimda gali dalyvauti tokiuose dalykuose, kaip interpretacijų pakeitimų būdai... o ką aš iš vis žinau apie save... aš iš vis tik pradedu save pažinti.)

- ... bet vis dėlto techninis progresas atneš tam tikrus nemalonius siurprizus, Majyte. Pavyzdžiui, prognozuojame žymų vyrų reprodukcinių funkcijų sumažėjimą, nes didelio chemikalų ir hormonų kiekio vartojimas sumažins spermos kokybę. Ryšium su tuo prognozuojama, kad daugelyje šeimų bus įvaikinti vaikai, pagimdyti išeivių iš „mažiau civilizuotų“ šalių ir tai yra dar viena mano komandiruotės užduotis – gauti kuo tikslesnį įsivaizdavimą apie genetinę medžiagą...

(O kas – geras būdas išsiaiškinti mano seksualiniame santykyje jai, tiksliau – jo nebuvime!)

- Štai kaip? Pablogės spermos kokybė?

- Taip, pablogės. (Aha, matau joje nesmagumą.)

- O kaip suprasti – bus kito skonio? Neskani?

Kito stalo pusėje - blogai paslėptas šokas, paslėptas žvilgsnis, drebančios rankos, viskas labai greitai, štai ji susiima, nenatūrali šypsena, tarytum suprato ir įvertino pokštą, bet man jau ir taip viskas aišku – ši moteris – frigidė, mano seksualumas manęs neapgavo. Gerai, laikas atsisveikinti, išmokau labai įdomaus triuko – valingai keisti požiūrio taškus. Tai pastanga... ir ši pastanga tarsi kompensuoja kažką, ko man truko bandymuose šalinti NE. Tirai... Juk tai tas pats – požiūrių pakeitimas, tipų reaguoti į situaciją pakeitimas – štai yra NE, o štai jos ir nėra, o juk jos galėjo ir nebūti, ir štai jos ir nėra. Yra NE – nėra NE. Mokslininkė, protinga moteris – frigidinė kvailutė. Ten – atgal. Labai įdomu!

 

<< Back

Forward >>