« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 37

Prabudimas be džiaugsmo. Nejaugi jau rytas? Rytas... Vėl atslinko kažkas, suglamžė, suspaudė, sutraiškė. Na ir kaip su tuo kovoti.... dabar užduodu šį klausimą ne kaip klausimą, o visiško beviltiškumo patvirtinimą. Net neįmanoma įsivaizduoti, kad yra kažkoks būdas pasipriešinti šiai klampiai bukumo, giluminio susierzinimo masei. O reikia.... Vakar, atlėkus į pievelę, pamačiau, kad nėra nieko iš „mūsiškių“. Visą valandą vaikščiojau šalia ir aplinkui, bet taip niekas ir nepasirodė. O kodėl Taiga neateina? Užsukau pas ją į viešbutį, bet priimamajam pasakė, kad ji ką tik išsirašė ir su taksi išvažiavo. „Jūs Maja? Ji prašė perduoti Jums raštelį“. Štai taip. Štai tau ir pasakojimai apie išgyvenimus... Paliko... ką reiškia „paliko“, argi aš neturiu kuo užsiimti? ... tiesiog be jokio žodžio... o kokie žodžiai tau reikalingi?... Mintys mirguliavo, užkabindavo ir vėl atleisdavo, rikiavosi viena su kita, nukreipdavo į nusivylimą arba išvydavo šalin. Raštely beveik nieko, tik adresas Daramsale, su nurodymu, jog šiuo adresu galėsiu atvažiuoti tik ateinančių metų rudenį.

Vakar visą antrą dienos pusę praleidau kaip sapne, įsiliejau į betikslių turistų srautą, kad tik daryčiau kažką apibrėžto rankomis, kojomis ir akimis ir plaukdama pasroviui, karštligiškai sudarinėjau planą artimesniam mėnesiui, arba tiesiog variau lauk visas mintis ir spoksojau į parodinį Budizmo pasaulį. Vakaras buvo labai šleikštus... putė savaime sušlapdavo, sukildavo tokios seksualinio susijaudinimo bangos, kad negalėjau susilaikyti, rankos pačios lindo į šortus, o paskui atvirkščiai – atsiradinėjo visiškas abejingumas, apatija... vakarieniauti ėjau net du kartus... kam?... prie interneto sėdėjau tris valandas, skaičiau naujienas... pašto net neatidarinėjau, visokios mintys lindo į galvą... gerai būtų, jeigu dabar pasirodytų Alešas su draugu – nutempčiau jį į tamsią gatvę ir... ir... o toliau nesifantazavo, kažkaip viskas iškankinta, tarsi žiojasi skylė ir aš ją noriu kuo nors užkišti, na ir kas, ir šiandieninė diena bus sugadinta? O kas tame keisto? Juk aš grįžau prie savęs, ten, iš kur ir atėjau į Bodhają, juk aš dabar vėl tampu ta, kuria ir buvau... ir kas – aš taip gyvenau?! Štai taip aš gyvenau. To negali būti... taip ir yra... štai taip ir gyvenau, juk aš visada jutau šią skylę – šį vakuumą, besižiojantį mano širdyje, prote, velnias žino kur dar – juk aš nuolatos gyvenu šiame vakuume, nuolatos bandau jį kuo nors užkimšti – įspūdžiais, naujienomis, laiškais, seksu, ir paskutiniu laiku atsirado nauja užkamša – tiesiojo kelio praktika, o kas pasikeitė... o nieko ir nepasikeitė... nieko nepasikeitė manyje... prisiklausiau istorijų, prisižiūrėjau sapnų, pačiulpiau berniukui kavinėje, prisišnekėjau, prisigalvojau apie įvairius dalykus, sutikau nuostabius žmones, daug ką supratau, juk tikrai supratau, bet nieko nepasikeitė... O ką tu manei – pateksi į apkabą, tave įvarys į šautuvo vamzdį, paspirs, tu susprogsi ir nuskrisi į prašvitimą? O tu, tik ir rūpinsies tuo, kad iš šios apkabos neiškristum... kažkas panašaus į universitetą... Nėra čia jokios apkabos, nėra nieko, kas tave priimtų, apvalytų, nėra kam laikyti egzaminus ir niekas neužduoda namų darbų... velnias... kokiais gi apsigimėliais mus visus išaugino, kokioje subinėje mes visi gyvename... iki šiol man net nebuvo atėję į galvą, kad aš PATI save turiu teisti pagal įstatymo žiaurumą, kurį vėl gi, turiu pati sau sukurti... Mane užplūdo gigantiška banga, aš užsirijau atsakingumu, kurį neišvengiamai turiu priimti... mes gyvename kaip žindukliai, mes sėdime narveliuose ir mums paduoda įvairius papus – pažįsk šį, dabar šį, šaunuolis, nereikia galvoti, reikia daryti, daryti, yra įvertinimų sistema, gavai puiku - šaunuolis! Kas sugalvojo tokius įvertinimus, kodėl būtent tokius, kodėl būtent taip, kodėl reikia siekti to, o ne ano? O kam apie tai galvoti? O KADA apie tai galvoti? Tu kaip dešrelė, tau nereikia abejoti, tau reikia atitikti standartus, nes tik tada tu gausi geresnę etiketę ir geresnį stiklainį, o kodėl ši etiketė ir stiklainis yra geresni?? O kam man tai? Namuose Maskvoje mano spintoje yra rūbų už kelis tūkstančius dolerių – striukytės, palaidinukės, batukai, sportbačiai, suknelės, o čia aš jau antrą mėnesį vaikštau su beveik nudėvėtais marškinėliais, šortais ir kelnėmis, na ir pora kelnaičių... putė net krūptelėjo, kai prisiminiau Taigos kelnaičių kvapą... kai buvau paaugle, svajojau, kad kur nors išvažiuosiu, tapsiu garsia aktore, grįšiu namo visureigiu ir su kailinukais – taip, matau save atvažiuojančia prabangiu visureigiu, apsivilkus puošniais kailinukais, visi jau susirinko, apžiūrinėja mane, pavydi, žavisi... net šlykštu pasidarė... o baisiausiai tai, kad visa tai sugrįžta, man to nereikia, bet tai manęs neklausia, tiesiog sugrįžta, ir štai aš jau skaitau pasaulio žinias, jau buvau ekskursijoje, ir sėdžiu dabar subinėje, su skyle sieloje, ir šią skylę reikia kažkuo užkimšti, nes su ja neįmanoma gyventi, ji žiojasi, ir į visas puses spjaudosi savo nuodingomis seilėmis, kaip gi aš anksčiau gyvenau... ne, na iš tikrųjų – kaip aš anksčiau gyvenau? Ką aš veikiau dieną po dienos? Juk visada buvo ką veikti, taip, visada turėjau ką nuveikti, kažkur nueiti ir buvo aišku, kur ėjau, visada buvo daugybe atsarginių variantų, net neužtekdavo laiko! Kaip aš galėjau kažką daryti, nežinodama kam tai darau? O aš žinojau kam. Todėl ir dariau. Kam pinigai? Kad nupirkčiau kailinukus. Kam kailinukai – kad jais apsivilkus vaikščiočiau. Kam vaikščioti jais apsivilkus? Kad visi žiūrėtų, kad visiems patiktų, kad visi žavėtųsi, kad galvotų, kad aš graži, protinga, uždirbau pinigus. O kam reikia, kad jie apie mane taip galvotų? – o kad,.... na kad.... kad.... Velnias.... KAM reikia, kad jie kažką apie mane galvotų? O kas jie? Na kas konkrečiai? Kas?? Nejaugi kaimynė? O koks skirtumas, ką jie apie mane galvoja? Gal mano vaikinas? Koks skirtumas, ar jis mane mato su kailinukais, ar be, jeigu jam atsistoja nepriklausomai nuo nieko, o nieko kito man iš jo ir nereikia... o jeigu man iš tikrųjų kažką iš kažko reikia, jeigu man kažkas reikalingas, tai yra nereikalingas, o svarbus, reikalingas kaip draugas, kaip būtybė, kaip artima būtybė... ir kas... ar artimai būtybei rūpės mano kailinukai?! Kokia gi tai būtų „būtybė“ – tai būtų tuščia vieta, o ne būtybė... tai dėl ko tada?? Apie tai negalvoji, tokios mintis nukertamos tarsi peiliuku, čia slepiasi tikras užkratas... vaikštai, dirbi, išleidi pinigus, perki, ieškai, randi, džiaugiesi, nuliūdi, ir atrodo visada viskas aišku – kam visa tai, klausi save – o štai jis, atsakymas – viskas aišku - o kask giliau – dar ir čia aišku, o dar giliau... bac! Neaišku! O kam taip giliai, nereikia taip, reikia kaip visi, o pas visus viskas parasta, reikia tiesiog įrengti užtvarą savo galvoje ir niekada toliau už jo nežiūrėti. Taip ir gyvename. Taip AŠ gyvenu. O kaip gi dabar įrengti šį užtvarą, jeigu tave jau griebė už snukio, pakėlė jį, iškišo į lauką, paspyrė į šoną, kad akys geriau atsimerktų... kur gi dabar pabėgti, aš dabar kaip gysluota aviena ant šakutės – nei čia, nei ten, ir grįžti atgal negaliu, ir į priekį negaliu eiti,ir likti vietoje negaliu, ką man daryti? Štai pavyzdžiui, tiesiog dabar, ką daryti? Nuleisti kojas nuo lovos? O kam... Na kam? Anksčiau net į galvą neateitų klausti tokius dalykus, visada turėjau tikslą, visada buvo šimtas mažų tikslų ir dešimt didelių, ir jų buvo tiek daug, jie visi buvo padažyti dažais, iškloti plytelėmis, išrikiuoti eilėje, sutarti, susinchronizuoti, supakuoti... argi aš nors kartą rimtai pagalvojau – KAM man visa tai, ką aš darau? Juk tam, kad taip galvočiau, reikia būti pačiam už viską atsakingu, ar aš buvau už viską atsakinga? Buvau atsakinga tik už metodus, už tikslo pasiekimo priemones, o kada buvau atsakinga už pačius tikslus? Kada buvau atsakinga už pačią esmę? Kada buvau atsisėdus, pagalvojus ir pasakius – „kol kas gyvensiu taip, sieksiu to, o paskui pažiūrėsim“? O kada iš vis buvau atsisėdus ir pabandžius pagalvoti? Niekada. Niekada net nebandžiau apibrėžti pati sau ne kažkokius tarpinius, svorio neturinčius tikslus, o pagrindinio, strateginio tikslo, juk priimta laikyti, kad klausimas apie gyvenimo prasme neturi prasmės, žinoma, taip patogiau – nėra prasmės apie tai galvoti, mažylė, eik geriau indus išplauk, o namų darbus atlikai?..., tai kam aš apie tai galvosiu, tuoj reikės vakarieniauti, o aš dar neviską padariau.... siaubingas juokas... visą gyvenimą bėgioti ir nieko nespėti, vyti kojomis ir bandyti kažką gauti geresnėje būklėje, o KAM VISA TAI? Šis svarbiausias klausimas niekada netgi neiškyla, jo netgi nėra klausimų sąraše! Na užteks seilių... taip... štai taip viskas siaubinga, štai taip visi gyvena, štai taip aš gyvenau, ir dabar įpročio jėga bando mane sugražinti į seną vagą, o juk jos aš jau neturiu, o nauja jokiu šonu ten netelpa, reiškia reikia pradėti gyvenimą iš naujo, be to ne iš naujo, o visiškai iš naujo. IŠ PRADŽIŲ turiu nustatyti – kam viskas, kur man reikia, ko aš noriu, o jau paskui ieškosiu priemones ir tarpinius tikslus, atkerdama negailestingai viską, kas nereikalinga, turėsiu nuplėšti visus makaronus nuo mano ausų ir smegenų... galbūt net kartu su oda... o gal ir su mėsa... o ar yra kitas pasirinkimas? Štai dabar sėdžiu ant lovos ir net kojos negaliu nuleisti, nes nežinau kam, tai ar yra pasirinkimas? Nėra pasirinkimo, turėsiu užduoti sau klausimą apie visko prasmę, nėra pasirinkimo, nebent atbukčiau ir grįžčiau atgal. Atbukti... įdomu... labai įdomu... atbukti reiškia... O „atbukti“ ką reiškia? Įdomu... O juk tas „atbukti ir grįžti“, kaip pasirodė, buvo mano draudimu, mano atsarginiu aerodromu. Esą jeigu kas – tiek to, vėl atbuksiu ir pasiduosiu įprastiems bukiems gyvenimo džiaugsmams... iš kur išvis atsirado šis „atbuksiu“. Iš kur žinoma, kad galima „atbukti“? Kaip tai? Kas yra „atbukti“, o kas „degraduoti“? Juk viena iš mano pabėgimo priežasčių buvo baime „degraduoti“, o kas tai yra? Tas pats, kas bėgti nuo „dievų“. Niekada nemačiau, kad kažkas degraduotų, juk pati neturiu patirties, kurią galėčiau pavadinti „degradacija“... tai kai tu esi protingas, o paskui tampi kvailesnis.... nežinau to, niekada nemačiau... mačiau daug įvairių idiotų, apie juos sakoma „va, degradavo“, bet iš kur žinoma, kad jis būtent degradavo? Kas ištyrė jį anksčiau, lygino su tuo, kas yra dabar, ir svarbiausia – kokia liniuote tai išmatuojama? Kas teisėjai? Kuo matuoja? Štai alkoholikas – pragėrė smegenis, anksčiau galėjo spręsti lygtis, o dabar tik renka butelius, anksčiau galėjo prabėgti dešimt kilometrų, dabar šimtą metrų vos prasivelka. Degradacija. O kokią reikšmę turi tai, kad jis moka spręsti lygtis ir bėgioti? Štai, pavyzdžiui, koks nors tibetietiškas senis vienuolis – juk jis šimtą metrų su vargu praeina ir nežino skaičių, na ir kas? Nusispjauti į tai, svarbiausia, kad jo akys yra gyvos, malonu žiūrėti į jo veidą, ir jam neatsiranda nei šešėlio pasišlykštėjimo, kuris atsiranda mūsų seniams, o pas tą alkoholiką – iš pradžių buvo gyvos akys, o dabar negyvos? Abejoju.... iš kur išvis gali atsirasti gyvos akys pas tą, kas negyveno, kas niekada nesusimastydavo apie tai, kam jis gyvena, kas baigė universitetą, dirba, avi blizgančius batus, nešioja diplomatą... o paskui žmona jį išduos, jis prasigers, nebus daugiau batų, vietoj diplomato tinklinis maišelis, o juk prasmė nepasikeis, kaip buvo bukagalvis, taip ir liko, niekur jis nedegradavo... man dabar išvis nesvarbu, ką turi žmogus – kokią informaciją, kokius batus, drabužius... svarbu kita – ar jo akys gyvos, ar ten audroja okeanas, ar sustingo skardinė nuo alaus. Ir jeigu pas kažką vietoj akių yra skardinė, tai kur gi jam dar degraduoti – niekur, jis jau lavonas, arba dar lavonas, o pas ką akys gyvos – kaip pas „tą“, tai jis ką, gali degraduoti ir tapti skardine?? Na nežinau... bet kokiu atveju aš nieko apie tai nežinau, todėl visus šiuos impotentiškus aerodromus „atbuksiu ir grįšiu“ galima išmesti į šiukšlyną. O kas gi bus? Kas bus jeigu aš taip ir gulėsiu ant lovos, gulėsiu, gulėsiu, gulėsiu... apie nieką negalvosiu, nieko neveiksiu, nes nuo kiekvienos minties, nuo kiekvieno noro atsiranda skausmas, klausimas „o kam?“ degina ir neleidžia nieko daryti, ir kas bus? O iš kur aš galiu žinoti? Gulėsiu ir kankinsiuos čia, kol tokiu būdu ir nesužinosiu – kas bus. Štai tada ir pažiūrėsim – kas bus!

Nuo šios minties netikėtai palengvėjo, beprasmiškumo skausmas truputį atleido, įdomu, kiek dabar laiko... O kam man tai žinoti?... tai kažką pakeis?... aštuoni, ar dešimt, ar pusdienis – ir kas... nieko, eilinis automatizmas... manęs nėra, yra tik vienas didelis mechanizmas, kuris gyvena vietoj manęs, o kur gi aš... turiu save atrasti, turiu rasti save... mintys vėl pradėjo painiotis, vaikščioti ratais, ir greitai aš vėl įslydau į sapną.

... Metro, tiršta žmonių minia... Žiūriu į jų veidus ir matau, kad jie atrodo, kaip nuskendėliai – užtinę, mėlyni, tikri lavonai, bet juda. Pasidarė labai nemalonu būti tarp jų, kūne pajutau stiprų peršėjimą, bet ką galiu padaryti, nežinau. Peršėjimas stiprėja, pradeda pykinti nuo lavonų smarvės, mane tiesiog išvarto, žiūriu jiems į akis.... kokios jų akys... supuvusios medūzos, o ne akys, šių nuskendėlių minia stovi, siūbuoja, pargriūva ant manęs... ir štai aš prisiminiau Sartą ir pradėjau jį šaukti, nuo kiekvieno klyksmo man darėsi lengviau, erdviau, supratau, jog tik šaukti neužtenka, jis negali manęs rasti tarp šių smirdančių lavonų, aš turiu kažkaip tarp jų išsiskirti, tapti pastebima Sartui, bet kaip? Atsirado mintis – reikia patirti tylų džiaugsmą! Tada jis tikrai mane ras, negalės suklysti. Aš ir toliau rėkiau, ir rėkimo momentu bandžiau sutelkti dėmesį į norą patirti tylų džiaugsmą. Netrukus aš pajutau, kad prie kūno limpa malonus švelnumas, lengvumas, lavonai netikėtai dingo, bet po kelių sekundžių aš vėl atsiradau tarp lavonų ir vėl pradėjau šaukti Sartą, ir šį kartą galutinai praėjo nemalonūs pojūčiai, ir tą akimirką supratau, kad miegu! Buvo labai baisu, labai neįprasta, aiškumas tarsi buvo pasiruošęs bet kokiu momentu dingti, reikėjo kažką sugalvoti, kad tik tai neįvyktų, bet ką? Dėl viso ko tyliai kartojau: „Sartai, padėk man išlaikyti sąmonę, Sartai, padėk man...“. Visiškai neįprastas aiškumo laipsnis! Pasirodė, savęs įsisąmoninimas sapne būna įvairus, labai įvairus! Taip, kaip įprastame gyvenime – juk ir prasigėręs alkoholikas gali pasakyti, kad jis irgi gyvena, galvoja, vaikšto – išoriškai beveik kaip aš pati, jis „būdrauja“, bet koks didelis skirtumas tarp šių įvairių būdravimų! Pasirodė, tas pats yra ir su savęs įsisąmoninimu sapne. Krištolinis aiškumas sroveno kiaurai manęs vėsiu srautu, aš miegu.... visa tai sapnas... kaip gerai, kad manęs neapima mechaniškos veiklos sūkurys, kad galima tiesiog pasėdėti ir įsijausti į šią būseną... pasėdėti? O kur aš? Net nepastebėjau, kad aplinkui jau seniai nėra metro ir lavoninių žmonių, bet kas tada aplinkui? Reikia padaryti kokią nors pastangą, kad pamatyčiau, regėjimas, atrodo, yra, bet kaip juo naudotis – neaišku... o kas jeigu... tiksliai! Noriu pašauti „tą žmogų“... o... štai velnias, kaip gi jį pašaukti, juk jis neturi vardo! „Noriu tave pašaukti, nežinau tavo vardo, nežinau, kaip tave pavadinti, bet noriu, kad būtent TU ateitum pas mane“, visą savo šaukimą įdėjau į žodį „tu“, nes geresnio neturėjau, prisimindama jo akys, jo elgesį, jo kalbėjimą. Srovenančios struktūros pradėjo įgyti kontūrus ir netikėtai atsiradau statomame pastate, ten buvo betoninės grindys, ir sienos, tyliai, žmonių nebuvo. Aš guliu ant grindų, bet tuo metu aiškiai suprantu, kad tai tik sapnas. Bandžiau atsikelti nuo grindų, kas buvo labai sunku, labai nepatogu. Pamačiau savo šešėlį ant sienos ir atsirado mintis – įdomu, koks mano šešėlis sapnuose, atsirado noras paeksperimentuoti, patyrinėti šį pasaulį. Šešėlis buvo lygiai toks pats, kaip ir gyvenime, buvau nuoga ir pamačiau savo figūros šešėlį. Prieš mane buvo siena, nusprendžiau paliesti ją, norėjau pažiūrėti ar pro ją praeis mano ranka, bet siena pasirodė tokia pat, kaip ir įprastame gyvenime – kieta ir šalta. Padarius kelis žingsnius, užfiksavau šlykščios pilkumos jausmo antplūdį ir kai tik užsinorėjau suprasti, kas tai per pilkuma, atsirado aiškumas, kad tai niekas kito, o susirūpinimas dėl kitų nuomonės. Gal jį pašalinti? Ir iš karto atsirado kita mintis – „nenoriu“... Atsirado noras kuo nors užsiimti, juk tai sapnas!, juk čia galimą daryti viską, ką tik panorėsiu, nusprendžiau užsiimti su kuo nors seksu, nors puikiai žinojau, kad tokiu būdu, seksualinių įspūdžių pagalba, noriu pabėgti nuo pilkumos, ir šiame nore nebuvo džiaugsmo. Mintis, jog galiu pati sau sukurti vaikiną, kokį norėsiu, įkvėpė. Kažkodėl sunkiai ėjosi, todėl pagalvojau, kad mano įsivaizdavimas apie kūno galimybes gali viskam sutrukdyti, reikia jį atmesti. Iš karto po šios minties pajutau lengvumą, džiaugsmingai nubėgau per ilgą salą ir pamačiau prie lango vaikiną. Jis nebuvo labai simpatiškas, bet vis tiek atsirado noras paflirtuoti. Ėjau toliau, tikėdamasi, kad jis eis man iš paskos, ir iš karto išgirdau jo žingsnius už nugaros. Šis flirto pilkoje būsenoje noras yra labai šlykštus ir įprastai sukelia tai, kad aš darau tai, ką nori vaikinas, o ne tai, ko noriu pati, atsiranda stiprus apsinuodijimas. Netgi nuo to, kad ėjau tikėdamasi, kad jis mane pasivys, atsirado kažkoks puvimo jausmas, todėl sustojau, kaip įkasta – aiškiai pamačiau, kad koridorius staigiai leidosi žemyn ir su kiekvienu žingsniu oras tirštėjo, darėsi tvanku, tamsėjo, sapnas darėsi vis labiau neaiškus, ir bukas. Noro pastangomis nuvijau atriedantį bukumą ir vėl pradėjau klykti, šaukdama „tą žmogų“, atrodė, jog viskas prarasta, kad savo impotentiška pozicija nešalinti pilkumos, o bėgti į nuvytusį flirtą, aš viską sugadinau, bet vis tiek nepasidaviau, sukaupiau visą nusivylimą ir nusprendžiau, kad šauksiu jį iki paskutiniųjų, kol jis neateis, arba kol sąmonė galutinai manęs neapleis... Keistas miestas... vasara... labai karšta, siaura gatvė, azijatinio tipo skurdžių žmonių, ryškių bet jau išblukusių spalvų drabužiais, minios. Karštas oras be vėjo tirpdina sapno realumą. Dar nė karto nebuvau tokiame karštyje, net čia, Indijoje, tik girdėjau apie tai ir dabar supratau, kad būtent tok karštis yra šiame mieste. Mano suvokimai pasikeitė – atsirado stulbinanti laisvė nuo susirūpinimų. Aš – keliautojas, kuris atsirado nepažįstamoje vietoje ir yra pasiruošęs viskam, kas tik gali su juo atsitikti. Kiekvienoje akimirkoje – gyvenimo pilnatvė, nepaisant to, kad niekas nevyksta. Vis nauji ir nauji atspalviai, bet tuo pačiu jie jau labai pažįstami! Nejaugi visada galima gyventi tokioje būsenoje? Taip, taip, taip! Kažkada aš buvau joje nuolatos. Ir ne tik vaikystėje, kaip dažniausiai būna, o tarytum aš buvau joje jau suaugusiame gyvenime. Tai buvo tarsi prisiminimas apie kitą gyvenimą. Tai buvo visada, visada, kaip aš galėjau apie tai miršti? Kaip galėjau gyventi tą savo gyvenimą, kai TAI buvo visai šalia?

Priėjau prie prekystalio, kur kažkuo buvo prekiaujama ir paklausiau pardavėją „kur JIS“? Žmonės aplinkui atkreipė į mane dėmesį, papurtė galvas, jų akyse atsirado pagarba, supratau, jog jie mane gerbia už tai, kad galiu šaukti būtent „JĮ“, o jie, pavyzdžiui, negali to padaryti... aiškiai jutau jo buvimą šalia... nesuprantu kaip, bet visiškai tiksliai žinojau, kad jis buvo čia! „Kur jis?“ – vėl paklausiau ir pardavėjai atsakė, kad jis čia buvo prieš porą dienų, dabar jo nėra, bet jie įsitikinę, jog jis būtinai su manimi susitiks, būtinai, taip ir bus, tikrai... jų vaizdai palaipsniui išplaukdavo, tirpo, viskas maišėsi, šiltas sūkurys pakėlė mane į priekį, pasidarė juokinga ir džiugu, aš juokiausi ir negalėjau sustoti, ir atrodė, kad kartu su šiuo juoku į mane patenka kažkas nuoširdaus, švytinčio, tai užpildo mane, ir išvaro lauk visus neaiškumus... taip aš prabudau su šypsena veide, o tuoj vėl prasidės kasdieninis gyvenimas, ir turėsiu pradėti kovą su šiuo kasdieniškumu, turėsiu sugebėti grįžti prie pačios savęs – švytinčios, saulėtos, skaidrios.

Antras prabudimas užtiko mane netikėtoje energetinėje būsenoje. Supratau, jog mano planuose nėra jokio aiškumo, bet tai nedarė manęs inertine, aš ramiai rengiausi ir supratau, jog eisiu papusryčiausiu į kavinę, paskui pagaliau patikrinsiu savo elektroninį paštą ir atsakysiu į laiškus, ir šie smulkūs planai neatstumdavo svarbiausios problemos į šalį, neįgrusdavo jos į sąmonės užkampius, kaip anksčiau. Kodėl jaučiausi taip šudinai, kai prabudau pirmą kartą, ir kodėl dabar esu tokioje žvalioje bei konstruktyvioje būsenoje? O juk aš žinau, kaip gauti atsakymą į šį klausimą! Rišikeše aš kažką išmokau...

Kavinėje užsakius saldų lassi ir daržovių omletą, įsidrėbiau kėdėje ir susikaupiau. Taigi – pirmas prabudimas. Supratau jog nesupratu, ką daryti. Antras prabudimas – tas pats. Vėl pirmas – nežinojau, kam rengtis, kam pusryčiauti, kam viso to reikia. Antras – tas pats. Kame tada skirtumas? Kodėl tokios skirtingos būsenos? „Aš noriu suprasti, noriu suprasti“ – kartojau sau. Netrukus supratau, kad nuolatinis klausimo kartojimas garsios minties pobūdžiu (tinkamas terminas!) dar labiau trukdo susikaupti, nes pradedi galvoti, kad klausimo tarimas ir yra noras suprasti, įvyksta sudėtingesnio pakeitimas į paprastesnį, o juk tai ne tas pats. Nustojau kartoti šį klausimą, bandžiau apčiuopti būtent pačią klausimo būseną, pajausti būtent norą suprasti, o ne tiesiog kartoti šią mintį apie norą. Norą, ne mintį. Savotiška psichinė ekvilibristika.... mus mokina važiuoti dviračiu, spręsti lygtis, bet nemokina elementaraus savo suvokimų valdymo, juk tai taip paprasta – negalvoti apie norą, o jausti norą! Labai paprasta, jeigu turi įprotį, o dabar jaučiausi kaip vaikas, kuris mokinasi vaikščioti.

Svarstymai, apie įpročio sutelkti dėmesį į noro nebuvimą, nukraipė mane nuo temos. Grįžtu atgal – prasuku pirmą prabudimą, prasuku antrą – kame skirtumas? Noriu suprasti... praėjo apie dvidešimt sekundžių... kas galėtų pagalvoti, kad tai taip sudėtinga – laikyti save toje pačioje vietoje vos tik dvidešimt-trisdešimt sekundžių... dar kartą. Mintys ir prisiminimai – kabliukas, prisiminimo apie praėjusią situaciją prasukimas – meškerės įmetimas, noras suprasti – masalas. Laukiu žuvį – laukiu prisiminimus. Dar kartą – pirmas, antras..., kodėl? Pirmas... neskubėk... pirmas... dabar antras... Yra!!

Pašokau kėdėje kaip įgelta, atsitrenkiau keliukais į stalą, vos neapverčiau jį, kažkas nuo jo nukrito ant žemės, sujudėjo skėtis nuo saulės, tikiuosi nieko nesudaužiau? Ne, viskas tvarkoj. Visiškai tas pats kaip ir žvejyboje. Atgal, atgal! Mėšlungiškai įsikabinau į stalo kraštą, įsispraudžiau į kėdę, sukandau dantis. Neleisti mintims ir susirūpinimams nukreipti mane į šalį. Tiesiog dabar aš visiškai apibrėžtai išgyvenau supratimą ir kas nuostabu, jis dar nebuvo apipavidalintas žodžiais! Neįtikėtina! Vos neuždusau nuo susijaudinimo, bet man užteko jėgų susiimti į rankas ir vėl susikaupti. Taip, tai, ką dabar patiriu – tai ir yra supratimas, kuris liečia būtent mano klausimą, dabar visiškai aiškiai žinau – kame šis skirtumas, nepaisant to, kad nėra nei vienos minties, išreiškiančios šį žinojimą. Nei minties, nei vaizdo. Jeigu ir norėčiau dabar kam nors papasakoti apie savo supratimą, negalėčiau. Net atsirado silpna baimė – o jeigu jis taip ir liks neišreikštas žodžiais ir dings? Padariau lengvą pastangą, tarsi pastūmiau akmenuką nuo kalno ir iš karto atsirado mintys, išreiškiančios šį supratimą. Reiškia ne mintys atveda prie supratimo, o atvirkščiai – iš pradžių gimsta supratimas, kuris automatiškai apsivelka mintimis ir tai įvyksta taip greitai, jog atrodo, kad viskas yra atvirkščiai. Būtent šia klaida ir yra pagrįstas kvailas ir bejėgis įprotis „galvoti“ perrinkinėjant mintis! Minčių perrinkinėjimu galima samprotauti, daryti išvadas, prielaidas, bet galvoti - ne! Naują supratimą minčių perrinkinėjimu sužadinti negalima. Supratimas – tai visiškai atskiras suvokimas, kuris nuo samprotavimų skiriasi kaip... net nežinai kaip, nesvarbu. Svarbu tai, kad padariau du atradimus. Supratimas gimsta nuo noro suprasti, beje, šis noras turi būti stiprus, ryškus, koncentruotas, o kad jis būtų toks, jis turi būti tikrai man svarbiu, labai svarbiu, iškankintu. Todėl ir neįmanoma nieko priversti su pagaliu kažką suprasti – taip galima tik mechaniškai priversti priimi jau paruoštą išvadą. Štai kodėl priverstinio vaikų auklėjimo sistema nepadaro iš jų protingų žmonių, o daro tik mechanizmus, išmokintus konspektuoti, kompiliuoti, o tai toli gražu ne tikra kūryba, kuria yra tikras mąstymas!

Dabar noriu grįžti prie pirmo, užfiksuoti, užrašyti. „Pažiūrėsim, kas bus“ – štai raktinė frazė, kurią pasakiau prieš užmigus antrą kartą. Atsakymo raktas yra būtent tai, ką aš patyriau, sakydama šią frazę. Vienas reikalas – kankintis, vargti, nežinoti, ką daryti ir taip toliau, kitas reikalas – TYRINĖTI tuos pačius savo vargus, kančias, abejones ir nežinojimus. Pirmu atveju aš esu tiesiog besikankinanti būtybė ir nėra jokios išeities – galima tik kankintis iš naujo, vargti iš naujo, nukristi ir užsimiršti, prisigerti, baigti ir tikėtis, kad suveiks koks nors apsauginis vožtuvas, ir tave vėl išmes į pakenčiamą būseną. Kitu atveju atsiranda kažkas, iš pradžių stovintis kitoje kančių pusėje, atsiranda kenčiančios būtybės tyrinėtojas ir ši tyrinėtojo pozicija akimirksniu sukelia netikėtą rezultatą – iš karto atsiranda pasikeitimai, įvyksta stebėjimai, atradimai, aš galiu juos analizuoti, lyginti, suprasti, dingsta totalus beviltiškumas, užsiciklinimas, gyvenimas atsiveria netgi sapne, sugebu kelti klausimus, o tai reiškia, kad galiu patirti norą suprasti, ir šis noras gaudo supratimą, o supratimas sukelia pasikeitimus... viskas visiškai kitaip, jeigu auka pavirsta medžiotoju, kuris seka tave patį – auką.

 

<< Back

Forward >>