« Maja »

Tomas 1: « Fors-minoras »

Skyrius 36

„spalio**.

Kiekviename iš mūsų gyvena neišreiškiamas klausimas, kuris persmelkia suvokimus, kartais pratrūksta žodžiais. Ir atsakymai, kurie ateina kaip aiškumo suliepsnojimai, nepaprastų jausmų prošvaistės, tik dar labiau paaštrina juos, apsuka kitu šonu.

Man labai artima „nežinojimo“ pozicija, kurią parodė Kamas. Lieka tik išmokti bėgti iš įprastinių minčių vėžių. Tai pavyzdžiui, kas yra erdvė, laikas? Gyvenu taip, tarsi kažką apie tai žinau, bet juk tai melas, kurio tikslas nuraminti, o iš tikrųjų numarinti! Erdvė... natūralu uždavinėti klausimus apie erdvę iš regėjimo, pasaulio stebėjimo būsenos. Kaip teka upė, pučia vėjas, krenta lapas, prasiskečia kojos...; kaip įvyksta judesys, kas tai yra ir kur jis įvyksta, ką reiškia išorė, vidus, arti, toli, lėtai, greitai... Tu jauti, kad visi sąmoningi atsakymai – melas, o kitų neturi, taigi viskas, kas lieka – tiesiog sąžiningai prisipažinti, kad tu nieko apie tai nežinai, ir stebėti viską, kas vyksta. O pradeda vykti nuostabūs dalykai.

Štai mano draugija, aš praleidžiu čia kelias savo gyvenimo valandas ir pripratau nevalingai atmetinėti viską, kas „viduj“ – tai, kas už sienų, bet kodėl? Kas man trukdo tiesiog dabar suvokti tai, kas „uždaryta“ už sienos? Tai uždaryta akims, bet juk aš nesuvokiu tiktai akimis? Kuo aš jaučiu švelnumą, norus, kitus, visiškai neišreškiamus norus? Kodėl siena yra kliūtimi? Tiktai todėl, kad aš taip pripratau galvoti ir uždarydama duris, uždarau savyje visą save. Anksčiau tai netgi padėdavo, buvo kaip slėptuvė nuo visko, kas trukdo, sukelia kančias, bet kokia tokio pasislėpimo kaina? Nesu pasiruošusi mokėti tokios kainos, ypač dabar, kai pasiruošiau sutikti juos veidas į veidą ir išsiaiškinti juose – galbūt, vėl paleisiu nenatūralaus pasaulio apmirimo mechanizmą. Kai taip galvoju, atsiradinėja nuostabios skaidrumo būsenos sujudėjimai – sekundės dalelėms, bet to pakanka, kad pajausčiau. Dingsta uždaros erdvės, žmonių aplinkui buvimo pojūtis, bet už tai galima aiškiai šalia pajausti buvimą kažko, kas yra labai toli. Regimasis vaizdas suskyla, viskas susimaišo... daiktų kontūrai susilieja, jie patys darosi arba pusiau skaidrūs, arba keičia kontūrus, arba kečia savo vietą erdvėje, gali išvis dingti iš regėjimo lauko; su garsais panaši istorija... suvokimai darosi integraliniais, viskas suvokiama kaip visuma. Šiomis sekundės akimirkomis, aš išvis negaliu pasakyti, kur randuosi – viduje ar išorėje, nėra jokio vidaus ir išorės. Viskas, kas lieka – erdvės, tekančios pro mane nepriklausomai nuo to, kur randuosi ir ką darau, pojūtis. Lokalus savęs suvokimas taip pat dingsta, tarytum aš ištirpstu erdvėje... aš darau kažkokius judesius, ar jie daromi manyje...?

Kai vaikščioju, tokiomis akimirkomis įsijungia panoraminis regėjimas, į nieką nežiūriu tiesiai... negaliu pasakyti, kad išvis į kažką žiūriu... žmonės, mašinos... žvilgsnis tarytum išsilaksto, už nieko neužsikabina. Pasaulis srovena kiurai pro mane, ypač medžiai – tai toks neapsakomas jausmas, aš tarytum praleidžiu medį pro save, tarytum pergyvenu kartu su juo kažkokią akimirką.

Kūno suvokimas išvis pasikeičia; jaučiu, jog visi įprastiniai kūno judesiai... tai tik fasadas, o iš tikrųjų aš judu visiškai kitaip... bet kaip kitaip – kol kas negaliu suprasti.

Stebiu dangų aplinkui ir netikėtai suprantu, kad jis jau viduje, aš užpildyta dangaus ir plaukiu, ir judu kartu su juo. Arba parke, žiūriu kaip krenta lapas, kitas, visa erdvė užpildyta šio judesio, ir pradedu kristi kartu su kiekvienu lapu, čia, vienu laiku čia ir ten... jaučiu lokalumo praradimą, išsisklaidymą erdvėje. Turiu natūralų regėjimo polinkį ir netgi anksčiau galėjau stumti valandas tiesiog sėdėdama balkone ir žiūrėdama, kaip keičiasi saulėlydžio dangus, arba užeina audra, ir visada kažkas manyje įvykdavo, bet iki susitikimo su praktikuojančiais, iki SUPRATIMO, kurį jie man suteikė, nebuvo nei aiškumo, kodėl šis užsiėmimas man buvo toks patrauklus, nei krypties, kuria reikia judėti toliau, žinojimo. Dabar takelis, kuris jau apčiuopiamas net tamsumoje, klojasi prieš kojomis tikru keliu, kuriuo galiu judėti atsimerkus, ir eidama juo, sutinku nuostabius žmones ir išgyvenimus.“

 

Bildesys į duris privertė padėti dienoraštį į šalį. Kaipgi nekenčiu, kai viešbučio tarnautojai ateina į kambarius!

- Kas?

- Atidaryk, kalytė!

Taiga! Atidariau duris ir ji įslydo vidun. O juk aš visiškai nuogaJ... Ir kaip gi norisi su ja pažaisti!

Parodžiau jai į lovą, pastūmiau, greitai nurengiau ir štai mes jau abi nuogos voliojamės, apžiūrinėjau viena kitą. Ištiesiu ranką norėdama paglostyti jos krūtinę, bet Taiga netikėtai staigiu judesiu pagavo mane už riešo.

- Dabar jau turi atvirkštinį mechanizmą, ane? Jeigu dvi nuogos, aistringos merginos voliojasi kartu lovoje reiškia.. reiškia kas? Teisiiingai – reiškia reikia liestis ir užsiėminėti seksu. „Reikia“. „Reiškia“. – Taiga suspaudė lūpytes, pritraukė mane arčiau prie savęs, vis dar nepaleisdama mano riešo ir beveik įkniaubus savo nosimi į mano, mąsliai sakė – „reikia“ tai tavo seksualumo karsto dugnas, o „reiškia“ – dangtis. Sekse tu esi viščiukas, todėl kiekvieną kartą, supranti?- kiekvieną kartą, kai nori kažką padaryti, užsiimti seksu, klaus savęs – „ar aš tai noriu daryti dabar“. Ar esi įsitikinusi, pavyzdžiui, kad dabar norėjai būtent paglostyti mano krūtinę? O ne pabučiuoti mano kojas? O gal atsisėsti ant manęs? O gal apkabinti ir švelniai paglostyti galvą? O gal tu manai, kad nėra jokio skirtumo – ką, po ko darysi? Esą vis tiek aš pamaigysiu jai krūtis - reiškia galiu tai padaryti jau dabar, ar ne taipJ? Tavo protas turi tokį požiūrį, bet tavo seksualumas galvoja kitaip. Štai aš, pavyzdžiui, dabar žinai ko noriu... dabar aš noriu štai ką, - Taiga paleido mane, atsisėdo ant kelių ir pirštų galiukais pradėjo švelniai glostyti mano plaštakos vidinę pusę.

- Štai taip... – jos pirštukai, glamonėjo duobutės tarp mano pirštų, vos liesdami jas, jie judėjo ranka viršun, žemyn, lietė pagalvėles ir vėl grįždavo atgal. Aš neatplėšiau žvilgsnio nuo jos akių ir netikėtai atsirado saldus, tamprus pojūtis pilvo apačioje, kažkur pačioje gilumoje. Atpažinau šį pojūtį, tai buvo pojūtis, kurį patyriau Rišikeše. Bet dabar, nuo šio saldaus gumulėlio, siūlai nusitęsė į viršų, apipynė mano krūtinę, pateko į gerklę, karšta srovelė įtekėjo į mano rankas ir susijungė su riešu, kurį glamonėjo Taiga. Putės ir klitorio sritys liko nepaliestos, bet viršutinė kūno dalis.... čia vyko kažkas neįprasto.

- Seksas – tai grandiozinis pasaulis, bet atsiveria jis tik tiems, kas leidžia savo seksualumui gyventi, kvėpuoti, vystytis. Jeigu nepašalinsi negatyvių emocijų - to nebus, nebus išvis nieko. To taip pat nebus, jeigu nepašalinsi visų koncepcijų, kurios tau sako „reikia“, „negalima“, o tam reikia patenkinti savo seksualumo norus, padėti jam. – Po šių žodžių Taiga netikėtai stipriai, valdingai, beveik šiurkščiai įkišo mano pirštą tiesiai tarp mano didžiojo piršto ir smiliaus, ir aš krūptelėjau visu kūnu – buvo toks pojūtis, tarsi į mane ką tik įėjo karštas penis, bet vėlgi, visą tai aš jutau krūtinėje, rankose, gerklėje, ir dar turėjau tokį pojūtį, tarytum mėgavimasis perteka iš mano akių į ją, ir atvirkščiai... bet kokiu atveju tai, kad mes žiūrėjome viena kitai į akis, jaudino mane dabar labiau, nei bet kas kito, man netgi nesinorėjo, kad visa tai pertektų į apačia, iki putės – tikriausiai todėl, kad tada tai būtų labai pažįstamu, įprastu.

- Kaip jam padėti, Taiga?

Ji pasilenkė, jos lūpos beveik susilietė su mano.

- Pasakyk tai dar kartą.

- Kaip jam... – Taiga dar truputį priartėjo ir mano lūpos, uždavinėdamos klausimą, suvirpėjo bei švelniai lietė jos lūpas.

- Kaip... jam... padėti... Taiga...

Dabar kalbėjo ji ir mūsų lūpos tęsė šį žaidimą.

- Galima padėti savo seksualumui prabusti, galima palankiai jį sutikti. Tu mėgsti masturbuotis?

- Taip...

- Tu man parodysi... vėliau... kaip tu save glamonėji?

- Taip...

- Tu nori man tai parodyti?

- Taip...

- Nori.... begėdiškai... prasižergti... ir kad aš žiūrėčiau....

- Taip...

Saldžiai kutenantis pojūtis ant lūpų pasidarė beveik nepakenčiamas ir šiais momentais ji su jėga perbraukė liežuviu per mano lūpas, vieną žandą, kitą, akis, nosį, dar, dar!! Kaip aš nebaigiau... nežinau, stipraus susijaudinimo banga staigiai trenkė nuo viršaus į apačią, sugriebė klubus, uždegė juos. Pargriuvus ant šono, kvėpavau taip, tarsi mane dvi valandas pašėlusiai dulkino trys stiprūs patinai.

- Aš noriu būti tokia, kaip tu, Taiga, noriu turėti irgi gyvą kūną.

- Eime. – Taiga atsistojo, apsirengė, atsisėdo kėdėje ir kol aš bandžiau atsigauti, ir apsirengti, sakė:

- Metai po metų, diena po dienos, tūkstančiai, dešimt tūkstančių kartų tu žudei savo seksualumą, draudei jam viską iš eilės, vertei įsispausti į beviltiškai siauras leistinų dalykų ribas. Dabar jam reikalinga pagalba. Kai glamonėji savo putę, prieik prie orgazmo viršūnės ir pasilik ten kuo ilgiau – pusę valandos, valandą – kiek tik norėsi. Ir tuo metu leisk sau fantazuoti, gaudyk labiausiai nereikšmingas, miglotas fantazijas. Būtinai užrašinėk jas ir bandyk viską iš naujo. Padaryk fantazijų, kurios ateina tau į galvą masturbacijos metu, sąrašą, o paskui analizuok jas. Beveik iš karto pastebėsi, jog tarp fantazijų yra „neleistinos“ – tokios, kurias būdama paprastoje būsenoje, laikai nepadoriomis. Čia reikės sustoti ir išaiškinti savo bukiems smegenims, kad jeigu tave kažkas jaudina – tai ir yra padoriu, tai ir yra seksualiu.Ir kitą kartą grįžk prie šios fantazijos, ir būdama prie orgazmo viršūnės, vystyk ją. Tokiu būdu galima pramušti koncepcinių draudimų sieną ir, žinoma, tiesiausias kelias toliau – stengtis realizuoti tai, ką prifantazavai. O kas tai? – Taiga paėmė mano dienoraštį ir atvėrė jį.

Pirma reakcija buvo čiupti dienoraštį, uždaryti, paslėpti.

- Tu turi paslaptis??

- Iš tikrųjų... ne, tai tiesiog automatizmas. Gali skaityti.

Taiga vėl atsisėdo ir apie penkias minutes studijavo mano dienoraštį, kartais vartė be jokio susidomėjimo, kartais dėmesingai įsiskaitydavo.

- Įdomu?

- Greičiau taip, negu ne... bet tai poeto, filosofo dienoraštis, tikrai ne praktikuojančio. Tai nenaudingas dienoraštis, jis tik padeda tau dvigubinti savo asmenybę, įsivaizduoti kažkokį skaitytoją, kažkokį bendrą išgyventoją, o tai tiesus pabėgimo, pralaimėjimo, spaudžiančių negatyvių emocijų kultivavimo, tokių kaip, pavyzdžiui, savęs gailėjimas, kelias.

- Koks turi būti dienoraštis, padedantis praktikoje?

- Teisingiau būtų užduoti tokį klausimą: kokia turi būti mano praktika, kurios dėka gaučiau naudingą dienoraštįJ Tu galvoji, kaip poetas, pavyzdžiui: „pradėjau jausti daug mažiau nepasitenkinimo, situacijose, kai....“ – tai poezija, tai nenaudinga. Dar daugiau – tai savęs iškabinimas ant garbės lentos, kas yra pragaištinga. Bet koks praktikuojantis, pamatęs tokį užrašą, pirmiausiai paklaus – ką reiškia „daug mažiau“? Kiek mažiau?

- O kaip tai išmatuoti?

- Kokia tu kvaila... – linguodama galva, Taiga suspaudė lūpas. – Juk tai taip paprasta... – Ji paėmė tušinuką ir pradėjo kažką brūkštelėti mano dienoraštyje. – Paimi kokią nors situaciją, kurioje atsiranda konkrečios negatyvios emocijos... na pavyzdžiui, tu juk nemėgsti kvailių? Tai va, išeik į lauką, atsisėsk ir žiūrėk šalia praeinantiems indams į veidą – gausi neramų negatyvaus santykio srautą. Paimi sutartą laiko tarpą – sakykime pusę valandos ir per šią pusę valandos, ne tik šalini visus negatyvaus požiūrio suliepsnojimus, bet ir žymi atitinkantį ženkliuką sąsiuvinyje. Svarbūs parametrai a) kiek sekundžių reikėjo, kad tai padarytum b) ar pašalinus negatyvų požiūrį, pavyko sužadinti kokį nors nušvitusį suvokimą – pavyzdžiui, švelnumą arba simpatiją, arba erotinį potraukį bet kam, arba nors džiaugsmą, kad pašalinai neigiamą emociją. Paskui užrašyk išvadas. Tai atrodo maždaug taip:

Juodraštinis variantas::

3 –

5 +

2 –

ir taip toliau. Skaičius – tai negatyvaus požiūrio gyvenimo trukmės sekundėmis skaičius, plius arba minus – pavyko ar nepavyko sukurti nušvitusį suvokimą.

Švarraščio išvada:

Per 30 minučių atsirado 90 NP. 20 iš jų pašalinta per 1 sekundę, 30 per 2 ir taip toliau. Nušvitusį suvokimą pavyko sukurti po10 pašalinimų.

- Štai ir viskas! Kai turėsi dešimt, dvidešimt ar trisdešimt tokių užrašų, galėsi su visišku aiškumu pasakyti: „NP pašalinimo kokybė šioje situacijoje išaugo taip ir taip“ ir bus visiškai aišku, ar tau kažkas išeina, ar ne.

- Pašalinimo ko?

- NP – neigiamas požiūris. Turi priprasti prie abreviatūrų, mes labai aktyviai jas vartojame, nes taip patogiau – „neigiamas požiūris“ – NP, „negatyvi emocija“ – NE, „negatyvus fonas“ – NF, „negatyvi energetinė būsena“ - NEB. Dažniausiai, sakydami NE, mes suprantame tai kaip visas keturias suvokimų rūšis, - na, suprasi iš konteksto. Tokie užrašai padės tau išvengti saviapgaulės, kai metų metais ramini save, jog gyvenimas tampa vis geresnis... o iš tikrųjų niekas nesikeičia. Patikrink mano žodžius – yra DIDŽIULIS skirtumas – daryti tokius apprašymus ar ne. Nekramtysiu iki smulkmenų, pati viską patikrinsi, jeigu esi kažko verta... – Taiga metė mano dienoraštį ir atsikėlė.

- O ką reiškia „sukurti“ suvokimą? Aš nemoku... tiesą sakant aš ir šalinti jų nemoku, reikėtų iš pradžių... – vėl pasijutau nepatyrusiu vaiku palyginus su ja.

- Maja, kad išmoktum juos šalinti, reikia tiesiog paimti ir pradėti juos šalinti iki pamėlynavimo, o kad išmoktum juos kurti – reikia daryti tą patį. Kito kelio nėra. Tik taip tu galėsi apčiuopti šią pastangą, tik taip.

- Neturiu supratimo, kas yra „neigiamas fonas“, „negatyvi energetinė būsena“. Ką tu vadini šiais terminais?

- Tegul Sartas apie tai papasakoja.

- Bet kodėl būtent Sartas? Ir Kamas mane siuntė pas Sartą ir dabar tu, juk kiek aš suprantu, kiekvienas iš jūsų žino viską, ką man pasakytų Sartas, tai kame problema? Ar tu tiesiog tingi?

Taiga su gailesčiu pažiūrėjo į mane, matyt svarstydama – atsakyti ar ne.

- Kvailė tu Maja. Bet tame nėra nieko keisto – visi mes kvailiai, kol nepradedame šalinti savo kvailumą. Keista tai, kad iš vienos pusės tu elgiesi lyg ir adekvačiai – matau, kad tavyje yra gyvas interesas tam, ką tau pasakoju, man patinka su tavimi šnekėti, patinka žaisti erotinius žaidimus, o iš kitos pusės tu kratais esi tikras bukagalvis, nes ne tik reiški savo bukumą, o dar ir suabejojus juo, pradėti analizuoti. Tu kaip moneta, Maja, žiūrėk, tik nenukrisk bukumo puse viršuje.

Iš tikrųjų uždaviau klausimą visiškai mechaniškai ir net pasigailėjau dėl to, bet nepertraukinėjau jos, ir klausiau – tegul dar vieną kartą pasako, kokia buka esu, gal galų gale pradėsiu galvoti, prieš klausdama...

- Gerai, tai kodėl būtent Sartas turi man apie tai papasakoti? Jis žino daugiau? Iš kitos pusės.... Juk tai tikriausiai yra pagrindai, čia negali būti jokio „daugiau“.

- Ten yra „daugiau“ , bet tai ne papildomoje informacijoje, o tame, ką – KĄ išgyvena žmogus, kuris pasakoja. Tu tikriausiai manai, jog neturi reikšmės, kas būtent tau kažką papasakos?

- Na ne, aš suprantu, kad...

- Nieko tu nesupranti. Eime ant pievelės, pakeliui baigsim šį pokalbį.

Gatvė apipylė smaugiančiu karščiu – tarytum ant galvos išsipylė skystas asfaltas. Tikriausiai niekada prie to neprirasiu, kaip gi žmonės čia gyvena.

- Jeigu tau pasakoja apie orą, tai iš tikrųjų nėra reikšmės – kas būtent tai pasakoja, nes tau reikalinga tik informacija ir nieko daugiau. Mūsų atveju, tai yra atveju su negatyviomis emocijomis ir išgyvenimais, viskas ne taip. Ar prisimeni, kada pirmą kartą patyrei kokią nors negatyvią emociją?

- Aišku neJ

- Ką reiškia „aišku“, miss visažinė? Vėl demonstruoji savo bukumą?

(Velnias... atrodo, taip paprasta – galvoti prieš sakant...)

- Štai aš, pavyzdžiui, aiškiai prisimenu, kaip pirmą kartą patyriau susierzinimą. Aš buvau dar labai maža – ką tik pradėjau sėdėti specialioje vaikiškoje kėdutėje prie stalo su visai kitais. Ir štai aš sėdžiu, iš kairės tėvas, iš dešinės motina, valgome sriubą, ir mama, stebėdama mane, ir įsijautusi į tai, pradeda čiaukšnoti. Tėvo veidas iš karto pasikeitė, – susierzino, pradėjo šiurkščiai su motina kalbėti, aš žiūrėjau į jį džiugi, sužavėta nauju vaizdu, o paskui netikėtai pradedu ... jausti, pradedu jausti tą patį, ką tėvas jaučia motinai. Ir kuo ilgiau aš žiūriu į jo veidą, įsiklausau į jo balsą, tuo aiškiau aš tai jaučiu – aštrus, dygus, nuodingas jausmas. Kai prisiminiau tai, labai aiškiai supratau – mes PERĖMINĖJAME suvokimus. Kaip mes tai darome nežinau, bet mes tai darome. Kiekvienas žmogus turi šį gebėjimą ir, tikriausia, ne tik žmogus. Daug stebėjau gyvūnus, daug metų gyvenau su šunimis, katinais, dresavau juos po truputį, tyrinėjau ir esu įsitikinusi, kad jie irgi perėminėja suvokimus. Pažiūrėk į bet kokį šeimininką, vaikščiojantį su savo šunimi – kokie jie panašus vienas į kitą. Tas pats elgesys, įpročiai, netgi veidų išraiškos! Gal ir pasirodys idiotizmu tai, kad gyvūnas gali būti nušvitusiu, bet aš tuo tikiu – o kas? Jeigu koks nors gyvūnas perėminės Išgyvenimus nuo žmogaus – šių Išgyvenimų nešiotojo? Kai mes visai maži patenkame į šį pasaulį, mes pradedame mokytis, o mokytis – tai ir yra perėminėti suvokimus. Iš pradžių mes perėminėjame viską iš eilės, o paskui pradedame bandyti rinktis. Tai va... kai Sartas pasakos tau apie neigiamas emocijas, apie laisvę nuo jų, apie tai, kas yra Išgyvenimas – jis juk ne šiaip sau apie orą pasakos, jis IŠGYVENS tai, apie ką tau pasakos. Kai jis tau pasakos apie tai, kas yra negatyvių emocijų šalinimo „pastanga“, tuo momentu jis išgyvens šią pastangą. Kai jis tau aiškins, kas yra Išgyvenimas, kokie būna Išgyvenimai, kaip jie ateina NE šalinimo dėka – jis viską tai jaus tuo momentu. O tu, jeigu nebusi kvailė, dėmesingai jį klausysi, žiūrėsi jam į veidą, įsiklausysi į balsą, pajausi jam simpatiją, pajausi norą išmokti viską, ką jis sako ir visa tai sudarys palankias sąlygas tam, kad tu perimtum šiuos suvokimus, o ne tik klausytum apie juos. Skirtumas – didžiulis, nes Sartas jaučia norą pats tau viską papasakoti, tau labai pasisekė, naudokis savo šansu, kvailutė....

Sakydama šiuos žodžius Taiga truputį užgeso, tarsi nuliūdo, ir toliau mes ėjome tylėdamos. Dabar supratau, kodėl praktikuojantys labai dėmesingai klausėsi Sarto, kuris pasakojo apie nuvalkiotas jiems tiesas, - jie dalyvavo tame, ką Sartas išgyvendavo tuo momentu, jie nuteikdavo savo pastangas, savo išgyvenimus į etaloną, kamertoną, kuriais jiems buvo Sartas. Ir kai jis man pasakos apie NE aš irgi galėsiu perimti jo suvokimus! Kad tiktai nesugadinčiau šio šanso, nesugadinčiau visko savo eiline kvailyste! ...O juk už tai, kad aš, tokia buka, esu čia, jie turėtų būti man dėkingi! Juk jeigu manęs nebūtų, Sartas galėtų ir neužsinorėti kalbėti šia tema, reiškia nebūtų situacijos, kurioje kiti galėtų padaryti savo nusiderinimą. Ši mintis suteikė man pasitikėjimą savimi, su kuriuo ir nulėkiau prieš Taigą į susitikimo vietą.

 

<< Back

Forward >>