« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 21

- Tai netiesa. – Mengesas paglostė didžiulio, pusantro metro skersmens, vėžlio galvą. Jo išsišovusios, išraiškingos akys su smalsumu žiūrėjo į negiliame vandenyje gulinčius žmones. Tora irgi ištiesė ranką ir paglostė jos „odines“ pažastis – toks keistas, prieštaringas jausmas nuo prisilietimo, tarsi glostytum minkštą akmenį. Vėžlys lėtai apsisuko, didžiule atbuline letena stumtelėjo Torą į šoną ir partraukė gilumon.

- Kas būtent netiesa?

- Tikriausiai, kad istorija su tigru ir delfinais visus užklupo netikėtai. Galbūt jus ji ir nustebino, bet ne mus. Ne tuos, kas profesionaliai užsiėminėja gyvūnų tyrimais.

- Reiškia, kontaktas su gyvūnais buvo laukiamas? Bet juk tada galima būtų ir savarankiškai bandyti užmegzti kažkokį ryšį.

- Ne grynai buvo laukiamas, bet nebuvo abejota, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks. – Mengesas parodė pirštu į išplaukusio vėžlio pusę. – Anksčiau ar vėliau tai turėjo nuo kažko prasidėti – gal nuo štai šių vėžlių, gyvenančių po 200 metų, arba nuo varnų, arba delfinų....

- O tigrai? Su delfinais viskas aišku – su jais buvo bandoma užmegzti kontaktą jau prieš penkis šimtus metų, bet tigrai....

- Pavojingi grobuonys, taip? – Nusišypsojo Rosomaha. Ji atskrido kartu su Mengesu ir, sprendžiant pagal viską, taip pat turėjo dalyvauti eksperimente. Apie Rosomahą Tora jau žinojo, kad būdama komandos, ji kartais dėstė šunykščių ir ežių mokyklose.

- Kažkada taip ir buvo, - tęsė ji, - tigrai buvo tiesiog pavojingais grobuonimis, varnos – tiesiog nekenksmingais, miesto paukščiais, delfinai – tiesiog simpatiškais, draugiškais, jūros žinduoliais. Gyvūnai buvo tiesiog aplinkos dalimi, ne daugiau. Bet tie, kas tyrinėjo jų elgesį, jau dvidešimtame amžiuje atkreipė dėmesį, kad kažkas pradeda keistis. Specializuotose biologiniuose laikraščiuose pradėjo atsiradinėti straipsniai, kurie greičiau buvo suvokiami kaip pokštai, negu kaip kažko reikšmingo simptomais. Kažkoks biologas stebėjo, kaip paprastos miesto varnos paeiliui užskrisdavo ant nuolaidaus pastato stogo ir nučiuoždavo ant užpakalio nuo jo žemyn, prie pat krašto pakildavo į orą ir skrisdavo vėl ant stogo. Kitas biologas stebėjo varnų bandą, kurios linksminosi kitaip: viena varna nuskrisdavo aukščiau ir mesdavo kokį nors daikčiuką, o kitos bandė jį pagauti – kas pirmas pagaudavo, tas skrido į viršų ir taip toliau, ratu. Neįprasti žaidimai. Anksčiau tai nebuvo pastebėta, arba, tiesiog, buvo laikoma nevertu dėmesio.

- Aš mačiau kažką panašaus! Man patinka varnos, ypač mėlynos-plieninės spalvos, dažnai stebiu, kaip jos darbuojasi, kaip laksto, žaidžia žaidimus, bendrauja...

- Taip, - Rosomaha pertraukė Torą, - dabar tokie varnų žaidimai jau ne retenybė, mes pripratome prie to, kad jos žaidžia sudėtingus žaidimus, kad jos turi pakankamai sudėtingą socialinę organizaciją, kad jos turi kalbą, bet dar prieš penkis šimtus metų tai buvo keistu – anksčiau to tiesiog nebuvo – varnos tiesiog skraidė ten ir atgal ir ieškojo maisto šiukšlynuose. Kas liečia grobuonis, žmonės turėjo taip pat kažkiek pakeisti savo įsivaizdavimus. Anksčiau juos įsivaizdavo kaip tam tikrus robotus: kai tik grobuonis išalksta, jis medžioja auką, negailestingai ją žudo ir suėda. Bet, vėlgi, jau dvidešimt pirmame amžiuje kartas po karto buvo pastebėti nuostabūs dalykai – leopardas, nužudęs babuiną, meta jį, kaip kažką visiškai nereikalingo, ir pradeda užsiėminėti babuino jaunikliu, kaip savo – žaidžia su juo, mokina laipioti medžiais, šeria – kažkas pradėjo keistis. Arba orkos – plėšrūs jūros žinduoliai – išmoko naują būdą medžioti ruonius – nustumia ledyną su ruoniu toliau į jūrą, visa kompanija pradeda labai greitai plaukti o prieš pat ledyną stabdo – pakilusi banga nuplauna ruonį nuo ledyno į plėšrūno glėbį – jie, aišku, galėtų iš karto jį suėsti, be neėda!

- Ką, dulkina? J

- Gal ir dulkinaJ, - pradėjo juoktis Rosomaha ir atsigulė ant nugaros. Vanduo švelniai persiliedavo per ją, aplenkdamas iškilias krūtis. – Po kelių minučių jie išgrunda ruonį atgal ant ledyno ir išplaukia. Reikia tai kažkaip paaiškinti, iš pradžių buvo manoma, kad taip orkos mokina savo jauniklius medžioti, o paskui pasirodė, kad vaikai čia niekuo dėti – jie tiesiog taip žaidžia, draugauja. Gyvūnai pradėjo draugauti. Taip, jie ir toliau medžioja, rija vieni kitus, bet vis dėlto jie pradėjo draugauti – aukų pasirinkimas tapo pasirinktinas, natūrali atranka pasikeitė – anksčiau plėšrūnai žudė labai senus arba labai jaunus, arba lygotus. Dabar prisidėjo dar viena pasirinkimo taisyklė – plėšrūnai nežudo tų, su kuriuo jie arba kiti bandos nariai draugauja.

- Tokių pavyzdžių daug, - pridūrė Mengesas, - labai daug. Pradedant nuo dvidešimt pirmo amžiaus – tai buvo į laviną panašus stebėjimų apie tai, kaip tarp gyvūnų, kurie pagal visas taisykles turėtų būti mirtinais priešais, užsimegzdavo draugystės, sąveikos, bendrų žaidimų santykiai, išaugimas. Bet buvo stebėta neilgai – prasidėję religiniai karai užtemdė viską – žmonėms jau nerūpėjo biologija arba astronomija – svarbu išgyventi. O kai, po keturių šimtų metų, įsiviešpatavo nauja tvarka ir mes vėl pradėjome stebėti gyvūnus, pasirodė, kad mes kai ką praleidome, ir praleidome rimtai. Aš netgi galvoju..., - Mengesas padarė pauzę ir pažiūrėjo Torai į akis, - manau, kad jeigu laiku nesustotume, gyvūnai užbaigtų žmonijos susinaikinimo procesą. Yra pagrindai manyti, kad jie netgi dabar, bet kokiu momentu galėtų mus sunaikinti, kaip piktybinis, bjaurus virusas, milijonui metų okupavęs planetą. Jie daug išmoko per šį laiką. Kai galvoji apie tai, kad neva delfinai ir tigrai pasiruošę užmegzti su mumis kontaktą, galvoji apie tai susigraudinęs, neva broliai mūsų mažesni, paglostysime jų galvytes, paglamonėsime, tokie protingi, juk reikia... – juk taip yra, tu savo vidiniame dialoge taip elgiesi su jais.

- Naa... taip., tikriausiai taip.

- O aš ne taip. Aš ruošiuosi. Ruošiuosi pačiam svarbiausiam egzaminui, kurį mes turime išlaikyti, kad išgyventume.

- Nesuprantu... – Tora atsistojo letenomis ant koralų, irkluodama rankomis vandenyje, kad išlaikytų pusiausvyrą – Kokia prasme – išgyventi?

- Manau, kad jie tiesiog nori mus suprasti – ar mus palikti šioje planetoje, ar sunaikinti, kaip piktžoles.

- !!! – Toros akys išsprogo ir nukaro žandikaulis.

- Štai ji, - nusijuokė Mengesas, - homo sapienso – gamtos valdovo reakcija. Vien mintis apie tai, kad jo dvokiantį kūną kažkas galėtų nustumti nuo planetos paviršiaus jam atrodo šventvagiška. Neabejok – nustums, jeigu tik panorės. Žmonės niekada nesiruošė šiam karui ir jeigu gyvūnai mums jį paskelbtų – neabejok, mes labai greitai visi mirtume, čia net nėra ką skaičiuoti, viskas ir taip labai akivaizdu. Bet mes..., - pratęsė Mengesas, sustabdęs jau beveik išsižiojusią Torą, - mes, žinoma, viską apskaičiavome. Mes neturime nei vieno šanso. Jeigu tik jie panorės – mūsų neliks. Ir jeigu anksčiau šis „jeigu“ buvo tik hipotetiškas, tik siužetu iš siaubo filmų, tai dabar viskas kitaip. Dabar gyvūnai iš tikrųjų sugeba taip organizuotis, kad galėtų paskelbti mums karą. Mums labai pasisekė, kad mes spėjome užbaigti mūsų karus, kol jų evoliucija nepasiekė tašką, kai jie patys galėtų užbaigtų mūsų karus.

- Neįtikėtina! – iškvėpė Tora. – Reiškia per milijonus metų jie evoliucionavo ir...

- Evoliucija – ne linijinis procesas.

- Ne linijinis? Nesuprantu. O koks tada?

- Juk sakau – jis nėra linijinis. Koks būtent – mes nežinome, bet žinome, kad ne linijinis. Jeigu kaip pavyzdį paimtume gyvūnų gebėjimą organizuotis taip, kad būtų sunaikintas piktybinis auglys, tai šis gebėjimas reiškėsi ir anksčiau. Prisimeni – kažkada buvo dinozaurai? Prisimeni, kad jie dingo?

- Žinau, kad greičiausiai jie žuvo dėl stambaus meteorito, kuris atsitrenkė į Žemę prieš šešiasdešimt penkis milijonus metų ir pakilusios dulkės...

- Tik labai kvailas žmogus gali tikėti tokia nesąmone, - pertraukė ją Mengesas. – Žmonės tiesiog nenorėjo galvoti, jiems buvo reikalinga kokia nors versija ir jie sugalvojo tokią. Dulkės reiškia... O paskui, reiškia, atsirado žinduoliai?

- Na taip...

- Viskas buvo visai ne taip. Tai, kad žinduoliai atsirado ne po dinozaurų, o jiems esant, tapo žinoma dar dievas žino kada. Žinduoliai gyvena Žemėje daugiau nei aštuoniasdešimt milijonų metų, tai yra, dvidešimt milijonų metų jie gyveno kaimynijoje su dinozaurais, kaip dabar kaimynijoje su mumis. O paskui jiems sutartinai sakant „nusibodo“.

- Bet meteoritas! Juk jis iš tikrųjų nukrito tuo metu, kai dingo dinozaurai. Juk tai įrodyta, nes ano laiko dirvoje pastebėta didžiulė koncentracija...

- Meteoritai krisdavo ir anksčiau, ką gi tu manai, tai buvo vienintelis meteoritas?

- Reiškia... tu nori pasakyti, kad meteorito nukritimas ir dinozaurų išmirimas – atsitiktinis sutapimas?

- Ne, vargu ar sutapimas – visiškai netgi ne sutapimas. Judėkime link kranto, - Mengesas apsisuko ir nuplaukė link pliažo. – Žinoma, kad tai ne sutapimas. Tiesiog nukritęs meteoritas sudarė sąlygas, kuriomis ir pasinaudojo gyvūnai – nusilpę dinozaurai nesugebėjo ilgai priešintis gyvūnų smūgiams. Ir išmirė. Jeigu dinozaurai išmirtų būtent nuo meteorito – kodėl tada ir kiti gyvūnai neišmirtų kartu su jais?

- Vis tiek visa tai keista... – Tora nepasitikinčiai linktelėjo galva, - kaipgi gyvūnai... na jeigu netgi šimtai liūtų užpuola vieną apatozaurą arba tiranozaurą – juk tai kaip blusos šuniui! Be to – juk dinozaurai dideli, jiems tiesiog galėjo neužtekti maisto po to, kai nukrito meteoritas, ko pasekmėje sulietėjo augmenijos reprodukcija.

- Tu esi dar maža ir labai mažai žinai. Bet blogiausiu atveju tu gali suprasti tai, kad dar mažai žinai. Žinoma, reikšmės turi ir tai, kad tu augai ne tarp šunų ir ežių, o paprastoje šeimoje... štai iš ten ir pasigavai visokių nesąmonių. Labai išplitusi iliuzija, kad dinozaurai buvo didžiuliai ir baisūs, yra klaidinga. Savo pagrindine mase jie buvo visai nedideli – arklio arba avies dydžio. Organizuotų gyvūnų grupė su tokia auka susidorotų be mažiausio vargo. Bet, matyt, šio organizuotumo laipsnis buvo ne toks, kaip dabar ir buvo dar kažkas, ko mes nežinome, todėl dinozaurai išmirdavo palyginus lėtai – jų dingimo procesas užtruko, tikriausiai, milijonus metų. Bet dabar – viskas kitaip. Dabar jau gyvūnai kitokie – naujoje savo evoliucijos atšakoje. Praanalizavus mums žinomus gyvūnų žaidimus ir treniruotes, mes tikrai žinome, kad jie nužudytų mus per suskaitomus metus. Visus. Jeigu tik panorėtų. Žinoma, mes patys padėjome jiems tame, beveik visiškai patys save sunaikinę... Taigi, Tora, mus laukia ne tiesiog malonus pokalbis su tigrais – mus laukia egzaminas. Egzaminas teisei likti šioje planetoje. Būtent todėl..., - kol jie išlindo į krantą, pakilo į viršų ir atsigulė ant gultų, padarytų iš lentų, Mengesas padarė pauzę, - todėl man visi kiti reikalai – antriniai reikalai. Sąmonės kelionė – nuostabus dalykas, Bodhis ir drakonėliai – puikus, progresavimas ir naujų pasaulių įsisavinimas – įspūdingas, bet tai ne svarbiausi dalykai. Svarbiausia – mes turime įrodyti, kad užsipelnėme likti. Kad mes – ne dinozaurai. Kad mes spėjome suprasti, kad būtinai reikia atsilaisvinti nuo negatyvių emocijų nuodų, kad mes labai norime keliauti nušvitusiuose suvokimuose. Ir todėl aš iš visų jėgų šiame eksperimente trauksiu antklodę į savo pusę. Beje, prieš tave! – su jėga smigtelėjo pirštu Toros kryptimi ir jo žvilgsnis buvo tvirtas ir pasitikintis. – Žinau, kad tu viena iš tų, kas gali padaryti į kelnes iš žavesio vien nuo minties apie progresavimą. Tu jauti simpatiją būtybėms, siekiančioms NšS ir naujų įspūdžių bei nuotykių nujautą... bet pagalvok štai apie ką – kas padės tavo, sutartinai sakant, „berniukams ir mergaitėms“ iš kitų pasaulių, jeigu mūsų neliks? – Mengesas atkakliai į ją žiūrėjo, nieko daugiau nesakydamas ir Tora tiesiog negalėjo nepripažinti, kad jis teisus, kad viskas prarastų savo prasmę, jeigu gyvūnai paskelbtų žmonėms karą, ir kaip sunku bebūtų atsisakyti svajonės auklėti siekiančias būtybes iš kitų pasaulių realizacijos, dabar svarbiausias kitas dalykas. Dabar svarbiausia – išgyventi patiems. Įrodyti, kad mes taip pat evoliucionavome, kad mes norime ir vystysimės kartu.

- Nelauktai... – Tora buvo sumišusi, mintys painiojosi ir niekaip nesusidėliodavo į aiškų paveiksliuką. – Atrodė, karai pasibaigė, mes laimėjome, pirmą kartą istorijoje žmonija tapo žmonių, siekiančių jausti NšS, arba, blogiausiu atveju, nesipriešinančių šiam tikslui, bendruomene, mes pradėjome atkūrinėti ir Žemę, ir gyvūnus, mes juk tiek daug visko pradėjome daryti, kaipgi taip išėjo, kad gyvūnai gali mus sunaikinti? Būtent dabar! Suprasčiau, jeigu prieš du šimtus metų, kai viskas buvo kraujyje, bet dabar?...

- Nieko keisto, - Mengesas išsitraukė džoistiką, atidarė holografinį ekraną ir padarė kažkokią trumpą pastabą. – Tau du šimtai metų – visas gyvenimas. O jiems? Jų sąmonė nuo mūsų labai skiriasi, mes netgi tiksliai nežinome kaip būtent. Mes turime individualinę sąmonę, o jie – „gentinę“ arba „rūšinę“ – neužtenka to kažkaip pavadinti, tai būtina pajausti savo kailyje. Jie – tai jų rūšis visumoje, o gal ne tik rūšis, o dar ir platesnė klasė, vienijanti juos tūkstančių šimtų, milijonų metų bėgyje. Pas mane, pas Rosomachi, na netgi pas tave yra tam tikra žemės snukių suvokimų integracijos patirtis, tame tarpe ir augalų, ir akmenų, ir gyvūnų. Žinai, kad vienas iš charakteringų žemės snukių integracijos požymių – specifinis „nebuvimo laike“ jausmas ir tai – vienas iš mus laukiančių pavojų šiame kelyje. Bet mes pačioje kelio pradžioje, mes tik pradedame apčiuopti dirvą, daryti pirmus eksperimentus ir netgi pačios pirmiausios patirtys rodo – kaip stipriai gyvūnų sąmonė skiriasi nuo mūsų. Jie, galbūt, netgi nepastebėjo, kad mes pasikeitėme, kad žmonija tapo kitokia. O galbūt, kaip tik pastebėjo, todėl ir užmezgė kontaktą.

- Gulbė, vėžys ir lydeka, reiškia..., - išburbėjo Tora.

- Kas? – Mengesas nuo nuostabos pakėlė antakius. – Kokia dar lydeka?

- Rusiška pasaka apie tai, kaip susitarė gulbė, vėžys ir lydeka vilkti vežimą – vienas velka į jūrą, kitas į dangų, trečias neprisimenu kur. Juk jūs visi įsitikinę tuo, kad būtent jūsų tikslas reikšmingiausias ir visi busite vienas prieš kitą, tai kas iš to išeis? Nejaugi jūs – JŪS negalite tarpusavyje susitarti?

- Susitarti? – Mengesas pradėjo juoktis. – Vis dėlto tu blogai supranti, kas čia vyksta – niekaip negali atsitraukti nuo kažkokių stereotipų, kurie, tikriausiai, tau įkalė tavo tėvai. Kaip tik mes susitarėme. Mes susitarėme – kiekvienas darys tai, prie ko jį labiausiai traukia. Mes susitarėme dėl to dar pačioje pradžioje – Naujojo Pasaulio Deklaracijoje. Tokio pobūdžio prieštaravimai atsiranda visada, tiesiog tu pripratai prie to – aš noriu pasodinti medį čia, o tu – ten. Kiekvienas deda pastangas, kad būtų realizuotas jo noras – argumentuoja, renka šalininkus, įkalbinėja. Galų gale klausimas išsprendžiamas tam tikru būdu, todėl kad delsti su jo išsprendimu niekas nenori – bet klausimai, su kuriais susiduri kasdieniame gyvenime, smulkūs klausimai, nuo jų nepriklauso nei tavo gyvenimas, nei tuo labiau kitų žmonių gyvenimas, ir jau tuo labiau nuo jų nepriklauso žmonijos ateitis. Ir kai prieš tave iškila tikrai labai reikšmingas klausimas, atsiranda pagunda išsigąsti, atsisakyti tų principų, kokiais mes susitarėme statyti pasaulį. Prisimeni Majko pasakojimą apie tai, kaip jis integravo tėvų, vystančių savo vaikus, suvokimus?

- Prisimenu.

- Tas pats. Tėvai galvoja – taip, žinoma, gal tai ir nelabai nuostabu – vystyti vaiką, bet juk taip buvo daroma visada, o jeigu atsitiks kažkas negero, jei mes nesielgsime taip, kai priimta? Gal kol kas darykime kaip visi daro, o paskui pagalvosime... Šis „paskui“, žinoma, taip niekada ir neateina. Taip ir čia – tu sakai – pavojingas reikalas, atlykime jį... kaip ir seniai – malšindami džiaugsmingus norus ir taip toliau. Mes taip nenorime – mes darysime viską pagal savo išrinktą kelią – per laisvą džiaugsmingų norų konkurenciją – link kelionės į nušvitusius suvokimus.

„Gulėjau pliaže – keli metrai nuo aukštos valties. Gulėjau ir dariau ciklinį įsitikinimo suvokimą. Atskrido varna, atsisėdo ant valties briaunos, pradėjo spoksoti į mane ir klykauti (labai garsūs klyksmai, karksėjimu visai nepavadinsi). Klykauja apie penkiolika minučių! Ją kelis kartus nupūsdavoJ - pūtė stiprus vėjas ir tokių protrūkių metu jai kartais pavykdavo pasilenkti ir įsikabinti nagais, bet apie aštuonis kartus protrūkiai užklupo ją netikėtai ir nupūsdavo nuo briaunos. Kelis kartus ją numetė nuo borto ir ji išlįsdavo iš ten atgal ir toliau klykavo. Vieną kartą ji atsisėdo ant kevlarinės borto dalies, į kurią neįmanoma buvo įsikabinti ir atstačiusi sparnus bei bandydama pasipriešinti eiliniam vėjo gūsiui, praslydo ja apie metrą. Bet vis tiek atkakliai grįždavo ir pradėdavo klykauti man į snukį. Atsirado ištikimybė jai. Vėl mintimis grįžau prie to, kad mes vis dar toliau suvokiame mus supančius gyvūnus, paukščius, vandenyną – kaip kažkokius mažiau išsivysčiusius palyginus su mumis. Mes jau nežudome gyvų būtybių, bet įsitikinimas tuo, kad jie kažkokie ne iki galo išsivystę – lieka. Atkasiau visą krūvą medžiagų apie tyrimus augalų ir gyvūnų elgesio komunikabilumo srityje – ir dar kartą įsitikinau – viskas dar priekyje. Mes dar turime atidaryti šį pasaulį sau, arba atvirkščiai – atidaryti save jiems. Sąmoningų sapnų arba suvokimų integracijos, arba ko nors kito pagalba. Pastebėjau, kad iki šiol yra atgyvenos, atavistinės baimės nuo minties, kad galima integruoti gyvų snukių – gyvūnų, kalnų, dangaus - suvokimus. Atsiranda mintys „tu nustosi būti žmogumi“ – tikriausiai kažką panašaus patirdavo žmonės, kai tik pradėdavo vystytis biologinių organų štampavimas rašaliniame bio-spausdintuve. Baimė prarasti individualumą, „svetimkūnių įsiveržimo“ baimė. Galbūt panašiai jautėsi žmonės, įžengdami į naują kontinentą, organizuodami ten izoliuotas gyvenvietes – baimė prarasti „žmogiškąjį būdą“, nežinomybės baimė. Mes turėsime išgyventi, įveikti gyvų būtybių baimę. Mes taip labai norime užsidaryti, nuskęsti savo „nepakartojamame“ individualume, kad netgi nepastebime to, kad nušvitę suvokimai labai stipriai rezonuoja su noru prisiartinti prie Žemės snukių, perėminėti suvokimus, plėsti savo horizontus taip pat, kaip anksčiau žmonės praplėsdavo juos keliaudami už jūrų.

Augalai bendrauja! Atrodo, mes seniai tai žinome, bet kai surenkame visas medžiagas į vieną krūvą, pasirodo, kad izoliuotos žinios šia tema tarsi apvyniojamos įprastiniu „vis tiek jie nepilnavertiški“, „na ką jie gali“, „na tam tikru atžvilgiu tai galima pavadinti bendravimu, bet iš esmės, apie ką jie gali bendrauti“. Taip, būtent tai, tikriausiai, svarbiausia – „apie ką, iš esmės, jie gali bendrauti“? Mes – žmonės – mūsų reikalai velniškai svarbūs, net jeigu viskas, ką mes darome tai – ginčijamės, nekenčiame visko aplinkui, geriame alų ir žiūrime televizorių – vis tiek, mes esame gamtos valdovai. O apie ką galėtų bendrauti, sakykime, akacijos... na juk juokinga, juk tai tik mediena su lapais. Nuostabu, kad senovėje žmonės – prieškariniai išsigimėliai, pūvantys savo niūrumuose, 100 procentų buvo įsitikinę, kad jie – tikri gamtos valdovai. Svarbiausios būtybės pasaulyje. Tikriausiai – kuo stipresnė ši dogma, tuo bukesnis ir niekingesnis žmogus. Kai nušvitę suvokimai apsireiškia manyje ryškiai ir švariai, nėra net prošvaistės arogantiško santykio Žemės snukiams – norisi juos apkabinti, atsiduoti jiems, jausti ištikimybę, glamonėti, perteikinėti jiems savo suvokimus ir perėminėti iš jų.

Akacijos krūmeliai išleidžia feromonus, perspėjančius kaimyninius krūmus apie pavojų, kai žirafas pradeda valgyti jų lapus. Tai žmonės sužinojo dar prieš penkis šimtus metų. Nuostabu. Ir tai sužinoję jie nusiramino – puiku – galima žavėtis – akacijos krūmai ne visai mediena – jie kažką ten išleidžia. Tų žmonių galvose tai buvo vaizduojama kaip specialūs krumpliaračiai – cheminiai procesai. Žmonės galvojo taip – „aha, visai įdomi chemija“. Jie išstumdavo tai, kad viskas, kas vyksta jų kūnuose – tiksliai ta pati chemija, ir, kad, išvis – jeigu žmogų praleistume pro mėsmalę, pasirodytų, kad jis sudarytas iš daugybės įvairiausių cheminių junginių. Bet ar tai reiškia, kad visi šitie elementai – ir yra „žmogus“? Argi tai kažkokia sudėtinga idėja? Argi sunku pasiekti aiškumą tame, kad žmogus – neabejotinai mėsos krūva, bet NE TIK tai? Jiems tai nerūpėjo. Todėl tik dabar, kai mes nustojome kaip nepakaltinami kurti vis naujus ir naujus dulkių siurblius, ir pradėjome užsiėminėti tuo, kas iš tikrųjų įdomu žmonėms turintiems nušvitusių suvokimų prošvaistes – tik dabar sužinojome, kad tie patys akacijos krūmeliai išleidžia feromonus ne tik pavojaus atveju – faktiškai, jie juos išleidžia visuomet, o argi tai kažkas keisto? Argi keista, pavyzdžiui, tai, kad gėlės visada kvepia? Mes pripratome prie to – na kvepia, nuskinsiu juos ir į vazelę. O kas yra „kvepia“? Ir pasirodė, kad „kvepia“ jie visada kitaip – grandiozinė daugybė įvairiausių cheminių medžiagų junginių – nepagaunamų nosimi, bet pagaunamų įvairiais prietaisais. Juk tai kalba! Jie reaguoja į tai, ką „girdi“. Jiems – silpnų elektromagnetinių laukų pasaulis – tas pats, kaip mums biblioteka arba kino teatras. Jie jaučia, reaguoja, praneša, jie gyvena ir bendrauja, jų kalba – visiškai įmanoma – tūkstantį kartų sudėtingesnė ir turtingesnė negu mūsų – debilų-gamtos-valdovų kalba. Mes stovime prieš kažkokius epochinius atradimus dėka to, kad patys pradėjome keliauti sąmoninguose sapnuose, pradėjome integruoti gyvų snukių suvokimus ir daryti daug kitų dalykų – juokinga, absurdiška net įsivaizduoti, kad kažkada pusiau gyvi žmonės taip galvojo – „na taip, nušvitę suvokimai, kažkas panašaus į narkotiką, didelis tai džiaugsmas – nuolatos šypsotis kaip idiotas“. Kastanedo ir Bodhio knygos, atsiradusios maždaug tuo pačiu metu... beje – ar atsitiktinai tuo pačiu laiku? Ar yra atsitiktinis panašumas tam tikruose Bodhio ir Don Chuano apsireiškimuose? Įlindau į archyvus – prisimeni, kaip snukiai aprašinėjo tas keistas istorijas, kurios įvykdavo su Bodhiu? Iš pradžių – keisti „sutapymų“ srautai, kai Bodhis atsako į ką tik suformuluotus ir dar neužduotus klausimus. Komentuoja atradimus ir norus, apie kuriuos snukis dar niekam nepasakojo, padeda prisiminti seniai užmirštą žmogų, aprašydamas jo išvaizdą, elgesį, jo būtą – paskui dar viena keista istorija, kurią aprašė Jarka, prisimeni ją? Turiu omenyje šią:

„Aš, Bodhis, L. Ir S. važiavome autobusu – ten apačioje buvo paprastos sėdynės, o virš mūsų, kaip traukinyje, buvo lentynos, ant kurių galima gulėti. Aš ir Bodhis važiavome ant vienos iš tų lentynų – iš vienos pusės buvo langas per visą sieną, iš dviejų trumpų pusių sienelės – pertvaros, o ketvirta pusė be sienelės, ten jau buvo koridorius ir užuolaidėlė.

Mes sėdėjome, atsirėmę į pertvarėles vienas priešais kitą. Bodhis persėdo veidu į langą ir, atitinkamai, nugara į užuolaidėlę. Neatkreipiu į tai dėmesio, nes mes dažnai keitėme vietas. Po kelių minučių pastebėjau, kad Bodhis sėdi labai įprastai, jo pozoje nėra nieko neįprasto, kaip pavyzdžiui, įtempta nugara – tiesi arba palenkta. Atkreipiau dėmesį į mintį – o kodėl, būtent, atkreipiau dėmesį į tai, kad jis sėdi taip natūraliai? Ir supratau, kad jis sėdi atsilošęs, tarsi atsirėmęs į sienelė už nugaros. Bet juk ten senelės nėra! Už jo tik nuo oro srauto siūbuojanti užuolaidėlė, už kurios koridorius.

Pas mane akys išsprogo ant kaktos ir nukaro žandikaulis tiesiogine šių žodžių prasme. Galvojau, kad tuoj prarasiu sąmonę. Bodhis juokėsi iš manęs, juokavo, o aš buvau tokia sukrėtusi, kad nei nežinojau ką pasakyti, nei negalėjau pajudėti. Kai sugebėjau kalbėti, pirma, ką paskiau buvo – „Tu tikriausiai įtempei presą“. Aš jį čiupinėjau – presą, nugarą, šlaunis – bet visi jo raumenys buvo visiškai atpalaiduoti. Atsisėdau ant jo, atsirėmiau alkūnėmis į jį, stūmiau, bet jis sėdėjo taip pat atsipalaidavęs, nei centimetru nepasistūmėjo atgal, tarytum tikrai įtempinėjo presą – juk jis negalėtų išlaikyti pusiausvyros nuo tokių smūgių. Jis juokėsi iš manęs, o paskui pakėlė kojas ir uždėjo jas ant lango, taigi, jeigu iki šiol jis vis dėlto ir laikė tokią neįtikėtiną pozą raumenų pagalba, tai su pakeltomis kojomis jis tikrai pargriūtų atgal.

Sėdėjau ant jo maždaug valandą. Ir visą tą laiką jutau tą patį sukrėtimą (galėjau tik judėti ir kalbėti), kaip ir tada, pamačius jį „plevenantį“. O Bodhis visą šį laiką buvo ramus, jo balsas nedrebėjo nuo įtampos, kvėpavimas buvo lygus, jis kalbėjo su manimi, juokavo, čiupinėjo. Kelis kartus jis pasilenkė į priekį, norėdamas pačiupinėti mano letenėles, o paskui vėl atsilošdavo. Ir jo judesiai buvo tokie, tarsi atsilošdamas, jis liečia sienelę, t.y. iš pradžių tolygus, slydinėjantis judesys atgal, paskui minkštas nugaros prisilietimas prie senelės“.

Kaip suprasti štai tokią istoriją? Iš vienos pusės nemanau, kad Jarka meluoja, nes ir be šios yra daug kitų keistų istorijų, taigi negalima to paaiškinti vieno snukio melavimu. Bet vis dėlto pas mane vis tiek yra mechaniškas įsitikinimas: „to negali būti“ – ir aiškumas tame, jog neabejoju Jarkos tiesa, visai nenusilpnina parazitinio įsitikinimo, kad to negali būti. Tam, kad būtų pašalintas šis mechaniškų įsitikinimų krovinys, būtina konkreti šioje srityje praktika, konkrečios pastangos, rezultatų fiksacija – viskas lygiai taip pat, kaip mes darome, šalindami NE ir koncepcijas.

O juk ir gyvūnai bendrauja tarpusavyje – čia aš jau vėl pradedu kapstytis parinktos informacijos krūvoje. Atrodo kad tai - visiems jau seniai žinoma, bet kas būtent žinoma? Kad beždžionės gali išmokti dvidešimt gestų? Kad šunys gali suprasti šimtą komandų? Mes vėl viską nukreipiame į save ir vertiname pagal savo varpinę – tarsi mes – visatos centras. Mes tiesiog niekaip negalime suprasti, kad pas gyvūnus yra kitos komunikacijos formos. Pavyzdžiui, jie skleidžia garsus ultragarsų diapazone – mes jų tiesiog negirdime. Kai girdime įspūdingo sudėtingumo garsus, kuriuos skleidžia delfinai ir negalime jų suprasti, mes tiesiog... pradedame tikėti, kad šitie garsai nieko nereiškia. Gera pozicija – jeigu mes turime evoliucionuoti dar milijoną metų, kad galėtume išgirsti tokias sudėtingas kalbas, kaip delfinų, reiškia... jie tiesiog buki ir jų kalba nieko nereiškia. Gerai, kad pagaliau mes statome tašką ir ant šio kurtinančio buko proto. Pradedame statyti tašką. Kuo daugiau aš apie tai galvoju, tuo labiau sutinku su tuo, kad tame, jog gyvūnai faktiškai pakvietė mus į pirmą žmonijos istorijoje „pokalbį“, slypi didžiulis šansas – ne jiems, o mums.

Daugiau nėra laiko, taškas.“

 

Išsiuntusi šį laiką Torą mintimis palaižė Purnos pilvą, pašoko ir, energingai paspyrusi kotedžo sienelę, sušaukė nežinia kam: „mes jums parodysime !“ – ir, kaip pašėlęs hipopotamas, nulėkė takeliu salos gilumon.

 

<< Back

Forward >>