« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 20

Diena buvo pilna karštligiškos veiklos. Kai tik baigėsi ištikimybės štormas, taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo, iš pradžių stojo tyla – turininga, įelektrinta tyla. Paskui užsinorėjo veikti – nesulaikomai, tiesiog dabar, nelaukti nei minutės. Nuostabu... skaitydama knygas apie „prašvitusius“ iš senovės, Tora nesiliovė stebėtis, kodėl, jeigu žmogus pozicionavo save kaip „prašvitusį“, jis būtinai sudarinėjo įvaizdį, esą viskas, kas pasaulietiška, jį mažai domi? Sėdėti lotoso pozoje ir ne velnio neveikti – buvo laikoma tikro prašvitimo požymiu. Na, kartais jie dar galėjo pasivaikščioti sodu ir rimtai bendrauti su „mokiniais“. Dar vienas charakteringas tokių „prašvitusių“ bruožas – būtinas pasitenkinimo ir meilikaujamo gerumo išreiškimas. Kokiam kvailiui ateitų į galvą, kad abejingumas – tai nieko neveikimas? Kad palaima pasireiškia meilikaujamose šypsenose? Juk tai reiškia, kad šitie „prašvitusieji“ visiškai niekada nejuto nušvitusių suvokimų, kitaip jie iš karto suprastų, kad NšS iš karto sukelia gyvenime audringą aktyvumo, pažinimo, eksperimentavimo troškulį. Sugalvojo baubą – „prisirišimą“. Esą jeigu pas žmogų yra daugybė norų, reiškia pas jį yra „prisirišimas“ gyvenimui, o tai reiškia, kad jis visai ne prašvitęs, o labai niūrus. Nejaugi buvo sunku pastebėti, kad džiaugsmingi norai neturi nieko bendro su negatyvių emocijų, mechaniškų įpročių, dogmatiškų įsitikinimų visuma, kuri ir yra prisirišimu? Nors – buvo išimtys. Ramakriška visas paras be perstojo bendravo su žmonėmis. Tada nebuvo interneto, nebuvo galimybės greitai spausdinti ir platinti knygas, nors tada ir skaityti jų nebūtų kam - dar mažai kas mokėjo skaityti, todėl jis darė tai, ką galima buvo daryti – kalbėjo su dešimt-šimtas tūkstančių žmonėmis. Vivekananda taip pat vedė ypatingai aktyvų gyvenimą – nuvažiavo į Ameriką, skaitė lekcijas, statė šventyklas, kurios anais laikais buvo viena iš priemonių platinti mokymą. Kitas reikalas – nesuprantama, kodėl jie neanalizavo savo veiklos rezultatų, kodėl jie nesuprasdavo, kad jų pastangų efektyvumas niekingas...

Pirmiausiai Tora susisiekė su Purna. Pokalbis buvo impulsyvus, padrikas, jos pertraukinėjo viena kitą ir pačios save, painiojo planus, galų gale, po valandos abi išsikvėpė, ir išsijungė, norėdamos visą tai apgalvoti. Įjungusi didelį ekraną, kuriuo pavirsdavo viena iš kotedžo sienų, Tora netikėtai pajuto nesulaikomą norą padulkinti kažką su putliu peniu. Prisiminė praeitą naktį, kai ją, miegančią, tamsią naktį, dešimt berniukiškų rankų nutempė nuo hamako ant grindų, geidulingai grabaliojo, čiupinėjo, pražergė jai kojas ir „prievartavo“ – po vieną vaikiną sėdėjo ant jos rankų, užkeltas kojas laikė dar du, taigi ji „negalėjo“ priešintis. Ją labai jaudino tas bruzdesys, kuris buvo surengtas aplink ją – jie stūmė vienas kitą, persišnibždėdavo, vieni po kitų kišo savo penius. Jaudino tai, kad pas kažką buvo mažas, pas kažką visai didelis. Jaudino ir tai, kad jie kišo ir visai nesirūpino, kur patenka penis, ar į putę, ar į užpakaliuką. Jaudino dar ir tai, kad jie nenorėjo laukti savo eilės – galų gale pastatė ją ant kelių, pute pasodino ant vieno, o tuo metu kiti dulkino ją į užpakalį ir į burną. Kažkokiais momentais ją paėmė visi penki iš karto – į putę, į užpakalį, į burną, o kitų dviejų penius jį laikė suspaustus rankose. Tuo metu kažkas laižė jos kojas, kažkas glamonėjo jos krūtis, čiupinėjo jas, spaudinėjo spenelius. Jeigu ji taip uoliai nesitreniruotų susilaikyti orgazmo riboje, ji jau dešimt kartų būtų baigusi. Visu kūnu, pradedat nuo kojų, per putę ir užpakalį, stuburu aukštyn, lakstė mėgavimosi bangos, kaip minkšta elektra. Susijaudinimas pasiekdavo apologijų, kai pasirodė, jog vaikinų ne dešimt o dar daugiau, ir kadangi jiems visiems trukdavo vietų, kur galėtų kišti bei ką čiupinėti, jie sukėlė triukšmą visame kotedže, parsitempė aną merginą, ir vieną iš tų vaikinų, paguldė juos čia pat, šalia Toros, ir pradėjo dulkinti juos į visas skyles. Pasinaudojusi santykine laisve, Tora prišliaužė prie pat vaikino ir žiūrėjo, kaip vaikėzai paeiliui dulkina jį į užpakalį. Paskui tas vaikinas griebė vieną iš vaikėzų, pritraukė jį prie savęs ir irgi įkišo jam, o kažkas pradėjo dulkinti tą vaikėzą, kuris dilgino aną vaikiną – keturių, stovinčių ant kelių ir viena kitą dulkinančių vaikinų vaizdas taip sujaudino Torą, kad ji kartas nuo karto turėjo nusisukti. Paskui visi susiskirstė į poras, trejetukus, vaikėzai pradėjo dulkinti ne tik juos tris, bet ir vienas kitą, nuleidinėjo, pradėjo kvepėti sperma, kažkas baigė Torai į burną... prisiminimai visai neatšaldė jos susijaudinimo ir Tora, pašokusi, nulėkė ieškoti ką nors, kas galėtų ją išdulkinti. Kotedže jau nieko nebuvo, todėl išlėkusi į lauką, Tora pakibo ant pirmo pasitaikiusio vyro, numovė jam šortus ir jau po pusės minutės užmarštingai kruptelėjo nuo penio judesio putėje.

Svarbiausia, ką pavyko Torai išaiškinti pokalbiuose su Purna, buvo tai, jog ji labai susižavėjo tuo, kad jai gali būti suteikta galimybė tapti daiveriu. Pasirodė, ji niekada net negalvojo apie tai, kadangi jos stažuotės pas komandos metu (kuri savo laiku jai buvo tokia pat netikėta, kaip ir Torai) paaiškėjo, kad jis turi tam tikrus sunkumus su pasinėrimais. Priėmusi juos kaip neįveikiamą kliūtį, ji galų gale paliko treniruočių stovyklą. Bet dabar, kai ji papasakojo, kokio pobūdžio buvo jos sunkumai, ji – po audringų protestų ir impulsyvių kaltinimų dėl nepasiryžimo, pralaimėjimo ir impotencijos, jau nebuvo tokia įsitikinusi, kad šitos kliūtys iš tikrųjų yra neįveikiamos. Galų gale ji sutiko su tuo, kad nedėjo pakankamai pastangų ir užsikrėtusi Toros entuziazmu, prisiekė jai visomis saulės sistemos planetomis, kad jau šiandien pradės formuoti darbų planą. Problema buvo tame, kad Purna, vos per mėnesį visiškai sėkmingai išmokusi kontroliuoti įėjimą į sąmoningus sapnus, niekaip negalėjo užfiksuoti juose savo sąmonės, dėlto greitai įkrisdavo į savo sapnus. Dar apie mėnesį ji bandė įvairiais būdais išspręsti šį klausimą, bet, sprendžiant pagal viską, problema turėjo principinį pobūdį, t.y. kažkoks niūrumas, kurio ji negalėjo išskirti, darė tvirtą fiksaciją neįmanoma. Purna tikėjosi, kad visų tų praktikų, kuriomis ji užsiėminėjo stovykloje, dėka, šis niūrumas bus arba pašalintas, arba blogiausiu atveju pastebėtas, bet jokių pasistūmėjimų neįvyko. Galų gale Purna, praleidusi daugiau nei tris mėnesius stovykloje, paliko ją. Beje, Torą nustebino tai, kad Purna pasakė, jog Mengesas buvo vienas iš tų, kas mokino ją ir kitus stažuotojus, reiškia – jis buvo komandos? To tiesiog negalėjo būti – juk Mengesas, sprendžiant pagal informaciją, kurią žino Tora, mokėsi pas komandos tik metus, po ko grįžo į bazę ir tęsė tyrimus. Keista tai... reikės patikslinti. Juk negalėjo žmogus, kuris nesusidorojo su mokymusi pas komandos, pats mokinti kitus to, kame nepasiekė sėkmės...

Torą jaudino tai, kad ji, tarsi visiškai nedalyvavo dulkinimosi procese – gulėjo, galvojo apie savo reikalus, o kūnas aistringai atsiduodavo, mėgavosi.

Iki eksperimento – 32 valandos. Su progresavimu viskas aišku – šiai pusei atstovavo Tomas. Kaip minimumas... Būtina dabar susitikti ir pakalbėti su tais, kas labiau sudomintas rasti atsakymą į klausimą – ar iš tikrųjų įmanomas įprasmintas kontaktas su gyvūnais? Ar iš tikrųjų jų evoliucija kažkokiu keistu būdu taip staigiai prasiveržė į priekį, kad niekas to nepastebėjo? O galbūt – mes visą tą laiką gyvenome šalia jų ir nepastebėdavome, kad jie ne tiesiog juokingi pūkuotukai? Kas galėtų užsiėminėti šiuo klausimu? Noriu užeiti į „Centrą“ ir sužinoti.

Tuo momentu, kai į galvą atėjo ši idėja, ji stovėjo ant kelių, nusileidusi ant alkūnių, siūbuodama į dulkinimo ją į ausį taktą. Tiesiog pašokusi ir net neatsigręžusi, ji nulėkė takeliu. Bendrame informaciniame sraute nebuvo eksperimento dalyvių sąrašo. Na to ir reikėjo tikėtis... Pabandysime su kuo nors susisiekti... Tomas – nėra kontakto. Fossa – nėra. Kelioms sekundėms Tora susimąstė – ar tinka trukdyti Moraną ir Merką – ji nejautė jiems tokio pat partnerystės jausmo, koks atsirado Tomui. Abu nepasiekiami. Mengesas... beje, Mengesas? Mengesas atsakė.

- Kas užsiėminėja gyvūnais? – rėžė ji, kai tik buvo sujungta. – Mengesas sėdėjo verandoje ir sprendžiant pagal viską, buvo ne vienas. Už jo nugaros matėsi Ama-Dablam.

- Kokiais dar gyvūnais, - nustebęs išsprogo akis.

- Delfinais, tigrais.

- Delfinais – tu turi omenyje tuos? Juk žinai – Čiokas ir jo grupė. Tigras...

- Ne, aš turiu omenyje, kas iš tų, kurie dalyvaus eksperimente, kas labiausiai sudomintas gauti atsakymą į šį klausimą.

- Kokį klausimą? – Mengesas atrodė ramus, bet vis dėlto jo veide matėsi lengva šypsena. – Panašu, kad pas tave ten vyksta audringas gyvenimas?

- Tai bent, - prajuko Tora. – Audringas. Tomas pasiūlė man organizuoti savo grupę – daiverių grupę, kuri galėtų užsiėminėti pabėgėlių bendruomenės sukūrimu pas sejenus, neblogai?

- Neblogai. – Sutiko Mengesas.

- Klausyk, - Tora užgaišo sekundę, ko, žinoma, negalėjo nepastebėti Šerlokas Holmsas, - kaip tu galėjai mokinti stažuotojus komandos centre, jeigu tu pats... tam tikra prasme esi nevykėlis?

Mengesas lengvai atsilošė kėdėje, susimąstęs pažiūrėjo kažkur už ekrano.

- Informacija, kurią turi, nėra visiškai patikima.

- Tai yra?

- Aš – komandos.

- Ha...

- Pirmo lygio.

- ??!!

Reiškia visą šį laiką jis vedžiojo ją už nosies, apsimetinėjo virduliu, kuris nesugebėjo net baigti standartinio kurso... kam...? Pirmas lygis – reiškia, jis vienas iš lyderių. Vienas iš tų, kas verda visą šią košę.

- Tai kam tu vedžiojai mane už nosies, juk tu esi tikra kiaule po to?

Mengesas nusišypsojo.

- Nenorėjau, kad kabinėtumeis prie manęs.

- Kabinėčiausi?

- Tu nesudarinėji kario įspūdžio – greičiau mamytės sūnelio, tiksliau, dukrelės. Nežinau, apie ką galvojo Tomas, kai pasiūlė tau sukurti grupę. Tikriausiai – jis tiesiog taip norėjo tavęs atsikratyti? Aišku, kad tu mesi visą reikalą pusiaukelėje, kur ten... vienoje šimtinėje kelio, taigi kodėl tau nepasilinksminti tokiu būdu – miglotose, bevaisėse fantazijose – tai tinkamas užsiėmimas prastumti kelias dienas iki eksperimento.

- Aš nemesiu reikalo pusiaukelėje.

- Mesi.

- Nemesiu. – Tora atkakliai žiūrėjo į Mengesą. Jos draugiška nuotaika išsisklaidė – dabar prieš ją sėdėjo ne senas, geras draugas Mengesas, o... komandos, velniai jį griebtų, juk dabar jį atpažįsta jo elgesį... nenuspėjamas, viską pastebintis, negailestingas 10, nors ir besišypsantis, bet rimtas 10. Kokia gi kvailė ji buvo.... užteko jam suvaidinti prieš ją kvailą sceną ir ji patikėjo, ir tvirtai išstūmė viską , kas prieštaravo šiai legendai. – Nemesiu.

Mengesas tylėdamas žiūrėjo į ją. Įdomu – kas ten šalia...

- Aš pakviečiau Purną. Ji nori.

- Ji minkšta.

- ?

- Minkšta. – Mengesas atsikėlė ir pamankštino raumenis. – Kol ji bus tokia minkšta, jai niekas nešviečia – taip ir toliau įšokinės bei iššokinės iš sąmoningų sapnų SS.

- Ką būtina pakeisti?

- Pasitikėjimą savimi. Ji turėtų tapti lyderiu – bent jau pati sau. Ji turėtų išmokti tvirtai ir greitai priėminėti sprendimus. Tam turėtų naudos, jeigu tu skirtum jai kiek galima daugiau reikalų ir kuo mažiau įsikišinėtum į tai, kaip ji juos atlieka. – Mengesas atsirėmė alkūnėmis į kėdę, patylėjo kelias sekundes. – Tu ruošiesi sukurti grupę – puiku, tegul ji kontroliuoja bazės sukūrimą. Neimk jau esančios – sukurk naują – tai, beje, pakankamai įdomus reikalas. Be to, kaip tu jau žinai, mums trūksta bazių. Atsiras daugybė grynai buitinių, ūkinių klausimų, reikės išspręsti šimtus, tūkstančius smulkių reikalų – namo projektą, aplinkinės gamtos projektą – paimkite laukinį žemės sklypą.

- Nuostabu. Taip ir padarysime. Pastatysime bazę... sakykime Japonijoje – pakankamai laukinė vietovė? Ten viskas iki paskutinio centimetro užbetonuota – pasistengė mūsų protėviai-japonai... Mes sukursime ten dirvą...

- Juk pasakiau, tegul ji tuo užsiėminėja. Nesikišk. Tegul pati pasirenka vietą, namo projektą, interjerą, kokia bus kuriama dirva, kokia bus išauginta augmenija, kaip praeis komunikacijos – tegul viską sprendžia ji. Patampyk ją, neleisk jai atsipalaiduoti. Neleisk galvoti daugiau, negu tai būtina atsižvelgiant į turimus faktorius. Spausk ją – tegul priėminėja sprendimus taip greitai, kad pati išsigąstų. Jeigu pridarys kvailysčių – nebaisu, perdarys iš naujo. Ji turi tapti darbų vykdytoju, menedžeriu, marketologu...

- Marketologu??

- Biznio dabar, žinoma, nėra, bet marketingas yra. Kai siūlau tam ar kitam žmogui dalyvauti mano projekte – aš užsiėminėju marketingu – aš pavaizduoju jam savo idėją taip, kad ji jį sudomintų, laimėtų konkurencijoje su kitais jo norais. Pavesk jai rasti vieną ar du dalyvius jūsų būsimai grupei. Ne. Pavesk jai nuvilioti ką nors iš esamų daiverių – tegul treniruojasi įtikinėti, įtraukinėti, kartu ir pati geriau supras – ko ji nori...

- Įdomu..., - Tora jautė, kaip nuojauta nuo tokios įtakos Purnai išaugo iki 7 ir, tokiu būdu pasiekė ekstaziškumo ribą.

- Ji turi pakankamai atkaklumo, bet neturi pasiryžimo. Ji LABAI atkakli, bet neryžtinga. Jeigu neištaisysi šio persikreipimo – niekas jai nešviečia. Jeigu ji sugebės įveikti šią bjaurybe – ji bus neįkainojama.

- Ji bus neįkainojama, Mengesai, aš tai pažadu. Aš pinsiu iš jos virves, bet priversiu susidoroti su šiuo mėšlu.

- Gerai. Pažiūrėsime. Spausk ją iš visų jėgų. Susvetimėjimas, įsižeidimas jai nebūdingi, taigi spausk ją iš visų jėgų. Pralaimėjimas – neišvengiama neryžtingumo pasekmė – taip ir bus, su tuo susidursite. Spausk ją. Mokinkitės kartu dirbti, mokinkitės būti komanda.

- Kas užsiėminės gyvūnais?

- Aš užsiėminėsiu.

- Tu?! Tu irgi dalyvauji? Nors... na taip, dabar, žinoma, viskas aišku...

- Kaip supranti, ne tik gyvūnais. Mane domina kontaktas su Didele Mergaite – labiausiai už viską – labiau nei delfinai, labiau nei tigrai, labiau nei visa kita. Taigi, kadangi pažįsti mane iš kalbų, tai maždaug supranti – ko galima iš manęs tikėtis. Tu geriau...

- Ką?

- Geriau susitik su Nortonu.

- Ką, jis...

- Jo arkliukas – žmogaus evoliucija. Evoliucija ekstaziškų nušvitusių suvokimų dėka. Galiu tau apibrėžtai pasakyti, kad Nortonas – kietas riešutėlis. Taigi turėk omenyje... ne, neklausinėk, - pertraukė jis, pastebėjęs, kad Tora išsižiojo, norėdama užduoti klausimą, - eik pati išsiaiškink. Galiu tik pasakyti, kad jis mokosi pas Bodhį.

- ? – Tora vėl išsižiojo. – Mokosi?? – tu turi omenyje – mokėsi? Visi žino, kad tai Tu mokeisi pas Bodhį, mažai kas tiki, bet...

- Tai ką pasakiau, tai ir turiu omenyje. Bet ir tu turėk omenyje – jis tau to nepasakys, o jeigu klausi – neprisipažins. Atitinkamai – jeigu kažkas ir gali tikrai įsikišti į eksperimentą ir nukreipti jį tą linkme, kuria norės, taip, kad niekas negalėtų su tuo konkuruoti – tai ir būtų jis. Nemanau, kad jis susitiktų su tavimi... netgi ne, esu įsitikinęs, kad jis nesusitikinėtų su tavimi, bet kadangi dalyvauji eksperimente, jis negalės atsakyti – taigi pasinaudok proga, neabejoju, kad ši proga bus pirma ir paskutinė.

Atšuokojus į kotedžą, Tora pastebėjo, kad yra pranešimas nuo Purnos. Jo... kol kas nepavadinsi jos impotente – ji jau spėjo atlikti pasinėrimą! Reiškia, nepaisant to, kad fiksacija sąmoninguose sapnuose (SS) jei neišeina, įėjimo procedūrą ji išdirbusi iki tobulumo – sprendžiant pagal viską, ji ne šiaip sau tada pasidavė pas komandos. Jeigu iki šiol, praėjus metams ar dviems, su tokiu lengvumu ji gali prabėgti visus įėjimo etapus, tai jau apie kažką sako...

„Nusprendžiau pažiūrėti – kokia šiuo momentu situacija. Su įėjimu nėra problemų – bet visam kitam – viskas kaip ir anksčiau – įsisąmoninimas išsisklaido, nors tu pasikark. Bet aš kovosiu. Kol kas dar nežinau kaip, bet kovosiu. Susisiekiau su centru, susitariau, kad atskrisiu pas juos rytoj, noriu dar kartą pabūti toje atmosferoje, susipažinsiu su naujokais, gal rasiu ką nors tinkamą. Perskaityk, ką man šiandien pavyko padaryti – ir štai tokia košė išeina visada. Ir dar – aš tau nesakiau... žinoma dėl SNJ... problema tame, kad dėl nežinomos priežasties mano SS dažnai atsiranda Bodhis. Tikriausiai, būtent tai mane galutinai primušė – man atrodė, kad visi iš manęs juokiasi – kad aš išvis suglebusi, kad ne velnio nemoku, bet štai tada, kai pas mane atsiradinėja SS, kuriuose aš irgi nieko nemoku, būtinai atsiranda Bodhis... pas nieką, reiškia, jis neateina, o pas mane ateina... žinoma, tai kažkoks nenuoširdumo apsireiškimas – galbūt aš, vis dėlto, noriu matyti save svarbia, reikšminga asmenybe, kuri labai įdomi Bodhiui ir todėl jis pas ją ateina. Beje, aš tikiu, kas jis egzistuoja, o tu? Bet vis dėlto – kadangi mes su tavimi dirbsime kartu, nenoriu nieko nuo tavęs slėpti. Turėk omenyje, mano SS jis yra nuolatos – tai yra, kai juos aprašinėsiu, jis ten dažnai dalyvaus. Netgi dabar – iš to, kaip aš visą tai pasakoju, iš karto matosi, kokį SNJ aš jaučiu. O gal tai viena iš priežasčių, kodėl man nepavyksta užfiksuoti savęs SS? Juk jeigu aš išmoksiu fiksuoti, reiškia aš galėsiu atlikti susidūrimą ir tada tas, su kuo aš turėsiu bendrą SS, pamatys, kad nėra jokio Bodhio, kad tai tik mano fantomai, sukelti mano svarbumo jausmo. Gal tiesiog aš to bijau? Tarytum dabar pas mane yra Bodhis – fantominis, nerealus, kuriuo aš pati tikiu ne kaip kažkuo, kas ateina pas mane SS, o kaip tuo, kas iš principo kažkur tiesiog dabar egzistuoja, o paskui aš turėsiu su juo atsisveikinti. Velnias žino. Taip ar kitaip – nenoriu daugiau puoselėti šio pūlinio – labai norėčiau kartu su tavimi užsiėminėti progresavimu. Toliau – tai, kas buvo mano pasinėrimuose. Baisi painiava.

Atrodė tai taip, tarsi aš atsiguliau, pradėjau atlikinėti įėjimo procedūras, paskui truputį pagulėjau ir atsikėliau, bet buvau labai mieguista. Pradėjau vaikščioti kambariu ir iš gretimo kambario netikėtai išėjo Bodhis. Pirmą sekundę, kai pradėjau su juo kalbėti, dar blogai ką nors suprasdavau. Aš net neprisiminčiau, kad miegu ir, kad ši SS būsena man kažkuo patraukli. Pasakiau: Bodhi, žinau, kad dabar miegu. Būtent tuo momentu aš ir supratau, kad tai SS, bet įsisąmoninimas, kaip visada 2-3 ir jaučiuosi, kaip girta. Pradėjau verkšlenti, kad esą, Bodhi, man niekas neišeina. Jis elgėsi taip, tarsi buvo man visiškai abejingas. Paskui kažkas įvyko, atrodo, aš viską supratau ir atsirado įsisąmoninimas-10, tarsi prasiveržiau pro skaidrų kokoną, kuris skyrė mane nuo pasaulio. Iš karto atsirado ryškūs, fiziniai išgyvenimai – tarytum man stūmokliu įkišo į kūną žvalumą, kūnas iki pat kraštų užsipildė jėga. Atsirado ryškūs NšS – neprisimenu, kokie būtent, bet pagalvojau, kad perėmiau juos iš Bodhio, nes nesuprantamai iš kur, dar ir šioje vietoje, galėjo atsirasti tokie suvokimai. Tarytum iki šiol aš buvau niekingu tarakonu, kuris galėjo tik verkšlenti, o paskui ši būtybė staigiai tapo negailestinga sau 10, patiriančia pasižavėjimą - 7-10: priekyje tiek paslapčių, norisi atkišti nosį vėjui ir zuiti paieškose. Jaučiausi užpildyta nedrumsčiamu įsitikinimu, kad nėra jokių aplinkybių, kuriose galėčiau kažko bijoti. SS buvo palyginus ilgas. Paskui prisimenu, kad atsidūriau tamsiame kambaryje. Bodhis man sakė: ieškok. Aš perrinkinėjau daiktus ir sakiau jam: nieko nematau. Čia tik paprasti daiktai. Jis: ieškok, kalytė. Aš: ne, nematau.

Nežinojau, ką ieškojau. Buvo nujauta 10 ir buvo įspūdis, kad šios užduoties negalėjau išspręsti jau ne pirmą kartą. Kai dar kartą aiškiai save įsisąmoninau – jis pats atsigręžė nuo manęs. Paskui, kai nieko neradau, jis mane tarsi kažkur išstūmė, atsidūriau plevenimo būsenoje, o tarp manęs pralėkdavo įvairūs peizažai, + ten buvo nuotraukų arba dokumentalių filmų fragmentų eilės. Negaliu aprašyti kaip tai buvo išdėstyta erdvėje. Nesuprantu, kaip tai įmanoma sukurti. Netikslus, labai nutolęs aprašymas: kalnas, o jame įvairiose vietose vaizduokliai.

Kol aš visą tai apžiūrinėjau ir plevenau, atsirado išgyvenimai – nepažįstami ir intensyvus 10.

Dar viena šio SS ypatybė – jame aš buvau ne Purna, o kažkokia kita mergaite, kurią taip pat jau anksčiau mačiau savo SS. Man atrodo, kartais prisimindavau kažką iš mano gyvenimo, kaip savaime suprantamą, bet kai kurie prisiminimai nebuvo mano. Man pasirodė, ta mergaitė mažiau linkusi pasitenkinimui, joje nėra savęs gailėjimo, ji labiau pasitikinti, atkaklesnė. Buvo kažkokia situacija, kai Bodhis pasiuntė mane velniop, bet tuo metu jokių savęs gailėjimo požymių neatsiradinėjo + buvo atkaklus užsispyrimas: neišeisiu, kol nesuprasiu.

Išgyvenimai atsiradinėjo ir keitėsi šioje vietoje, atrodo, visiškai be mano arba kažkieno kito pastangų. Kai tai įvykdavo, galvojau apie tai, kad nieko labiau grandioziško negalėjo su manimi įvykti, kad tai yra viskas, ko aš noriu, ir nuo šios minties taip pat atsiradinėjo užsispyrimas -10. Kartais šitie išgyvenimai buvo tokie intensyvūs, jog atrodė, kad mane suplėšys nuo įtampos, bet nė karto neatsirado baimė – jutau jiems visišką pasitikėjimą. Nuotraukos, kurias mačiau, visos buvo viena tema – sugriovimas. Nuo pat pradžios iki pabaigos prisimenu tik vieną: ryški saulėta diena kalnuose, audringi kalnai, peizažo, kuriame matosi tik nuolaidus šlaitas ir akmeninio tilto pradžia, gabalas. Nuo viršaus krenta rutulys – nesuprantama iš ko jis, galbūt iš pirito, auksinis, ryškiai spindintis. Jis truputį sustoja, paskui krenta žemyn ir įvyksta didžiulis sprogimas – tai buvo bomba. Tuo momentu nežinojai, kaip tai interpretuoti, bet buvo įsitikinimas, kad tai ne chaotiškas vaizdas, kad tai kažką reiškia.

Paskui gabalo išvis neprisimenu, galbūt buvo Bodhis ir ryškus švelnumas.

Plevenau po stikliniu kupolu, apačioje daug žmonių. Išgyvenimai buvo viso SS metu. Atrodė, kad jie kaip degalai – jų dėka šis SS ir buvo toks ilgas bei ryškus – galbūt, prie to prisidėjo ir nuojauta, kurią pajutau po mūsų pokalbio. Užsinorėjo išlįsti iš po kupolo ir pažiūrėti – kas ten. Pro stiklą, mano nuostabai, buvo nepaprasta prasibrauti. Kai išsprukau, pasirodė, kad mane užgriuvo betoninė plyta. Jutau, kad šalta, bet nesušaldavau – jutau didžiulį spaudimą, kuris galėtų suplėšyti mane į skutelius, bet neplėšė. Apsidairiau ir supratau, kad aš kitoje planetoje. „Gražiausioje iš visų, kokias man teko matyti...“ – po manimi atsivėrė fantastinis peizažas – tiksliau, visai nepanašus į tą, kurį galima pamatyti Žemėje. Jo aš taip pat neįsiminiau, bet interpretavau taip kaip „mano“ Žemės simpatijos išreiškimas (tarytum „Žemė mane čia atsiuntė“). Aš spoksojau į visą tai, paskui įlindau atgal – dėl spaudimo beveik negalėjau judėti, kuo greičiau norėjosi grįžti į įprastą būseną. Pradėjau praradinėti SS kontrolę, atsidūriau minioje, visi tie žmonės man atrodė agresyviais ir pavojingais – kaip žmonės iš praeitų amžių. Pradėjau bandyti grįžti iš SS – reta man būsena – įprastai viskas būna atvirkščiai – nepavyksta išsilaikyti. Pavykdavo labai sunkiai, kaip esant nekūniškam suvokimui – mojuoji rankomis, bet niekas neįvyksta. Pagaliau man pavyko atsimerkti ir šalia pamačiau tą mergaitę iš SS – iš karto griebiau už kažkokio juodo audinio gabalą, kuris buvo užrištas ant jos klubų, pritraukiau prie savęs ir prašnibždėjau (o norėjau surikti): tu mane girdi. Ji tarsi įsiklausė ir pasakė (nustebau, kad taip garsiai): kol kas dar labai blogai. Padariau dar vieną pastangą ir paklausiau normaliu balsu. Aš atsistojau, o ji atsigulė miegoti. Tas pats kambarys, nuo kurio viskas prasidėjo. Aš nuėjau pas Bodhį. Pas jį buvo įjungta šviesa, jis gulėjo ant lovos – tarsi miegotų. Buvo švelnumas jam ir noras viską papasakoti, užrašyti. Tada dar gerai prisiminiau visus SS įvykius. Norėdama viską užrašyti, pradėjau ieškoti sąsiuvinį – buvo tik Bodhio sąsiuvinis. Pasakiau, kad paimsiu jo. Jis atsakė: jeigu negali pasirūpinti tuo, kad tavo sąsiuviniai, NšS užrašymui, visada būtų po ranka, niekuo negaliu padėti. Savęs gailėjimas neatsirado. Paskui aš tiesiog iškritau atgal į būdravimą.“

Tora atsikėlė, pasivaikščiojo veranda. Kaip ne keista, nepaisant viso jos įsitikinimo, kad ji būtinai pasieks savo, kad ji sukurs grupę ir jie užsiims tuo, kuo labiausiai domėsis, bet vis dėlto jau pirmas praktinis Purnos žingsnis sukėlė joje lengvą sumišimą – jau rytoj ji skris į kažkokį centrą, jau rytoj ji pradės įdomių naujokų paiešką! Kai galvoji apie tai atsipalaidavus, kaip apie tai, ką darysi – vienas reikalas, o kai pradedi iš tikrųjų daryti – tai, pasirodo visiškai kitas reikalas... atrodo – akivaizdu, kad patys akivaizdžiausi dalykai dažnai atrodo akivaizdžiais tik iki tol, ko nesusidursi su jais betarpiškai, o realus gyvenimas visada nuspalvintas tokio nenumatomų reakcijų, įvykių, detalių kiekiu, kad viskas tampa jau ne taip jau ir akivaizdu, juk tenka kažkokiais apibrėžtais būdais elgtis šiose situacijose, kažkokiu būdu vertinti jas, ieškoti efektyvių ėjimų, priėminėti sprendimus ir spręsti juos – ir dažnai atsiranda visiškas bejėgiškumas, pilniausias infantiliškumas, atrodo, netgi paprasčiausiose situacijose. Tora jau turėjo tokią patirtį ir prisiminimai apie ją buvo greičiau nemalonūs. Jo, tikrai nemalonūs! Jau vien tai savaime pasirodė jai nuostabiu – ji gyveno, būdama visiškai įsitikinusi, jog tada jai pavyko nepriekaištingai pašalinti beviltiškumo, pralaimėjimo jausmą. Reiškia – nepavyko... Velniai griebtų... po to, kai ji paliko mokyklą, ji kelis kartus tarsi prabusdavo, suprasdavo, kad palaipsniui, žingsnis po žingsnio, nesulaikomai nušliaužia į nedėmesingumą, nesusikaupimą, bukumą... Ji bandė spazmiškais šuoliais grįžti į būseną, kurioje, faktiškai, ji turėjo gyventi mokykloje, bet tai pavykdavo tik pusvalandžiui, valandai, dviem, paskui vėl, palaipsniui, atslinkdavo snaudulys, palaipsniui netgi pats nušliaužimo į miglotumą faktas pasidengdavo dulkėmis. Ir tai po to, kai visą paskutinį mėnesį juos mokino būtent to – kaip efektyviai kovoti su atošliauža, kuri neišvengiamai atsiradinėja po to, kai jie atsiranda vienatvėje su savimi, paprastų žmonių aplinkoje, kuriuos visiškai tenkina nušvitęs fonas, daugiau ar mažiau nušvitę suvokimai ir tik atsitiktiniai ekstaziškų NšS suliepsnojimai, o netgi ir mažiau. Juos mokino ir to, kad atsiranda atbukimas, ir to, kad atsiras spazmiški bandymai grįžti atgal, ir to, kad jie patirs pralaimėjimą, ir kaip susidoroti su visu tuo. Taip pat juos mokino ir to, kad visi išmokinti metodai – tai tik instrumentas, kuris pats savaime, kol neatsiranda rankose to, kas šio instrumento pagalba nori kažką sukurti, nieko nekainuoja. Ir, kad žmogus reiškia save tikrai ne tada, kai jis randasi mokykloje, kai jis yra labai intensyviai įtakojamas, o tada, kai jis lieka vienatvėje – būtent tada ir įvyksta tikra selekcija – būtent tada ir pasidaro aišku – kas tu – žmogus, aistringai ir įnirtingai siekiantis nuoširdumo, aiškumo, niūrumų išnaikinimo, ar tik pabėgėlis – žmogus, kurį visiškai tenkina vidutinės jėgos nušvitęs fonas. Tada jie buvo nustebę, jiems atrodė, kas jie jau vos ne kandidatai į komandos – jie baigė mokyklą, sugebėję įveikti ir susvetimėjimo instruktoriams priepuolius, ir beviltiškumo nesugebant atlikti virš-pastangas jausmą, ir visą kitą. O pasirodė, atranka netgi neprasidėjo – atranka prasidės vėliau, tiesą sakant, nežinoma kada, tam tikroje neapibrėžtoje ateityje, kai jie paliks mokyklą ir pradės gyventi savo gyvenimus. Ir priklausomai nuo to, kaip šis savarankiškas gyvenimas vystėsi, priklausomai nuo to, kaip pasistūmėdavo Toros darbas institute, pats aistringumas tam, kad būti panašiu į komandos, palaipsniui drumstėsi, dulkėjo, vis rečiau buvo prisimenamas. Paskui atsiradinėjo mintys, kad tai, tikriausiai, ne visai jai, kad ekstaziški nušvitę suvokimai gali būti pasiekti ir labiau laipsnišku, tolygiu keliu. Kartais netikėtai atsiradinėjo aistringas nesutikimas su tokia prielaida ir tada Tora pavirsdavo mažu vėsulėliu – ji užpuldavo savo kolegas, visus, kas tik atsirasdavo jos kelyje, kaltino juos dėl nenuoširdumo, bukumo, pastebėdavo daugybę buitinių marazmų apsireiškimų, ir tam tikru momentu suprasdavo, kad visi šitie kitų žmonių užpuolimai, visų pirmą, mažai efektyvūs, jeigu išvis jie nors kažkiek efektyvūs, o antrą, jų atsiradimo priežastis yra tai, kad ji pati negali, nesugeba nukreipti viso šio nuoširdumo siekimo į pačią save. Vienas reikalas – kaltinti dėl nenuoširdumo kitus, ir visai kitas – negailestingai nagrinėti pačią save, mylimą. Tada visatiško mėšlo pojūtis, kuriame įklimpo, nuodijo orą, kuriuo ji kvėpavo ir tokiais momentais ji galėjo užsiėminėti praktikomis po 16 valandų per parą, su įnirtingu atkaklumu, ir besitaškančia nuojauta užsiėminėti fiziniais pratimais, atlikinėti vieną tyrimą po kito, nekompromisiškai įveikinėti parazitinius įpročius. O paskui – paskui vis tiek – lėta atošliauža. Kai ji susimastydavo – prie ko gi visa tai atves – šis periodiškas gebėjimas atlikinėti šturmus – prie laipsniško gyvenimo intensyvumo priaugamumo, ar prie laipsniškos atošliaužos – ji negalėjo tvirtai atsakyti į šį klausimą. Dabar, tiesiog šiuo momentu, jai pasidarė aišku, kad mažiausiai vieną rimtą praleidimą ji padarė visiškai tiksliai – ji atplėšė praktiką nuo savo praktinės veiklos. Jos darbas institute, o ypač jos veikla pas Mengesą – visa tai atrodė kažkuo patenkinančiu savo reikmes, kuo galima užsiėminėti beveik nekreipiant dėmesio į tai – kas būtent viskuo tuo užsiėminėja – kokioje ji būsenoje, ar ji toks žmogus, kokiu ir nori būti. Ir dabar – kai ji susidūrė su galimybe sugretinti tyrimą, savęs pačios pakeitimą bei pačią realią veiklą su daugybe realių aspektų, tokių, kaip naujos bazės sukūrimas, būtent dabar ji pajuto, kad tarsi gimsta iš naujo – tarsi viskas, kas laipsniškai buvo numalšinta ir suplūkta, tarytum ištiško išorėn – ir pasikeitimų baimė, ir sumišimas nuo susitikimo su galimybe keisti aplinkinį pasaulį, ir aistringa nuojauta ir stipriausi džiaugsmingi norai, nu kurių net sunku užmigti.

Reiškia, tie prisiminimai nemalonūs... puiku – reiškia yra aiškumas tame, kur pūlinys, ką reikia pašalinti, su kuo reikia dirbti. Charvis sakė jiems ir ne kartą, kad beviltiškas tas žmogus, kuris laiko save tobulybe, nes juk jo gyvenimas bjaurus, o jis neturi ko keisti – ką gi galima keisti tame, kas jau tobulas? Bet kas suprasdavo jo žodžius, kaip nurodymą į save? Tik dabar Tora su siaubu suprato, kad Charvis sakė ne tiesiog tam tikras abstrakčias tiesas – jis kalbėjo apie juos, jis kalbėjo apie ją! Pavyzdžiui, ji įsitikinusi tuo, kad pas ją daugybė interesų. O kas tai per interesai? Jeigu sudarytų interesų sąrašą – kiek ten būtų pozicijų? Ant kiek aistringai ji realizuoja šiuos interesus? Kada paskutinį kartą ji buvo uždavusi sau šį klausimą? Juk taip malonu galvoti apie save, kaip apie išsivysčiusį žmogų su daugybe interesų. Taip pat – beveik nepastebimai pačiai sau, ji laiko save žmogumi, pakankamai savarankišku, gebančiu vesti praktinę veiklą, o iš kur tada ši beveik paniška būsena, atsiradusi sužinojus apie pirmus Purnos žingsnius? Iš kur tada tiek neįtikėtinai daug mažų bukumų, buitinių marazmų, kuriuos ji be vargo pastebėdavo savyje šturmų metu? Vėlgi – taip malonu galvoti apie save kaip apie susikaupusį, sumanų žmogų! O koks rezultatas? Rezultatas toks ir yra – ji gali garsiai bet ką sakyti, ji gali netgi kiek nori galvoti apie save kritiškai, bet vis dėlto ji gyvena tikėdama, kad ji – tobulybė. O tai reiškia – ji nuvarė save į beviltiškai kampą, iš kurio nėra išeities. Tobulybė negali keistis, ji gali tik pūti. Tas, kas įsitikinęs dėl savo tobulybės, neturi išeities. Nuostabu tik tai – kad niūrūs, būki, nesavarankiški žmonės gali gyventi taip, tarsi jie būtų tobulais. Ji gyvena būtent taip. Ji beveik mirusi! Tora krūptelėjo. Ji beveik nenumirė ir nesugebėjo to pastebėti. O jeigu jos nepaimtų pas Mengesą? Jeigu jos nepaimtų dalyvauti eksperimente? Jeigu jai nepasiūlytų sukurti grupės i jeigu Purna nebūtų vangesnė? Ar galėjo įvykti taip, kad ji palaipsniui užgestų? Juk to neįmanoma įsivaizduoti. Bet vis dėlto taip galėtų įvykti. Ar negalėtų? Velnias žino. Bet kokiu atveju, pozicija, kai tu manai, jog tai įmanoma, efektyvesnė, nes suteikia blaivinantį efektą.

Tada – komandos mokykloje, jie atidirbinėjo bendrų veiksmų, darbo komandoje įgūdžius. Užsiėmimus vedė tas pats Charvis ir dabar Tora be vargo prisiminė pagrindines tezes, kuriomis jis pradėdavo kiekvieną įvažiavimą „į lauką“, nesvarbu ar tai pakilimas į aštuonių tūkstančių metrų kalną, ar pasinėrimas šimtą penkiasdešimt metrų su suspaustu oru, ar dirvos atkūrimo darbai ir t.t. – bet kokia praktika, kai juos – stažuotojų grupę – visa krūva mesdavo kokiai nors užduočiai, palikdavo juos savo nuožiūrai – kaip geriau susiorganizuoti, kaip maksimaliai efektingai suorganizuoti savo veiklą. Apibendrinant visas tezes, pagrindinės mintys buvo tokios, kad efektyviai dirbanti komanda turi mokėti suderinti demokratiją ir vienos asmenybės lyderišką dominavimą virš kitos, o netgi tironiją. Anksčiau – prieš šimtmečius – buvo manoma, kad demokratija – kelias link socialinės pažangos. Tai privedė prie visiško absurdo, pavyzdžiui, įsigaliojo tvirtinimas, kad bet kokia šeimininkė gali valdyti valstybę. Nieko nuostabaus, kad praktikoje nieko protingo iš to negalėjo išeiti, todėl demokratija tapdavo tik kartoniniu tironijos uždengimu. Taip ir išeidavo, kad ten, kur buvo dagiausiai triukšmo apie demokratiją, viešpatavo tironija, totalitarizmas. Atitinkamai, liaudis, nusivylusi demokratija, kreipėsi į stipraus lyderio pusę – ir vėl patekdavo į tą pat užpakalį – nieko protingo negalėjo išeiti, kai vienas žmogus arba viena žmonių grupė savo rankose susikaupdavo didžiulę valdžią. Gobšumas ir noras išlaikyti šią valdžią bet kokia kaina, užgrobti kuo daugiau visko, galų gale sukeldavo tokią betvarkę, kad žmonės sukildavo ir prasidėdavo chaosas, t.y. vėl ta pati „demokratija“. Taip - nuo vieno kraštutinumo prie kito, nuo vieno košmaro prie kito – žmonės gyveno tol, kol pasaulis neapsivertė aukštyn kojom. Po to, kai pasibaigė Didysis Vaikiškas Karas ir į valdžią atėjo tie, kas kaip pagrindinę, pamatą dedančią, vertybę mato nušvitusius suvokimus, o kiti tiesiog išmirė – nuo ginkluotų susidūrimų arba tiesiog nuo senumo, tai yra nuo savo pačių negatyvių emocijų, po to pasaulyje įsigaliojo tvarka, kuri buvo pakankamai greitai išdirbta bandymų ir klaidų metodu. Tais laikais dar nebuvo įsitikinimo tuo, kad žmonės, patiriantys NšS, gali efektyviai valdyti ne tik save, bet ir bendruomenę, visą pasaulį – juk jie dar neturėjo tokios patirties. Tora skaitė tų pirmųjų, kurie stovėjo prie naujos tvarkos ištakų, prisiminimus – jiems irgi buvo būdingi ir nepasitikėjimas, ir būgštavimai, bet vis dėlto patirtis įrodė – žmonės, patiriantys NšS, siekiantys aiškumo, nuoširdumo, ateina prie optimaliausio rezultato organizuojant socialinę sferą šimtas, tūkstantis kartų greičiau, negu žmonės, patiriantys negatyvias emocijas, ir gyvenantys dogmomis.

Galų gale, viskas pasirodė daug paprasčiau, negu atrodė nuo pat pradžių, juk pas praktikuojančius jau buvo sukaupta didžiulė gyvenimo snukių-gyvenvietėse, kurios kartais turėjo kelis tūkstančius gyventojų, patirtis ir kai, iš esmės, visas pasaulis pavirto viena didžiule snukių-gyvenviete su plačia sudėtimi, į kurią įeidavo ne tik praktikuojantys, bet ir užjaučiantys NšS siekimo ir niūrumų šalinimo praktikai, sukauptą patirtį pavyko panaudoti beveik be likučių, už pagrindus paėmus tai, kas jau buvo anksčiau patikrinta. Idealia bendruomenės santvarka, idealiu pagrindu bet kokiai bendrai veiklai pasirodė yra demokratiškų ir diktatoriškų principų suderinimas: tam, kad išsispręstų tam tikra problema demokratišku keliu, t.y. visuotiniu indeksuotu balsavimu, buvo priimamas sprendimas pasirinkti žmogų arba žmonių grupę, kurie turėtų plačius, kartais netgi diktatoriškus įsigaliojimus, viskame, kas lietė šį klausimą. Nuostabu, bet anksčiau demokratija buvo suprantama taip primityviai, kad netgi nebuvo daromi skirtumai tarp žmonių! Tai yra, žmogus, visą gyvenimą prabuvęs bukume, prastovėjęs virtuvėje prie dujinės, turėjo tokios pat svarbos balsą, kaip ir tas, kuris treniruojasi, mokosi, vystosi. Nuostabus bukumas – kaip išvis neišmirė žmonija... Dabar kiekvienas balsas turi savo indeksą – savo dauginantį koeficientą. Nori visą savo gyvenimą kultivuoti prietarus, nieko nesimokyti, negauti įgūdžių? Nėra problemų, sėdėk ir pūk. Tavo indeksas balsuojant dėl bet kokio klausimo bus lygus vienetui. Nori įtakoti bendruomenę? Puiku – kelk savo užpakalį ir daugink savo indeksą – išmok užsienio kalbą, pasėdėk testiniame kalėjime savaitę, perskaityk tam tikras knygas, išspęsk tam tikrą klausimą, pasimokyk mokyklose ir t.t. Nereikia net priminti, kad ir „diktatoriškumas“ anksčiau buvo kitoks, nei dabar – tuo pačiu liko tik žodis, jo turinys, iš esmės, kategoriškai pasikeitė, todėl, kad diktatoriumi tampa žmogus, siekiantis NšS.

Tora prisiminė – kaip visa tai buvo atidirbama treniruotėse. Kadangi tarp grupės dalyvių buvo nelabai patyrę alpinistai, testiniam pakilimui buvo išrinktas palyginus paprastas maršrutas į pietinį Everesto šlaitą ir pas Torą buvo galimybė absoliučiai susikaupti ties komandinių veiksmų įgūdžių išdirbimu. Grupę įmetė į Lobuče gyvenvietę, kur jie atliko maršą-šuolį į Lobuče-Ist viršūnę (6119 metrų). Torai užteko jėgų bėgti iki pat kalno uolos, vedančios tiesiai į viršų, bet ant akmenų ji greitai išsikvėpė. Po vienos viršūnės, ją aplenkė trys ir Tora suprato, kad pajuto nusivylimą – reiškia jos motyvacijoje buvo ir niūrumo sudėtinė. Ant uolos, prie pat kitos viršūnės, ji dar kartą sustojo, norėdama padėti perrišti žaizdą Juliai – ta paslydo ant akmeninės plytos ir sudraskė klubą, ir tada ją aplenkė dar du. Tuo momentu įvyko silpnas NP jiems už tai, kad pasinaudojo situacija ir pasididžiavimas, kad ji štai toks geras draugas – sustojo, padėjo perrišti žaizdą, pašalino NP aplenkusiems. Pašalinusi šį pasididžiavimą, Tora netikėtai atskyrė, kad jos veiksmuose taip pat buvo niūrumo sudėtinė – rūpinimasis Julija. Ko čia ji netikėtai puolė padėti jai perrišti žaidą? Ar ji buvo labai rimta? Taip, kraujo buvo daug ir tai sukeldavo kažkiek gąsdinantį efektą – galbūt, būtent kraujo vaizdas padarė Torą nepakaltinama, ir ji pažymėjo savo dienoraštyje, kad jai reikalinga treniruotė pratintis prie žaizdų ir kraujo vaizdo. Julija ir pati puikiai susitvarkytų, taigi tai buvo grynai panika ir susirūpinimas. Išskyrusi visą tai, Tora pajuto pergalės, mėgavimosi suliepsnojimą ir į viršūnę ji užkopė ekstaziškame apsvaigime. Numovusi šortus, kelnaites, nuvilkusi palaidinę ir marškinėlius, ji atsigulė nuoga ant kalvelės, apaugusios sausa žole – aplinkui sniegas, o čia – ant šitos kalvos – sausa ir karšta! Ji netgi neatsimerkė, kai kažkas pražergė jai kojas, atsigulė ant jos, karštas ir nuogas. Stora, standi galvutė nekantriai bandė praskirti putę ir būtent šis nekantrumas labai jaudino, norėjo, kad ją išprievartautų. Suspaudusi klubus ji pradėjo gintis, stumti vaikiną, šnibždėjo „ne, prašau“ – šis „prašau“ iš karto demaskavo jos ketinimą – norą žaisti išprievartavimą. Kažkas dar atsisėdo jai ant veido ir pradėjo trintis kiaušais į nosį, lūpas, žandus, keliais prispaudus ją prie žemės. Įkvėpdama jaudinantį kvapą ir toliau suspausdama klubus, Tora priešinosi, nors galvutė jau smigtelėjo į putę. „Tik nemuškite manęs, prašau!“, šaukė Tora. Susijaudinimas staigiai stiprėjo priklausomai nuo to, kaip garsiau ir garsiau ji šaukė – „nereikia, vaikinai, nemuškite manęs, aš jums pačiulpsiu, prašau, tik nemuškite manęs, nemuškite!“ Stiprūs antausiai – vienas po kito – paskui pliaukštelėjimas per užpakalį, vėl antausiai, nuo kiekvieno smūgio susijaudinimas stiprėjo, vaikinų spaudimas augo. Pagaliau abu įkišo – vienas į putę, kitas į gerklę, taip, kad ji galėjo tik iš visų jėgų riaumoti, sudarinėdama įvaizdį, kad desperatiškai priešinasi. Peniai dulkino giliai ir stipriai, ir nuo abiejų mėgavimasis išsiliedavo po visą kūną bangomis, susitikdavo kažkur pilvo srityje, taigi po kelių minučių pilve pradėjo atsiradinėti stiprūs spazmai, mėgavimasis tapo nepakeliamas, ir Tora persikėlė kažkur ten – kelioms sekundėms netgi dingo regėjimas, atmintis, savo asmenybės skyrimas – tiesiog mėgavimosi, džiaugsmo, gyvos, nežinia ko, nujautos bangos. Prisiminė, kaip mokykloje su mergaitėmis aptarinėjo ateinančios sekso pamokos temą – „išprievartavimo fantazijos“. Jos turėjo po devynerius metus. Joms visoms buvo atradimu tai, kad jos visos svajoja būti išprievartautos, kad stiprūs, aistringi berniukai arba vaikinai, arba vyrai pagautų jas tamsiame užkampyje, nusitemptų kur nors į nuošalią vietelę ir darytų su jomis įvairius iškrypėliškus dalykus. Ir, kad jų būtų daug, ir, kad dulkintų, nepaisant prašymo paleisti. Ta pamoka buvo įsimintina... kaip atskirti situaciją, kai mergina iš tikrųjų nenori, kai sako „nereikia“, nuo situacijos, kai ji tik vaidina. Kaip pačio žaidimo metu valdyti vienas kitą, neišėjus iš išprievartavimo scenarijaus. Kaip nestiprus skausmas gali pridėti aštrumo mėgavimuisi. Kaip vaidinti sudėtingesnius scenarijus... – daug visko. Žaidimas išprievartavimą – daugelio merginų, beje, vaikinų taip pat, vienas iš mėgstamiausių – ir kai jie prievartauja, ir kai jie prievartaujami. Berniukų išprievartavimas taip pat liko viena iš labiausiai jaudinančių situacijų Torai – berniukų ir mergaičių kompanija pagauna užsnūdusį, suaugusį vaikiną... berniukai paeiliui dulkina jį į užpakalį, greitai, aistringai, kaip triušiukai, o jis sudarinėja įvaizdį, kad bando išsprukti, ir kažkokiu momentu jo išpūstas penis neišlaiko ir nuleidžia... būtent tada, kai Tora paėmė į burną penį iš kurio išsilaistydavo spermos fontanėliai, buvo pirmas kartas, kai Tora pati baigė. Laikyti burnoje nuleidžiantį penį, žiūrėti į tai, kaip kitas vaikinas su dejonėmis nuleidžia jam į užpakalį... kas gi susilaikys nuo orgazmo!

Taip, tais laikais Tora daug aiškiau skyrė savo suvokimus, negu dabar... tai supratusi, ji netikėtai pajuto desperatišką siekimą grįžti į tą aštraus, atidengto nuoširdumo būseną, kai atrodo, jog pats oras, kuriuo kvėpuoji, užpildytas jūros purslais, ozonu.

Nagrinėjimo susirinkime ji papasakojo apie savo suvokimus, paklausė – kaip atrodė iš šalies. Kai visi dalyviai užpildė indeksines kortas, į kurias taip pat įeidavo objektiniai duomenys apie fizinę būseną, buvo suformuoti balsavimo indeksai kiekvienam iš jų. Nustatinėjant numatomą maršrutą iš bazinės stovyklos kiekvienas siūlė savo požiūrį į optimaliausią kopimo kelią, pagrįsdavo jį. Kai baigėsi aptarimai, buvo pravestas balsavimas ir gale išrinktas lyderis. Šiame etape demokratija užsibaigdavo ir prasidėdavo „diktatoriškumas“ – visų kopimo dalyvių balsai pavirsdavo pasitarimo balsais, o lyderio balsas – vieninteliu sprendžiančiu. Jeigu būtum 200% įsitikinęs, kad matai efektyvesnį kelią praeiti šią Khumbu atkarpą, o lyderis priimdavo kitą sprendimą, tai tu turėjai maršrute atiduoti visas savo jėgas, tarsi tai būtų tavo asmeniškas sprendimas – būtent tai ir buvo pagrindinis bendradarbiavimo principas. Dabar pas Torą buvo galimybė panauduoti gautus įgūdžius visiškai naujame darbe – naujos bazės pastatyme, daiverių grupės organizacijoje.

 

<< Back

Forward >>