« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 19


Urvo formos kambarys su erdviu plotu viduryje ir šoninėmis nišomis, užlietomis lygios, malonios šviesos. Visur styrojo akmenų snukiai. Šalia didelės kėdės-pagalvės, ant kurios prisiglaustė Tora, stovėjo didžiulė uolieną, gal pusės metro aukščio. Matiniai-mėlynas jos persipinančių ir besiveržiančių į viršų kolonų švytimas, tarsi įtraukdavo žvilgsnį vidun. Iš kitos pusės akmens struktūra darėsi banguota, pertekdavo į spindintį pirito sklaidinį. Pačioje apačioje styrojo dviejų spalvų kristalai – blausiai geltonas topazas prie pagrindo, nepastebimai akiai, pereidavo į tamsiai violetinį ametistą. Kai kurie ametisto kristalai buvo beveik juodi. Kelis kartus Tora atitraukdavo žvilgsnį nuo uolienos, bet iš karto sugražindavo, atrodė, kad ji tiesiog negalėjo pasisotinti jos išvaizda. Tikriausiai tiesiog neapsiverstų liežuvis pavadinti tokią uolieną „negyvąja gamta“.

Tomas atsisėdo ant kėdės priešais ją, du vyrai stovėjo.

- Nori mane apie kažką paklausti? Apie progresavimą?

- Taip. Kiek laiko mes turime? – Tora pasikėlė ir pritraukė savo pagalvę arčiau jo.

- Papasakosiu trumpai apie tai, ką mes darome šiuo metu. – Tomas linktelėjo ranka savo palydovams, - nagi, prisijunkite. Noriu, kad ji įlįstų į šį reikalą ne visiškai kaip aklas kurmis. Fossa sakė, kad mergina sumani.

Netikėtai pačiai sau Tora pajuto sumišimą ir todėl, kad suprato, jog jos sumišimas pastebimas, jis dar labiau sustiprėjo – kaip vandens sūkuryje. Idiotiška situacija – dabar ji elgiasi visai ne kaip sumani mergina...

- Manau, kad kai ką, kažkur, apie kažką tu skaitei arba girdėjai. – Klausdamas, o gal net tvirtindamas pasakė Tomas.

- Labai mažai. Labai mažai informacijos. Mengesas sakė, kad komandos yra išvis uždara grupė ir kadangi būtent jie užsiėminėja progresavimo tema, persiunčia savo ataskaitas tiesiogiai Tarybai, tai...

- Tarybai persiunčiamos visai ne visos ataskaitos. Ir netgi tik nedidelė jų dalis. – Pertraukė Tomas.

- ? Kaip taip gali būti?? – Tora buvo išmušta iš vėžių. – Reiškia, jūs monopoliškai turite visą informaciją? Bet kam? Kokia to prasmė?

- Tai viena iš tų sąlygų, kurias aš iškėliau tada, kai sutikau atvesti pirmą būsimų komandos grupę pas Bodhį.

Velnias. Tora tik dabar suprato, kad šiuo metu ji nesiklauso įvairių kitų žmonių pasakojimų ir požiūrių, o bendrauja su tuo žmogumi, kuris tvirtina, jos mokėsi pas Bodhį ir drakonėlius – ir pats, ir kartu su pirmąja komandos grupe. Štai būtent jis – būtent šis žmogus (o kas tie du kiti?). Pirmą kartą Tora girdi, kaip apie Bodhio susitikimą kalbama ne mandagia-spėliojimo forma, o taip tvirtai ir įtikinančiai. Buvo toks jausmas, tarsi krenti į šulinį (kvailas palyginimas – juk velnias žino, kaip jaustumeis krisdamas į šulinį).

- Jai visa tai atrodo pasakomis, - tarė vienas iš vyrų.

Jo balso negalima buvo pavadinti draugišku...

- O tu kas? – kreipėsi į jį Tora, bet tuo metu pajuto nepasiryžimą.

- Taip, didesnę informacijos dalį turime tik mes, komandos, - tęsė Tomas, tarsi visai nekreipdamas dėmesio į jos klausimą. – Dviejų metų bėgyje tu buvai stažuota viename iš selekcinių centrų ir, nepaisant to, kad tai buvo labai paviršutinišku, galima netgi pasakyti fakultatyviu susipažinimu, bet vis dėlto tu sugebėjai suprasti, kad egzistuoja tam tikra riba, už kurios ne komandos negali būti įleisti.

- Selekcinis centras... tu apie ką? – nesuprasdama paklausė Tora.

Tomas nusišypsojo.

- Selekcinis centras, reiškia... man tai net nebuvo atėjus į galvą, maniau... aš viską laikau už gryną pinigą. Bet juk tai kažką panašaus į kvalifikacijos paaukštinimą, kur siunčia daugelį jaunų instituto tarnautojų.

- Tik iš dalies, - tęsė Tomas. – Iš dalies tai yra iš tikrųjų kvalifikacijos paaukštinimo kursai - kursantai mokosi įgūdžių, kurių jie vargu ar dar kur nors galėtų įgyti: nepriekaištingas negatyvių emocijų šalinimas, pirmos pasinėrimo į sąmoningus sapnus patirtys, ypatingai rimtas fizinis pasiruošimas, į kurį įeina kūno praplovimo nušvitusiais suvokimais įgūdžiai, nepertraukiamo nušvitusio fono pasiekimas, na ir, žinoma, tu turėtum gerai prisiminti nuoširdumo sustiprinimo praktikas (taip, šito jau tikrai nepamiršiu visą savo gyvenimą...), ir kelių parų nepertraukiamą šturmą atlikimą ir daug viso kito. Tokioje sukoncentruotoje formoje to viso niekur kitur nerasi. Absoliučiai visi daiveriai, kurie dirba aštuoniose grupėse ir dauguma iš tų, kas dirba institutuose, ir netgi kai kurie iš tų, kas išvis neturi jokio santykio su būsenų erdvių tyrimų profesija, praėjo tokią stažuotę. Pavyzdžiui, tau pažįstama Purna tai pat stažavosi pas mus.

- Vau! – Tora buvo nuoširdžiai nustebinta. – Čia tai tikrai netikėtumas... ji elgiasi taip... kukliai, ar tai nepastebimai...

- Ir vis dėlto tai – selekcinis centras. Mes ieškome naujų žmonių – visada, nuolatos, visur – labiausiai gabių, labiausiai nuoširdžių (na... tada tai tikrai ne aš...). kurie galėtų tapti komandos.

Torai net gurklyje užgniaužė kvapą.

- Tomai...

- O kaip tu manei? – Jis prajuko. – Tu ką, rimtai galvojai, kad mes paimsime kažkokį nesurimtėjusį jaunuolį, kuris dar neišperėjo iš kiaušinio ir įkišime jį, iš pradžių, į daiverių komandą, o paskui į savo eksperimentą, kuris gali žmonijos istoriją pasukti velnias žino į kurią pusę?

- Manau, tai SNJ. Taip, būtent S,N,J – savęs neįvertinimo jausmas, - tarė antras vyras. – Ji bijo pagalvoti apie save, kaip apie žmogų, kuris gali būti išskirtas tarp kitų savo nuoširdumo, aiškumo ir NšS siekimo dėka. Ji nori galvoti apie save, kaip apie pilką pelytę – taip ramiau, vaikeli, taip, aš sutinku, taip ramiau – sėdi sau kampely ir neiškiši nosytės, o už tave viską nuspręs kitos dėdės ir tetos, taip?!

Frazės pabaigoje jo balsas pasidarė garsesnis ir nors jis tuo metu atrodė kažkiek grėsmingai, Torai kažkodėl pasidarė netgi ramiau, negu susitikimo pradžioje.

- Tu bijai sau pasakyti: „aš tas, kas priėminėja sprendimus. Aš tas, kas atsakingas už veiklą. Aš tas, nuo ko priklausys ne tik mano ateitis, bet ir ateitis štai šios nuostabios Žemės, štai šitų nuostabių ir aistringų žmonių“. Tu ne iš tų, kas nori, kad jam pavestų priėminėti sprendimus, kas turi į viską atsižvelgti, pasverti, apskaičiuoti, pajausti, o paskui ateiti ir pasakyti: „nusprendžiau, kad darysime taip“. O paskui – viską aiduoti, VISKĄ, visą save, visas savo jėgas, viską, ką tik sugeba padaryti žmogus ir netgi daugiau, kad pasiektų norimą rezultatą, kad prasiveržtų prie naujų ištikimybės, aiškumo, žinomų ir nežinomų nušvitusių suvokimų erdvių.

- Jo vardas Moranas, - netikėtai įterpė Tomas. – Marti Moranas.

Torai išvis pasidarė bloga. Dar to truko – dar ir Moranas čia. Jai Moranas – visada buvo kažkas abstraktaus, tik vardas ant fundamentalaus darbo apie Žemės snukių integraciją viršelio, kuris išmargintas tokiomis detaliai išdirbtomis metodikomis, tokiomis mikroskopiškai tiksliomis suvokimų fiksacijomis, kokias gali aprašyti tik tas, kas visą savo gyvenimą nuo ryto iki nakties tik tuo užsiėminėjo.

- Pasakyk Moranai..., - tyčiomis susimasčius tarė Tora, - o tu reiškia... kai įlįsi į mūsų didelę eksperimento patalynę, trauksi antklodę į Žemės snukių suvokimų pusę? Šiame eksperimente tu pasistengsi iščiulpti viską, ką tik įmanoma, kad rastum abipusiško, įprasminto kontakto su šiuo keistu tigru ir šiais keistais delfinais galimybę?

Antras vyras pradėjo juoktis, Tomas parodė jai didelį pirštą, o Moranas tik prunkštelėjo.

- Jis tai darys, neabejok. Merkas. – Prisistatė antras vyras.

- Aha..., - vos ne nusivylusi murmtelėjo Tora. – Ir tu čia...

Nuo šių žodžių pradėjo juoktis visi trys ir nuo to nesusilaikė nuo juoko, ir ji.

- Tik nereikia sakyti „Skaičiau tavo „Vidinių apvalkalų rezonansinio prasiskverbimo ypatybės“ knygą“ – ją visi skaitė, mes visi viską esame perskaitę, - pridūrė jis.

- Na ir natūralu, kad tu trauksi antklodę į prasiskverbimo prie Bodhio ir drakonėlių priemonių paieškos pusę?

- Ne tik. Aš, pavyzdžiui, norėčiau pasėdėti šalia Ramakrišnos, paspoksoti į jį. Norėčiau pamatyti gyvą Vivekanandą. Norėčiau paklausyti Budą Gautamą. Aš labai daug noriu.

- Skamba kaip fantastika..., - suburbėjo Tora.

- Tą patį man visi sakė, kai bandžiau prasiveržti prie Bodhio, - įterpė Tomas. – Bet dar didesnė fantastika, mano požiūriu, prielaida, kad tokie žmonės, kaip Ramakrišna, Don Chuanas, Gautama galėjo tiesiog „mirti“. Taigi – progresavimas. – Jis padėjo koją ant kojos ir pradėjo pasakoti.

- Laikoma, kad dabar mums žinomos dvylika civilizacijų kituose pasauliuose, teisingai? Teisingai, - nelaukdamas atsakymo iš Toros, jis pats atsakė. – Nesigilinsiu į smulkmenas ir tiesiog kalbėsiu apie „kitus pasaulius“, neskirdamas juos pagal savybes. Akrancai, eterai, sejenai... na tu juos visus žinai. Bet iš tikrųjų ne viskas yra taip...

- Tai VISAI ne taip, - įterpė Merkas.

- Taip. Iš tikrųjų mums dabar žinomos septyniolika civilizacijų. Penkių iš jų egzistavimo mes kol kas neafišuojame, todėl, kad problemų, kurios atsiranda kontaktuojant jas, visuma viršija protingą lygį, esant kuriam mes galime kalbėti apie „kontaktą“. Visų pirmą, tai suderinamumo problema, tiksliau suvokimų, kuriuos mums būtina integruoti į save, kad galėtume tapti to pasaulio dalimi nesuderinamumo. Tai – viena iš fundamentalių problemų, kuri, tiesa, tiesiogiai nepriklauso progresavimui, nes progresavimas – tai būtybių iš tų pasaulių, į kuriuos mums pavyko patekti, įtakavimas. Bet vis dėlto progresoriai užsiėminėja ir šia problema, kadangi sėkmingas jos išsprendimas padės atrasti naujus kontaktus, o kiekvienas naujas kontakto tipas – tai ne tik paieška ir potencialių praktikuojančių atradimas kituose pasauliuose, bet ir tiesiog savo asmeninės patirties praturtinimas.

- O kaip apsireiškia nesuderinamumas? – paklausė Tora.

- Keli variantai, - Merkas atstatė delną ir užlenkinėjo pirštus, - esant tokio nesuderinamo suvokimo (mes vadiname tokius suvokimus „jurasikais“) integracijai gali, dėl nežinomos mums priežasties, sutrikti ryšiai tarp kitų, atrodo, patvariai susijusių suvokimų. Praktiškai tai apsireiškia taip, tarsi tu netikėtai pasidarytum kurčia arba akla, arba prarastum uoslę, arba, kas pavojingiausia, sveiką protą. Jeigu mes neskirtume tiek daug dėmesio draudimui, galėtume daug sumokėti už jurasikų atradimą... Antras nesuderinamo variantas – integruojant jurasiką staigiai nusilpsta gebėjimas integruoti kitus suvokimus arba, kas vėlgi daug pavojingiau, gebėjimą atskirti jau integruotus suvokimus. Trečias...

- Paskui, Merkai, paskui, - pertraukė jį Tomas. – Pakalbėkime dabar apie kitas problemas – progresavimo problemas. Prisimeni Strugackių romaną „Sudėtinga būti dievu“?

- Taip, man jie patinka – perskaičiau viską, ką jie parašėJ

- Kadangi tada žmonės negalėjo sau įsivaizduoti kitokios kontakto formos nei tik gautos skrydžių į kosmosą dėka, tai ir fantastika buvo atitinkama. Realybėje viskas buvo visiškai ne taip. Jeigu Strugackių įsivaizdavimu pagrindinė progresavimo problema buvo pasipriešinimas socialiai neišsivysčiusios, archainės, kariaujančios ir dogmatinės bendruomenės apsireiškimams, tai pagrindinė problema pasirodė esą visiškai kitokios rūšies – ne socialinės, o hermeneutiškos. Mums nesunku su jais bendrauti, mums sunku suprasti, kaip su jais bendrauti ir, kaip bebūtų juokinga, su kuo būtent bendrauti. Pats juokingiausias... na iš tikrųjų, tai tik dabar mums atrodo juokingu, o tada mums visai nebuvo iki juokų... labiausiai, pasakyčiau, parodomasis pavyzdys – beje, mūsų pirmas – akrancai. Atrodo, kas galėtų būtų paprasčiau, štai jos, būtybės, kažkuo panašios į krabus, laksto akmenimis, juos nulaižo jūra. Labai akivaizdu, kad tarp jų yra sudėtingi, socialiniai santykiai, yra netgi gerai pastebimi prasmingo, tikslingo pakeistos gyvenimo vietos pakeitimo pėdsakai – taigi, susikaupk ties patekimu į juos, sąmoninguose sapnuose tai išeina labai nesunkiai, integruok suvokimus ir atlikinėk Dženkinso procedūrą... tu žinai – kas tai?

Galbūt tai buvo retoriškas klausimas, bet Tora vis dėlto atsakė.

- Bendrais bruožais. Kai stažavausi pas komandos, pas mus buvo du-trys pasinėrimai, kur mus mokino šios procedūros – vieną kartą per pasinėrimą.

- Du-trys kartus! – sušaukė Merkas. – Tomai, profanacija tai... kam to reikia? Ko galima išmokti per du-trys kartus? Aš atlikinėjau Dženkinso procedūrą tūkstantį kartų, tikriausiai, kol, galų gale, pradėjau tai suprasti.

- Ant visų šakų nepasikarsi. – Tomas sakė, aiškiai įsitikinęs savo žodžių teisingumu. – Neįmanoma apkabinti neapkabinto per du metus.

- Šios procedūros esmė – formalių veiksmų rinkinys, pagal kurių rezultatus mes galime vertinti – ar egzistuoja abipusis kontaktas, ar ne. Kiek aš žinau, Dženkinsas – matematikas, kuris apie keturiasdešimt metų atlikinėjo velnias žino kokius sudėtingus apskaičiavimus naudodamas chaoso, tikimybių, informatikos, hermeneutikos ir, velnias žino kokias dar, teorijas, ko dėka sugebėjo išdirbti formalių kontaktų buvimo kriterijų eilę, o paskui jau nesudėtinga buvo sugalvoti ir pačius veiksmus.

- Taip, viskas teisingai. – Patvirtino Tomas. – Iš principo, mes neretai klystame, naudodami šią procedūrą, bet niekas nenori jos pagerinti, nes tiesiog nėra prasmės – vis tiek labai greitai išsiaiškina, yra kontaktas ar nėra. Na va... kontaktas buvo užmegztas, pradėta studijuoti vienas kitą, viskas puiku – sensacija, straipsnis po straipsnio, mėnuo prabėga po mėnesio, vaikučiai žaidžia su pliušiniais krabais, ksenologai rašo disertacijas apie krabinio kūno sandarą ir štai netikėtai – trumpas pastebėjimas „Resursuose“ – ne velnio, nieko krabai nesupranta – buki kaip kamščiai. Nėra ir negali būti jokio kontakto su jais. Autorių netgi lengvai prispaudė, iškėlė klausimą dėl neprofesionalumo „o kas yra tas autorius?“ Bet, pasirodė, autoriumi yra daiveris-komandos su patirtimi. „Žvėryne“ dalyvauti atsisakė, tiesiog atliko dar kelis pasinėrimus su draugais ir rado atsakymą: tie, su kuo mes bendravome, buvo visa ne krabai, o... tai, ką mes laikėme vandenynu! Neįmanoma buvo tuo patikėti ir tai ir yra problema numeris du – iš pradžių daužaisi į ledą kaip akmuo, kad suprastum, kas iš to, ką mes suvokiame ir yra tai, ką mes laikome būtybėmis, turinčiomis sąmonę, o paskui daužaisi ir negali patikėti tuo, ką gavai. Todėl, kad tai visai nežmoniška, visiškai kita, mūsų protas tiesiog nepripratęs prie tokių dalykų, mūsų skyrimas tiesiog nefunkcionuoja , ypač sąlygose, kai tu nelabai blaiviai jautiesi svetimais suvokimais pakeistoje sąmonėje.

- Galų gale pasirodė, kad „vandenynas“ turi srovės srautus, kurie nesusimaišo ir turi individualumą? – pasakė Tora.

- Šiurkščiai sakant, taip – Merkas atsikėlė nuo kėdės ir pradėjo daryti prisėdimus, mankštindamas raumenis. – Kalbant tiksliau, srautai nebuvo visai nesimaišančiais – jie iš dalies susimaišydavo ir tai, ir buvo fizinė pusė to, ką galima pavadinti jų tarpusavio bendravimu. Akrancus mes tyrinėjame jau dešimtis metų, bet klausimų tik padaugėja - pavyzdžiui, kaip jiems pavyksta per vieną akimirką perduoti vieni kitiems informaciją bet kokiu atstumu – „srautai“ gali „bendrauti“ be pavėlavimo, net, jeigu juos skiria tūkstančiai kilometrų. Egzistuoja toks požiūris, kad srautų susimaišymas – ne tiek bendravimo, kiek metabolizmo funkcija, o bendravimas įvyksta ne informacijos perteikimo keliu, o būsenų, kuriuos savo ruožtu interpretuojamos kaip tam tikri pranešimai, perteikimo keliu.

- Kuo pasirodė esą krabai? – pasidomėjo Tora.

- Krabais. Pamiršk juos. Problema numeris trys, - pratęsė Tomas, - jau turi ryškiau išreikštą progresavimo charakterį. Tarkime, mes radome civilizaciją, su kuria surandame bendrą kalbą. Tarkime, mes nustatėme jų išsivystymo lygį pagal kažkokią patikrintą skalę. Tarkime, mes radome tokius jos atstovus, kurie susidomintų nušvitusių suvokimu kultivavimu...

- O jiem nušvitę suvokimai – tas pats kas ir mums? – pertraukė Tora.

- Klausimas beprasmiškas, - aplenkė Tomą Moranas. – Apibrėžti suvokimai yra tai, kas jie ir yra, ir negali būti niekuo kitu. Palaimos suvokimai, pavyzdžiui, yra palaimos suvokimu ir niekuo kitu. Išeina kažkokia tautologija... ne, pasakysiu kitaip. Jeigu kažkokia būtybė sugeba pajausti palaimą, tai ir reiškia, kad ji sugeba pajausti vieną iš nušvitusių suvokimų. Įsitikinti tuo, kad ji jaučia būtent palaimą, ne taip paprasta, kaip atrodo. Nors mes ir išnagrinėjome palaimą, kaip ir visą eilę kitų NšS, labai kruopščiai, turime kiekvieno iš jų ekspertus, visiškai nebūtina, kad būtybė atliko tokį pat darbą. Įsivaizduok, tarsi mes susisiekėme su civilizacija, kuri vaizduoja žmoniją prieš penkis šimtus metų. Tik nedaugelis žmonių jautė ir tyrinėjo NšS, galėjo juos maždaug atskirti, maždaug rezonansiškai aprašyti. Kaip šiose sąlygose tu palyginsi aprašymus? Kaip panaudosi rezonansinę kombinatoriką? Na bendrai sakant, tai yra kitas klausimas, dabar ne apie tai. Taigi, jeigu kažkokia būtybė geba pajausti palaimą, reiškia ji ją jaučia. Kitas klausimas – ar yra ta pati palaima tokia pat patraukli tai būtybei? Kitais žodžiais – mes, žmonės, stebėdami savo norus, prieiname išvadų, kad NšS – patraukliausias dalykas žmogui. Bet ar šis patrauklumas yra universalaus pobūdžio, ar tik grynai žmogiška ypatybė? Iki šiol neturime atsakymo į šį klausimą. Greičiausiai taip – aukščiausias NšS patrauklumas turi universalų pobūdį ir jeigu tai būtent taip, prieš mus yra grandiozinė perspektyva, juk tokiu atveju žmonės ir būtybės iš kitų pasaulių gauna, pagaliau, kažką vieningo, kažką, kas juos vienija aukščiausiu laipsniu – nušvitusius suvokimus. Tai reiškia, kad kažkokioje iš kol kas mums nežinomų būsenų, mes galėsime ne tiesiog suprasti vieni kitus, o pajausti vienybę, pajausti visiškai naujo lygio bendrumą. Man labai įdomu tai, kad dabar, kaip atrodo, taps įmanomas kontaktas ne su labai tolimomis nuo mūsų, pagal savo gamtą, būtybėmis iš kitų pasaulių, o su gyvūnais – ypatingai artimomis mums būtybėmis. Jeigu viskas išeis taip, kaip mes tikimės, tai kontaktas su gyvūnais taps trūkstama grandimi mūsų tyrimuose. Viskas labai smarkiai supaprastės.

- Tai vis dėlto yra pagrindai manyti, kad kitoms būtybėms NšS taip pat turi aukščiausią patrauklumą, ar jų nėra? – Tora jautė, kad jos susidomėjimas progresavimu, kuris kažkada buvo kažkiek romantiškas-miglotas, pradeda įgyti konkrečius bruožus, ir nuo to susidomėjimas tik labiau didėjo. Dabar – kai ji sekundei, kitai atsitraukė nuo pokalbio, jei atrodė neįmanomu, kad gyvenimas galėtų pasisuko taip, kad visa tai apeitų ją šonu.

- Taip, pagrindai yra. Mažiausiai keliuose pasauliuose mes radome praktikuojančius, kurie pradėjo pakankamai intensyviai ir nuoširdžiai užsiėminėti NšS kūrimo praktika. Tuo pačiu, pagal mūsų kriterijus, šitie žmonės vidutiniškai pastebimai aplenkia kitus savo civilizacijos atstovus raidos požiūriu – bet mes sprendžiame, žinoma, pagal savo kriterijus. Čia dar daug visko neaiškaus.

- Jeigu tokie praktikuojantys yra..., - Tora susimastė, - klausyk, o juk jeigu mes galime atsirasti pas juos, tai kodėl, tokiu atveju, jie negali atsirasti čia?? Juk tai būtų nuostabu – jie lankytų mus, o mes lankytume juos.

- Na... – susimąstęs tarė Merkas. – Jokių iš principų skirtumų judėjime iš jų pas mus neturėtų būti – lygiai taip pat, kaip ir mums, jiems būtina tam tikru būdu išjudinti įprastinę skiriamosios sąmonės poziciją, pagauti vieną iš patrauklių srautų... išmokti fiksuoti savo įsisąmoninimą tarpinėse pozicijose... bendrai viskas tas pats. Šiuo momentu mes pačioje pradžioje – niekas iš mūsų globotinių dar nepasiekė tokios laisvės nuo savo niūrumų ir tokios intensyvių NšS patirties, kad galėtų keliauti. Man taip pat būtų labai įdomu pažiūrėti – kaip tai atrodytų – būtybė iš kito pasaulio čia, pas mus... tikiuosi greitai pamatysim.

- O ar daug tų, praktikuojančių iš kitų pasaulių?

- Ne. – Pamojavo galva Tomas.- Jų nedaug. Mes pačioje pradžioje. Pavyzdžiui, aš turiu vos tik devynis globotinius. Mes kol kas nemokame perduoti juos vieni kitiems, beje, tai dar viena grynai progresavimo problema. Kiekvieną iš progresorių tarsi „išmeta“ ant kažkokio potencialaus praktikuojančio, arba geriau netgi kalbėti apie suvokimų rezonansą, kuris leidžia nusiteikti vienam į kitą. Gali ant pirštų suskaičiuoti tuos pavyzdžius, kai vieną praktikuojantį iš kito pasaulio veda du daiveriai. Tai viską apsunkina.

- Tai... tai labai įdomu? – Tora su nuojauta ir azartu pažiūrėjo Tomui į akis, - užsiėminėti praktikuojančiais iš kitų pasulių.

- Jaučiu jiems ir simpatiją, ir ištikimybę. Tiksliau – MES jaučiame jiems ištikimybę, - pataisė Tomas. - Tik tamsuomenė mano, kad kadangi šios būtybės iš kitų pasaulių, o dar „iš kažkokių ten sąmoningų sapnų“, o dar ir ne žmonės, o kartais netgi visai nepanašūs į žmones, tai visa tai turi grynai teorišką reikšmę. Tai, žinoma, senos ksenofobijos atgyvenos. Tamsuomenė visada stato save į visatos centrą ir, jų įsivaizdavimuose, būtent aplink jų ypatingai vertingos asmenybės sukasi visas gyvenimas. Be to, kuo žmogus bukesnis, tuo jis jaučiasi svarbesnis. Pradėjome nuo to, kad Žemė – Visatos centras, o Saulė ir žvaigždės sukasi aplink ją. Paskui tikėjome, kad negrai – nepilnavertiški žmonės, tinkami tik naudoti darbui. Ir jau, žinoma, visada buvo tikėta, kad vaikai – nepilnavertiški suaugusių priedėliai. Ir jau tuo labiau buvo tikėta, kad gyvūnai – kažkas panašaus į pūkuotus žaisliukus, sukurtus linksminti žmones. Iki šiol tuo tikima. O tai, tarp kitko, pavojinga.

- Tikriausiai tu turi omenyje tai, kad tie, kas buvo laikomas nepilnavertišku priedeliu, anksčiau ar vėliau pradėjo kariauti už savo teises? – Panašu, Tora suprato kažką tokio, apie ką ji anksčiau negalvojo. – Taip... vergai sukeldavo ir vergovės visuomenė sugriuvo. „Nepilnavertiškos rasės“, kaip indai, sukilo savo šalyje ir „pilnavertiška“ anglų rasė devynioliktame amžiuje buvo ten išpjauta iki šaknų. Buvo daug aukų.... Bet dvidešimtame amžiuje nauja „pilnavertiška“ vokiečių rasė susidūrė su kitais „nepilnavertiškais“, o truputį anksčiau „pilnavertiški“ proletarai su „nepilnavertiškais“ buržujais. Rezultatas – dešimtys milijonų lavonų. „Pilnavertiški“ musulmonai vėlgi nusprendė įtvirtinti savo viešpatavimą tarp vakarų „nedorybės“. Milijardas. „Nepilnavertiškų“ vaikų su „pilnavertiškais“ suaugusiais karas nunešė jau aštuonis milijardus gyvybių – beveik visus planetos gyventojus. O jeigu... jeigu „nepilnavertiški“ gyvūnai paskelbs žmonėms karą? – Tora susimąstė. Sunku perlaužti įprastinį požiūrį į gyvūnus, kaip į pūkuotus, neišsivysčiusius žaisliukus... netgi dabar, kai aišku, kad gyvūnai daug labiau sąmoningos būtybės, negu mes anksčiau galvojome, vis tiek sunku galvoti apie juos, kaip apie būtybes, kurios, norėdamos gyventi šioje planetoje atitinkamai savo įsivaizdavimų, gali pareikšti savo teises...

Minutei ore pakibo tyluma. Tora atsirėmė žvilgsniu į uolieną, paglostė jos matinius, mėlynus kraštus.

- Negaliu įsivaizduoti, kad gyvūnai gali tapti priešais. Tai atrodo visiškai neįmanomu. Juk jie tokie draugiški... nors... jie visi skirtingi... šunys, delfinai, aštuonkojai, žirgai... neįmanoma jų įsivaizduoti agresyviais. Kai kurie gyvūnai labai abejingi žmogui, bet netgi jų negaliu įsivaizduoti agresyviais. Bet jeigu pradėsime juos naikinti, tuo metu, kai pas juos atsirado galimybė įsąmoninti save... Ne, na kas dabar pradės juos naikinti? Tai absurdas. Bet aš manau, kad žmonijai labai pasisekė, kad gyvūnai padarė tokį evoliucinį šuolį jau po to, kai žmonės įsisąmonino nušvitusius suvokimus, kaip vertybę numeris vienas.

- Taip, žinoma, - sutiko Tomas, - maža ir tikėtina, kad įvyks kažkoks konfliktas tarp žmonių ir gyvūnų, ir technologijos lygis leidžia žmonėms jaustis santykinai saugiai, na ir santykis gyvūnams šiuolaikiniame pasaulyje toks, kad vargu ar mes galėsime rasti tokį žmogų, kuris nejaustų jiems simpatijos, žaismingumo, švelnumo. Ir vis dėlto – manau, kad prielaida, neva gyvūnai iš principo laikomi kažkokiais nepilnavertiškais priedėliais aplinkoje, yra potencialiai pavojinga. Todėl, kai tik (jeigu) mes galėsime rasti prasmingą kontaktą, mes turėsime dėti pastangas tam, kad detaliai informuotume žmoniją apie tai, pradėtume naują kultūrą gyvūnų atžvilgiu.

- O kas dėl ksenofobijos?

- Na... nepaisant to, kad mes jau daugiau negu šimtas metų gyvename pasaulyje, kuriame žmonės gali laisvai siekti ir pasiekti NšS, iki šiol daugelis taip ir negali suprasti, kad tos būtybės „negyvena sapnuose“ – tiesiog sąmoningas sapnavimas reikalingas žmonėms – ypač pradiniame etape, kol mes patys esame tokie netobuli ir niūrūs sutvėrimai – įveikti savo bukumą, savo pusiau negyvą skiriamąją sąmonę, ir pasiekti pasaulius, kuriuose gyvena tos būtybės. Reikalingas laikas, daug laiko ir daug darbo, kol žmonija neišaugs iš savo trumpų šortukų. Iš tikrųjų, žmonijos istorija tik prasideda, bet tai bus nauja istorija – istorija be negatyvių emocijų, istorija be ksenofobijos, todėl žmogaus evoliucijos tempai turi pagreitėti dešimt kartų, šimtą kartu palyginus su praėjusiais amžiais. Štai mes tai ir pamatysim. Aš LABAI noriu, kad tai įvyktų čia, sutartinai sakant, „Žemėje“. Bet dabar – po visų tų metų, kurių bėgyje aš užsiėminėjau praktikuojančiais iš kitų pasaulių, jaučiu jiems ne mažesnę ištikimybę. Kovosiu už juos. Mes kovosime. O tam, kad pašalintume prietarus, pats efektyviausias būdas, mano požiūriu, yra bendras gyvenimas, bendra kūryba, bendri tyrimai. Būtina kuo greičiau pasiekti patekimą į vienas kito gyvenimus, sureguliuoti žmonių kelionių į kitus pasaulius konvejerį, sureguliuoti kelionių pas mus konvejerį – ne visų, aišku, o tik tų, kas pakankamai suaugęs priimti praktikos idėjas...

- Ne, taip netinka! – Pertraukė jį Tora. Ji taip pat pašoko nuo vietos, pastūmė Merką, kuris persirito per galvą ir pašokęs, atsikėlė ant kojų. – Kiek laiko tu jau darbuojies su jais? Kiek dar darbuosies, kol tavo globotiniai netaps bent jau uodegomis, nekalbant jau apie tai, kad taptų snukiais? Juk koncepcijų spaudimas yra didžiulis ir tu įsivaizduok sau – įsivaizduok save palyginus progresyviu žmogumi „savo laiku“, sakykime penkioliktame amžiuje. Aplink tave – košmariškų prietarų, bukumo ir kito mėšlo viešpatavimas. Čia, reiškia, atsiranda, sutartinai sakant, „dievai“ ir sako tau daugybę įvairių neabejotinai protingų dalykų, kurie tavyje atsiliepia nušvitusių suvokimų suliepsnojimais. Tu, - Tora dūrė pirštu į Moraną, - bendrauji su jais ir tau atrodo, kad jie be abejonių teisūs, tu jauti susižavėjimą, ištikimybę. Taip, tai galima įsivaizduoti. Neabejotina, kad ir amžiaus viduryje buvo tokie žmonės, kurie galėtų siekti NšS. Bet kas toliau? Dievai išeina ir tu sugrįžti į savo lūšną, pas tuos savo gentainius. Koncepcijų spaudimas sustiprėja daug kartų, atsiranda abejonės, skeptikai, baimės.. taip mes toli nenueisime.

Tora atsisėdo prie didelio labradorito luisto. Patiko galvoti žiūrint į šį persiliejantį išsisklaidžiusioje šviesoje snukį.

- Prisiminkite, nuo ko pradėjo Bodhis. Jis, aišku, ieškojo snukių ir drakonėlių, bet jie neatsirado visi kartu, o vienas po kito, po vieną. Be to, jis beveik ištisai užsiėminėjo pabėgėlių paieška, bendravimu su jais, paieškos priemonių sukūrimu – kūrė tinklapį, rašė knygas, vertė jas į kitas kalbas, kūrė snukių gyvenvietės. Naujos kultūros nešėjais ir sukūrėjais buvo, žinoma, snukiai ir drakonėliais, bet tai, kad egzistavo ir vystėsi socialinis pabėgėlių sluoksnis, turėjo didelę reikšmę! Pabėgėliai ieškojo kitų pabėgėlių, o be to, netgi dabar mūsų bendruomenė – tai toli gražu ne snukių ir drakonėlių bendruomenė! Ir karo metu, ir dabar, mūsų bendruomenės pagrindas – būtent pabėgėliai ir uodegos. Snukiai, drakonėliai, komandos – tai peiliuko ašmenys, bet pats peiliukas – tai būtent jie – pabėgėliai. Ignoruoti juos – reiškia elgtis labai neefektyviai. Jeigu tu, Tomai, ir su tavimi dirbantys komandos – jeigu jūs norite atiduoti savo jėgas būtent snukių naujuose pasauliuose išauklėjimui – tai nuostabu, kiekvieną kartą, kai apie tai pagalvoju, man tiesiog norisi lipti siena nuo entuziazmo, bet aš... aš jaučiu nemažesnį entuziazmą ir žavesį, kai įsivaizduoju, kad pradėsiu kovoti už pabėgėlių bendruomenės tuose pasauliuose sukūrimą. Tu... ne, jūs visi – ar sutinkate su manimi? Sutinkate su tuo, ką aš sakau?

- Sutinkame. – Moranas skėstelėjo rankomis. – Mes visiškai sutinkame. Problema ne tame, kad mes nesuprantame pabėgėlių bendruomenės reikšmės. Problema tame, kad mes kol kas neturime pakankamai jėgų. Kol kas mes tik skiname sau kelią. Amerikos įsisavinimas europiečiais prasidėjo1492 metais, bet praėjo dar du šimtai metų, kol buvo atrastas patikimas kelias per vandenyną. Mes tik atradinėjame naujus pasaulius ir naujas civilizacijas. Mes tik mokomės suprasti juos. Ir žinoma, kai išeina taip, kad mes atradinėjame civilizacijas, labai panašias į mus ir labai artimas mums, tai mums labiausiai norisi rasti ten būtent snukį, todėl, kad... tu viską teisingai kalbi apie pabėgėlius, bet tu praleidi tai, kad pabėgėlių bendruomenė negali egzistuoti savaime. Esant Bodhiui viskas išėjo, būtent todėl, kad jis ten buvo – tas pats Bodhis. Todėl, kad jis sugebėjo rasti pirmus snukius ir drakonėlius, kurie galų gale tapo sistemą sudarančia grandimi, branduoliu, naujos bendruomenės kamertonu. Jeigu nėra lyderio – pabėgėlių bendruomenė neegzistuos. Taigi abi šios kryptys turi vystytis lygiagrečiai ir mums, tiesiog, trūksta rankų. Puiku – štai tu miži į kelnes nuo žavesio galvojant apie pabėgėlius. Puiku! Pirmyn! Užsiėminėk tuo. Rask sau partnerių. Surink grupę – dabar pas mus aštuonios daiverių grupės. Iš jų tik dvi susideda iš komandos plius keli komandos dirba kitose grupėse. Rask dar žmonių, kurie, taip, kaip ir tu, domisi pabėgėlių kituose pasauliuose auklėjimu idėja. Pavyzdžiui, sejenai, kaancai, auntai – patys paprasčiausi žmonės, beveik kaip mes, arba netgi visai kaip mes. Prisimeni, kiek buvo... a, na tu neprisimeniJ. Prisimenate, - jis kreipėsi į Merką ir Tomą, - kiek buvo triukšmo, kai mes radome sejenus ir kaancus? Šimtus metų žmonės fantazavo – kaipgi, na kaipgi atrodo kitų planetų gyventojai. Ir pagaliau – mes radome kitus pasaulius ir pasirodė, kad „kitų planetų gyventojai“ gali taip neįsivaizduojamai skirtis nuo mūsų, kaip eterai, arba taip labai, beveik iki visiško sutapimo, būti panašiais į mus, kaip sejenai ir kaancai. Na va, - pratęsė jis, atsigręžęs vėl į Torą, - štai tau du pasauliai. Jokių tarpusavio supratimo problemų, jokio kalbos barjero.

- Beje, kaip taip išeina, kad nėra jokio kalbos barjero? – pertraukė jį Tora.

- Na, tai nelabiau keista, negu visa kita. Šis klausimas glaudžiai siejasi su klausimu – kur fizine prasme randasi šitie pasauliai.

- Taip, ir tai irgi – kaip visą tai galima suprasti – juk KAŽKUR jie turėtų būti, aš turiu omenyje – turi būti kažkokios fizinės šių vietų koordinatės, tai kas, kitos planetos?

- Ne, - pradėjo juoktis Tomas, - idėja apie kitas planetas baigė savo egzistavimą dar prieš du-trys šimtus metų. Tu ką, išvis nieko nežinai apie astronomiją? Suprantu, kad turėdama dvidešimt su kažkiek metų, tu vargu ar būsi styginės teorijos specialistu, bet pačius elementariausius įsivaizdavimus apie aplinkinį pasaulį...

- Aš labai mažai žinau, - Tora pajuto nesmagumą, pašalino jį ir sužadino nuojautą. – Taip jau išėjo, nieko negaliu pasakyti apie tai. Bet paskutiniu metu labai daug skaitau, tiesiog negaliu sustotiJ

- Ką skaitai?

- Per paskutinius du metus perskaičiau daug knygų anglų ir vokiečių kalba – mėgstu mokytis kalbas, noriu pradėti mokytis japonų kalbą. Daugiausiai skaitau moksliškai-populiarias knygas iš istorijos, astronomijos, biologijos, biochemijos. Kuo daugiau skaitau, tuo daugiau sužinau, tuo labiau užsidega noras skaityti dar. Paskutiniu metu pradėjau skaityti paprasta knygas iš matematikos ir fizikos. Nuo pat nulio – man patinka neskubant, įsigalvojus susivokti elementariausiuose kvantinės fizikos supratimuose, reliatyvumo teorijoje, spręsti užduotis. Noras skaityti ir pažinti buvo vis labiau stipresniu, kad net susirgau nuo to – nustojau kontroliuoti nušvitusio fono būvimą, apleidau formalias praktikas, nustojau bėgioti ir šokinėti, ir kažkur prieš du metus, pastebėjau, kad esu sena, sugležusi, liguota, apsvaigusi nuo noro žinoti kuo daugiau informacijos, kuris kažkokiu būdu užėmė džiaugsmingo noro ir nuojautos sužinoti naują, vietą. Na nieko, - Tora prajuko, - atsigavau, išsigulėjau, o čia ir komandos netikėtai pasiūlė važiuoti, kaip perkūno trenksmas iš giedro dangaus, štai ten aš daug ką išmokau, ir neleisiu sau daugiau daryti tokių klaidų. Tai kas ten su planetomis?

- Su planetomis viskas paprasta. Pastabėta daugybė įvairių planetų, tame tarpe daugybė panašių į Žemę, bet gyvybės jose nėra. Tiksliau – nerasta įrodymų, kad ji ten yra. Taigi tai, ką mes vadiname „Kosmosu“, tinka tik žmoniškai ekspansijai – jeigu mes neapgyvendinsime tų planetų, niekas kitas jų neapgyvendins. Bet prasidėjo karai, viskas buvo mesta velniop, eksperimentai su „painiomis būsenomis“ sustojo ir iki šiol nebuvo atnaujinti, nepaisant to, kad žinių bei technologijų nešėjai liko – dabar yra per mažai žmonių, kad darytume tokius projektus. Atidėsime ateičiai. O gal tai tik į gerą – skaitei, tikriausia, kaip sprogo Didelis Kollaideris dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje? Jį statė visas pasaulis ir visi tikėjosi protrūkio – protrūkį gavo, bet ne tą, kurį norėjo. Kažkokiame iš eksperimentų pradėjo atsiradinėti mikroskopinės juodosios skylės ir pusė Prancūzijos du šimtui metų tapo negyvenamąja... tai pavojinga. Jeigu ir atkūrinėsime šias technologijas, tai jau tikrai ne Žemėje. Žemę turim vieną, visi šitie protrūkiai kartu paimti neverti jos vienos.

Tomas prarijo seiles, linktelėjo Moranui – tu sakyk, tik trumpai. Priėjęs prie šaldytuvo jis surinko užsakymo numerį ant konsolės. Po kelių sekundžių jo rankose jau buvo šviežiai išspaustos arbūzo sultys.

Moranas perėjo kambariu – ten, atgal ir pratęsė.

- Tam, kad visą tai suprastum dar geriau, tau būtina dar daug ko išmokti. Bet, trumpai sakant, kosmosas yra tuščias. Bet žmonės liūdėjo dėlto neilgai – iš pradžių prasidėjo karai, o paskui mes atradome kitus pasaulius, naudodami sąmoningus sapnus. Klausimas apie tai, kur jie randasi fizišku atžvilgiu, daug paprastesnis, negu tai galėtų atrodyti tam, kas neturi nieko bendro su super-stygų teorija. Pirmus šios teorijos metmenis pasiūlė dar, atrodo, Feinmanas, dvidešimto amžiaus viduryje, paskui jos rimtai ėmėsi Vittenas, o jau naujais laikais ją pradėjo užsiėminėti visi, kadangi kol Didysis Kollaideris nesprogo, jame buvo gauta tokie nenuginčijami šios teorijos patvirtinimai, ir tokie neįtikėtinai įdomūs eksperimentiniai duomenys, kad kai tik mes išvis sugebėjome atsitraukti nuo savo karų, ir ėmėmės darbo, mes iš karto pasistūmėme labai toli. Bendra teorijos esmė tau žinoma, aš, aišku, nepasakosiu.

- Na LABIAUSIAI bendrais bruožais, - patvirtino Tora. – Įsivaizduojame tam tikrą vienamatę stygą ir jeigu ant jos uždedama viena banga – tai viena elementari dalelė, jeigu dvi – antra, ir taip toliau, atitinkamai, ir sąveiką, ir dalelių tarpusavio pavertimas, lengvai aprašomas šių stygos svyravimų kalba. Bet ten toliau jau tokia aukštoji matematika, kad artimiausius dešimt metų man tikrai nešviečia išsiaiškinti...

- Taip, matematika sudėtinga, bet mes ją supaprastinsime, - pasitikinčiai tarė Moranas. – Taip dažnai būna – kai tik mes pradedame ir daug nežinome, sunku rasti paprastus aprašymus, kvantinė mechanika taip pat iš pradžių buvo aprašoma kelių puslapių ilgio lygtimis, o paskui – kai buvo pradėta naudoti fraktalinė erdvės-laiko teorija, viskas supaprastėjo. Iš stygų teorijos, o tiksliau, iš labiausiai perspektyvios – O-heterostygų teorijos išeina, kad mūsų erdvė visai netrimatė, ir netgi ne smulkių išmatavimų, o turi daug sudėtingesnę topologiją. Daug sudėtingesnę..., - jis susimastė apie kažką, bet tuojau pratęsė, - na terminas „įvairovė Kalabio-Yau“ tau nieko nepasakys...

- Ne, - nusijuokė Tora. – Nepasakys.

- Bendrai sakant, mūsų pasaulis turi daugybę labai sudėtingai susipynusių tarpusavyje išmatavimų, beje, išvynioti tik keli iš jų. Kažkada žmonės su dideliu vargu turėjo priprasti, kad Žemė ne plokščia, o yra rutuliu, jiems atrodė tikru absurdu įsivaizduoti, kad kažkur yra „antipodai“, kurie vaikšto „galvą žemyn“ ir nekrenta nuo ŽemėsJ. Taip pat ir čia – dabar tai įsivaizduoti yra labai sunku. Bet mes susitvarkysime su tuo. Taigi, esmė tame, kad visoje šioje supainiotoje schemoje yra stabilumo salelės ir ten, kur jos yra, įmanomas gyvenimo egzistavimas ir keliavimas, visiškai ta prasme, kurią mes suprantame tardami šiuos žodžius. Iš čia išplaukia netgi visai įdomi idėja...

- Moranai, - juokaudamas griežtai perspėjo Tomas. – Tu nesi super-stygų teorijos paskaitoje, taigi prašau trumpiau.

- Aš tuoj, gerai... idėja tokia, kad jeigu mes sugebėsime įvertinti stabilių būsenų kiekį šiuo momentu, sugebėsime ir nuspėti viršutinę ribą – kiek iš vis gali būti atrasta pasaulių, kuriuose mes galime ieškoti gyvas būtybes. Sąmoningi sapnai – tai tik būdas, duotas mums gamtos, nuo gimimo, kurio pagalba mes galime, kombinuodami suvokimus, siekti kitus pasaulius, tai yra, kitas patvarias sritis Kalabio Yau įvairovėje. Iš tikrųjų tame nėra nieko labai nuostabaus, juk, pavyzdžiui, jeigu paimtume senovinį pasaulį, tai kai senoviniai žmonės statė valtis ir perplaukdavo vandenyną bei atradinėjo naujas žemes, jie darė visą tą patį – jie rankų, fantazijų, duotų jiems nuo gimimo, pagalba statė tas valtis, atsisėsdavo į jas ir plaukdavo – juk tai ir yra ne kažkas kito, o savo suvokimų, o tiksliau, pojūčių, kombinavimas. Tiesiog mes dar nuo priešistorinių laikų pripratome valingai valdyti savo pojūčius, kad nustojome tai laikyti kažkuo nuostabiu, stulbinančiu. Kūdikis praeina visą šį kelią iš naujo, todėl savęs prisiminimas, pradedant nuo pat pradžios ir tolesniu vystymosi metu, suteikia mums be viso kito dar ir prarastą gebėjimą žavėtis tokiais, atrodo, paprastais reiškiniais.

- Dar nemoku savęs prisiminti taip toli...

- Išmoksi. Tai nėra labai sudėtinga. Na štai, kūdikis guli ant žolės ir suvokia kažką, ką jis paskui pavadins „žydras dangus“. Paskui jis daro kažką ir šis suvokimas dingsta, atsiranda naujas suvokimas, kurį jis kažkada pavadins „ranka uždengia dangų“. O paskui jis pastebi šių įvykių ryšį, o paskui, kai jis jau užaugs ir pradės viską vadinti žodžiais – jis tiesiog sakys „uždengiau ranka saulę“ ir nuostaba dingsta, tuo tarpu jis nesupranta to, kad jis neturi supratimo – kaip būtent jis daro tai, kad pasikelia ranka, kad įsitempia raumenys – jis tiesiog nori tai, ir tai įvyksta. Kelionėse sąmoninguose sapnuose viskas tiksliai taip pat – mums reikia ir mes tuo naudojamės, iš pradžių mes treniruojamės užmigti ne akimirksniu, o lėtai, dauginame šią patirtį. Juk įprastai žmogus užmiega ir prabunda tik ryte – ką čia galima suprasti... o mūsų praktikose mes per naktį žadiname praktikuojantį po šimtą kartų, pas jį atsiranda koncentruota patirtis, ir jis pradeda pastebėti užmigimo etapus, jis juos skiria, suteikia jiems pavadinimus, paskui atranda tarpinius etapus, ir paskui – nuo pat pradžių į mus įprogramuotų sugebėjimų dėka – valdyti jais. Su kelionėmis sąmoninguose sapnuose viskas lygiai taip pat – žingsnis po žingsnio. Ir tam tikru momentu, kai mūsų suvokimai tampa lanksčiais, elastiniais, kai mes pridedame ten tą ar kitą suvokimą, netikėtai atsiranda nauja stabilumo sritis – mes vadiname tai „susirinko naujas pasaulis“. Ir šis pasaulis, ir atitinka tam, kuris galėtų būti apskaičiuotas stygų teorijų pagalba. Taigi kiti pasauliai – ne tolimame kosmose – ten tas pats mūsų pasaulis. Kiti pasauliai – fiziškai tarytum „čia pat“, bet jie kituose išmatavimuose, kur mes mūsų įprastoje būsenoje negalime patekti taip pat, kaip negalime patekti į mėnulį – kad patektume į Mėnulį, mes turime apibrėžtu būdu taip sukombinuoti suvokimus (mes vadiname tai sukurti raketą, skafandrą ir t.t.), kaip tai yra būtina. Ir su kitais pasauliai lygiai tas pats, išimtis tik tokia, kad kombinuojame mes ne pojūčius, tiksliau ne tik pojūčius, bet visą suvokimų visumą, susidedančią iš penkių juostų, ir ne tik kombinuojame, bet dar ir naudojamės duotu mums gebėjimu integruoti suvokimus ir ne iš tų juostų, kurios nuo pat pradžių dovanuotos žmogui. Viskas pakankamai paprasta, kaip matai, čia nėra nei mistikos, nei nieko labai nesuprantamo. Tiesiog reikia priprasti prie to. Prie reliatyvumo teorijos irgi reikėjo priprasti, netgi prie Niutono gravitacijos reikėjo priprasti – prie visko, kas sugriauna mūsų įsisenėjusius įsivaizdavimus apie pasaulį, reikia priprasti.

- O su kalbomis? – priminė Tora.

- Kai susirenka pasaulis, jis susirenka visapusiškai. Ir kai tu atsirandi kitame pasaulyje, tu atsirandi ten visa, o ne dalimis, pavyzdžiui. Jeigu eteris atsirastų mūsų pasaulyje, tikiuosi, anksčiau ar vėliau mes išmoksime „kviesti“ juos pas save – jis atsiras čia ne kaip ta būtybė, kokią mes ją suvokiame, kai patenkame pas juos, o kaip patį paprasčiausią žmogų – tiesiog todėl, kad būtent tas suvokimų rinkinys, kurį mes vadiname „žmogumi“ ir leidžia egzistuoti, samprotauti, jausti emocijas ir kitą šiame pasaulyje. Teoriškai, žinoma, jis galėtų įgyti bet kokios būtybės mūsų pasaulyje formą, bet tik teoriškai... na nesigilinsime į detales. Todėl, kai mes surenkame tą pasaulį, mes automatiškai gauname gebėjimą žinoti jų kalbą, kalbėti jų kalba kaip savo gimtąja. Tiksliau – visus jų kalbas. Anglų arba japonų tau būtina mokytis, o jų kalbas tu iš karto žinai visas. Bet tu įsimink, - Moranas atsilošė kėdėje, - kad viskas, ką aš tau sakau, tai netgi ne moksliškai-populiarus išdėstymas, tai labai supaprastintas, ypatingai schematiškas išdėstymas. Iš tikrųjų viskas daug sudėtingiau, ir žinoma, įdomiau, daug įdomiau!

- Aišku... Labai įdomu! Tomai, o kas su sejenais ir mano dalyvavimu?

- O kas su jais – viskas tas pats – ieškok partnerius, naujus, kurie dar nėra profesionaliais daiveriais arba nuviliok į savo grupę jau esančius... tik ne iš mano grupės, žinoma, - šypsodamasis pridūrė jis, - ir pirmyn. Ką čia kalbėti? Veik! Tiesiog atsikelk, eik ir daryk kažką, ieškok žmonių, darbuokis su jais, mokinkitės dirbti, tyrinėti kartu. Dabar tu žinai, kad pas mus yra selekcijos centrai – ten nuolatos vyksta tūkstančių žmonių apmokymai, didelė dalis iš kurių, aišku, pabėgėliai, bet niekas iš anksto nežino, kas iš ko išeis, ir tam tikru momentu šimtaprocentinis pabėgėlis gali pavirsti uodega arba snukiu. Arba niekuo nepavirsti – niekas nieko nežino.

- O kas dabar dirba su sejenais? – Tora lengvai pasilenkė į priekį, tarsi tiesiog dabar norėdama atsikelti ir lėkti pas sejenus.

- Daugiausiai aš ir mano grupė, bet laikas nuo laiko, ir kiti dalyvauja. Pas mane yra dvylika žmonių-praktikuojančių. Tu gali susipažinti su jais, bet turėk omenyje, kad būtina kontroliuoti bendravimo su jais tankumą.

- Tai yra?

- Jeigu su naujoku arba pabėgėliu praleidi pernelyg daug laiko, jis praranda savarankiškumą, pradeda įlipinėti draugiškume, nepasiryžime, pradeda bėgioti pas tave su įvairiais klausimais kaip pas mamytę, vietoj to, kad stengtųsi pats, savarankiškai, atsakyti į juos. Būtina kurti jiems tokias sąlygas, kuriose jie ne per dažnai galėtų su tavimi susitikinėti ir bendrauti. Mūsų užduotis – rasti ir sąveikauti savarankiškos, energingos, užpildytos džiaugsmingų norų būtybės augimui. Bendrai sakant, aš labai siūlau tau padirbti mūsų selekcijos centruose – pasipraktikuoti bendravime su tais, kas ten stažuojasi, pamokyti juos ir pasimokyti kartu su jais, dėmesingai pastebėti tai – kaip pas praktikuojančius įvyksta niūrumų įveikimo procesas. Kartu galėsi rasti ten tau įdomius žmones.

- Noriu! Aš labai to noriu. Man netgi dabar norisi nulėkti į kokį nors selekcijos centrą, o nelaukti eksperimento. Noriu pasiūlyti Purnai. Ką manai, jeigu pasiūlyčiau Purnai? Man atrodo, ji turėtų susidomėti. Ji truputį lėtoka, visą laiką tarsi miega, bet kartais man atrodo, kad joje yra ir energija, ir aistringumas...

- Tu ką, lauki pritarimo? – meilikaudamas paklausė Tomas. – Tu bėgiosi pas mus pritarimų? Daryk! Stokis, kelk savo užpakaliuką ir daryk! Juk aš jau pasakiau tau. Remkis savo sveiku protu, savo nuojauta, savo patirtimi, savo nušvitusiais suvokimais, džiaugsmingais norais ir veik. Daryk klaidas, daryk iš jų išvadas, daryk naujas ir veik! Nieko po velnių nebus, jeigu mes čia sėdėsime ir maldausime vienas iš kito pritarimus. Tu ką manai, aš pritariu viskam, ką, pavyzdžiui, dabar daro Čioko grupė? Arba gal manai, kad aš pritariu Kveisui, Triksui ir Mangusui, kurie nusprendė negrįžti iš pasinėrimo ir sėdi dabar ten bei rūpinasi savo globotiniais, rizikuodami savo gyvybe? Ne, aš jiems nepritariu.

- Kodėl? Kodėl tu jiems nepritari? – Nustebusi paklausė Tora.

- Aš jiems nepritariu. Aš tiesiog jiems nepritariu. Pritarimas ir nepritarimas – nėra tai, kuo mes užsiėminėjame. Mes visi čia – aistringi, gyvi, suaugę ir atsakingi žmonės. Mus veda mūsų džiaugsmingi norai ir mūsų NšS. Mes darome tai, kas mus traukia. Žinoma, yra apibrėžtos ribos, kurias mes bendrai išdirbame, bet jos turi labai bendrą pobūdį ir iš tikrųjų labai mažai mus riboja. Jeigu sakai „Purna“ – imk ją. Užsiėminėk su ja. Mokinkitės kartu. Ieškokite patyrusių daiveių, kurie bendradarbiaus su jumis, reikalaukite sąveikos, imkitės jos savo rankomis – čia niekas nedalina išmaldų, čia kiekvienas užimtas savo reikalais, bet kiekvienas iš mūsų su džiaugsmu atsitrauks nuo kelių savo pomėgių, kad galėtų padėti kitam, besidominčiam žmogui. Veik!

Eidama takeliu į savo kotedžą, Tora jautė, kad viskas pasikeitė. Būtent viskas. Pasikeitė požiūris į Tomą – jis jau nebebuvo ikona, jis tapo gyvu ir artimu žmogumi. Tai įvyko kažkaip iš karto, savaime, Tora netgi nepastebėjo – kokiu momentu tarp jų dingo distancija – galbūt būtent tada, kai laiptinėje jis padarė tą nepastebimą judesį pirštu. Pasikeitė požiūris į eksperimentą. Jeigu ankščiau Tora suvokdavo save kaip kažkiek pašalinį žmogų, kurį pakvietė, o paskui paprašys pasišalinti, tai dabar, eksperimentas tapo jos asmeniniu reikalu. Jeigu, pavyzdžiui, dabar jai pasakytų, kad ji turi grįžti atgal į institutą, arba į Čiukhungą, arba dar kur nors, ji neapsisuktų paklusniai, o kovotų už savo dalyvavimą – dabar, kai ji įsivaizdavo, kad kreipsis į Mengesą, Tomą, Merką, eis į Tarybą ir žiūrėdama į akis reikalaus atsakymų į savo klausimus, SNJ visai neatsiradinėjo.

Pasikeitė bendras eksperimento tikslų supratimas. Progresavimas jau nebuvo abstrakčia, gražia užduotimi – tas įsitraukimas, kurį jautė Tomas, jo ištikimybė būtybėms, už kurias jie kovoja savo pasinėrimuose, tarsi persidavė Torai. Taip. Vėl ištikimybė. Pokalbio metu jos suliepsnojimai atsiradinėjo kelis kartus. Ryškūs suliepsnojimai. Kaip vakar, pokalbio su Fossa metu.

Kotedže buvo du vaikinai ir mergina – jie žaidė šachmatus ir, įsitraukę į žaidimą, parinkinėjo kažkokią kombinaciją bei nekreipė dėmesio į ją. Torą tai visiškai tenkino, ji užlipo į mansardą ir kelioms valandoms atsijungė nuo išorinio pasaulio.

 

„spalio17, 2010 m. pusdienis.

 

Antrą dieną jaučiu ištikimybės suliepsnojimus. Po pokalbio su Tomu, Moranu ir Merku, nušvitęs fonas yra nuolatos. Dabar – kai aš vėl aktyviai sužadinu ištikimybę, jos atgarsiai sprogsta visame kūne, įvairiose dalyse. Galiu netgi nurodyti, kur būtent kūne tiesiog dabar atsiliepia ištikimybė, negaliu sustabdyti šio srauto, jis viską nuneša, viską, kuo „aš“ kažkada buvau, intensyvios ašaros rieda beveik be perstojo, nuo kiekvieno ištikimybės suliepsnojimo. Kūnas dreba ir nuolatos trupučiuką virpa, ūžia, kvėpavimas padažnėja, tampa sunkiu, kūno temperatūra nežemesnė nei 39-40. Kūnas periodiškai krūpteli, norisi išsisukinėti, išsilenkinėti. Kai atmetu galvą atgal – jaučiu karštį kakle, mėgavimasis sustiprėja, rezonuoja su žodžiais „išsprunka“ – kas, kur išsprunka – aš nežinau, bet yra mėgavimasis nuo to, kad kažkas išsiveržia. Suliepsnoja tiek daug NšS, kad negaliu pasakyti tiksliai, kas su kuo rezonuoja, kokiomis poromis jie suliepsnoja. Jų tiek daug ir jie tokie ryškūs, intensyvūs, užgriuvo kaip žaismingi liūtukai, kurie kandžioja vieni kitus už ausis, trypčioja, šokinėja vieni per kitus, grabaliojasi, šėlsta. Dreba lūpos, snukyje deginimas, visame kūne suliepsnoja įvairaus intensyvumo NšS, ekstaziškas žavesys begaline kelione. Visi nušvitę faktoriai, kurie anksčiau rezonavo su atskirais NšS, dabar susiliejo į vieną paveiksliuką. Anksčiau tai buvo gabalai, o dabar jie susirinko į visumą, į vientisą, gilų ir nepakenčiamą.

Visi NšS sulipo ir sustiprėjo daug kartų. Nėra kūno ribų – viskas, ką aš kažkada vadinau „savimi“ – išsitrynė, tai nunešė štorminis vėjas, viską, be likučių. Apatinės letenos dreba, visu kūnu laksto šiurpuliai, viskas nepakenčiamai ūžia ir persilieja.

Nuolatos kartoju vieną frazę „nauji snukiai, nauji drakonėliai“, ištikimybė nepakenčiama. Atidariau Išervudo knygą apie Ramakrišną, perskaičiau nedaugiau negu vieną puslapį, ūžimas kūne pasidarė nepakeliamas. Nubėgo šiurpai ir atsirado vibracija, stipriai rezonuojanti su mėgavimusi, suliepsnojo stipri vibracija letenose – delnuose, paskui, labai greitai ji išsiliejo alkūnėse, pojūtis panašus į tą, kuris atsiranda, kai nutirpsta koja, bet tada tai būna skausminga ir nemalonu, o šitie pojūčiai nepakeliamai malonūs. Pirštai sustingo kaip įmagnetinti, negalėjau jais pajudinti, galėjau tik laikyti juos kabančius ir rauduoti. Kai pradėjau juos judinti – pojūtis, kad jie įmagnetinti 10, visame kūne drebulys, aš prakaituoju, mane krečia drebulis, temperatūra nemažesnė nei 40, paskui sprogo dar vienas palaimos centras – pilve, truputį aukščiau bambos, paskui trečias centras – apatinėse letenose. Aš raudu, pojūtis, kad mane tuoj tiesiog suplėšys į gabalus, to neįmanoma sustabdyti. Mintis „kad tik žmonės apačioje neišgirstų, nesutrukdytų“. Pasakiau garsiai „nauji snukiai, nauji drakonėliai“ – „suliepsnojimas“ – mano kūnas suliepsnojo iš vidaus, sekundės akimirkai jis tiesiog sprogo viduje, aiškiai jautėsi pirštų galiukai – jaučiu dešimt mažų apskritimų, spindinčių palaima, nepakeliama ištikimybe.

Pojūčių pirštuose intensyvumas toks, kad atsiranda skvarbus skausmas, bet netgi šis skausmas sustiprina mėgavimąsi. Intensyviausias ošimas, drebulys, vibracija 10 nuo mažojo piršto galiuko iki alkūnės – palaimos juosta abejose rankose. Paskui vėl pradėjo ošti apatinės letenos, ypač kairioji. Atsiguliau ir supratau, kad negaliu nieko daryti, raudojau be pertraukos, tai buvo nepakeliama. Pojūčiai buvo tokie aštrūs, negalėjau suprasti, kiek laiko tai trunka. Paklausiau garsiai: „Bodhi, kas su manimi darosi?“, kartojau šį klausimą neskaičiuodama. Atsiradinėjo baimė, keista baimė, neįprasta, tiršta ir nebaisi, gal visai ne baimė... nejaugi ekstaziški NšS atsiradinėja būtent taip? O kaip tada gyventi? Džiaugsmingi norai pradėjo šėlti, kaip šuniukai, jie nori reikštis, jie nori gyventi. Po kelių minučių nepakeliami pojūčiai dingo taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Po to – rimtumas, mėgavimasis ir ištikimybė kaip nušvitęs fonas, bet šis NšF smarkiai skyrėsi nuo tų suliepsnojimų.

Netikėtai – kaip balsas iš vidaus: „pirmos ryškių, ekstaziškų NšS patirtys įvyksta būtent taip – ištikimybė išstumia viską. Paskui išmoksi derinti, vidiniai apsireiškimai dings, ekstaziški NšS pasidarys dar ryškesniais.“ Keista mintis. Įsitikinimas, kad viskas taip ir yra, kaip šioje mintyje.

Penkiolika minučių – tyluma, minkštos grožio jausmo, susižavėjimo, šaukimo, simpatijos, audringo džiaugsmo bangos atrieda ir atšliaužia. Paskui – abejingumas aplinkai. Iš pradžių taip pat minkštai, paskui netikėtai sustiprėjo, dar, dar stipriau. Abejingumas aplinkai ir ištikimybė – nauja NšS pora? Kaip galiu jausti abejingumą ir tuo pačiu ištikimybę? Juk abejingumas dažniausiai suprantamas kaip nusišalinimas nuo visko, šaltumas, blaivumas, o ištikimybė – ji turi būti jaučiama kažkam, kaip jie gali derintis?

Tam tikrą laiką – sumišimas. Paskui – vėl aiškumas, vėl garsi mintis: „jausk abejingumą ir pažink, kas tai, neperlaužinėk tuščių kliedesių“.

Gerai... dabar aš turiu patirtį, kad jie gali būti jaučiami poroje. Pažiūrėjau Vivekanando nuotraukas, vėl atsirado abejingumas ir ištikimybė. Ištikimybė įgyja kitą atspalvį, suvokiama giliau, rezonuoja su žodžiais „subtiliai“, „giluma“, tai ne ta nepakeliama ištikimybė, kai yra jausmas, kad tuoj suplėšys į gabalus, tai švelni ištikimybė. Dar, kai žiūrėjau į Vivekanando nuotraukas, įvyko ekstaziško intensyvumo dėkingumas, negaliu pasakyti, kas tai per dėkingumas ir kodėl jis atsirado, bet kai žiūrėjau – jis atsirado kartu su švelnia ištikimybe, šaukimu.

Koncepcija. Reiškia pas mane yra koncepcija, kad „dėkingumą galima jausti tik už kažką“. Tokia koncepcija – savisvarbos jausmo apsireiškimas – man kažką padarė, aš esu dėkinga. Natūriniai mainai. Šūdas. Dėkingumas gali atsiradinėti tiesiog todėl, kad ši būtybė yra, kad kažkas siekia nuoširdumo, nori jausti NšS. Dėkingumas „už kažką“, ypač jeigu tu fiksuoji, kad tas „kažkas“ buvo dar ir naudingas tau, tai ne dėkingumas, tai šūdas.

Atidariau Ramakrišnos nuotrauką. Atsirado ištikimybė, bet ši ištikimybė skyrėsi nuo tos, kurią jutau žiūrėdama į Vivekanando nuotraukas. Žiūrėdama į Vivekanandą, jutau šaukimą, mane traukė į tą vietą. O Ramakrišnos nuotraukos rezonuoja su ištikimybe ir aistringumu, atsiranda aiškumas: tik nepertraukiama, aistringa kova gali kažką pakeisti. Pasiryžimas.

Dar kartą žiūrėjau į jų nuotraukas: kai žiūriu į Vivekanandą, jaučiu nuostabą, jaučiu ištikimybę ir tokio intensyvumo šaukimą, kokį tik pavyko patirti. Ši būtybė nesuvokiama kaip nepažįstama, nėra aiškumo – kaip tiksliai pavadinti šį suvokimą, bet jis rezonuoja su žodžiais „akimirksninis pažinimas“. Žiūrėjau dar ir dar kartą į šią būtybę, ir atsiradinėjo jausmas, kad aš jau pažinojau šią būtybę anksčiau. Paskui netikėtai, staigiai prisiminiau, kad labai ilgai pažinojau ir mylėjau šią būtybę, jutau tokią stiprią ištikimybę jai, jog buvau įsitikinusi, kad niekada nepamiršiu, bet pamiršau. O dabar aš prisiminiau, aš prisiminiau, kad jau jutau tokią stiprią ištikimybę jai, ištikimybė vėl sprogo, dar ryškesnė, negu buvo vakar, negalėjau suprasti – kaip aš galėjau jį pamiršti?! Neatsiradinėjo abejonės – aš labai ilgai ir labai stipriai mylėjau šią būtybę. Aš pradėjau rauduoti, ištikimybė sproginėjo intensyviau, negu kada nors prieš tai. Įspūdis, kad sugriuvo siena, galiu be kliūčių jausti maksimalią ištikimybę, kokią tik galima įsivaizduoti.“

 



<< Back Forward >>