« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 18

Po vakarykščio pokalbio su Fossa Tora jautėsi taip, tarsi jos užpakaliuke atsirado motoriukas. Neskubus, pasyviai vartojantis įspūdžius ir naujus įvykius laukiantis gyvenimas pasikeitė į audringo aktyvumo troškulį. Reiškia, Tomas yra čia. Tomas Heldstremas – legendinė asmenybė. Pakeliui į tyrimų centrą Tora bandė prisiminti, ką apie jį žino. Žinoma, galima buvo rasti infokristalą su tikslia informacija, bet laiko nebuvo daug – iki eksperimento pradžios liko vos tik 35 valandos! Ir neaišku – ar jai pavyks iki eksperimento pradžios jį sutikti, ar jis turės laiko pabendrauti su ja. Tora tik dabar suprato, kad išvis mažai žino apie eksperimentą. „Mažai žino“ – silpnai pasakyta! Juk tai infantiliškumo apsireiškimas, mažos mergaitės, tarp suaugusių ir stiprių dėdžių bei tetų, pozicija. Ar ją čia pakvietė tam? Ar jie to tikėjosi? Ir svarbiausia – ar ji pati to norėjo? Ar tai ta veiksmų rūšis, kuri daro jos gyvenimą užpildytu žavesiu, kovos džiaugsmu, ištikimybe?

Prieš kelis metus Tora skaitė trumpus šiuolaikinių tyrinėtojų biografinius aprašymus ir tarp jų buvo Tomo biografija. Tada ji suvokdavo jį kaip tolimą, nepasiekiamą, beveik mitologinį herojų, todėl daug detalių iš tos knygos iškilo prisiminime labai neaiškiai ir susiliedavo su kitų biografijų detalėmis. Argi ji galėjo įsivaizduoti, kad turės lygias teises su juo, ne, beveik lygias, dalyvaus kartu tokiame nuostabiame eksperimente? Tiesą sakant, Tora iki šiol suvokdavo savo būsimą dalyvavimą truputį vaiduokliškoje šviesoje – kaip kažką nelabai realaus, kaip netikėtą įdomaus sapno posūkį. Iš pradžių, kaip iš dangaus nukritęs pasiūlymas dirbti konsultantu konkrečių istorikų grupėje. Ji, žinoma, iš karto sutiko ir netgi ne tiesiog sutiko, o natūraliai įsikibo į merginą, kurį atvažiavo iš kažkur „ten“ pasišnekėti su ja. Ji laikė ją už rankos, besijausdama truputį nesmagiai, bet bijodama ją paleisti ir paskui – pokalbio metu – Tora laikas nuo laiko paimdavo ją už rankos, ir stipriai suspausdavo, paspaudinėdavo jos delną. Kai jos išsiskirdavo, Tora du kartus perklausė – ar tikrai ta mergina suprato, jog ji sutiko, kad ji labai nori, kad ji mėgsta mokytis tai, kas jai patinka, ir gali tiesiog visą parą be poilsio užsiėminėti mėgstamais tyrimais. Mergina, aišku, viską suprato, neišsilaisvino nuo jos rankos, buvo rami ir dėmesinga. Paskui pasirodė – ją paėmė ne tik kaip konsultantą, o paskui – kas išvis ne konsultantu. Pirmas dienas ji negalėjo atsikratyti jausmo, kad tuoj kažkas jai pasakys „dėkui“ ir išsius atgal į institutą, ji jautėsi pernelyg nepatyrusia ir netgi infantilia šių stiprių, neįprastų žmonių draugijoje. Ir kai tik ji pradėjo priprasti prie susiklosčiusios situacijos, mokytis pasinėrimų, ryti daugybę naujos informacijos, situacija pradėjo vystytis dar ryžtingiau, dar nuostabiau. Kaip plaukimas baidare – tave įtraukia srautas ir neša į upės slenksčius, ir vos tik susidorojus su viena srove, tave parglemžia kita ir neša toliau ir toliau, bet čia... čia buvo dar kažkas, ne tiesiog aplinkybių susidėjimas. Pernelyg sklandžiai viskas vystosi – sklandžiai ir nuosekliai – ne taip, kai būna, kaip aplinkybės spardo tave ten ar čia...

Tora įėjo į „Centrą“. Sprendžiant pagal schemą, Tarybos salė buvo šeštame lygyje. Leistis liftu nesinorėjo, todėl Tora leidosi žemyn laiptais, lėtai, susimąsčius peržengdama laiptuką po laiptuko. Prie nedidelio baseino ji atsisėdo ant briaunos ir pradėjo tabaluoti kojomis šiltame vandenyje.

Reiškia, dabar Tomui apie šimtas keturiasdešimt metų, taigi iki Didelio Vaikiško Karo pabaigos jam buvo apie trisdešimt. Gimė kažkokiame dideliame Švedijos mieste, atrodo, Malme, bet dar vaikystėje jo šeima persikraustė į Kopenhagą, nes Švedijoje pasidarė neįmanoma gyventi – šalis užspringo suirutėje. Kopenhaga tuo metu tapo vienu iš organizuoto vaikiško pasipriešinimo centrų, kadangi santykinai liberali, kitų skandinavų šalių fone, Danija visai būdais stabdė bausmes vaikų atžvilgiu, buvo kaip prieglobstis vaikams. Pasaulis apsiversdavo aukštyn kojomis, niekas nežinojo – kaip gyventi toliau, bet iki to laiko – trisdešimt metų po pirmų Karo simptomų apsireiškimo – visiems pasidarė aišku, kad sugrįžimo prie seno gyvenimo nebus niekada. Bet kaip statyti naują pasaulį – nežinojo niekas, nes priešiškos šalys skyrėsi savo įsivaizdavimų apie žmogaus teises atžvilgiais taip be galo toli ir taip bekompromisiškai gynė šiuos savo įsivaizdavimus, kad tarpusavio susinaikinimas buvo neišvengiamas. Tora prisiminė apytikslius anų metų apklausų skaičius – neįtikėtina, bet netgi tais metais, kai jau visiems buvo aišku, kad karas gresia sunaikinti visą žmoniją, ne daugiau negu du procentai suaugusių galėjo sutikti su tuo, kad vaikai turi teisę užsiėminėti seksu bet kokia juos dominančia forma, bet kokiame amžiuje, kai tik atsiranda toks noras. Kad jie turi teisę nelankyti mokyklos, negyventi su tėvais. Dar apie dešimt procentų galėjo sutikti su tokiais įsivaizdavimas bet su tam tikromis sąlygomis, o likusieji buvo pasiruošę ginti savo koncepcijas iki galo.

Ten, Kopenhagoje, 10-metis Tomas susipažino su vienu judėjimo aktyvistu ir tarsi įsiliejo į gimtąją stichiją. Jis iš karto galutinai išsiskyrė su šeima, gavo „vaiko-pabėgėlio“ statusą, kas Kopenhagoje buvo labai paprasta ir jau po metų įstojo į artimiausią Šiaurinio Pasipriešinimo Vadovybę, kuri vienijo ir organizavo šiaurės Europos vaikų kovas. Šešis ar aštuonis metus, Tora neprisiminė tiksliai, Tomas nuo ryto iki nakties aktyviai, beveik fanatiškai užsiėminėjo savimoka, derindamas ją su Pasipriešinimo darbu.

Paskui buvo išdavystė, sutriuškinimas, Tomas išsigelbėjo ir sugebėjo pasiekti Ženevą. Iki pilnos Pasipriešinimo pergalės liko dar apie dešimt metų ir būtent šiuo laiko periodu įvyko labai miglota jo istorijos dalis. Mengesas kažką minėjo apie tai, kad Tomas buvo vienas iš tos grupės narių, kuris desperatiškų, trijų metų trukmės, beveik nuolatinių pastangų dėka sugebėjo įeiti į kontaktą su Bodhiu ir drakonėliais, kuris įtikino juos, jog padės kare, po ko tapo tarpininku tarp drakonėlių ir Pasipriešinimo vaikų. Dar vienas įdomus periodas įvyko dvidešimtais metais, kai Tomas dingo keliems metams ir sklido gandai, kad jis mokėsi pas drakonėlius, o Appelis mini, kad būtent Heldstremo tarpininkavimo dėka, jis sugebėjo susitikti su jais. Pats Heldstremas parašė kelias savo gyvenimo apybraižas, Tora vartė kai ką, bet pagrinde jie buvo skirti prisiminimams apie Pasipriešinimą ir moksliškai-populiariam suvokimų perėmimų pagrindų išdėstymui.

Mengesas apibūdino Tomą kaip „besidomintį, gal netgi per daug besidomintį žmogų“ ir nekeista, kad būtent tokį žmogų ir kviečia vadovo vaidmeniui šiame eksperimente, juk nepavesi tokio reikalo vangiam ir pedantiškam funkcionieriui... beje, jeigu būtent Tomas yra vienas iš vadovų, argi tai reiškia, kad jis turi daugiau galimybių lengvai pasukti įvykių eigą taip, kad gautų daugiau rezultatų progresavimo srityje? O kodėl, būtent, ji nusprendė, kad Tomas vadovaus? Argi jai kažkas apie tai sakė? Ne, reiškia ji tiesiog pati sugalvojo... na gerai, dar yra laiko, galės viską išaiškinti.

Kita asociacija su Tomo vardu, ateinanti į galvą bet kokiam žmogui, kuriam nors kažkiek pažįstami šiuolaikiniai kelionių nušvitusių suvokimų pasauliuose srityse tyrimai, yra žodis „suvokimų integravimas“. Tomas buvo vienas iš pirmųjų. Pirmam praeito šimtmečio ketvirtyje, maždaug 2420-tais – 2430-tais metais, jis nubrėžė ribą po pakankamai plačia, bet ypatingai įvairia atskirų žmonių ir grupių patirtimi. Jau tada, būdamas pusiau legendine asmenybe, faktiškai vienu iš naujo pasaulio kūrėju, o taip pat žmogumi, kuris, kaip buvo manoma, mokėsi pas Bodhį ir drakonėlius, jis be vargo galėjo bendrauti su ano laiko tyrinėtojais – tiesą sakant, jie patys siekė bendravimo su juo. Jis susipažindavo su jų rezultatais, perimdavo naujus įgūdžius, duodavo patarimus. Tai ir leido jam galų gale sukurti pakankamai tūringą darbą su naiviai-nerangiu pavadinimu „Žmogaus juostos bei kitų būtybių suvokimų pakeitimų ir integravimo pagrindai“, kuris apibendrino visus tuo metu žinomus rezultatus, užbrėžė naujus tyrimų horizontus. Jo suformuluotos ir šioje knygoje aprašytos „šešiasdešimt aštuoniuos problemos“ faktiškai nustatė „daiverių“ vystymąsi per paskutinius du-tris dešimtis metų. Progresavimą, kaip specifinę praktikos kryptį, jis taip pat suformulavo tada ir dešimtys „problemų“ atrodė būtent ta tema – Tora aiškiai suprasdavo tik kelias: prisiryšimo praktikuojantiems iš kito pasaulio atsiradimo problema, kuri pažeisdavo balansą ir sukeldavo sąmonės praradimą; neapgalvotų, skubių veiksmų, atliktų neatsižvelgus į istorines ir socialines anų pasaulių realijas; apsaugos nuo priešiškų veiksmų problema – nors būtybės iš pasaulių, surinktų sąmoninguose sapnuose, negalėtų padaryti žalos tiesiogiai, netiesiogiai jos galėjo sukelti progresoriuje skausmingus procesus. Interpretacijų problema – patekus į būtybių, iš dalies, o kartais ir didele dalimi susidedančių iš suvokimų, neįeinančių į žmogaus suvokimų sudėtį, pasaulį, beprasmiška bandyti interpretuoti ir vertinti juos tiesiogiai, „į kaktą“ ir nepaisant to, kad kiekvienas daiveris gerai tai supranta, vienas reikalas – turėti sąmoningą aiškumą įprasto būdravimo pasaulio sąlygose, ir visai kitas – grįžti prie šio aiškumo visiškai kitose sąlygose, kai netgi pati sąmonės fiksacija yra nepaprasta užduotimi... beje, juk galima pažiūrėti – nors knygoje ir yra apie du tūkstančiai puslapių, orientuotis joje visai paprasta – Tora perskaitė ją prieš du metus, paskui, kartas nuo karto dar vartė.

Artimiausias kompiuteris buvo tiesiai po rankomis – matiniai-smėlinės spalvos valdymo mygtukas buvo įmontuotas į baseino briauną. Tora paspaudė jį, prieš ją išsivyniojo holografinė klaviatūra ir vaizduoklis. Jau po dešimties sekundžių knyga buvo prieš ją. Paieška pagal žodį „progresavimas“ surado citatas iš pirmų įtakos patyrimo aprašymų ir Tora nevalingai pradėjo skaityti:

„...smėlio kalvos, praėjau truputį giliau į dykumą, taip, kad apsisukus nieko, išskyrus smėlio kalvų, aplinkui nematyčiau. Atsiradinėjo NšS. Netikėtai – tarsi iš niekur – atsirado trys būtybės – skaidrios, trijų metrų aukščio, švytinčios, beje, tas švytimas nebuvo suvokiamas įprastu būdu – įprastos regėjimo manipuliacijos, aprašytos Larsseno, neįtakojo jų skaidrumo – norėčiau pastebėti tai, kaip tai buvo mano pirma, tokio pobūdžio, patirtis – vis dėlto mes dar tiek daug nežinome... Jos nežiūri į mane, bet tuo pačiu, yra „jų dėmesio sutelkimo manyje“ suvokimas – matyt dar ir dėlto, kad pakaušio srityje jutau augantį kietumą, kas būdinga fiksuojant būtybių, iš festoninio tipo pasaulių, dėmesį.

Jos vienu laiku „žiūri“į mane su smalsumu, simpatija ir šaltu negaistingumu. Tikriausiai, jeigu mirčiau toje vietoje, jos nieko nepadarytų ir toliau taip žiūrėtų. Atsirado susvetimėjimas jų šaltumui ir reikėjo kelių sekundžių, kad pašalinčiau negatyvų požiūrį bei grįžčiau prie aiškumo apie tai, kad „mirtis“, tokia, kokią aš ją suprantu, joms gali tiesiog išvis nieko nereikšti – jos gali tiesiog neturėti galimybės to suprasti.

Jos suvokiamos kaip lengvos būtybės, kurios gali bet kokiu momentu leistis nuo vietos ir dingti, jos atrodė labai panašiomis viena į kitą, ir nesunku įsivaizduoti, kad jos visada yra kartu...“

„...skardingas, uolėtas jūros krantas, didelės bangos, kurios daužosi į uolas. Didžiulė, tiesiog nesuskaitomų būtybių, kažkuo panašių į krabus, masė šliaužia nuo jūros link uolų. Jų yra tiek daug, jog judėjimas suvokiamas kaip kilimas – tarp jų nėra tarpų. Bangų jėga tokia didžiulė, kad jeigu ji užlietų „krabus“, tai, atrodo, įsiurbtų atgal į jūrą, nulaižytų visus per vieną sekundę. Toliau nuo šliaužiančio, gyvo srauto ant akmens stovi krabas, jis vienas, dvi priekines letenos pakėlęs į viršų, atstatęs žnyples. Už jo nugaros matosi jūra. Kai žiūrėjau į šį krabą, aiškiai jutau jam švelnumą-10 – jis stovi ant akmens, ir - nuostabu – poza, kurioje pakėlė letenas į viršų, rezonuoja su pasiryžimu. Pastebėjau, kad pradedu iš tikrųjų žiūrėti į jį kaip į „krabą“, tad pertraukiau šį mechanišką skyrimą, susikaupiau ties centriniu pluoštu ir pasiekiau patvarią, nušvitusią skiriamąja sąmonę su intensyvumu 8. Noriu vadinti juos ne krabais, o kažkaip kitaip, kad lengviau būtų šalinti atslūgstančius mechaniškos skiriamosios sąmonės priepuolius. Pavyzdžiui – tegul tai būna „akrancai“. Pradėjau tęsti prasiskverbimą, kas dabar jau buvo visai nesudėtinga, dėka intensyvaus švelnumo jiems. Izoliavau integruojamus suvokimus ir tiesiai eigoje pradėjau juos analizuoti pagal Dvorako metodą. Tarp perimto konglomerato išskyriau aiškų baimės nebuvimo suvokimą, priėmimą visko, kas vyksta, aštrią, skvarbią ištikimybę jūrai.“

A... tai ta vieta, kur aprašomi įvykiai, padėję pradžią pirmiems kontaktams su civilizacijomis, kelias link kurių yra sąmoningi sapnai – akrancų ir eterų ( nuo žodžio „ether“ – „eteris“ – nelabai tinkamas pavadinimas, aišku, bet vis dėlto prigijęs). Noras ieškoti problemų sąrašą dingo ir Tora išjungė kompiuterį.

Kas dar... na žinoma, juk visi žino, kad būtent Tomas buvo vienas iš tų, kas iš karto ir visapusiškai palaikė pirmos komandos bazės sukūrimą, 2422 metais. Džejus Čiokas buvo pagrindinis projekto įkūrėjas ir įkvėpėjas, bet be Tomo, vargu ar kažkas išeitų – mažai to, kad jis faktiškai pastatė ultimatumą Tarybai (retas atvejis pokariniame gyvenime), pagrasinęs visiškai palikti NGP („Naujo Gyvenimo Projektai“ – projektai, kurie buvo paleisti po karo, apimantys naujų pasaulių ir civilizacijų tyrimus, suvokimų integravimą, viską, ką išvardino Fossa bei daug kito), atveju, jeigu komandos atkūrimo projektas nebus palaikytas. Jis taip pat pateikė visą eilę sąlygų, su kuriomis jis pasiruošęs bendradarbiauti kontaktuose su drakonėliais, be ko, žinoma, jokie komandos negalėtų atsirasti – juk kas juos apmokytų? Kas perteiktų technologines žinias? Žinoma, niekas netrukdo kiekvienam žmogui arba atskirai grupei užsiėminėti savimoka, bet „komandos“ sistema buvo sukurta prieš šimtus metus ne tiesiog besidominčiais savimoka žmonėmis, o drakonėliais, esant tiesioginiam ir betarpiškam Bodhio dalyvavimui, todėl nebandyti pasinaudoti jų, per šimtmečius įgyta patirtimi būtų tiesiog idiotizmas. Jis taip ir sakė – „idiotizmas“. Ir niekas neišdrįso jam paprieštarauti – ne tik todėl, kad jis buvo žmogus-legenda. Ir ne tik todėl, kad už jo stovėjo visa „daiverių“, ir ne tik jų, visuomenė. Bet ir todėl, kad kiekvienas Tarybos narys tam tikru laipsniu suprasdavo, kad iš tikrųjų būtų tikru idiotizmu atsisakyti tokio bandymo. Net nesėkmės atveju būtų gauta vertinga patirtis, kai visa praktikuojančių grupė deda masines virš-pastangas bandydama pratrukti prie naujo aiškumo lygio, prie naujų NšS erdvių.

Buvo priimtos ir visos paslaptingumo sąlygos, kurių reikalavo Heldstremas – jų tiesiog negalima buvo nepriimti, kadangi jis nemėgo derintis – arba sąlygos priėminėjamos tokios, kokios yra, arba jis nepajudins pirštu. Tokią neapeliacinę poziciją galima būtų prirašyti kokių nors niūrumų įtakai, bet ne Tomo atveju – sunku buvo rasti žmogų, labiau atsidavusį savo veikalai, negu jis. Kiekvienas suprasdavo – jeigu jis pastato tam tikrą sąlygą, reiškia tai iš tikrųjų būtina – niekas net ir negalvojo apie kitas motyvacijas.

Taip ir atsitiko, kad kartu su Čioku jie sukūrė ir ėmė vadovauti pirmai komandos grupei, atitinkamai principų, kuriuos Tomas perteikdavo žodžiu – buvo manyta, kad jis sužinojo juos tada – praeito amžiaus pabaigoje – ir tarytum betarpiškai iš Bodhio bei Jarkos. Visa grupė buvo aplinkiniais kelias pramesta pro vertikaliai-orientuotus pasaulis į tam tikrą sritį, kur jie galėjo mokytis tiesiogiai iš komandos. Liko, beje, ne visi, o tik vienetai – kiti grįžo po kelių dienų ir mažai ką galėjo prisiminti. Kelionė tų, kas buvo priimtas (tiksliau, „tarsi priimtas“) į mokymus, truko apie tris metus ir jiems sugrįžus netgi skeptikai negalėjo nepripažinti – tai jau ne tie žmonės, kurie išėjo prieš tris metus, su romantiškomis nuotaikomis bei tauriais lūkesčiais. Distancija tarp komandos ir paprastų praktikuojančių buvo stulbinanti – ir nuoširdume, ir atkaklume, ir gebėjime jausti nušvitusius ekstaziškus suvokimus... tai sunku aprašyti – tai reikia matyti. Daryti prielaidą, kad visa tai atsirado savaime, be patyrusių instruktorių ir išdirbtų metodikų pagalbos, buvo neįmanoma. Bet ir pripažinti tiesioginį kontaktą su Bodhiu ir drakonėliais taip pat nebuvo galimybės.

Būtent Tomas buvo tuo, kas priėmė pagrindinį atsakomybės krūvį, kai vienu momentu visa pirma komandos grupė tiesiog dingo. Liko tik Nortonas ir Čiokas. Iki to laiko, o buvo tai 2473 metais, jau buvo paruošti nauji komandos nariai, kurie, iš esmės, ir sudaro dabar pagrindinį „daiverių“ branduolį. Sklinda gandai, kad kontaktas su Bodhiu ir drakonėliais išvis dingo, ir netgi Tomas negalėjo su jais susisiekti, dauguma to priežastimi laikė kažkokius mums nežinomus, katastrofinius įvykius.

Tuo metu, kai Čiokas jautė cikloną (t.y. ilgalaikį, intensyvų, džiaugsmingą norą, dažnai lydimą ekstaziškų NšS suliepsnojimų) prarasto kontakto atkūrimui (beje – reikės pabandyti spėti surasti ir jį, ir pašnekėti – tai suteiks galimybę sužinoti daugiau, pasiruošti nors truputį šiai eksperimento pusei), Tomą sudomino progresavimas – jis ir jo partneriai tuščioje vietoje pradėjo kurti pagrindinius pagalbos principus praktikuojančioms būtybėms, susidedančioms iš kitų – nežmoniškų suvokimų.

Dar Tora įsiminė... tuo momentu laiptinėje pasigirdo balsai – keli žmonės leidosi laiptais ir negarsiai aptarinėjo kažką apie akrancus – Tora atsigręžė, ir pamatė... Tomą. Jis kažką aiškino dviems nepažįstamiems jai žmonėms, kurie dėmesingai jį klausė. Tora pasikėlė, nušoko nuo briaunos ant grindų ir netikėtai ją vėl apėmė ta pati baimė, tas pats nesmagumas, kaip ir tada, pasitarime.

Akimirkai mintyse iškilo prisiminimas: kalnai, nedidelis greitas upelis, šokinėjantis matiniais dryžuotų akmenų-gneisų snukiais, skersai pargriuvęs maumedis. Iš pradžių storas kamienas, paskui siaurėja iki pėdos pločio, dreba nuo kiekvieno žingsnio. Šakos ir stavariai kabinasi, kaip gekono nagai, ir vos nepastumia į vandenį. Instinktyviai bandai laikytis už jų, bet jos laksčios, sprudžios ir išlaikyti pusiausvyrą pasidaro dar sunkiau. Ir laikytis už jų neįmanoma, ir paleisti baisu. Iki vandens apačioje daugiau nei du metrai, bet baimė – paralyžiuojanti, žvėriška. Pirmi žingsniai buvo lengvi – žaismingumas, pasiryžimas, nuojauta. Bet kažkokiu momentu atsirado baimė, kuri tik didėjo, paskui tapo paralyžiuojančiu siaubu, kojos pradėjo drebėti, atsirado savijauta, tarsi kūnas yra skysta masė, medūza, aptekanti kamieną. Supratus, pagaliau, kad baimė neįveikiama ir ji galutinai jai pasidavė, Tora tarsi prasiblaškė, atsirado rimtumas, santykis baimei pasikeitė, nebebuvo daugiau lengvabūdišku, ir ji tiesiog pradėjo eiti – bet kokia kaina – tik į priekį. Kojos dreba ir vos išlaiko kūną. Kitas prisiminimo suliepsnojimas – ji jau kitoje pusėje ir mintis „aš perėjau, aš nenukritau!“, ir pergalė, ir žavesys. Užsinorėjo pereiti dar kartą, kad galėtų įtvirtinti pasitikėjimą ir ėjimo tokiais kamienais įgūdžius. Baimė vėl atsirado, bet šį kartą reikėjo tik kelių sekundžių, kad ją įveiktų ir eitų toliau. Trečią kartą ji jau beveik bėgo medžio kamienu, nei karto neprisilaikydama už šakų.

Nuo šio prisiminimo dingo baimė ir, be to, ji jau suvokdavo save kitaip – ne kaip nekompetentingą naujoką, o kaip eksperimento dalyvį, ir tai suteikė jai dar daugiau pasitikėjimo – juk jie turi bendrą reikalą, tai ne tiesiog smalsumas. Tomo žvilgsnis vėl tam tikram momentui ją sustabdė – tai buvo žvilgsnis žmogaus, kuris priprato imtis atsakomybės, priprato būti lyderiu, ir svarbiausia – būti ieškančiu, nuoširdžiu, žmogumi.

- Aš... noriu sužinoti apie progresavimą. Man tai būtina. – Tora aplaižė lūpas ir toliau kalbėjo kapotomis frazėmis, tarsi bandydama greičiau jam leisti suprasti, kad ja vadovauja ne tik paprastas smalsumas. – Jeigu tu galėtum pabendrauti su manimi nors valandėlę... nors pusę valandos, aš galėčiau... tai yra, aš noriu pasakyti, kad aš galėčiau, aišku, pradėti skaityti literatūrą apie progresavimą, bet iki eksperimento pradžios liko 35 valandos, man neužteks laiko tam, kad pati išskirsčiau svarbiausią, be to, manau, ten bus jau kažkiek pasenusi informacija, o aš noriu, kad būtent tu man trumpai papasakotum – kokia jūsų svarbiausia darbų kryptis, kuo užsiėminėjate būtent dabar.

Tomas ir du jo palydovai tiesiog stovėjo ir tylėdami į ją žiūrėjo. Tora irgi nutilo. Jeigu dviejų vyrų žvilgsniai buvo tyrinėjantys, tai Tomas, atrodė, nevisiškai dalyvavo šioje vietoje – jo žvilgsnis buvo kažkoks apsitraukęs rūku, kuris būdingas žmogui, kai tas kažką svarsto, o ne analizuoja. Bėgo sekundės, bet niekas nevyko. Paskui, be jokio žodžio Tomas žengė link jos, paėmė ją už peties ir pastūmė į priekį. Ji pradėjo leistis laiptais žemyn ir jautėsi labai idiotiškai, nes už jos nugaros ėjo visi trys. Paskui Tomas truputį atsiliko ir pusiau garsiai pradėjo kažką sakyti savo palydovams. Torai akimirksniu pasidarė lengva ir laisva – ji nebandė įsiklausyti į jų pokalbį, ir, šokinėdama laiptais, bėgo žemyn iki pirmos aikštelės, laukė juos ten, paskui, kai suprasdavo, kad jie leisis dar vienu lygiu žemiau, lėkė toliau. Aštuntam lygyje, kai ji atsigręžė, Tomas padarė vos pastebimą judesį dideliu pirštu į kairę, rodydamas, kad jie atėjo. Būtent šis judesys kažkodėl sukėlė Toroje staigų pasitikėjimo ir artumo suliepsnojimą: jis ne tiesiog ją pakvietė, nepasakė „mums čia“, nepadarė pastebimo gesto ranka – o tik pajudino pirštu, susitikęs su jos žvilgsniu – pašalinis žmogus netgi neišskirtų šio judesio kaip ženklo – taip bendrauja tarpusavyje tie, kas tikisi supratimo iš pusės žodžio, žvilgsnio, gesto – lygūs žmonės.

 

<< Back

Forward >>