« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 17

- Su nukarusiu žandikauliu tu neatrodai labai tinkama vaidmeniui, kuris tau pavestas eksperimente, - be šypsenos šešėlio Fossa prakomentavo išvaizdą, su kuria Tora stojo prieš ją. – Jeigu jau tave išrinko liudininko vaidmeniui, reiškia taip ir turi būti, aš maždaug įsivaizduoju, kuo būtent juos patraukė tavo suvokimų visuma. Bet tikiuosi, kad stabdys – ne vienintelė galima tavo reakcija į netikėtumus. Ir dar aš tikiuosi, kad antras liudininkas...

- Antras? – pertraukė ją Tora. – Man apie tai nieko nebuvo pasakyta. Kas jis?

- Nesužinosi, kol nepasibaigs iššifravimas. Kuo mažiau liudininkai žino vienas apie kitą, tuo mažesnė tikimybė, kad jų asmeniški santykiai iškraipys paliudijimus.

- Tai reiškia, kad gali būti ir trečias?

- Gali būti visko.

Fossa patraukė Torą už rankos ir po penkių minučių jos išėjo į tą salos dalį, kuri tolygiai perplaukdavo į koralų, iškylančių virš vandens, eiles. Antplūdžio metu koralus visiškai užsemia vanduo, sudarydamas rojų plaukimui su kauke ir vamzdeliu, o atoslūgio metu koralai sudaro supainiotus labirintus – salos pratęsimą. Dešimtys, šimtai koralų rūšių: tamsiai-rudi, neįprastai panašūs į smegenis, tokie pat „smegenys“ žalios topazo spalvos, metro skersmens taurės, „dramblio ausys“, pilkos „eglių letenos“ – deginančios, nudegimai nuo kurių lieka dvi savaites, raudoni „kadagiai“, balti, išsikeroję, plokšti „medžiai“ – tarsi žydinčios obelys, koralai panašūs į plonus pagaliukus – povandeniniai „bambukai“, susipynę į neįtikėtinus sąžalynus, kuriuose labai mėgsta slydinėti povandeninės gyvatės, įkandimas kurių mirtinas. Po vandeniu visada būtina žinoti – prie ko galima prisiliesti, o nuo ko reikia lakytis atokiai. Kobros įkandimas mirtinas, bet povandeninės gyvatės nuodas, vis dėlto, dešimt kartų nuodingesnis – dėka dešimties milijonų metų povandeninio gyvenimo evoliucijos. Mirtingu gali būti netgi kontaktas su, atrodo, nekalta būtybė, kaip pavyzdžiui, nedidele, kūgiška kriauklele – nuodingas geluonis, įsismeigęs į ranką, nepalieka nei mažiausio šanso išsigelbėti. Aštuonkojai – nuostabūs, draugiški sutvėrimai, bet jeigu ant aštuonkojo odos matai ryškius, mėlynus apskritimus – laikykis atokiau – tai neišvengiama mirtis. Povandeninis pasaulis apgaulingas. Švelnus, tarsi nupintas iš voratinklio sutvėrimas gali nužudyti tave savo nuodais per kelias minutes, tuo metu kai grėsmingai ir agresyviai atrodančios dantuotos mirenos, iššliaužiančios iš po akmens ir rodančios dantuotus nasrus, leidžia save paglostyti, apkabinti. Rykliai – labai galingos, ryžtingos būtybės, gebančios užpulti ir suplėšyti žmogų į gabalus per suskaitomas sekundes, išvis niekada nepuola (išskyrus, žinoma, tų kelių rūšių, kurias buvo nuspręsta visiškai sunaikinti dėl grėsmės žmogui).

Septyniasdešimties ir daugiau metrų gilumoje koralų, kaip ir kito povandeninio pasaulio, įvairovė staigiai sumažėja, na ir iš visų spalvų lieka tik mėlynai-pilkai-žalia - kitas spalvas suryja vandens storymė.

Keli akvalangininkai tabalavo vandens paviršiuje tolumoje, arba jau užbaigę, arba dar tik pradedantys pasinėrimą ir Tora gyvai įsivaizdavo, beveik pajuto, kaip karštas vanduo patenka po hidrokostiumu, apgaubia visą kūną, spindi ryškioje saulėje.

Nurodžiusi į smėlio salelę pavėsyje, Fossa leido suprasti, kad ji nori pratęsti pokalbį būtent ten.

- Tavo naivumas stulbinantis – ji pradėjo. – Tu man primeni žmones, kurie gyveno dar pačioje praktikos išplitimo pradžioje. Kažkada vienas iš tokių naivių praktikuojančių parašė savo dienyne, kad jo įsivaizduojamame pasaulyje, susidedančiame iš žmonių, jaučiančių nušvitusius suvokimus, nebus vietos norų konfliktams. Nuo tokių fantazijų netoli ir iki požiūrio, pagal kurį gyvenimas be negatyvių emocijų yra nuobodus ir vienalytis – tais laikais beveik visi taip galvojo. Vergai iš visų jėgų laikėsi savo vergystės ir laisvė jiems atrodė gąsdinančiai – įprasta istorija visoms vergoviškoms bendruomenėms, taip pat ir bendruomenei, kurioje žmonės buvo savo asmeninių negatyvių emocijų vergais. To dienoraščio autorius turėjo dėti tam tikras pastangas, kad suprastų tai, jog nušvitę suvokimai nemalšina, o atgaivina džiaugsmingus norus, sustiprina juos, taigi norų konfliktų kiekis tarp skirtingų žmonių ne tik nesumažėja, o atvirkščiai – dešimtis kartų išauga. Žmonių, nužudytų negatyviomis emocijomis, dogmatišku mastymu, įpročiu malšinti norus, bendruomenėje, sprendimai priėminėjami arba bukai autoritariškai arba atitinkamai nusistovėjusių stereotipų. Iš išvaizdos – konfliktų beveik nėra, jeigu kas nors ir pasiginčys tarpusavyje, patriukšmaus, tai ginčas greitai baigsis – vienas malšina kitą ir klausimas išspręstas. Argumentavimas jiems buvo beveik nereikalingas – klausimai buvo išsprendžiami šiurkščiu arba švelniu psichiniu spaudimu. Dar daugiau – bandymai ginčytis argumentuotai visada susidurdavo su intensyvia agresija. O dabar pažiūrėkime kaip priėminėjami sprendimai pas mus, mūsų šiuolaikinėje bendruomenėje. Tarkime, mes statome naują gyvenvietę. Ir KIEKVIENAS turi savo nuomonę, savo norus. Aš noriu pasodinti medį štai čia, man atrodo, kad taip bus gražiau, taip rezonuoja su tuo ir tuo. O aš nenoriu jo čia sodinti, aš noriu štai čia ir ne tokį medį, o štai tokį, o aš išvis nenoriu čia nieko sodinti, pas mane atsiranda nuojauta, kai įsivaizduoju, kad čia bus žolės pievelė... Iš šalies pažiūrėti naiviu žvilgsniu – begaliniai prieštaravimai. Žmonės, gyvenantys negatyviose emocijose, tikriausiai pagalvotų, kad būdami tokioje situacijoje mes nepajudėsime iš vietos. Bet, viskas kaip tik atvirkščiai, kadangi noras pasodinti štai čia šį medį – tai ne idėja-fiks, o būtent noras. Tai vienas iš daugybės nušvitusių suvokimų, apsireiškiančių diskusijos dalyvyje. Nors mūsų norai ir prieštaringi, bet dar yra ir simpatija vienas kitam, ir noras operatyviai išspręsti klausimą bei eiti toliau, taip pat žvėriškumas, erotinis potraukis ir dievas žino, kas dar. Šiose sąlygose skirtingai nukreipti džiaugsmingi įvairių žmonių norai greitai sutinka kompromisą, beje, ne tokį, kai kažkas lieka patenkintas, o kiti nusivylę. Kiekvienas jaučia malonumą, nors ir skirtingu laipsniu. Na, manau nėra prasmės visko aprašinėti, tau ir taip aišku.

- Man neateitų į galvą pamanyti, kad žmonių, siekiančių nušvitusius suvokimus, bendruomenė galėtų būti maršuojanti vienodai galvojančių ir norinčių žmonių kolona, - Tora nustebo, kad Fossa taip apie ją galvojo.

- Nejaugi? – Fossa dėmesingai ir pagal savo įprotį, atkakliai žiūrėjo į Torą.

Fossos žvilgsnis buvo malonus ir jam neatsiradinėjo gynybinė reakcija, bet nors tu pasikark – Tora negalėjo jo atlaikyti. Keistas tai pojūtis. Tiksliau – ne visada galėjo. Pavyzdžiui, dabar, negalėjo. Galbūt todėl, kad suabejojo savimi, pernelyg keistas buvo šis pokalbis.

- Tu ką, nesupranti? – pagal prasmę šis klausimas galėjo būti klausimu-nuostaba, bet nustebimo intonacijos Fossos balse vėlgi nebuvo. Šis nuolatinis prasmių ir intonacijų prieštaringumas priremdavo Torą prie sienos.

- Pradedu suprasti. Matyt, tu turi omenyje, kad pas eksperimento dalyvius gali būti...

- „Gali būti“? – pertraukė Fossa. – O kas, gali ir nebūti?

- ... skirtingi norai, - Tora užbaigė frazę po pauzės. – Na... na ir kas iš esmės? Tu pati sakei, kad...

Ir štai čia Fossa vėl labai nustebino Torą, nes staigiai priartėjo ir smūgiavo jai į saulės rezginį – taip stipriai, kad net sutriko kvėpavimas.

- Atsirado įsižeidimas? – pasidomėjo ji, atkakliai žiūrėdama į Torą.

- Ne... ne, tikrai neatsirado. Kartas nuo karto pas mane įvyksta keistas jausmas tau, - netikėtai pačiai sau prisipažino Tora. – Nežinau ar tai kažkokia baimė.... bet įsižeidimas tikrai neatsiradinėja.

- „Tu pati sakei“ – impotentiška frazė. Tai ne argumentas. Turėk jėgų pasakyti pati už save. Jeigu tai, ką aš sakiau, arba tai, ką manai, kad aš sakiau, tu laikai teisingu, turėk jėgų pasakyti tai pati nuo savęs, būdama pasiruošusi argumentais apginti šią mintį, o neprisidenginėk kažkieno pilvūzu.

Skirtumas tame – kaip pasakyti „tu pati sakei, kad pas žmones skirtingi norai“ ir „pas žmones skirtingi norai“ atrodė Torai nepastebimas, bet tik iki tol, kol ji nepradėjo sakyti taip, kaip to reikalavo Fossa.

- Pas žmones skirtingi norai. Nieko neįprasto nėra tame, kad šiam eksperimente taip bus, kodėl nevadintume to „šalimis“? Kam nenatūraliai suskirstyti dalyvius į skirtingas įsivaizduojamos barikados puses? Juk čia nėra tikros konfrontacijos, galų gale terminas „norų konfliktas“ jau seniai nereiškia konflikto, kaip negatyvių emocijų visumos, buvimo – tai tik džiugi džiaugsmingų norų konkurencija.

- Nėra konfrontacijos? Iš kur tu žinai?

Šis klausimas vėl prirėmė Torą prie sienos.

- O kokia gali būti konfrontacija, kai eksperimente dalyvauja... – Tora užsikirto, parinkdama žodį.

- „Prašvitę žmonės“? – pakišo mintį Fossa. – Tu, pavyzdžiui, jau nuolatos patyri ekstaziškus nušvitusius suvokimus? Gerai, tegul ne ekstaziškus, bet ar nuolatos patyri bent jau tiesiog nušvitusius suvokimus?

Ir vėl Tora galėtų prisiekti, kad tokios frazės negalima ištarti be ironijos, bet negalėjo jos nei išgirsti intonacijoje, nei pamatyti Fossos veide.

- Ne.

- Ne. – Patvirtino Fossa. – O dabar pagalvok. Mes visi, tarkime, esame žmonės, kurie nepatyria nuolatos NšS. Mes visi atsiduriame situacijoje, kai eksperimento dėka bus atskleistas labiausiai aktualus klausimas, kuris visiškai tave sužavės, ir ne tik tave, o dar ir daugybę kitų tyrinėtojų, kurie net nedalyvauja eksperimente, o tik su ypatingu nekantrumu ir nuojauta laukia rezultatų. Ar pas kažkurį iš mūsų tuo momentu neatsiranda – neįveikiamos jėgos noras truputuką... pastumti eksperimentą į savo kiemą? A?

Netikėtai Tora prisiminė Mengeso žodžius: „tu susidūrusi su tuo pačiu netinkamiausiu ir labiausiai nelauktu momentu“. Štai, reiškia, ką jis turėjo omenyje... bet atviru tekstu nepasakė...

- O tu man smūgiavai su tikslu patikrinti mano lojalumą tau, ar išvis agresyvumą, o gal kad aš geriau įsiminčiau tavo patarimą?

- Ir tai, ir tai – viskas kartu. – Atsakymas buvo staigus ir netgi pernelyg – Fossa pradėjo atsakinėti, kai Tora dar net neužbaigė frazės. – Mes naudojame kūną situacijos įsiminimui, juk tai labai natūralu ir efektyvu. Ir, žinoma, norėjau patikrinti tavo reakciją.

Tora atsigulė ant pilvo ir, mosikuodama kojomis, susimąstė.

- Žinoma, tai, ką tu sakai, man suprantama ir visiškai įmanoma įsivaizduoti, - Tora spoksojo į savo delnus, tarsi garsiai samprotaudama. – Jeigu kažkokiame eksperimento etape...

- Tu netgi dar labiau naivi negu aš galvojau, - pertraukė ją Fossa. – „Kažkokiame etape“? Tai kokiame būtent? Matyt, penktame arba dešimtame? O kaip dėl pačio pirmo? O kaip dėl išvis KIEKVIENO etapo?

- Tai yra, - nesuprato Tora.

- Kur bus susitikimo vieta? – trumpai paklausė Fossa.

- Kveisas ir Magnusas, pasirinkę neišeiti iš pasinėrimo, sukurs ją kažkur neutralioje teritorijoje fesoninio tipo pasulių srityje.

- Jo? – Fossos žvilgsnis pasidarė rūstesnis. – O kaip dėl vertikaliai orientuotų pasaulių?

Tora liovėsi sudarinėti įvaizdį, kad samprotauja garsiai ir horizonte mirksinti mintis „įdomu, kaip jai mano kojytės ir užpakaliukas“ išsisklaidė be pėdsako.

- Tai neįmanoma! – Ji netgi pasikėlė ant alkūnių. – Juk tai... draudžiama, priimtas kategoriškas spendimas... tai pavojinga! Pas mane, pavyzdžiui, iš vis nėra praktiškos patirties...

- Aha, pavojinga. Užtai YPATINGAI perspektyvu, kadangi būtybėms, iš kurių valingai arba nevalingai, nes to nežinome, atimtas savo individualumo skyrimas, vertikaliai orientuoti pasauliai turėtų būti beveik gimtais namais, o tuo metu pasaulis fesoninio tipo...

- Tai reiškia... vaikinai gali surizikuoti mano gyvybe dėl viso savo...

- O tu manai jie nerizikuoja tavo gyvybe tiesiog dabar? Tu pamiršai, kad jie, likę pasinėrime, rizikuoja savo gyvybe? Tu išvis supranti tai, kad įsitrauki į rimtą reikalą su tais, kas pasiruošęs rizikuoti savo gyvybe?

Tyluma.

- Žinoma, jų rizikavimas nėra beprotiškas. Jis apgalvotas, visapusiškai pasvertas. – Tęsė Fossa. – Ir jie rizikuos tavo gyvenimu...

- Tai yra – tikrai rizikuos?!! Esi tuo tikra? – vos nesuriko Tora.

- Galiu tiesiog dabar pranešti Tarybai, kad tu atsisakai. – Nežinia iš kur Fossos rankose atsirado komunikatorius.

- Nagi palauk! – su netikėtu sau valdiškumu suriaumojo Tora ir padėjo savo ranką ant Fossos rankos.

- Štai matai, - Fossa nusišypsojo, - žinodama, kad tavo gyvenimui gresia pavojus, tu neatsisakai?

- Ne!

- O ką kiti – ne tokie pasiryžę kaip tu? Ne tokie siekiantys tikslo? Kiti taip pat pasiryžę surizikuoti. Ir problema ne tame, kad rizikuos jie ne tik savimi – tai darbo grupėje specifika – rizikuoji savimi – rizikuoji ir partneriu. Taigi problema ne tame, kad vaikinai rizikuoja tavo gyvenimu, netikėtai visiems atidarę susitikimą vertikaliai-orientuotuose pasauliuose.

- Reiškia, kad ne visiems netikėtai? – nusijuokė Tora ir staiga jai dingtelėjo mintis – juk Fossa ką tik nusišypsojo! Tikras įvykis!..

- Na rimtai kalbant, niekas ir neabejoja, kaip bus būtent taip.

- Aha... įdomu. Matyt yra dar kažkas, dėl ko niekas neabejoja?

- Vienareikšmiškai.

- Puiku išeina! Reiškia mes turime planą ir mes su rimta veido išraiška jį aptarinėjame, nors visiems jau seniai aišku, kad viskas bus visai kitaip?

- Kažkas panašaus, nors planą mes rimtai aptarinėjame todėl, kad tai tikrai rimtas klausimas. Tu gali manyti, kad nukrypsime nuo magistralinio kelio, bet patys šitie „nukrypimai” labai priklausys nuo to – ant kiek realus yra pagrindinis planas. Tai ne pasirodymas. Tai – pamatas, startinė aikštelė. Turėdami galvoje generalinį planą, daug lengviau rasti saugų ir efektyvų atsarginį arba netgi visiškai kitą kelią. Juk mūsų planas – tai MŪSŲ planas. O eksperimente dalyvaujame ne tik mes ir dar daugiau – mes netgi negalime tiksliai nubrėžti dalyvių apskritimą, todėl situacija, kurioje dalyviai, nepaisant nieko, laikytųsi iš anksto sugalvotos schemos – nepatenkinama, pavojinga, neperspektyvi. Esu įsitikinusi, kad Taryba ir nepasirinktų šiam eksperimentui tyrinėtojų, kurie nepasiruošę rizikuoti vedant žaidimą savarankiškai.

- Tai kodėl tada negalime to atvirai pripažinti?

- Ir iškristi iš eksperimento? Taryba iš karto sulaikys tavo kandidatūrą. Ir, pastebėk, tu jų vietoj padarytum tą patį. Jeigu mes oficialiai pripažinsime, kad mūsų planas tik tariamai gali būti pavadintas taktiniu, prasidės chaosas. Dauguma žmonių, blogai besigaudančių mūsų darbe, gali kurti visokias kliūtis, kad nebūtų atliktas eksperimentas – iš grynai humaniškų įsivaizdavimų, žinoma...

- Na ir reikaliukai! – Tora atsisėdo ant užpakaliuko, sulenkė kelius, apkabino jas rankomis ir įsirėmus kakta į sudėtus delnus, pradėjo siūbuoti. – Reiškia, Taryba visą tai supranta...

- Problema, kaip jau pasakiau, ne tame. Jeigu vaikinai įmes tave, neatsirėmusį liudininką, į vertikaliai-orientuotus pasaulius, tai neabejok, kad už tavo gyvenimą jie turės atsakyti bei kovoti, kaip už savo. Tame neturi būti jokių abejonių. Tai tarsi į viršūnę Ę2 paimti naujoką, kuris tikisi, kad Čio-Oiju bus iš šiaurės. Jam pakabins virves, turėklus, apdraus, pramins ir t.t.

- Tai kas tada?

- Problema tame, kad kiekvienas iš mūsų, - Fossa pabrėžė žodį „mūsų“, - eksperimento dalyvių, įsitikinęs, kad jis žino, kiek toli gali žengti rizikuodamas. Bet šio įsitikinimo buvimas reiškia, kad viskas būtent taip ir bus. Štai, pavyzdžiui, tu išvis nežinai, kad gali įsitraukti ir žengti nuo tako. Tu – liudininkas. Ir tu galvoji apie tai, kad iš tikrųjų ruošiesi būti liudininku ir niekuo daugiau. Bet gali neabejuoti, kad visi žino ir savo planuose atsižvelgia į tai, kad liudininku tu busi tik iki momento, kol tau neužsinorės, nesulaikomai užsinorės tapti aktyviu, pilnavertišku dalyviu. Ir niekas niekada nesužinos – kas iš tikrųjų suvaidins galutinį vaidmenį visame eksperimente. Tai galiu būti ir aš. Tai gali būti ir tu.

Torai vėl nukaro žandikaulis.

- Tai reiškia ir Tu, ir Mengesas, ir taryba, ir... kitas liudininkas, ir išvis visi tai žino, ir kažkaip atsižvelgia į tai savo planuose...

- Būtent taip. Matau naivumo pas tave tik padaugėjo. Tu gerai žaidi šachmatais – tave laukia kažkas panašaus į šachmatų žaidimą ant daugybės lentų, su pusiau užrištomis akimis ir besikeičiančiomis taisyklėmis.

Tora vėl giliai susimąstė. Prasidėjo antplūdis ir koralų lysves, vieną po kitos, apsėmė vanduo. Akvalangininkai seniai kažkur dingo, užtai atplaukė delfinai.

- Beje, - murmtelėjo Tora, - juk mes neturime supratimo, ką jie gali norėti. – Ji linktelėjo delfinų pusėn. – Aš kažkodėl negalvojau apie tai, kad maniau, tiksliau, fantazavau, jog... netgi nežinau kas – kažkas labai neaiškaus, sentimentalaus, o juk tai gyvos, sąmoningos būtybės, kurių kultūra, jeigu ji iš tikrųjų yra, nesuskaitomai senesnė negu žmogaus... Įsivaizdavau save kažkokiame globojančiame, pernelyg nudailintame vaidmenyje. O kodėl būtent taip? Tik todėl, kad mes sugalvojome įvairias atomines bombas, neapykantą, bukumą ir, velniai rautų, vos ne prašikome visą planetą? Didelis reikalas...

Fossa tylėjo, nepertraukinėdama. Bet matėsi, kad ji dar nebaigė.

- Man reikalingas tavo atsakymas į mano klausimą, - tarė ji pagaliau.

Tora nesuprasdama susiraukė, bet netrukus suprato, kad ji turi omenyje patį pirmą klausimą.

- Bet kol kas aš vis tiek nesuprantu – ką galėčiau atsakyti. Apie kokias būtent puses tu kalbi?

- Yra kelios magistralinės kryptys. Bodhio ir drakonėlių paieška. Prasmingo kontakto su Žemės snukiais – upeliais, medžiais, kalnais, gyvūnais.... ir galų gale su pačia Žeme, paieška. Kelionių paieška dėl pačios keliones įvairiausiuose pasauliuose, tame tarpe ir tokiuose, palyginus su kuriais vertikaliai-orientuoti pasauliai – vaikiški žaidimai. Tolesnės žmogaus evoliucijos kelio paieškos ekstaziškų nušvitusių suvokimų dėka. Kiek jau išvardinau?

- Keturias, - Tora atrodė susikaupusi ir tarytum budresnė.

- O dar yra progresavimas – praktikuojančių paieška pasauliuose, į kuriuos galima patekti tik per sąmoningus sapnus. Paieška ir sąveika su jais. Visa tai žiauriai įdomu, niekas to nepaneigs. Bet štai būtent pas tave, nuo ko iš išvardinto pagreitėja širdelė?

- Nuo paskutinio.

- Aš taip ir žinojau. – Fossa plekštelėjo sau per keliuką.

- Ar tavo dideliame šachmatų žaidime kažkas paaiškėjo? – nusišypsojo Tora. – Juk aš tik dabar pradedu... suprasti... ant kiek viskas sudėtinga, ir dar... ir dar – kokia didžiulę atsakomybę tu turi! Juk tu busi mūsų draudimas, tu turėsi viską matyti, į viską atsižvelgti, viską pasverti, ir ... nuspręsti! – Fossa visiškai kitaip dabar atrodė Toros akyse. Joje prabudo kažkoks subtilus jausmas jai, bet koks... Tora negalėjo atskirti.

- Tikriausiai, man tikslinga būtų gauti patirtį nors dvejuose trijuose pasinėrimuose į vertikaliai-orientuotus pasaulius... ir dar gerai būtu daugiau sužinoti apie progresorių darbą, kad bent jau savęs paties atžvilgiu gaučiau daugiau aiškumo – kas gali manyje prabusti kaip neįveikiamas noras, kuris gali per jėgą kur nors įtraukti. Su kuo galėčiau pasišnekėti, kad sužinočiau daugiau apie tai? Juk dabar eksperimento dalyvavimui čia susirinks tiek daug žmonių, stovinčių priekiniame tyrinėjimų krašte... noriu pasinaudoti tokia galimybe, be to, manau, kad galėsiu būti blaivesnė paties eksperimento metu, jeigu daugiau žinosiu. Ir ataskaitos apie tigrą ir delfinus – reikia jas dėmesingai perskaityti, ir dar... – Tora bejėgiškai nutilo. – O juk eksperimentas jau ketvirtadienį! Galbūt, reikia atidėti vėlesniam laikui?

- Nesikarščiuok. – Fossa buvo tvirta ir rami, kaip visada. – Manau, tu turi suprasti, kad mes niekada nebusime pasiruošę.

- Taip. – Po trumpos pauzės sutiko Tora.

- Tiesiog laikykis savo norų, viskas paprasta. Daryk, ką norėsi, arba išvis nieko nedaryk, bet nesikarščiuok, neįsitempk. – Fossa vėl – o stebuklas! – nusišypsojo. – Apie progresavimą pasikalbėk su Tomu – jis kažkur čia. Ir nesugalvok baigti šiandien naktį – pašalinsiu. Net nesiartink prie orgazmo ribos. Kiek dabar praėjo dienų po paskutinio orgazmo?

- Penkiasdešimt aštuonios.

- Tinka.

Tora dar kažkurį laiką sėdėjo, įsižiūrėjusi į saulėlydžio dangų. Nenorėjo apie nieką galvoti. Norėjo tiesiog sėdėti ir įgėrinėti į save šį vandenyną, šį fantastiškomis spalvomis persiliejantį dangų, jausti švelnumą išdykaujantiems delfinams ir štai netikėtai ji suprato – ką būtent ji pajuto Fossai – šis jausmas atsirado vėl, ryškiai, aiškiai, tarsi surezonavo su dangumi ir vandenynu – tai buvo besąlygiška, iki ašarų skvarbi ištikimybė.

„spalio 16, 2010 m.

 

18.20: Vėl ištikimybė. Kiekvieną kartą, kai ji atsiranda, kartu atsiranda aiškumas, kad tai kažkas labai-labai svarbaus – visų NšS viršūnė. O taip pat aiškumas, kad mano kelionė tik prasideda. Iki tol aš tik „kroviau lagaminus“. Ir kiekvieną kartą atsiranda stipriausias noras bet kokia kaina siekti naujas ir naujas akimirkas, kai apsireiškia ištikimybė. Netgi nuojauta nuo netrukus įvyksiančio eksperimento pasitraukia į antrą planą. Norisi atiduoti visas savo jėgas, savo laiką, neprasti nei minutės - ir siekti ištikimybę.

18.25: Mažokai nušvitusių faktorių. Bet kiekvieną kartą jų padaugėja.

18.30: Pagal taisyklę viename akorde su ištikimybe atsiranda „begalinė kelionė“ ir „šaukimas“, be to, šaukimas yra tokio intensyvumo, kad nėra jokių abejonių, skeptikų – eisiu nepaisant nieko.

18.35: Atsiranda pasiryžimas ir rimtumas – aistringas noras prasiveržti. Lengva vibracija krūtinėje, padažnėja kvėpavimas, atsiranda aiškumas, kad, išskyrus ištikimybės, aš jaučiu dar kažką. Šis suvokimas... galiu tiksliai nurodyti – kur atsiranda kūne – stipriausiai iš kairės krūtinės pusės. Jis stipriai rezonuoja su švelnumu ir su vaizdu „baigėsi štormas, virš jūros plevena žuvėdra, ore šviežias, jūros kvapas. Tai, kad štormas nurimo, nepadarė jūros mažiau kvapą užgniaužančia, ne tokia didele ir gilia, ji vis tiek persilieja įvairiomis spalvomis ir žavi, tik tai nurimo štormas“.

18.40: Kai jaučiu ištikimybę, jos fone gali atsiradinėti įvairūs džiaugsmingi norai. Pastebėjau, kad tokie norai esmingai skiriasi nuo kitų savo intensyvumu ir ypatingu atspalviu, jie suvokiami kaip labiau pilni, vientisi, turingi. Noriu vadinti juos „deginančiais džiaugsmingais norais“. Pavyzdžiui, jaučiu ištikimybę visoms būtybėms, kurios nori kovoti su niūrumais ir jausti NšS, ir šios ištikimybės fone pas mane atsiranda deginantis noras sąveikauti tokių būtybių praktikai, ir dar atsiradinėja deginantis noras įsavinti keliones sąmoninguose sapnuose, tam, kad turėčiau galimybę bendrauti su būtybėmis iš pasalių, tarp kurių taip pat yra siekiantys NšS. Yra deginantis noras užsiėminėti mažamečiais – kaip Kremeris. Noriu vadinti tokius norus būtent „deginančiais“, todėl, kad jie dažnai lydimi intensyvios nuojautos, ištikimybės, stiprių norų realizuoti džiaugsmingus norus.

18.50: Fiksuoju tokius pojūčius, kurie atsiradinėja esant deginantiems norams: kutenimas putėje ir apatinėse letenose, spaudimas krūtinės ląstoje, atsiranda vaizdas, kad mane „ten“ traukia, traukia realizuoti norus, daryti viską įmanomą tam, kad jie būtų realizuoti. Silpnos elektros srovės aplink burną jausmas – nuo nosies iki smakro laksto ploni, kutenantys siūliukai.

1 hipotezė: norai keičia savo pobūdį, kai eina poroje su ištikimybe.

2 hipotezė: kai jaučiu ištikimybę akorde su kitais NšS, savo kokybę keičia ir pati ištikimybė ir šitie NšS. Akorde „ištikimybė-švelnumas“, ištikimybė turi kitą atspalvį negu akorde „ištikimybė-rimtumas“. Noriu ištirti ištikimybės kokybę, kai ji eina porose su kitais NšS ir užfiksuoti skirtumus.

18.55: Įvyko ekstaziškas NšS, intensyvumo 3. Vaizdas, tarsi jo viduje NšS persilieja, spindi, jų pasidarė tiek daug, kad nėra ribų – vienas NšS persilieja į kitą, tuo pačiu sustiprindami vienas kitą, atsiradinėja vis nauji atspalviai. Atsiranda mechaniškas noras būtinai atskirti šiuos atspalvius – pašalinu skeptikus ir baimes – NšS sustiprėja. Traukinio, kuris pajudėjo iš vietos, vaizdas, lavinos, kuri išsiveržė ir neįmanoma ją sustabdyti, vaizdas. Noriu mėgautis tuo, ką patiriu, noriu spoksoti į šį palmės snukį ir jausti jam ištikimybę. Nauji pojūčiai krūtinėje rezonuoja su žodžiais „krūtinės ląstos susilaužymas“. Panašu į tai, tarsi iš krūtinės ląstos kažkas išsiveržia, bando sudaužyti lukštą, ir šis lūžis lydimas mėgavimusi.

19.10: Užimu poziciją „aš nenuoširdi10“, aistringumas – noras dėti pastangas.

19.15: Džiaugsmas -6, ant apatinių letenų šiurpuliukų pojūtis, „nuplėšyta oda“ – letenos nuo kelių iki putės – liečiant juos atsiliepia įvairūs NšS, nėra noro stipriai juos čiupinėti, noriu vos, vos liesti – nuo to atsiranda švelnumas ir mėgavimasis. Ant viršutinių letenų, nuo alkūnių iki pirštų galiukų ir visas snukis – viskas degina iš vidaus.

19.30: Karštis kūne, intensyvumas nesumažėja, kūnas visą laiką apimtas į bangavimą panašaus drebulio, nuo kurio purto; vibracija krūtinės ląstoje. Ištikimybė.

19.35: Atvirumo nušvitęs fonas + švelnumas-5, pojūtis, kad iš pirštų išsilieja kažkas tąsaus, bet tankaus, tai išsilieja ir stipriai rezonuoja su mėgavimusi. Nejaučiamos pirštų galiukų ribos, jie tarsi tolygiai persilydi į šiltą vandenyno orą“.

 

<< Back

Forward >>