« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 16

Buvo puikus oras ir aeroplanas nusileido tiesiai ant vandenyno paviršiaus tarp Sipadano ir Mabulo. Nuotraukose Tora jau matė šias vietoves, bet realybėje viskas atrodė ryškesniu, platesniu, karštesniu. Vanduo buvo toks šiltas, jog atrodė, kad jame galima būtų maudytis visą parą be poilsio. Termometras rodė 37 laipsnius – juk galima išprotėti! Toros įsivaizdavimu, tokio laipsnio vanduo galėjo būti tik šildomuose baseinuose.

Du vaikinai-pakeleiviai iš karto pradėjo nardyti ir pliuškentis laukdami, kol prie jų atplauks kateris. Po dešimties minučių gyvus, nuostabus laivelis ant oro pagalvės be garso prisišvartavo prie aeroplano ir Tora pastebėjo, kad vaikinai taip pat važiuoja į Sipadaną. Jie vežė kažkokį įrengimą, matyt labai trapų, nes perkrovinėjo juos iš aeroplano į katerį labai atsargiai.

Atvykus į salą, Tora pamatė, kad naujas įrenginys sudomino salos gyventojus daug labiau negu ji pati. Tiesa sakant, ja visai niekas nesusidomino ir kadangi sala sudarinėjo labai mažos įspūdį, ji nusprendė ištyrinėti ją, tuo labiau, kad Trapas turėjo atskristi tik rytoj, o eksperimentų pradžia buvo paskirta ketvirtadieniui.

Sala iš tikrųjų buvo labai maža – daugiausiai penki, šeši šimtai metrų diametru. Įkaitusi smėlio krantinė tęsėsi dešimt metrų į salos gilumą, o paskui prasidėdavo tankus palmių miškas. Kažkas susiprato pasodinti čia persikus, todėl išalkusi Tora, prieš iškeliavus į pasaulinę kelionę sala, sukramtė kelis labai saldžius vaisius. Nuo tos vietos, kur prisišvartavo jų kateris, į kairę vedė seklumos juosta ir Tora nusprendė bristi iki kulkšnių vandenyje. Iš po kojų su švilpesių išlėkė daugybė įvairių gyvių – smulkūs krabai, dešimtys įvairių žuvyčių rūšių, krevetės ir dievas žino, kas dar. Vanduo buvo tiesiog karštas!

Po kelių minučių priekrantinė seklumos juosta truputį pagilėjo ir smėlis ant dugno buvo nusėtas įvairiausių formų, spalvų ir dydžių kriauklelių, nuo nago dydžio mažyčių iki gigantiškų, pusės metro ilgio tridaknų pusių. Tora negalėjo ramiai praeiti pro tokį prabangumą ir apie pusę valandos apžiūrinėjo, čiupinėjo, spaudinėjo šiuos nuostabius sukūrimus, kurie labai stipriai rezonavo su grožio ir jėgos jausmu. Dauguma smulkių kriauklelių buvo apgyvendintos krabų-atsiskyrėlių, taigi jos nuolatos neskubiai judėjo – atrodė labai juokingai, kad laksto „tuščia“ kriauklė, o paskui netikėtai pasirodo ilgi ūsai, letenos, o esant mažiausiai grėsmei visa tai užsirausia smėlyje.

Toliau prasidėdavo olų atkarpos – įvairiausių, keisčiausių formų pliki gabalai buvo labai aštrūs, todėl Tora išbrido ant karšto smėlio. Išgirdusi krūmuose šnaresį, ji nusprendė pažiūrėti į jų gyventojus – gal koks nors paukštis susisuko sau lizdą? Galbūt ten netgi yra maži paukšteliai? Patraukiusi šakas, tam tikra laiką pasilenkusi prie žemės, Tora bandė apžiūrėti krūmynų gyventoją, ir netikėtai... netikėtai visas „žemės“ plotelis pajudėjo jai prieš nosį ir nušliaužė! Iš nuostabos atšokusi Tora pamatė prieš save būtybę, kuriai jautė ir susižavėjimą ir nuostaba – gigantiškas, dviejų metrų varanas, šleivai statydamas letenas ir plačiai mojuodamas uodega bugščiai traukėsi krūmų gilumon. Dvišakis liežuvio galiukas, kaip pas gyvatę, atsargiai lietė orą, gaudydamas mažiausius temperatūros bei kvapo pasikeitimus. Stiprus, pavojingas gyvūnas, su aštriais kaip peiliuko dantimis, buvo pasiruošęs dingti krūmuose bet kokį momentą. Tora nenorėjo jo ilgiau trikdyti ir pasitraukdama, žengė miško gilumon.

Čia karštis nepatekdavo. Kietos žemės ruožai po kojomis kaitaliojosi su pūkuotais žolės sąžalynais ir sausų lapų šūsnimis. Sprendžiant pagal viską mišką buvo tankiai apgyvendintas, bet lūšnos buvo taip meniškai įpintos į krūmynus, kad buvo beveik nepastebimos ir nesunku buvo įsivaizduoti save pirmykščiame miške.

Kartais takeliais zujojo žmonės – ir suaugę, ir vaikai, bet kiekvienas buvo užimtas savo reikalais, todėl Tora nieko nenorėjo atitraukinėti. Pačiame salos centre ji pamatė tyrimų centro kupolą – vos kelis metrus pakilęs virš žemės, jis slėpė po savimi, galbūt, dešimtis požeminių lygių. Tora skaitė trumpame reziumė, kad žemutiniame centro arde buvo padarytas praėjimas į vidinius salos urvus, dalis iš kurių atsiverdavo atvirame vandenyne, nuo dvidešimties iki penkiasdešimties metrų, taigi akvalangininkams čia buvo tikras tojus – leistis su akvalangu Sipadane galima bet kokioje vietoje – sala apsupta turtingiausio gyvenimo rifų rato. Iš pradžių – vidinis ratas dviejų-keturių metrų gilumos, tiesiog kibždantis gyvybės – rojus tiems, kas nardo su kauke, vamzdeliu ir plaukmenimis. Vėžliai su dviejų metrų apskritimo šarvais plaukioja po vieną, arba bandomis, leidžia pasivažinėti ant savęs, ir jaučiasi visiškai komfortiškai tarp žmonių. Šimtai, jeigu ne tūkstančiai žuvų, apgyvendina šias negilias erdves. Toliau eina rifų ratas iki trisdešimties metrų gilumos. Čia jau veisiasi stambesnės žuvys – skumbrės iki dviejų metrų, tokių pat dydžių tunas, o taip pat daugybė ryklių iki pusantro, dviejų metrų ilgio. Galiausiai Tora įsitikino, kad jie visiškai nepavojingi, o netgi taikūs. Kartais akvalangininkams pavykdavo tyliai prisiartinti prie gulinčio ant dugno ryklio ir netgi prisiliesti prie jo uodegos, bet iš karto po to ryklys pakildavo iš vietos galingais ir gražiais uodegos judesiais, bei vingiuodamas visu kūnu traukėsi.

O toliau buvo įgriūva ir vandenyno dugnas stačiai nusileisdavo į šešių šimtų metrų gilumą – tai vulkaninės kilmės sala. Čia ieškojo pasilinksminimų giliavandeniai daiveriai ir bet kokiu dienos laiku galima buvo pamatyti jų pramogavimą šimto metrų gilumoje – maišytos dujos nebuvo naudojamos, buvo nardoma tik su suspaustu oru, todėl reikalinga rimta aklimatizacija ir patirtis, kad galėtum plaukioti tokiame gylyje. Kažkur čia Čioko grupė ir susidūrė su delfinais – tiesiogine ir perkeltine prasme.

Po dviejų valandų Tora, pagaliau, nusprendė susirasti savo kambarį ir pamiegoti. Nepaisant to, kad jos oda buvo tamsi – kalnų saulė pavertė ją mulate – oda vis dėlto ant pečių ir nugaros truputį apdegė. Centre jei davė jos kotedžo numerį ir jau netrūkus ji, su kompiuteriu rankose, siūbavosi hamake, ištiesto tarp dviejų aukštų palmių. Norėjo sutvarkyti paskutinių dviejų dienų prisiminimus.

Užvakar Mengesas, Trappas ir Tora susitiko su Lu. Prieš susitikimą Mengesas pasakė, kad Lu susitikimas su tigru įvyko dar prieš dvi savaites. Jie susitikinėjo maždaug kartą per dvi dienas ir buvo priimtas sprendimas nesikišti į šiuos susitikimus, kadangi tigras elgėsi labai įtemptai, be to Lu buvo įsitikinusi, kad tigras bijo. Ką nors pasakyti apie šių susitikimų tūrinį, jeigu išvis čia galima sakyti apie „tūrinį“, buvo labai sudėtinga, nes Lu tiesiog neturėjo pakankamai patirties, kad mokėtų adekvačiai aprašyti tokius keistus išgyvenimus, kuriuos ji jautė šių kontaktų metu. Turint pradinių pasinėrimų saviindentifikacijos stabdymo įgūdžius, ji ir negalėtų suteikti esmingos informacijos nepaisant to, kad, sprendžiant pagal požymius, įeidavo į kažkokį labai gilų kontaktą su gyvūnu. Tarp tų aprašymų, kuriuos ji galėjo duoti, buvo labai neįprasti, bet pernelyg neaiškūs, kad galėtum jais remtis. Bet buvo kažkas ir apibrėžto. Pavyzdžiui, galima kalbėti apie tigro suvokimų integracijos faktą, nes Lu akivaizdžiai įgijo įgūdžius, nebūdingus žmogui, bet, visiškai galima spėlioti, būdingus gyvūnui. Ne vieną kartą ji demonstravo gebėjimą tiksliai atpažinti – kur randasi ta ar kita augalo arba dirvožemio rūšis, be to, šis gebėjimas ypatingai paaštrėdavo būtent po susitikimų.

Galbūt ši istorija pritrauktų prie savęs sutelktą mokslininkų dėmesį, jeigu ne faktas, kad Lu pakankamai dažnai ateidavo pas daiverius, praleisdavo su jais laiką pokalbiuose arba žaidimuose, arba tiesiog sėdėjo ir klausėsi jų pokalbių. Ir, žinant jos rimtumą bei polinkio tuščioms fantazijoms nebuvimą, daiveriai labai rimtai priėminėjo jos keistus tvirtinimus, jog ji įsitikinusi, kad tigras atėjo pas ją, norėdamas pranešti žmonėms kažką svarbaus. Po to daiveriai, aktyviai tyrinėjantys Žemės snukių suvokimų integraciją, įsisąmonino, kad prieš juos atsiveria pakankamai įdomi perspektyva. Iki šiol gyvūnai nebuvo daiverių interesų sferoje dėl aukšto jų judrumo – kaip asmenybinio, taip ir grynai fiziško.kalno arba upelio suvokimų integracija reikalauja apibrėžto meno iš daiverio, bet tik iš jo, nes kalnas ir upelis visada čia pat, po rankomis, nekintamojoje būsenoje. Bet kadangi gavosi taip, kad tigro suvokimų integracija tapo įmanoma... kodėl gi tuo nepasinaudoti? Iš dalies šiam tikslui Mengesas ir pasirinko sau Torą – dviviečiame dvirate su Lu jos galėtų pabandyti sutvarkyti kontaktą. Bet, reikėjo priimti prie žinios, kad daiverių patirtys parodė, jog kelionės sąmonių pasauliuose gali būti ne tik patrauklios ir neįprastai įdomios, bet ir pavojingos, todėl buvo nuspręsta maksimaliai apsauguoti dalyvius.

Netikėtas kontaktas su delfinais įnešė šviežią srovę į projektą – galima būtų pabandyti suderinti dvi patirtis į vieną. Ir kaip tik vakar nauja Nortono idėja gavo pritarimą „žvėryne“ – įtraukti į darbą du iš trijų „disidentų“, nusprendusių tam tikram laikui negrįžti iš pasinėrimų – Kveisas ir Magnusas sutiko dalyvauti, kadangi pozicijoje, kurioje jie dabar randasi, jie gali būti labai naudingais kontakto stabilizacijai. Griežtai sakant, šiuo momentu nepriklausydami jokiam pasauliui, jie galėtų turėtų reikalingą judrumą apsidraudimui.

Tame susitikime su Lu Tora įsitikino, kad mergaitė – visiškai jau rimtas žmogus, nepaisant savo penkių metų amžiaus – įsitraukusi, audringa, nuoširdi. Jos patiko viena kitai.

Galų gale eksperimentas buvo sugalvotas taip: Kveisas ir Magnusas sukurs „susitikimo vietą“ kažkur neutralioje teritorijoje fesoninių pasaulių srityje. Pasiūlymas susitikti vertikaliai-orientuotų pasaulių teritorijoje buvo beveik vieningai atmestas, nepaisant to, kad yra pagrindai manyti, jog gyvūnai jaustųsi ten komfortiškiau dėl spėliojamo tokių suvokimų visumos nebuvimo, kaip „savo individualumo įsisąmoninimo“. Tam, kad nusilptų tūkstantmečio senumo gyvūnų žmogaus baimės instinkto efektas, į būsenų, iš kurių susidės šios vietos „atmosfera“, visumos sudėtį bus įtrauktas pakankamas kiekis suvokimų, integruotų iš akmenų, kalnų, upelių, žolės, debesų. Teoriškai, susitikimo vietą galima būtų užpildyti šiais suvokimais iki bet kokio tankio, Mengesas ir Tardenas lengvai su tuo susitvarkytų, bet tada staigiai nusilptų daiverių gebėjimas „iššifruoti“ įvykius į sąmoningo aiškumo kalbą bei sąmoningą elgesį susitikimo metu. Buvo reikalingas balansas.

Tokiu būdu, Kveisas ir Mangusas sukurs vietą ir dinamiškai ją palaikys, Mengesas ir Tardenas užpildys ją Žemės snukių suvokimais, Lu ir Čiokas sinchroniškai pradės įgyvendinti kontaktą – ji su tigru, jis – su delfinais. Tora bus nepriklausomu stebėtoju, liudininku, registratoriumi. Faktiškai – kažkuo panašiu į magnetofoną. Jos užduotis – suvokti, visu kūnu įsiurbti, susilaikant nuo tiesioginio dalyvavimo, kad paskui atsiduoti į ekspertų rankas, kurie „išvynios“ jos prisiminimus ir iššifruos juos. Torą truputį nerimavo dėl dalyvavimo Fossos grupės eksperimente, kurios užduotimi buvo saugumo parūpinimas, pridengimas. Nelaukiamo ir pavojingo situacijos vystymosi atveju Fossos komandos nariai turės uždaryti eksperimentą, išlydėjus kiekvieną dalyvį į įprasto žmoniškos pasaulėžiūros „paviršių“. Sprendžiant pagal viską, jeigu dėl kažko daiveriai ir galėjo abejoti, tai tik ne dėl Fossos, ir jos grupės gebėjimo atlikti savo darbą – įsitikinimas dėl jų jėgų buvo absoliutus, ir Torą labai domino atsakymas į klausimą – kas tai per žmonės? Fossa ir jos grupė buvo įtraukta į eksperimentą atsarginiam atvejui, kad tik ko nors neatsitiktų. Žinoma, jeigu Tora įsivaizduotų, kad jai reikalinga pagalba, kad jai gresia pavojus, tai Fossos vaizdas ir pas ją sukeltų visišką pasitikėjimą. Keistas ji žmogus... Na, o jeigu Fossa neteisingai interpretuoja situaciją ir prasidės nereikalinga gelbėjimo operacija? Argi tokios aktyvios gelbėjimo operacijos negali sugriauti kontakto perspektyvos? Tora pagalvojo, kad būtinai susitiks ir pakalbės apie tai su Fossa – jie turi išmokti suprasti vienas kitą, kad galėtų efektyviai bendradarbiauti.

Viskas vystosi labai greitai... Dar visai neseniai Tora užsiėminėjo tyrimais institute ir niekas nepranašavo audringo įvykių susiklostymo. Paskui – šuolis į Himalajus, įtemptas apmokymų ir praktikos grafikas, o dabar ji – pačiuose įvykių ašmenyse, tarp daugelio neįprastų ir įdomių žmonių. Ir vis dėlto dėl kažko labai neramu... Perrinkinėdama vaizdus, Tora pažymėjo nerimo suliepsnojimą, kai priėjo prie Fossos – vis dėlto ji nerimauja dėl jos labiau, negu jai pasirodė iš pradžių... Rytoj jos pasišnekės – tegul Trapas jas susipažindina. Ant nerimų užsidėdavo ir ažiotažas nuo artimo bendravimo su tokiu neįprastu žmogumi, neįprastu netgi kitų komandos fone. Pavyzdžiui, ir Čioką, ir Nortoną Tora jau pažinojo iš savo mokymosi pas komandos – jie vedė kai kuriuos užsiėmimus, buvo neįprastai konkretaus bendravimo. Žinoma, realiame darbe jie bus labiau įtūžę ir ryžtingi, tai aišku, bet nei Fossa, nei vaikinai iš jos grupės niekur, jokiose mokyklose nedėsto. Faktiškai, jie yra taip giliai izoliuoti, kad nepersikirta su paprastais daiveriais, taigi „žvėrynas“ su jos dalyvavimu buvo vienintele išimtimi. Tame ir yra kažkas, kas sukelia nerimą, paslaptingumą, bet kartu ir vilioja. Rytoj. Rytoj Tora viską išjudins.

 

Saulė pažadino Torą jau aštuntą ryto. Naktį ji kelis kartus prabusdavo – iš pradžių, kai į kotedžą atėjo vaikinai. Kažkas perbraukė ranką per jos pliką nugarą, kažkas pradėjo bučiuoti jos užpakaliuką, panašu – mergaitė... Paskui ji prabudo, kai jau buvo visiškai tamsu. Kažkur, keli metrai nuo jos dejavo mergina, vis garsiau ir garsiau, ir netikėtai pradėjo šaukti. Nuo miego Tora ne iš karto suprato kame reikalas, bet pagal charakteringus riksmų suliepsnojimus, kad tai šaukia mergina nuo mėgavimosi – du arba trys vaikinai dulkino ją vienu metu, labai aiškiai girdėjosi kūnų pliumptelėjimai. Mirktelėjo mintis, kad pati Tora taip gėdytųsi šaukti – neabejotinai, tokios garsios dejonės naktinėje tylumoje aidėjo toli ir buvo girdimos visuose kaimyniniuose kotedžuose. Mergaitė klykė, kartais net staugė ir vėl klykė. Lengvas pavydo suliepsnojimas dūrė Torai: jeigu mergaitė baiginėtų, tai paklyktų ir jau seniai baigtų, o jeigu ji vis dar klykiai ir klykia, reiškia moka dulkintis taip, kad orgazmo riboje jaustų stiprų ir ilgalaikį mėgavimąsi. Nuostabu... aš irgi taip noriu! O gal būtent toks atsipalaidavimas, kai riekiama visa gerkle, ir suteikia tokius pojūčius? Tora turėjo panašią patirtį.

Kotedže jau nieko nebuvo. Išlipusi iš lovos, Tora priėjo prie didžiulio, pusės sienos dydžio lango. Prie basos letenos kažkas prilipo – prezikas! Trys panaudoti prezervatyvai begėdiškai voliojosi ant grindų – reiškia vis dėlto iš karto trys dulkino ta merginą... putė užpulsavo, užsinorėjo griebti ją už „kaklo“ ir netikėtai Tora pastebėjo, kad vienas prezervatyvas ne tuščias. Sperma! Nieko sau! Jaudino jau pati seksualinė fantazija – dulkintis su prezervatyvu, o čia dar ir sperma. Tora pirštais suspaudė prezervatyvą, kurioje minkštai persiliedavo sperma. Atsargiai atrišusi mazgą, Tora atsisėdo ant lovos, pražergė kojas ir, spaudinėdama putlias lūpytes, įkišo liežuviuką į prezervatyvą ir užmovė jį, neskubėdama, taip, kad liežuvio galiukas prisiliestų prie spermos. Pamaišydama liežuviu spermą, ji atsargiai išėmė liežuvį iš prezervatyvo – ant jo galiuko liko lašas. Vos tik vienas lašelis spermos, o skonis greitai išplito visoje burnoje – nuostabiai jaudinantis, į nieką nepanašus skonis....

Pliaže viešpatavo judrumas. Dešimtys žmonių – kažkas maunasi plaukmenis, teškenantis su akvalangu prie pat kranto, kažkas tik matuojasi kostiumus, o nuo kažko jau matosi tik oro burbulai. Daivingas – visuotinis užsiėmimas šiuose kraštuose. Po penkiolikos minučių ir Tora pleveno virš koralų. Dar kelios minutės ir po ja – tamsus povandeninės prarajos skardis, kur pora po poros dingsta daiverių siluetai. Be aklimatizacijos Tora nesileis giliau negu penkiasdešimt metrų, geriau ištirti urvą! Pagavusi draudimo balioną ir prikabinusi jį prie juosmens, Tora įjungė žibintą ant kaktos ir įplaukė į urvą. Platus įėjimas tęsėsi siaurais praėjimais į gilumą, toliau tuneliai vingiavo, dauginosi, persipindavo. Tora įplaukdavo į šoninius praėjimus, prinerdavo prie dingstančios tamsumos ir gilumos, kur du daiveriai negalėtų prasilenkti ir jau po dešimties minučių beviltiškai pasiklydo. Dar dešimt minučių ji bandė surasti išėjimą. Didžiulių vėžlių skeletai darė supantį pasaulį truputį grėsmingu; žibinto šviesos pagaudavo neįprastų, mirksinčių raudonų žuvų bandą, keistų formų akmenis, oro ežerėlius, prilipusius prie urvo lubų tarsi skustas gyvsidabris. Tam tikru momentu Tora nerangiai apsisuko ir trenkėsi kakta į pakibusį karnizą. Žibintuvėlis užgeso. Sunku įsivaizduoti, kad gali būti TAIP tamsu! Pakibusi urvo vandens tamsumoje, visiškai praradusi orientaciją, Tora užfiksavo mintį: „juk anksčiau taip ir žūdavo“. Pasimėgavusi neįprastais pojūčiai, Tora ne be gailesčio suspaudė draudimo balioną ir ta pačią akimirką visas urvas iš vidaus buvo apšviestas, ir mirksintys rodikliai rodė kelią link išėjimo. O prie pat įėjimo į urvą ant smėlio gulėjo didžiulis ryklys. Pakilusi nosį, ji nepagaunamu judesiu mėtėsi iš vietos ir paspruko.

Pasirodė, kad Trapas jau buvo saloje. Plėšydama nuo savęs įtampą, Tora nulėkė jį ieškoti ir jau po minutės pamatė jį besivoliojantį ant smėlio ir kažką aptarinėjantį su... velnias, juk tai Fossa! Vėl suliepsnojo nerimas.

Iš arti kairysis Trapo šono sudarinėjo nelabai malonų mėlynai-juodai-geltonų gėlių, matomų netgi ant įdegio fono, įspūdį. Atsisėdusi šalia, Tora susidūrė su tiesioginiu Fossos žvilgsniu. Velniai griebtų, tai buvo ypatingas žvilgsnis. Kažkokiu būdu Tora iš karto suprato, apie ką galvoja Fossa: ar nieko baisaus, kas Tora dalyvaus jų pokalbyje. Ir Tora buvo pasiruošusi prisiekti, kad jeigu Fossa nuspręstų ją pašalinti, tai jai neužtektų valios net pasipriešinti jai. Kažkokia mistika. Iš kur pas šį žmogų tiek jėgų? Na ir kas tai išvis – „jėga“?

Fossos žvilgsnis pasikeitė – iš įvertinančio (atsikratyti ar palikti) jis pasidarė tyrinėjančiu. Atrodo – niekas nepasikeitė, Fossa tiesiog toliau žiūri į Torą, o visiškai aišku, kad ji ją tyrinėja. Įdomu – ką ji apie mane galvoja?

- Tu norėjai su manimi apie kažką pasišnekėti, dabar tinkamas laikas. – Tariusi šią frazę, Fossa uždarė burną ir laukė.

- Taip, norėjau... noriu. – Tora lėtai parinkinėjo žodžius, bet jai nesulaikomai norėjosi užduoti visiškai ne tuos klausimus, kuriuos ji vakar apgalvojo. – Kodėl pas tave toks žvilgsnis? Kaip tau tai pavyksta?

- Nuoširdumas. Išsekinantis, nekompromisinis, atpažįstantis. Tai ne epitetai.

- Ne epitetai? Kokia prasme?

- „Išsekinantis“, reiškia fiksuojantis viską, ką skiria skiriamoji sąmonė. Be išimčių. Išimtys beveik visada reiškia išstūmimus, saviapgaulę. Išimtys įmanomos tik po specialių savikontrolės testų. „Nekompromisinis“ – reiškia įvertinantis užfiksuotą su beasmeniu neaistringumu, tarsi vertintum kito žmogaus apsireiškimus. „Atpažįstantis“ – reiškia prisimenantis apie vieningą tikslą, laukiant atradimų.

- Reiškia – mano žvilgsnio silpnumo matas atspindi mano nenuoširdumo matą?

Fossa neatsakė ir pasidarė aišku, kad ji ir neatsakys.

- Klausimas, tikriausia, kvailas, bet vis dėlto noriu paklausti... – ir štai pagal Fossos žvilgsnį Tora suprato, kaip kvailai skamba jos pratarmės. – Žinau, kad komandos laikosi izoliuotai, o ypač – tavo grupė. Bet vis dėlto – ar yra galimybė su jumis pagyventi?

- Tokios galimybės nėra.

- Išvis?

- Šiuo metu tau tokios galimybės nėra, o kas liečia „izoliuotumo“, tai dar tik klausimas – kas nuo ko izoliuotai laikosi... Tu kaip tai sau įsivaizduoji – krūva nuoširdžių ir aktyvių žmonių nori prasibrauti pas komandos, o jų ten neleidžia? Ar taip?

- Nežinau, kažkaip neįsivaizdavau nieko... Fossa, man kelia nerimą mūsų eksperimentas. Tu mus saugosi, bet kaip tu sužinosi, kad įsikišimas būtinas? Ir kaip nustatyti šio įsikišimo matą? Laiką?

- Kalnai nejaučia baimės, upės nebūna neryžtingomis.

- Oho... – Trapai, tau tai aišku?

- Manau, kad taip. – Trapas kalbėjo tyliai, dažnai užsikirsdavo nuo skausmo, atsiradinėjančio net nuo mažiausių judesių. – Ta būsena, kurioje bus Fossa ir jos grupė, iš esmės negali turėti polinkio nei baimei, nei neryžtingumui. Prieš juos stovi užduotis – aprūpinti efektyvų pridengimą nuo kol kas mums nežinomų pavojų, ir spindintis skyrimas suteiks jiems viską – ir situacijos įvertinimą, ir veikimo būdus, ir visą kitą. Ir jie veiks galvotrūkčiais, nesirūpindami niekuo, išskyrus veiksmų efektingumo – nei netgi tuo, kaip paskui tie veiksmai bus įvertinti, o juos paskui be jokių abejonių taip pat visi vertins, žinoma, kiekvienas turės savo nuomonę, bet iki to laiko jie jau darys kitą darbą, ir greičiausiai netgi nepasidomės – blogai ar gerai jie buvo įvertinti. Kai aš apie visą tai svarstau, aš galiu galvoti vieną arba kitą, galiu kažkam pritarti, kažkam nelabai, patarti arba vieną arba kitą, sutikti arba paprieštarauti, bet kai klausimas bus iškeltas visu griežtumu – kas mane apdraus nežinomybės slenkstyje, tai...

- Tu pasirenki Fossą.

- Būtent.

- Fossa, tau išvis mūsų eksperimentas įdomus?

- Man įdomu viskas, kuo aš užsiėminėju. Kas liečia šį eksperimentą, tai aš abejoju, kad mes gausime laukiamą rezultatą.

- Kodėl?

- Kol mes operuojame tipiniais dydžiais, mes negalime išeiti iš reiškinių, apribotų pačios šių reiškinių gamtos, rato. Trumpai sakant, jeigu agresyvus žmogus stato kokią nors patirtį, jo agresija pakeis reiškinio kryptį arba charakterį, bet ir liks ta pačia agresija. Agresyvus pavaldinys gali pavirsti agresyviu viršininku, jis atrodys ir elgsis kitaip, bet vis dėlto liks tuo pačiu pūnančiu lavonu. Tam, kad mes gautume įdomų rezultatą, mes turime pasikeisti patys – ne fasadas, o pats suvokimų rinkinys – ten turi atsirasti kažkas iš principo visiškai naujo, tai, ko anksčiau nebuvo. Žmogus turėtų nustoti būti žmogumi, kad galėtų tapti tobulesne ir gilesne būtybe. Ir ne tiesiog kažkas „naujo“ turi jame apsireikšti, o tai, kas gims jo kūrybinių jėgų vystymosi bei džiaugsmingų siekimų dėka. Aš nesakau, kad tai neįmanoma, tuo labiau, kad istorijoje tai jau įvyko mažiausiai du kartus, bet ar yra pagrindai manyti, kad tai įvyks būtent dabar?

- Bet išskyrus protrūkių...

- Taip, išskyrus protrūkių yra paprasta žengimo į priekį raida, tai įdomu ir puiku. Bet mes – Fossa tarė žodį „mes“ su akcentu, kad būtų aišku, jog kalba apie savo grupę, - mes instrumentai tik šitiems protrūkiams – tokia specifika, tokie mes čia susirinkome.

- Ką tu turi omeny, sakydama, kad tai jau buvo?

- Pavyzdžiui, - įsiterpė Trappas, - tai tas žmonijos pasikeitimas, kuris įvyko pirmo tūkstantmečio riboje iki mūsų eros. Jeigu dėmesingai praanalizuotum mus pasiekusias medžiagas, nesunkiai pastebėtum, kaip šio tūkstantmečio eigoje formavosi supratimas apie „meilę“, kuris, matyt, atsirado dėl suvokimų, kurie ir buvo vadinami šiuo žodžiu, padažnėjimo. Ir kuo arčiau mes mūsų epochos, tuo stipresnė doktrina apie pirmaeilę „meilės“ reikšmę prasmelkia visą kultūrą – pavyzdžiui, tai labai matosi pagal tai, kad krikščionybė labai ryžtingai išplito vakarų pasaulyje, o budizmas tą patį padarė rytuose. Ir jeigu 19-20 amžių literatūra labai dažnai eksploatuoja šią temą, tai to negalima pasakyti apie 17 amžiaus literatūrą, o dar ankstesnėse raštuose, pavyzdžiui, išvis nėra nei žodžio apie švelnius jausmus, o tik apie pareigas ir visuotinius įvykius. Pavartyk „Iliadą“, pažiūrėk – ten aprašyti šimtai agresijos, gobšumo, priešiškumo aktų – yra tik vienas aprašymas, net ne meilės, o noro turėti prisirišimo objektą. Daugybė pavyzdžių, iš čia ir išplaukia hipotezė, kad tokie NšS kaip simpatija, švelnumas, dėl kažkokios priežasties tiesiog nebuvo žinomi pirmykščiams žmonėms, bet jų raidos procese, žmogaus evoliucijos procese šitie suvokimai atsirado.

- O antras pavyzdys?

- Iš esmės tai praktikuojančių tiesiojo kelio praktiką atsiradimas ir, aiškumo bei pirminio NšS vertinimo, nors ir labai lėtas, išplitimas. Nuoširdumas, ištikimybė ir daugybė kitų NšS tik paskutiniu šimtmečiu tapo jeigu ir ne norma, tai bent jau idealu, tikslu.

- O kad gali atsirasti... jo, aš net ir negalvojau, kad ir NšS – juk tai žmogaus evoliucijos pabaiga! Keista mintis... – Tora nusijuokė. – Kas gali būti...

- Mes nežinome, - Fossa atsigulė ant nugaros ir pražergė kojas. Tora su smalsumu apžiūrėjo jos kūną – anksčiau ji nežiūrėjo į Fossą būtent kaip į merginą. – Bet jeigu tai ir įvyks, tai kelias tenai veda neabejotinai tik per ekstaziškus NšS – tame nėra jokių abejonių.

- Kartas nuo karto man pavyksta jas patirti, - Tora prisiminė kelias nesenus epizodus. – Bet man tai atrodė kažkokiu... tolimu, netgi svajonės apie jų tikslingą siekimą atrodė tolimomis.

- Mes nelaikome tai tolimu, - tvirtai tarė Fossa. – Mes su tuo dirbame.

- Ar gali Žemės snukių arba pačios planetos Žemės integracija...

- Nežinau, - pertraukė Fossa. – Bet jeigu čia yra bent jau vienas papildomas šansas, mes jo neprarasime.

 

Pakeliui į centrą Tora susidūrė su vaikučių banda – pagavę stambų gekoną, jie glostė jo pilvuką, čiupinėjo kibias letenas, apžiūrinėjo jį ir vos nebučiavo.

- O varano nenorite paliesti?

- Aha, paliesi jį, - paprieštaravo vienas iš jų, ištiesdamas ir rodydamas savo delną – per visą delno ilgumą, nuo krašto iki krašto ėjo randas. – Štai, paliečiau.

- Jis tave užpuolė?, - nustebo Tora.

- Dar ko, jie nepuola. Tiesiog nusprendžiau pašerti iš rankų. Kiek daug kraujo buvo!

- Ir klyksmo... – atkirto mergaitė su juokingomis, styrančiomis kasytėmis.

- Na nieko, vargu ar ir aš atrodyčiau didvyre, jeigu mane taip capteltų, - palaikė vaikėzą Tora. – Jūs čia seniai?

- Greitai bus metai.

- Ką veikiate?

- Mokomės, - berniukas su didelėmis akimis ir raumeningomis kojomis įdėmiai pažiūrėjo į Torą. – O kas tu?

- O ko šiandien išmokino? – Tora apsimetė, kad neišgirdo klausimo.

- Štai. – ta pati mergaitė parodė pleistrą ant kairiosios šlaunies ir Tora iš karto pastebėjo, kad pas visus vaikus ant abejų šlaunų simetriškai priklijuoti pleistrai.

- Irgi varanai sukandžiojo? – nusijuokė Tora.

- Pirmoji medicininė pagalba, - paaiškino berniukas su randu. – Ant abejų kojų daromi pjūviai, paskui kairioji koja aktyviai praplaunama mėgavimuisi, o dešinė – ne ir stebime skirtumą. Kairioji žaizda užgyja po trijų dienų – tai normatyvas, o dešinioji skaudės dešimt dienų, štai, pažiūrėk, - vaikėzas atklijavo pusę pleistro nuo kairiosios šlaunies.

Žaizda atrodė taip, tarsi pradėjo užsitraukinėti.

- O štai dešinioji.

Dešiniosios kojos žaizda buvo dar drėgna, kraštai paveikti uždegimo, sunkėsi limfa. Toros nuostabai tai iš tikrųjų buvo būtent „žaizda“, o ne įdraskymas ir netgi ne įpjova. Gyli – gal centimetro gylio.

- Šiandien baigsis trečia diena ir vakare jau galėsime nuimti pleistrus nuo kairiosios kojos... nors jis jau ir dabar nereikalingas, - staigiu judesiu nuplėšė palestrą ir išmetė į krūmus.

- O kaip jūs padarėte pjūvius?

- Peiliu, kaip gi kitaip.

- Patys??

- Žinoma, o kas gi daugiau?

- Nebaisu?

- BaisuJ. O dar iš santykinumo teorijos turėjome šiandien užsiėmimą, - žvairių akių mergaitė svajingai sučiaukšnojo lūpomis. – O aš jau visą tai, ką mums šiandien pasakojo, žinau, labai mėgstu fiziką... o tu žinai apie įsivaizduojamą eksperimentą su šviesos laikrodžiu, judančiu traukinyje, kurio dėka galima padaryti išvadą, kad esant šviesos greičio invariantiškumui laikas traukinyje sulėtės?

- Prisimenu kažką tokio..., bet nesu įsitikinusi, kad būtent tai, apie ką tu kalbi, bet bendrai yra aišku, kad pastovus šviesos greitis... judantis traukinys... reiškia atstumas, praeitas šviesos, didesnis, be to dar reikia atsižvelgti į tai, kad be pagreitinimo judančioje atskaitos sistemoje, mes negalime pastebėti, kad judame, reiškia vienintelis būdas išspręsti šį paradoksą – įsivaizduoti, kad laikas sulėtėja, ko dėka laikas praeina didesnį atstumą per tą patį laiką... na o tuo remiantis nesunku sugalvoti ir patį eksperimentą, teisingai?:)

- Nagi. – Žiūrėdama į šią lėlytę, Tora netikėtai pajuto šaukimą, ištikimybę. Norėjosi čia pasėdėti, paklausyti jos, įgerti į save jos balsą, glamonėti žvilgsniu jos kūną.

- Žiūrėk, - mergaitė pradėjo energingai braižyti pagaliuku. Kiti vaikučiai atsisėdo arba atsigulė aplinkui. – Įsivaizduokime tolygiai skrendantį ekranoplaną. Jame stovi akvariumas užpildytas klampaus skysčio. Akvariumo dugno ir lubų viduryje spyruoklės, kurios spardo rutuliuką. Na tas rutuliukas ir juda aukštys, žemyn. Apie penkias minutes rutuliukas tolygiai kyla aukštyn ir tiek pat leidžiasi žemyn. Dabar pažiūrėkime, kaip tai atrodo stebėtojui iš Žemės, - ji prisitraukė arčiau Toros ir pradėjo braižyti naują schemą. – Stebėtojui iš žemės atrodo, kad rutuliukas juda ne tik aukštyn ir žemyn, bet dar ir skrenda horizontaliai kartu su ekranoplanu, ir per šias penkias sekundes ir pralekia, sakykime, kilometrą.

- Senovinis ekranoplanas..., - murmtelėjo Tora, - tuoj žiūrėk ir sugrius.

Kažkas prunkštelėjo juokais. Mergaitė pakėlė galvą į dangų.

- Minutė – dvylika... valanda – septyni išimtai dvidešimt... taip, tris kilometrus jis praskris, o ne vieną. Bet čia viskas aišku, nes vertikalus rutuliuko greitis sudedamas su horizontaliu, taigi nieko nuostabaus, kad su šiuo greičiu jis ir pralėks šį trijų kilometrų atstumą. O dabar, - ji pažvelgė į Tora, - tegul vietoj rutuliuko pas mus laksto fotonas, šviesos kvantas. – Jos balsas dramatiškai pakilo. – Fotono greitis – nekintamas dydis, konstanta, na žinoma vakuume, bet tai dabar nesvarbu. Jis lygus 299792,458 metrų per sekundę. Tai, kad jis nekintamas, lengva įrodyti eksperimentu – Maikelsono-Morli patirtis, pavyzdžiui, na ir daugybė kitų patirčių. O tai reiškia, - dabar jos kalba sąmoksliškai lėtėjo, - kad skrendančiame aeroplane fotono greitis NE sudedamas su aeroplano skrydimo greičiu, - mergaitės balse suskambėjo pergalės natos. – Fotono greitis negali būti prie nieko pridedamas – koks jis yra, toks ir yra. Vienas ir tas pats visada. Reiškia fotonui bus reikalingas tam tikras laikas, kad, stebėtojo iš Žemės atžvilgiu, ilga diagonale (juk aeroplanas skrenda) prasibrauti nuo akvariumo pačios iki viršaus. Ir esant visam tam ekranoplano viduje – viskas kaip įprasta, kaip ir kai jis neskrido, o stovėjo aikštelėje, juk pagal fizikos dėsnius tolygus judėjimas yra visiškai ekvivalentiškas ramybei. Žemės atžvilgiu ekranoplanas skrenda, o žmogaus, sėdinčio šalia skrendančiame kitame ekranplane atžvilgiu – stovi vietoje. Štai čia ir atsiranda paradokso esmė. Žmogui, sėdinčiame ekranoplane atrodo, kad fotonas perbėga tik trisdešimt centimetrų – atstumą nuo akvariumo viršaus iki apačios. O žmogui iš Žemės tas pats fotonas praskrenda daug didesnį atstumą todėl, kad ekranoplanas skrenda. O juk fotono greitis TAS PATS! – pagaliukas nukrito ant žemės. – reiškia, vienintelis būdas išspęsti šį paradoksą – padaryti kažką su laiku, juk formulėje „atstumas lygus greičiui padaugintam iš laiko“, tik laiką galima pakeisti, juk atstumas ir greitis griežtai nustatyti. Štai iš čia ir išeina hipotezė, kad judančioje atskaitos sistemoje laikas sulėtėja palyginus su ta, santykinai kuriai ji juda. Reiškia iki momento, kai ekranoplanas praskris tam tikrą atstumą, Žemėje praeis truputį daugiau laiko, nei pačiame ekranoplane – maždaug tiek daugiau, kad fotonas spėtų prabėgti diagonale. Man viskas aišku, o tau?

- Taip, viskas teisingai, - kita mergaitė autoritetiškai linktelėjo.

- Tau VISIŠKAI aišku? – mergaitė, žiūrėdama į Torą, atkakliai klausė.

- Taip, visiškai. Nors...

Mergiūkštė su nuostaba įbedė akis į Torą.

- Nejaugi kažkur neaišku? Kurioje vietoje? – jis vėl suspaudė rankoje pagaliuką.

- Tu pasakei: „vienintelis būdas išspręsti paradoksą“. Manau, kad tai ne taip. Įsivaizduoti laiko sulėtėjimą – tai tik vienas iš galimų paaiškinimų. Taip pat sėkmingai mes galime įsivaizduoti, kad judančioje atskaitos sistemoje kažkokiu neįprastu būdu keičiasi erdvė, o mes, beje, žinome, kad ji keičiasi iš tikrųjų – mažiausiai, tai susispaudžia judėjimo kryptimi, o gal ir ne tik. Arba pats „greičio“ supratimas...

- Palauk, - pertraukė mergaitė, - bet mes tiksliai žinome, kad laikai sulėtėja judančiose sistemose. Tai nesunku įrodyti bandymuose su elementariomis dalelėmis greitintuvuose.

- Bet tai kitas reikalas, aš kalbu apie galimus paaiškinimus. Ir be to, - Tora padėjo ranką mergaitei ant keliuko, - dalelytė greitintuve REIŠKIASI taip, tarsi ji yra jaunesnė nei ta, kuri nelakstė aplinkui. Bet kas ten įvyksta IŠ TIKRŲJŲ, mes nežinome. Negalima maišyti supratimo „reiškiasi taip, kad tai nesunku aprašyti žodžiais „laikas sulėtėja““ ir supratimo „laikas sulėtėja“. Skirtumas gali būti labai didelis. Kas žino, gal stygų teorija anksčiau ar vėliau sukels tai, kad mes iš naujo peržiūrėsim į erdvės ir laiko supratimus, kaip tai jau įvyko dvidešimto amžiaus pradžioje, kai Enšteinas sukūrė savo teoriją, o paskui to pačio amžiaus pabaigoje, kai buvo ištirti stygų teorijos pagrindai, ir, kai vėliau, praėjusio, dvidešimt penkto amžiaus viduryje, kai stygų teorijoje pavyko pasiekti fundamentalų protrūkį, remiantis bandymų, atliktų stygų sūkuriniame greitintuve, rezultatais.

- Stygų teorija... – atsiduso vaikinas su randu, - tai mes dar negreitai studijuosime, tam reikia žinoti topologiją, kaip daugybos lentelę. Kremeris pasakė, kad dar tris metai tikrai nepradėsime stygų teorijos.

- Aš iš tikrųjų irgi kol kas mažai apie tai žinau, bet labai įdomu, todėl studijuosiu.

- Patinka fizika? – mergaitė su tam tikra pagarba pažiūrėjo į Torą. – O aš dar mėgstu žaisti su aštuonkojais, o tu žinai, kad aštuonkojai moka kalbėti?

- ?

- Jie ant savo odos daro įvairius raštus, gali nupiešti tikrus paveiksliukus. Jie protingi. Ir mėgsta žaisti. Kaip tu manai, ar mes galime išmokti suprasti vieni kitus? Ir aš dieviniu delfinus!

- O mane delfinas dulkino! – pašaipiai pasakė kita mergaitė.

- Nemeluok, nedulkino jis tavęs, pas jį tiesiog penis atsistojo ir jis trynėsi į tave.

- O aš jam smaukiau....

- Bet juk jiems visi smauko! – vaikai pradėjo juokaudami spardytis ir šėlti.

- O kalmarai irgi gali keisti spalvas, - tęsė ta pati mergaitė, - bet jie nežaidžia ir jų akys svetimos, neįdomios. Ir sepijos – žiūri savo akimis į tave, visas kūnas persilieja spalvomis ir išplaukia. Tik aštuonkojai ir delfinai mėgsta žaisti!

- Koks tavo vardas? – Tora pritraukė mergaitę prie savęs.

- Omela. Akcentuojamas „o“. Gimiau Lhase, paskui mes persikraustėme į Ko-Tao, o prieš metus atvažiavau čia.

- Tai tu tibetietė?

- Mano motina – tibetietė, o su kuo mane pradėjo, ji nežino, bet ir man neįdomu, koks skirtumas? Greičiausiai su nepalietišku vaikinu. Ir taip dar įdomiau – bet koks kaimo vaikinas galėjo mane pradėti – ji labai aistringa, kaip ir aš!

- Aistringa kaip tu? – Tora nusišypsojo. - O tibetietiškai tu žinai ką nors? Aš irgi gyvenau Himalajuose, varčiau vadovėlius, girdėjau tibetietišką kalbą – skamba labai gražiai ir pudžose gražiai dainuojama.

- Žinoma, aš kalbu tibetietiškai ir truputį moku skaityti. Nori, galėsim kartu mokytis?

- Noriu! Ir su aštuonkojais noriu, ir su delfinais, supažindinsite?

- Supažindinsime. Aštuonkojai visada būna toje pačioje vietoje, pas kiekvieną yra savo urvas povandeniniuose akmenyse.

- Dvidešimt trečias dešimtukas! – netikėtai surėkė raumeningų kojų berniukas.

Vaikai kelias sekundes įtemptai susimąstė ir vienas po kito, pertraukinėdami save ir bandydami vienas kitą aplenkti, pratarškėjo 2847564823.

- Ketvirto Šimto pradžia! – vėl suklykė tas pats berniukas.

Netikėtai visiems vaikams Tora visus aplenkė:

-72458700660631558817. patinka treniruoti atmintį? – nusišypsojo ji. – Man taip pat. Žinau „pi“ skaičių iki aštuoniašimto ženklo... maždaug.

- O aš dar mokinuosi „Dieviškąją komediją“, pirmas šešias giesmes jau žinau.

- O aš „Iliadą“!

- O aš žinau penkiasdešimties didžiausių Žemės salų plotą!

Visi kalbėjo pertraukdami vienas kitą ir vos ne pašokinėdami, labai energingi, šaunūs lėliukai. Berniukas su randu iš tikrųjų pradėjo šokinėti ir Tora pastebėjo, kad jo penis pakankami didelis jo amžiui. Omela irgi įsispoksojo į žaismingai maskatuojančius penį ir kaušiukus.

Tora prisiminė, kaip naktį prabudo nuo aistringų klyksmų ir jai netikėtai labai stipriai užsinorėjo, kad ją išdulkintų štai toks berniūkštis.

- Tu jau dulkinies? – Tora griebė jį už užpakalioko ir pritraukė prie savęs. – Norėtum mane išdulkinti? Norėtum įkišti?

- Noriu, noriu! – Berniūkštis vėl pradėjo šokinėti nuo nekantrumo.

- Ir aš, ir aš! – du kiti berniūkščiai taip pat aplipo Torą.

- Norėčiau jus visus aplaižyti, apčiupinėti ir kad jūs mane išdulkintume, kaip triušiukai. Busite triušiukais?

- Busim, busim! – vaikėzai juokaudami stumdė vienas kitą, pradėjo tarpusavyje kovoti.

- Aš apsistojau septynioliktame kotedže, ateikite pas mane naktį, aš miegosiu hamake. Norėčiau, kad užpultume mane miegančią, tamsumoje, numestumėte nuo hamako ant žemės ir išprievartautumėte, tinka?

- Jo, ateisim!

- Galite ir draugus atvestiJ Visi gaus.

Iš nugaros išgirdusi žingsnius, Tora pasitraukė nuo takelio, bet žingsniai sulėtėjo ir einantis sustojo. Atsigriežusi Tora pamatė vyrą, jau pakankamai suaugusį. Nuo to laiko, kai nušvitę suvokimai tapo neatskiriama kultūros dalimi ir gyvenimo trukmė tris kartus pailgėjo, pasidarė labai sunku nustatinėti žmonių amžių pagal jų išvaizda, o kartais netgi išvis neįmanoma, ypač kai buvo kalbama apie tuos, kurie užsiėminėjo kelionėmis į NšS ir sąmonių pasuliuose profesionaliai. Tora spėliojo, kad vyrui apie šimtas penkiasdešimt metų.

- Šiandien perkopsim už šešiasdešimt, taigi vakare kai kas turės bėgti krosą per pliažąJ, - kreipdamasis į vaikus, jis tarė su šypsena.

- O aš turiu klausimą, - mergaitė su kasytėmis papešiojo vyrą už šortų. – Negaliu nustatyti nušvitusio suvokimo. Vakar suvedžiau į vieną failą visus šio NšS aprašymus, bet iš generalinio NšS sąrašo niekas netinka.

- To negali būti. Pažiūrėkime, - vyras ištraukė iš kišenės neįprastos išvaizdos džoistiką, Tora nematė tokių anksčiau. Paspaudęs mygtuką, jis ištęsė jį mergaitei ir ta, greitai radusi savo failą, atidarė holografinę projekciją. Greitai peržiūrėjęs tekstą, vyras pradėjo jį skaityti dar kartą, jau atidaręs konferencijos kanalą.

- Vaikinai, kas nori aptarti NšS – prisijunkite.

Atsirado pusantro dešimčių skaidrių vaikučių kopijų ir visi pasiruošė klausyti.

- Negali būti, kad tavo NšS nebūtų generaliniame sąraše. Pažiūrėkime, - jis jau kreipėsi į visus. – Noriu perskaityti aprašymą garsiai:

„Aš – maža, trijų metų mergaitė. Saulėta rudeninė diena, aplinkui stambūs, geltoni lapai. Aš pilna lūkesčių. Žiūriu į lapus, takelius. Tiksliai žinau, kad kažkas įvyks. Ir kiekvieną sekundę sustingstu. Mane tai labai stipriai traukia. Ir atrodo, kad jau neįmanoma to išgyventi-ištverti. Paslapties artumas, kažkas pergalingo ir kažkas tokio, ko negalima išvengti. Didžiulė jėga netikėtai tapo matoma, juntama. Jaučiu, kad ji artėja. Nesuprantamai iš kur – iš išorės ar iš vidaus, o gal ir iš ten, ir iš ten. Atsiranda sumišimo jausmas, maudžiantis jausmas, kad man reikia tenai, man labai norisi tenai. Norisi kažką veikti, kažkur eiti, su kažkuo apie kažką svarbaus šnekėtis. Nežinau – kaip ir ką daryti, bet man reikia tenai. Panašų į liūtą, išaugusį zoologiniame sode. Jis netikėtai pradeda jausti naktinius kvapus, vaikščioti voljeru. Jis nežino – kas yra „laisvė“ ir nesupranta – kas vyksta su juo, kur jį taip valdingai traukia, šaukia. Jį apima nežinomas, nesuprantamas jausmas. Čia yra ir paslapties jausmas, ir abejingumas aplinkai, kurie susimaišo.“

- Tai „šaukimas“ – pasakė vienas iš berniukų ir iš karto išsijungė.

- Ne, aš perkaičiau „šaukimo“ aprašymus, bet tai ne tai. Kol kas pavadinau šį NšS žodžiu „trauka“, - mergaitė atkakliai tvirtino savo.

- Gerai, - vyras pakėlė ranką, - gal tiesiog padarykime tai, ką mes galime padaryti ir pažiūrėsime, kas išeis. Panaudokime išbraukimo metodą, kreipdami dėmesį į charakterį tų žodžių, kuriuos tu išskyrei kaip rezonuojančius su „trauka“, ir panaudojai aprašyme. Žiūrėk – ten daug žodžių, reiškiančių judėjimą: „reikia tenai“, „kažkur eiti“ ir panašiai. Aišku, kad tai pagrindinės frazės, formuojančios prasmę. Ir iš čia pasidaro aišku, kad mes galime išmesti Palaimos, Aiškumo, Egzistavimo, Vienybės sektorius.

- Taip, - sutiko mergaitė. – Aišku, kad tai Siekimo sektorius.

- Pažiūrėk dar kartą į „šaukimo“ aprašymus, - vyras laukdamas pažiūrėjo į ją.

Mergaitė pritraukė prie savęs hologramą, išvyniojo aprašymus. Minutė, dar viena praėjo tylumoje.

- Ne, vis dėlto „šaukimas“ – tai skvarbiau, giliau, negu mano „trauka“.

- Tai savybės, - įsimaišė iš karto keli balsai. – NšS gali būti labiau ar mažiau skvarbus, gilus, viską apimantis, bet jis lieka tuo pačiu, o ne kitu NšS.

- Tuoj, - praėjo dar viena tylumos minutė ir išsijungė dar keli vaikai.

- Jiems neįdomu? – Tora tyliai paklausė vyrą.

- Tikriausiai jiems viskas pasidarė aišku, ir pasidarė aišku, kad tuoj ji pati supras viską, jie...

- Taip! – Šį kartą mergaitė atrodė pasitikinti ir džiaugsmingai-patenkinta. – Tai „šaukimas“. Mane suklaidino tai, kad ten įsimaišė dar ir kiti NšS, nors turėjau susiprasti ir atskirti juos.

- Išsiskirstome. – Vyras uždarė hologramą, užbaigdamas konferenciją.

Pašokus nuo vietos ir su spiegimais visas penketukas nulėkė takeliu ir Tora pasijuto labai nejudri jų fone. Bet ją sudomino vyras.

- Šešiasdešimt, tai, tikriausiai giluma, o krosą turės bėgti tie, pas ką apsireikš dekompresinės lygos požymiai? – tęsė Tora, grįždama prie jo išsakytos frazės.

- Taip, tam, kad nereikalingas azotas išsiplautų iš audinių, tikslinga aktyviai judėti. Mes jau pradėjome mokytis porcinio kvėpavimo su smulkiu iškvėpimu, bet vis tiek vaikai kartais patiria galvos svaigulį ir pykinimą. Nieko, išmoks iškvėpti šešiolikos-dvidešimties dalelės iškvėpimu, jausis labiau pasitikinčiai. Čia svarbiausia – išmokti jausti auksinį vidurį: mažai deguonies – blogas smegenų aprūpinimas – pradedi prarasti sąmonę. Daug deguonies – daug ir jį lydinčio azoto, na čia viskas elementariai, daug priklauso nuo aklimatizacijos ir nuo NšS – kaip pasieksime šešiasdešimt, pradėsime praktikuoti nepertraukiamus NšS gilumoje – esant ryškiems NšS, net jeigu, ir susidaro azoto burbulai, jie yra mikroskopinių dydžių, kraujagyslės neužsikemša... jo, aš jau įsijaučiau, - vyras pradėjo juoktis. – Bendrai sakant, kažkam iš jų teks šiandien aktyviai pajudėti.

- Garantuoju, kad šiandien naktį gal dešimt iš jų labai aktyviai pajudės, - pradėjo juoktis Tora. – Susijaudinu net pagalvojus, kad šitos nenuoramos išdulkins mane, kaip triušiukai. Tu mokini juos daivingo?

- Ne tik. Mokinu visko po truputį. Specializuojuosi fizikoje, matematikoje, istorijoje, medicinoje. Bet, natūralu, kad jeigu kažkas ateina su klausimu iš organinės chemijos arba formalių praktikų, tai neliks be paaiškinimo.

- Aš praeitą savaitę... beje, mano vardas Tora, aš iš aštuntos konkrečių istorikų grupės, vakar atvažiavau čia dalyvauti eksperimente. Žinai ką nors apie šį eksperimentą?

- Aš Kremeris. Rainhard Kremeris. – Vyras nusišypsojo, - čia daug eksperimentų atliekama. Ko čia tik nesutiksi. Tai kas buvo praeitą savaitę?

- Žiūrėjau, kaip atrodė mokyklos prie penkis šimtus metų. Sunku patikėti, kad kažkas tokio galėjo egzistuoti!

- Na... tada buvo toks gyvenimas, sunku daug kuo patikėti, - sutiko Kremeris. – Ir net tik prieš penkis šimtus metų, užtenka atmesti šimtą penkiasdešimt, kad iki valios prisižiūrėtume.

- Vaikus varė į mokyklą, kaip gyvulių bandas, - tęsė Tora. - Vertė! Vertė mokytis visko iš eilės – patinka, nepatinka... Tavo vaikai laksto sala ir ten, kur susirinks, ten ir bus mokymosi klasė. Ką norės išmokti – tai ir bus „mokymosi programa“. Jeigu jie norės tuo metu stovėti ant galvų arba dulkintis, arba tiesiog spoksoti į dangų, arba žaisti šachmatus, tai ir bus „teisingas mokymosi procesas“. Natūralu, kad jų aistra mokymuisi ir tyrimams diena po dienos auga, ir, galų gale tampa tokia pat neatskiriamo gyvenimo dalimi, kaip miegas, NšS, maistas bei seksas. Kai galima buvo sugalvoti tokį – versti mokytis! – Atrodė, kad Tora niekaip negali priprasti prie tokių praeities „perlų“. Priversk žmogų mylėtis ir lauk, kad jis bus aistringas, švelnus ir jausmingas. Priversk jį bėgioti ir lauk, kad jis taps energingas, su nuojauta ir mėgavimusi užsiėminės sportu. Juk tai tikras idiotizmas! – Tora pliaukštelėjo sau per šlaunis ir pati iš savęs pradėjo juoktis. – Ir svarbiausia, juk jie matė – karta po kartos matė, kaip iš jų mokyklų išeina buki, negyvi vaikai, kuriems nieko daugiau gyvenime nesinorės mokytis. Pykti, norintis tik pasitenkinimo, užsimiršimo. Juk jie, faktiškai, visi nuolatos turėjo norėti mirti! Įdomu, ar jie patys tai suprasdavo? Vargu... Žinoma, jiems tikriausiai norėjosi tik užsimiršti, „tikro poilsio“, nes įprasto poilsio metu jie pavargdavo dar labiau. Alus, maistas, televizorius, kasdienybė, beviltiški bandymai išspausti iš savęs pozityvias emocijas, tuos pačius ginčus, negatyvias emocijas. O kas tada tas „tikras poilsis“, kuriame viskas visiškai užsimiršta? „Įsidurti ir užsimiršti“ – štai jų svajonių ribos. Tai gal būtent todėl jie ir mirdavo taip anksti? Jeigu taip stipriai ir nuolatos norėtum užsimiršti, nuodytis negatyviomis emocijomis, tai mirtis – vienintelė „šviesa tunelio gale“. Ir kuo labiau žmogus seno nuo savo bukumo, pilkumos ir NE, nuo prieštaravimų tarp gyvenimo ir jo begalinėmis koncepcijomis, tuo labiau kankinantis jam buvo jo gyvenimas. Galima išprotėti – kaip jie išvis galėjo taip gyventi? Ne, aš tikriausiai niekada to nesuprasiu.

Tora nutilo ir minutę jie tiesiog sėdėjo šalia. Nuodingas rūkas, užslinkęs ant Toros, kai ji bandė įsivaizduoti save paprasto 20 amžiaus žmogaus kailyje, palaipsniui išsisklaidydavo.

- Manau, jie nieko kito net negalėjo įsivaizduoti, na ir nenorėjo pabandyti įsivaizduoti, - tarė Kremeris. – Jie buvo įsitikinę, kad žmogus pagal savo gamtą toks ir yra – bukas, vangus, liūdintis. Jie tikėjo, kad jeigu žmogaus nepriversi mokytis, tai jis pats niekada to neužsinorės. Ir iš dalies jie buvo tame teisūs – iš tikrųjų, jeigu nuo pat gimimo taip negailestingai prievartauti žmones, kaip buvo priimta pas juos, tai ir iš tikrųjų – nieko daugiau jau neužsinorės. Nebus kam norėti – neliks nieko gyvo. Iš mokyklų ir universitetų išeidavo lavonai. Be džiaugsmingų norų, be gebėjimų jausti paslapties jausmą, nuojautą, kūrybiškumą.

Tora visu kūnu pasipurtė, kaip šuo.

- Kiek tau metų?

- Šimtas trisdešimt du. O tau?

- Dvidešimt penkeri. Kuo išskyrus vaikų mokymo, tu dar užsiėminėji?

- Na tikriausiai niekuo. Savimoka, aišku.

- Kaip suprasti niekuo?

- Šiaip, niekuo. Prieš keturiasdešimt metų nustojau dalyvauti tyrimuose. Man sunkiai sekėsi „pasinėrimuose“. Galbūt todėl, kad manęs nelabai traukia šios kelionės, man patina užsiėminėti vaikais. Aš juos čia mokinu... pats mokinuosi to, kas įdomu – labai daug skaitau, beje, konkrečių istorikų konferencijas taip pat stengiuosi nepraleidinėti, bet nelabai gaudausi dėtelėse, man labiau patinka sekti adaptuotas žinias, kad neatsilikčiau nuo laiko. Ši grupė – dvidešimt vaikų – atvažiavo čia prieš metus. Jie baigė „šunykščių“ mokyklą ir sėkmingai įstojo į „ežių“ mokyklą...

- Aha, reiškia jie „ežiai“...., - sumurmėjo Tora, - nuostabūs vaikai... tokie gyvi.

- Juos surinko iš įvairių vietovių ir atvežė čia. Čia jie mokinsis metus arba du, arba daugiausiai penkis – tai kiti sprendžia. Nežinau, kodėl kažką atveža čia ir kodėl kažką išveža ir leidžia į kitas mokyklas. Man patinka darbuotis su jais ir jais užsiėminėti. Patinka dovanuoti jiems viską, ką turiu – mano žinias, pomėgius, įgūdžius. Patinka užkrėsti juos entuziazmu, užimti juos kažkuo. Patinka jausti jiems ištikimybę. Jie paims iš manęs viską, ką galės ir norės, ir leisis į tolesnę kelionę. Jaučiu susižavėjimą įsivaizduodamas, kad jie realizuos savo norus, taps tyrinėtojais, keliautojais, galbūt kažkas iš jų taps komandos, o kažkas įstos į institutus, o kiti gal dirbs su kitais vaikais. Jaus nujautą ir siekimą.

- O tau liūdna su jais išsiskirti?

- Liūdna?? – Kremeris garsiai pradėjo juoktis. – Tu labai savotiškai įsivaizduoji tuos, kas renkasi nebūti priekiniame mokslo ir praktikos krašte. Ne, aš nors ir ne komandos, ir netgi ne „daiveris“, bet vis dėlto, ir ne dinozauras. Mėgstu jausti ištikimybę. Mažamečiai ežiai – mano nušvitęs faktorius. Kai nuo ryto iki vakaro dovanoju jiems savo laiką, man tai dar viena ištikimybės patyrimo praktika. Užsiėminėju tuo keturiasdešimt metų. Galbūt rytoj aš prabusiu ir pajausiu, kad mane traukia kitos veiklos sritys. Galbūt aš važiuosiu valyti Antarktidą nuo šiukšlių arba skrisiu statyti kalnakasybos fabriką Mėnulyje, bet štai jau keturiasdešimt metų aš užmiegu ir prabundu su susižavėjimu, ištikimybe bei nujauta, kad darbuosiuos su ežiais-mažamečiais. Ir galbūt pragyvensiu taip dar keturiasdešimt metų. Bet mano gyvenimas užpildytas iki kraštu tiesiog dabar. Aš nesu ištikimybės ekspertas, aš – mėgėjas. Bet didelis mėgėjas!:) – jis vėl prajuko, pasikėlė ant kelių, pramankštindamas nugarą. Raumenys elastingai ir sinchroniškai nuriedėjo po oda.

- Ką tik pagalvojau, kad dar niekada nesidulkinau su tavo amžiaus vyru, - susimasčiusi tarę Tora. – Ir ne todėl, kad nejaudina, o dėl koncepcijos, kad šimtas penkiasdešimt metų – jau daugokai.... Jeigu norėsi manęs, ateik, vaikai parodys tau kelią, OK?

- Gerai. – Kremeris apžiūrėjo Toros kūną, jo žvilgsnis sustojo ties stambiais speneliais, pilvuku, užpakaliuku, bet nieko nepasakė. Tampriai pašoko ant kojų, papurtė keliais. – Ateik į mūsų užsiėmimus. Daug kas ateina. Suprantama, kad mūsų pamokose tu nieko iš pricipo naujo nesužinosi, bet patirsi intelektualinį mėgavimąsi, pavyzdžiui, nuo kokios nors gražios užduoties iš kvantinės fizikos - tai nesunku.

- Beje, kaip tavo vaikai mokosi valdyti mėgavimąsi žaizdų gijimui? Kokį mėgavimosi tipą jūs naudojate? Nuo ko pradedate?

- Tinka bet koks. Paprasčiausias – berniukai atsigula ant mergaičių – peniai į burnytes, liežuviukais laižo putes. Nors seksualinis mėgavimasis ne visada po ranka, juk ne visada norisi užsiėminėti seksu, todėl mokiname juos naudoti ir intelektualų mėgavimąsi, ir tiesioginį sužadinimą širdyje – čia, aišku, pirmenybė turi tie, kam geriau sekasi su NšS. Bet džiugina tai, kad naujiems vaikams tai pavyksta daug lengviau, negu tai pavykdavo mano kartos žmonėms. – Kremeris pažiūrėjo Torai už nugaros, ar tai plekštelėjo, ar tai paglostė petį, apsisuko ir nubėgo lengvu, beveik besvoriu bėgimo žingsniu takeliu.

„Taip pat labai judrus “ pagalvojo Tora su šypsena ir netikėtai pajuto, kad kažkas yra už nugaros. Staigiai atsigręžusi nosis į nosį atsidūrė... su Fossa! Ta žengė dar arčiau, stipriai paėmė Torą už peties ir patraukė toliau nuo takelio. Tora norėjo kažką paklausti, bet Fossa, pertraukiusi ją, uždavė klausimą, kuris labai nustebino Torą: „O dabar aš noriu žinoti – kieno tu pusėj“.

 

<< Back

Forward >>