« Maja »

Tomas 2: « Rūšių atsiradimas »

Skyrius 15

Lengvas, keturvietis ekranoplanas minkštai slidinėjo virš netolydžių debesų, visas salonas buvo apšviestas švelnios saulės šviesos. Skaidrus fiuzeliažas saugojo nuo radiacijos, o matinė dėmė automatiškai pasistumdavo saulės pėdsakais ir sumažindavo akinantį jos spindulių ryškumą. Visa kita – ir grindys, ir sienos, ir lubos – buvo skaidriu, galima buvo jaustis ryžtingu paukščiu danguje. Skrydis nuo Džomsono iki Sipadano truks kelias valandas. Aišku, galima buvo pasinaudoti paprastu, maršrutiniu oro „delfinu“, kuris persmeigtų oro erdvę su greičiu, kuris buvo nesuvokiamas anais laikai, kai buvo kuriami aeroplanai – penkiolika, dvidešimt minučių, bet Tora norėjo neskubėdama paspoksoti į dangų, žemę, debesis, išgyventi iš naujo vakarykštį pokalbį. Bet mintys pradėjo chaotiškai šokinėti ir Tora nesipriešino tam, nes juto, jog tai ne tiesiog parazitinis vidinis dialogas, o, greičiau, būdas leisti gautai informacijai susivirškinti, o logikai, iki tam tikro laiko nesikišti į vakarykščius įspūdžius.

Taip, galima buvo atskristi „delfinu“... iš pradžių atrodė, kad aeroplanai užbaigia aviacijos vystymosi liniją – jie buvo pakankamai greiti, be galo patikimi, todėl techninio progreso racionalizacijos Komitetas uždarė šią kryptį. Tada daug kas buvo uždaroma... mes neturime laiko laukti iki rytojaus, todėl noriu trumpai paaiškinti, kas pas mus čia vyksta... juk kaip viskas buvo ankščiau? Milijonai, milijardai žmonių buvo įtraukti į beprasmiškas, begalines ir beviltiškas lenktines tobulinti viską, kas tik egzistavo. Paimkime kaip pavyzdį – unitazą arba skalbimo mašiną. Jau dvidešimt pirmame amžiuje... na ne, jau dvidešimtame amžiuje buvo sukurtos mašinos, kurios skalbė baltinius. O ką joms daugiau veikti jeigu neskalbti? Štai ir skalbė. Ir skalbė, tarp kitko, visiškai neblogai. O unitazai, argi jie nesusidorodavo su savo užduotimi? Susidorodavo, šūdas visiškai normaliai nuplaukavo į kanalizaciją. Ir lygintuvai lygino. Ir virduliai užvirdindavo vandenį. Ir maišytuvai sumaišydavo, ir telefonai skambindavo. Bet tada žmonės buvo pamišę... pasikeitimai – ryžtingi, viskas vyksta greičiau, negu mes galime tai suprasti arba bent jau susisteminti. Mes, žinoma, vesime konferencijas ir tegul mokslininkai studijuoja, bet mes – ne mokslininkai, mes – daiveriai, ir mus nesulaikomai traukia paslapties jausmas, šaukimas, susižavėjimas, todėl mes nenorime laukti mokslininkų išvadų, mes norime veikti – tiesiog dabar, greitai, neatidėliodami nieko, neapsidrausdami... ir jie statė gamyklas po gamyklų, milijonai technologų, inžinierių, kompiuterių, staklių, menedžerių, komercinių firmų... visos armijos, visas gigantiškas griozdas sukosi tam, kad būtų pagamintas dar vienas lygintuvo medelis. Iškyla klausimas – o kokiam velniui?? Kam to reikia, kodėl? Jeigu mano skalbimo mašina stovi kampe ir skalbia, ir skalbs dar 20 metų, o kai ji sulūš, aš paspaudžiu mygtuką, ir po kelių valandų pas mane stovės nauja, tai kokiam velniui reikia prarasti milijonus žmogaus-valandų tam, kad sukurti naują, kuri, sakykime, bus dešimt centimetrų plonesnė, nei ta sena? Jiems kas, neužtekdavo centimetrų? Užtekdavo. Neužtekdavo jiems kažko kito... šiandien ryte įvyko dar vienas įvykis, kuris, iš vienos pusės, visiškai nepaaiškinamas, o iš kitos – aiškiai susidėlioja į tų nuostabių įvykių, kurie mus užklupo, grandinę. Ar tu nematei čia vienos mažytės, Lu? Dar ne? Ji gyvena gyvenvietėje, bet kartais čia atbėga, kartais viena, kartais su draugėmis, bet dažniausiai viena. Duodasi su savo šunimis, glamonėjasi su kuo panorės, kartais tiesiog sėdi ir klauso mūsų pokalbių, kartais miega. Šiandien pas mus buvo atėję Purna, Maksas, dar keli vaikinai – jie valo dabar šiaurinę, bazinę Anapurnos stovyklą, pasakojo apie tai, kas įvyko su Lu... jiems, pavyzdžiui, neužtekdavo maisto, elementarios tvarkos, o kažkur Afrikoje tūkstančiai, net ne tūkstančiai, o milijonai vaikų ir suaugusiųjų mirdavo nuo alkio arba genocido, o visas „civilizuotas pasaulis“ iš visų jėgų stengėsi kurti naujus lygintuvus, ir klozetus. Na štai ir prilygino... Paskui, po trečio pasaulinio karo, susimąstė, bet neužteko nei noro, nei laiko susimąstyti apie kokią nors aiškią užbaigimą, o toliau jau ir Didysis Vaikiškas Karas kilo... ir jau tada, pagaliau, suprato, kad juk yra fantastiškai buka, beprasmiška gaišinti laiką, tokius grandiozinius finansinius, žmoniškus resursus tam, kad mobilus telefonas taptų vienu milimetru plonesnis, o automobilis – prabangesnis nei prieš tai išleistas. Bet ir, iš esmės, nebuvo pasirinkimo, - tiesiog nebuvo kam palaikyti šią tuščiaeigę mašinytę, žmonių juk liko – lašas jūroje... iš vadovaujančių technologų ir mokslininkų susiformavęs techninio progreso racionalizacijos Komitetas – KORP, susikoncentravo ties tuo, kas iš tikrųjų buvo būtina, ir pradėjo grįžinėti prie gamtos... taip, kažkas prognozavo, neva grįžtame ne prie gamtos, o į urvus, į medžius, bet ateities – dabartinė dabartis – įrodė, kad gyvenimo turinį žmonės rado ne unitazuose, ne kailiniuose ir automobiliuose, ne naujuose lygintuvuose, o grįžtam prie to, pro ką mes su švilpesiu pralėkėme, apimti neapykantos, gobšumo, maniakiškų griebimo refleksų, negatyvių emocijų ir koncepcijų... ir kas keista – kaip ji sugebėjo? Be jokių treniruočių, be to, kad būtų komandos arba bent jau patyrusiu daiveriu... tai kažkas įgimto, intuityviai paėmė ir atlikto persikėlimą, be to, kokios švarios kokybės! Manau, taip, aš beveik įsitikinęs, kad priežastis tame, jog ji ypatingai gabi mergaitė, jei lengvai pavyksta patirti ekstaziškus, nušvitusius suvokimus, ji lengvai įsiskverbia į akmenis, medžius, bet, matyt, pakankamai paviršutiniškai, o čia – kai ji nosis į nosį susidūrė su tuo tigru... jeigu ji patirtų baimę, niekas neatsitiktų, o ji tiesiog sprogo švelnumu, susižavėjimu, atsidavimu, iki tokio laipsnio, kad pagal jos aprašymus, tam tikram laikui prarado gebėjimą judėti... – tipinis ektaziškų NšS požymis, iš kur pas ją tai? ...ir kai vietoj to, kad išradinėtų prabangių bamperių įbrėžimų užlakavimo būdus, žmonės užsiėmė svarbiais tyrimais, tai, tarp kitko atrado delfinų judėjimo paslaptį, o juk galima išprotėti – jis beveik nejudina pelekais, beveik visiškai nejuda, o lekia su tokiu greičiu, kad netgi greitinis kateris jo neaplenks. Kartu patekome į dar vieną vandens paslaptį – vanduo išvis pasirodė esąs tokia būtybe... galbūt, viena iš paslaptingiausių mums dabar žinomų... labai noriu ištirti šį snukį, labai noriu patirti patekimą į jį... ir tuo pačiu principu pradėjo statyti „delfinus“, nes laimėjimas greitume buvo kolosalus, o ekranoplanus taip pat paliko, jie labai patogus trumpiems skrydžiams... taip, vaikai... pokalbis su Mengesu išėjo netikėtas. Pasakojimas apie Lu susitikimą su tigru buvo toks keistas, jog sunku tikėjosi... ir Čiokas atsiuntė štai tai...

Tora paėmė į rankas nedidelį lapelį – paskutiniai Ijeno rašinėliai iš šunykščių mokyklos. Parašyta negrabiai, vaikiškai, bet vis dėlto... Ijenas – vaikinas, beveik kaip Lu, jam penki metai, metus su puse mokosi mokykloje.

„Vienybė. Vienybė – kaip noriu ją aprašyti, matau virš vandenyno tekančios saulės vaizdą – vandenynas ir dangus iki saulėtekio buvo atskirti minkštu horizontu, o kai saulė pradėjo kilti, spinduliai pradėjo žaisti, užliejo viską ryškia, auksine šviesa – ribos staigiai dingo, aš norėjau jas rasti ir nepavyko, negalėjau atskirti – kur dangus, o kur vandenynas – viską apsėmė saulės šviesa, netikėtai pasidarė juokinga, visur visame kūne juokinga, džiaugsmas, kad visa tai egzistuoja – ir saulė, ir vandenynas, vežliai, barakudos, įvairūs kiti snukiai. Tarytum kažkas mane pastumia į priekį, neįmanoma išstovėti vietoje, norisi lėkti. Kaip sprogimas. Ir nėra abejonių, nėra praeities, niekas nelaiko. Paskui pasaulis dingo, sprogimas užpildė viską, auksinė šviesa, tik džiaugsmas, susižavėjimas, ir netikėtai – tarytum jie visi – mažyčiai, o aš – didelis, apkabinu juos, suteikiu jiems jėgų.

Vienybė su Žemės snukiai – kai ji yra, aš susilieju su jais, tarsi įsilieju į juos – kaip, kai aš sisioju, srovelė susilieja su vandenynu, aš patenku į medžius, smėlį, saulės spindulius ir ištirpstu. O kai yra vienybė su žmonėmis, atrodo, jog mes esame vienu, lygiu“.

 

Mengesas teisus – kažkas vyksta. Noriu pažiūrėti į Ijeną... pačiupinėti jį, pažiūrėti į jo kūnelį, į jo akis, išlaižyti visą. Reiškia – jis nori, kad aš studijuočiau praėjusių karų istoriją tam, kad tai nepasikartotų. Ne, žinoma, tai negali pasikartoti taip, kaip buvo, bet mes negalime leisti net mažiausio prislėgimo. Visų pirmą, atsirado vaikai, kokių anksčiau nebuvo. Tikriausiai, įtakos turi ir pati atmosfera, kuri jau šimtas metų kuriama aplink vaikų – daiveriai ir komandos, vilkšuniai ir kiti – tai priekinis kraštas, tai žmonės, kurie paaukojo savo gyvenimą NšS pasiekimui, tuo metu atsiradinėjančių pasaulių tyrimams, bet net jeigu paimtume Purną, Maksą, kitus žmones, juk tai vidutinis žmonijos lygis šiuo momentu – tarp jų ir žmonių, kurie gyveno anksčiau ir virė nuodingoje negatyvių emocijų, numalšinto seksualumo, gobšumo, pilkumos, bukumo košėje, slypi didžiulė praraja... Antrą... beprotiška idėja, Tora turėjo dėti pastangas tam, kad pradėtų žiūrėti į ją rimtai... nors ne, iki šiol ji negali to pervirškinti. Mengesui taip pat, sprendžiant pagal viską, nėra labai paprasta – štai būtent todėl ir reikia išstudijuoti tą karą, kad neatsirastume suaugusiųjų pozicijoje, kurie buvo pernelyg patenkinti savimi, kad suprastų, ką mato jėga, kuri nušluos juos nuo žemės paviršiaus. Mes neturime jų slėgti, o jie neturi skelbti mums karo, mes turime kartu... ne, na niekaip negalima prie to priprasti... būtina tai padaryti. Būtina blaiviai išnagrinėti visus faktus ir tada, galbūt, mes galėsime moksliškai patvirtinti – Žemės snukiai – ne tiesiog abstrakčiai gyvos būtybės, ne tiesiog turi sąmonę, kurios egzistavimas jau seniai visiškai pripažintas. Viskas pasistūmė daug toliau. Žemės snukiai pradėjo su mumis kontaktuoti. Jie pirmi. Ne mes, o jie parodė iniciatyvą, o juk mes galime atrodyti jiems tokiais pat tolimais, tokiais pat nepasiekimais, kaip ir jie mums. Gyvūnai – Žemės snukių ir žmogaus prisilietimo priekiniame krašte ir visiškai suprantama kodėl – jie artimesni mums. Integruoti akmens suvokimus – įmanoma, Tora jau tai darė. Integruoti upelio suvokimus – galima, debesų, kalnų – taip pat. Bet tuo metu nesusiformuoja draugiškas ryšis, atsiranda tik šokantis suvokimų chaosas, pasaulis nefokusuojamas labai aiškioje, patvarioje pozicijoje – mes per daug skirtingi, bet kokiu atveju kol kas mes neradome tiesioginio tarpusavio kelio, o per gyvūnus mūsų ryšis gali būti nustatytas daug lengviau, organiškiau. Juk delfinai padėjo Čioko grupei! Neabejotinai. O tigras – atėjo pas Lu. Taip pat neabejotinai. Pas ką jis daugiau galėjo ateiti, jeigu ne pas tokią lėlytę... Tigras... vis dėlto tai nuostabu... taip velniškai norisi apkabinti tigrą! Lakstyti su juo, dūkti, žaisti, voliotis, riaumoti, keliauti sąmoninguose sapnuose, įvairiuose pasauliuose, kur mes galime atsilaisvinti nuo formos, kurioje egzistuojame čia, perėminėti vienas iš kito tiek daug visko! Juk galima paspringti – kiek daug visko galime perėminėti, patirti, jeigu prisiliestume prie jų suvokimų, jų pasaulio! Lu sako, kad tigras išlaižė visą jos snukelį ir nuo kiekvieno jo riaumojimo, pakandžiojimo, liežuvio, letenų, kailio prisilietimo pas ją viduje viskas susprogdavo palaima. Ir aš noriu! Bet tigru aš užsiimsiu vėliau, dabar – delfinai. Delfinai, kurie kontaktavo su Čioku, greitai, labai greitai aš juos pamatysiu, aš pasiūlysiu jiems apsikeisti suvokimais, patekti vienas į kitą... Galbūt aš patirsiu tą patį, ką ir Lu, kai intensyvios simpatijos ir žaismingumo dėka ją išnešė ten, kur, iš vienos pusės, ji prarado vidinį įsisąmoninimą, o iš kitos pusės – sugebėjo arti susiliesti su tigru, o per jį – su kažkuo visiškai nepasiekiamu... Lu pasakojimai pernelyg supainioti, daug praleidimų, kai kur tik fragmentai, pas ją dar labai mažai suvokimų skyrimo patirties, galbūt man pavyks... kol kas negaliu to įrodyti, Tora, negaliu netgi pakankamai pagrįsti, bet yra hipotezė, kad prieš mus visus – žmones, gyvūnus, augalus, kalnus, upelius, - prieš visus Žemės snukius, atsiveria perspektyvos, įdomios perspektyvos... naujas evoliucinis žingsnis į priekį, mes, galbūt, vieni iš kitų sugebėsime perimti mus dominančius suvokimus, bendradarbiauti, kaip tai keistai beskambėtų. Ir pati Žemė – kaip planeta – yra tai, kas žavi mane labiausiai... ji – tarsi už visų Žemės snukių, ji – tai, kas duoda jiems visiems, ir netgi daugiau, ko jie visi dar negali paimti, ir mes kartu prasiskverbsime prie mūsų planetos lobių.... tikrų lobių – tai ne tas pats, kas naftos paieškoje kasti ekskavatoriumi ir gręžinėti skyles – mes prasiskverbsime prie tikrų lobių... mes pažinsime ją, kaip gyvą būtybę, suteikiančią mums neišsekamas būsenų erdves... kai galvoju apie tai, vos nesusprogstu nuo veiklos troškulio, nuo susižavėjimo...

Arba štai dar viena ištrauka – Tora pavartė lapus – juk tai vaikėzas, ką tik baigęs šunykščių mokyklą Sipadane – vyresnis, jam 7 metai:

„...tai palaima! Aš jaučiu palaimą – be jokių abejonių tai palaima, negaliu jos su niekuo supainioti – palaima širdyje ir krūtinėje. Jeigu sutelkčiau dėmesį šiuose centruose – krūtinėje ir širdyje, tai visi NšS sustiprėja, paaštrėja (50 palaimos sekundžių), atsiliepia įvairiose kūno dalyse naujomis mėgavimosi salelėmis. Dabar frazė „ kovoti už ekstaziškus NšS“ suvokiama kaip svarbiausia, tikriausia, kas tik gali būti mano gyvenime – visada kovoti už ekstazišką palaimą, atsidavimą. Viena akimirką viskas tarsi sugriuvo ir paskui atsikūrė iš naujo. Kaip stipriai tai skiriasi nuo pasitenkinimo! Ir švelnumas vėl apsireiškė – švelnumas apsireiškia netikėtai ir minkštai – kaip drugelis, atskridęs prie žiedo, kaip vabalas nusileidęs ant mažos putlios mergaitės peties“.

Juk tai būtent tai, už ką kovojo pirmi praktikuojantys... prieš tris šimtus metų... viskas tik prasidėdavo, jie iš tikrųjų tikėjo, kad ateis laikai, apie kuriuos jie svajojo?

Dar to paties vaikėzo užrašai:

„Jaučiu ištikimybę ne tam, kas galvoja, jog pas jį mažai niūrumų ir nieko su tuo nedaro tik todėl, kad „viskas ne taip jau blogai“, o tam, kas supranta, jog pas jį labai daug niūrumų, ir kovoja su tuo. Net jeigu pas jį iš dešimties pralaimėjimų tik vienas sėkmingas rezultatas – ištikimybė jam nenusilpsta, juk jis kovoja, ryžtingai, nepaisant to, kad jam labai sunku.

Ištikimybė taip pat lydima šiurpuliukų visame kūne, ypač apatinėse letenose, visų apatinių letenų paviršiumi laksto žaismingi viščiukai. Nuo pilvo srities, nuo bambos yra jausmas, tarsi nubėga mažos, plonos vandens srovelės, nubėga labai aiškiomis, turingomis juostelėmis, ant kurių, jeigu sukauptum dėmesį, sustiprėtų ištikimybė.

Srovenanti ištikimybė, kuri teka nuo bambos srities ir išteka pro pirštelius ant letenų. Kūnas užsipildo iki kraštų, ištikimybė greitai pasidaro sprogstančia, kūnas įsitempia, pradeda vibruoti. Vibracija iš pradžių nestipri, panaši į silpną, minkštą, subtilų ošimą. Paskui atsiranda aiškus švelnumas ir vibracija sekundei, galbūt dviems, sustiprėja, atsiranda sprogimo nuojauta, ir po to, kai šis lūžinis momentas ateina, įvyksta sprogimas kūne. Šitie sprogimai būna įvairūs – būna krūtinės srityje, arba visame kūne. Krūtinės srityje sprogimas būna galingesnis, negu sprogimas visame kūne, įvyksta kažkas panašaus į sprigtelėjimą, įtrūkį. Prieš tokį įtrūkį visada atsiranda tylumos būsena, bet NšS intensyvumas tuo metu nesumažėja, o skvarbumas sumažėja, atsiranda tokie neįprasti, tokie... nežinau kaip pasakyti... eglės letenos siūbuoja nuo sniego sunkumo, bet juk aš niekada nemačiau nei eglių, nei sniego! Aš tik mačiau tai stereovizoriuje, bet tais momentais aš žinau kas yra eglės letenos po sniegu... ne, neteisingai – aš žinau – kas yra būti eglės letenomis, būti sniegu ant jų – letenos truputį siūbuoja nuo vėjo, žinau, kas yra būti vėju, kaip minkštai girgžda sniegas. Bet paskui įvyksta įtrūkis ir NšS pakeičia savo savybes bei atsiranda naujas NšS, kurį aš dabar visiškai negaliu tiksliai apibrėžti, bet labiausiai norisi pasakyti „nedrumsčiamumas“ – glamonėjantis, srovenantis, atsiranda persipildymo pojūčiai. O kai yra sprogimas visame kūne, jis yra minkštesnis, negu įtrūkis krūtinėje. Ribų išsiplitimas. Kai įvyksta išsiplitimas, susidaro erdvė, kuri taip pat užsipildo NšS. Man labai, labai patinka, kai aš – tai ir aš, ir tuo pačiu laiku – eglės letenos, girgždantis sniegas, vėjas... man trūksta žodžiu, noriu išmokti naujų žodžių, bet man sakė, kad turėsiu pats juos kurti, visai norėčiau!“.

Šis vaikėzas – irgi tos grandinės grandis. Pas Lu ateina tigras ir suteikia jai galimybę prisiliesti prie pasaulio, kurį jis savyje nešioja ir dar daugiau – prie pasaulio, kurio kelvedžiu jis yra. Pas Čioką ateina delfinai ir padeda prasiskverbti prie pirmų drakonėlių, prie... kaip jis vadinamas... – Tora pervertė puslapį – pas Tiką savaime ateina prasiskverbimas į medžius, kurių jis niekada nematė gyvai, į vėją su sniegu – koks gi sniegas Borneo saloj! – ir vis dėlto sniegas ateina pas jį... taip, nejaugi – tai pradžia? Naujos evoliucijos šakos pradžia? Begalinė kelionė... jiems – prieš tris šimtus metų – atrodė, kad jie – pačioje kelionės pradžioje, jie buvo pirmi, kurie išvis viską pradėjo, ir štai –trys šimtai metų praėjo, ir mes vėl pačioje pražioje – visada pačioje pradžioje, ir kuo intensyviau, kuo aistringiau, ir nuoširdžiau – tuo labiau tu esi pačioj pradžioje, amžino pavasario jausmas, begalinės kelionės jausmas – kiekvienu momentu, užspringsti, gyvenimas toks pilnas, kaip tiesiog negali būti. Neįtikėtina – viso to galėjo nebūti, viskas galėjo baigtis dvokiančioje neapykantos baloje!

Noriu dar ir dar skaityti jų ataskaitas, jų pirmus tyrimus, pirmus augimus: tai buvo prieš tris šimtus metų, bet kaip tai arti – šis nuoširdumas, siekimas, kaip nuostabiai tai derinasi su užrašais tų, kas stovėjo prieš visiško sunaikinimo veidą prieš šimtą metų – kai kuriose vietose netgi žodžiai tie patys!:

„Kai žiūriu į žmonių veidus, atsiranda stiprus nusivylimas ir pasiryžimas, noras prasimušti bet kokia kaina. To, kas mane supa, negalima pavadinti nei „veidais“, nei „žmonėmis“, nei tuo labiau „asmenybėmis“, kuriomis jie norėtų save laikyti – tai lėtai ir tingiai judantys lavonai, viskas kas yra juose – neapykanta, vangumas, pavydas, savisvarbos jausmas, piktdžiuga ir pasitenkinimo noras. Kai einu gatve, nesinori dairytis į šalis, nes jaučiu atstūmimą ir pasibjaurėjimą tomis lavoninėmis būsenomis, kurias jie laiko savo asmenybės išraiška, neatskiriama jos dalimi. Kiekvieną kartą, kai visą tai matau ir nepriekaištingai šalinu NE, šaukimas ir kovos nuojauta sustiprėja. Labiausiai niekingo NE suliepsnojimo pašalinimas lydimas minties „tai dar vienas žingsnis, dar vienas laimėjimas“, kai NE nepašalintos nepriekaištingai, sužadinu mintį „aš dėjau pastangas, patyriau pralaimėjimą, bet pralaimėjimas – irgi žingsnis į priekį – buvo pastanga, formuojasi nesusitaikymo su niūrumais pozicija“. Noras prasimušti rezonuoja su laukinės panteros vaizdu, besibraunančios pro tamsų, tankų mišką – ši būtybė negailestingai bando prasimušti, pasiekti tikslą, nėra laiko atsipalaiduoti, nėra laiko sustoti – būtina bet kokiais būdais pasiekti tikslą. Galingos letenos, lankstus kūnelis, degančios akys ir kurtinantis riaumojimas – nėra vietos atsipalaidavimui, nėra laiko pasitenkinimui, ir gailesčiui, nėra laiko sustojimams. Kai šioje vietoje viskas apsemiama nusivylimo, aiškumas, kad negatyvios emocijos – tai išėdantis nuodas, tampa skvarbus, nepakeliamas, norisi mestis į kovą ir suplėšyti niūrumus, pasiekti NšS, laisvę.

Esu įsitikinusi, kad visada kovosiu už ekstaziškus NšS ir noriu tęsti šio įsitikinimo savyje kultivavimą, nes jis rezonuoja su paslapties jausmu, atsidavimu, džiaugsmu, švelnumu, ištikimybe, šaukimu, pasiryžimu – visi pažįstami NšS prabunda, šviežumo būsena rezonuoja su skaniai kvepiančios purios žemės vaizdu. Šviežumas – vandenynas, kurio aš niekada nemačiau, tai kalnų upelis, kurio irgi niekada nemačiau, tai žaismingos drėgnų beržų šakos, kurių taip pat niekada nemačiau iš tikrųjų, jeigu nesužinočiau, kad egzistuoja ir yra įmanomas kelias link ekstaziškų NšS. Jeigu ne NšS, vaikščiočiau gatve, mišku, vandenyno krantu ir nesuprasčiau – kodėl NIEKO nėra, kai žiūriu į tokias gražias vietas? Kodėl nėra NIEKO, išskyrus gailesčio, apatijos, beviltiškumo? Aš niekada nepamatyčiau upelio, šakų, lapų, nedidelės balos tarp nukritusių pušų spyglių.

Sugrįžimas neįmanomas – jo netgi negalima palyginti su mirtimi, mirtis – tai nežinomybė, aš nežinau, kas yra mirtis, man šis žodis nieko nesako. Matau tai, kas aplinkui, matau tai, kuo dabar pati daugiausiai vis dar esu – melo, nenuoširdumo, vangumo, pasitenkinimo, baimės, niekingumo rinkinys, visa tai standžiai supakuota į gražią pakuotę – bet aš daugiau nenoriu būti šia pakuote, daugiau neįmanoma, aš žinau, kad iš tikrųjų turiu daugybę niūrumų, bet aš nepasiduosiu.

Susižavėjimas ir nusivylimas, ekstaziškas pasiryžimas, aš dabar žinau, kas yra ekstaziškas pasiryžimas, aš dabar jį patyriu, ir noras pratrukti – kaip viesulas, kaip paukštis, tolygiai, ir nemaldaujamai perkertantis orą, kaip medis su šiurkščia bei vingiuota žieve – dabar viskas – ekstaziškas pasiryžimas, ir ištikimybe.

Skausmo ir spaudimo krūtinėje jausmas – įspaudimo, skylės krūtinės viduryje pojūtis. Sunku kvėpuoti, degina po kairiuoju raktikauliu ir visu kūnu bėgioja šiurpuliukai, akių kampeliuose irgi degina – kūnas vibruoja nuo noro pratrukti, nuo noro kovoti, ir niekada nesustoti. Atsirado švelnumas, minkštas atsidavimas, dėkingumas, grožio jausmas ir šviežumas. Šviežumas po ekstaziško pasiryžimo, atsidavimo ir švelnumo. Niekada negalvojau, kad tokie suvokimai galimi, kad galima štai taip sėdėti ant kėdės ir jausti tai, ką jaučiu dabar. Mes nepasiduosime, žinau tai tiksliai – karas baigsis laimėjimu, laisve nuo vargystės, kurioje dabar gyvena žmonės.“

Šalia du vaikinai, negarsiai apie kažką kalbantys, iš pradžių pradėjo vienas kitam smaukyti, paskui čiulpti, o dabar jau dulkinasi. Tora su malonumu žiūrėjo į jų karštus, gražius kūnus. Tas, kuris šviesesnis ir žemesnio ūgio, gulėjo ant nugaros su numautais šortais ir pakeltomis kojomis, o kitas sėdėjo tarp jo kojų ir neskubėdamas jį dulkino. Kažkodėl ypatingai jaudino tai, kad jie nenusirengė, o tik nuleido kelnes ir kelnaites. Sunku buvo atitraukti žvilgsnį nuo penio, kuris tolygiai slidinėjo užpakaliuke – Tora prisitraukė arčiau ir kiekvieną kartą, kai penis įeidavo į užpakalį, jautė mėgavimąsi gerklėje, o kai išeidavo – krūtinėje. Kartais jis visiškai ištraukdavo penį ir žaidė su galvute bei jo skylute, paskui vėl įstatydavo jį, ir stipriai jaudino, kaip galvutė lėtai, su nedidele pastanga įslidavo į vidų. Vieną pakeltą leteną jis prispaudė prie savo veido, kita, lengvai sulenkta, gulėjo ant jo klubo ir siūbavo su kiekvienu judesiu. Labai gražios letenos, netgi žiūrėti į šiuos išlenkimus – tikras mėgavimasis. Labai stipriai jaudina, kai jis laiko jį už klubų ir minkšta pastanga užmauna jo užpakalį ant savo penio, o nuo to, ano vaikino penis krupteli, pasikelia... taip labai norisi paimti jį į burną... bet norėti norisi dar labiau. Kaip miražas išlaukė prisiminimai iš failų apie praeitį – kokie bjaurūs buvo jų kūnai! Beveik pas visus be išimties! Kaip siaubingai subjauroja negatyvios emocijos! Iki pusiau mirties išsekę kaliniai konclageriuose, einantys į dujų kamerą, gąsdina ne daugiau negu šitie „normalūs“ žmonės, gyvenantys sotume, pilkumoje, pasitenkinime arba nepasitenkinime. Kaip jie išvis galėjo užsiėminėti seksu vienas su kitu? Žmonių kūnai, pradedant nuo 18-20 metų, tai jau senių kūnai, su celiulitu, su išbalusia, nemalonia iš išvaizdos oda. O 30 metų žmonių ir vyresnių... tai siaubas, siaubas... O kokią neapykantą jautė žmonės berniuko su berniuko seksui, mergaitės su mergaite. Jeigu penis įeina į putę, tai „normalu“. Net jeigu penis įeina į užpakalį, bet šis užpakaliukas mergaitės, tai irgi „normalu“, nors jau nelabai, bet galima į tai žiūrėti, ir susijaudinti. O štai jeigu tai toks pat apetitiškas, įdegęs, lankstus ir jausmingas užpakaliukas, bet berniuko užpakaliukas – tai jau „iškrypimas“, „pasišlykštėjimas“. Už tai netgi sodino į kalėjimą. Už tai buvo žudoma! Su kokiu vargu jausmingumo, aistringumo daigai prasiskverbdavo pro nepramušamo bukumo ir dogmatiškumo betoną... lygybė – žmonės kovojo už lygybę, o kai ją gaudavo, nežinojo kaip ja pasinaudoti, lygybė iš pradžių pavirsdavo lygiava, paskui – anarchija, dar vėliau – vėl tironija, ratas po rato. Jie nesuprasdavo – kaip galima suderinti lygybę ir skirtumus. Arba nenorėjo suprasti. Nejaugi tai taip sudėtinga – atspėti, kad, besąlygiškai, kiekvienas žmogus lygus kitam tuo, kad abu turi teisę būti tokiais, kokiais nori būti, ir tuo pačiu, iš bendruomenės požiūrio vienas nelygus kitam, todėl, kad jie naudojasi savo laisve kitaip, ir todėl turi skirtingas teises, skirtingas galimybes, bet ne kaip nuosprendį, o kaip stimulą veikti. Anksčiau išduodavo pasus visiems iš eilės ir visiems – garantavo vienodas teises! Tuo pačiu, aišku, garantuojant bet kokių teisių nebuvimą... tik po karo, kai viską pradėta statyti nuo pradžių, pasas pavirto tam tikro pobūdžio kaupiamu sertifikatu, suteikiančiu pilietines teises priklausomai nuo pilietinių įgūdžių įgijimo, o kaip gi gali būti kitaip? Jeigu tu nori tapti parašiutininku, tu turi įgyti šuolių su parašiutu patirtį, o kaip gi kitaip? Jeigu tu nori šokinėti nuo didelio aukščio, užsiėminėti oro gimnastika, tau būtina gauti šią kvalifikaciją, gauti atitinkamus įgūdžius, ir tada tu gausi pažengusio parašiutininko sertifikatą, ir tau bus pasiekiama daugiau, negu tam, kas šoko kelis kartus arba išvis apsiribojo teorijos arba brošiūros perskaitymu. Juk tai labai akivaizdu, o kodėl jiems nebuvo akivaizdu, kad jeigu žmogus nori realizuoti savo laisvę tapti piliečiu, turėti platesnes teises, tai jis turi gauti šią patirtį – ji turi sužinoti kas reiškia – būti piliečiu, jis turi gauti atitinkamą patirtį, įgūdžius. Kaip galima suteikti lygias teises žmonėms, iš kurių vienas geria alų, žiūri televizorių ir muša žmoną, o kitas lanko negatyvių emocijų šalinimo kursus, kitus socialinius kursus.... taip, matyt, pati socialinių kursų idėja jiems netgi neateidavo į galvą, nors tai taip paprasta. Kaip galima grasinti kažkam įkalinimu, jeigu jis niekada nebuvo kalėjime ir netgi iš tolo jo nematė? Dabar – tam, kad pamatytum savo pilietybės indeksą, tu turi tame tarpe ir aplankyti kalėjimą bei pasėdėti jame. Tave savaitei pasodina į kalėjimą ir po savaites tu supranti – kas tai! O išėjęs iš ten, tu gauni papildomus balus savo pilietybės indeksui, o kai į tavo galvą ateina nusikaltimo idėja, jai pasipriešins ne abstrakčios fantazijos, o reali patirtis – katastrofiškos izoliacijos, negalimumo realizuoti daugybės savo džiaugsmų norų patirtis. Štai anksčiau jie vystė savo vaikus. Reiškia, jie galėjo įvesti tokią taisyklę – pagimdei vaiką – praleisk kelias dienas suvyniotas į vystyklus. Po tokios patirties jau nebus lengva vystyti savo vaikų, turėsi aiškumą – koks tai sadizmas...

Velniai griebtų – kokio stebuklo pagalba mes išsikapstėme iš šio visko... reiškia – prasimušime ir toliau.

Tora sudėjo ir padėjo šalin spaudinius, išjungė infokristalą ir užsimerkė, pasinerdama į lengvą sapną – žydra dangaus erdvė prasiskverbė pro jos vokus ir minkštai apsupo.

 

<< Back

Forward >>